2008-aisiais organizacijos – „Lietuviškos knygos“, „Literature Across Frontiers“ (Jungtinė Karalystė) ir Poetinis Druskininkų ruduo – surengė tarptautinės poezijos vertimo dirbtuves. Jos beveik savaitę vyko prieš pat Poetinį Druskininkų rudenį ir į jį įsiliejo. Be lietuvių Eugenijaus Ališankos, Vlado Braziūno, Vytauto Dekšnio ir Sonatos Paliulytės, taip pat tolimesnių svečių Gokčenuro Čelebioglu (Turkija), Jasuhiro Jocumoto (Japonija/Vokietija), Claudijaus Komartino (Rumunija), Valterio Hugo Mće (Portugalija), čia dirbo ir hebrajiškai rašanti poetė, poezijos vertėja iš ispanų ir anglų kalbų T a l N i t z a n.
Dirbome vadovaujami „Literature Across Frontiers“ direktorės Alexandros Büchler. Vieni kitus vertėme naudodamiesi jau esamais vertimais į anglų ir prancūzų kalbas, čia pat gyvai aiškinomės ir konsultavomės. Taip – prancūzų kalbai, o ypač pačiai autorei padedant – radosi ir čia skelbiami T. Nitzan eilėraščių vertimai.
Poetė gimė Jafoje, gyveno Buenos Airėse, Bogotoje, Niujorke, dabar gyvena Tel Avive. Yra diplomuota dailės istorikė ir ispanų literatūros specialistė, Jeruzalės universitete dėsto visuotinę ir lyginamąją literatūrą. Yra išleidusi tris poezijos knygas, jau įvertintas svarbiomis Izraelio premijomis. Jos eilėraščių versta į anglų, arabų, ispanų, japonų, latvių, portugalų, prancūzų, vokiečių ir kitas kalbas.
Nakty jis ateina pas mane,
berniukas iš sudegusio autobuso.
Ištrauktas, man jis ištrauktas,
kaip jam ištraukiotos rankos ir kojos,
ir aš esu jo motina.
motina,
gal įstrigęs jam burnoje,
kai ugnis jį prarijo.
Kiaurą naktį bandau jį parvest
vaikystėn, mano bučiniuose
rasdavusion paguodą
dėl savo sopių visų ir visų mėlynių.
Ryte radijas paukštis
iš automobilio skrieja mano langan
klykaudamas kerštingai:
jie buvo ištraukti ar ne,
iš virtuvės ar miegamojo,
trečioji karta ar ketvirtoji,
du vaikai (vai ką jie veikė ten apačioj)
ar po teisybei nėščia moteris,
senas kurčius ar aklas užkariautojas –
tad kelkis, keliauk
iš košmaro košmaran.
Nenumalšinsi alkano vargšo pažeminimo
ir neužgesinsi deginančio keršto troškimo
nei savo kūnu apsaugosi
namus, kurie griaunami,
ir mažos mergaitės, kylančios per audrą dangun, karietos
nepagausi nei švelniai nuleisi ją žemėn –
nesunaikinsi Piktosios dvasios galybės.
Tad grįžki savęsp,
eik pas savąjį draugą, savo vienatinį,
gelsvon jo akių pjūvio malonėn,
ir paslėpk savo veidą jo kaily.
vienatinio pasaulyje
Apmaudingais laikais
nugaras atsukę pasaulio nelaimėms.
Už mūsų akių ir užtrauktų mūsų užuolaidų
iškart karščio tuštmė
ir karas, besiplečiantys.
Karščio, kuris numalš pirmiausia,
užmuštų paauglių
nei atgaivins
Tik jei jis vėluoja,
gilūs vandenys negali užgesinti, ir t. t.*
Mūsų rankos, jos irgi,
subjauros vien tik mūsų kūnus:
mes esam maža minia,
įakinta kąsti, stverti,
užsibarikaduoti lovoj,
tuo tarpu kai ozone virš mūsų galvų
pašaipi šypsena plečias.
Nieko nėra kukliau
kaip kirčiai, skirti kitiems;
niekas negraso mažiau
nei pasotintos sielos ramybė.
Pralaimėjimas jų akyse yra nebylus,
pertraukiama tik cypaus ir šaižaus garso,
trikdančio ypač rytą,
bet tą garsą lengvai nuslopina
raminamas laikraščių puslapių šiugždesys.
Dar prieš palaidojami griuvėsiuose
jie pranyks priede apie rytdienos spektaklius,
puspilniame kavos puodely,
Tikėtis, kad susigrąžinsime meilę,
tai tikėti, kad nosinė pasivers į triušį.
