romas daugirdas

1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

 

1. Kokias asociacijas sukelia pats skaičius – tūkstantis? Pagal tautos ilgaamžiškumą nesame autsaideriai Europoje. Aišku, neprilygstame autochtonams (su išlygom) – baskams, graikams, albanams, keltams (bretonams, velsiečiams, airiams, škotams). Bet yra kur kas jaunesnių tautų – bosniai, kroatai, ukrainiečiai, baltarusiai. Mes vienoje gretoje (plius minus vienas kitas šimtmetis) su anglais, danais, švedais, norvegais, lenkais, čekais ir t. t.

 

Lietuvos nueitas kelias man primena gana populiarią studentišką situaciją, kai sekasi nesėkmėje. Na, pavyzdžiui, nespėjai prieš egzaminą perskaityti penkių bilietų ir vieną jų ištrauki. Bet tą vienintelį, į kurį dar gali kažką atsakyti.

 

Nesėkmingas pirmas krikšto bandymas (Mindaugas) mus pasmerkė dviejų šimtmečių kovoms su kryžiuočiais. Praradome apytiksliai milijoną gyventojų. Kai kurie demografai teigia, kad jei ne šis praradimas, lietuvių dabar būtų maždaug 10–12 milijonų. Bet vis dėlto atsilaikėme, skirtingai nei prūsai, jotvingiai, galindai ir kitos baltų tautos (gentys).

 

Krėvos ir Liublino unijos pradėjo pragaištingą polonizacijos procesą, bet keliems šimtmečiams nukėlė mūsų įsiurbimą į Rusijos imperiją.

 

Trečiasis Žečpospolitos padalijimas nulėmė valstybingumo praradimą, bet prasidėjusi rusifikacija paradoksaliai šiek tiek neutralizavo jau stipriai įsibėgėjusią polonizaciją.

 

XIX a. sukilimai ir 1920 m. lenkų invazija pareikalavo daug aukų. Be to, sukilimai sustiprino nacionalinę priespaudą. Viena pasekmių – lotyniško rašto draudimas, kuris galutinai suformavo nacionalinį identitetą lietuvių kalbos pagrindu. Į užmarštį pasitraukė tautiškai sunkiai apibrėžiamas tapatinimasis su LDK. Tiesa, praradome gausų lenkiškai kalbėjusių, bet save lietuviais laikiusių intelektualų ir kultūrininkų sluoksnį.

 

Neišvengėme Antrojo pasaulinio karo mėsmalės. Bet jei ne šis karas, Lietuva šiandien būtų ir be Klaipėdos, ir be Vilniaus.

 

Manau, panašių epizodų galima surasti ir daugiau.

 

Šiandieninis lietuvis yra visoks. Kaip ir estas, rusas, anglas, amerikietis. Jei nori atsakyti, koks gi jis, turbūt tektų užsiimti spekuliacijomis apie kažkokį statistiškai vidutinį lietuvį. Kadaise net buvo platinta anketa šia tema. Jei neklystu, paaiškėjo, kad statistinis lietuvis labiausiai nekenčia lenkų, yra pavydus, linkęs į savižudybę, religiniu atžvilgiu gana indiferentiškas (nepraktikuojantis katalikas). Bet suradęs du pakaitalus tikėjimui – krepšinį ir prekybos centrą. Dar nuo savęs pridursiu – nekrofilas, nes mirusius myli labiau už gyvuosius – stato artimiesiems pretenzingus barokinius paminklus, o kapą tvarko kaip savo kolektyvinį sodą.

 

Atsimenu, senelis (savanoris ir rezistentas) nuo vaikystės „kaldavo“, kad Lietuva – tai trys „š“. Šūdinas klimatas, šūdina valdžia, šūdina tauta. Kai paklausdavau, ar vertėjo dėl tokios tautos prarasti akį (prie Giedraičių) ir „atpilti“ tiek metų Džezkazgano kasyklose, jis susidrovėdavo ir tiktai kažką neaiškaus numykdavo. O prieš mirtį paprašė, jei įmanoma, palaidoti ne toliau kaip per šimtą metrų nuo J. Basanavičiaus. Ir mano tėvai, versdamiesi per galvą, tai padarė.

 

Kai po Atgimimo buvau Maskvoje, nė vienas vietinių rusų neabejojo, kad mes, lietuviai, sužlugdėme sovietinę imperiją. Taip, objektyvūs veiksniai egzistavo, bet be subjektyvių pirmieji nebūtų „suveikę“. Lietuva ir atliko šią subjektyvaus ledlaužio misiją. Gal tai savotiška kompensacija už 1940-ųjų okupaciją.

 

Be to, esame gana darbštūs šiauriečiai. Lietuvoje be stogo, drabužių ir pačių išauginto maisto neišgyvensi. Tad mes pasmerkti vėliau ar anksčiau gyventi gerai.

