saulius spurga      Dangoraižis žiogo žingsniu

 

Vėliau ji suprato, kad jis pasirinko ją vien dėl nedidelio ūgio, trapaus kūno sudėjimo.

Tačiau koks skirtumas? Mylėjo jį be proto.

Old Šaterhandas, ji vadino jį Old Šaterhandu. Tikrojo vardo taip ir nesužinojo.

Galima duoti valią vaizduotei spėliojant, kaip užsimezga panašus ryšys. Iš tikrųjų viskas vyko labai paprastai. Adelina pamatė jį, stambų vyrą odiniu švarku, prie miesto fontano žeriantį į burną saulėgrąžas didžiule plaukuota plaštaka ir smagiai spjaudantį išlukštentus luobelius ant saulėje perkaitusio šaligatvio. Adelina prisiartino ir tiesiog paklausė:

 

– Kur mes galim nueiti?

– Sakyk ne „nueiti“, o „nuliūliuoti“, – pataisė jis.

Štai ir viskas. Fontano purslai, apsitaškiusių vaikų spygavimai ir saulėgrąžų lukštai, it žuvusių vabalų išnaros.

Kurį laiką jie sėdėjo kavinėje, kur kavą jiems nešė neįsivaizduojamai ilgai, o po to atsidūrė Old Šaterhando (tiesa, tuo metu Adelina dar nevadino jo šiuo vardu) bute. Tai buvo erdvus senamiesčio butas baltomis sienomis ir aukštomis lubomis, papuoštomis praėjusio amžiaus lipdiniais – vynuogių kekėmis ir erotiškais nežinomų augalų lapais. Visa kita atrodė kur kas mažiau įspūdinga. Butas veikiau panėšėjo į blusų turgų ar bankrutavusios įmonės seniai visų užmirštą sandėlį. Į sienas atramstyti dūlėjo dulkių ir voratinklių tumulais padengti paveikslai, stovėjo niekada nenaudotų, bet jau surūdijusių metalinių kėdžių krūvos, visur ridinėjosi buteliukai ir balionėliai su nežinomos paskirties skysčiais bei aerozoliais ir, žinoma, daugybė po visas pakampes išmėtytų knygų bei žurnalų suglamžytais, byrančiais lapais – Adelina nematė nė vienos sveikos knygos.

– Kokia netvarka! – nusistebėjo ji.

– Niekada nesakyk „netvarka“. Sakyk „paplūdimys“, – šypsodamasis tarė Old Šaterhandas.

– Koks čia „paplūdimys“? – nesuprato mergina.

– Jei nepatinka žodis „paplūdimys“, gali sakyt „dūmai“, – aiškino vyras.

– Vis vien neįkertu.

– Ilgainiui įprasi, – numojo ranka jis.

Buvo toks orus, odinis švarkas tik dar labiau išryškino jo galingą sprandą, storas raumeningas rankas. Old Šaterhandas, Vinetu kraujo brolis, dingtelėjo Adelinai.

– Aš tave vadinsiu Old Šaterhandu, – pareiškė ji.

Jis tik papurtė galvą, lūpose atsirado nesuprantamas šypsnys, ir Adelina pastebėjo, kad jo akys bent jau tuo momentu žvelgė kažkur toli, nematydamos nei jos, nei surūdijusių kėdžių, nei buto sienų.

Adelina nežinojo, kad kėdės ir sudūlėję spaudiniai kažkada priklausė nusižudžiusios Old Šaterhando žmonos tėvui, nemažam komunistų partijos veikėjui. Jis, jau seniai gyvenęs vienišas, mirė, kai į gatves pasipylė žmonės portretais žmogaus su paslaptinga dėme ant kaktos nešini. Tačiau žmonos tėvą palaužė ne persitvarkymas – tai įvyko anksčiau. Nemalonioji istorija buvo susijusi su Lentvario gamyklos kilimo talonu, kurį jam parūpino geras bičiulis, profsąjungos komiteto pirmininkas. Žmonos tėvas šio buto grindis jau buvo išklojęs keliais tuomet dar apynaujais Lentvario kilimais (kad Old Šaterhandas būtų žinojęs, kur jie dabar!) ir dar vieno jam visai nereikėjo, tad kilo mintis taloną parduoti. Prie baldų parduotuvės užkalbino besisukiojusį vyrioką laibu kaklu, pailga galva, rūgščia veido išraiška, nuslinkusiais plaukais. Jis pasirodė esąs iš OBCHS, kovos su spekuliacija ir kitomis tuomet uždrausto verslo apraiškomis skyriaus. Partijos bilietą teko padėti ant stalo, atsisveikinti su darbu, tačiau tuo nuobaudos dar toli gražu nesibaigė...

Adelinai iki tol neteko matyti vienoje vietoje tiek įvairiausių kėdžių ir lovų, kiek buvo šiame bute, tačiau čia atsisėsti ar prigulti buvo įmanoma nebent ant kelių padriektų sutrūnijusių bulvių maišų. Ant vieno tokio maišo jie netrukus ir pasimylėjo.

To nebuvo galima numatyti, kai Old Šaterhandas užsirūkė cigarą paskleisdamas sprangius dūmus, netikėtą egzotišką kvapą, kilusį iš tolimos tropikų žemės syvų, žemės, aplaistytos prakaitu ir krauju, – o tolumoj tarsi girdėjosi magiškas būgno dundesys. Kai jis savo galiūniška ranka ją apkabino, akyse aptemo. Melzganame debesyje jie irklavo, leidosi žemyn upe genami pasiutiškos srovės, praskriedami slenksčius ir sūkurius, negirdėdami, kaip čeža ryškiai mėlynais, raudonais, rudais dažais ištepti jų kojų spardomi laikraščiai, besimėtantys aplink bulvių maišą.

O žmonės, mindantys prie fontano saulėgrąžas, panašias į vabalų išnaras, nė nežinojo, kad jos turi bent kokią nors reikšmę.

Adeliną gilią naktį pažadino keistas impulsas, kažkokia mintis ar prisiminimas, kuris, kaip ji greitai suprato, tebuvo nenusakomas ir jokios prasmės neturintis tuštumos virpesys, rodės, niekaip nesusietas su realybe. O visgi... Kambaryje degė blausi stalinė lempa, pastatyta ant grindų ir dar nusukta į sieną, Old Šaterhandas sėdėjo kampe ant sukiužusios dėžės, apsivilkęs odinį švarką ir nepriekaištingai sulaižytais plaukais kaip ir dieną, kai jį pirmą kartą pamatė. Jis įnikęs skaitė seną, suglamžytą ir dar dažais ištepliotą laikraštį, tačiau kai Adelina sujudėjo, pakėlė galvą ir įsmeigė į ją budrų, drėgną, rūpestingą žvilgsnį, nelyginant į karščiuojantį kūdikį.

