Sovietmečiu, kai buvo legalus tik socrealizmo estetinis kanonas, modernios, avangardinės Sigito Gedos lyrikos recepcija buvo vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip vyko kovos tarp skirtingų kultūrinių, estetinių ir ideologinių diskursų. S. Gedos kūryba bene labiausiai neatitiko tiek to meto skaitytojų daugumos lūkesčių, tiek oficialaus estetikos kanono, į ją nukreipta kritika buvo sykiu ir visos moderniosios poezijos kritika. Esant atvirai visuomenei panašios diskusijos ir tekstai, ginantys arba kritikuojantys tokią poeziją, būtų tapę poezijos, kūrybinių programų manifestais. Įdomu ir tai, kad tokių diskusijų apskritai buvo, kad nebegalėta tiesiog tyliai susidoroti su autoriumi, o susirėmimai vyko intelektualiniu, ideologiniu lygmeniu. Visiškai atviro triuškinimo, tokio kaip pokariu, tikriausiai nelabai ir galėjo būti.
       Jau nuo pirmųjų publikacijų studentiškoje spaudoje kilo aistringi jaunojo poeto kūrybos svarstymai. Anot Ričardo Pakalniškio, pirmieji S. Gedos eilėraščiai plito rankraščiais, „dėl jų buvo diskutuojama vakariniame Liaudies universitete, rašytojų pokalbiuose“¹. S. Gedos žodžiais, „studentai juokėsi ir draskė mano eiles. Daužė į šipulius. Vėliau iš D. Saukos sužinojau, kad ir katedra per mane suskilo: vieni už Gedą, kiti prieš Gedą“². Jonas Bulota, tuometinis „Tarybinio studento“ redkolegijos narys, prisimena, kaip dėl S. Gedos kūrybos publikacijos buvo pašalintas iš jam pačiam nemielų pareigų³. Taigi ideologų, kultūros biurokratų dėmesį S. Gedos figūra pritraukia vos pasirodžius pirmosioms publikacijoms.
       Diskusijos dėl šios poezijos vyko platesnių polemikų kontekste. Įvairiuose leidiniuose skaitytojai skundėsi nesuprantą naujosios poezijos, kritikai diskutavo, kokios turėtų būti poetinės novacijos. Poezijos nesuprantamumas, interpretuojamas kaip nusigręžimas nuo skaitytojo, buvo siejamas su dekadentizmu, avangardizmu ir atmetamas kaip visiškai nepriimtinas. Ideologiškai ištikimesni kritikai vis primindavo 1963 m. N. Chruščiovo „vieningos srovės“ kritiką⁴. Tais pačiais metais vyko Sąjunginis jaunųjų rašytojų suvažiavimas, kuriam artėjant Eugenijus Matuzevičius „Komjaunimo tiesoje“ publikavo straipsnį raiškiu pavadinimu: „Patikslinti kelio kryptį“ (1963, kovo 9).
       Apie S. Gedos eilėraščius „Tarybiniame studente“ pirmasis savo atsiliepimą paskelbė Alfonsas Andriuškevičius, prie kurio buvo redakcijos prierašas „diskusine tvarka“. Raginimai diskutuoti buvo ir po kai kurių S. Gedos eilėraščių publikacijų, jie kartojami ir atskirai. Tačiau viešos ir privačios diskusijos vyko ir be didesnių raginimų. Apie jas užsimena visi, kurie rašė apie studento S. Gedos eilėraščius, ir laikraščio redakcija taip pat patvirtina, kad jaunojo poeto kūryba sukėlė ažiotažą:

       Neseniai „Tarybiniame studente“ buvo išspausdintos S. Gedos eilės. S. Gedos „Pėdos“ gana ryškios ne tik Universiteto poetų kūrybos fone, bet ir pokalbiuose visų, „sergančių“ poezija.
       Redakcija gavo nemaža laiškų, kuriuose dalinamasi mintimis apie Sigito poeziją. Nuomonės labai įvairios. Kai kurie, jų tarpe ir dėstytojas A. Trakymas, nerekomenduoja drg. Gedos eilių net spausdinti.