 

 

2. Turbūt ne paslaptis, kad lietuvių muzika, vokalas, dailė, teatras, iš dalies ir kinas (Š. Bartas, A. Stonys) yra europinio lygio. Neatsilieka ir poezija. Pagrindinis stabdys – vertimai. Tikiu, kad vakariečius turėtų sudominti ir mūsų proza: S. T. Kondrotas, R. Gavelis, J. Kunčinas, S. Parulskis.

 

Lietuvių meno savitumo šaknys ir resursai slypi „atsilikime“. Šimtmečius agrarinėje terpėje užkonservuota mūsų kultūra išsaugojo daugiau (lyginant su vakariečiais) archetipinių archajinių figūrų ir ženklų, mažiau pasidavė niveliacijai, kurią lėmė europietiškos civilizacijos raida.

 

Nežinau, kas yra „Europos dvasia“. Jeigu tai mėginimas antropomorfizuoti Europą, jis ne visai korektiškas. Nes dvasios yra mitologijoje, burtuose, magijoje ir mistiškame mene. Tikriausiai klausimų kūrėjai turėjo omenyje Europos kultūrą ar civilizaciją. Ji didinga savo ištakomis, pamatu: antika plius krikščionybė. Deja, vėlesnė raida nulėmė sinkretiškumo praradimą. Europos kultūra įgijo tiesinį-taškinį pobūdį. To pasekmė – perdėta technologizacija ir totalitarinių ideologijų gimimas. Šiais globalizacijos laikais atsiranda galimybių kultūrinei konvergencijai, kuri gali kiek nugludinti aštriausias briaunas. Ar bus pasinaudota šiomis galimybėmis – neaišku, nes paraleliai vyksta ir atvirkštinis procesas (islamo radikalizacija). Dvidešimtas amžius gerokai pakirto užliūliuojantį tikėjimą (ypač gajus jis buvo devyniolikto amžiaus pabaigoje) žmonijos raidos „tobulėjimu“.

 

 

3. Dažnai susidaro situacija, kai iš esmės tas pats reiškinys įvardijamas skirtingomis sąvokomis. Skiriasi tik semantinio lauko valentingumas. Pavyzdžiui, šnipas ir žvalgas. Šiuo atžvilgiu labai arti konformizmo yra adaptacija. Bet pastaruoju atveju negatyvaus prieskonio yra daug mažiau.

 

Kas yra kultūrinė adaptacija? Tai – tradicijos įsisavinimas. Tai pirmas ir neišvengiamas bet kurio menininko kūrybinės raidos etapas. Be jo visos inovacijos pakimba ore. Juk negali laužyti tai, ko nežinai. Konformizmas – nekritiškas sustingimas šiame pirmajame etape. Tikras kūrėjas paprastai nueina toliau, nes kiekvienas laikotarpis amžinai prieštarai tarp žmogaus ir aplinkos įvardyti gimdo savus ženklus. Juos reikia pajusti, ištraukti iš oro ar Dievo.

 

Socialinė adaptacija – tai socializacija (prisitaikymas prie visuomenės normų ir standartų). Šis procesas – nevienareikšmis. Jį suvokti padeda amžiaus tarpsnių psichologija. Kiekvienas „normalus“ paauglys, atrasdamas jį supantį pasaulį, pastebi daugelio įsigalėjusių vertybių tariamumą ir scholastiškumą. Tai nulemia paauglystės krizę ir jaunatvišką maištą. Vėlesnė branda apnuogina negatyvizmo reliatyvumą ir maišto destrukciją. Prasideda laipsniškas pasaulio prijaukinimas (jeigu jaunuolis neevoliucionuoja, jis virsta sociopatu). Anglosaksai teigia, kad nevisavertis toks žmogus, kuris jaunystėje nenorėjo būti revoliucionieriumi, o subrendęs netapo konservatoriumi.

 

Socialinės adaptacijos procesas dramatiškas, nes, dar nespėjęs priprasti prie aplinkos, pradedi jai svetimėti – išeina, pasitraukia mylimi žaislai ir žmonės, kurie buvo neatsiejami tavo adaptacijos palydovai.

 

Visuomeninis konformizmas – sąmoningas ar nesąmoningas pasyvumas savo aplinkai. Kai nemėginama jos kritiškai inventorizuoti. Norėčiau kiek reabilituoti socialinį konformizmą iš etnocentrinių pozicijų – žinome, jog kas antra lietuvių karta stipriai išretėdavo per sukilimus ir karus. Kad ir kaip žiūrėtume į konformistus, bet jie išsaugojo fizinį mūsų tęstinumą. Ir gimdė vaikus, kurie vėl galėjo maištauti.

 

Šiandienos sąlygomis šis konformizmas būtų nepateisinamas, nes kaip tik aktyvumo, pilietiškumo stoka yra daugelio mūsų bėdų (netobulos demokratijos, korupcijos ir t. t.) priežastis.

 

Manau, šie reiškiniai bus aktualūs tol, kol žmonija gyvuos kaip sociumas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)