Rimantas Glinskis. XX AMŽIAUS LIETUVIŲ DIENORAŠČIAI. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. – 184 p.

Diaristika – menkai lietuvių literatūrologų tyrinėta sritis. Žinoma, terra incognita jos nepavadinsi, ji panašesnė į Rovigo – vietovę Italijoj iš to paties pavadinimo Zbigniewo Herberto eilėraščio, pro kurią dažnai pravažiuojama ir kuri retai pamatoma esanti. Net pats žodis „diaristika“ sunkiai gali patekti į viešąjį diskursą – lietuvių literatūros enciklopedijoje šio termino nėra, kaip nėra (jeigu iš viso yra) ir didžiojoje daugumoje žodynų. Net visagalis „Google“ šio žodžio (lietuviško varianto) neaptinka internete.

Diaristikos bibliografija ne kiek platesnė – dienoraščių problemai skirtų darbų skaičius, jeigu neklystu, yra lygus vienam: tai Vytauto Kubiliaus straipsnis „Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija“ („Metai“, 2000, Nr. 7). Žinoma, nevalia būtų pamiršti, kad esama nemažai straipsnių, skirtų kurio nors konkretaus dienoraščio tyrimui, bet jis dažniausiai tiesiogiai neužkabina – o ir kodėl turėtų? – dienoraščio tapatybės problemikos. Čia daugiausia dėmesio yra susilaukęs Alfonsas Nyka-Niliūnas ir jo „Dienoraščio fragmentų“ dvitomis, kuris, vertinant pagal estetinį kriterijų, yra neabejotinai geriausias lietuviškas šio žanro tekstas. Taip pat esti ir diaristikai artimų žanrų – biografijos, autobiografijos, epistolikos, eseistikos – tyrinėjimų.

Diaristikos – laiko įkaitės ir žymiai rečiau partnerės – tyrinėjimų menkumą galima bandyti paaiškinti istorine situacija. Sovietmečiu retai kas drįso rašyti dienoraščius – šio žodžio semantika buvo smarkiai suartėjusi su žodžiu „įkaltis“. Dienoraščiui rašyti reikia vidinės laisvės ir nelabai svarbu, kaip tas laisvės rezervas įgyjamas: būnant bunkeryje (L. Baliukevičius-Dzūkas), turint aukštas pareigas aparate (A. Venclova), gyvenant emigracijoje (J. Mekas) ar pan.

O štai dabar turime ir Rimanto Glinskio knygą „XX amžiaus lietuvių dienoraščiai: tarp literatūros ir dokumento“, kurią galima vadinti jei ne svarbiausiu, tai bent didžiausiu lietuvių diaristikai skirtu tekstu.

Knyga parašyta disertacijos pagrindu; ją kaip paprastai sudaro dvi dalys: teorinė („Dienoraščio teorijos metmenys“) ir dėstymo („Asmuo ir laikas“). Pirmoji yra bene vertingiausia – čia aptiksime gana platų diaristikos tyrinėjimo galimybių pristatymą. Vaizdas susidaro panoraminis – trumpai nurodomas vienas ar kitas teoretikas, pristatomos pagrindinės mintys, tačiau nė prie vieno autoriaus ilgiau neapsistojama, neiškleidžiama jo sistema. Deja, ši panorama lieka ganėtinai iliustratyvi ir stūkso fone.

Vienas didesnių teorinės dalies trūkumų – nėra pristatyta ir išskleista sava metodologija, pagrindinės nuostatos, teoriniai atspirties taškai – toks skyrius teorinėje dalyje ne tiek reikalingas, kiek būtinas, nes dabar daug kas gali paaiškėti tik iš nutylėjimų. Pristatomos teorijos yra labai įvairialypės – čia esama ir psichologinio, ir istorinio, ir aprašomojo, ir kitų požiūrių, tačiau jie aptariami nekritiškai (nors kritikuoti tikrai yra ką, tuo pat metu atsirastų galimybė per kitų teorijų kritiką neakivaizdžiai išryškinti savas pozicijas), todėl lieka neaišku, ar taip yra atsirenkami priimtini požiūriai, ar pristatomos visos galimybės iš eilės. Autoriaus pozicija negali būti savaime suprantama.

Vienas šio trūkumo padarinių – teorinis skyrius neturi aiškesnės ašies, todėl blogiausiomis akimirkomis jis ima panašėti tiesiog į kratinį ar rinkinį visko, kas buvo kalbėta apie dienoraščius, geriausiu atveju – teorijos pristatymą ar, tiksliau, referavimą. Knygoje visą laiką išlaikomas neutralitetas, tam tikra „mokslinė“ distancija – skaitytojui atskleidžiamos teorinės galimybės ir (jau atskirai) patys tekstai. O autorius išlaiko „realistinę“ pasakotojo distanciją – visur esantis, bet nesirodantis „objektyvus“ pasakotojas. Bene aiškiausiai išreikštą teorinę poziciją galima susirasti knygos aplanko, kur yra trumpas autoriaus žodis apie knygą, sakinyje: „ pažvelgti į dienoraštį kaip į literatūrinį, autobiografinį ir istorinį dokumentą, atsakyti į klausimą, kaip XX amžius – toks svarbus gausybe įvykių lietuvių tautai – atsiskleidė per dienoraščius.“

Tad R. Glinskio metodą galima pavadinti istoriniu-aprašomuoju. Tačiau mokslinėje knygoje pastarasis atrodo tikrai nepakankamas. Jo „nauda“: galime sužinoti, kad tekstai yra ir maždaug apie ką jie – kas aprašoma, kokia autoriaus pozicija, bendrieji stilistiniai ypatumai, iškleidžiami bendresni kultūriniai ir istoriniai vieno ar kito dienoraščio kontekstai. Bet tai viskas. Taip knyga pavojingai (nors, antra vertus, kas čia pavojinga?) ima krypti pažintinio pobūdžio link – sužinome, kokios yra tyrinėjimo galimybės, kokie svarbiausi ir įdomiausi tekstai. Be abejo, diaristikos tyrinėjimų situacija tokia, kad viskas, kas pasakoma, yra daugiau ar mažiau nauja. Tačiau jei ne nauja, tai apie lietuvių dienoraščius dar nepasakyta.