– Apsirenk, – pasakė tyliai, pašnibždomis, ramybės pripildytu balsu, tačiau žodis nuskambėjo aiškiai ir net iškilmingai vidurnakčio tyloje.

Adelina greitai apsirengė, ir jie išėjo į naktį. Dulkė lietus, nežinantis nei sekundžių, nei amžinybės, mėgindamas nuplauti žibintų atspindį nuo senamiesčio grindinio akmenų. Kažkur už kampo kvatojosi girta kompanija.

Įėjo į kažkokio namo laiptinę, Old Šaterhandas pirmame aukšte paspaudė durų skambutį. Spaudė vieną, antrą, trečią kartą, bet durų niekas neatidarė. Tada jie išėjo iš laiptinės, ir Old Šaterhandas ėmė klibinti buto langą. Jo rankoje atsirado stiklo rėžiklis. Patyrusiu judesiu jis išrėžė stiklą – rėžiklis pratisai suzvimbė pro įsismarkavusio lietaus ošimą – ir tyliai išėmė stiklo dalį. Antrą, giliau įstatytą, stiklą išrėžti buvo sudėtingiau, tačiau ir tai buvo greitai padaryta.

– Lįsk, – paliepė Adelinai.

Ją pakėlė ir kojomis į priekį įstūmė pro atsivėrusią angą. Adelina atidarė langą, ir vidun įsiropštė pats Old Šaterhandas.

Butas skendėjo tamsoje, kurią skrodė tik drumstas Old Šaterhando žibintuvėlio spindulys. Kažkas pynėsi apie kojas, kažkas šalimais šnibždėjo, tarp kažin kokių nematomų komodų ir lovų buvo labai ankšta. Old Šaterhandas darbavosi iš peties, rausė stalčius, braukė nuo lentynų knygas, kurios krito ant įsilaužėlių galvų, grubiais judesiais vertė iš spintų gėrybes, o Adelina, trypčiodama šalimais, vis klupo ant tų daiktų. Baimės nejuto, tik keistas ilgesys spaudė jos širdį – lyg atsisveikinimas su kažkuo, ko niekada neįtarei turįs.

Old Šaterhandas džiugiai sugargaliavo, dviem pirštais paėmė rastą stiklinį rutuliuką ir apšvietė jį prožektoriumi. Šis įsilaužimas buvo baigtas. Indėnų draugas iššoko pro langą ir apsisukęs pagavo merginą, krentančią į jo tvirtą glėbį.

Jie sugrįžo į Old Šaterhando butą sušalę, tirtantys, persigėrę balzgana ryto migla, ankstyvų valandų alkiu ir nuovargiu. Buto šeimininkas elektriniame virdulyje išvirė arbatos, kažkokioj pakampėj sumeškeriojo kelias pelėsiuotos duonos riekeles. Tada jie susėdo vienas šalia kito ant lentgalių krūvos ir ėmė užkandžiauti, vaduotis iš nuotykio, kuris dar tvinkčiojo jų nervų sinapsėse. Old Šaterhandas vis negalėjo atsidžiaugti rutuliuku, jį apžiūrinėjo prieš šviesą ir mėsčiojo aukštyn. Paskui iš po lovos ištraukė seną didelę peleninę, kurios dugne buvo išvedžiotas žodis rusiškomis raidėmis – „Jessentuki“. Joje buvo padėti keli surūdiję smeigtukai ir sraigtai, apkramtytas pieštuko galas, kažkokių nešvarių pūkų gumulėlis. Old Šaterhandas atsargiai, tarsi kokią šventenybę, padėjo ten rutuliuką, o pačią peleninę įstūmė atgal į palovį.

Jo rankoje staiga, tarytum iš fokusininko rankovės, vėl atsirado cigaras. Kita ranka švarko kišenėje sugraibė degtukų dėžutę ir susidomėjęs ją pakratė. Įsitikinęs, kad keli sudrėkę degtukai viduje dar tyliai skreba, dėžutę atidarė ir prisidegė. Jis nežinojo, kodėl jo žmona iššoko pro langą. Tiksliau, žinojo, bet tik tada, kai būdavo miręs – jis neretai numirdavo sekundės daliai vidury dienos, kur nors skubėdamas, ir per tą trumpą akimirką spėdavo atsigerti žinojimo, juo pasisotinti. Po to vėl nubusdavo ir lyg niekur nieko tęsdavo pradėtus darbus arba toliau dykinėdavo kaip dykinėjęs, o jo žinojimą pakeisdavo įprastos abejonės. Kai jis numirs, tiesą visad žinos – ji švytės nelyg saulės zuikutis idioto vaiko saujoje.

– Norėčiau pasakyti... – tarė jis.

Atrodė labai susikaupęs, jo veidas staiga tarsi sukrito, suvyto, susiraukšlėjo. Pradėjo kalbėti įtaigiai moduliuodamas balsą, tai garsiau, tai vėl tyliau – tarsi šnekėtų apie kažkokius svarbius dalykus:

– Ugniaspalvės panteros iš juodojo mėnulio šviesiosios pusės neria zvimbiančiomis erdvėmis, pro įkaitusias sarbakano žiotis, pro opiumo žiedų ornamentus, pro šiluminių trasų vamzdišką rojų ir kaukdamos susminga prie kranto... – tuo metu Adelina ėmė krizenti, mat pastebėjo, kad ant Old Šaterhando nosies galiuko pakibo drumstas lašas, ir iškilmingai rankomis gestikuliuojantis, su lašu panosėje kalbėtojas atrodė tikrai juokingai. – Susminga prie kranto, prie dervuotų valčių, kuriomis mes atplaukėme iš seniai palikto povandeninio miesto, ir kelios kriauklės, prilipusios prie valčių dugno kartu su žaliais undinių plaukais, gali paliudyti visus iki vieno mūsų žodžius... Žodžius, skiemenis, sakinius, įvairias lingvistines figūras, taip įnirtingai medžiojamas kalbos sterilizatorių, violetinius sliekus, lazurito dramblius, ugniaspalves panteras...

