Balandžio 20 dieną sunkios ligos nukamuotas mirė Bronys Savukynas – iškilus kultūros žmogus, kalbininkas, knygų autorius, grožinės ir mokslinės literatūros vertėjas, vienas Piliečių chartijos kūrėjų, įvairių sambūrių ir diskusijų dalyvis, žurnalo „Kultūros barai“ vyriausiasis redaktorius. Gyventi jis jau buvo pradėjęs septyniasdešimt devintuosius metus, tačiau ne pagal savo amžių buvo jaunas, imlus, stebinantis nepaprastai šviesia atmintim. Jis buvo istorijos, kultūros, menų ir literatūros, taip pat ir politikos žinovas. Diskusijose retai pasitaikydavo iškilti kokioms įvykių, politikos ar žmonių santykių aplinkybėms, kad Bronys Savukynas apie jas neturėtų savo supratimo. Atvira, argumentuota, pagrįstai kritiška jo nuomonė ir apie buvusius, ir apie dabartinius laikus, apie iškilusius ir nugrimzdusius žmones, apie mūsų kultūros bei politikos būklę ne vienam padėjo aplinkoje geriau susigaudyti.
Tiems, kuriems su Broniu Savukynu teko arčiau bendrauti, ne visada lengva pasakyti, kada ir kur jie pirmą sykį tą nediduką intelektualą sutiko – rodos, kad visą laiką su juo būta, kad jis visais laikais buvo ir jį pamatyti, išgirsti prie kokio nors sambūrio stalelio atrodydavo beveik privalu… Ir dabar, ir po daugelio metų žmonės gali ir galės skaityti bei girdėti tai, ką Bronys Savukynas yra surašęs ir įkalbėjęs, bet mums, dar tebesantiems, jis kalba ne vien iš savo knygų ir kokių nors įrašų. Dabar, jau savaitę gyvenant Bronio netekties apsupty, atsigręžiant į būtąjį laiką, prisimeni to neeilinio žmogaus vidinės darnos ypatybę, kuri daugeliui panašios prigimties žmonių tampa negailestinga nedarna. Turėjęs prigimtinių paskatų, akivaizdžių duomenų būti centru, plačiajame gyvenime jis į jokį centrą nesiveržė, nesimušė į kokius aukštus postus, mokslininko karjeroje nesiekė laipsnių. Sovietmečiu dėl santvarkai priešingų nuostatų daug metų jam teko dirbti kuklius mokytojo, aspiranto ar kalbos taisytojo darbus, bet ir naujaisiais laikais jis į kokias didesnes viršūnes nesibrovė. Vyriausiojo redaktoriaus darbas „Kultūros baruose“, pokalbiai spaudoje, radijuje ir televizijoje, Piliečių chartijos susirinkimai savaime jį iškėlė į ryškiai matomą visuomeninio gyvenimo centrą.
Atitrūkęs nuo skaitymų, rašymų, redagavimų, vertimų ir kitokių prisižadėtų darbų, kasdieniniame gyvenime jis buvo neprilygstamas pašnekovas, pokštautojas, iš savo atminties stalčių traukdavęs istoriją po istorijos. Tarp pokštų, pajuokavimų pritilęs dažnai pasakydavo kokią svarbią, suklusti verčiančią mintį.
