Danutės Krištopaitės veikla neatsiejama nuo „Vagos“ – dvidešimt penkerius metus čia redaktoriavo. Nors kultūrai ji paskyrė visą savo gyvenimą, kuklumas ir vidinė inteligencija jai niekada neleido demonstruoti pasišventimo literatūrai – ji visada buvo ir yra žmogus „už knygos“. Ir tik šių metų liepos 6-ąją – Lietuvos valstybės karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – Danutė tarsi išėjo viešumon: jai Prezidentas Valdas Adamkus įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

       B. Jonuškaitė. Ar toks apdovanojimas Jums, Danute, yra svarbus? Kaip jautėtės jo sulaukusi?
       D. Krištopaitė. Žinoma, smagu sulaukti šitokio savo kuklių darbų įvertinimo. Bet dirbau ne dėl jo. O iš tos dienos man išliko pakili šventiška nuotaika Prezidentūroje, garbės sargyboje sustingusių kariūnų vaizdas, B. Dvariono muzikos mokyklos mokinių grojamos mielos lietuviškos melodijos, šilta Prezidento padėka įteikiant apdovanojimą, vėliau – vėliavų prie Prezidentūros pakėlimas. Tada tikrai pajutau, kokia reikšminga, kokia ori mano šalis. O pats priėmimas… Aš niekada tokiuose pokyliuose šiais laikais nesu dalyvavusi, taigi kai kas mane stebino. Tą šiltą vasaros pavakarę iškilūs svečiai sustoję grupelėmis iš pradžių maloniai šnekučiavosi, bet paskui nemaža jų dalis kaip išbadėję puolė prie valgių sudarydami ilgokas eiles. Gal dabar elito pobūviuose taip įprasta?
       B. J. Žinau, ne dėl apdovanojimų dirbote kruopštų vertėjos, tautosakininkės, redaktorės darbą. Kas lėmė, kad pasirinkote filologės profesiją?
       D. K. Kaip dauguma mano amžinininkų augau tarp paprastų žmonių. Mama – namų šeimininkė, tėtis – stalius. Gyvenome Kaune, Žemojoje Fredoje, Aleksoto parapijoje. Iš kaimo kilę tėvai kalbėjo taip, kaip buvo išmokę vaikystėje, ypač gausus ir vaizdingas buvo mamos jonaviečių tarmės žodynas. Daugelis kaimynų – suvalkiečiai. Tėtis prenumeravo vieną kitą laikraštį, „Trimito“ žurnalą, mėgo skaityti knygas. Taigi ir gimtosios liaudiškos lietuvių kalbos aplinka, ir domėjimasis spauda bei knygomis namuose jau nuo vaikystės mane ruošė šitam keliui. Pirmoji perskaityta knyga, kurią tėvai padovanojo mokantis pirmame pradinės mokyklos skyriuje – „Suomių liaudies pasakos“. Meilę knygai ir patriotinius jausmus Fredos pradinėje mokykloje diegė jos vedėja, mano pirmoji mokytoja Kazimiera Tumavičienė, 1944 m. pasitraukusi į Vakarus. Vėliau, mokantis Kauno V gimnazijoje, didelį poveikį darė lietuvių kalbos mokytojo Vinco Bazilevičiaus, anuomet išvertusio iš prancūzų kalbos H. de Balzaco „Tėvą Gorijo“, vėliau rezistencijos dalyvio ir politinio kalinio, literatūros pamokos.
       Niekada nepamiršiu ir lotynų kalbos mokytojos Felicijos Kasputytės, per kurios pamokas skaitėme Ovidijų, Horacijų ir kitus romėnų poetus, Janinos Karanauskaitės – klasės auklėtojos ir vokiečių kalbos mokytojos, supažindinusios mus su vokiečių poezija. Lidija Sokolovaitė, dėsčiusi rusų kalbą, matydama mano domėjimąsi literatūra, man iš namų atnešdavo vieną kitą knygą. Pirmoji perskaityta rusiška knyga buvo V. Garšino apsakymai, parašyti Sibiro tarme. Iš pradžių niekaip negalėjau suvokti, kodėl tiek daug nesuprantamų žodžių, bet tol vargau, kol apsakymus įveikiau ir nuo tada skaityti rusų literatūrą buvo nesunku.
       Mokydamasi gimnazijoje pamėgau poeziją, ypač Maironio ir Salomėjos Nėries eiles. Daugybę jų mokėjau atmintinai. Labai patiko „Kūrybos“ žurnale, leistame vokiečių okupacijos metais, išspausdinti Jono Aisčio, Henriko Nagio ir kitų poetų eilėraščiai. Pradėjau domėtis daile, lankiau tuometinių dailininkų parodas. Žavėjausi A. Galdiko, V. Vizgirdos, A. Petrulio, A. Krivicko darbais.
