Nedera pamiršti, kad po Kaliningrado pamatais – ir baltų mitologinio pasaulio medžio šaknys. Nesupuvusios, gyvos, krutančios. Vien ko verta Tvankstės kalva, prūsų tvirtovės vieta, kur buvo pastatyti, o po septynių šimtmečių ir prasmego garsieji teutonų statyti Karalių rūmai! Čia – mistinė vieta, nes teutonai, germanai, vokiečiai ir net sovietai nesugebėjo išdeginti šaknų nei ugnimi, nei plienu. Stojęs ant šios žemės pajunti, kaip sukruta tavyje mitinės jėgos.

       Šiaip ar taip, Kaliningrado sritis yra įdomiausia vieta šiuolaikinėje Europoje. Lietuviui su lenku nė važiuoti toli nereikia – kelk koją per sieną, ir tu spąstuose. Gyvenimas čia vis dar mažiau spalvotas (vaiko žodžiai, pasakyti prieš dešimtmetį: „Mama, čia viskas kaip pas mus, tik nespalvota“), tačiau galingesnis nei Lietuvoje. Todėl nereikia pasiduoti depresijai – ji atitolins mus nuo tikrovės. Sąmonės ir pasąmonės maišalynė – darbas ne iš lengvųjų, bet dirbkime jį.

       Vietovės dvasios syvai, oras, kuriuo alsuoja genius loci, – visa tai lyg siena, į kurią kabinasi sielos vijokliai. Neliko komunizmo idėjų – ateina pravoslavybė (programiškai pradėta diegti nuo 1991 metų; pastatyta jau per 60 stačiatikių cerkvių, du moterų vienuolynai). Reikėjo matyti, kaip suskambo Kirilo ir Metodijaus diena 2005 metų gegužės 20 dieną Paveikslų galerijoje. Srities gubernatorius Vladimiras Jegorovas, atidarydamas parodą „Šventoji Rusia“, prabilo... apie Kionigsbergą. Kaip sektiną pavyzdį: „Iš kūrusių šį nuostabų miestą žmonių mums teks dar daug ko pasimokyti, – tarė jis tyliu balsu su geraširdžio Santa Klauso šypsena. – Dabar mes minime miesto 750 metų jubiliejų ir kai kas klausia, ar turime teisę tai daryti? Atsakau: mums priklauso tik 60 miesto metų, tad reikės dirbti dar 690 metų, kol pasivysime Kionigsbergą. Turime teisę“. Salę sukaustė tyla, o po akimirkos – palengvėjimo atodūsis.

       Štai kaip keistai, kartais lyg ir ne vietoje prasiveržia naujas genius loci – dabartimi atsidūsta praeitis, abu miestai susiplaka į daiktą, ir suprask, ar gimsta trečias miestas. Tuo nuostabiau, kad mintys susiplakė sovietinio karinio Baltijos laivyno admirolo lūpose, – žmogus dar prieš metus tikriausiai nė nesapnavo, kad galės ištarti tokius žodžius.

       Milžiniški pokyčiai vyksta Karalių mieste: Kionigsbergo genius loci ataidi į Kaliningradą septynmyliais žingsniais. Apimti nuostabos gyventojai krapštosi akis ir mato, kad gyvena Europos viduryje, ant nuostabaus miesto pamatų. Nebe griuvėsių, o pamatų. Todėl ir nesibaimindami, kad užgrius kokia siena, leidžiasi į naujas vigilijas. Viena jų – 750 metų jubiliejus, kurį pasitiko su... meilės žodžiu lūpose. Reklama veikė kaip patrakusi, visur kabojo užrašai: „Mes mylime mūsų miestą“. Meilė suaudrina adrenaliną, todėl spartėja miestiečių žingsniai, auga smalsumas. Svečiai tik rankomis skėsčiojo stebėdami, kaip buvo remontuojamas, dažomas ir puošiamas miestas šių metų pavasarį ir pusę vasaros, – tarytum Miunhauzenas dangų savo kardu maišė.

       Gal baronas Jeronimas Miunhauzenas pretenduoja į tikrąjį genius loci įsikūnijimą? Ne, ne! – jis buvo čia vos du kartus. O gal ir to pakanka? Šiaip ar taip, jis garantuoja tranzitą per sienas ir amžius, nieko nesužeidžia ir neima muito. Tik užsisėsk ant sviedinio, įlįsk į barono kontūrus, ir – pirmyn!

       Kad tai taptų tikrove, „Miunhauzeno anūkų“ klubas ir Vokiečių–rusų namai pasikvietė Vokietijos Bodenverderio miesto merą, o šis ir sutiko. Ir ką? Į Kaliningradą iškilmingai atvežė barono Miunhauzeno skulptūrą. Ponų svita išsirikiavo Luizos bažnyčios šešėlyje ir pastatė, ką atsigabeno. Skulptūra vaizduoja avantiūristą baroną, kuris, užsilipęs ant patrankos sviedinio, pramuša trijų pirštų storio metalo sieną. Iš barono, žinoma, likęs tik kontūras, o kiaurymė į abi puses sakyte sako, kad nenaudėlis perskrido virš dviejų miestų, dviejų epochų. Nepaprastai tikslus laikų jungties ženklas. Baronas paliko angą, o kad niekas neabejotų, ant postamento parašyti abu miesto vardai: iš vienos pusės „Kionigsbergas“, iš kitos “Kaliningradas“. Taigi griuvo ne tik Berlyno siena, bet ir Kaliningrado-Kionigsbergo tvora. Landžiokite, broliai ir sesės, iš Vokietijos į Rusiją pirmyn ir atgal, ir tatai darydami viską permanykite.

       Dar neseniai Kaliningrado srityje, labiausiai „vakarietiškoje“ TSRS imperijos dalyje, buvo kuriama „vieninga tarybinė liaudis“. Eksperimentas pavyko geriau nei kurioje kitoje vietoje ar respublikoje. Ir kaip manote? – šiandien neša nuostabius vaisius! Europoje nėra kito tokio kompaktiško politinio vieneto, kuriame susirėmę alkūnėmis per 100 tautų išgyventų vieningą dvasinę revoliuciją. Negana to, ši revoliucija vyksta be rimtų politinių konfliktų ar, neduok Dieve, terorizmo akcijų. Čia užraugtas naujas, taikingas genius loci katilas, čia lydoma naujoji Baltoslavija. Kiekviena imigrantų banga (jų per pastarąjį dešimtmetį daugiau nei šimtas tūkstančių), kiekviena atsikėlėlių šeima per kelerius metus gali tapti bendruomenės dalimi, o aktyvesni vyrai metasi į verslą ir vietos Dūmą, miesto Tarybą – ir gana sėkmingai. Tokia Baltoslavijos demokratija.

       Demokratija čia vyriška. Nes, pirma, „Vieningoji Rusija“ absorbuoja visas reikšmingesnes partijas ir, antra, Dūmoje – tik dvi moterys. Čia – Rusija, kurioje politikai priversti vis atkakliau galvoti apie savo sritį ir siekti, kad Maskva patvirtintų naują Ypatingos ekonominės zonos įstatymą, kuris galiotų Kaliningrado srityje ir nebūtų administruojamas iš Maskvos.

       Ar tikrai tai – Baltoslavija? Tarkime, dėl tokios priežasties: vos trisdešimt procentų vidurinių klasių mokinių mano, kad jie gyvena Rusijoje; visi kiti atsako į šį klausimą truktelėdami pečiais. Žinoma, visi gyvena Rusijos kultūros erdvėje, Rytų Prūsijos istorinėje dalyje – to nebeužginčys net stalinistas. Tai – karo trofėjus, paklojus milžiniškas aukas, tačiau tas trofėjus virsta gyvenimo resursu. Ir žmonės teisūs, jie nori gyventi ten, kur gyvena. O Baltoslavijoje tikrai galima gyventi. Tą jausmą man vis primena Varnas po langu.

