mergaite kurios bijojo dievas        Gintaras Grajauskas. Mergaitė, kurios bijojo Dievas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 136 p.

 

Gintarą Grajauską, pradėjusį rašyti teatrui pačioje XXI a. pradžioje, iš karto lydėjo sėkmė: 2002 m. Klaipėdos Pilies teatre pastatytas „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dangčiu“ (rež. A. Vizgirda), autorius pelnė Lietuvos kultūros ministerijos premiją už geriausią teatrinį debiutą (2003), pjesės „Rezervatas“ sceniniai skaitymai 2004 m. vyko Prancūzijoje tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje (rež. O. Koršunovas) ir Naujosios dramos akcijoje Vilniuje (rež. A. Giniotis), pjesė pastatyta Klaipėdos dramos teatre (rež. A. Giniotis, D. Meškauskas). Dar du pjesių rinktinėje publikuoti kūriniai – monologas „Lietuviai“ ir pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ – teatralų dėmesio nesulaukė, nepaisant pastarojo kūrinio pripažinimo. Pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ pateko į geriausių nacionalinio dramos teatro konkurso „Versmė‘07“ pjesių penketuką. Už šią pjesę Tarptautinės teatro dienos proga G. Grajauskas apdovanotas „Auksiniu kryžiumi“ kaip 2007 m. nacionalinės dramaturgijos autorius. Tačiau nė vienas Lietuvos teatras šios pjesės nesiėmė statyti. Rašydama pjesių rinktinės recenziją, pamėginsiu paieškoti atsakymų ir į natūraliai iškylantį klausimą, kodėl išsiskyrė teatro, literatūros kritikų ir teatro praktikų požiūriai?

 

Pirmieji G. Grajausko kūriniai „Komiksas“ ir „Rezervatas“ vaizduoja abstrakčias, prie laiko ir erdvės konkretybių nepririštas situacijas, kuriose atsidūrę personažai suteikia teatrui laisvę improvizuoti, kurti rimtai juokingą žaidimą. Absurdo dramos poetika G. Grajausko kūrinius susieja su teatrinę nostalgiją keliančiomis Kazio Sajos parabolėmis, Juozo Erlicko pjesėmis. Skaitytojui šie tekstai kelia abejonių dėl tiesmukumo, buitinių ir fiziologinių vaizdinių paviršutiniškumo. Tačiau lengvi teatriniai pokštai turi potencijos sužadinti rimtų asociacijų. Pasak aktoriaus Dariaus Meškausko, jo kartos žmonės įžvelgia G. Grajausko pjesių temų aktualumą: tai savęs kaip asmenybės identifikavimas, sugebėjimas išlikti savimi netikroje, surogatinėje realybėje, ir atvirkščiai – bėgimas į virtualią, „nuosavą“ erdvę nuo svetimos, kitų primestos „tikrovės“. Teatre debiutuojantis G. Grajauskas prabyla suprantama aliuzijų kalba, chuliganiškai maištauja prieš prasmės ir aktualių problemų afišavimą dramos kūrinyje ir tokia jo pozicija yra artima teatro žmonėms.

 

Tačiau pjesių rinktinės visuma paneigia šį G. Grajausko kūrybos apibendrinimą ir leidžia teigti, kad populiarumą teatre garantavusi pozicija laikui bėgant esmingai pasikeitė. Monologas „Lietuviai“ ir pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ liudija, kad dramaturgui nepavyko išlaikyti saugaus atstumo tarp bohemiškai laisvos kūrybos ir širdgėlos dėl šiandienos problemų, kitaip tariant, G. Grajauskas neatsispyrė šiandienos politinėms, pilietinėms, moralinėms provokacijoms. G. Grajausko monologas „Lietuviai“, kaip ir M. Ivaškevičiaus „Madagaskare“ skambantis Pokšto monologas, satyros priemonėmis atskleidžia lietuvių nacionalinio charakterio ypatumus. Juoktis iš savęs lietuviams yra nebūdinga, o parodyti komiškąją stereotipais virtusių nacionalinių vertybių pusę – tiesiog šventvagiška. Tačiau kaip tik komiškas kritiškumas tampa vienu svarbiausiu naujosios kartos rašytojų patriotizmo bruožu. G. Grajauską su kitais nepriklausomybės metu debiutavusiais, originaliu stiliumi pasižyminčiais dramaturgais H. Kunčiumi, S. Parulskiu, M. Ivaškevičiumi sieja kritinė laikysena Lietuvos istorijos ir dabarties, tautinės tapatybės atžvilgiu. Naujose istorinėse pjesėse (S. Parulskio „P.S. Byla O.K.“, H. Kunčiaus „Matas“, M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, G. Grajausko „Lietuviai“ ir „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“) yra pliekte pliekiamos tautiečių mentaliteto ydos. Jeigu G. Grajausko monologas „Lietuviai“ ir neišvys teatro scenos, jis liks ateities kartoms kaip sarkastiškas menininko požiūrio į šiandienos lietuvių pilietiškumą ir tapatybę dokumentas. Kodėl kyla abejonės dėl „Lietuvių“ patekimo į teatro sceną? Teatras retai turi galimybę laisvai kritikuoti savąjį laikotarpį. Demokratijos klestėjimo pavyzdžiu laikomos antikinės Graikijos rašytojo Aristofano komedijos. Tačiau šis rašytojas puikiai išmanė teatro žiūrovų psichologiją ir aktualiajai kritikai skirdavo tik vieną komedijos epizodą, vadinamą „parbase“. Šios taisyklės paisoma ir viename populiariausių šiuolaikinio Lietuvos teatro spektaklių – M. Ivaškevičiaus „Madagaskare“, kur ugningasis Pokšto monologas, atskleidžiantis lietuvių mintyse slypinčias šovinistines, nacionalistines ir kitas negatyviai vertinamas užmačias, yra elegantiškai įkomponuotas į spalvingą pjesės personažo likimo liniją. G. Grajausko pasirinktas monologo žanras yra pavojingas, nes kad ir kokiu originaliu pasakojimu būtų atskleista kritiška pozicija, skaitytojui ir teatrui ji neišvengiamai kelia vienpusiškumo, vienodumo ir nuobodulio pavojų.