Old Šaterhandas nutilo ir įsistebeilijo į Adeliną, kuri ant grindų iš juoko raitėsi.

– Atleisk, bet kai taip pliauški, atrodai labai susenęs... Tikrai! – ji pasiaiškino.

– Ak, tiesa, tu nesupranti, tu DAR nesupranti... – sumurmėjo Old Šaterhandas.

– Ką turėčiau suprasti? Tiesą sakant, aš iš tikrųjų nieko nesuprantu.

– Sakyk ne „nesuprantu“, o „atsiskleidžiu“, – nepavargdamas ją mokė Old Šaterhandas.

– Tu kvailas! – pareiškė Adelina.

Old Šaterhandas nuleido akis, paskui atsistojo ir nupėdino į vonios kambarį. Po minutės ant jo jau liejosi, putojo drumzlinais burbulais dušo vandens srovės, skalaudamos nuovargį, susirūpinimą, keistenybes iš jo didžiulio, raumeningo kūno. Adelina įsiveržė į vonios kambarį ir ėmė mušti jį kumšteliais. „Tu kvailas, tu kvailas, tu kvailas!“ – šaukė, bet jis į tai nekreipė jokio dėmesio – atrodė, jos nė nepastebėjo.

Jis niekada neskaitė knygų apie indėnus, niekada nesižavėjo laukiniais, iš tikrųjų jis niekada nebuvo jų draugas. Tačiau po jo žastų oda spurdėjo galingi raumenys, veido bruožai griuvo, sakytume, rūsčiomis raukšlėmis, kita vertus, išraiška buvo užsisvajojusi ir nustebusi, lyg mažyliu besirūpinančio orangutango, ir jis, net kai jo nuogą kūną plakė įnirtę kumšteliai, išties panėšėjo į kažkieno draugą – nors jokių draugų jau seniai neturėjo. Pasižymėjo galingu stotu, nors niekada nesportavo. Išmestas iš instituto nusprendė pelnytis duoną geležinkelio stotyje iškraudamas iš vagonų anglis. Nuo to laiko vis sapnavo vagonų krovimą, beveik kiekvieną naktį tampydavo ašutinius maišus su juodais, žvilgančiais, energijos prisotintais anglies luitais. Galbūt dėl to jo raumenys stiprėjo ir grūdinosi kaip tikro kroviko.

Supratusi, kad jos pastangos beviltiškos, Adelina verkdama visa šlapia išlėkė iš vonios kambario, pro laukujes duris išbėgo iš buto. Norėjo trenkti duris, tačiau įsisuko skersvėjis, ir pačios durys užsitrenkė. Old Šaterhandas nusišypsojo ir ėmė tyliai švilpauti duše, aukštai tyškant vandens purslams – vėl sekundei numiręs.

Vanduo liejosi ilgai, paskui Indėnų draugas neskubėdamas ištrynė kūną rankšluosčiu ir apsirengė. Apžiūrėjęs virtuvę, nudžiugo aptikęs užmirštą arbatžolių maišelį ir stiklainį, kuriame dar buvo likę šiek tiek prie sienelių prilipusio marmelado. Kai Adelina sugrįžo, jis kaip tik gėrė arbatą, nuo šaukšto laižydamas marmeladą. Adelina pamėgino paskambinti, tačiau durų skambutis neveikė. Ėmė duris daužyti kumščiais, spardyti, tačiau Old Šaterhandas nereagavo – neatsiliepė. Adelina ilgai daužė duris, po to išėjo laukan ir apžiūrėjo aptrupėjusią fasadinę namo sieną. Antro aukšto, kur gyveno Old Šaterhandas, langai juodavo uždaryti, nepasiekiami kaip ir bet kurie kiti svetimi miesto langai. Vis dėlto Adelina kažkaip užsikabarojo lietvamzdžiu, atsidūrė prie lango ir prispaudė nosį prie šalto stiklo. Old Šaterhandas šaukšteliu gramdė iš stiklainio marmeladą, kai lange išvydo mergaitės veidelį su balta dėme vietoj nosies. Nustebęs ilgai žiūrėjo į šį vaizdą. Adelina pavargo laikytis ir nusileido žemyn.

Po kiek laiko buto durys griausmingai atsidarė, Adelina tekina įbėgo vidun, iškart nėrė į virtuvę ir puolė čia sėdinčiam Old Šaterhandui į glėbį.

– Aš tave myliu, myliu, myliu... – apipylė jį bučiniais.

– Sakyk ne „myliu“, o „keliauju“, – pataisė šis.

– Keliauju... – užmiršus viską pasaulyje pakartojo Adelina.

Jie vėl tysojo šalia vienas kito ant yrančių bulvių maišų. Atidarytos laukujės durys kartkartėmis, patraukus skersvėjui, trinksėdavo, bet Old Šaterhandas į tai nekreipė dėmesio, nes gyvenime buvo nemažai matęs ir įpratęs nesijaudinti. Klajoti pradėjo palikęs institutą. Old Šaterhandas niekada nebūtų sutikęs Adelinos, taigi niekada nebūtų tapęs Old Šaterhandu, jeigu nebūtų iš instituto išmestas. Tai įvyko po kurso vakaro, kai jis kartu su draugu Kazimieru parengė spektaklį, vaizduojantį kosminių laivų „Sojuz“ ir „Apollo“ susijungimą. Kai susirinko publika, svitos apsuptas rektorius galų gale įsitaisė pirmoje eilėje ir buvo užgesintos šviesos, kelis gabalus sugrojo prieš dvi savaites susibūręs džiazo bendas, kuriame ypač išsiskyrė ilgaplaukis saksofonininkas, jau seniai medžiojamas žirklėmis čerškinančios Karinės katedros. Antras numeris ir buvo tas, kuriame dalyvavo Old Šaterhandas. Traškant garso kolonėlėms ir aidint gūdiems kosminiams garsams, į sceną išropojo aštuonis „Žigulinio“ alaus bokalus išgėręs Kazimieras. Jam prie užpakalio buvo pritvirtintas iš namudinių medžiagų stropiai pagamintas „Union Jack'as“, juostos ir žvaigždės – Amerikos vėliava. Gerą minutę jis ropojo vienišas, ne juokais stebindamas publiką užpakalio apipavidalinimu. Po to kosmoso platybėse taip pat ropodamas keturiomis pasirodė Old Šaterhandas, visiškai blaivus, ir su raudona vėliava, kurioje švietė kūjis ir pjautuvas, prisegta ne ant užpakalio, bet truputėlį aukščiau. Publikai sulaikius kvėpavimą, įvyko istorinis dviejų erdvėlaivių susijungimas – studentai susikibo rankomis, kiek pasiraičiojo ant grindų... Už šitą spektaklį ir buvo išmesti iš aukštosios. Tiesa, Old Šaterhandas nežinojo, ar žiūrovai iš tiesų suprato spektaklio esmę – apie ją režisierių ir aktorių niekas net nepaklausė. Tačiau dabar tai jau neturėjo jokios reikšmės.