       Taigi nėra ko stebėtis, kad ir pati pradėjau rašyti eilėraščius, priklausiau literatų būreliui, į kurio susirinkimus ateidavo kitose klasėse dėstęs poetas Antanas Miškinis. Būdavo ir bendrų susirinkimų su IV gimnazijos literatais – ten savo eiles skaitydavo Eduardas Selelionis, Algimantas Baltakis ir kiti. Atrodė, jog ir tolesnis mano gyvenimo kelias turi būti susijęs su literatūra, nors mama norėjo, kad stočiau į mediciną – juk gimnaziją baigiau aukso medaliu, į visas specialybes galėjau patekti be egzaminų. Tačiau pasirinkau lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete (1948). Įkritau kaip žuvis į vandenį. Aišku, tada Universitete vyravo oficiali tarybinė ideologija, dėstė tokie partijos šulai kaip Vladimiras Kostelnickis, Petras Užkalnis, Stasys Lazutka, bet Lietuvių literatūros katedroje dirbo talentingi, savo patriotinę ir kultūrinę misiją suvokiantys dėstytojai. Vienas iš jų buvo Jurgis Lebedys. Prisimenu, per pirmą paskaitą jis suruošė mums ekskursiją į Markučius, į Puškino muziejų. Toji ekskursija buvo lyg koks būsimųjų literatūros darbininkų įšventinimas. Su didele meile jis dėstė senąją lietuvių literatūrą, buvo reiklus sau ir studentams. Iš jo dėstomo kurso turėjome rašyti seminarinius darbus. Man teko darbas apie Baltramiejų Vilentą, o literatūros reikėjo pasiieškoti Lietuvių kalbos ir literatūros institute vokiečių kalba. Žinoma, nebuvo lengva, bet parašiau ir, rodos, neblogai, nes dėstytojas rašinio neišpeikė. Bet nelabai vykusių darbų autorius jis gerokai patraukdavo per dantį, kartais net aštrokai. Taip atsitiko kursiokei Vilijai Šulcaitei, parašiusiai gana silpną darbą. Ši, būdama komjaunimo aktyvistė, apskundė J. Lebedį, kad jo paskaitos neidėjiškos... Ir ant dėstytojo, ir ant katedros krito nepasitikėjimo šešėlis.
       Perkėlus Filologijos fakultetą iš Kauno universiteto į Vilnių, atvyko ir Meilė Lukšienė, tapusi katedros vedėja. Ji dėstė pirmosios XIX a. pusės literatūrą, buvo labai gyvybinga, lengvai bendravo, skiepijo norą dirbti savai kultūrai, ėmė ugdyti literatūros kūrinių analizės įgūdžius. Mėgome ir užsienio literatūros dėstytojų Elenos Kuosaitės ir Elenos Narvydaitės paskaitas. Mūsų kurse mokėsi trisdešimt penki žmonės, kai kurie jų gerai žinomi: Jonas Lankutis, Donatas Sauka, Juozas Stonys, Teresė Mikeliūnaitė, Vytautas Būda, Algirdas Sabaliauskas, Vilija Šulcaitė ir kt.
       Labai didelį įspūdį darė Vinco Mykolaičio-Putino speckursai, kuriuos jis mums skaitė dvejus metus: Kristijonas Donelaitis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Petras Cvirka. Skaitė erdvioje auditorijoje, ir, nors kursas buvo skirtas lituanistams, pradedant trečiu kursu, prigužėdavo žmonių iš viso miesto. Kiekvieno rašytojo kūrinių analizei skyrė visą semestrą. Jo žvilgsnis į literatūrą buvo gilus ir savitas. Tuo metu imta griežtai reikalauti ideologinio literatūros vertinimo. Ir buvom labai nustebę, kai Putinas, analizuodamas Žemaitės kūrinius, pradėjo akcentuoti socialinius momentus...
       Nepaisant visko, tie metai buvo įdomūs, kupini jaunatviško polėkio. Mūsų neišskiriama trijulė – T. Mikeliūnaitė, Ona Survilaitė ir aš – pavasario sesijų metu eidavom į Olandų gatvės žydų kapines (dabar – Laidojimo rūmai). Čia mūsų niekas nesekė, niekas nesiklausė, aplinkui graži gamta, akmens paminklai, kai kurie jų – tikri meno kūriniai (paskui juos suklojo į Žirmūnų tilto krantinę): skaitydavom, diskutuodavom, kalbėdavomės, ruošdavomės egzaminams. Tada mūsų poreikiai buvo labai kuklūs, nes ne tai svarbiausia, ar tu sotus, bet ar tau įdomu gyventi. Susiburdavome kartais ir mano kambaryje, kurį nuomojau Žvėryne, Traidenio gatvėje. Ten lankydavosi kiti draugai ir draugės. Nebūdavo nei arbatų, nei kavų, nei kokių skanėstų. Aiškindavomės tai, ko per paskaitas nesuprasdavom, ginčydavomės, – būdavo visiška laisvė, ypač kai buto šeimininkė pavasarį išvažiuodavo atostogų. Kartą ji man – pirmakursei – leido švęsti Kūčias, nors tai daryti ir buvo draudžiama. Tą vakarą mūsų būrelis buvo nedidelis: Jadvyga Kardelytė, Liuda Žukauskaitė, D. Sauka, Vytautas Žemaitis, istorikė Benė Vainiūnaitė ir aš. Tos Kūčios buvo gana vargingos, bet jų šviesi nuotaika liko visam gyvenimui. Mes tada buvom tokie geri ir gražūs… Prie tų skurdžių vaišių išsėdėjome iki ketvirtos ryto, ir tai buvo iš tikrųjų šventas vakaras, šventa naktis...
