Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Skyrybų kambariai. – Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2008. – 216 p.

Jei mėgintume Violetos Šoblinskaitės Aleksos romaną „Skyrybų kambariai“ tiesiogiai susieti su klasikinėmis Vydūno, Vinco Krėvės ar Vinco Mykolaičio-Putino misterijomis, greičiausiai patirtume nesėkmę. Neką laimėtume atsigręžę į dar tolesnę praeitį, turint galvoje Renansanso laikotarpio biblinių siužetų dramas, vaidinamas per šventes turgaus aikštėse. Vis dėlto žvilgtelėję į enciklopediją ir perskaitę, kad šio žanro kūriniuose „monumentaliais stilizuotais vaizdais sprendžiamos žmonijos, tautos ir individo problemos“ („Lietuvių literatūros enciklopedija“, p. 337) ir prisiminę, kad esame pasmerkti būti ne Renesanso, o visai kitoje epochoje, kurioje literatai, dailininkai ir kiti kūrėjai „sąmoningai maišo aukšto tono ir bjaurasties elementus“ (ten pat, p. 392), turėsime pripažinti, kad postmodernaus misteriškumo šiame kūrinyje vis dėlto esama. Ir ne tik todėl, kad įvykių epicentre yra atsidūrusios trys Kalėdų švenčių dienos, o labiau dėl to, kad svarbiausios siužetinės linijos – Kotrynos Kreivytės, keturių jos vyrų bei dviejų jos vaikų – Donato ir Indrės – likimų gijos turi žmonijos ir tautos būties bei ateities vizijos elementų. O patyrinėjus dar atidžiau, aptiktume ir tai, kas nėra parašyta, bet palikta „už kadro“. Nesunku nustatyti, kad problemų, susijusių su individo tapatybe, šiame veikale taip pat apstu.

Suprantama, kalbėti apie „monumentalius stilizuotus vaizdus“ būtų absurdiška, nes iš tikrųjų yra priešingai – knygoje detaliai eksponuojami individo, šeimos, tautos, valstybės ir net religijos griuvėsiai. Nors Kotryna Kreivytė kaip įmanydama stengiasi atkurti kadaise buvusių svarbių švenčių tradicijas ir nuotaiką – „Ji net aguonas, kurių tikrai nemažai reikia aguonpieniui, kantriai grūda porceliano piestoje, nors tam sugaišta kone visą dieną“ (p. 108), kepa tradicinę žąsį Kalėdų stalui – jokių švenčių neįvyksta. Jų ir būti nebegali. Ir ne tik todėl, kad Širdėnuose nepasirodo vienas iš pagrindinių tų švenčių personažų Donatas Kreivys, bet ir todėl, kad pasaulis yra labai pasikeitęs. Pati Kotryna, išvarginta toli gražu ne vien šventinių rūpesčių, svarbiausią įvykį – rytines Kalėdų mišias – pramiega, o šventinį rytą nė vienas šeimos narys taip ir neatsisėda prie iškilmių stalo valgyti žąsies. Kalbėti apie religinius Kotrynos, Indrės, Donato ar Viltės išgyvenimus, kurie ir privalėtų sukurti šventinę nuotaiką, nėra galimybės – nė viename iš jų tokių pradų neaptikta. Gal jie ateizmo siautėjimo laikais sunaikinti, rasi jų apskritai nebūta. Visas tas kalėdinis šurmulys – tik mėginimas išsaugoti bent buvusį švenčių ar religingumo lukštą, bet ir tai sunkiai sekasi daryti – jis aižėja, trupa tarp pirštų ir, pavirtęs drūzgais, susimaišo su sniegais ir išnešiojamas šiaurės vėjo. Tai, žinoma, antimisteriškas, bet giliai prasmingas, tikrai postmodernistiškas bruožas. Tiesa, Indrė nueina į bažnyčią, mėgina klausyti mišių. Ji girdėjo, kaip „vargonai dūzgė ir gaudė kaip pašėlę, kol jų siautėjančią jėgą nutraukė sodrus klebono baritonas“ (p. 111), bet ir ji religinės ar bent šiek tiek pakilesnės nuotaikos susikurti niekaip nepajėgė, tik „nevalingai pasidavė savo mintims – svarstymams, savigraužai, analizei, prisiminimams, ir atitoko tik tuomet, kai angeliškas balsas nuo bažnyčios choro aukštybių pragydo pirmąją psalmę“ (p. 112). Tai būtų natūralu ir visai kalėdiška, jei į tekstą (ir personažo mintis) valia ne valia neprasibrautų brutalios tikrovės atributai: užrašai ant Indrės gyvenamojo namo laiptinės sienų: „Olia – pizda, Artūrčikas – bibys“ (p. 116). Sąmoningai ar ne, bet viskas apverčiama, išverčiama ir kalėdinių švenčių stebukladarės paukštės sučiupti niekam nepasiseka. Brutalios tikrovės sargšuniai išveja ją iš kiemo, todėl nenuostabu, kad kalėdinės misterijos iškilminga tonacija pamažu transponuojama, kol galų gale jos darna visai sutrinka.