Adelina čiaumojo meduolį, kurį nusipirko, kai buvo supykus ant Old Šaterhando ir išėjus iš buto. Seilės jai tekėjo per smakrą, nes laižoma cukraus pudra simbolizavo namus, atsipalaidavimą ir miegą. Adelina miegojo, ilgai miegojo, kol Old Šaterhandas ją pažadino tyliai kostelėdamas – vėl gilią naktį.

Šį kartą išsiruošė ilgai netrukę, išėjo taip ir palikę atviras duris, o tikslą pasiekė greičiau nei pirmą sykį. Sustojo kažkokiame skersgatvyje, Old Šaterhandas nuėjo pamaigyti durų skambučio, grįžęs pakėlė Adeliną ir tiesiog švystelėjo ją į vidų pro atvirą langą. Ji atšovė laukujes duris, ir Old Šaterhandas taip pat atsidūrė bute. Pro langą žvelgė blausus mėnulis. Old Šaterhandas ėmė kažko ieškoti stalčiuose, po lovomis, virtuvės lentynose, apstatytose prieskonių buteliukais.

Ant sienos išsiskleidė ir virptelėjusi sustingo šviesos spindulių vėduoklė, kažkur arti tyliai ir atkakliai ėmė burgzti automobilio motoras. Old Šaterhandas metėsi prie lango, tačiau jie jau buvo čia, bute. Policininkai. Jų nagai, jų žnyplės, jų svilinantys įrankiai. Old Šaterhandas pasimuistė, užsimojo galingu kumščiu, tačiau elektrinis kobros cvaktelėjimas jį akimirksniu patiesė ant žemės, ir jo sąnariai dar valandėlę trūkčiojo nelemtai spragėdami, kibirkščiuodami. Policininkai uždėjo jam antrankius, uždegė šviesą ir atrado į kampą įsispraudusią Adeliną. Iš jų aštrių ilčių Old Šaterhandas pažino, kad jie priklauso naujai susikūrusiai policijos gaujai, pastaruoju metu itin aršiai terorizuojančiai gyventojus. Jie nutempė Old Šaterhandą į kitą kambarį. Paskui palietė ją. Jis girdėjo tik padrikus siautėjimo garsus, pelkės devintame pragaro rate gūdų burbuliavimą.

Vėliau jie, jau paleisti, stypino bespalviais, mėnuliškai tuščiais, blyškiu limfos skysčiu užpiltais skersgatviais – labai pamažu švito pro rūko kamuolius.

– Žuvys, žuvys krateryje, – prabilo Old Šaterhandas.

– Filmas, kai vasara įlipa į automobilį, – sunkiai vilkdama kojas atitarė Adelina.

Kai sugrįžo, jų namai, kuriuos paliko atviromis durimis, jau buvo smagiai užgyventi agresyvių būtybių, geriančių alų iš didelių plastikinių butelių. Iš jų seilėtų burnų liejosi gargaliavimas, keiksmai, kimūs šūkaliojimai, ir galų gale jie ėmė eiti ratelį, šokti tryptinį aplink vidury didžiojo kambario smilkstančias malkas, mėginamą įkurti laužą. Old Šaterhandas ir Adelina įsitaisė kamputyje. Indėnų draugas, ranka pažvejojęs savo kelnių kišenėje, ištraukė sulinkusią vinutę, kurią jam vis dėlto pavyko nugvelbti iš ano buto, ir atkišęs ranką, nušvitusiu veidu, parodė jį merginai. Ši, viską supratusi, taip pat nusišypsojo dirglia nejautrių, sukandžiotų lūpų šypsena, po to ėmė juoktis springdama, barstydama ašaras. Old Šaterhandas iš po lovos ištraukė peleninę su užrašu „Jessentuki“ ir padėjo vinutę prie kitų daiktelių.

Adelina užverktomis akimis įsispitrėjo į peleninę, jos veidas ištįso, nusigiedrijo. Old Šaterhandas kikendamas vogčiomis ją stebėjo.

– Dangoraižis žiogo žingsniu... – pradėjo Adelina.

– Karas, supjaustytas karas šepetėliais... – ją padrąsindamas atsakė Indėnų draugas.

– Išmetė lapus į šią paskaitą, į šį skustuvą podraug su galąstuvu, – kalbėjo Adelina, nenuleisdama žvilgsnio nuo peleninės, o jos akys tapo stiklinės.

Nuo peleninės daiktelių kilo beveik neregimi garai, gal – migla. Sukaupęs dėmesį, joje galėjai įžvelgti pavidalus, blausius ir kiek ryškesnius vaizdus, girdėti keistą lalėjimą ir ūkčiojimą. Partijos sekretoriaus stalo glotnumas ir gilus dangus be debesėlio, tik su keistu šokčiojančiu tašku; įnirtingas turbinų zvimbimas ir juodos tulžies išlydis; laikraščių skiautės su Brežnevo portretu, ant vinies pasmeigtos lauko tualete, ir pirmieji minkšti šleivi vaikelio žingsniai; apsikabinimas ant girgždančios lovos ir žalias jaudulys nuo padų iki viršugalvio liečiant slidžią dolerio nugarą; tyliai, saldžiai žiovaujantis popiežius ir lašinių paltis, slepiama po skvernu; ankstų rytą į debesis, į niekur dundantys vagonai ir valgant košę nulūžęs dantis, ir dar daug akimirkų, neryškių atsitikimų, neužbaigtų judesių – visi Indėnų draugo išvogti prisiminimai, atsitiktiniai, bereikšmiai ir amžini, nejučia įsigėrę į tokius pat atsitiktinius ir nemirtingus daiktus, surinkti ir vertinami tikro žinovo.

– Tu matai... Pagaliau ir tu matai!.. – tyliai, vos girdimai atsiduso Old Šaterhandas.