       B. J. Ar po studijų iš karto ėmėtės redaktorės darbo?
       D. K. Ne. Ketvirtame kurse atlikome pedagoginę praktiką Vilniaus pirmojoje berniukų vidurinėje mokykloje (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija). Vedėme pamokas vadovaujami patyrusios mokytojos Bronės Katinienės, IX klasėje, kurios mokiniai buvo drausmingi ir aktyvūs. Beje, toje klasėje mokėsi ir Tomas Venclova. Labai susižavėjau mokytojos darbu ir veržte veržiausi mokytojauti. Ilgai nelaukdama ketvirto kurso pavasario semestre savanoriškai išvažiavau į Alantos mokyklą Molėtų rajone. Tik... ten man davė dėstyti geografiją – trūko kaip tik šito dalyko mokytojos. Vis dėlto man ten patiko, gera buvo dirbti: direktorius M. Šaduikis – vydūnistas (beje, net nutapęs Vydūno portretą), taurus žmogus, reto nuoširdumo vaikai. Bet rudenį direktoriumi buvo paskirtas partietis P. Lisas, kuris nesudarė sąlygų man toliau tęsti studijų. Tad teko atsisakyti širdžiai mielo mokytojos darbo Alantoje. Graudžios buvo paskutinės atsisveikinimo su mokiniais pamokos. Dar ilgai jie man rašė laiškus, siuntė nuotraukas…
       Tai argi po tokios patirties galėjau netapti mokytoja? Juo labiau, kad buvau paskirta į daug didesnę Alytaus II vidurinę mokyklą. Tiesa, laikant valstybinius egzaminus katedros vedėja M. Lukšienė kalbino stoti į aspirantūrą, bet aš kategoriškai atsisakiau. Alytuje mokiniai nebuvo tokie grynuoliai, tad reikėjo rasti kelią į jų širdis. Mokytojavau trejus metus. Gavau gana silpnas IX ir XI klases. Pagal anuometines švietimo nuostatas moksleiviai turėjo mokslo metus baigti be dvejetų – jokių antramečių. O jeigu būdavo dvejetukininkų, vadinasi, mokytojas dirba blogai. Nemokėjau veidmainiauti, jaučiausi atsakinga už tų vaikų žinias, ir jie greitai suprato, kad gaus tokį pažymį, kokio bus verti. Stengiausi jiems padėti, teko daug dirbti ir ne pamokų metu, ir mokiniai darė pažangą. Be tiesioginio darbo, dar vadovavau mokyklos ir rajono literatų būreliams. Rengėme literatūros vakarus. Prisimenu, buvom pasikvietę Justiną Marcinkevičių, ką tik išleidusį pirmąjį poezijos rinkinį „Prašau žodžio“, Mykolą Sluckį, Antaną Jonyną… Toje pačioje mokykloje žemesnėms klasėms lietuvių kalbą dėstė poetas Anzelmas Matutis, organizavęs ir mokinių turistinius žygius.
