jaroslavas melnikas      Populiarumo mechanizmai

 

Šiuolaikinėje visuomenėje manoma, kad populiarumas yra kažkas absoliutaus, nenuginčijamo – realybė, su kuria visi turi skaitytis, o svarbiausia, į kurią visi turi orientuotis, jos geisdami ar bent jau pavydėdami tiems, kurie populiarumą išsikovojo. Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje būti negarsiam – negarbė, o gal net gėda. Galėtume net sakyti: visi nori būti garsūs ir visi pavydi garsenybėms.

 

Šlovė, populiarumas tapo šiuolaikinio jaunimo manija. Norėdama tapti garsi, mergina pasirengusi viskam – nusifotografuoti nuoga žurnalo viršeliui, visam pasauliui prieš kamerą išsipasakoti intymius dalykus. Nes nūnai garsus tas, kuris apnuogina tai, kas intymu. Ankstesnėse epochose tai būtų sukėlę siaubą ir pasišlykštėjimą, visuotinį pasmerkimą, tačiau šiandieninė moralė, jei ją galima pavadinti morale, ne tik to nesmerkia, bet ir skatina.

 

Priežastis – dabartinė visuomenė, mananti, jog yra normalu spoksoti pro rakto skylutę į svetimą gyvenimą, ir laukianti iš artistų, kūrėjų arba tiesiog paprastų žmonių, kad jie nusivilktų apatinius, išverstų juos ir parodytų visam pasauliui. Tada pasaulis aiktelės ir tas žmogus išgarsės. Mažai kam įdomu, ką vienas ar kitas kūrėjas mano apie kokią nors daugeliui svarbią problemą. Kur kas įdomiau, kada ir kodėl jis išsiskyrė su savo žmona ir su kuo dabar miega. Pavyzdžiui, viena menininkė pasakoja, kaip ji surenka menstruacinį kraują ir užkasa po obelimi, nes tiki menstruacinio kraujo jėga. Štai kas įdomu ir ką iš tiesų yra pasirengusios girdėti masės. Pasakoti tokius dalykus šiandien ne gėda, priešingai – tai net laikoma populiarumo sąlyga, kuri pritraukia ir kone garantuoja dėmesį.

 

Tokie ir panašūs atvejai verčia nepatikliai žiūrėti į bet kokias populiarumo – arba pavadinkime jį šlove – rūšis. Ir ne tik todėl, kad šiandien populiarumas tapo karingo amoralumo, neskoningumo, o gal net išsigimimo sinonimu. Žmogus tampa garsus visai ne dėl to, kad pasižymi protu, intelektu, giliais jausmais. Toks žmogus, net jeigu jam pasiseks ir jį kas nors pasikvies į televiziją, sudomins nedaugelį. Kultūrinių laidų reitingai nedideli, jos transliuojamos vėlyvu metu ir jas nedaug kas žiūri. Tad ar nereikėtų niekinti populiarumo pasaulio, dėl kurio kraustosi iš proto tūkstančiai ir milijonai vaikinų ir merginų, trokštančių tapti televizijos „žvaigždėmis“ ir pasirengusių dėl svaiginančios svajonės paaukoti bet ką, taip pat ir savigarbą?

 

Tačiau įtariai ir nepatikliai žiūrime į šiandieninį populiarumą visai ne todėl, kad kalbama apie pseudopopuliarumą, pseudošlovę, kai jau kitą dieną niekas tavęs neprisimena, vos tik išnyksti iš televizijos ekrano. Yra kita priežastis, dėl kurios reikia su šypsena, bet ne paniekinamai žvelgti į bet kokį garsumą. Toji priežastis susijusi net ne su tuo, kaip pasidarei garsus. Ji susijusi su visai kitokiu aspektu – kas šiandien apskritai yra populiarumas? Ar jis iš viso nėra fikcija, turint galvoje visuomenę, kurioje esi žinomas?

 

Kai mums sakoma, kad tas arba tas yra garsus, kad jis „žvaigždė“, ar mes nesame mulkinami, kadangi siekiamybė pateikiama kaip realybė? 

