Stepas Eitminavicius
 
 
 
Nusiramino ir ėmė laukti
 

Ant kėdės keli miniatiūriniai namukai: vienas pastatytas iš degtukų, kitas – popierinis, trečias... sunku suvokti, iš ko trečias.

Prie šito klevo dabar pražydo raktažolės. Stovi mama ir šypsosi, nieko nesako, tik šypsosi. O kur katė? Katės nesimato. Berniukas spokso į kitą klevą, į inkilą. Mergaitė eina prie kūdros. Jau grįžta dviem nepilnais kibirais nešina. Va kur katė – šalia jos. Mama vis stovi ir šypsosi. Prieina dukra, prisiglaudžia ir abi žiūri į raktažoles. Nusiskinti? Ne, gėlė gyva, gėlė graži ten, kur auga. Prisėda ant žolės. Ar jau nešalta? Senuoju pylimu kažkas eina. Dviese. Gal Edvardas ir dukterėčia? Berniukas kažkodėl pradeda rėkti. Ko jis taip šaukia? Katė prie inkilo!

Vyras lovoje neatsargiai pasijudina – ant žemės nukrinta popierinė sodyba. Mėgina pakelti. Nepasiekia. Ant stalo randa ilgą virbalą, gal juo priartins. Tik toliau nustumia. Tiek to. Pasiima mažas kopėtėles ir stato prie kito namo. Katė, išgirdusi nors ir menką trenksmą, bematant sprunka. Kas dabar galėtų atsitikti? Mąsto. Ar gali praskristi gandras? Gali. Jis apsuks kelis ratus virš liepos. Bet čia nėra lizdo. Reikės bent ratą įkelti. Tuojau pat ir įkels. Suranda vinių, mažą plaktuką.

Nereikia gandro, bent dabar gandro nereikia. Temsta. Bitės skuba grįžti į savo avilius. Pro vyšnyną, kūdrą, pirtį, pro vienišąją guobą. Mato ne tik bites, bet ir avis, karvę, arklį. Stebi, kaip keičiasi vieškelis. Jau lyja, jau griaudžia. Mama atsineša varinę žvakidę.

– Vaikai, pro langus negalima žiūrėti.

„Bet ką dabar jaučia arklys? Ar jis irgi supranta, kad perkūnija labai pavojinga? O gal jam gaila mūsų, nes nematome, kas vyksta?“

Kieno čia mąstymas? Ar berniuko, kuris saugojo inkilą, ar mergaitės, kuri neseniai nešė vandenį, o paskui, prisiglaudusi prie mamos, žiūrėjo į raktažoles? Kol kas neaišku.

– Kaip ten, laukuose, mūsų tėvas?

– Pasislėps.
– Kur?
– Pas Rutulienę.
– Toli!

– Arčiau yra kelios labai tankios eglės.

– Pasimelskime.

Meldžiasi ir girdi, kaip kelis sykius smarkiai trenkia. Visai čia pat. Ar ne į namą?

– Išeisiu į lauką pažiūrėti, gal degame, – ramiu balsu sako mama.

Ieško savo storosios skaros. O kur dingo guminiai batai? Nėra. Staiga pašoka berniukas:

– Mama, išbėgsiu aš. Man ir guminių nereikia, basam smagiau. Leisk, mama.

Ir nelaukdamas pritarimo sprunka pro duris. Ką jis mato, jaučia, neįmanoma sužinoti, neįmanoma įspėti. Gana greitai sugrįžta.

– Nedegam. Ir niekada mūsų namas neužsidegs.

Vyras pasižiūri į laikrodį ir išsigąsta. Be penkiolikos penkta. Kaip jis galėjo taip užsimiršti? Šiandien penktą valandą žadėjo paskambinti dukra. O kur telefonas? Kur įkišo telefoną? Rado. Pasitaisė antklodę, marškinius. Pasiėmė popierinę nosinaitę, suvilgė ją vandens puoduke. Jau švaresnis. Nusiramino ir ėmė laukti.