       Kai kurie mano kolegos nelabai palankiai žiūrėjo į jauną mokytoją, kuri nuolatos „plėšos“… Matyt, į direktoriaus kėdę taikos… Ir iš tikrųjų – trečiais mokytojavimo metais (1953) man pasiūlė mokyklos direktorės vietą. Atsisakiau. Turėjau aiškintis partijos rajkome. Tada man šovė į galvą išganinga mintis: stosiu į aspirantūrą. Vienas iš sekretorių pasišaipė: „V aspiranturu chotite? Smotrite, štoby ne prišlos' chlopat' ušami…“ Man užvirė kraujas, galvoju, na dabar tai jau tikrai stosiu. Parašiau Lietuvių literatūros katedros vedėjai M. Lukšienei laišką. Gavusi teigiamą atsakymą, per porą mėnesių pasiruošiau egzaminams, parašiau privalomą darbą ir įstojau. Disertacijos temą pasirinkau iš tautosakos: „Lietuvių liaudies karinės istorinės dainos. Feodalizmo epocha“. M. Lukšienė tapo darbo vadove. To užteko, kad baigusi aspirantūrą (1959) niekur negaučiau darbo. Tada katedroje jau vyko „raganų medžioklė“. Visiems ypač įsimintinas buvo Universiteto partinės organizacijos biuro posėdis Kolonų salėje. Katedra buvo kaltinama dėstymo beidėjiškumu ir apolitiškumu, vengimu diegti studentams tarybinio patriotizmo dvasią. Vienintelis Eugenijus Meškauskas, buvęs Istorijos-filologijos fakulteto dekanas ir universiteto prorektorius, išdrįso pasakyti tiesą, kad nemėgstąs bukų žmonių, o katedros kolektyvą laikąs talentingu ir pajėgiu dirbti, bet jo žodžiai nebuvo išgirsti. Idėjiškai nepatikimi buvo ir šios katedros aspirantai. Roma Dambrauskaitė, Juozas Stonys, Danutė Venclovaitė, Emilija Dagytė, aš – negavom darbo nei Universitete, nei kurioje kitoje aukštojoje mokykloje ar mokslo įstaigoje. Pedagoginiame institute lyg ir buvo linkę mane priimti. Tačiau iš partinės organizacijos sekretoriaus išgirdau klausimą: „Kas jūsų mokslinis vadovas?“ Paminėjusi M. Lukšienės pavardę, sulaukiau atsakymo: „Ne, mes jūsų negalim priimti, – jūs pagadintas žmogus“.
       Po dviejų mėnesių bedarbystės buvau priimta į Valstybinę grožinės literatūros, vėliau – „Vagos“, leidyklą.
       B. J. Šiandien turbūt džiaugiatės, kad viskas taip susiklostė? Juk anuomet ši leidykla buvo tikras kultūros židinys.
       D. K. Taip. Man pradėjus dirbti, jai vadovavo Jonas Čekys, vyriausiuoju redaktorium buvo Jurgis Tornau. Čia dirbo nemažai patyrusių redaktorių ir vertėjų: Aldona Liobytė, Vytautas Petrauskas, Dominykas Urbas, Aleksandras Žirgulys ir daug puikių mano kartos žmonių. Mane priėmė į Originaliosios literatūros redakciją. Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja Aldona Liobytė įtraukė į platesnę literatūrinę veiklą. Užsakė išversti osetinų liaudies pasakų rinkinį „Kaip pelė marčios ieškojo“. Kaip tik tuo metu ji užsimojo parengti apybraižų knygą apie rašytojų bei kitų kultūros veikėjų, taip pat revoliucionierių, gimtines „Čia užaugau“. Parašiau apie Žemaitę, Liudą Girą, na ir apie V. Krėvę. Niekad nebuvau buvus Subartonyse. Imk komandiruotę ir važiuok. Ir pati kelionė į šį garsų Dzūkijos kaimą, ir susitikimas su jo žmonėmis, su gamta mane sužavėjo. Nepaprasta buvo nakvynė pašiūrėje toj vietoj, kur kažkada augo Grainio liepa. Toje sodyboje tarsi pajutau V. Krėvės dvasią. Grįžusi rašiau su įkvėpimu, rašinys, regis, pavyko. Bet knygai pasirodžius kilo nemažas triukšmas. Ji buvo svarstoma Centro komitete, Kultūros ministerijoje. Užkliuvo ne tik nestandartinės Arūno Tarabildos iliustracijos, bet ir kai kurie rašiniai, tarp jų ir apie Krėvę. Buvau apkaltinta neleistina praeities idealizacija, nepagrįstu šio rašytojo aukštinimu ir priskyrimu klasikams. Buvo išplėšti lapai su ta ir kitom apybraižom iš viso išspausdinto tiražo. Aš buvau pasiųsta į Druskininkus, kad į jų vietą parašyčiau, kaip ir kur trykšta sveikatos šaltiniai… Lig šiol tebeturiu tos pasmerktos knygos autentišką egzempliorių.
       Tokie buvo pirmieji leidybinio darbo žingsniai. Ilgainiui jie darėsi drąsesni ir tvirtesni. Be redagavimo, pavyko parengti spaudai ir išleisti studiją „Lietuvos liaudies karinės-istorinės dainos“ (1965), sudaryti didelės apimties Jono Basanavičiaus „Rinktinių raštų“ tomą (1970), kuriuo mokslininkai naudojasi ir dabar, papildyti leidyklos vertėjų gretas.
