Icchokas Meras      Alio. Alio! Vajezau... Ar tu?

Žinoma...

Žinoma, tuoj pažinau, kaip jau aš tavęs neatpažinsiu... bet kad juk baisiai brangiai kainuoja iš taip labai toli.

Tūkstančiai mylių, tu tik pasakyk porą žodžių ir padėk ragelį, gerai?

Pasiilgau, vaje, pasiilgau, bet man užteks tų poros žodžių, tikrai...

Kaip aš?
Ką – aš?

Geriau neklausk, arba paklausk, kame aš, kur aš.

Ir nežinau, pasakysiu ar nepasakysiu.

Gerai, kad nematai manęs, Dievulėliau, kaip gerai, kad nematai.

Nusigąstum pamatęs, oi, nusigąstum...

Slenku iš vietos į vietą – iš miegamojo į kambarį, iš kambario to į svetainę, ir vėl atgal, iš kampo į kampą, ir vėl iš naujo.

Vis vėdinu namus, vėdinu, lyg oro man trūktų, o gal ir trūksta gryno oro įtraukti vidun, į save, lyg gaivų kokį vandenį, lyg jėgą kokią kūnui. 

Atidarau balkono duris ligi galo, susigūžiu, nukiūtinu į virtuvę, vėl sugrįžtu, ir vėl, o kai tas kalėdinis žiemos speigas vidun sueina, visą mane suima, nugarą ištiesina, gera, nors ir šalta pasidaro, ir einu tada, gulu į lovą, apsikloju apsikloju visais patalais ir antklodėm, gal tik nosis ir tekyšo, ir džiaugiuosi, kad šviežio oro atsigėriau, gal ir valgyt panorėsiu, nes nebenoriu nieko burnon imti, visai nenoriu ir alkio jokio nejaučiu, lyg galėčiau gyventi be kąsnio jokio ir be jokio gurkšnio.

Va kur aš.

O kur galvojai esančią?

O kame esu – nesakysiu, nes lyg dar gyvenime, gal sapnuose tiktai, nežinau, tai kaip aš tau pasakysiu.

Dieve, Dieve, taip tavęs pasiilgau, nė pati nežinojau, kad taip labai labai.

Nors kas tu man – svetimas žmogus, ar ne?

Ne, ne, šiaip pasakiau, paerzinau, ar ką, nepyk.

Juk ne svetimas, ne, ką tu, dėl Dievo meilės, ką čia dabar paistau!

Pablūdau, ar ką.

Tai užteks, užteks, pasakyk dar žodį ir padėk ragelį, juk taip brangiai kainuoja, Viešpatie, ką tu sau galvoji, tik dar kokį žodį kitą, ir gana, ir ko daugiau bereikia?

Juk nepasiekiu tavęs, vis tiek tavęs nepasiekiu, rankas ištiesiu ištiesiu į priekį kiek tik galiu, kiek tik jėgų turiu, jau jos tarytum iš pečių neriasi, bet vis tiek nepasiekiu, niekaip nepasiekiu, o norėčiau pirštais, tik pirštų galiukais paliesti tavo skruostą, gal ir lūpas.

O jei ne...

O jei ne tavo skruostą, ne tave, gal man gyvulėlį kokį paglostyti – kačiuką ar šuniuką, ar beždžioniuką ar pelytę kokią, nežinau.

O ir neturiu.

Juokai kažkokie, ar ne?

Tai va kame aš, o tu klausi, lyg nežinodamas, nenumanydamas, lyg iš tolo, nesvarbu, kad už tūkstančio mylių, ir nežinotum. Juk žinau, kad numanai.

Nes nenoriu aš nieko nieko – nei žmonių, nei jų matyti, nei šnekėtis su jais apie visokius niekus, nei valgyti noriu, tik prisiverčiu, nes vaistus imti reikia, bet negalima nepavalgius, matai, kame aš.

O dažnai būnu kitur, kitur, kitam laike visai, lyg viso gyvenimo nebūtų buvę, o aš – mergiotė, mergytė naivi, įsimylėjusi ar ką, – juokai kažkokie, juokai, ar ne, juk tikrai nei buvo, nei yra, nei bus.

O gal ir buvo kažkas.

Bet juk ne.

Nei tu mane mylėjai, nei aš tave. Vaikai buvom, vaikai, ir tiek, žaidėm, ar ką.