Taigi tikėsiu į tavo kūną.
Kodėl tavo oda tokia švelni, mano mylimas?
Kodėl tavo plaukai tokie ilgi ir tolimi?
Stipresnė nei mano alkis tavęs mano aistra
būti tavim: perkirst pasaulį
Visos priemonės mums tarpusavy susivokti – telefonas,
skaičiuotuvas, automobilis – vienas po kito sulūš.
Lempos susprogsta.
Tai ne toji tamsa, kurios geidžiam.
Praėjo trys dienos,
ir tavo veidas jau nebetikras,
jis blunka kaip rašalas
iš seno nemeilės laiško.
Mūsų vakaro poilsis būna lengvas ir
pilnas gerumo.
Šiandien raudonos salotos ir mišrainė su svėrėm,
šparagai su garstyčiom, rudosios kriaušės
ir gabalas sūrio. Galbūt iš rūsio Merlot.
Tu nusiprausi, aš nušluostysiu, užgesinsim visur,
išskyrus mažytę švieselę prie lauko durų.
Paduosiu tau švarką, aksominį ir su rumbeliais,
uždėsi man ant peties lininę kaklaskarę.
Ruduo šiemet švelnus, bet šaltas vėjas
vakarop pakyla nuo upės.
Tamsa gaivi ir kvapni
po dviem sodo citrinmedžiais,
o gatvėj šviesa judri ir žydra,
ir naktis neužeina veik lig pat dešimtos.
Katė Saša striuoktelės ant sienelės, kad paskutinįsyk
būtų paglostyta. Paskalis pralenkęs mus nubėgs
šlubčiodamas kaip gauruotas šešėlis
ligi kaštonų alėjos, savo narsos ribos,
čia jis mus lodamas ir paleis.
Nenusakomai žaliai švyti seno
tilto samanos gatvės gale,
mūsų pėdos pripratusios prie pilkų aikštės akmenų,
įsitaisom užstalėj veidu į gatvės žibintų
mirgesį, jų šviesoje sienelę ir bokštelius.
Verbe³nos antpilo man, po stiklelį anyžių
tau ir Žoržui, tylumos palaima trise.
Prieš grįždamas už baro,
prie stalo jis pasibus kaip slaptavietėj,
dvi mažosios nuodėmės, bet jos neperžengs
mūsų namų slenksčio: cigaretė iš švarutėlės
Žoržo prijuostės kišenės, viena mudviem abiem,
ir vakarinis laikraštis. Viduriniame puslapy
dar viena žinia apie pasaulio žiaurumą.
Galva³ liūdnai palinguos apstulbinta keršto aklystės,
griovybos įniršio ten, au Proche-Orient*.
Pasitaiko, kad nuotrauka kelia man šiurpą.
Užversi laikraštį, paglostysi mano ranką
ir man priminsi: toli. Toli.
Rytoj sekmadienis. Rožės
išsikerojo, laukinės, reikia jas apkarpyti, paskui vidurdienio turgus,
rudalukščių kiaušinių, obuolių,
ir nepamirškim kardelių ir levandų muilo.
Grįžtant, kely, ba´lta pereina į violetą.
Dvi knygos kantriai sau guli lovos galvūgaly,
ir iki rytdienos kantriai laukia terasoje sodo žirklės,
tavo geltono plastiko pirštinės, manosios – žydras dangus,
šiaudų skrybėlė, sudriskusi, ištikima.
Prisimenu Ettie Hillesum**
Ji tavęs dar paklaus pakuždom
„Kam sielvartauti iš anksto“
kai gabenama bus iš Vesterbruko
Osvenciman vagone numeris 12
„Turėjo būt išnaikintos kaip blusos
šios smulkutės baimės dėl ateities“
kaip kad jos ateitis veržias į ją
kad ją sunaikintų?
Gal turėčiau palaukt, pasitraukti
o gal paklausti antraip
„Kam džiaugtis iš anksto“
kaip greitai geltonais kvadratais gyvenimo bėgu
kadais įsiminusiais, atitolusiais
šįvakar man vėl atsivėrusiais
kad jau savaip įeit ar išeiti galėčiau
kolei paika laimės viltis
svyrinėja tartum per didelis pilnas vandens ąsotis
____________________
* Pradžios knyga 22, 2: „Imk savo sūnų, savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli.“
* Giesmių giesmė 8, 7: „Gilūs vandenys negali užgesinti meilės / nė potvyniai – jos paskandinti.“
* Artimuosiuose Rytuose.
** Ettie Hillesum – olandė mergina, nužudyta Osvencime.
Vertė Vladas Braziūnas
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)