Prieš keturiasdešimt metų rašytojo ir geologo Vytauto Narbuto vėžinami pasukome Veisiejų link. Bronys Savukynas, Vytautas Narbutas, Sigitas Geda ir šių atminties nuotrupų rašytojas susiruošėme aplankyti Bronio gimtinę Čivonyse, kaime, kur dar buvo išlikęs visas kaimiškasis gyvenimas, kur tebegyveno jo tėvai. Bronys tada sproginėjo anekdotais, pasakojimais iš savo vaikystės ir jaunystės metų, iš studijų ir Lietuvių kalbos instituto laikų, minėdamas profesorių, redaktorių, „Neringos“ kavinėje susirenkančiųjų vardus ir nuotykius. Švytėjo ir jo tėvų akys – kaip gražiai, kokioj šviesuomenės apsupty gyvena jų sūnus… Išėjome į kiemą, apvaikščiojome visą sodybą, Bronys rodė, kaip jiedu su tėvu sutvarkė tvartą, kaip iškasė kūdrą, kokie gražūs tėvo, per kelias apylinkes garsėjančio staliaus, padaryti ir prižiūrėti įrankiai. Ir aš ne vieną lentą esu nuobliavęs, pasakė ir staiga ėmė niauktis, pritilo. Greitai neliks čia nieko, pridūrė. Tėvams nebėr sveikatos ūkį išlaikyti. Kai grįžome, tolokai nuo stalo atsisėdo į fotelį. Snūduriuojantį ten jį radome ir ankstų rytą.
Praeis dar kiek metų, ir jis, sukvietęs kelis draugus į savo naują kooperatinį butuką Vilniaus pakrašty, sarkastiškai prasitars: inteligento, mokslininko įkurtuvės! Tėvas sūnui mieste butą įtaisė. Mokslininkui …
1988 metai, taip pat vasara. Važiuojam, pamatysi, kaip moku tvoras tverti, sakė Bronys, ir, talkon pasiprašę rašytoją Eugenijų Ignatavičių, atvažiavome į Zervynas tverti tvorų aplink mano sodybą... Pirmą dieną ne kažin ką tenuveikėme, nes Maskvoje kaip sykis tada vyko garsioji partinė konferencija, į kurią iš Katedros aikštės mitinge buvo palydėta Lietuvos partiečių grupė – su prisakymais vykdyti Lietuvos žmonių valią. Prasidarėme langus, kad tvorą kaldami girdėtume radijo balsą, o kai tas nesisekė, darbus metėme ir sėdome prie stalo. Žinoma, mitingo Katedros aikštėje ir konferencijos kalbų didžiausias komentatorius buvo Bronys. Rodos, tada Ligačiovas, vienas iš įtakingų sovietijos partiečių, grūmojo Borisui Jelcynui: ty, Boris, ne prav! Bronys iš to pasidarė savotišką pertarą, aforizmą. Jei tiktai kas, tuojau pat: ty, Boris…
Rytojaus dieną šeimininkas pramigo, o atsikėlęs jau rado savo svečius kalančius kartis prie stulpų, kuriuos vakar buvo spėta įkasti. Apšilęs kažkodėl buvo tik E. Ignatavičius. Kai jis pasiskundė, kad Bronys jam nelabai padeda, pastarasis, pūsdamas dūmą, patvirtino: bet aš tau viską tiksliai ir gerai patariu… Tu daryk taip, kaip aš tau patariu. Eugenijus atsikeršijo: ar tu turi kokį veidrodį, klausė jis manęs, duok Broniui susišukuoti… Bronys čia nė kiek nesutriko, juokdamasis patvirtino, kad veidrodis būtų ne pro šalį. Kalbėdamas apie Bronį Savukyną, istorikas Alfredas Bumblauskas jį pavadino vieninteliu tikru smetoniniu inteligentu tarp dabartinių mūsų kultūros žmonių. Gražus pastebėjimas ir palyginimas. Užtenka prisiminti garsiąją Bronio kavinę „Neringą“ ir jos intelektualų pasižmonėjimus! Gal kartais ano laiko buvo ir ta iš kaimo kilusio inteligento savotiška atrakcija – pabrėžtinai rūpestingas šukavimasis… Beje, taip rūpestingai šukuodavosi ir kitas tų laikų inteligentas poetas Eugenijus Matuzevičius, taip pat Jonas Graičiūnas…
2007-ųjų pradžioje Bronys išsitarė: kad tu žinotum, kokie skausmai mane graužia… Iki tol panašių nusiskundimų iš jo nebuvo tekę girdėti. Antrąją 2007 metų savaitę kaime suskambo mobilusis telefonas. Keista – mat jis čia, kaime, visada buvo bebalsis, ryšys jo nepasiekdavo. Kalbėjo Bronys, išgirdau Druskininkų vardą, ir visos telefono pajėgos baigėsi… Kai pagaliau pavyko jam prisiskambinti, pasakė, kad po savaitės būsiąs Druskininkuose, sanatorijoje, netoli iš Zervynų atvažiuoti. Jo balsas man pasirodė tvirtas, pasiteiravo, iš kur skambinu. Išgirdęs, kad pasistačiau kopėčias ir užlipau ant stogo prie kamino, Bronys kosčiodamas kvatojosi, ir vėliau telefono ir kamino istoriją, įveikdamas ligos skausmus, šmaikštaudamas pasakojo ne vienam savo bičiuliui. Jis visada iš kokio nuotykio išsitraukdavo įdomią detalę ir jos ilgai nepamiršdavo.