Šventinio patoso neliko ne tik todėl, kad jo iš tikrųjų nė nebuvo – potekstė byloja, kad postmoderno pilietis net senovinių apeigų atributikos atkurti nepajėgus. Išeina tik jų parodija, ir nieko čia nepadarysi, laikrodžio atgal neatsuksi – tikrovė įsibrauna į kūrinį ir paverčia niekais geriausius jo personažų ketinimus. Bet tas švenčių nuosmukis yra tik pasekmė to, kas jau atsitiko su tradicine šeima, su jos papročiais, apskritai gyvenimo būdu. „Skyrybų kambariai“ – vienas iš fundamentalių dabartinės situacijos dokumentų. Nei Kotryna Kreivytė, nei trys jos vaikai – Donatas, Indrė ir Viltė – tradicinės šeimos sukurpti niekaip neįstengė. Kaip ir buvusių didžiųjų religinių švenčių sakralumo – jis nuskendo neramiose pastarųjų amžių laiko bangose ir nugrimzdo į dugną. Liko tik ilgesys ir viltis, kad gal kada nors…

Bet romanas ne apie ateities miglas, o apie gana konkrečią ir tikrą dabartį. Mėgindami nuneigti kūrinio tikroviškumą, Kotrynai Kreivytei galėtume inkriminuoti kelias ryškias ydas: jos prigimties aistringumą, būdo nepastovumą, tikslo neturėjimą, lyg tai būtų mūsų visuomenei nebūdingas, išimtinis atvejis. Tačiau tada patys taptume melagiais, nes oficiali statistika tvirtina visai priešingus dalykus – išsiskiria vos ne kas antra šeima. Ir tai ne vien mūsų šalies, o europinė ar net pasaulinė tendencija. Būtume neteisūs ir tada, jei sakytume, kad Kotryna Kreivytė nieko nedarė, kad įvykius pakreiptų kita linkme. Ji stengėsi sukurti šventinę nuotaiką, sukviesti prie kalėdinio stalo visą šeimą ir pasidžiaugti pelnyta laime, garbe ir turtais. Deja, tikrovė už ją pasirodė galingesnė. Todėl vargu ar įstengtume įrašyti į jos bylą kaip kaltę meilę jaunam leitenantui Dmitrijui Aleksejevičiui Gorbačiovui – prigimties šauksmas ir laiko sąlygos padarė savo. Juk tam jaunam dabitai neatsispyrė ne ji viena – kiekviena moteris, apkabinta jo rankų, tirpo kaip sniegas pavasario saulei žvilgtelėjus iš po rūškano debesies. Tad apie kokią nors kolektyvinę ar mistinę moters kaltę kalbėti čia lyg ir nepridera. Tikrasis moteriškumas ir giminės tęstinumo būtinybė dažniausiai paneigia proto argumentus. Žinoma, jei neįsikiša grubi tradicinės prievartos ranka, bet ir tuomet draminė situacija susiklosto neką paprastesnė. Ir tai gali paliudyti klasikių – Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos – ir kitų kūryba. Dėl Edvino Šalčiaus ir Narimanto Užkuraičio siužetinių peripetijų būtų įmanoma ir pasiginčyti: galėjo būti kitaip. Arba: jų galėjo apskritai nebūti. Bet tai būtų jau kitas romanas, o gal ir kitas autorius. Rasi galėtume apkaltinti Kotryną ir už Dmitrijaus Aleksejevičiaus mirtį? Bet ir vėl – negi ji, Kotryna, pastūmė vyrą po traukiniu? Likimas. Laikas. Visuomenė. O gal pati Istorija? Tataigi… Jei mėgintume ją padaryti savo vaiko žudike, kai Edvinas Šalčius, tas garbingasis cukraus fabriko direktorius, nepanoro sugadinti savo karjeros, turėtume gauti jos pačios sutikimą, o ji purkštauja: tai jau ne, atsiprašau, laikykit mane pasileidėle, padraika ar dar kuo nors, bet žudike nebuvau ir nebūsiu. Ir ne tik savąją Indrelę, bet ir dar vieną dukrelę, gimusią iš teisėtos santuokos, užauginsiu. Ir ji savo pasiekė, nors Narimantas Užkuraitis, tas silpnadvasis gerietis, vis dėlto neatlaikė, palūžo po našta, kurią buvo pats sau ant pečių užsidėjęs – atsidūręs bomžų draugijoje, matyt, joje ir liks.