 

Šiandieninis gyvenimas toks sudėtingas, kad Paryžiaus gyventojas žino tik savo maršrutą iš namų į darbą ir atgal. Ir jeigu jo paklausite, kaip nuvažiuoti į žinomą vietą Paryžiaus centre, jis jums nepasakys. Jis nežinos elementarių dalykų – pavyzdžiui, kiek kainuoja „carte orange“, mėnesinis transporto bilietas. Arba nepasakys, kaip nuvažiuoti į Luvrą. Paryžiaus gyventojas tokiais atvejais neretai sukuria arba kvailo, atsilikusio žmogaus, arba piktavalio, kuris tyčia jums nepasako savaime suprantamų dalykų, įspūdį. Bet jūs klystate: tai nei viena, nei kita. Jis iš tiesų to nežino. Taip pat nežino tūkstančių kitų dalykų, nes gyvena informacija perpildytame pasaulyje. 

 

Dabar įsivaizduokite, kad rengiatės tapti garsus tipiškam dvidešimt pirmo amžiaus žmogui. Jūs, žinoma, galite save laikyti garsiu Prancūzijoje, tai jūsų teisė, bet realybė visai kita. Pamėginkite paklausti šimto tokių Paryžiaus gyventojų, einančių gatve, ar jie yra girdėję bent jau jūsų vardą, ir dauguma jų tik patraukys pečiais. Jūs jiems neegzistuojate! Jie užsiėmę savo gyvenimu, ir net jei esate televizijos „žvaigždė“, jie gali niekuomet nežiūrėti jūsų laidos arba apskritai jūsų kanalo. Juo labiau, jei išleidote knygą, nejuokinkite žmonių kalbėdami apie savo garsumą.

 

Čia rašome tik apie vienos šalies mastelį, tačiau yra ir kitų šalių. Yra ir kitų pasaulių, kitų civilizacijų. Gali būti, kad Kinijoje, Indonezijoje, Butane atsiras žmonių, niekada negirdėjusių apie Paryžių. Jau nekalbant apie jūsų pavardę, nekalbant apie tai, kas slypi už tos pavardės. 

 

Tiesiog juokinga, kai kas nors ima pasakoti apie savo arba kito populiarumą. Dažniau šnekama apie kito populiarumą ir taip sukuriamas populiarumas. Suveikia elementarus įtaigos mechanizmas: jei žmogui nuolat kartojama, kad balta yra juoda, jis pamažu tuo patiki. Tokia žmogaus prigimtis, kurią eksploatuoja žiniasklaida. Šiuo žmogaus gebėjimu ar silpnumu remiasi visa reklama. Tiesiog įkalama į galvą, kad tam tikra dantų pasta yra labai gera, todėl ją reikia nusipirkti. Nors nėra jokios garantijos, kad ši pasta iš tiesų pati geriausia. Ji gali būti tokia pat arba kur kas prastesnė, negu jums nežinoma pastos rūšis. Tai tik reiškia, kad šios pastos gamintojai turi daugiau pinigų jos reklamai ir „įkalinėjimui“.

 

Tas pats mechanizmas veikia ir tada, kai kalbama apie garsius vardus. Tie vardai „įkalti“, dėl to nė nereikia abejoti. Žinoma, kaip ir dantų pastos, jie gali būti ne prastesni už tuos vardus, kurie mažiau žinomi, arba apskritai nežinomi, gali būti ir prastesni, gali būti ir geresni. Neretai jie gali būti ir visiškas niekas, t. y. neturėti jokių išskirtinių, dėmesio vertų gebėjimų ar bruožų. Tačiau svarbu ne tai. Svarbu, kaip atkakliai, reguliariai ir dažnai jums „įkalinėjo“ vardus ir veidus. Kaip dažnai tuos vardus vadino garsiais. Tik nuo to, jei gerai pagalvotum, ir priklauso šiuolaikinis garsumas.

 

Beje, šią psichologinę priemonę pasitelkia ir tie, kurie nori išgarsėti, nors netapo televizijos ir spaudos magnatų, kuriančių „žvaigždes“ ir iš jų gaunančių pelno, reklamos objektu. Sunkiai pasiekiant auditoriją ir stokojant komercinio patrauklumo, vis dėlto galima tam tikrą garsumą susikurti. Tam tinka toks būdas: naudodamasis tribūna kalbu apie tave kaip apie garsų, o tu savo ruožtu kalbi apie mane kaip apie garsų. Kiek garsų, kur garsų – šių paties svarbiausių klausimų niekas neužduoda. Bethovenas yra garsus ir tu garsus – vadinasi, jūs abu garsūs. Šia tema seniai sklando anekdotas. Du meno atstovai susitiko prie baltosios butelio. Vienas žagsėdamas sako: „Seni, tu – genijus“, o tas irgi žagsėdamas atsako: „Ir tu genijus.“ – „Štai mes abu ir genijai“, – konstatuoja pirmasis.