       Vasaros viduryje netikėtai supratau, kad neįvertinau keturkojų genius loci herojų. Pasirodo, seniausi palikuonys ir teisėčiausi Kionigsbergo gyventojai, vaikštantys žeme, – tai katinai ir šunys, tiksliau, jų palikuonys. Rūsiuose ir kiemuose, pokario griuvėsiuose ir socialistinių statybų metais jų čia klaidžiojo ištisos nesutriuškintos armijos. Jie išliko, nes buvo manevringi ir laiku sulįsdavo į bunkerius. Jiems pasisekė labiau negu žmonėms – ir kai nebuvo deportuojami į Vokietiją, ir dabar, kai jiems nerūpi, kuo gi Kionigsbergas skiriasi nuo Kaliningrado.

       – Šis ilgaamžis miesto gyventojas, – šypsosi Viktoras Striukas, muziejaus direktorės Svetlanos Sivkovos pavaduotojas, atidarydamas Karališkųjų vartų ekspoziciją ir glostydamas žalvarinio katino ausis, – tai būtybė, įkūnijanti Kionigsbergo dvasią. Ji išniro iš griuvėsių ir atėjo į Kaliningradą.

       Tai nutiko švenčiant 750 metų jubiliejų, liepos trečiąją, kai atkurtus majestotiškus vartus ant Lietuvių pylimo aplankė prezidentas Vladimiras Putinas, o katinas jo laukė ant užpakalinių kojų. Gavo, sako, palaiminimą.

       – Paglostykite šį žalvarinį pilietį, – tęsė V. Striukas. – Jis laimingas ir nupenėtas, jis – visų katinų katinas, tikras miesto šeimininkas. Atkišęs nosytę išdidžiai tupi ant užpakalinių letenų. Prezidentas V. Putinas papešiojo jam ausį. Taigi prašau gerbti ir mylėti.

       Dešimtys virpančių rankų tiesiasi prie ausų ir nosies, tarsi medžiotų katiną Mūrą iš E. T. A. Hofmano pasakos. Vietos dailininkas Viktoras Riabininas yra nutapęs paveikslą: „Katinas Mūras virš Kionigsbergo griuvėsių“. Kraupiame fone naktį spindi Karalių rūmų keteros ir blizga geltonos katino akys. Paveikslas saugomas dirbtuvėje, Lenino prospekto „chruščiovkoje“. Kai 2004 metų rugsėjo 21 dieną sudrebėjo žemė ir nuo dirbtuvės sienų nulakstė visi eksponatai, katinų Katinas liko kabėti – nelyginant ikona. Nėra ko stebėtis, kad paveikslo kaina kyla kasmet, ypač po vokiečių turistų apsilankymo dirbtuvėje... Ak, sumelavau! – tai mito galia, įsikaliau, kad užsieniečiai turtingi, tai ir dosnūs. Nieko panašaus – vokiečiai tik numuša kainą, nes įpratę „savose žemėse“ viską gauti pusvelčiui, už kelias markes, tai yra eurus. Todėl kainų lygį Kaliningrade palaiko lietuviai (jie dosnesni už lenkus), – ir sakau tai didžiuodamasis (vis dėlto mes – slaviško temperamento). Lietuviai brangiau įkainoja ir Karaliaučiaus nostalgiją. V. Riabinino paveikslas neparduotas iki šios dienos – jo kaina tikrai kyla.

       – Kodėl tik katinai šventi?! – pabundu ir pakeliu balsą. – O varnai, o krankliai, Viktorai Leonidovičiau?! Šunys?

       – Aš nesakiau, kad „šventi“, – katiniškai sumurkia V. Striukas. – Todėl dabar Lietuvos atstovas mielai publikai papasakos apie lietuvius, kūrusius mūsų miesto istoriją.

       Atšokau nuo katino kaip nuo teutono.

       Karališkuosiuose vartuose įrengta mieste rezidavusių diplomatinių tarnybų istorijos apžvalga, o ši ekskursija – apžvalginė. Be galo malonus Viktoras jau dūrė į mane putlia Karlsono rankele, laukia, reikia tęsti. Laimė, turėjau ką pasakyti, nes medžiagą apie Vytautą Didįjį, Mažvydą, Donelaitį ir Rėzą mudu rengėme kartu.

       „Ir vis dėlto: kodėl katinai? – nepaleido manęs kipšas ir pasibaigus ekskursijai. – O gal Vietovės dvasią geriau įkūnija palaidi šunys, kurių čia – batalionai?“ Iš tikrųjų kelis pirmuosius mėnesius vis šokčiojau į šalį, kai prislinkdavo palaidas vilkšunis ar baisesnis padaras, kol supratau, kad šunys čia – ta pati niščeta perekatnaja: leisgyviai ir be priežiūros, neagresyvūs. Pritipena kaip milicininkai, apuosto ir čia pat užleidžia kelią. Sutiksi šunų ir miesto centre, ir troleibuse ar tramvajuose. Kiemai ir parkai – jų naktinės prieglaudos. Beje, apie šunis yra istorija.

       Prieš kelerius metus po Kaliningradą braidė nepaprastai keistas šunų karalius. Valkatėlė, tačiau – karalius. Nežinia kaip, bet žmogeliui pavyko suburti aplink save visus centrinės miesto dalies šunis. Būdavo, eini Lenino gatve, kerti centrinę sankryžą, skiriančią meriją nuo „Okeano“ parduotuvės, – ir ką manote? Ant kampo, prie generolo Ivano Černiachovskio memorialinės lentos – šunų taboras. Taboro viduryje ant kartono dėžių įsitaisęs kazokėlis su armonika. Uždarbiauja visi kartu – jis ir šunys. Kartą jį matė lekiant į darbo vietą šaligatvio viduriu, pasikinkius į vežimaitį (suręstą iš vaikiško vežimo liekanų) šešis vilkšunius. Švilpia, spindi žmogus kaip mėnulis, botagu mosuoja – kuo jis ne šunų karalius! Ne tik šunų, bet ir miesto! Miegodavo tas karalius kartu su savo pavaldiniais krūmuose šalia „Motinos Rusijos“ paminklo arba merijos skvere, netoli kino teatro „Rossija“. Šiltos būdavo jo naktys, nes ištikimi keturkojai apguldavo karalių iš šonų, budėdavo sergėdami jo ramybę ir turtą nuo pavydžių konkurentų. Gyventojai nepykdavo, o duodavo kelią visai svitai, dažniau negu kitiems nelaimėliams įmesdavo į kepurę rublį. Gyveno sau žmogus visą vasarą ir net rudenį. Bet baigėsi katino, atsiprašau, šuns dienos. Vieną naktį šalia taboro sustojo šungaudžių brigados mašina (šiaip jau ji beveik nedirbo) ir ėmė šaudyti į keturkojus švirkštus. Šiems užmigus, po vieną sumetė į kėbulą ir išvežė, sako, į muilo fabriką. Kiek lakstė su lazda žmogelis, kiek nervinosi ir verkė – kur ten! Pats į kailį gavo ir nurimo. Po dienos žurnalistai užsipuolė miesto valdžią, kam ši pamynusi nelaimėlio garbę. Palaidi šunys, sakė ketvirtosios valdžios atstovai, neturintys jokios galios, niekam pavojaus nekėlė, o priešingai – pabrėžė taikingą Kaliningrado dvasią. Bet šaukštai po pietų, budeliai atliko savo darbą ir jų niekas nesiruošė bausti.