       B. J. Jūs patyrėte ketvirčio amžiaus „Vagos“ istoriją: jos klestėjimą, laviravimą tarp autorių ir cenzūros, nuopuolius ir net ne itin lengvą nūdieną… Sudarėte ir parengėte, suredagavote daugybę knygų. Ir visada buvote ir esate žmogus „už knygos“…
       D. K. Niekad specialiai neskaičiavau, kiek tų knygų mano suredaguota… Labiausiai įsimintini Vlado Šimkaus vertimai. Tai vienas geriausių šiuolaikinių poezijos vertėjų, perteikiančių ne tik kūrinio turinį, bet ir dvasią. Man teko laimė redaguoti jo verstus A. Lugovskojaus, bulgaro Khristo Botevo, vengro Sįndoro Petöfio eilėraščių rinkinius, kitų poetų atskirus kūrinius, Edmono Rostand'o eiliuotą komediją „Sirano de Beržerakas“. Į poezijos vertimus V. Šimkus žiūrėjo labai atsakingai. Nors vengrų kalbos nemokėjo, vertė iš pažodinio, bet atsakingai, ėjo pas jį konsultavusią vengrę, klausėsi jos skaitymų, nes norėjo išgirsti S. Petöfį originalo kalba ir tik tada pats ėmėsi darbo. Pasirodžius knygai ji džiaugėsi, kad V. Šimkaus vertimai labai artimi originalui.
       Įsimintinas ir Paulio Celano, gana sudėtingo XX a. austrų poeto, eilėraščių rinkinys. Jį vertė Vytautas Karalius ir Sigitas Geda. V. Karalius – labai sąžiningas vertėjas. Prieš pradėdamas šį sudėtingą darbą, parsisiųsdino iš Maskvos P. Celano kūrybos nagrinėjimus vokiečių kalba, jais rėmėsi. Be pagalbinės literatūros ir aš šio poeto negalėjau perprasti. Tada V. Karalius paskolino man tą parsisiųsdintą literatūrą. Turėjau nemažai padirbėti, kol viską išsiaiškinau! Vargau gal mėnesį. Tuomet ir nepadariau reikalaujamos redagavimo normos, bet P. Celaną perkandau. S. Geda sutiko su mano pastabomis. Išėjo knygelė „Aguona ir atmintis“. Netrukus Vytautas Kubilius ją recenzavo, gana teigiamai įvertino ir vertėjus, ir redaktorę… Tai juk buvo naujas, mūsų skaitytojams nepažįstamas modernus autorius. Padėkojo man ir V. Karalius, ir S. Geda – abu po knygelę padovanojo, bet vėliau S. Geda parašė man laišką, kad aš sugadinau jo P. Celano vertimus, nes poeziją esą galima versti kaip nori…
       Malonu buvo bendradarbiauti su poeziją vertusiais Simu Račiūnu, Edvardu Viskanta, Antanu Danielium, Judita Vaičiūnaite. Šiaip ar taip, buvimas „už knygos“ man nė kiek nekliudė dirbti. Svarbiausia buvo šį tą nuveikti, o ne išgarsėti ar daryti karjerą.
       B. J. Redagavimas – tik viena Jūsų darbo sričių, juk pati irgi verčiate ir iš rusų, ir iš baltarusių, ir iš norvegų…
       D. K. Tai mano laisvalaikio užsiėmimas, bet man, žinoma, irgi brangus. Autorius, kuriam skyriau daugiausia laiko – Valentinas Rasputinas. Išverčiau reikšmingiausias jo apysakas: „Gyvenk ir neužmiršk“, „Paskutinė valanda“, „Atsisveikinimas su Matiora“, „Ugnis“, apsakymą „Ką pasakyti varnai“. Tai sunkiai įkandami tekstai, daug Sibiro realijų ir to krašto tarmės žodžių. Pirmą apysakos „Gyvenk ir neužmiršk“ pastraipą sugebėjau padoriai išversti tik išvertusi visą apysaką… Rašiau autoriui laiškus, klausinėjau, jis geranoriškai aiškino. Dailininkas Saulius Chlebinskas pirmai jo apsakymų knygai nupiešė menišką viršelį, bet tuometinis leidyklos vyriausiasis redaktorius Kazys Ambrasas jo nepraleido: „Ką? Šitoks viršelis Rasputinui? Ne. Pakaks šriftinio“. O tas šriftinis buvo žalio kolenkoro su raudonom raidėm! Sunku buvo „prastumti“ „Atsisveikinimą su Matiora“, bet, paskelbus ištraukas „Literatūroje ir mene“, apysaka buvo įrašyta į leidyklos planus. Tais metais su „Vagos“ ekskursija teko keliauti po Sibirą, mėginau rašytojui prisiskambinti, bet mums susitikti nepavyko. Paskui gavau jo laišką su apgailestavimais: taip, aš nelinkęs susitikinėti, bet „dobrovo čeloveka čuju kak sobaka…“ Prasidėjus Atgimimui, V. Rasputinas, deja, per TSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdį pasisakė prieš Baltijos šalių veržimąsi į laisvę… Taip ir nesupratau kodėl. Sėdau ir parašiau jam gana kritišką laišką, tačiau atsakymo nesulaukiau. Gaila, kad toks gražus mūsų bendravimas šitaip pasibaigė…