 

Gudrybę, fikciją dar sunkiau pastebėti, jei sukuriamas ne duetas, bet triada, o ji dažniausiai ir sukuriama. Nes jei apie tave sakau, kad esi genijus, o tu apie mane sakai tą patį, tai gali sukelti įtarimą. Tačiau jei aš apie trečiąjį sakau, kad jis genijus, trečiasis sako apie tave, kad tu genijus, o tu apie mane sakai, kad aš genijus – kaip galima atskleisti nebylų susitarimą? Jei manome, kad trys kol kas nežinomi žmonės susirinko ir sugalvojo populiarumo sukūrimo schemą, labai klystame. Reikia savęs negerbti, kad atvirai tartumeisi dėl to, kaip maustyti publiką. Viskas vyksta savaime, nes visi puikiai supranta, kaip šiuolaikiniame pasaulyje kuriama šlovė. Vienas giria ir pristatinėja kitą kaip garsų, vildamasis, kad kitas ims tą patį kalbėti apie jį. Dažnai taip ir įvyksta – ypač tai taikytina seniems universiteto laikų draugams, vienos kartos, vienos grupės atstovams. Jie supranta, kad, tik būdami drauge, girdami vienas kitą, vadindami talentais, genijais ir panašiai, gali prasimušti, išsilaikyti šiame nepaprastai sudėtingame pasaulyje.

 

Tad būtina matyti schemas, vaizdą, kaip tai buvo daroma ir yra daroma. Matyti, kad net prasimušusieji tik ramina save, jog yra garsūs. Juk niekas, minėdamas kito garsumą, nesako tiesos, nepriduria, kad jis garsus tam tikrame, kartais juokingai siaurame rate. Kodėl? Vėlgi susiduriame su gudrybe, – tie, kurie mokėsi logikos, žino, kad yra elementarių loginių fokusų. Štai pavyzdys: „Šuo turi dvi ausis, tu turi dvi ausis – vadinasi, esi šuo.“ Nors sveikas protas sufleruoja, kad nesi šuo, pagal anksčiau nurodytą logiką taip išeina. Kur slypi šio neteisingo silogizmo gudrybė? Loginė išvada neteisinga, nes neapibrėžtos žmogaus ir šuns sąvokos, iškeliamas tik bendras bruožas – dvi ausys, tačiau dauguma kitų bruožų žmogus juk skiriasi nuo šuns. Šiuo atveju sudaromas įspūdis, kad kiti ir, beje, pagrindiniai skiriamieji požymiai neegzistuoja.

 

Panašiu loginiu mechanizmu pasinaudojama ir kuriant garsenybę. Kai sakoma „garsus“, galima pagalvoti, kad kai kas „labai garsus“, tačiau net ir ši sąvoka yra neapibrėžta. Jos, kaip ir šuns bei žmogaus palyginime, nenaudinga apibrėžti, nes „labai garsus“ iš tiesų gali reikšti „labai garsų“ tik uždarame rate. Kita vertus, neapibrėžiant populiarumo ribų, tarsi paliekamas atviras klausimas, kad tas ar kitas gali būti toks genialus kaip Shakespeare‘as arba Schopenhaueris – juk ir jie garsūs, ir jis garsus.

 

Tačiau nepatikliai žiūrėti į garsumą labiausiai verčia tai, jog šiuolaikinis pasaulis dėl savo perdėto komplikuotumo yra siaubingai segmentuotas. Šalies viduje matome vienus nuo kitų atskirtus segmentus, šių viduje randame dar mažesnius, irgi izoliuotus segmentus, kurių viduje susiformavę dar mažesni segmentai. Kiekviename segmente sukurta savo populiarumo, garsumo hierarchija: čia savi talentai, klasikai, genijai – kalba viską ištvers. Kiekviename segmente vyksta žūtbūtinė kova dėl garsumo, šlovės, vietos po saule, neretai naudojantis niekšybėmis, apkalbomis, šmeižtu. Ir visa tai daroma visiškai rimtai – su pozomis, nuoskaudomis, pavydu ir kt.