       Kiekvienas naujas miestas – tai paslaptingas gyvūnas. Nieko nežinančiam žmogui, komandiruotajam verslo liūtui ir gražiausi namai, jaukiausi skverai ar paminklai – tik įvairiaspalvis ir bevardis landšaftas; maža kur ko pristatyta – Europa juk vienijasi. Anoks čia skirtumas. Tiesa, perėjūnui iš Rytų ir Vakarų rūpi, kad mieste būtų kazino, mergų, pirčių ir VIP parduotuvių. Viso to gero Kaliningrade netrūksta. Be to, šalia jūra kaip perlas. Tačiau apie šį genius loci nekalbėsime.

       Rasti Vietovės dvasią – tai sielos darbas. Džiaugsmas, kurį patiri pažindamas, – didžiausias užmokestis. Reikia skaitymo valandų, dokumentinių filmų peržiūrų, reikia mitų ir pasakų – visko reikia, kad suprastum miesto gylį ir plotį. Atidumo reikia ir švelnumo kaip moteriai, antraip jis mums neatsivers. Paslaptis užsisklęs.

       Ivanas Čečotas, Peterburgo kultūrologas, retkarčiais atviliojamas į Kaliningradą savo bendramokslės, Gintaro muziejaus direktorės Tatjanos Suvorovos, rašo apie Karalių miestą keisčiausius dalykus. Žino, ką daro, kipšas, kurdamas naujus miesto mitus. Apibrėždamas genius loci jis sako, kad Kaliningrado dvasia – tipiškas atėjūnų produktas. Kad ir koks būtų amžius, dauguma gyventojų čia visuomet buvo prūsus išgyvendinę ir juos asimiliavę atėjūnai. Prūsijoje visi atėjūnai sparčiai tampa čiabuviais. O dabar pridursiu nuo savęs: visų atėjūnų genialumas abejotinas, bet genius loci nereikalauja genialumo. Vietovės dvasiai atsirasti pakanka šimto tūkstančių sielų, kurios, susimetusios draugėn, ima trintis tarpusavyje ir garinti kažką panašaus į debesį, iš kurio, žiūrėk... varlėmis ima lyti. Tiesa, Kaliningrade daugiau sraigių negu varlių, bet anoks čia skirtumas.

       Ivanas Čečotas priduria, kad Europos kultūrose genius loci įsivaizduotas kaip gyvatė, išnyranti iš po žemės; gyvatė ar žaltys – koks galas, jeigu tik liudija gyvybę. Kitas genius loci tipas – jaunikaitis su gėrybių ragu rankoje.

       Komunizmo laikais atvykstančius iš didžiosios Rusijos žmones Kaliningradas pasitikdavo dviem nepaprastais navigacijos ženklais, reiškiančiais, kad čia – Vakarai. Tai – raudonos stogų čerpės ir tašytų akmenų grindiniai. Prieškarinių čerpinių stogų ir dar likę, jų kelios rūšys, o grindinio trinkelių – dar daugiau, mažiausiai penkios rūšys. Tašytais akmenimis išgrįsta ne viena gatvė, keli prospektai, tai yra jų dalys. Anksčiau visa tai atsikėlėliai vadindavo fašistiniu palikimu, skubėdavo keisti šiferiu ar užlieti asfaltu, dabar gi sako: „Tai – istorija“. Istorija, kaip žinoma, yra turtas.

       Kultūrologas Grigorijus Pomerancas, senas kaip žemė amžinosios tautos atstovas (gimęs, beje, Vilniuje, 1918-aisiais), atskridęs iš Peterburgo pailsėti pajūryje nedidelei skaitytojų auditorijai pasakė:

       – Kaliningrado laukia stabili ir įdomi ateitis. Aš nematau kaimynų, kurie turėtų pakankamai gyvybinės energijos, o ir žmonių resursų, kad kėsintųsi į šią teritoriją, – ji liks Rusijos dalimi. Kaliningradas panašės į Peterburgą, galės tęsti mūsų šiaurės Palmyros kultūrinę liniją. Čia lengviau negu Maskvoje prigis naujienos, čia gera kurti.

       Perspektyva patraukli, Kaliningrado vardas laikosi. Kionigsbergas neprasimuša į oficialius valdžios aukštus. Ir gerai, nes bijoma revanšizmo. Ir visų su juo susijusių „turto klausimo“ bjaurasčių. Ko jau ko, bet turtinio revanšizmo čia nėra, atsiteisimo už praeitį – taip pat, apie „skolelių“ mokėjimą kažkam ir nežinia kiek (keliems tūkstančiams asimiliuotų vietos vokiečių? Kas mokės?) niekas nė girdėti nenori. Žinoma, visuomenėje tebesklando stipri Kionigsbergo vardo grąžinimo dvasia, kurią aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įskėlė Kultūros fondas ir nenustygstantis rašytojas Jurijus Ivanovas (pats buvęs tarybinių karių, ėmusių Kionigsbergą, gretose). Kita vertus, Kionigsbergo vardą siūlo grąžinti ir pasaulio žmonės, ir net Vokietijos Bundestago deputatai. Pasaulinė meno figūra Michailas Šemiakinas, atpėdinęs į jubiliejų auliniais juodais batais ir juoda kepure, „Komsomolskaja pravda“ korespondentui pareiškė:

       – Aš grąžinčiau miestui jo pirminį vardą – Kionigsbergą. Jūsų mieste mane gerokai nustebino afišos: „750 metų Kaliningradui“. Kas čia per kliedesys?

       Ne, tai nėra kliedesys. Kaip jau sakyta, užrašai ant plakatų, afišų ir TV ekranuose skelbė ne tik „Mūsų miestui – 750“, bet visur priduriama: „Mūsų mylimam miestui“. Pirmą kartą po karo miesto santykis su žmogumi pavadintas meilės vardu. Tai – galingas ženklas, suteikiantis šiandieninio genius loci kūrėjams daug šansų išsaugoti Kaliningrado vardą. Pobedos aikštės centre įrengta didžiulė vėtrų žvaigždė, joje – Karališkųjų vartų kontūras su užrašu „Kaliningrad 750“. Ir plika akimi matai, kad žvaigždės vietoje turėjo būti... kolona. Tačiau statyti jos nesiryžo – miesto Taryba griežtai atmetė idėją. Dar ne laikas, sako. Kodėl? Yra viena nutylima priežastis: nežinia, ką ant to stulpo užkelti. Juk nekelsi angelo, kaip Peterburgo Dvorcovaja ploščiad'. Ir Kionigsbergo herbo. Kolona – ne juokas, ji čia būtų svarbesnė nei kryžius ant šalia stovinčio soboro. Deputatai atsižegnojo sakydami, kad po kokio šimto metų kas galės, tas ir nuspręs, ką pakelti į padanges. Galime drąsiai abejoti šia deputatų nuostata: esant dabartinei įvykių spartai spręsti teks gerokai anksčiau.

       Visų miestų valdžios supranta: nereikia paisyti perėjūnų ir net kaimynų peršamų nuomonių. Kaliningrado vardas gali būti išvis niekada nekeičiamas. Kam šitai daryti? Vokiečių labui? Jie čia nebegrįš. Lietuvių labui? – mums būtų mielesnis Karaliaučiaus vardas, bet taip niekad nebuvo ir nebus. Lenkams? Jiems taip pat tiktų lietuviškas atitikmuo – „Krulievičius“. To irgi nebus. Palikime Kaliningrado vardą ramybėje – ne mūsų nosiai jis.

       Tačiau nustebino kitkas: Federacinės Vokietijos Bundestago deputatų grupė (per septyniasdešimt narių) rudenį priėmė rezoliuciją – siūloma grąžinti istorinį Prūsijos vardą. Tikras akibrokštas. Pasiūlymas kėsinasi ne tik į Kaliningradą ir jo sritį, bet ir į Lietuvą bei Lenkiją. Argi ne revanšizmo vėjeliu padvelkia tokios iniciatyvos?