 

Pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ – originalios formos drama, kuri leidžia kalbėti apie savitą istorinės dramos, lietuvių dramaturgijoje turinčios itin gilias tradicijas, atnaujinimą. G. Grajauskas surado tinkamą formą, kuri leidžia kūrinyje susieti kelias istorines epochas, lanksčiai balansuoti tarp epizodų, vaizduojančių praeitį (pirmoji Lietuvos nepriklausomybė, sovietinė okupacija, Antrasis pasaulinis karas) ir dabarties realijas. Lanksčios formos stuburas – pagrindinė pjesės veikėja Marija, apdovanota itin lakia vaizduote. Jos pasakojamos istorijos – monologai – prieštarauja tradicinės dramos reikalavimams, tačiau rašytojas sugeba lanksčiai pereiti iš monologo į dialogą, iš epinio pasakojimo į draminę situaciją, ir dėl to pjesė yra sceniškas kūrinys, kuris suteikia teatro menininkams interpretacijos laisvę.

 

G. Grajausko pjesėje vaizduojami Lietuvos aviacijos kūrėjo Antano Gustaičio (1898–1941) biografijos fragmentai siejasi su jaunosios kartos dramaturgų pastangomis atrasti ir pavaizduoti teatro scenoje naujus Lietuvos istorijos herojus. M. Ivaškevičius pjesėje „Madagaskaras“ aktualizavo primirštą iškilaus geopolitiko Kazimiero Pakšto asmenybę, atskleidė tarpukario Lietuvos inteligentų likimus, per lyrinės ironijos prizmę parodė jų keistumą, nuoširdų naivumą, utopines idėjas. G. Grajauskas, tarsi orientuodamasis į priekaištus, kurių sulaukė istorijos interpretacijos M. Ivaškevičiaus kūriniuose, istoriniam personažui sugrąžina romantinį orumą, – Antanas Gustaitis vaizduojamas korektiškai, be lašo ironijos, tačiau jis, skirtingai nei M. Ivaškevičiaus sukurtas keistuolis Pokštas, netampa vienu pagrindinių dramos herojų. Kodėl Gustaitis yra tik epizodinis dramos personažas? Jo likimas yra kaip kilnesnio, kūrybiškesnio ir herojiškesnio gyvenimo provokacija, kuriai negali atsi-spirti pagrindiniai dramos herojai Senelis ir Marija. Dėl šios „silpnybės“ – dėl palankumo Gustaičiui, mes žiūrime į juos palankiai. Vieniems gražu, kitiems banalu, kad istorijos herojai yra tokie paveikūs. Tačiau G. Grajauskas paspendžia skaitytojui/žiūrovui spąstus: gėrėtis lyrine ironija pagražintu Seneliu yra nepavojinga, o kaip reaguoti į Mariją, kuri, įkvėpta Gustaičio istorijos, sušaudo savo vyrą ir jo verslo partnerius? G. Grajauskas nutuokia, kaip publika reaguotų į lietuviškąją kilerę Mariją, kovojančią prieš sumaterialėjusią šiandienos visuomenę, todėl paspendžia dar vienus spąstus skaitytojui/žiūrovui. Paaiškėja, kad pjesės herojė nėra šaltakraujė žudikė. Iš tiesų ji, atsidūrusi psichiatrinėje ligoninėje, vaizdingai pasakoja savo tariamo nusikaltimo istoriją. Perfrazuojant pagrindinės dramos veikėjos charakteristiką, tenka konstatuoti, kad G. Grajauskas, charakterizuodamas šiuolaikinės Lietuvos situaciją teigia, jog kova, kaip tikras veiksmas, yra įmanoma tik vaizduotėje, o individas, išdrįsęs įsivaizduoti veiksmą, yra laikomas psichiniu ligoniu. Ar dėl tokios dramos įvykių atomazgos tampa lengviau? Skaitytojui tenka brautis per fantazijos fantazijoje brūzgyną, tačiau dar sunkesnė užduotis tenka teatrui. Statant pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, scenoje būtina sukurti šiai dramai būdingą įvairiausių stilių (lyrizmo, ironijos, grotesko, realizmo ir pan.) kaitos dinamiką, kuri pjesei suteikia literatūrinės vertės.