 
 
 
 
Salpetrijeras
 

Kai žygiavau Sen Marselio gatve pro kioskelius, kur spraginami kaštonai, pro apsilaupiusias teatrų afišas, pro kavines su rymančiais apsiblausiusiais menininkais, krito į akį, kad vis daugėja vaistinių. Tai, matyt, buvo ženklas, jog artėju ten, kur it angis susiraitęs į kamuoliuką glūdi skausmas, luošumas, liga, o kartu ir neišvengiama bičiulė Mirtis.

Jau savaitę stažuojuosi Salpetrijere, tačiau širdis vis dar suvirpa krūtinėje, kai iš tolo išvystu baltąsias sienas. Juk tai bokštais bokšteliais apstatyta garsiojo Žano Marteno Šarko tvirtovė, didžiulė, iš keturiasdešimt penkių pastatų susidedanti ligų laboratorija, kuri šiame meilės ir gracijos, revoliucijų ir giljotinos, laisvės idealų ir reikšmingo plepėjimo mieste, Paryžiuje, įkūnija gal net gilesnį ir esmingesnį prancūzų polėkį mąstyti, tyrinėti, analizuoti, nenuilstamai smelktis prie mūsų netobulo pasaulio esmės ir žmogiškojo pažinimo ribų.

Ateis laikas, ir man atsivers visos šio ligoninės miestelio paslaptys. Kai suprasiu visus reiškinius, nurimsiu, pasitikėsiu savimi. Kol kas sunkios Salpetrijero pacientų ligos man kelia nerimastingą baimę, ir net stebint naujoviškus čia taikomus gydymo metodus dažnai apninka abejonės. Mes žengiame į nepažintas sferas. Stebėjau, kaip Šarko nurodymu ūmaus ir agresyvaus pamišėlio jaunuolio galva valandą buvo laikoma tarp dviejų magnetų, juos vis pasukant į priešingas puses, ir jaunuolis tarsi aprimo. Katatonija sergančiam buvusiam vežikui buvo atliekama elektroforezė smegenų srityje aitrų kvapą skleidžiančiu gydomuoju tirpalu, kurio sudėtis žinoma tik pačiam Šarko. Pagyvenusi namų šeimininkė, kurią jau daug metų kamuoja depresija, buvo uždaryta metaliniame futliare, kuriame laidų apvijos sukėlė stiprų elektromagnetinį lauką. Vienas atkaklus Salpetrijero gydytojas jau kelis mėnesius vykdė bandymus faradizuodamas paciento idioto veido raumenis ir stropiai fotografijos plokštelėse fiksuodamas spazmiškas baisulingas grimasas. O ką jau kalbėti apie tą grupę pacientų, įkurdintų specialiose palatose, kurie keletą kartų per savaitę kviečiami į savotišką teatrą demonstruoti hipnozės poveikį: susirinkus Paryžiaus publikai, Šarko juos užhipnotizuoja, paverčia tarsi vaškiniais, skausmo nejaučiančiais manekenais.

Rytas prasideda nuo ligonių vizitavimo, kur Šarko demonstruoja neprilygstamą virtuoziškumą. Didelėmis rankomis jis apgraibo pacientą, it talentingas fokusininkas aptinka kūne keistų, netikėtų, kartais – trikdančių paslapčių: švelnus perbraukimas per stuburą sukelia rankų ir kojų refleksą, paspaudus isterinį tašką prie kairės sėklidės, paralyžiuojamos rankos, pabarbenimas į krūtinės ląstą tuoj pat nugramzdina pacientą į katalepsijos būseną, ir kimiu, tolimu, monotonišku balsu jis pradeda pasakoti apie sapnų paveikslus, kurie slenka pro akis. Šarko atranda naujų simptomų, nustato tarp jų ryšį ir keliais sausais žodžiais paskelbia diagnozes, kurios visam daktarų būriui dažnai virsta netikėtu, iš balno verčiančiu minčių posūkiu, logikos šuoliu: atelectasis, paralysis hysterica, delirium, folie du doute. Plati, genialumą liudijančiais gumbeliais nuberta Šarko kakta tokiais momentais spinduliuoja tikrą triumfą.

Šalia Šarko – ištikimieji jo mokiniai, su kuriais aš jau spėjau susipažinti. Jie, nors talentingi, neregėtai įžvalgūs ir apsukrūs, man palieka savotišką įspūdį. Nedrąsiais žingsneliais iš paskos tipena Zigmundas Froidas, neurologas iš Vienos, kokainistas, onanistas (apie tai sklinda kalbos ligoninėje) ir pataikūnas, paskelbęs keletą abejotinos vertės darbų apie ungurių sėklides. Nuo didžiojo Metro nė per žingsnį neatsisuka ir tvirtai suręstas skandinavas Akselis Miuntė, mylimas Šarko mokinys, turintis įprotį – ar piktintųsi, ar žavėtųsi – purtyti savo geltonas garbanas, – pagarsėjęs aštrialiežuvis fantazuotojas, laisvalaikiu užsiimantis vištų ir gyvačių barškuolių hipnoze.

Daktarų būrelis įkandin Šarko suguža į specialų kambarį su dideliais prancūziškais langais iki grindų – į nedidelę salę, kurioje nėra nei stalo, nei kėdžių. Nekoordinuotų judesių išstypęs asistentas, iki akių užsimaukšlinęs baltą daktaro kepuraitę, atveda vieną merginą, pacientę Eloizą, tvirtai suręstą raudonskruostę, vilkinčią prairusiu kilpiniu chalatu, išmargintu stilizuotais nuskalbtais rožių žiedais. Ji žvalgosi ir merkia akį čia susirinkusiems vyriškiams, profesoriams, daktarams ir asistentams, kuriuos buvo priglaudusi prie savo putlios krūtinės, apglėbusi negrabia melžėjos ranka ligoninės šluotų kambarėlyje, – tokių čia, kiek jau spėjau suvokti, dauguma, išskyrus, žinoma, tik patį didįjį Metrą Šarko, kuris, kimiai ir reikšmingai kostelėjęs, kaip tik davė ženklą, kad jau pradedamas kolokviumas, skirtas ypatingo atvejo analizei.

Šarko iškelia nykščiu ir rodomuoju pirštu suspaustą krištolo rutuliuką ir liepia merginai į jį sutelkti žvilgsnį. Eloiza įsispitrėja į tą blizgantį daiktą, ir pamažu jos akys sustingsta, apsiblausia. Metras patenkintas konstatuoja, jog mergina nugrimzdo į letargo būseną, ir, adatėle smaigstydamas jos dilbius, šlaunis, pademonstruoja išnykusius pojūčius: į dūrius mergina nereaguoja. Pliaukštelėjęs delnais prie pat Eloizos ausies, jis parodo, kad ji nepaiso ir stipresnių garsų.