       Kam jau kam, bet mums reikėtų suprasti, jog Kionigsberge nebūtų atsiradę vietos paminklo Liudvikui Rėzai, nebūtų ir Lietuvių aikštės priešais krašto krikštytojo Šventojo Adalberto bažnyčią.

       Tiesa, Kionigsbergo vardo entuziastai sako, kad esama vieno rimto argumento: 1946-ųjų balandžio 7 dieną į Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos sudėtį buvo įtrauktas Kionigsbergas su Kionigsbergo sritimi; vardas gi pakeistas tų pačių metų liepos 4 dieną, nutarus pagerbti mirusį TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką, „sąjunginį seniūną“ Nikolajų Kalininą. Juridinis precedentas tarsi ir yra, tačiau, kas iš to? Yra ir kitas precedentas: Konstantinopolis virto Stambulu – ir kas prisišauks senąjį vardą? Niekas.

       Netinka čia ir analogas su Leningradu-Sankt Peterburgu, nes pastarasis – Rusijos valstybės židinys, o ne prūsų, ne Vokietijos.

       Kompiuterio klavišo spustelėjimu miesto vardo nepakeisi – neverta bandyti. Keičiasi žmonės, tai jau didelis džiaugsmas.

       Laikas prisiminti nors vieną žodinį Karalių miesto apibūdinimą. Kaliningrado vardas kiek palauks, pasižiūrėkime, ką apie miestą sakė I. Kantas: „Didelis miestas, valstybės centras, kuriame įsikūrusios vyriausybinės įstaigos ir yra universitetas. <...> Miestas, kuriame patogi jūrų prekyba ir kurio padėtis ant upės krantų padeda bendrauti su šalia ir atokiau esančiomis šalimis, kalbančiomis kitomis kalbomis, ir kur vyrauja kiti papročiai, – tokį miestą, Kionigsbergą ant Priegliaus, galima laikyti tinkamu plėsti žinias apie žmogų ir pasaulį“.

       Trumpas ir racionalus apibūdinimas kaip apie pasaulio bambą. Universiteto profesoriui, įžymybei kitaip ir nedera. Tiesa, I. Kantas ir jautėsi esąs pasaulio bamba, niekur nesitraukė iš miesto visus 80 savo gyvenimo metų. Todėl pasaulis turėjo ateiti pas jį.

       Tačiau ši išmintis ilgai netvėrė. Karalių miestas išsyk po I. Kanto mirties ėmė sparčiai keisti išvaizdą. Mat Napoleonas, 1807–1812 metais žengęs į Kionigsbergą kada tik panorėjęs gerokai aplamdė prūsokų-vokiečių garbę. Todėl, sulaukę Europos tirono baigties, jie nusprendė pastatyti kelių žiedų gynybinius įrengimus. Ir kone visą XIX a. dygo miesto vartų, bokštų, ravelinų, fortų ir bastionų (daugelis jų – prie seniausio, XVII a. statyto, Lietuvių pylimo) sistema, jungiama gynybinių griovių. Tokiam miestui netruko prilipti miesto-forto vardas, ir Prūsijos karalių rezidencija sublizgo karine didybe. Karūnuotis iš Berlyno į Knaiphofą ir Altštadtą atvykstantys sosto įpėdiniai jau galėjo jaustis ir kaip karinės galios simboliai. Deja, deja... Baigiant darbus tapo aišku, kad miesto neapginsi jokiais sutvirtinimais: amžiaus technikos pažanga perlipo per fortifikacijas ir amunicijas. Karo ministerija atsisakė jas išlaikyti, o miestui prakiuro kišenės. Buvo paskelbti aukcionai, ir šis tas spėta parduoti ir išardyti iki Pirmojo pasaulinio karo.

       Keisčiausi istorijos vingiai: prūsokams-vokiečiams atkeršijo brolių prūsų dvasia. Prisiminkime, kad mūsų pirmtakai kariai neklausdavo, kokios kryžeivių pajėgos, jie tik pasiteiraudavo, kur teutonas – ir puldavo jį. Herkaus Manto kūną pamynę kryžeiviai manė, kad nugalėjo žiniomis, nes žinojimas – tai jėga! Nieko panašaus: kai jie tobulai išmoko mūryti ir kasti – jie pralaimėjo naujajam amžiui. Prūsų dvasia liko budėti prie sienų.

       Dėl teisybės reikia pasakyti, kad kartą fortų ir bastionų prisireikė vokiečiams – kad ir be naudos. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, prieš pat pralaimėjimą, savo leisgyve artilerija Kionigsbergo gynėjai norėjo sustabdyti Trečiojo Baltarusijos fronto uraganą. Neverta daugiau kalbėti ta tema..
.
       Laimė, dauguma vartų ir bastionų liko. Architekto Ernesto Liudviko fon Astero minties skrydžiai. Liko Karališkieji vartai, Kronprinco kareivinės, Rosgarteno vartai... Liko ir Lietuvių bastionas, ties juo baigiasi Lietuvių pylimas ir Lietuvių pylimo gatvė. Stovi jis sau ant Naujojo Priegliaus kranto kaip koks Dievo pirštas: šalia – Švč. Šeimynos katalikų bažnyčia, kur kunigas Anupras Gauronskas aukoja mišias lietuvių kalba.

       Tie aštuoneri miesto vartai – didelis turtas, fortifikacinė sistema – lobis. Karinių sutvirtinimų žinovo Aveniro Ovsianovo teigimu (jis apvažiavęs reikšmingiausius Europos centrus), niekur Europoje nėra tiek daug miesto-forto liekanų kaip Kaliningrade. Žmogus neįveikė, gamta pasigailėjo – štai ir nauda. Belieka viską atnaujinti, turistai patys sulėks.

       Karalių miestas – dviejų žlugusių imperijų palikuonis, jame dvi civilizacijos išgyveno saulėlydžius. Dabar aušta XXI amžiaus rytas, gimsta sunkiai kaip kūdikis, bet...

       Vidury nakties kartais pamatau sidabru degantį karalienės Luizos bažnyčios bokštą. Šiurpoka. Kur link nutaikyta ši raketa? Ne, ne į dangų – ten ji jau galėjo pakilti (paskutinį kartą – 1972-aisiais, kai ją rengėsi susprogdinti), o į ateitį. Reikėtų pranešti Lietuvai, kad tėvynė nemiegotų, kad išgirstų, jog ties vakarinėmis jos sienomis kruta... Bet vargu ar ji išgirs. Lietuvą domina tik laukiniai, ne artimieji Vakarai. Ir todėl ji negirdi, kad gyvename nepakartojamu Karalių miesto atgimimo laikotarpiu. Čia ore tvyro pokyčių kvapas, jis net žydi kaštonais, o didžiausi pavojai jau pasitraukę. Likęs vienas – mūsų aklumas ir kurtumas, kai Kaliningradas aukojamas kažkam didesniam. Įdomu būtų sužinoti kam? Kas artimiausius kelerius metus nepabuvos Karalių mieste – gali čia nebeskubėti, o ir skaityti šių minčių neverta.

       Laisvė čia erdvi, kaip chaotiškas eismas gatvėje, gali gyventi su ja, tarytum pasaulyje nebuvę nei teutonų magistrų, nei Hohencolernų ir protestantų kurfiurstų, taip pat ir Brandenburgo princų, kaizerių ir hindenburgų, nebuvę fiurerių ir komunistų partijos sekretorių, – nieko nebuvę, o likęs tik aš, brangiausias žmogus, užsiimantis skalbimo miltelių prekyba. Bet galima gyventi ir geriau: domėtis žeme. Bent jau šaligatviu, po kuriuo – klodų klodai. Žodžiu, tapti savotišku prūsu-kaliningradiečiu.