Knygos autoriaus naudojamas metodas – labai universalus ir savo šaknimis tvirtai įaugęs į pozityvistinį dirvožemį. Mokslininko darbas čia pasirodo kaip medžiagos surinkimas, struktūravimas ir išdėstymas. Tad skaitydamas nieko nesužinosi apie tai, kaip yra dienoraštis, kokios galimos ir esamos teorinės komplikacijos, nepasitelkiami jokie teoriniai konceptai, galintys išskleisti šio žanro problemą.

Teorinėje dalyje yra pateikiama daugybė požymių, pagal kuriuos galime atpažinti dienoraštį, tačiau kone visi jie yra paviršutiniški ir neprivalomi. Dienoraštis, beveik neturėdamas jokių žanrinių konvencijų, gali būti visoks ir jo savitumą lemia ne išoriniai, formalūs požymiai, kurie galėtų būti aktualūs kalbant nebent apie dviejų atskirų dienoraščių skirtumus. Jurgis Savickis yra palikęs tikslią dienoraščius apibūdinančią metaforą – „Atskiri poteriai, ant šniūrelio suverti“. Tad apie dienoraštį daugiau galima sužinoti ne ap-rašant jį, o iš-rašant, t. y. rašant iš jo paties, iš jo siūlomų galimybių. Bandant jam pritaikyti „mokslinį aparatą“, nelabai kas išeina, nes dienoraštis neturi jokių apribų, aiškesnių kontūrų, jokių būtinybių ir privalomybių. Metaforiškai tariant, jis panašus į vandenį, į kurį, savo atvaizdą pamatęs, užsižiūri kiekvienas „mokslinis aparatas“. Toks radikalus narcisizmas R. Glinskio knygai nėra būdingas, tačiau dėl minėto dirvožemio ypatybių nėra labai jau tolimas.

Antra dalis pavadinta „Asmuo ir laikas“. Pavadinimas gan tikslus – jis gali būti kiekvieno dienoraščio paantraštė, nes iš tikrųjų tai yra dvi pagrindinės ir nepakeičiamos dienoraščio dalys. Ir vis dėlto šių dalių santykiai suprasti pernelyg neproblemiškai. Susidaro įspūdis, kad esama tam tikro „objektyvaus“ laiko ar istorijos ir (atskirai) asmenybinio, „subjektyvaus“ to laiko matymo iš „negrynos“ perspektyvos. Žinoma, istorinis naratyvas padeda struktūruoti knygą, suteikia tam tikrą stuburą bei stebėjimo perspektyvą. Dienoraštį ir „objektyvųjį“ laiką lyg ir galima patogiai gretinti, nes pirmajame aptinkame labai konkrečias datas ir vietas, tačiau šis artumas yra dviejų priešingų kraštinių artumas, grubiai tariant – tai perspektyvos padiktuota optinė apgaulė. Taip neretai žmonės nuotraukose savo delnuos laiko besileidžiančią saulę.

Gaila, kad nieko nesužinome apie vieną pagrindinių, jau pačiame dienoraščio pavadinime užšifruotų problemų – laiko ir rašto – santykį. Juk dienoraščio rašymo laikas ir pasakojamasis laikas yra skirtingos ir ne visada tarpusavyje derančios plotmės. Be abejo, nėra teisinga priekaištauti autoriui dėl to, kas galėtų ar, recenzento nuomone (gal ir pageidavimu), turėtų būti knygoje, tačiau to, kas yra – per maža.

Vienas esminių šio teksto trūkumų – nėra analizės. Taip pat esama pernelyg nekritiško pasitikėjimo moksliškumu, kuris dėl to dažnai tampa tik stilistinis teksto atributas. Surinkta bibliografija, parodytas bendresnis XX a. lietuviškų dienoraščių vaizdas, tačiau toliau formalių dalykų nėra žengta.

Autorinės pozicijos trūkumas šią knygą nublankina – galima sakyti, kad rašančiojo balso anonimiškumas lemia knygos anemiškumą. Kaip šios distancijos įveiką galima matyti šį įvado sakinį: „Ne mažesnis temos pasirinkimo motyvas buvo ir šio darbo autoriaus asmeninė patirtis rašant dienoraštį“ (p. 8). Šiuo sakiniu užduota galimybė leistų visai kitaip išskleisti dienoraščio suvokimą, tačiau sutrukdo „moksliškumas“, neleidžiantis peržengti įvardžio „mes“ ribų. Dienoraščio ribos ar, tiksliau, apribai yra labai netvarūs, mirgantys ir objektyvus tonas bei senojo gerojo moksliškumo artikuliacinės galimybės čia tikrai per menkos. Šiuo atveju būtina metafora, didesnis kalbinis nuotykis, apytikrė, punktyrinė apibrėžimo linija. To labiausiai ir pritrūksta.

Pasitelkiant karinį leksikoną, šią knygą galima pavadinti kariuomenės išrikiavimu. Mūšis lieka jau kitiems (gal ir tam pačiam) apie diaristiką rašysiantiems autoriams. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, tai yra didžiausias (nors gana atsargus ir neryžtingas) žingsnis lietuvių diaristikos tyrinėjimuose, tad autoriai, rašysiantys vėliau, turės kuo remtis.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)