Dabar Metras sviedžia pirštinę ant grindų ir merginai praneša, jog tai – gyvatė. Eloiza išsigandusi, išsprogusiomis akimis metasi į šoną. Valdingas Šarko rankų mostas nutraukia šį baimės priepuolį. Metras pristato merginai jaunuolį, žavų jaunuolį, kurį mato tik Eloiza, nes jis sukurtas vien daktaro kalba, keliais trumpais sakiniais. Puikiai pasipuošęs ir lankstus jaunuolis tuoj pat pakviečia Eloizą šokio. Pritemusioje salėje pasigirsta skaidrus svaigios melodijos čiurlenimas, kurį visi susirinkusieji ne girdi, bet mato kaip iškilmingą ir gilią laimę, vis labiau švintančią Eloizos veide. Merginos ranka švelniai, neregėtai taktiškai ir jautriai apkabina išrinktojo kaklą, ir visas gyvenimo džiaugsmas, apvaizdos skirtas žmogui, podraug su žmogaus trapumo, pažeidžiamumo pėdsaku, įkūnytas tame gracingame, etiketo ištobulintame ir kartu tokiame intymiame judesyje.

Ar čia ta pati kaimietė, prieš akimirką storais it dešrelės pirštais braukusi nuo akių traiškanas? Jos pradėto šokio žingsneliai taupūs, sklandūs ir tikslūs, ji, atsipalaidavusi ir užsimiršusi, leidžiasi vedama šokio partnerio, leidžiasi pagaunama šokio bangos, nešančios į laimės karalystę. Ji sukasi ir sukasi ratais, grakščiai ištiestomis rankomis laikydamasi to gabaus nematomo šokėjo, jaunuolio, kurį žodžiais nupiešė Šarko, liemens ir sprando, sukasi taip vikriai ir plastiškai, tarsi jos sąnariai būtų tapę neribotai judrūs. Daktarai stebi šokį nuščiuvę, nustėrę, susižavėję, jau ir patys matydami ne nuzulintas salės grindis, ne papilkėjusias apspardytas sienas, bet skaisčios sietynų šviesos nutviekstą pokylių salę, taip, ir jie girdi įkvėptą ir svaigų orkestro griežimą, štai ir jie jau yra tos prakilnios puotos dalyviai. Tas palaimintas – ne tik šokėjos, bet ir visos daktarų svitos – apsalimas būtų tęsęsis bemaž amžinybę, tik štai tas bjaurusis Šarko pliaukštelėjo rankomis ir garsiai pareiškė, kad šokis baigtas, jaunuolis, šokių partneris, mus palieka.

Eloiza stovėjo užsimerkusi, ramiai alsuodama, somnambuliškoje hipnozės stadijoje, ir netrukus Šarko sugrąžino ją į normalią būdravimo būseną. Ji atsimerkė stovėdama skaisčiame šviesos kvadrate, kurį saulė ant salės grindų metė pro rytinį prancūzišką langą. Atrodė, kad Eloiza jaučiasi pakirdusi iš miego, gerai pailsėjusi, ji net mėgino saldžiai pasirąžyti, tik, pastebėjusi aplink daktarų būrį, susidrovėjo. Apie tai, kas vyko, apie žavingąjį šokį ir pradingusį šokių partnerį ji ir nutuokt nenutuokė. Gailestingoji sesutė palydėjo ją atgal į palatą.

Po kelių minučių, pasibaigus vizitacijai, kai jau kulniavau į laboratoriją tyrinėti mikroskopu kankorėžinės liaukos ruošinių, rengti straipsnį žurnalui „Neurologisches Zentralblatt“, prie manęs prisigretino Froidas ir krenkšdamas, šnairuodamas, kaip jam buvo būdinga, pasakė, kad Šarko rengiąs pasitarimą ir kad aš esu kviečiamas jame dalyvauti. Nudžiugęs patraukiau paskui austrą, nes didžiojo medicinos šviesulio vadovaujamuose pasitarimuose dar nebuvo tekę dalyvauti. Tačiau Froidas vedė mane ne į Metro kabinetą – pėdinome tamsiais koridoriais pro buitines patalpas, kur šmirinėjo ne daktarai ir gailestingosios seselės, bet skalbėjos ir virėjos. Galų gale įėjome į jaukų kambarėlį prie virtuvės, jame sėdėjo tik du žmonės, pats Metras ir Miuntė, jau be baltų chalatų, o juodais įprastais surdutais, gurkšnodami arbatą iš stiklinių, įdėtų į masyvias sidabrines movas. Kai mes įėjom, Šarko pašoko nuo kėdės ir pervėrė mane spinduliuojančiu genialaus diagnosto žvilgsniu, net giliai žarnose man kažkas grumštelėjo.

– Prašom, mielasis kolega, – pakvietė jis, rodydamas į laisvą kėdę prie stalo, o jo kaktos gumbeliai kaip niekad skaisčiai žiburiavo išmintimi ir valdingu orumu. – Mes rengiamės aptarti Eloizos atvejį.

Patarnautoja iš virtuvės man ir Froidui atnešė arbatos, taip pat ir po antrą stiklinę Šarko bei Miuntei.

– Taigi, Zigmundai, ką jūs pasakysite? – kreipėsi Šarko susiraukęs, nes iš naujos stiklinės sriūbtelėjo pernelyg karšto skysčio, kuris nudegino gerklę.

– Šis klinikinis atvejis, manau, turi būti svarstomas neurozės, psichopatijos ir isterijos požiūriu, – silpnu, gergždžiančiu, vos girdimu balsu prabilo austras. – Isterinė asmenybė lengvai pasiduoda hipnozei ir katalepsijos stadijoje pasireiškia oneiroidas, pereinantis į šizofreniją.

– Puiku, merveilleux, merveilleux! – iškėlęs didelį plėšrų smilių, kuriuo smeigė į viršų, į patį tiesos centrą, kimiu balsu šūktelėjo Šarko. – Dabar išklausysim mielojo Akselio nuomonės.

Miuntė, paprastai pasitempęs ir spindintis, dabar sėdėjo krėsle šalia Metro susmukęs, susiraukšlėjęs, o jo lūpose blausiai švytėjo liūdna, kvaila, paslaptinga šypsena.