       Karalių miestas nelaukia karo, nesirengia jam. Miestui rūpi Maskva, beveik neberūpi Berlynas. Jis dairosi į šalis ir mokosi išsisukti iš keblių situacijų. Metropolijų grasinimai jį kiek erzina, tačiau silpnojo ginklas – švelni klasta. Žmogus, pamilęs miestą, pavadina jį Kaliningradu, rusų miestu, ir supranta, kad tai – naudinga. Čia gyvena taikūs baltoslavai, kurie, švęsdami 750 metų jubiliejų, pagaliau suvokė, kad myli. Kad jie – europiečiai. Ant keistos demokratijos pamatų.

       Kaip šiandien suskamba miesto garbės piliečio I. Kanto mintys? Albertinos universiteto profesorius atrado ne tik apriorines kategorijas, bet ir kategorinį liepinį, imperatyvą. „Grynas žmogiškumas be žmogaus savybių“ – štai kas yra tas išgirtas imperatyvas. Nesupranta žmonės, ką giria, kai sako: I. Kantas – demokratijos tėvas. Patėvis jis, ne daugiau.

       Niekur kitur, tik Kaliningrade galėjo būti pastatytas Tarybų rūmų monstras. Visi pasaulio humanistai įsikalė sau į galvas, kad komunistas I. Kantas nebuvo. Bet jo etika! – atmetanti jausmus ir sentimentus, gali būti verta komunistinių statybų. Paradoksas!

       Žinoma, I. Kanto kapas niūriaisiais komunizmo laikais išsaugojo miestui Katedrą. Sunku dabar net patikėti, bet pirmasis srities kompartijos sekretorius V. Konovalovas ne vieną kartą kėlė biure (organas, primenąs biblinį žydų Sinedrioną) klausimą, kad laikas išrauti iš socialistinio miesto burnos supuvusį dantį – Katedros griuvėsius. Nežinota tik, ką daryti su puikiai išlikusiu I. Kanto kapu. Žinoma, ne tik Katedrą I. Kantas išsaugojo – savo vardu jis apgynė savo palaikus. Prie kapo dabar traukte traukia vestuvininkų poros. Ir ko norėti, I. Kantas pagerbtas, jam atstatytas paminklas šalia universiteto rūmų, o universitetas 2005 vasarą pavadintas „Rusijos valstybiniu Imanuelio Kanto universitetu“.

       Tad grįžkime prie monstro, pažvelkime į tą sovietinį dolgostrojų ir pagalvokime kantiškai – be emocijų (jausmas – viena iš didžiausių ydų, pasakytų filosofas). Stovi namas jau per dvidešimt metų ir kone tiek pat laiko langų kiaurymėmis žvelgia į susprogdintą miesto sentimentą – Karalių rūmus. Didysis socializmo projektas, architekto Jurijaus Motorino kūrinys, – ar ne I. Kanto moralinės idėjos įkūnijimas? Architektūra visais laikais išreiškia etines epochos nuostatas, o I. Kanto etinis mokymas, atsisakantis subjektyvaus veiksnio, užbėgo gerokai į priekį. Didysis filosofas, gulintis už kelių šimtų metrų nuo monstro, tikriausiai ir dabar mato naktimis žvaigždėtą dangų, girdi savyje moralinį įstatymą. Ir, reikia manyti, skęstančios epochos Titaniko (Monstro) šešėlyje jis, I. Kantas, mato visą XX amžių. Mes nuo monstro stogo galime sušukti Knaiphofo salos gyventojui, įsikūrusiam po graikiškos stojos kolonomis: „Tu buvai teisus, filosofe: Kaliningradas – tai išversta Kionigsbergo pirštinė! Tik išvertus miestą išryškėjo siūlės – prospektai ir tušti promenadų takai. Tu matei struktūrą, miesto gyslas, didysis Imanueli, garbė tau!“

       750-mečio jubiliejaus išvakarėse iš Maskvos atsirado investicinė kompanija ir nupirko visą monstrą už juokingą sumą – 7 mln. rublių (apie 700 000 Lt). Griaučių remontas prasidėjo. Meras Jurijus Saveika parinko dangiško žydrumo spalvą – ir namas dažomas.

       Grįžtu į savosios „Bastilijos“ virtuvę, prie „prancūziško lango“. Jau vasara, varno nesimato, – ko norėti, baltosios naktys rausvina nakties dangų. Ir staiga – jis! „Kipše, kur buvai dingęs? Be tavęs gromuliuoju Kantą, o jis – kaip perkąstas pipiras. Pasiųsk ką kitą, – profesorius Immanuelis prastas genius loci.“ O jis toks panašus, panašus... Varnas kraipo snapą, primena man... Na taip – Ernstą Teodorą Amadėjų Hofmaną!

       Albertinos universiteto profesoriaus priešininkas, jo alter ego, visai kito kirpimo genijus mistikas, – apie jį jau kalbėjome, taigi nebus svetimas. Mūsų miesto Vietovės dvasia be gimusio ant Karališkojo tvenkinio juodąjį varną primenančio mistiko neišsivers. Vaikai dievina jį už „Spragtuką“, suaugusieji – Piotro Čaikovskio dėka taip pat. „Auksinio puodo“ ir rebusų pasakorius, „Šėtono eliksyro“ ir katalikiškos velniavos rašytojas, jis – ir romantikas, ir siaubo kūrinių klasikas. Tikrasis I. Kanto priešininkas, nes nepakentęs racionalizmo. Nors baigė Albertinos universitetą ir, įsigijęs teisininko specialybę, dirbo racionaliausią juristo darbą.

       E. T. A. Hofmanas aptiktas kaliningradiečių dvasios orbitoje Gorbačiovo perestrojkos metais. Atsigriebdami už nebylius dešimtmečius ir goždami gėdą, Kultūros fondo aktyvistai prieš gerą dešimtmetį prie Karališkojo tvenkinio atritino lauko riedulį ir ant jo iškalė žodžius: „Čia gimė ir pirmuosius 20 gyvenimo metų praleido Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas. 1776–1822“. TSRS laikais buvo leistas tik vienas pasaulinio masto vokiečio vardas, o dabar miestas pasijuto dukart praturtėjęs. Inteligentija puolė prie E. T. A. Hofmano. Kol kas. Jau kelinti metai ieškoma pinigų, dairomasi vietos paminklui. Buvo numatytas skveras priešais zoologijos sodą, šalia viešbučio „Maskva“ (buvusio „Berlyno“), autorius – Michailas Šemiakinas. Maketą jau sukūręs, o šalia jo – 48 E. T. A. Hofmano personažų skulptūrėles. Miesto jubiliejaus dienomis smagiai pristatydamas šį projektą buvusioje Štathalėje, dabartiniame Istorijos-meno muziejuje, skulptorius kalbėjo apie būsimą E. T. A. Hofmano centrą kaip apie artimiausią ateitį. Kaliningrado inteligentijai, kurią amerikietis, berniuku augęs čia ant griuvėsių, vis vadino „Kionigsbergo inteligentija“, tai labai patiko.

       E. T. A. Hofmanas gali būti antras stulpas, kuris kartu su I. Kantu išlaikytų miesto dvasios rūmus. Bet dar kiek istorijos.