 

Tad kaip galima rimtai žiūrėti į garsumą – į asmeninį ir į svetimą? Kaip galima kitam pavydėti garsumo savo negarsumo fone? Suprantant, kokio masto tas garsumas, kokiomis vingrybėmis ir gudrybėmis remiantis jis daromas, kaip vyksta žaidimas. Ir, žinoma, reikia turėti galvoje perspektyvas: kas nutiko vakar garsiems ir šlovintiems? Kur jie šiandien?

 
Populiarumas vakar ir šiandien
 

Ne, mes jau niekad nebesugrįšime į palaimingus kultūrai laikus, kai garsūs buvo tik karaliai ir jiems artimi kunigaikščiai bei grafai. Be to, tuometinis garsumas skyrėsi nuo šiandieninio – jį irgi galima rašyti kabutėse, bet dėl kitos priežasties: dėl to, kad nebuvo televizijos, interneto, fotografijų. Tai nebuvo veido garsumas. Absoliuti pavaldinių dauguma niekada nematė savo monarcho veido, taip pat ir garsių kunigaikščių, baronų veidų. Dar daugiau, tuo metu, kai monarchas ir jo artimieji gyveno savo gyvenimą, nemokanti skaityti liaudis gyveno, kaip šiandien sakytume, už informacinės aplinkos ribų. Tokia aplinka daugelį tūkstantmečių apskritai neegzistavo. Pasaulis nebuvo informacijos pasauliu informacijos antplūdžio atžvilgiu, tai buvo gamtos pasaulis: ir ar jis nebuvo artimesnis tiesai ir tikresnis negu šiandieninis?

 

Absoliuti žmonių dauguma gyveno anonimišką, nežinomą gyvenimą, neturėdama nė mažiausios vilties nors kiek išgarsėti, todėl jiems nekildavo nė mažiausio noro tapti garsiems. Tiesiog tuo metu neegzistavo „išgarsėjimo“ idėja, tokia populiari ir primetama šiandien.

 

Bet ar negarsus gyvenimas nėra savaiminio, gilaus gyvenimo sinonimas? Laisvės sinonimas? Kita vertus, ar šiandieninis garsus (tai yra vienų ar kitų garsenybių) gyvenimas nėra tuščio arba tuštoko, negilaus gyvenimo sinonimas? Nelaisvės sinonimas?

 

Tai štai nežinomumo pasaulyje, viešpatavusiame tūkstantmečius, yra nedidelis perėjimo į mūsų epochą periodas, trukęs kelis šimtmečius. Turime galvoje aštuonioliktą ir devynioliktą amžių, kai informacija sklido tik vienu būdu – spausdintiniu. Tuo laikotarpiu susikūrė unikali vieningo informacinio lauko galimybė, kai, atsidūrus tame lauke, lengvai išgarsėjama visoje šalyje, o gal ir Europoje. Ypač tai buvo susiję su kuriančiomis asmenybėmis, prisiminkime, pavyzdžiui, Voltaire‘o išgarsėjimą. Kad tuometinis garsumas nebūtų fiktyvus, lėmė ypatingos socialinės sąlygos, auditorija ir į ją besikreipiantys menininkai. Auditorija buvo ne segmentuota, tačiau vieninga ne tik šalyje, bet ir žemyne.

 

Tai tapo įmanoma, kadangi auditoriją sudarė labai turtingi žmonės. Tik negausi valdančioji klasė mokėjo skaityti. Ir ne šiaip skaityti, bet ir suprasti, jausti tai, ką kalbėjo jai kūrę menininkai. O mokėjo todėl, kad jiems nereikėjo dirbti sunkaus darbo, kovoti dėl fizinio išlikimo. Jų jėgos, gabumai, talentai buvo išlaisvinti, nes netrūko laisvo laiko. Jie gaudavo gerą išsilavinimą, dariusį juos kultūringais žmonėmis, kultūros žmonėmis. Tai yra žmonėmis, kuriems kultūra buvo gyvenimo atramos taškas. Jie vertino ne masinę kultūrą (masėms egzistavo pats save reprodukuojantis folkloras, profesionalai masėms nedirbo), o kultūrą aukščiausia to žodžio prasme. Kam buvo skirti kelių paėjusių šimtmečių didžiųjų dailininkų, kompozitorių, rašytojų kūriniai? Ne valstiečiams, žinoma.