 
 
 
 
Džiaugsmas
 

– Gero savaitgalio, – išeidami palinkėjo bendradarbiai.

Keturios laisvos dienos – koks ten geras savaitgalis. Kuo užsiimti? Gal vaikščioti po miškus? Kad erkių pilna. Gal sodinti? Neturi jokio kaimo, jokios žemės. Gal skaityti? Po darbo nieko daugiau ir nedaro, tik sėdi prie knygų. Sugalvoja: žiūrės Andrejaus Tarkovskio filmą „Aukojimas“.

Rūkas, įsivaizduojamos platybės, paslaptingi vaizdai; žmonės vaikšto tarsi pozuodami – spektaklis, o ne tikras gyvenimas. Laisto sausą medį, varto meno albumus, kalba apie praeitį, ateitį, apie pomėgius. Vaikšto kitaip nei žmogučiai kasdienybėj. Tačiau mintys kondensuotos, daugiaprasmės. Kai pamėgini jungti žodžius su veiksmais, saldu darosi – magija, ne kitaip. Reikia kažką daryti, reikia kažką konkretaus daryti, kad pasaulis atsivertų ir nuo tavo dėmesio neprimityvėtų; išgirstama baisi žinia apie galimą rimtą grėsmę – už ką toks išmėginimas? kaip reikėtų nepasiduoti, suvaldyti savo pojūčius? ak, tai visada visur aktualu ir amžina.

Raudona spalva, labai daug raudonos spalvos – kaip anksčiau jis nesuprato, jog tai – įspėjimas, testas, pragaištis ir viltis. Viltis? Žinoma, nes išsigąsdamas tobulėji, griauni iliuzijų karkasą. O kai sugriauni, ką statai? Dar neaišku, reikia rimčiau pamąstyti. Kraujas susijęs su ugnimi. Na taip – intelektualus veikėjas Aleksandras padega sodybą, kad neliktų kraujo. Bet jo sprendimas ne visas aplinkybes įvertino – atvažiuoja greitosios pagalbos mašina. Tai ar tik galimi ir esami psichikos ligoniai pajėgūs adekvačiai įvertinti svarbiausius simbolius, adekvačiai reaguoti į praeitį?

Kodėl tragedija pajuntama prieš gimtadienio šventę? Šiurpi žinia apie galimą karą ar kitokią baisybę neleidžia ramiai atsisėsti prie stalo, klausytis pagiriamųjų žodžių, dėkoti už dovanas – kodėl neleidžiama atsipūsti, pasilinksminti kartu su bičiuliais? Kad tas gimtadienis netikras, bičiuliai netikri ir daug kas atbulai daroma. Spektaklis, tačiau per pertraukas tarp veiksmų jau švysčioja ugnis, liejasi kraujas.

Stop. Reikia prisiminti, ką tėvas kalbėjo sūnui apie sausą medį. Jis ieško filmo pradžios epizodo. Paskui grįžta į pabaigą, kai tas pats motyvas apibendrinamas. Tarp pradžios ir pabaigos nieko neįvyko? Ir taip, ir ne. Bet kodėl pasakojama istorija apie motinos ir išeinančio į karą sūnaus fotografavimąsi? Niekada apie tai nemąstė. Reikia grįžti į pradžios epizodą.

Pavargo. Paspaudė klavišą „Pauzė“ ir nuėjo išsivirti kavos. Virdamas pastebėjo ant grindų numestą laikraštį. Pasklaidė jo puslapius. Užtiko informaciją apie vieną vokietį, kuris įlipo į gaisrininkų bokštą (norėjo nusižudyti) ir sąsiuvinyje užrašinėjo, ką junta, apie ką mąsto, kaip badaujant kinta kūnas ir dvasia.