       O pažintį su norvegų kalba lėmė atsitiktinumas. Kai iš darbo Konservatorijoje vėl grįžau į „Vagą“ (buvau pabėgusi penkeriems metams), į Verstinės literatūros redakciją, vadovaujamą Eugenijos Stravinskienės, gavau redaguoti H. Ibseno dramas, tarp jų – Tatjanos Rostovaitės verstus „Helgelando karžygius“. „Prašom daug neredaguoti, nes versta iš originalo“, – pareiškė ji. Rankraštį pradėjau lyginti su vokišku autorizuotu vertimu ir pamačiau, kad lietuviškasis netikslus. Susiradau leidykloje norvegų–rusų žodyną, ėmiau lyginti su originalu, ir vertėja turėjo pripažinti mano pastabas. Tai buvo pirmas redagavimo iš norvegų kalbos bandymas. Paskui man buvo pasiūlyta išversti A. K. Vestli knygelę vaikams „Guro“. Po jos išverčiau Tunborg Nedreos „Ir vėl jaunatis“ bei pluoštą įvairių novelių, išspausdintų knygoje „Norvegų novelės“. 1989 m. Almos Ločerytės-Dale pakviesta nuvažiavau į Norvegiją ir tris savaites keliavau po šią gražią, savitos kultūros šalį, lankiausi muziejuose, važiavau kalnų keliais. Džiaugiausi pamačiusi, kaip švenčiama gegužės 17-oji, didžiausia norvegų nacionalinė šventė – Konstitucijos diena. Buvo minimos 175-osios Konstitucijos metinės.
       Visa tauta geranoriškai rinkosi pasipuošusi tautiniais drabužiais ir dalyvavo šventiniuose renginiuose, Oslo gatvėmis plaukė minia žmonių, kupina džiaugsmo ir pasididžiavimo. Pro rūmų balkoną pražygiuojantiems mokinių orkestrams mojavo karalius Ulavas V su šeima. Iš visų veidų ir elgesio galėjau matyti, kokia sava, kokia brangi jiems ta šventė…
       Ši kelionė mane labai praturtino. Geriau susipažinus su šalimi, jos kultūra, lengviau buvo versti Sigridos Undset istorinį romaną „Ulavas, Auduno sūnus, iš Hestvikeno“ (1998). Dar arčiau su norvegų kalba susipažinau lankydama Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje organizuotus norvegų kalbos kursus (dėstė Janas Kroghas). Tuo metu leidyklos „Kultūra“ redaktoriaus Antano Staponkaus prašoma išverčiau Alfo Pryseno knygą vaikams „Pasakojimai apie Šaukščiukę“, bet knyga iki šiol taip ir nepasirodė, nors kasmet, nuo rankraščio įteikimo 1993 metais, redaktorius vis žadėjo ją išleisti…
       Prieš kelerius metus kartu su minėta A. Ločeryte-Dale išvertėme Ninos Witoszek kultūros istorijos studiją „Norvegai“. Šį vertimą žadėjo išleisti „Baltų lankų“ leidyklos vadovas Saulius Žukas, bet, rankraštį išlaikęs dvejus metus, neišleido. Paskui jis metus gulėjo Rašytojų sąjungos leidykloje, o dabar yra leidykloje „Versus aureus“ – turiu viltį, kad knyga galų gale pasirodys.
       B. J. Kiek žinau, Jūs mokate ir lenkų kalbą…
       D. K. Lenkų kalbą girdėjau nuo vaikystės – Kaune netrūko aplenkėjusių žmonių, lenkiškai šiek tiek graibėsi ir mano mama. Universitete dvejus metus šią kalbą mums dėstė Elena Samaniūtė, taigi jos pramokti man nebuvo sudėtinga. Su tikra lenkų kalba susidūriau 1969 m. apsilankiusi Lenkijoje, vėliau – dalyvaudama tautosakos rinkimo ekspedicijose. Tą pirmąjį kartą nemažai pakeliavome drauge su Stefa Gudonyte (jau mirusia), tačiau bene didžiausią įspūdį paliko susitikimas su poetu Juozu Kėkštu Varšuvos veteranų namuose, kur mus su kompozitoriumi Vytautu Montvila nuvedė punskietis studentas Juozas Vaina. Poetas užrašė man savo knygelę, o paskui atsiuntė Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinį. Jo bibliotekoje laisvai varčiau Bostono enciklopediją, kitus amerikiečių lietuvių leidinius. Vėliau jam siuntinėjau knygas iš Lietuvos.