 

Taigi susiklostė unikali padėtis: auditorija, kuriai buvo kuriami visi kūriniai, buvo puikiai išsilavinusi, kultūringa, gerai žinanti kultūros istoriją, mokanti kalbų. Tokia auditorija negalėjo pakankamai gerai nevertinti kūrybos bei kūrėjų. Štai todėl monarchai, aristokratai į daugelį dailininkų, kompozitorių žiūrėjo kone kaip į sau lygius, laikė garbės reikalu juos išlaikyti, duoti užsakymų, padaryti dvariškiais. Taip pat aukštuomenė labai retai kišdavosi į kūrybos esmę, laikydami save toje srityje nekompetentingais. Tačiau labdara kultūros labui buvo ne tiek mada, kiek savaime suprantamas dalykas. Ir tai nenuostabu: žmogus, gyvenantis kultūra ir kultūros sąskaita, jautė nesąmoningą dėkingumą jos kūrėjams ir neretai laikydavo pareiga jiems padėti.

 

Kitas faktorius, tų laikų garsumą daręs natūralų, buvo kūrėjų ir naujienų skaičius. Informacinio vakuumo epochoje gabūs, talentingi žmonės greitai tapdavo garsūs. Tai, kad tuomet nebuvo segmentacijos, paaiškinama pradine informacijos eros stadija, taip pat labai mažu – jei lygintume su dabartiniais laikais – auditorijos dydžiu. Esant mažai auditorijai, be to, dar priklausančiai vienai negausiai klasei, segmentacijos negalėjo būti. Atvirkščiai, auditorijos mažumas vertė ją dvasiškai susivienyti aplink kelis informacijos šaltinius ir sukurti vieningą informacinį lauką. Siekimas praplėsti vyraujančią klasę siejantį vieningą lauką peržengė valstybių sienas. Ir čia pravertė puikus išsilavinimas. Vienos šalies aristokratija be vargo galėjo susipažinti su kūriniais, parašytais kitos šalies autorių. Buvo ir nuolatinis dvasinis alkis, kurį skatino aukštas auditorijos kultūrinis lygis. Šiandien, dominuojant masinei kultūrai, taip pat egzistuoja dvasinis alkis, tačiau jo nejaučia neišsilavinę, stokojantys kultūros aukščiausia šio žodžio prasme žmonės.  

 

Štai du kriterijai, leidžiantys tų laikų garsumą rašyti be kabučių. Pirma, esant vieningam informacijos laukui, populiarumas buvo ne išpūstas, ne segmentuotas, bet tikras. Antra, už garsumo be kabučių buvo realūs talentai, jų darbai, nes auditorija jautė tikrų dvasinių vertybių, kurių jai reikėjo išgyvenimui ir egzistavimui, poreikį. Sunku patikėti, kad dar dvidešimto amžiaus pradžioje leidėjai ieškojo nežinomų, studijuojančių filosofų, siekdami iš jų gauti filosofijos rankraščių. Jie tai darė ne todėl, kad troško paremti neturtingai gyvenančius talentus ir galvojo apie kultūrą – jie buvo tipiški verslininkai ir jiems rūpėjo pelnas. Tiesiog tuo metu buvo gerai perkamos pačios įvairiausios filosofijos knygos. Kodėl? Nuostabos nelieka, kai prisimeni, kokie buvo skaitytojai ir ko jie laukė iš kultūros.

 

Žinoma, negalima supaprastinti padėties: ir aštuonioliktame, ir devynioliktame amžiuje, ir dvidešimto amžiaus pradžioje gyveno autorių, rašančių paviršutiniškai, besistengiančių įtikti prastesniam skoniui. Lengvas skaitalas, mūsų masinės kultūros analogas, egzistavo ir tada. Esama pavyzdžių, kai vidutinių gabumų, tačiau populiaraus autoriaus pavardė kartais buvo garsesnė negu gilaus, tik ne tokio populiaraus. Vis dėlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo. Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasižymėjo tam tikra gelme, bet negalėjo užgožti dėmesio centre esančios rimtosios kultūros. Pavyzdžiui, Johanno Strausso muzika lengva, tačiau ji nebuvo Ludwigo van Beethoveno ar Nicolo Paganinio muzikos konkurentė.

 
Populiarumo užribis ir laisvė
 

Pagaliau pamėginkime prasiskverbti į psichologines populiarumo gelmes, nepaisant to, kiek jis tikras ir užsitarnautas. Akivaizdu, kad net tikrai žymių žmonių santykiai su populiarumu buvo, švelniai tariant, sudėtingi, nors garsumą jie tarsi užsitarnavo, sukurdami vertybių (tačiau vėlgi – įvairių žmonių arba įvairių žmonių grupių požiūris į vertybes gali skirtis – šioje sferoje tai subjektyvu ir neužtikrinta).