Susitikome Druskininkų sanatorijoje „Dainava“. Kalbėjomės apie praeitį, pažįstamus žmones, kūrybą. Prisimerkdamas, tramdydamas nugaros skausmą, surūkė vieną ir kitą cigaretę. Ant stalelio parodė paskutinį praėjusių metų „Aidų“ numerį, kur buvo jo ganėtinai ilgas pokalbis apie Lietuvos istorikus, čia pat gulėjo subraukytas rankraštis, jo pasikalbėjimas su Virginijum Savukynu (ne giminė, paaiškino) per radiją, dabar ketinama tą pokalbį išspausdinti, norįs tekstą papildyti, ir dar, ir dar reikia parašyti, pažadėjęs tam ir anam… Atrodė, kad prieš akis – gražiausi metų metai. Užsukome į čia pat esančią kavinukę su dailiai papuoštomis verandomis ir pastogėmis. Ruošdamasis eiti į kavinukę, Bronys rūpestingai susišukavo… Patariau jam pasiimti kepurę, bet jis suabejojęs nepasiėmė, tad kai išėjome iš kavinukės ir kai sausio vidury pradėjo lyti, pasidarė nejauku – toks menkas, vėjo perpučiamas, ir be kepurės. Gerai, kad čia pat stovėjusiame automobilyje turėjau skėtį. Jam reikėjo dar nueiti iki parduotuvės, nusipirkti cigarečių, dar turįs, bet baisu, kai užeina noras, o pakelis tuščias. Labai skubėjo, o kai grįžome – atsigulė į lovą. Matai, sakė, tie priešvėžiniai vaistai kenkia kvėpavimo organams, sunku kvėpuoti. Po kiek laiko ilgu, kampuotu koridorium palydėjo iki laukujų durų, ir jau būdamas lauke mačiau, kaip anapus langų jis koridoriaus posūkyje skaudžiu žingsniu skubėjo į savo laikinąjį būstą. Vienišius.
…Pro pirkios langą matyti saulės apšviesta ta pati tvora, kurią prieš dvidešimt metų tvėrėme. Ta pati ir ne ta pati – jau kelis kartus taisyta ir apšnekėta, nes po to pirmojo tvėrimo čia dar esame buvę su Broniu vienu du. Bronys Savukynas buvo sambūrių žmogus. Po sambūrių jis likdavo vienas. Vienišius – su savo nuomone ir savo nuostatomis. Visą gyvenimą šitaip. Kai būdavo tarp mūsų, kai girdėdavom jį šmaikštaujantį ir pasakojantį, pasaulis atrodydavo didelis, prigrūstas žmonių, minčių, istorijų. Dabar, žvelgiant į tą taisytą ir ne sykį apšnekėtą tvorą, ima dilgsėti paširdžius. Pasaulis nepataisomai sumažėjo.
Zervynos, 2008. IV. 25
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)