Metė laikraštį, įsipylė kavos ir nulėkė ieškoti sąsiuvinio. Jis irgi privalo rašyti dienoraštį, kruopščiai užrašinėti, ką kiti jam pasako, kaip jis reaguoja, ką mąsto, kai be vaistų niekaip negali užmigti, ir apie savo vaistus privalo papasakoti, apie jų veikimo pasekmes. Va dabar iš tiesų apsidžiaugė – pagaliau atėjo mažas išsigelbėjimas; gerdamas kavą ir jau rašydamas dienoraštį dar pagalvojo apie Tarkovskio filmą.

 
 
 
 
 

Ariadnės siūlai

 

Jis tada buvo dar mažas, mokykloje buvo girdėjęs apie žmones ryjančią pabaisą Minotaurą ir apie drąsųjį didvyrį Tesėją, kuris ją nukovė, žinojo, kad veiksmas vyko Labirinte, prisiminė, viena moteris, Ariadnė, davė Tesėjui siūlų kamuolėlį, kad jį vyniodamas laimingai namo grįžtų; kas atsitiko vėliau, nelabai suprato, tai jam gal ir nerūpėjo. Mat visus mitologinius ir istorinius pasakojimus pats pratęsdavo, išgalvodavo veikėjams visokiausių kliūčių ir būdų, kaip jas įveikti.

Ruduo. Su mama ir seserimis išskubėjo linų rauti. Buvo nuobodu, nesinorėjo rauti. Stovėjo, žiūrėjo į paukščius arba atsigulęs tyrinėjo debesis. Priėjo mama:

– Sūneli, tu man pasakojai apie kažkokią moterį, kuri padėjo narsiam vyrui. Štai imk siūlų kamuolėlį ir keliauk. Tik nepalikinėk neišrautų linų.

Bematant pašoko. Čiupo kamuolėlį, siūlo galą prispaudė akmeniu, net dviem akmenim – ir pirmyn. Jam nurauti skirtą linų plotą įsivaizdavo kaip labirintą: nurovė linus kelis metrus į dešinę, kelis metrus – į kairę, paskui – tiesiai, vėl į dešinę, į kairę – ir vis greitai greitai, pasidžiūgaudamas. Labirintas – keistas piešinys linų lauke – ilgėjo, platėjo.

Studijų metais lygiai tokiu pačiu būdu pjovė šieną. Niekada nepavargdavo. Nei nuo darbo, nei nuo minčių.

O dabar nėra nei mamos, nei Ariadnės, nei linų, nei šieno. Daugelio svarbiausių dalykų nebėra.

Jau kvepėjo pavasariu, sniego nebesimatė. Ėjo iš parduotuvės ir paslydo – pasirodo, ledo lopinėlis ant tako buvo likęs. Pargriuvo. Pajuto, kad lūžo kojos kaulas. Mėgino atsistoti – niekaip neišeina. Pro šalį skubėjo kelios moterys.

– Padėkite. Atrodo, kaulas lūžo.

Jos nieko nepasakė, nužingsniavo sau.

Dar pabandė atsistoti. Nepavyko. Užmiršo, jog striukėje turi mobilųjį telefoną – būtų paskambinęs sūnui.

– Aš netoli gyvenu, va tam name. Padėkite man.

Niekas nepadėjo.

Staiga suprato, kad yra dar viena galimybė iš padėties išsikapanoti. Atsigulė ant žemės ir pradėjo iš lėto šliaužti. Iš pradžių labai skaudėjo. Gerai, kad nereikia vilktis per gatvę. Priešais – vandens klanas. Kaip pasukti į šoną? Nesveiką koją truputį pakėlė, pajudėjo šiek tiek į kairę, į dešinę, paskui jau buvo galima ir balos pakraščiu šliaužti. Bet kaip užlipti laiptais? Rankomis įsikibo turėklų. Atsistojo ant vienos kojos. Deja, trenksmingai griuvo atgal. Pamatė iš jų namo išeinantį nepažįstamą vyrą.

– Aš čia gyvenu. Pakelkite mane.