 

Daugelis iškilių asmenybių garsumą tiesiog ignoravo arba bandė ignoruoti: kaip Levas Tolstojus, kuris tyčia nesilankė salonuose, rengėsi valstiečio drabužiais, gyveno kaime. Kaip Jeromas Salingeris, kuris daug dešimtmečių praleido atsiskyręs nuo pasaulio. Kiti kalbėjo apie jaučiamą pasišlykštėjimą, nes turėjo dalyti interviu, atlikti garsiųjų vaidmenį, kurti „visuomeninius personažus“. Buvo ir tokių, kurie neištvėrė garsumo naštos – nusigėrė, tapo narkomanais, kaip Marilyn Monroe, arba pakėlė prieš save ranką, kaip Ernestas Hemingway‘us, Romanas Gary. Taip pat prisiminkim ir Martiną Ideną iš Jacko Londono romano „Martinas Idenas“.

 

Kas gi pavojingo slypi garsume? Esmė yra ta, kad garsumas yra prievarta prieš žmogaus, kuris tapo garsus, prigimtį. Prievarta prieš jo „aš“. Tai pavojus, kad jo „aš“ transformuosis į blogąją pusę. Dar blogiau, kad šito nepastebi palaipsniui besitransformuojančio žmogaus sąmonė. Prie garsumo – irgi nepastebimai – priprantama, populiarumas tampa tarsi būtinas gyvenimo atributas.

 

Garsumas susijęs ir su visuomene, ir dar labiau – su valstybe. Garsumas – visuomet kieno nors dovana, ir tas kas nors vienaip ar kitaip reikalauja dėkingumo. Tai slapta, neįsisąmoninta vergovės forma – vergavimas visuomenei, miniai, o gal ir valstybei, jei garsumas tokio lygio, kai dovanas teikia valstybė. Tik atrodo, kad už garsumą esi dėkingas vien sau, o ne visuomenei. Iš tiesų tu negali nepalaikyti ydingų ryšių su visuomene, su aplinka, kuri tave vienaip ar kitaip pripažino. Tas dėkingumo jausmas ir yra dvasios vergystė. Iš dėkingumo žmogus liaujasi buvęs savimi ir ima pataikauti visuomenei, pavyzdžiui, sakyti ne viską, ką galvoja. Kartu atsiranda ir baimė to, kuriam jaučiamas dėkingumas. Tai baimė netekti dovanos, nes tas, kas davė, gali ir atsiimti.  

 

Pažvelkime į visa tai psichologinėje plotmėje. Populiaraus žmogaus įvaizdį sukuria visuomenė, daugiausia pasitelkdama žiniasklaidą. Populiarumas nerodo tavęs tokio, koks esi, bet visuomet kalba apie kokį nors tikrą ar išgalvotą bruožą. Apie kokią nors tavo gyvenimo pusę. Tai visuomet yra ne visas, o iki kraštutinumo supaprastintas žmogaus paveikslas – taip masėms patogiau „nuryti“. Apkarpytas, vienpusis įvaizdis, kai tave keliais sakiniais apibūdina, kad esi toks ir toks, ir yra tavo populiarumas, tavo šlovė. Esi priverstas – niekur nesidėsi – spraustis į netikrą, į melagingą, neretai tavo esmę iškreipiantį įvaizdį. Privalai jį atitikti – kitaip visuomenė, pripratusi prie tavo įvaizdžio, suglums ir tavęs neatpažins. Populiarumas šiandien yra iškreiptas tikrojo žmogaus įvaizdis, jo sutapatinimas su įprasta ir žinoma schema.

 

Visuomenė dar gali „suvirškinti“ kompozitoriaus, kuris yra ir alpinistas, paveikslą. Priimtinas ir politiku tapęs medikas. Tačiau įsivaizduokime, kad žmogus yra kompozitorius, chemikas, dailininkas ir raketų išradėjas. Nuo tokio sudėtingo paveikslo visuomenė gali „išprotėti“, todėl jį atmes. O štai Renesanso epochoje buvo visiškai normalu būti enciklopedine asmenybe. Prisiminkime kad ir Leonardo da Vinci ar Goethe. Gi šiandien poetą ar dailininką, rimtai tyrinėjantį reaktyvinių variklių sandarą, geriausiu atveju palaikys keistuoliu, blogiausiu – bepročiu.