       Daugelis studentų rašo, kad S. Gedos eilės patraukusios juos savo maniera, šviežumu, spalvingumu, įdomiais meniniais įvaizdžiais, naujomis, niekieno neliestomis mintimis.
       O poeto Vl. Šimkaus žodžiais tariant, „S. Geda – jau ne tik daug žadantis, bet ir esantis poetas“.
       Pokalbį tęsiame... Kviečiame pareikšti savo nuomonę visus, kuriems brangi poezija, kuriems rūpi jos ateitis, jos keliai į žmogų⁵.

       Septinto dešimtmečio viduryje, kai literatūra tik pradėjo ieškoti individualesnių kalbėjimo būdų, kai komunistinė ideologinė retorika dar buvo visiškai persmelkusi viešąjį diskursą, ypač jaunimą auklėjančią studentų spaudą, S. Gedos eilėraščiai atrodė tarsi akibrokštas. Nors pirmuosiuose jo tekstuose kartais ir šmėsteldavo privalomi motyvai ar temos, jie visiškai skyrėsi nuo to meto poetinio kalbėjimo ir išsiskyrė binkišku linksmumu, šmaikštumu, ekspresyvumu, kalbos plastika, o kosminės perspektyvos ir pasaulio atsiradimo metaforos netrukdė gyviems studentų gyvenimo bendrabutyje vaizdeliams. Plačią stilistinę skalę taikliai tuo metu įvardijo poetas Vladas Šimkus: „Jo „Pėdos“ pereina per įvairius istorinius ir psichologinius klodus. <...> Geda rašo išraiškingai, su užsidegimu. Jo eilės labai kontrastingos: ir nuotaikingi kaimo paveiksliukai, ir karo dramatizmas, ir humoras, ir meilė, ir ironija...“⁶ O kur dar tuose kaimo paveiksliukuose įpinta žaisminga erotika:

      
       Jaunas poetas ne tik pats bandė susikurti savitą santykį su pasauliu, išgryninti savo matymą, siekti originalumo, bet to reikalavo ir iš kitų poetų. Atsiliepdamas į „Tarybinio studento“ raginimą diskutuoti apie poeziją, S. Geda parašė nedidelį straipsnelį apie Vido Marcinkevičiaus eilėraščius, kuriuose labiausiai ir pasigedo ryškesnio savito santykio su tikrove ir nuogąstavo dėl per stipraus J. Juškaičio kūrybos poveikio⁸.
       Diskusijose dėl paties S. Gedos poezijos dalyvavę A. Andriuškevičius, B. Baltrušaitytė visų pirma kaip tik ir gina teisę į savitą poetinį pasaulį. Tačiau kitiems tas pasaulis atrodė perdėm originalus ir savitas, gal todėl Alfredas Guščius rašė apie tokios poezijos nekomunikabilumą ir per menką ryšį su skaitytojais⁹ (nors diskusijos rodo tą ryšį buvus itin aktyvų ir įtemptą). Bene kritiškiausias buvo lituanistas A. Rybelis, priekaištavęs dėl atsitiktinių gyvenimo reiškinių pasirinkimo, nesugebėjimo juos susieti, chaotiškumo, kuris suartina S. Gedą su futuristais ir ekspresionistais¹⁰. Net po autoritetingo V. Šimkaus paliudijimo, kad S. Geda jau yra poetas, V kurso lituanistas dėl to dar turi didelių abejonių ir jo eilėraščius vertina tik kaip bandymus ir eksperimentus.