       Tada iš Varšuvos patyliukais iškeliavau į Punską… Žinojau, kad paskutinė stotelė jau lietuviškame krašte, ir iš tikrųjų naktį lipdama iš traukinio išgirdau lietuviškai dainuojantį jaunimą – lydėjo į užsienį nutekančią merginą. Žinojau, kad Punske gyvena Vainų šeima, taigi pas juos ir nukeliavau. Užvažiuodama į Punską, aišku, gerokai rizikavau, bet ta viešnagė Vainų namuose man atvėrė ilgą ir gražią pažintį su tuo kraštu ir jo žmonėmis.
       B. J. Jūs paminėjote darbą Konservatorijoje? Ką joje veikėte?
       D. K. Mane prisikalbino profesorė Jadvyga Čiurlionytė, 1969 m. man išrūpinusi Liaudies muzikos kabinete vyresniosios mokslinės bendradarbės vietą. Susigundžiau, nes maniau, kad čia galėsiu rimčiau dirbt mane visada dominusioje folkloro srityje. Juk buvau uoli kraštotyrininkė: nuo 1964 m. dalyvavau Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos veikloje. Pirma ekspedicija, prisimenu, buvo į Zervynas, o paskui geografija plėtėsi: Rimšė ir Gaidė, Ignalinos kraštas, Merkinė, Kernavė, Gervėčiai, Dubičiai, Adutiškis, Aukštadvaris… Daugumai ekspedicijų vadovavo Norbertas Vėlius. Aš gana greitai ir studentus įtraukiau į šios draugijos veiklą: Zita Kelmickaitė, Rūta Naktinytė, Živilė Ramoškaitė, Mindaugas Urbaitis, Evaldas Vyčinas, Anatolijus Lapinskas ir kiti įgijo požiūrį į tikrąsias liaudies muzikos vertybes kraštotyrininkų ekspedicijose, išmoko taisyklingos lietuvių kalbos. Z. Kelmickaitė buvo studentų profsąjungos pirmininkė, pasižymėjo organizaciniais gebėjimais, jai talkininkaujant rengėme vakarones. Konservatorijoje buvo gera dirbti su jaunimu, bet, deja, Liaudies muzikos kabinete nebuvo įmanomas planingas, nuoseklus mokslinis darbas. Daug laiko gaišdavom įvairiems techniniams darbeliams. 1974 m. grįžau į „Vagą“, kur sąlygos kūrybinei veiklai buvo daug palankesnės.
       B. J. Ir čia Jūsų kraštotyros ekspedicijų vaisiai buvo sudėlioti į storas knygas…
       D. K. Taip. Kartu su N. Vėliumi parengėme Mardasavo kaimo garsaus dzūkų dainininko Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinę „Čiulba ulba sakalas“. Paskui, norėdama pristatyti įvairių Lietuvos regionų žymiausius tautosakos pateikėjų, ypač dainininkų atstovus, sumaniau leidinį „Aš išdainavau visas daineles“. Tačiau kai buvo sulaikyta „Gervėčių“ monografija, o N. Vėlius ir kiti pradėti persekioti, tautosakos leidiniai pasidarė beveik neįmanomi. Savo projektą pateikiau tuometiniam „Vagos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojui Valentinui Sventickui, o šis vis dėlto gavo vyriausiojo redaktoriaus K. Ambraso sutikimą. Pirmoji knyga vos pasirodžiusi buvo grobstyte išgrobstyta. Ji susilaukė net kelių palankių recenzijų, tarp jų – ir dr. Jono Balio dviejuose „Draugo“ numeriuose. Kadangi knyga turėjo tokį netikėtą pasisekimą, parengiau ir antrąją, o atgavus Nepriklausomybę – trečiąją (apie dainininkus, gyvenančius už Lietuvos ribų: Amerikoje, Rusijoje, Lenkijoje, Sibiro tremtinius ir politinius kalinius). Susidarė nemažas ir gal net pats įdomiausias tomas.
       Pasisekė išleisti ir „Aukštaičių melodijas“ – muzikinį liaudies dainų rinkinį iš įvairių Aukštaitijos regionų. Melodijas parengė Laima Burkšaitienė. Didelė dalis medžiagos užrašyta pačių parengėjų – ekspedicijų metu ir net leidinio sudarymo laikotarpiu, – dalį gavome iš tautosakininko, dainininko ir muzikanto Stasio Paliulio. Rinkinyje yra daugiau nei 500 vienetų dainuojamosios liaudies poezijos.