Nors vis tiek atsimenu, kaip žiūrėdavau pro langą kiton gatvės pusėn, kaip išeini savo portfeliuku nešinas į mokyklą, žiūrėdavau žiūrėdavau, akių atitraukti negalėdavau, o ko – ir nežinau, juk nieko niekada nebuvo, tik žiūrėdavau, o paskui išeidavau į mokyklą ir aš, nuo tavęs atsilikusi, bet vis iš akių nepaleisdama.

Juk nei eidavom kartu, nei vaikščiodavom, nei pasimatymus skirdavom, nei susitikinėdavom, tik šiaip, pripuolamai.

Atsimeni, kokios sunkios, stiprios buvo mano rankos, ir kaip džiaugiausi, kad jos tokios. Dievulėliau!

Juk vasarą tai buvo.

Ar pavasarį?

Ne, vasarą, nes šilta buvo ir pas Danutę per pušyną ėjom abu ir kvailiojom, švelniai pasistumdydami, kol nugriuvom ir voliojomės krykštaudami ant samanų, lyg ant kokio patalo, ir tu norėjai priglusti prie manęs, aukštielninkos, ir tavo lūpos artėjo, bet aš įrėmiau tau į krūtinę rankas ir nagais įsikabinau neprisileisdama ir nepaleisdama, sakydama, kad ne dabar, ne, ir tu sustojai pusiaukely sutrikęs, taip ir likai neprisiglaudęs, ar atsimeni?

Dievulėliau, vaikai buvom, maži vaikai, nieko nežiną, nieko nematantys, nenumatantys, tik vienas kitą, pasidžiaugti norėdami vienas kitu, sustoję pusiaukely pas Danutę.

Ir džiaugiausi savo rankomis, jų jėga, ir džiaugiausi, kad jos atstumia, laiko tave atokiai, bet nepaleidžia, kad stiprios jos, nors ir grakščios, kaip sakydavai, ilgais pirštais, į tave įsikabinusiais.

Gerai, kad toli tu, kad nematai tų rankų, nes dabar jos kaip šakaliai, ir sakau tau, nes už tūkstančių myliu esi ir gal niekada nebepamatysi manęs, nei aš tavęs, ir graudu, bet smagu, kad prisimenu savo rankas kitokias, ar ne?

Gal ir tu dabar prisimeni, juk prisimeni?

Per daug ilgai tu taip toli, per daug, žadėjai atvažiuoti, o tiek metų jau praėjo, ir kur tu?

Žinau, sergi. Ir aš. Tai kaip čia dabar? Abu ligoniai, abu vargšai, ir jau pasimatyti negalim?

O matau aš, ar vaidenasi vis – miškai – pušynai, eglynai, beržynai.

Gal ir ne beržynai, bet tie keli beržai mano tėviškėj, tėvų sodyboj, kur penki tokie grakštūs augo, ir broliukas, skylutes pragręžęs, latakėlius įkalęs, puodinukus pakabinęs, sulą tekino ir mus vaišino, ir gėrėme ją pasigardžiuodami – tą gaivinančią sulą.

Tokią gaivinančią, Dievulėliau mano, tokią tokią gaivinančią, kaip iš to šaltinio, kurs prasimušęs pro akmenis aukštyn tryško, o mes saujomis gaudėme tas sroveles ir gėrėme gėrėme gėrėme.

Ar atsimeni?

O paskui sulą, sulą gėrėm.

Tegu penki medžiai, bet vis tiek, ar ne beržynas, jei mus girdė ir gaivino ir glostė ir savo lapukais lyg širdelėmis šiureno.

O mama mano lepino tave, lepino. Tai lėkštutę gražesnę pakiša, tai blyną plonesnį, labiau apskrudintą, ir vis į mane, bet ne į tave žiūri.

– Ko jau jį lepini? – klausiu.

– O ko tu švyti visa į jį žiūrėdama? – klausia jinai.

Ar ne pusė klasės prigužėjo tada į mūsų namus.

Mėlynes krepšiais nešėme ir nešėme.

O mama virė ir virė virtinius su mėlynėmis, net cukraus pritrūko, pas kaimynus bėgau skolintis.