       Studento S. Gedos kūryba sulaukė nemažo atgarsio ir respublikinėje kultūrinėje spaudoje. M. Martinaitis atsakydavo jauniesiems poetams, siuntusiems į „Komjaunimo tiesą“ savo eilėraščius. S. Gedos eilėraščius jis įvertino kaip įdomius, originalius, tačiau „daugeliu atveju tas savitumas beprasmis – tik savotiškai intriguoja skaitytoją. Tie sudėtingi vaizdai dažnai neatskleidžia pasaulio sudėtingumo. Todėl čia daug jaunatviško švaistymosi ir chaoso, daug kas išgalvota ir eksperimentiška. Žinoma, iš kelių eilėraščių sunku daryti apibendrinimus, tačiau, nors ir daug klaidžiodamas, bręsta savitas, įdomus ir savarankiškas poetas“¹¹.
       Po publikacijų 1965 m. „Literatūroje ir mene“, „Poezijos pavasaryje“ bei „Pergalėje“ S. Gedos pavardė iškilo platesniuose skaitytojų ir rašytojų šiuolaikinės poezijos aptarimuose. Tatjana Rostovaitė pasidžiaugusi, kad S. Geda įsibrovė į drovią ir santūrią lietuvių lyriką savo ekspresyvumu, ekscentriškumu ir grubumu, paabejojo dėl kai kurių, jos nuomone, neskoningos stilistinės mišrainės momentų¹². Studentai lituanistai G. Griškevičius, P. Dirgėla ir B. Kašelionis griežtai atmetė S. Gedos eksperimentavimus ir kalbėjo apie bręstantį konfliktą tarp poeto ir skaitytojo¹³. Jiems atsakė M. Jurgelionis, kuris teigė, kad pagal tokią logiką reikėtų užsipulti ir M. K. Čiurlionį bei E. Mieželaitį, juk tuštuma gali slėptis ne tik po sudėtinga, bet ir po nudailinta eilėraščio forma¹⁴.
       Iš pirmųjų S. Gedos publikacijų ryškėja dar vienas įdomus dalykas – jau nuo pat pradžių poetas gana sąmoningai kūrė vientisą savo programą. Visos publikacijos „Tarybiniame studente“, „Poezijos pavasaryje“, „Literatūroje ir mene“ bei „Pergalėje“ pavadintos „Pėdos“ (viena – „Penkios pėdos“), iš kurių ir išaugo pirmoji knygelė.
       Tačiau tuo pat metu pasirodė ir konceptualios ideologinės kritikos, kuri vėliau tik stiprės, ryškins spragą tarp privalomos tvarkos ir chaoso, rimties ir siausmo. „Lyrinis peizažas, visuomeninės aktualijos (karai, gyventojų eksproprijavimas, studentiška buitis ir kt.), meno bei kūrybos problemos – visa tai neturi tarp savęs ryškesnio siužetinio ryšio, kokio galėtų reikalauti panašus eilėraščių ciklas. Šio „tvarkingumo“ daug kas teisėtai pasigenda“¹⁵. S. Gedos laisvumas, žaismingumas, trykštanti energija sovietinės tvarkos diskurse visiškai netiko ir turėjo būti sutramdyta. „Reikėtų autoriui rimčiau pagalvoti apie tolimesnius ieškojimus“¹⁶, – daro išvadą A. Rybelis.
       Įdomu yra tai, kad jau po pirmųjų publikacijų formuojasi bendraminčių ratas, tam tikra interpretacinė bendruomenė, kuri vėliau stiprės ir veiks viešąjį diskursą. Iš „Tarybinio studento“ publikacijų galima matyti bent jau trijų bendraminčių ratelį: S. Geda dedikuoja vieną savo eilėraštį A. Andriuškevičiui, parašiusiam pirmąjį atsiliepimą apie jauno poeto eiles, kuriame, beje, cituojamas ir V. Šimkus. Pastarasis poetas vėliau savo žodžiu palydi S. Gedos publikacijas tame pačiame „Tarybiniame studente“ bei 1965 m. „Poezijos pavasaryje“, o atsakinėdamas į „Literatūros ir meno“ anketą (1965 m. lapkričio 13 d.) įvardijo jį kaip įdomų ir perspektyvų poetą.