       Jaunasis E. T. A. Hofmanas buvo pamilęs Wolfgangą Amadeusą Mozartą iki pamišimo ir ilgokai pyko ant tėvų, kodėl šie nesuteikę jam Amadėjaus vardo. Sulaukęs pilnametystės pats sau jį prisidūrė. Nors Amadėjus lotyniškai reiškia tą patį, kaip ir Teodoras senovės graikų kalba – „mylintis Dievą“, – vyras paženklino savo likimą savotiška pamišėlio stigma. Taip ir nutiko – Ernstui Teodorui buvo lemta gyventi teisininko racionalisto ir menininko-mistiko-romantiko gyvenimus. Paskutinioji savybė vertė jį snausti per paskaitas, kuriose itin daug abstrakcijų ir sistemiškumo, vadinasi, pirmiausia – I. Kanto paskaitas. Gavęs diplomą jis išvyko į didžiąją Vokietiją ir ketino niekada čia nebegrįžti. Bet grįžo, nes reikėjo tvarkyti jam tekusį palikimą. Atvyko jaunuolis tomis 1804 metų vasario pradžios dienomis, kai filosofas gulėjo mirties patale, o miestas stovėjo Princesės gatvėje po jo namo langais. E. T. A. Hofmanas pas dėdę Otą Derferą, iš kurio laukė palikimo, sutiko madmuazelę Malchen Hat, įsimylėjo ir puolė į depresiją. Nesulaukęs atsako į savo aistringus varno žvilgsnius, mėtomus kaip žaibai, neišmanydamas, kur slėpti savo jausmus, jis sumerkė juos į „vyskupiškojo“ vyno taurę. Taip džiūdamas pražiopsojo I. Kanto mirtį, nepastebėjo ir procesijos, nulydėjusios filosofą į amžinąją vietą, Katedros rūsius. O kai dėdė Otas bandė nupasakoti laidotuvių didingumą, įsimylėjėlis tik žiovavo ir tyliai niurzgė ant pamaldžios Malchen, kad ji neatsiunčia jam nė vieno atsakomojo atodūsio. Netrukus jaunasis romantikas ir teisininkas atsisveikino su Kionigsbergu ir patraukė į Vokietijos gilumą. Likusį gyvenimą jis leido Varšuvos, Berlyno, Bambergo, Leipcigo ir Drezdeno teismų įstaigose ir teatruose, tačiau gimtojo Karalių miesto nenorėjo matyti.

       Prisipažinsiu, E. T. A. Hofmanas ir man labiau prie širdies. Iš jo „Auksinio puodo“ ir ma~nosios vigilijos, kurios reiškia… smalsaujantį pasivaikščiojimą. O gal ir dar ką nors – ar supaisysi E. T. A. Hofmaną. Vigilija – dar ir sargyba, ir būdravimas.

       Ką dar norėjau prisiminti? Aha, Kionigsbergo širdį išplėšė ne Raudonoji armija, ne sovietai ir ne rusai – ją sudegino W. Churchillis, užleidęs ant centrinės miesto dalies britų aviaciją. Plieniniai varnai atliko pragarišką užduotį per kelias 1944 metų rugpjūčio paras. Turtingesnių rajonų nesprogdino, pramoninių – taip pat... Bet gal gana apie karą.

       Verčiau dar kartą kulnimi pakrapštykime žemę. Vienas iš tokių krapščiusių žemę aistruolių buvo dailininkas Viktoras Riabininas. Savo dirbtuves jis pavertė vokiškų ir komunistinių ženklų muziejumi. Ko tik ten nėra! Nuo emaliuotų alaus daryklų reklamų iki nacionalsocialistų partijos afišų. O jau ginklų, butelių, kaltinių ir lietinių grožybių (vokiškų ir sovietinių), porceliano, Marxo, Lenino, Hitlerio statulėlių – visko per akis. Neaprašysi, koks tas penkiolikos kvadratinių metrų kambarėlis Lenino prospekte netoli buvusios biržos ir Knaiphofo salos.

       Komunistinių laikų genius loci reikalauja suklusti: ar apskritai buvo įmanomas toks dalykas, kaip nepriklausoma, pati sau sklandanti dvasia? Semas Simkinas, poetas ir vertėjas, atvykęs čia 1960 metais, rašė: „Įsimylėjau miestą per kelias dienas. Čia buvo vien griuvėsiai ir parkai. Baisiai romantiška. Ir taikinga, gera žmonių bendravimo atmosfera“.

       Jeigu žolė asfaltą prakala – kaip žmonės neprakals sistemos?

       Viena pirmųjų, apie kurią Nikitos Chruščiovo laikais imta kuždomis kalbėti ir ilgainiui vadinti „miesto siela“, buvo Tamara Vulfovič. Literatūros dėstytoja ir mokytoja. Ji įkūrė pirmąjį laisvą studentų literatūrinį teatrą, skaitė viešas paskaitas apie Vakarų literatūrą. Ją – Kaliningrado „mylimiausią karalienę“ – laidojo kaip karalienę. Pavelas Fokinas, Fiodoro Dostojevskio žinovas, pateikia laidotuves kaip istorinį palyginimą: karstą išnešė iš Luizos bažnyčios, paverstos lėlių teatru. „Tokių sutapimų nebūna – tai dangaus ženklas.“ Ji mirė jau po perestrojkos.

       Albertas Michailovas (Literatūrinio teatro vadovas) 2000 m. rugsėjo 29 d. pradėdamas T. Vulfovič skirtą vakarą pasakė: „Mes gyvenome mieste, pamiršusiame savo vardą. „Stagnacija“ mums negalioja – mes gyvenome mieste, kuris buvo neatidus žmonėms, be atminties. Ir štai gyveno su mumis Tamara Lvovna Vulfovič, kuri savo gyvenimu išpirkinėjo miesto kaltę. Kaip visi didieji mokytojai, ji nieko nemokė – ji buvo dvasinis kamertonas“.

       Iš tikrųjų tai pirmoji socialistinio „miesto dvasia“, kuri desperatiškai pilkybės ir netvarkos apsuptyje kartojo: be kultūros nėra asmenybės, nėra miesto. O miestas buvo dvasinė dykynė. Ji nenorėjo to matyti, todėl nėrė į literatūrą, kalbėjo apie žmogų be jokių ideologijų, ir tais metais šitai buvo žygdarbis. Išsibūrė sau vardą – „miesto dvasia“. Literatūriniame teatre statė Hamletą, rašė darbą apie Ernestą Renaną, dėstė visą Vakarų literatūrą, žavėjosi Puškinu. Šimtai žmonių ir šiandien laiko save jos mokiniais. Mirė ji 1998-aisiais...

       2004 metų Vasario 16-ąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną, viešbučio „Maskva“ restorane diplomatinių atstovybių žmonės kalbėjo apie Karalių miestą. „Kaliningradas – tai infantiliškos liaudies miestas, – tarė vokietis, – jis neturi jokio identiteto, jame nėra pakankamai intelektualų...“ Jis, žinoma, neištarė žodžio „inteligentija“ – vakariečiai šio žodžio seniai nebesupranta. „Trūksta kritinės intelektualų masės.“ Diplomatas nė metų nedirbo Kaliningrade, ir ši išvada gerokai nustebino. Nors stebėtis nebuvo ko: jis buvo iš grynųjų vakariečių, kurie, atsidūrę Rusijoje, susidaro įspūdį apie ją tik per vertėją. Pamokantis tonas, „vyresniojo brolio“ kompleksas (nors koks ten, tiesą pasakius, brolio – pono!) būdingas kone 99 proc. vakariečių, atvykstančių į Kaliningradą. O lietuviai – ar ne panašiai mes elgiamės? Laimė, daugelis, bet vis dėlto – ne dauguma, ir mūsų pusėn net nusilenkti iš pagarbos verta. Baltoslaviškas lietuvaičių kraujas ir bendras su Rytų slavais temperamentas (šitai atskleidžia lietuvių kino aktoriai, kuriuos rusai myli kaip savus) leidžia mūsų žmonėms geriau suprasti ir net užjausti savo kaimyną.