– Kiek sumokėsi? – nusijuokė vyriškis ir nužingsniavo. Veikiausiai pamanė: girtas guli.

Turėtų sūnus grįžti. Turėtų sūnus grįžti.

Palietė skaudančią koją. Ranka netyčia striukės kišenėj užčiuopė mobilųjį telefoną.

– Aurimai, štai kas tavo tėvui atsitiko...

Istorijos pradžia baigėsi, tęsinys – ne taip jau svarbu.

...Sėdi mieste prie lango ir žiūri į savo atspindį, tarsi ilgą susinarpliojusį siūlą.

 
 
 
 
Už vėliavėlių
 

Automobilį paliko gyvenvietėje, netoli klebonijos. Gerą kilometrą pėstute slinko pro beržynėlį, pro maurais apėjusį ežerioką. Netoli kryžkelės į vienkiemį stabtelėjo – pasitaisė kaklaraištį, susišukavo. Dar apsižvalgė – jokio žmogaus.

Jų žemės ribos vėliavėlėmis pažymėtos. Užlindo už kelių storų eglių ir įsižiūrėjo. Vietoje senosios pirties pastatyta nauja, gal keturgubai didesnė. Ir tvenkinys dabar gal jau pusės hektaro. Tėvo sodas, nors tamsiau žaliavo, kvepėjo taip pat kaip vaikystėj.

Atsistojo už vienintelės jų sodyboje guobos. Du seni klevai nukirsti – čia aikštelė. Kur gyveno bitės – mašinos, mašinos.

Visa sodyba gausdavo. Labiausiai liepos. Liepos? Ne, gausdavo ir žolė, ir dirva, ir kūdra. Gausdavo ir dangus. Įdienojus nežinodavai, kur dingti – tiek daug visko matei, jautei ir girdėjai.

Dabar sodyba negaudžia, tačiau vis vien ramu. Reikia bent kelis metrus arčiau prišliaužti, giminaitis gal nepastebės. Štai jau ir prie buvusios daržinės. Tik staiga iš pirties iššoko būrys nuogalių – moterų ir vyrų. Sustojo prie tvenkinio, susikabino rankomis, pasiūbavo, pasiūbavo, šūktelėjo ir – į vandenį.

Koja užkliuvo už krepšinio stovo. Prisimena: sūnui septyneri, dukrai devyneri, per ąžuolyną, drebulyną nuėjo pas tetą Adelę – Jovariškėse turi būti kelios slyvos ir vyšnaitės. Seno kero atžalos prie giminės ištakų. Keturiese atsargiai iškasė, su žemėm įdėjo į pintinę. Teta peržegnojo – tikrai prigis, tikrai bus vaisių. Pamena, pakeliui šnekėjosi apie Eugeniją Šimkūnaitę. Sūnus tuomet tarsi nei iš šio, nei iš to nudžiugęs ėmė kalbėti:

– Sugalvojau! Sugalvojau! Kai tu būsi senas, aš tave nupirksiu kaip mažą vaiką, o kai aš pasensiu, tu vėl mane nupirksi. Mes visą laiką kartu būsime!

Mama atnešė pieno ir duonos.

– Na ir kam stengiatės? Aš greitai mirsiu, tada svetima ranka viską sunaikins.

– Močiute, mes atnešime kadagių. Parodysim, kur sodinsime. Pirmą – ant kalvelės, netoli rūsio. Prie mūsų liūdnojo klevo. Antrą – prie akmens, ant kurio kasdien prisėdame. Trečią – prie mano avilio.

– Mantai, ar tikrai žinai, jog kadagiai neerzina bičių? – paklausė Indrė. Ne tiek paklausė, kiek parodė savo nepasitenkinimą, kad jis per daug vadovauja.

– O aš, močiute, daržinę pagražinsiu. Mama nupirko dažų, nupiešiu ant sienų labai gražių drugelių.

Pastebėjo atlekiantį šunį. Spruko iš sodybos ir įlipo į vandentiekio bokštą.