       „Pėdų“ recepcija

       Diskusija, kurią sukėlė pirmoji S. Gedos knygelė „Pėdos“ (1966), nebuvo netikėta. Galima tik spėlioti, kiek šiuo atveju buvo valdžios iniciatyvos, kiek pačių skaitytojų nepasitenkinimo, tačiau aišku, kad kai kam tai buvo gera proga parodyti politinį budrumą ir sąmoningumą. R. Pakalniškis prisimena, kaip dėl savo straipsnio „Susipažinkime: Sigito Gedos lyrika“ buvo iškviestas į Rašytojų sąjungą¹⁷. Šis straipsnis ir tapo dingstimi pradėti polemiką „Komjaunimo tiesos“ puslapiuose. Tačiau akivaizdu, kad nepatenkintų skaitytojų retorika, lūkesčių horizontas visų pirma liudijo sovietinės sistemos logikos suformuotą standartą, ir tik paskui – poetinės tradicijos pažeidimo sukeltą šoką. Skaitytojų pasipiktinimą daugiausia kėlė poezijos sudėtingumas, nesuprantamumas, kuris tapatinamas su nenuoširdumu, madų vaikymusi ir pan. Lietuvių skaitytojų, reiškusių nepasitenkinimą, poezija suvokiama net ne tradiciškai, bet tiesiog anachroniškai – kaip tikrovės atspindėjimas, tiesioginė savo minčių ir jausmų raiška. Poezija, pamažu tampanti modernia, yra neatpažįstama. Diskusijoje suponuojama savaime suprantama tiesa, kad poezijos vertinimas, kurį skelbia kritikai, tegali būti vienas, o nuomonė, kuri neatitinka skaitytojų lūkesčių, yra neobjektyvi. Žurnalistai A. Stankevičius ir B. Klimašauskas¹⁸, pirmieji viešai reagavę į R. Pakalniškio straipsnį, skatino jį įsiklausyti į „skaitytojų balsą“ ir būti objektyvesniam. Apeliuodami į savo ir savo aplinkos žmonių skaitymo patirtį abu žurnalistai jaučiasi vedžiojami už nosies kritikos, kuri bando juos įtikinti, kad tokia poezija yra gera, nors jiems visiškai nesuprantama, arba, kaip teigė A. Stankevičius, tesanti tik „vandravojimas“, „maivymasis“ bei primena „blogiausius 30-ųjų metų kai kurių „modernių“ poetų kūrybos pavyzdžius!“¹⁹ Skaitytojai totalitarinėje valstybėje jaučiasi šeimininkai, tad neturintys išsilavinimo ir nedaug teskaitantys „eiliniai žmonės“ drąsiai reiškia savo nuomonę ir apeliuoja į masę, kuri, anot A. Stankevičiaus, skaito klasiką, ką rodo bibliotekų knygų formuliarai. Abiejuose straipsniuose jaučiama tėviška pozicija – autorius dar jaunas, jam dar reikia tobulėti. Taigi šiuose tekstuose tiesioginės ideologinės kritikos nesama, kol kas išryškėja tik nepakantumas kitokiai poezijai, nenoras, nesugebėjimas skaityti kūrybiškai, būti poeto bendraautoriumi, o ne tik pasyviai susitapatinti su tekstu arba atmesti jį, jeigu jis neatpažįstamas.
       Į diskusiją įsijungę mokytojas P. Bieliauskas, Šilalės švietimo skyriaus inspektorius A. Šidlauskas gynė kiekvieno skaitytojo individualų skonį ir požiūrį į gyvenimą bei poeziją. Svarbi pastarojo autoriaus nuoroda į V. Zaborskaitės knygą „Eilėraščio menas“ ir nuomonė, kad tik taip kūrybiškai skaitant ir mokant skaityti poeziją galima ją suprasti, ja mėgautis bei išugdyti savarankišką ir mąstantį skaitytoją. „Jeigu ir toliau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai poeziją nagrinės tik socialiniu, o ne estetiniu požiūriu, geresnių rezultatų [t. y. gilesnio poezijos supratimo – R. K.] veltui laukti“²⁰.