       Vakariečiai mėgsta cituoti Nikolajų Gogolį: anot jo, Rusija turinti tik dvi bėdas – kvailius ir kelius. Kvailių Kaliningrade ženkliai mažėja – pagerės netrukus ir keliai. Jau gerėja. Nejaugi vakariečiai to nepastebi? Vakarai lyg nenori matyti, kad rusai – keisčiausia pasaulyje imperinė tauta, pasirengusi ne tik valdyti, bet ir ištirpti. Kodėl? Todėl, kad nėra paleidusi imperijai būtino plieno ir raumenų mechaninio laikrodžio, kad pernelyg pasitiki jausmais, ideologija, kad mėgsta dvasią, sielą ir pasiaukojimą... Karas sumalė ją, suniokojo, ji vos atsigavo. Tik ar atsigavo? Kaliningrade atsigaunama, bet Rusija...

       Rusas mėgsta filosofuoti, daug kalbėti, todėl čia nėra vakarietiškos filosofijos. Filosofai čia visi. Užpernai likimas leido susipažinti su Fiodoro Dostojevskio proproanūkiu Alioša. Jis – tramvajaus vairuotojas Peterburge, suka tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis vaikščiojo F. Dostojevskio herojai. Kadangi labai panašus į savo pirmtaką, keleiviai dažnai užduoda jam vieną klausimą: „Kokia yra rusų idėja?“ Tramvajaus vairuotojas, o jam – apie idėjas? Vairuoja, gerai vairuoja, tramvajus netrūkčioja nuo klausimų. Ir kalba.

       Tikriausiai toks jau Dievo planas, kad prūsų Sambiją ir Natangiją valdytų ne geležimi ir plienu kaustytas vokietis, o sielos kančiomis besikankinantis brolis slavas.

       Todėl pribloškia lengvabūdiškumas, kuriuo vokiečiai pasirengę pamokyti rusus. Kartais pagalvoji, kad tai amžina, dar Petro I įteisinta vokiečių garbinimo praktika. Kad ir toks pavyzdys. A. Čechovo bibliotekos darbuotoja Elena Michailovna smagiai papasakojo, kaip jos darbuotoja tekėjo už vokiečio: prie altoriaus, neseniai atstatytoje Katedroje, Evangelikų koplyčioje. Ji džiūgavo, kad stačiatikė mergina tekėjo už evangeliko pagal evangelikų kanonus, tai yra „prie stalo, kurio nei ikonostasu, nei altoriumi nepavadinsi... Bet koks buvo grožis, koks paprastumas!“ Taip kalbėjo ne tik slavės moters aistra ištirpti dievinamame vyre, greičiausiai priešingai – vyro noras savo gyvenimu pamokyti ir visiems kartu ištirpti... Kame? Vyras, pasirodo, mėgsta mokyti, gyvena Kaliningrade ne vienerius metus, tačiau rusiškai nekalba, nors jau parašęs ne vieną vadovą po Rytų Prūsiją, apimančią ir Lietuvą iki Smalininkų.

       Koks čia genius loci? Galai žino – gal naujausias, europocentrinis?

       Kaip tada vertinti kaliningradiečius, nacionalbolševikų partijos aktyvistus, kurie su savo vėliavomis įsiveržia net į Rusijos prezidento kanceliariją? (Praėjusį rudenį tai nutiko.) Jie – su KPRF, Rusijos komunistų partija, piketuoja, protesto raštus kartu pasirašo. Deja, tai irgi genius loci tirpalas, kuriame gali išdygti naujų asmenybių. Pensininkai komunistai netekę jėgų, o „nacbolai“, jaunas kraujas, neturi idėjų... Tai – baisoka stichija.

       Grįžkime prie kilnių, kūrybingų personalijų. Viena jų galėtų būti rašytojas Sergejus Snegovas, gimęs 1910 metais, iki pat mirties nepaprastai gyvai pasakojęs, kokia buvo 1917 metų revoliucija. 1939 m. Norilske jis sutikęs Aną Achmatovą – buvęs poetės gerbėjas. Vėliau nutiko visai kita istorija: literatūriniuose sluoksniuose pasklido žinia, kad jis iškvietė į dvikovą A. Achmatovos sūnų Levą Gumiliovą – ir už ką? Už klaidingą, jo manymu, poezijos eilių skaitymą... Sibiro tremtyje jis tūnojo už darbus branduolinės fizikos srityje. 1958 metais atsirado Kaliningrade, ir aplink jį ėmė telktis inteligentija, be abejo, ir KGB tarnybos žmonės. Bet gyveno, kūrė, parašė pripažinimo sulaukusį fantastinį romaną „Žmonės kaip dievai“. 1990-aisiais, kai Kaliningradas pakibo tarp Lietuvos ir Europos, jis perspėjo: „Neskubėkite pamatyti geresnį gyvenimą, jo dar teks palaukti. Įsigali nauja žmogaus psichologija, kuri nežinia ko dar pareikalaus. Į ką toji psichologija bus panaši? Niekas negali atsakyti, – retoriškai dėstė fizikas ir rašytojas ir linksėjo pliką galvą. – Ji nebus geresnė už esamą“.

       Varnas sukranksi, parodo snapu į barono Miunhauzeno paminklo pusę. Ak, apie jį taip pat dar ne viskas pasakyta.

       Nutrūktgalvis baronas jojo per Kionigsbergą 1738 ir 1750 metais, vykdamas į tarnybą Rusijoje. Pirmą kartą jis paliko muitininkams kardą, kitą kartą jam pritrūko smulkių smuklininkui užsimokėti. Ką dar veikė čia – istorija nutyli. (Lietuvoje, sako, kelias pasagas pametė, Rygoje šeimą sukūrė.) Dabar kavinėje „Auksinė moneta“ po stiklu saugomas pinigas, kurį atvežė Miunhauzeno gimtojo miesto Bodenverderio meras. O Miunhauzeno anūkų draugija, reziduojanti Vokiečių–rusų namuose ir Frydlando vartų muziejuje, rado rūdžių suėstą kardą, nuplovė jį chemine bjaurastimi ir pasikabino po gotikiniu skliautu – vaikams pamokyti. „Tokią garbę reikia saugoti!“ – sako barono anūkų prezidentas Aleksandras Sacharovas, užsismaukdamas Miunhauzeno kepurę su auksiniu kutu.

       Laikas prisiminti Agnes Migel – nepaprasto likimo moterį. Gimusi 1879-aisiais pačioje miesto širdyje, prie Katedros, Knaiphofe, jaunystėje savo eilėmis ji pelnė „Kionigsbergo dukros“ vardą. 1944-aisiais buvo priversta trauktis iš liepsnojančio miesto, kurį sudegino anglų fosforinės bombos. Ji išsinešė liepsną su savimi. Išeidama pajuto, kad karas davė jai naują vardą – „Rytų Prūsijos motina“. Taip ją vadino iki mirties, o ji kūrė vieną už kitą skausmingesnį eilėraštį apie Kionigsbergo netektis. „Atsisveikinimas su Kionigsbergu“ – tai rauda-himnas, tapęs visų tremtinių himnu:

       Rusiškai eilėraštis suskambo taip:

       Šias eiles, kaip ir daugelį kitų Rytprūsių poetų (tarp jų ir Liudviką Rėzą), išvertė Semas Simkinas. A. Migel – moteris, gimusi po Marso ženklu, su ja susigretinęs įžengi į lūžių ir revoliucijų istoriją, genius loci suspindi ant aplinkinių žmonių veidų liūdesiu ir skausmu. Žodžiai pagauna, nudegina ir palieka žymę. Jos eilėse – likimas, meilė ir skausmas susipynę kaip Salomėjos Nėries uragane. Vertėjas S. Simkinas patyrė tikrą katarsį, kai 2005 metų gegužės viduryje jį pakvietė į Berlyną, į jubiliejinį Kionigsbergo žemių atstovų suvažiavimą. Vertėjui teko laimė prieš milžinišką Parodų salės auditoriją perskaityti rusiškąjį A. Migel vertimą. Vokietis diktorius perskaitė originalų tekstą. Kai nuskambėjo paskutinės eilutės, 10 000 žmonių salė pakilo ir pasigirdo nevaldoma rauda.