       Parengiau ir „Nuo Punsko iki Seinų“ dvi knygas. Kaip jau minėjau, nuvažiavusi į tą kraštą, radau daug gražių žmonių, išlaikiusių lietuvybę, savąją liaudies kultūrą, ir jaučiau pareigą parodyti ją platesniam pasauliui. Juo labiau, kad daug šeštojo septintojo dešimtmečio tautosakos buvo sukaupęs entuziastingas jos rinkėjas, Punske gyvenantis mokytojas Juozas Vaina. Tiesa, medžiagą gavau gana padriką, nesugrupuotą nei pagal žanrus, nei pagal vietoves. Dirbau daugiau kaip dvejus metus. Buvo pažadėjusi išleisti „Vaga“, bet, prasidėjus jos griūčiai, po šešerių metų rankraštį grąžino. Abi knygas išleido patys punskiečiai – „Aušros“ leidykla, gavusi Lenkijos kultūros ministerijos paramą. Pirmoje knygoje – tautosaka, antroje – etnografiniai dalykai. Sunkus buvo šių leidinių atsiradimo kelias – kiek valandų praleista rengiant tarmiškai tekstus, klasifikuojant medžiagą, kiek kartų važiuota į Punską skaityti korektūrų. Bet galų gale man nuo širdies nusirito sunkus akmuo – J. Vainai ir kitiems punskiečiams duotą žodį ištesėjau, o knygos buvo įvertintos teigiamai.
       B. J. Pernai, lapkritį, skaitytojai sulaukė V. Mykolaičio-Putino „Raštų“ septinto tomo. Tai – 600 puslapių knyga, kurią Jūs parengėte ir kuriai parašėte paaiškinimus. Atlikote milžinišką darbą.
       D. K. Apie 1985–1986 metus, numačius leisti akademinius V. Mykolaičio-Putino „Raštus“, jo kūrinių redaktorius ir buvęs studentas Aleksandras Žirgulys manęs paprašė parengti vertimų tomą. Sutikau, neįsivaizduodama, kokį kalną reikės nuversti… Sutikau galbūt todėl, kad šis ilgametis „Vagos“ redaktorius daugeliu atžvilgių man buvo didelis autoritetas. Be to, jaučiau pareigą ir buvusiam savo profesoriui. 1986 m. A. Žirgulys mirė. Tai mane dar labiau įpareigojo tesėti duotą pažadą. Ir tik 1999 m. „Vaga“ paprašė, kad rengčiau minėtą tomą toliau. Vėl iš naujo sėdau prie medžiagos, rašiau komentarus, konsultavausi su kalbininkais ir su literatais. 2003 m. rankraštis buvo parengtas. Kadangi leidykla neskyrė jokio redaktoriaus, ant mano pečių gulė ir jo darbas, pati skaičiau ir korektūras, atlikau techninį redagavimą. Tai buvo vienas sunkiausių iš mano parengtų darbų. Ačiū Dievui, knyga pagaliau pasirodė ir galėjau lengviau atsidusti, kad ir šį kartą žodį vis dėlto ištesėjau.
       B. J. Pasiklausius Jūsų atrodo, kad visą gyvenimą Jūs kaip bitė darbininkė taip ir neiškopėte iš to kultūros avilio, nesvarbu, ar geras, ar blogas medunešis, ar kas kokį honorarą sumokėjo ar ne, vis tiek su savo tipiška filologės sąžine vykdėte duotus pažadus, nė vieno darbo nepalikote nebaigto…
       D. K. Visada dirbau ne dėl pinigų, ne dėl to medaus. Darbas – mano gyvenimo būdas. Lengvesnis ar sunkesnis, jį dirbdama jaučiau didelį malonumą ir manau, kad tai, ką padariau, – vis šioks toks įnašas į mūsų kultūros aruodą. Turtų, žinoma, nesusikroviau, pragyvent pragyvenau vien todėl, kad mano poreikiai labai kuklūs. Antra vertus, nemanykite, kad mano gyvenimas buvo vien juodas alinantis darbas. Buvo ir draugių, ir draugų, ir švenčių. Daug džiaugsmo man teikė bendravimas su žmonėmis – ir su daug jaunesniais moksleiviais ar studentais, ir su draugais vienmečiais, ir su paprastais kaimiečiais, ypač su tautosakos pateikėjais. Iš pastarųjų gražiai bendrauta su trakiške Ona Stefanavičiene, su dainų karalienėmis merkiniške Ona Jauneikiene ir kupiškėne Albina Žiūkiene, su pastarosios kaimynu Adomu Sadula, su dvasinguoju Petru Zalansku, su luokiškiais Antanu Jonušu ir Izabele Jakavičiene, biržuvėniške Stase Žilevičiene, su seiniškiais Jurgiu Skripka, Jonu Jakubausku ir daugeliu kitų. Jie man dovanojo brangiausią dvasinį turtą – savo dainas, spinduliavo taurią žmogiškumo šviesą, mokė išlikti savimi. Už visa tai esu jiems dėkinga. Jaučiu dėkingumą ir visiems kitiems artimiems žmonėms, kurie manimi tikėjo, mane skatino, palaikė ir džiaugėsi mano knygomis.