       Jaunasis poetas J. Mačiukevičius (Raseinių rajonas, „Jaunosios gvardijos“ kolūkis) įvardija skaitytojų inertiškumą, nesidomėjimą poezija ir iš to kylantį „nesuprantamumą“ bei pabrėžia, kad, norint suprasti šiuolaikinę poeziją, kaip ir simfoninę muziką, reikia būti pasiruošusiam. Tai ir yra skirtumas tarp modernios, profesionalios ir liaudiškos kūrybos, kuri turėjo tapti visos sovietinės kultūros pamatu.
       Literatūros kritikai, palaikę S. Gedos ieškojimus, buvo gana keblioje padėtyje – viena vertus, negalėjo per daug aštrinti konflikto su „paprastais skaitytojais“, primesti jiems savo „subjektyvizmo“, turėjo bent iš dalies atsižvelgti „į plačiųjų skaitytojų nuomonę“ (tai atsispindi baigiamajame V. Kubiliaus straipsnyje „Poetas ir skaitytojas“), kita vertus, turėjo išaiškinti poezijos diletantams, kad tokia poezija yra vertinga, ir sykiu nesudaryti įspūdžio, kad ji yra tik elitui, neišsilavinusiems sunkiai prieinama. Dažniausiai buvo remiamasi tuo, kas jau atkovota ir įteisinta sovietinėje kultūroje – pirmiausia liaudies meno bei M. K. Čiurlionio pavyzdžiais (R. Pakalniškis, V. Kubilius, V. Daujotytė, A. Guščius²¹); bandoma įvardyti ir sovietinė tradicija: T. Tilvyčio „Artojėliai“ (V. Kubilius), E. Mieželaičio ir Just. Marcinkevičiaus „asociatyvumas“, „platumas“ (A. Guščius).
       VVU studentė V. Daujotytė bandė aiškinti chaoso logiką, leidžiančią išplėsti pasaulio rėmus, „susiliesti su senove“, rašė apie liaudiškumo pradų derėjimą su individualiu talentu²². K. Nastopka S. Gedos „chaosą“ apibūdino kaip kosmosą, įžvelgdamas griežtą vaizdinių ir metaforų struktūrą, bet pabrėžė to kosmoso artimumą konkrečiam, jaunam, energingam, socrealizmo žmogaus paveikslą atitinkančiam subjektui, išreiškiančiam šeimininkišką santykį su pasauliu. V. Kubilius pabrėžė, kad S. Gedos atvertas iki šiol beveik neeksploatuotas poetinio suvokimo klodas sukūrė „drąsaus tikrovės transformavimo techniką, kuri neįprastai, bet giliai lietuviška“²³.
       M. Martinaitis ne tik gynė tokią poeziją, bet teigė, kad skaitytojų nuomonės yra neargumentuotos, paremtos atsitiktiniais pavyzdžiais, bei subjektyvios kaip ir tų, kuriuos jie kaltina subjektyvumu, ir todėl negali lemti kūrinio likimo, juo labiau, kad skaitytojams trūksta elementaraus išsilavinimo, be kurio modernioji poezija nesuprantama. Aptaręs tokių priekaištų absurdiškumą M. Martinaitis, regis, nesulaiko ironijos ir dekonstruoja „eilinio skaitytojo“ mitą bei manipuliavimą juo: „Žinoma, čia kalbėjo eilinių eiliniausi skaitytojai, kuriems nebūtina pagrįstai ir teisingai reikšti mintis. Ir niekas neturi teisės jų pataisyti, nes jie įsižeis, nes jie juk – eilinių eiliniausi“²⁴. Tokia ironija nesunkiai galėjo būti apkaltinta miesčioniškumu, elitiškumu ir kitais „dekadentiškais“ epitetais.