– Manau, tai grožis, – silpnu, tačiau gniaužiamo egzaltuoto džiugesio ir podraug kartaus priekaišto pritvinkusiu balsu prabilo Miuntė. Jo akys, vos matomos pro riebaluotus gaurus, užkritusius ant kaktos, klydinėjo aplink už nieko neužkliūdamos, nieko nefokusuodamos. Kaip kokainistas pagarsėjęs Froidas šįsyk atrodė sutrikęs ir kažko sugniuždytas, tačiau daugmaž normalus; Miuntė – priešingai, kėlė įspūdį, lyg būtų prisiuostęs eterio arba padauginęs tų pačių kokos lapų. – Tai grožis, trapus ir jautrus, dieviškas grožis. Trapi laimė, meilė ir viltis, hipnozės išskalauta į paviršių, tarsi rūpestinga Poseidono ranka būtų iškėlusi ją iš jūros gelmių.

– Neblogai, neblogai, – liko patenkintas Šarko. – O ką manote jūs, jaunasis drauge? – kreipėsi į mane.

Minutėlę dvejojau, tačiau tuoj pat susiėmiau į rankas ir gana drąsiai išpyškinau:

– Patiko man ta mergina. Manau, kada nors galėčiau ją vesti!

– Cho cho! Cho cho! – patenkintas, nustebęs ėmė kvatoti Šarko. Froidas – tyliai krizenti į kumštį, tik Miuntė į mano žodžius neatkreipė jokio dėmesio ir susimąstęs dėbsojo į kažkokias ūkanas virš Šarko galvos. – Tačiau, tiesą sakant, jaunasis drauge, jus pakviečiau dėl kitos priežasties. Kankorėžinė liauka – tai jūsų tyrinėjimo objektas, ar ne tiesa? Mes turime rimtą pagrindą įtarti, kad mūsų stebėtas ir aptariamas fenomenas yra nulemtas Eloizos kankorėžinės liaukos veiklos.

– Iš tikrųjų tai galimas dalykas, – patvirtinau.

– Taigi, – sriūbtelėjęs didelį gurkšnį jau pravėsusios arbatos, tęsė Šarko, – mūsų priedermė yra ištirti fenomeną iki galo. Prisimeni Ženevjevą, brolau? – Šarko stumtelėjo alkūne Miuntę, šis vos nenuvirto nuo kėdės, bet atsitiesęs ėmė dairytis aplink lyg iš miego pažadintas. – Jos ir Eloizos simptomai buvo labai panašūs. Tačiau mes ją praradome. Mokslas ją prarado!

– Kas įvyko, leiskite paklausti? – mandagiai ir atsargiai pasidomėjau.

– Nieko neįvyko – tai ir yra problema, – paaiškino Froidas, tačiau, nors žodžiai buvo skirti man, jis žiūrėjo ne į mane, bet į Šarko. – Vieną dieną ji tiesiog dingo iš Salpetrijero.

– Dingo? – perklausiau.

– Na taip, tiesiog dingo! – neišlaikęs įsiterpė Šarko. – Kiek sužinojom, vieną naktį susirinko daiktus ir išėjo. Lyg būtų sprukus! Niekaip negalėjom jos rasti ir niekada daugiau jos nebetyrinėjom. Taigi mes nežinome, niekada nesužinosime, kokios anatominės ir fiziologinės priežastys lėmė tą šokį, tą sukimąsi, grakščius judesius, tą somnambulišką jausmingumą! Todėl mes privalome kuo greičiau ištirti Eloizą.

– O kaip mes ją ištirsime? – įsidrąsinęs paklausiau.

– Mes turime, mes privalome ištirti jos kankorėžinę liauką! – trenkė kumščiu į stalą Šarko. – Taip pat pailgąsias smegenis, hipotalamą, tinklinį audinį. Mes turime tai padaryti greitai, kuo greičiau, kad mokslo pažanga nebūtų sustabdyta. Reikia kankorėžinę liauką skubiau dažyti sidabru ir kišti po mikroskopu! Turime tai padaryti rytoj arba tegul mane trenkia apopleksija! Taigi Eloizą reikia kuo skubiau operuoti. Jau rytoj, iš pat ryto!

Mintys mano galvoj sukilo it žiežirbos, vėjui papūtus į begęstantį laužą. Tačiau tuoj prabilo Miuntė, staiga pažvalėjęs ir sunormalėjęs:

– Kolegos, tai labai sunki operacija, – jis nubraukė gaurus sau nuo kaktos. – Išpjovus kankorėžinę liauką ir didelę smegenų dalį, pacientė mirs.

– Taip, mirs, – droviai pešiodamas skystą barzdelę įsiterpė Froidas. – Reikia pjūkleliu pradžiržginti jos kaukolę, paskui iš smegenų išpjauti kankorėžinę liauką. Taip, greičiausiai ji mirs, po šimts paralių. Tačiau juk kas galėtų abejoti, kad kankorėžinės liaukos funkcija tokiu būdu galiausiai būtų atskleista?

– Gerai, balsuokim! – staiga sušuko demokratiškai nusiteikęs Šarko, dėl visa ko trenkdamas kumščiu į stalą ir žaibuodamas akimis. – Balsuokim! Balsuokim dabar – kas mano, kad reikia operacijos! Kas už?

Pakilo Šarko, Froido ir mano rankos.

– Kas prieš?

Pralaimėjęs ir galutinai išsiblaivęs Miuntė pakėlė ranką. Šią akimirką aš nuoširdžiai dievinau šį skandinavą ir jo vėjuotą, pažliugusią, niūrią, tačiau išdidžią tėvynę.

Buvo nuspręsta, kad operacija bus atlikta rytoj, ir Šarko suteikė didelę garbę man, kankorėžinės liaukos specialistui, ją atlikti.

Net neprisimenu, kaip tą vakarą grįžau į savo nuomojamą butą storosios madam Goulard namo palėpėje Sen Žermen de Prė rajone. Vos padėjau galvą ant kietos pagalvės, nugrimzdau į sunkų, skaudžiai trūkčiojantį miegą, kunkuliuojantį nuo tirštų košmarų. Eloiza, kaip ir Šarko vizitacijos metu, skriejo šokio ritmu sukdamasi it kometa, iš džiaugsmo, pakilumo, šventiško įkvėpimo nesiekdama kojomis seno ąžuolinio salės parketo, paskui tarsi iš balzgano rūko išplaukė ir jos šokių partneris, paslaptingasis nematomas jaunuolis – o tai juk buvau aš, besvoris ir judrus! Tačiau, siaubo ir nuostabos persmelktas, staiga pastebėjau, kad rankose laikau Eloizos galvą nurėžtu kaukolės viršumi: pūtėsi ir per viršų dribo juodais kraujo krešuliais aplipę smegenys, puolamos dūzgiančio musių kietais blizgančiais pilvais spiečiaus. Išsigandęs pažiūrėjau: Eloiza šoko su manimi be galvos.