 

Tai ypač pavojinga kūrybingai asmenybei, nes kūrybinis pradas nuolat keičiasi, yra nevienareikšmiškas, visuomet atskleidžia kažką nauja. Tačiau populiarumo akivaizdoje žmogus ūmai pajunta, kad nebegali pasirodyti kitoks. Įvaizdis, kurį primetė visuomenė, šlovė žmogų užvaldo. Tikrasis „aš“ atsiduria antrame plane, šešėlyje, žmogus ima vaidinti. Retas, duodamas interviu, neįsijaučia į vaidmenį ir lieka savimi. Populiarumo primestas įvaizdis, vaidmuo sunaikina tiesą, paralyžiuoja dvasią. Ir tai ne išimtis, o taisyklė. Laisvė siejasi su egzistencijos anonimiškumu, bet visuomenė, dovanodama, atrodytų, geidžiamą šlovę, iš tiesų užmeta žmogui ant kaklo kilpą, jį pasmerkia didžiuliam dvasiniam išbandymui. Tai nereiškia, kad nėra žmonių, kurie garbingai ištveria tokį išbandymą, kuriems pavyksta ignoruoti dėmesį, įvaizdį, šlovę ir likti dvasiškai laisviems. Asmenybių, kurioms išorinis įvaizdis tiesiog neegzistuoja, pasitaiko. Absoliuti dauguma neturi dvasinių jėgų, dvasinio užsigrūdinimo, kad atsilaikytų prieš užgriuvusį didesnį ar mažesnį populiarumą. Net jeigu jiems nesisuka galva, viduje vis tiek vyksta lėti ir grėsmingi procesai.

 

Kita vertus, žmogus niekada sau neprisipažįsta, jog jau pasikeitė. Ir ne tik todėl, kad įprato meluoti sau – tiesiog negatyvūs procesai vyksta už sąmonės ribų ir žmogus apie juos neįtaria. Kartais aplankanti trumpalaikė miglota nuojauta, kad pasikeitei, greitai pagal išstūmimo dėsnį išnyksta iš sąmonės, nes jau nueitas toks ilgas kelias, kad grįžti atgal, atrodo, neįmanoma. Būna, kad po stiprių sukrėtimų ir sugrįžtama, tačiau tai, deja, pavieniai atvejai. 

 

Dabar apibendrinkime. Pirma, žinomumas šiuolaikinėje segmentuotoje visuomenėje neegzistuoja, tai – patogi iliuzija, kuria tiki masės. Antra, net jei pripažintume, kad žinomumas yra, tai būtų anaiptol ne žinomumas, pasiektas talentu ir darbu. Dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje patys populiariausi žmonės nepasižymi ypatingais protiniais sugebėjimais. Tai – televizijos laidų vedėjai ir įvairiausių šou dalyviai, raumeningi sportininkai, rėksmingi politikai, krūtingos, bet ne visada talentingos kino aktorės. Be to, populiarumas, skirtingai nuo praėjusių epochų, neatsiranda pats savaime – jis kuriamas naudojant tam tikras technologijas, veikia ištisas populiarumo kūrimo marketingas. Technologijos pasitelkiamos ir tuo atveju, kai žmogus užsitarnauja būti garsus. Senasis naivus pasaulis išnyko – gyvename ciniškame pasaulyje, kuriame viešpatauja reklama bei marketingas. Ir pagaliau trečia, populiarumas kaip psichologinis reiškinys yra viena žmogaus pasisavinimo formų, kuria visuomenė pasinaudoja. Visuomeninė būtis – įvaizdžio pavidalu – žmogui tampa esmingesnė, negu jo intymi, individuali, egzistencinė ir anonimiška būtis. Jis pripranta tapatinti save su išoriniu įvaizdžiu, prarasdamas nepriklausomą vidinę būtį. Tai galima apibūdinti kaip dvasingumo pabaigą. Dėl to dvasios laisvė turėtų būti suvokiama kaip laisvė nuo populiarumo, kaip visiškas egzistavimo anonimiškumas. Tikroji laisvė įmanoma tik už populiarumo ribų.

 

Taigi – populiarumas yra fikcija, tačiau tokia, kuri ir mūsų būvį gali paversti fiktyviu.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)