Pagal tėvą Indrė būtų turėjusi gauti Šalčiūtės pavardę, bet ją užauginęs patėvis pavadino Užkuraityte. Jau vien tai sukuria intrigą su daugybe konfliktinių situacijų. Tiek vidinių, tiek išorinių. Bet jos gyvenime kur kas svarbesnis vaidmuo teko ne patėviui, o įbroliui Denisui Donatui, dar dvylikametės paauglystės laikotarpiu „revizavusiu“ jos mergystę. Tas lietuviškasis Loretis Benediktas Lekavičius didesnio ženklo jos sieloje taip pat nepaliko, išskyrus tai, jog sugebėjo pradėti sūnų Silverijų, nors ugdyti ir lavinti jo, žinoma, nenorėjo. Indrė yra iš tų stulpų, kurie greta motinos Kotrynos ir įbrolio Donato laiko visas pamatines kūrinio kertes. Dažniausiai juodvi, pakeisdamos viena kitą, ir stimuluoja tiek vidinį, tiek išorinį veiksmą. Jų mintys prasibrauna ir į pačius slapčiausius vidinio gyvenimo užkaborius. Abi jos ir pasmerkia pačios save, ir išsiteisina, ir susipurvina, ir apsivalo. Abidvi ir pavydi, ir žavisi močiutės Teodoros Kreivienės tvirtumu, tyrumu bei paprastumu. Vieningai mėgina kaip nors imituoti senolių gyvenimo būdą, bet išeina beveik viskas priešingai: nei buvusios šeimyninės darnos, nei abipusės meilės, pagaliau nei nuoširdaus senųjų Kreivių religingumo perkelti į naujojo amžiaus realijas joms nepavyksta. Aistros, užvaldančios tai vieną, tai kitą, tai abi kartu, nyksta ir blėsta, o po jų lieka tik graužatis ir nyki tuštuma. Tiesa, Indrė, pagaliau pasiryžusi susigrąžinti beveik kūdikystėje meilės įdagą palikusį Donatą, šiokias tokias ateities viltis puoselėti dar gali, bet Kotrynai, žuvus Ditrichui Bodei, jokių šansų nebelieka. Pastaroji, nors ir pensinio amžiaus sulaukusi, vien vaikų ir vaikaičių artumu bei rūpesčiu dėl jų pasitenkinti niekaip nenori. Iki pat paskutinės akimirkos ji dar viliasi susukti jaukų šeimos lizdelį ir jame praleisti likusį gyvenimo tarpsnį. Deja, absurdiškas Atsitiktinumas, kurių pernelyg daug pasitaiko mūsų tikrovėje, suryja jos laimę lyg smakas pakulas.