       R. Pakalniškis, dar kartą įsijungęs į diskusiją jau straipsniu apie „Strazdą“, rašė apie visuomeninę situaciją, kuri teikia galimybes individualesniam, asmeniškesniam kalbėjimui („Ir Lietuvoje, krašto viduje nutilus klasiniams mūšiams, normalus asmenybės ugdymas darosi visaliaudiniu reikalu“²⁵). Šalia pilietinės, oratorinės poezijos kritikas grindžia ir sudėtingesnės poezijos teises, kurios jau atskleistos E. Mieželaičio, Just. Marcinkevičiaus, J. Vaičiūnaitės, A. Maldonio, V. Šimkaus, V. P. Bložės.
       Šioje diskusijoje, persikėlusioje į respublikinės spaudos puslapius, aktyvesni buvo moderniosios poezijos gynėjai, argumentuotai, taikliai ir drąsiai atsakę į dviejų žurnalistų kategorišką kritiką. Tačiau literatūrinė auditorija buvo taip įaudrinta, kad diskusijos vyko kelerius metus. Poema „Strazdas“, pasirodžiusi beveik tuo pačiu metu kaip ir „Pėdos“, atskirų polemikų nesukėlė, tačiau buvo išsakomos nuomonės dėl S. Gedos poezijos apskritai.
       Nesupratimas žymi modernaus teksto poveikį skaitytojui. Jis šokiruojamas, iš jo reikalaujant kitokio skaitymo strategijos – ne susitapatinimo, bet bandymo įsigilinti, perprasti eilėraščio struktūrą. Žinoma, tokių skaitymo įgūdžių dauguma skaitytojų neturėjo. Realybės transformacija, metaforiška kalba skaitytojams ne tik neleidžia susitapatinti su tekstu, bet ir daro nebeatpažįstamą jo „gyvenimišką logiką“, tai irgi kelia nepasitenkinimą (A. Mikšio laiškas „Literatūroje ir mene“, 1968, liepos 27). K. Nastopkos atsakymas į skaitytojo laišką „Apie žalias žuvis, gyvenimišką logiką ir poetinę kalbą“ – svariausiai argumentuota replika už metaforišką ir sudėtingą poeziją. Programiškai oponuojama socrealizmo logikai, kur tegali būti viena „gamybos“²⁶ linija:

       Poezija pačiu savo buvimu griauna unifikuotą mąstymą, uniformines idėjas. Ji atsisako iš viršaus nustatytų vertybių, dogmatinių tiesų. Poetai reikšmingi ne tuo, kaip aktyviai jie teigia mums malonias idėjas, o tuo, ką jie pasaulyje atveria nauja, kad priverčia įprastomis tiesomis suabejoti. Poezija nepriima galutinio paskutinės intencijos sprendimo, nepripažįsta vienintelės teisingos pozicijos. Ji moko išgirsti kito žodį, pripažinti lygiavertį kito požiūrį, vietoj pilko oficialiųjų dogmų vienodumo atidengia įvairiaspalvį pasaulį, nesuvedamą į tris euklidinės geometrijos matmenis²⁷.

       K. Nastopkos išskirtas žodis kitas čia skamba kaip iššūkis monolitiniam sovietiniam diskursui. Taip tiesiogiai neįvardijant modernizmo ir avangardizmo, buvo tvirtinami jų principai sovietiniame diskurse. Modernumas – tai, ką geriau apeiti, jis negali būti vertybe savaime. „Bet mes grįžtame prie Gedos. Ir ne todėl, kad norim pasirodyti suprantančiais „moderniąją“ intelektualią poeziją“²⁸.
       Kad ir kiek buvo diskutuota bei kritikuota, S. Gedos poezija įtraukiama į sovietinės poezijos kanoną – „Lietuvių literatūros istoriją“ (1968). Nepaisant tokio rezonanso ir kritikos, S. Geda jau 1967 m. priimamas į Rašytojų sąjungą, nors tai jo kūrybos neapsaugo nuo dar aštresnės kritikos, kuri prasideda po trumpos pertraukos, dar net nepasirodžius naujai eilėraščių knygai.