 

Apibendrinant tenka pasakyti, kad rašydamas dramas G. Grajauskas renkasi viliojimo ir erzinimo strategiją, orientuojasi į skirtingų kartų sentimentus. Jis nekvestionuoja pagarbaus požiūrio į istoriją. Praeityje surandami atskaitos taškai, moralinės atramos (ambicingas idėjas įgyvendinantis tarpukario Lietuvos aviatorius Antanas Gustaitis, emigravę, ištremti, per rezistenciją žuvę geriausieji – protingiausi, darbščiausi, drąsiausi – Lietuvos piliečiai). Moralinių vertybių fone, stipriai susietame su Lietuvos istorija, G. Grajauskas atskleidžia vis groteskiškiau iškreipto pasaulio pavidalus. Artėjant prie dabarties, vis daugiau personažų charakteristikose atsiranda dvilypumo, o finaliniame epizode dvilypumas pasiekia apogėjų. Psichiatrinėje ligoninėje dienas leidžianti Marija savo fantazijas laiko tikrove, jos vaizdingu pasakojimu patiki psichiatrinės ligoninės darbuotojai, patikime ir mes – pjesės skaitytojai ar žiūrovai. Dvilypumo stiprėjimas G. Grajausko dramoje atlieka veiksmo vystymo kulminacijos link funkciją. Vaizduojami vis ryškesni asmenybės dvilypumo ir prieštaringumo niuansai: nuo švelnios ir lyrinės ironijos, vaizduojant Marijos vaikystę, ateistą patriotą senelį ar religingąją tankistę senelę, vėliau nugrimztama į grubiu šaržu paverstas tradicijas (vestuvių epizodas), ironiškai romantizuojami pirmųjų nepriklausomybės metų vargai (dėl nepritekliaus valgomos bulvės veikia kaip afrodiziakas, personažai mylisi, storėja, yra labai laimingi), fiziologinės detalės atskleidžia gerėjančio gyvenimo paradoksus (sauskelnes dėvinčios ir vaikišką pudrą kilogramais naudojančios parduotuvės kasininkės). Pjesėje vaizduojama dabartis yra niūri: sovietmečio ideologijos diktatą keičia materialinių gėrybių diktatas, o pasipriešinimo entuziazmą – beviltiškumas, priverčiantis personažą „emigruoti“ į fantazijos pasaulį. Pagrindinė pjesės herojė Marija šiuolaikiniame pasaulyje sau vietos neranda, tačiau pjesės finale, kaip yra įprasta tradicinės dramaturgijos herojams, ji ryžtasi pasipriešinti tikrovei. Kuo originali yra naujosios dramaturgijos herojė? Šūviai į vyrą ir jo verslo partnerius įvyksta tik vaizduotėje, todėl Marija netampa trilerio heroje. G. Grajausko kuriama aliuzija į trilerių stilistiką yra dar viena herojės charakterio briauna, kuri psichologinius niuansus praturtina ryškesne brutalumo spalva. G. Grajauskas šiuolaikinės dramos tikslą mato ne kryptingų veiksmų strategijoje, kuri yra būtina tradicinei dramaturgijai. Jo dramoje, vaizduojant personažus ir įvykius, einama ne pirmyn, o tarsi aplink vaizduojamą objektą, siekiama atskleisti vaizduojamą reiškinį iš visų pusių, atkreipti dėmesį į tai, kas yra afišuojama ir kas yra slepiama. G. Grajausko dramaturgija efektingai pasuko tradicijos – istorinės dramos – atnaujinimo linkme. Tai sukelia nuostabą ir susižavėjimą skaitytojui, tačiau suglumina teatrą, kuris savo kūrybinių priemonių arsenale neranda G. Grajausko pjesei reikalingo teatro kalbos kodo, kuris pjesės tekstą paverstų patraukliu spektakliu. Kūrybiškai parašytas tekstas teatrui reikalauja adekvataus teatro kūrybos atsako. Galbūt čia ir slypi baimės šaltinis?

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)