Žiūrėjo į savo gyvenimą ir šypsojosi.

 
 
 
 
 

Gilinėje

 

Atsikelia penktą, apsivelka ir nevalgęs išeina. Laiptinėje nesutinka nė vieno kaimyno. Gyvena mikrorajono pakraštyje, netoli plento, todėl greitai pasijunta ne miesto žmogumi.

Prie vienišosios sodybos stabteli. Užduso. Mato karvę, arklį – viskas taip, kaip ir turi būti. Įsižiūri į šuns būdą – šiandien ji dar gražesnė. Reikia skubėti, saulė greitai kyla.

Įžengia į tankų eglynėlį. Kad nesumintų tako, visada prasibrauna vis kitoje vietoje. Šiandien sustojęs prie didoko kelmo apsižvalgo, pasilenkęs nutipena gal dešimt metrų į šoną – ir jau savo teritorijoje.

Atrado šį žemės plotelį prieš dvejus metus. Įsitikino, kad miškelis – niekieno, bent jau niekada čia nesutiko žmonių. Kuo čia stebėtis? Aplink – pelkė. Ilgai vaikščiojo ir pamatė vienišą šermukšnį. Laibutį tokį, užstotą kelių alksnių. Patiko čia. Nedidelė kalvelė. Tuščias kambario dydžio žemės plotas. Atsirėmė į medį ir mąstė. Grįžo namo, pasiėmė virvę drabužiams džiaustyti – neseniai buvo nusipirkęs. Kastuvas – rūsyje. Bet kaip jį išsineši, kad kaimynai nepastebėtų? Išėjo vakare. Tuos du alksnius, kurie užgožė saulę šermukšniui, jo šermukšniui, pririšo prie netoli augančio beržo. Pririšti buvo nelengva. Reikėjo palypėti ir palenkti viršūnes. Bet kaip palypėsi? Galėjo nueiti pas sodybos šeimininkus pasiskolinti kopėčių. Būtų pasiskolinęs, tačiau juo būtų susidomėję – ko čia tas senis slankioja, gal koks vagis, gal girtuoklis? Nėjo. Pavaikščiojo aplink ir pamatė du nemažus akmenis. Pamėgino pakelti. Šiek tiek į žemę sulindę. Ne bėda – turi kastuvą. Bet pakelti nei vieno, nei kito nepajėgė. Atsistojo – slidu, gali nukristi. Dar apėjo miškelį. Atsinešė ilgoką kartį – atrems ją į alksnį, tuomet virvę galės užnerti. Pavyko. Kai šermukšnis jau buvo išvaduotas, tą kartį nunešė ten, kur rado. Po žagarų krūvele paslėpė kastuvą. Ir sugrįžo namo.

Pabudo vėlai. Nuėjo į parduotuvę nusipirkti bulvių. Kai turi žemės, galima ir bulvių pasodinti. Iš penkiolikos išdygo trys. Jas rūpestingai apkaupė. Kasdien stebėjo, kaip jos auga. Buvo net ir šermukšnį užmiršęs. Vieną dieną persišaldė ir reikėjo pagulėti lovoje. Gėrė arbatą ir nervinosi, kad negali rūpintis savo Giline (atrastąją žemę pavadino tėviškės vardu; kelis medžius ir kelias lysves pradėjo tapatinti su vaikystės medžiais ir lysvėmis). Pasveikęs pasiėmė mažą mirusio sūnaus kibiriuką, gabalą ceratos ir išskubėjo. Apsiramino – Gilinės niekas nebuvo nusiaubęs. Palaistė bulves (vandens rado siaurame griovyje), dar kartą apkaupė. Šermukšnis išgražėjo. Nenuskriaudė jis tų alksniokų, nenuskriaudė, dabar visiems geriau.