       – Ak, kokios tai buvo akimirkos! – pasakojo Semas, kai susėdome prie alaus. – Jie pamišę dėl Kionigsbergo… Ir aš verkiau. Dieve, kaip jie plojo, kaip plojo! Deutschland hause įteikė man apdovanojimą už Rytų Prūsijos poetų eilėraščių vertimus.

       Nenusakomai veikia amžinoji genius loci jėga: Rytprūsių akimirkos šlovę patyrė žydų kilmės rusų poetas už tai, kad laiku ir vietoje perskaitė trapias kaip bobų vasaros voratinklis A. Migel eiles. Niekas nepasakys, kam gi plojo sopulių suimti žmonės: poetei, vertėjui, žodžiams, Kionigsbergui? Greičiausiai iki skausmo jie plojo savo gyvenimui, kuris amžinai liko po Karalių miesto ženklu.

       Derėtų baigti šia gaida, tačiau jai trūksta optimizmo, tikėjimo Kaliningrado, ne Kionigsbergo ateitimi.

       Liepos 1-ąją, saulei ritinėjantis Lietuvos miestų skvero grindiniu, prie Liudviko Rėzos paminklo ėmė sukinėtis Rusijos armijos karininko uniforma vilkintis pagyvenęs vyriškis. Aukšta paradinė kepurė, dvi Tarybų Sąjungos didvyrio žvaigždės. „Ar tik ne Leonovas?“ – pasigirdo kuždesiai minioje. Taip, tai buvo jis, pirmasis Žemės žmogus, 1965 metų balandį išėjęs į atvirą kosmosą. Jis – kaliningradietis, čia baigęs meno mokyklą. Mieste jau ne pirmą dešimtmetį viena iš žaliausių gatvių vadinama jo vardu. Gyvam žmogui – gatvė (buvusi Hindenburgstrasse). Jos pradžioje, šalia istorinio kino teatro „Zaria“ (vokiečių vadinto „Scala“), didžiulis ratas, kuriame – žmogus kosmonauto drabužiais, be skafandro. Vieną ranką jis iškėlęs į kosmosą ir tarsi šaukia jam, kita siekia Žemės. Taip pavaizduotas Aleksejus Leonovas.

       Aleksejus Leonovas – miesto 750 metų jubiliejaus iškilmių pažiba. Iš daugelio renginių, kuriuos galėjo pasirinkti tą valandą (jų vyko dar penki), jis atėjo į lietuvių šventę. Saulei deginant juodą kepurės snapą, jis, plačiais rankų mostais lydėdamas žodžius, ėmė pasakoti, kaip vaikas būdamas šį skverą skersai išilgai išvažinėjęs dviračiu, – šalia buvę jo namai. Garsioji 21-oji meno mokykla, kurią jis lankė, buvo vokiškos architektūros. „Čia visur buvo griuvėsiai. Pripratę buvome prie jų, o dabar – ši dovana.“ Apžiūrėjęs L. Rėzos paminklą, jis pripuolė prie skulptoriaus Arūno Sakalausko ir, įsikabinęs į milžino alkūnę, ėmė pilti jam pagyras. Tai buvo išmanančio meną žmogaus vertinimas, mūsų nugaros išsitiesė, Arūno veidas sublizgėjo. „Ir poza, ir šypsena, ir rankos – tai nuostabus paminklas. Ir gerai parinkta medžiaga, granitas... Jūs – genijus!“ – nenustygo vietoje kosmoso žmogus. Jis norėjo pulti prie mikrofono, bet jo paprašė netrikdyti nustatytos tvarkos ir laikytis reglamento – garbės svečiams nebuvo numatytas žodis. Tarsi atsiprašydamas už tai, meras J. Savenka paminėjo jį čia esant ir pavadino A. Leonovą „pasaulio žmogumi“.

       Tarybinės kosmonautikos tėvas Anatolijus Koroliovas, ruošęs A. Leonovą lemtingam skrydžiui, pasakęs: „Sužinojai viską, ką žinojau aš; dabar turi vadovautis savo galva – niekas nieko nebepasakys“. Ir jis tikrai taip elgėsi, kai patarimų nebeliko. Jis privalėjo sulįsti atgal į kosminio laivo liuką galva, o ne kojomis, kaip buvo numatyta, skafandras išsipūtė kaip balionas. Galėjo sprogti. Kas tai numatė? Niekas. Apskaičiuota buvo priešingai. Kaip jis liko gyvas, kokių dvasios jėgų reikėjo šiam žmogui, kad įveiktų ledinės kosminės traukos jėgą… Ne mums kalbėti.
 
       ANTROJI VIGILIJA,
       kurioje Kaliningradas įsigudrino paversti vokišką istoriją savos istorijos dalimi, ir kaip galėjo nutikti, kad Maskva suteikė jubiliejui aukščiausią karininko laipsnį

       Birželio pradžioje turkų darbininkai ėmė karstytis namo-monstro sienomis, kelti į padanges pastolius ir dažyti trisdešimt metų dažų nemačiusį betoną. 25 turkų statybininkai atvyko iš Maskvos, kur jų firma turi licenciją aukštybiniams darbams. Kaliningrade tokios firmos neatsirado. Pietauti turkai ateina į „Merkurijaus“ arką, paprastą kiemo kavinę. Armėnas Goga maitina juos ir net persimeta vienu kitu tarptautiniu žodžiu. Goga sako: „Jie žudė armėnus 1915 metais, bet dabar čia – kiti žmonės, aš negaliu ant jų pykti. Keršyti? Jie nekalti, normalūs žmonės. Maitinu juos“.

       Dvidešimt šešių aukštų namas iki jubiliejaus iškilmių buvo apdažytas miesto mero parinkta melsva spalva. Dirbta nuo aušros iki sutemų. Milžiniška langų siena švytėjo, iš toli galėjai įskaityti: „750“.

       750 metų jubiliejus – tai lakmuso popierėlis visai miesto ir net Maskvos dvasiai. Politikai ilgai nedarė jokio sprendimo ir apsisprendė tik tuo metu, kai ir danguje skambėjo jubiliejaus tema. Buvo prabilta apie Kionigsbergą ir Kaliningradą kaip naše vsio, suprask – viskas. Gimė netgi ypatinga kaliningradietiška juokelių rūšis, liaudis vadina palinkėjimais: jeigu pavėlavai į darbą ar pasimatymą, sakyk, kad jubiliejus sutrukdė. Be to, ir melo rūšis atsirado: jeigu tik sakysi, kad dirbi jubiliejaus labui – viską paskelbs, pasaką gryna teisybe padarys, o paskui – atleis melą. Pasakytų meras, kad auksu išgrįs centrinę aikštę, – ir tai rimtu veidu ims svarstyti miesto deputatai.

       Kaip viskas prasidėjo? Kultūros fonde prasidėjo, o po kelerių metų fermentacijos proceso, 2003 metų pavasarį, kai Michailas Kasjanovas, tuometinis premjeras, atvyko į Kaliningradą, korespondentai sugavo aukso žuvelę. Vienas jų atkišo mikrofoną ir paklausė: „Sakykite, premjere, o ką daryti su Kaliningrado 750 metų jubiliejumi?“ M. Kasjanovas esą kiek nustebęs pašnairavo ir atsakė: „Švęsti, ką dar galima daryti?“ Tai buvo bomba – ji sprogo. Visi net nustėro...

       Bet kas buvo toliau – kitą kartą…