Paskui, vakare, berniokai mergytes cypino, mudu užsiropštėm ant šieno ir užmigom, o kai tu užmigai, aš dar ilgai budėjau tamsoje į tave žiūrėdama, vėliau pamažu pamažu prisiglaudžiau prie tavęs, ir miegojome abu susiglaudę iki ryto, kol atsibudau, o tu dar miegojai, ir nežinojai visai, kad taip prigludę viens prie kito visą naktį išgulėjome, visą naktį ir tik tą kartą, ir daugiau niekad.

Dievulėliau tu mano, Dievulėliau...

Niekada tau nesakiau, o dabar pasakysiu – ne tik tą kartą – sapnuose glausdavausi, glausdavausi prie tavęs visa visa visu kūnu, glausdavaus ir glausdavaus ir alpdavau besiglausdama.

Va ir pasakiau. Ir gerai, pagaliau pasakiau.

Juk nežinau, ar dar kada paskambinsi, ar bepaskambinsi.

O jei ir taip, nežinau, ar atsiliepsiu, ar beatsiliepsiu.

Kartą per metus, kai eidavau išpažinties, prisipažindavau akis nuleidusi, kokia nusidėjėlė buvau, juk jau seniai seniai ištekėjau, ir Balys mylėjo mane, taip mylėjo, taip mylėjo, ir džiaugiausi, kad jam gera, ir man buvo gera, bet mintyse ne visada jisai buvo, o kartą taip prisiglaudžiau prie jo, taip stipriai stipriai, lyg prie tavęs, ir saldu buvo, taip saldu, taip baisiai saldu, Viešpatie.

Kartą.

Vieną kartą tiktai.

Bet vis tiek. Juk vis tiek...

Dievulėli mano...

Ar ne nusidėjėlė, sakyk?

Gėda man, tau bepasakojant, baisiausiai gėda.

Bet gyvenimas baigiasi, juk baigiasi, juk visai mažai beliko, ir nematau tavęs ir ar bepamatysiu, ir nepapasakosiu tau?

Turiu papasakoti.

Ir dar ką papasakosiu.

Su Baliu, amžiną jam atilsį, kurį mylėjau, tikrai mylėjau, vienintelį mylėjau, keturis vaikus juk pagimdėm ir užauginom, ir anūkai – kaip ąžuoliukai, kaip liepaitės – o jau myliu juos, o jau brangūs jie man – neapsakomai.

Bet kai gimdavo vaikas, glostydavau jo rankutes, kojeles, veiduką, visą kūnelį ir glamonėdama ieškodavau – ar nerasiu kokios tavo žymės žymelės – kreivoko pirštuko ar rudo apgamėlio, ar žalsvų akių, ar duobutės smakre.

Ir atrasdavau.

Nepatikėsi, bet tikrai atrasdavau, nors nesakysiu tau ką.

Nes pradėdama juos – teatleidžia man Viešpats ir Balys teatleidžia, žvelgdamas iš aukštybių, ir tu man atleisk, kol gyvas dar atleisk – kiekvieną kartą pradėdama, karščiausiai Balį mylėdama, užsimerkusi tave mačiau.

Nusidėjėlė aš, nusidėjėlė...

Atleisk man, Viešpatie, atleisk.

Nemanyk, nesiskundžiu aš, ne, ne, ką tu. Teneateina tau į galvą tokių minčių.

O jei nemanai, kad galvoju ir pergalvoju, kas būt buvę, jei nebūčiau įrėmusi rankų į tavo krūtinę, tai ir nemanyk.

Ne, ne, nesiskundžiu, ką tu, ne ne ne!

Gražų gyvenimą pragyvenau, tokį gražų, tikrai gražų, tiek džiaugsmo turėjau ir dar turiu, tiek laimės valandų ir valandėlių, Dievulėliau, tikrai daug.

Balys mane labai mylėjo, – taip stipriai mane mylėjo, taip atsidavusiai, taip visa širdim, kaip niekas kitas – nuo paties pirmojo žvilgsnio, kuriuo į mane pažvelgė, iki paskutinio savo atodūsio, nenuleisdamas nuo manęs liūdnų akių, gailėdamas, kad niekas taip manęs nemylės, juk tikrai niekas nebūtų niekada taip manęs mylėjęs, niekas, net ir tu, žinau, ir tu žinai juk, ar ne?