Šiandien ateina ramus, susikaupęs. Daug reikalų čia laukia. Pirmiausia pasodins kelis svogūnus, kelias bulves. Pasės čiobrelių. Patikrins, ar virvės, kurios laiko alksnius, nepapuvo. Kelmą šiek tiek įkas į žemę. Prisipjaus vytelių – jų ateityje prireiks, o dabar dėl gražumo apipins lysvės pakraščius. Kai baigs darbus, ramiai atsisės ir mąstys apie savo tėvus, savo žmoną ir sūnų.

 
 
 
 
Pasas
 

Sūnus rytoj po pietų parsineš pasą – susės penkiese už šventinio stalo.

– Tortą jau galima nusipirkti šiandien, – pažiūrėjo į jį žmona.

Eina šaligatviu ir mąsto.

...Tėvas į kolūkio fermą vežiojo pašarus. Tą dieną jau buvo išgėręs. O čia lyg tyčia – pirmininkas su svečiais iš rajono centro.

– Tik lakstote gražiai apsivilkę, dirbti tingite.

Žodis po žodžio – ir įsikarščiavo. Jam pasisekė: kai milicija nuvežė į miestą, gavo tik penkiolika parų.

Pats žydėjimas, net kvėpuoti nėra kuo. Akys, ausys gyvena žiedais, kvapais. Gražu vaikščioti, gražu važiuoti autobusu ir žiūrėti pro langą, kai, mamai nieko nesakęs ir atsiprašęs iš kelių pamokų, skubi aplankyti tėvo.

Ką nupirkti – mažasis rūpestis. Pirmiausia – cigarečių. Ką dar? Mažą klumpaitę – peleninę. Tėvas tokio daikto nėra turėjęs – gal kaime ir nereikia. Areštinėje kas kita, tegul nebūna blogesnis už kitus.

Prie milicijos pastato vis apsidairo, apsidairo.

– Ignai, ar nepažinai? – staiga paklausia tėvas, šluojantis šaligatvį.

Paduoda dovanas. „Dovanas ar lauktuves?“ – dar pagalvoja.

– Ar turi pinigų?
– Tris rublius.

– Nupirk man du butelius alaus. Geriausiai „Žigulinio“, jeigu nebus, tuomet bet kokio. Bet kur tu įsidėsi? Į kišenes netilps, pūpsos išsikišę, pastebės, atims ir negrąžins. Gal palik prie anos šiukšlių dėžės, man kas nors kitas perduos? Bet ne, netinka. Tu dabar lėk į parduotuvę, o aš ką nors sugalvosiu.

Prie jų priėjo milicininkas. Tėvas pasitempė.

– Mano sūnus. Atvežė cigarečių ir batą medinį. Kam man jo reikia? Gal norėtumėte? Pasiimkite. Bet berniokas nesusiprato nupirkti laikraštį, paskaityčiau. Gal tegul dabar nubėga? Aš čia palaukčiau. Ar gerai, viršininke?

Kai liko vieni, apsidžiaugęs ėmė šnibždėti:

– Ignai, nupirk man ne alaus, bet degtinės. Mažą butelį. Jį įdėsi į laikraštį, šį pirk didžiausią, ir kaip niekur nieko paduosi. Tik jeigu milicininkas bus pristojęs, neišsiduok, žiūrėk, kaip nukritusius žiedus šluoju, vaikščiok šalia, ką nors šnekėk. Laikraštį perlenk taip, kad butelis tilptų, kad jo nesimatytų. Esi gudrus – paslėpsi.

– Bet man gali neparduoti.

– Parduos. Arba paimk kelias cigaretes, duosi kam nors ir nupirks. Tik paskubėk.

Apsisuko greitai.

Tėvas lūkuriavo. Linksmas viską paėmė ir liepė jau eiti, kad niekam įtarimo nesukeltų.

Autobusas – už kelių valandų. Vaikščioti nenori. Atsisėdo parko tamsiausiame kampe ir nuleidęs galvą sėdėjo. Staiga prisiminė, kad šią savaitę jam turėjo išduoti pasą. Gal dabar ir užeiti?

Tik kažkodėl labai nedrąsu.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)