Prie šio moterų dueto natūraliai šliejasi Denisas – Donatas Gorbačiovas – Kreivys. Tai vienas iš pačių sudėtingiausių ir prieštaringiausių personažų. Pragyvenęs daugiau nei pusę amžiaus, jis tebėra viengungis, moterų dažnai pavadinamas nevykėliu. Iš tikrųjų jis ne toks – jam sekasi verslas, jo nesišalina moterys, o maskviškės senelės palikimas leidžia ne tik būti nepriklausomam, bet ir solidžiai paremti motiną Kotryną, kuri už jo pinigus ir įrengia tuos skyrybų kambarius Širdėnuose. Bene svarbiausia yra tai, kad jis randa jėgų parašyti knygą, pavadintą „Karaliene Jadvyga“. Tai – istorinis romanas, kuriam, jei spręsime iš pateiktų fragmentų, galima drąsiai pranašauti nemažą sėkmę. Nors pats autorius ir nelabai ja tiki, gal nelabai jos ir geidžia – tikri nevykėliai tokių žygių neatlieka. Beje, šeimos jis nesukūrė, susitepė rankas incestu, bet tai greičiau ne jo, o epochos ženklas. Knygos pabaigoje skaitytojas yra paliekamas kur kas didesnėje nežinioje, nei būtų tekę jam sielotis dėl Kotrynos likimo po Ditricho Bodės žūties – intrigos mazgas dar labiau užsiveržia, ragindamas patį skaitytoją narplioti būsimus įvykius tiek virtualioje, tiek realioje tikrovėje. Suprantama, kad nei vienišoji Kotryna, nei incestinė Indrės ir Donato šeima jokios ateities turėti negali. Tokioje griuvenų sangrūdoje paliktas skaitytojas yra lyg ir raginamas ieškoti kokios nors, tik ne tradicinės išeities.

Nes ir kitos šeimos, išskyrus, žinoma, idealizuotą Aloyzo ir Teodoros Kreivių, jokių simpatijų taip pat nekelia ir jokių perspektyvų nežada. Nei Viltės ir Gedimino Čipkų, nei Romos ir Kristupo Voverių. Jos lyg ir egzistuoja, bet kartu jų kaip ir nėra. Gediminas Čipkus trankosi po užsienius, vaikydamasis ilgesnio pinigo šešėlį, žymus artistas Kristijonas Voveris, kol dar pajėgia, laksto paskui moterų sijonus, o ponia Roma vis dar grasina prispausti jam uodegą ir susigrąžinti atgal į savąjį lizdą. Bet visa tai tik norai, o ne realios galimybės. Nereikia ir priminti, kad totalinė šeimos griūtis nieko gera neduoda nei tautai, nei visuomenei. Viena jos dalis, atplyšusi nuo kamieno, blaškosi po platųjį pasaulį (Gediminas Čipkus, Silverijus Lekavičius), kita pamažu džiūsta ir geibsta vietoje, neįstengdama sulapoti ir subrandinti vaisių. Kūrinio autorė galėjo išsiversti ir be masiniam skaitytojui skirtų „prieskonių“: tarpukojų, pažastų uostymų, skylutės lapelių glaistymo. Bet tai, kaip sakoma, skonio (rasi mados) reikalas. Kai kas nelabai išmoningą jauką prarijęs sučepsės, kai kas susirauks, bet Kalėdų misterija dėl to nei savo aktualumo, nei meniškumo nepraras. Dar labiau subrendęs talentas, manau, skaitytojui greit pateiks plačią istorinę drobę, kurios fragmentų ir šiuose tekstuose galėjome perskaityti. Greičiausiai tai vadinsis „Karalienė Jadvyga“. Galėtume spėti, kad dėl to virtualus autorius Donatas Kreivys nei supyks, nei įsižeis.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)