Ir vaikai mane mylėjo ir myli, ir anūkai – tokie jaunikaičiai, tokios jaunikaitės, o viena – kaip aš, ir mano bendravardė, lyg žinodami mano vardu ją pavadino, visai kaip aš kad buvau – Dieve! – ir liemeniu ir stuomeniu ir skaisčiais veidais ir aukšta krūtine ir ilgom kojom ir ilgais rankų pirštais ir antakiais lyg kregždutėm, ir tamsiom akim lyg juodom vyšniom, ir ilgais lygiais juodais plaukais, aukštyn sušukuotais, ant pečių užkritusiais, blizgančiu šilku nugulusiais, galvą atmetusi, žingsnį žengia – karalaitė, tikra karalaitė – pamatytum, akių neatplėštum, pamanytum, kad grįžai į jaunystę kartu su manim, ir nebenorėtum iš ten vėl čionai sugrįžti, ir aš nenorėčiau, tad gerai, kad nematai ir negali pamatyti nė įsivaizduoti negali per tuos tūkstančius, tūkstančius mylių.

Taip buvai visą gyvenimą su manim, visą gyvenimėlį, visada, lyg kokia dalis manęs pačios, o juk galėjai nebūti, ir ne tokia laiminga būč buvus, matai? Supranti? Įsivaizduoji? Ne, juk negali aprėpti moteriškos dvasios platumos, gilumos, jos beribio jausmo.

Žinoma, negali.

Juk ne moteris tu, tad kaip jau tau ir galėti.

Ir atskrenda kaip viesulas didysis anūkas ir sugriebia mane į glėbį ir nusineša ir mašinon įsodina ir nudumiam į sodą ir palieka mane vieną, nes taip noriu aš.

Nesvarbu, kas būtų – žiema ar vasara.

Apkabinu beržą, išsišakojusį, priglūstu prie eglės, išbujojusios, paglostau pušį, dangun besistiebiančią, ir aš savo miške, ir aš – gimtinėje, kaip prieš tūkstantį, tūkstantį, tūkstantį metų, kai abu tame miške klaidžiojom, klajojom, po samanas ir uogienojus braidžiojom, pro krūmokšnius brovėmės, kruvinai odą nusibraižydami.

O paskui jis mane namo parskraidina.

Ir slankioju iš kampo į kampą, iš kambario į kambarį, ir langus atveriu, ir gaivų orą pilna burna ryju, ir lovon paskui gulu – sušilti ar pailsėti, ar į lubas žiūrėdama apie save pagalvoti, nes ir dabar dar savo rankomis, tegu ir nusilpusiomis, išdžiūvusiomis, tebesiremiu į tavo krūtinę, kaip kad visą gyvenimą, ir nežinau kodėl, pati nežinau ir niekada nežinojau. O tebesiremiu, neleisdama tau priglusti, nors visada prigludusi prie tavęs buvau, visada glaudžiausi prie tavęs visa visa.

Kartą netyčia ranka palietei mano krūties pumpurėlį ir nudeginai, nudeginai, nudeginai, ir išsigandau, gal dėl to, o gal ir ne, tikrai nežinau, nežinau, ne...

Juokinga, ar ne?

O jau ir prisišnekėjom šiandien, prisišnekėjom, per daug, per daug.

Labai daug tau kainavo šiandien, žinau.

Aš kalta, aš. Atleisk.

Nepyk, ar nepyksi?

Juk nepyksi, juk toks pats tu ir dabar, koks buvai, ar ne?

Koks buvai, toks esi ir būsi, kol būsi, kol ir aš būsiu, ar ne?

Nereikėjo man taip stipriai įsiremti rankomis tau į krūtinę, nereikėjo.

Turbūt nereikėjo.

Ir būtų buvę viskas kitaip. Dievulėliau mano, viskas kitaip.

Ar visas gyvenimas kitaip?

Kitaip?

Ar dar paskambinsi?

Ar paskambinsi kitąmet? Prieš Kalėdas?

Paskambink, gerai?

Juk paskambinsi, nesvarbu, kad brangiai kainuoja.

Ar dar paskambinsi?
Ar bepaskambinsi?

O aš – ar dar atsiliepsiu?

Ar atsiliepsiu?
Atsiliepsiu...
Juk atsiliepsiu?

O tu juk dar paskambinsi?

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)