Purtomas drebulio, pašokau iš miego. Turėjau grįžti į Salpetrijerą ir žūtbūt pamatyti Eloizą! Nenorėdamas žadinti madame Goulard ir kiemsargio bei sulaukti klausimų, į kuriuos neturėjau ir niekada neturėsiu atsakymo, išlipau pro langą, smarkiai rizikuodamas nusileidau surūdijusiu, gūdžiai, pavojingai traškančiu lietvamzdžiu ir atsidūriau tuščioje Paryžiaus gatvėje, vilko valandą užlietoje niūrios dujinių šviestuvų skleidžiamos prieblandos. Įkyruoliai fiakrai, gėlių pardavėjai ir skrudinti kaštonai buvo kažkur išnykę, ir jau negalėjai įsivaizduoti, kad kada nors vėl atsiras.

Tekinas, putodamas iš įkarščio pasileidau į Salpetrijerą. Štai, baltos jo sienos šmėkso priekyje it pilis su užrakintais paslapčių kambariais. Pro knarkiantį sargą patenku vidun, pereinu keletą kiemelių, smunku į koridorių ir praveriu duris į Eloizos palatą.

Pro langą be garso srūva metalinė pavidalus išdarkanti mėnulio, primenančio operacinės indą, šviesa, tačiau iškart pamatau, kad mano šnopavimo pažadinta Eloiza pasikelia lovoje – dar apgaubta karšto, lipnaus miego draiskanų. Taisydamasi naktinių marškinių naivius, pretenzingus nėrinius ant iškilios krūtinės, ji žvelgia į mane drėgnu, nubundančiu, draugišku, įsimylėjusiu žvilgsniu. Svajų ir sapnų šokėja, nelyginant išarta atsivėrusi žemė, spinduliuoja karštį, romų dosnumą, ramybę, pasitikėjimą ir atsidavimą.

– Eik šen, eikš, – tiesia man rubuilę, tamsoje boluojančią ir gundančią ranką.

Pakerėtas to vaizdo sustingstu, ir žodžiai įstringa gerklėje. Aš sakysiu, kalbėsiu, kad jai gresia pavojus, kad rytą ją operuosiu, nurėšiu skalpą, pjūkleliu ilgai, dusdamas ir prakaituodamas džirinsiu kaukolės kaulą, paskui mėsinėsiu smegenis, knaisiosiuosi tuose drebučiuose ieškodamas kankorėžinės liaukos, tarsi torte įkepto gimtadienio sveikinimo. Tegul ji bėga iš čia, sprunka, gelbėjasi, ir aš pasirengęs jai padėti!

Staiga išvystu tamsią figūrą, styrančią palatos kampe. Žengiu kelis žingsnius į priekį ir nustėręs atpažįstu kampe įsispraudusį, išbalusį, iš keisto įkarščio drebantį Froidą. Kas čia per velniava, noriu sušukti ir jo paklausti, tačiau štai kažkas leidžiasi nuo lubų karančia virve, matau virvę suspaudusias kojas, apautas naujais prabangiais, blizgančiais batais. Žmogus, dar nepasiekęs žemės, vikriai strykteli ant grindų, ir prieš save išvystu stambų, masyvų Šarko siluetą! Dar gražiau – iš Eloizos palovio išlenda balta, it krabas grabinėjanti ranka, tuojau iš tos juodos ertmės išnyra šviesiomis garbanomis papuošta galva ir visas kūnas, trečiasis iš trijulės – Akselis Miuntė!

Eloiza, suklikusi iš netikėtumo, išsigandus, pasislepia po antklode.

Trys vyrai, suglaudę pečius, stovi prieš mane.

– Tu išdavei mokslą! – sugriaudi Šarko. – Tu pamynei pažangą!

Stoviu prieš juos sutrikęs, sugniuždytas ir labiau už viską pasaulyje dabar noriu būti ten, praeityje, rūpintojėlių šalies dūminėje gryčioje, eiti ristynių su kvailais kaimo bernais.

– Mes tave tik patikrinome, – sako Miuntė, ir aš pastebiu, kad jo lūpos iškreiptos, išburkusios, riebiai blizgančios. – Iš tikrųjų mums kankorėžinė liauka nerūpi.

– Nerūpi, o gal ir rūpi, – sumurma Froidas, užsitraukdamas cigarą, ir jo kūnas tampa tarsi permatomas, matau dūmus, kunkuliuojančius jo plaučiuose, spurdančią širdį, rausvai švytinčią kankorėžinę liauką smegenyse...

– Tavęs nėra, tavęs nėra! – autoritetingai pareiškia Šarko. – Tai aš sukūriau tavo kūną, išvedžiojau po jį laidus – tavo nervus, kuriais skrieja elektros impulsai ir nutiesiau vamzdelius, kuriais tekėt paleidau gleives bei skysčius.

– Tavęs nėra! – pritaria Miuntė. – Aš suorganizuoju gyvenimo situacijas, į kurias tu patenki, ir kruopščiai surežisuoju tavo gyvenimo kelią!

– Tavęs nėra! – staiga suriaumoja Froidas, netikėtai įgavęs jėgos, tarsi ūmai tapęs kitu žmogumi. – Tai aš įpučiu tavo sapnus, aš sukuriu tavo vaizduotės reginius, tavo nuojautas ir slaptas mintis!

Suakmenėjau. Jie trise paėmė mane ir nusinešė į Šarko kabinetą. Taip buvo pagaminta dar viena lėlė Šarko somnambulų teatrui. Katatoninės būsenos, išsirietęs lanku, aš leidžiuosi, kad man į kietą it titnagas apnuogintą pilvą žiūrovai svaidytų peilius, stebėdamiesi, jog kūne nelieka jokio pėdsako; padaręs špagatą, balsingai traukiu Marselietę, o užkėlęs sąnarių neturinčią, lanksčią it linų grįžtė koją už ausies, pažeriu vertingų minčių apie laisvę, lygybę, brolybę.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)