Stasys Jonauskas
 
Papartynų naktis
 

Metai išlekia ir nebegrįžta. Kur? Kas juos žino?

Gal su paukščiais? Bent aš nežinau.

Šviečia saulės galva naktimis už pušyno,

Linkdama vis žemiau ir žemiau.

 

Kas ten byra kaip lapai nuo medžių? Gal mes? –

Žmonės savo gyvenimus groja.

Atsidaro dangus, ir naktis iš esmės

Kaip drėgmė iš vandens išgaruoja.

 

Papartynuose ligi ryto drungna ir sausa,

Net rasa tokią naktį nekrito.

Saulė teka, kaip jai priklauso,

Penktą valandą ryto.

 
 
 
Padalgiui nubyra vasaros žiedai
 

Laikas eina greitai, tarsi būtų vienas

Žemėj pasiklydęs nežinia kadai.

Pasroviui nubėga jaunos tavo dienos,

Padalgiui nubyra vasaros žiedai.

Mus po vieną tiksi: jau nebesutiksi

To, kas buvo vakar – niekada.

Tarsi būtų varpas nuskambėjęs: dixi.

Tiek, kiek skirta, trunka žemės valanda.

 

Ir dairais aplinkui, laiko uždarytas,

Argi varpo dūžis ir yra namai?

Bet naktis praeina, ir išaušta rytas,

Ir tyla apauga viską, ką manai.

 
 
 
Kreida: tris kartus
 
Apibrėžia ratus
Pažymėta kreida,
Ir tada tris kartus
Supranti: niekada
 
Nepakilsi aukštai,
Nenukrisi giliai,

Tik išbėgs nelauktai

Iš namų du keliai
 

Ir nė vienas negrįš,

Neparbėgs niekada
Iš pasaulio to, iš
Pažymėto kreida.
 
 
 
Laikas išeina pats
 

Nė vienam jis nesako: aš moku.

Ir nė vieno neišveja: škac.

Visada, net kai išneša žmogų,

Laikas išeina pats.
 
 
 
Žąsys lyg priebalsės
 

Lenda gyslotis pro žvirgždą.

Ir esamuoju laiku

Žąsys lyg priebalsės girgžda

Toldamos Paukščių Taku.

Pasipila žemėn sidabro

Karoliai lapeliais žaliais.

Bet žemė visus užsidaro,

Po vieną nebeišleis.

 

Vėjas kur gali, ten sukas,

Sietuvose jau gilu.

Rugpjūtis kaip Šventas Rokas

Praeina su šuneliu.
 

Kas nori gandrams dar pamoja:

Kilkite ir sudie.

Ateina šalna pirmoji

Ir pasilieka sode.
 
 
 
Išeitis
 

Nemirtingi mes tampame mirę,

Iš gyvenimo atkasti.

Kas nuo laiko mūs veidus atskyrė

Gal juokaudamas – taip anksti.

 

Kas mus rytą pradėdavo vytis,

Ir pavydavo vakare,

Kas netyčia iš rankų krito

Kaip gyvybės dulkelė kare.

 

Kas nupaišė šiame gyvenime

Mūsų veidus ir mūsų mintis?

Mes gyvenom, gyvenom, gyvenome –

Tai – vienintelė išeitis.

 
 
 
Laikas lig Jono gyvena
 

Laikas pievoj lig Jono gyvena,

O nupjautas pavirsta į šieną.

Šitaip jis visą laiką po vieną

Iš gyvenimo tavo išeina.

 

Nes gyvenimas – tolstantis laikas,

Net šaltiniuose – amžina nieko.

Bet gyvybė praeina, o laikos

Tai, kas, viskam praėjus, išlieka.

Grūduose ima kauptis ruduo

 

Grūduose ima kauptis ruduo,

Ir būna toks metas, kada

Nebėga nė vienas vanduo,

Visi sukinėjas greta.

 

Po žeme suartėja grūdai,

Iš silicio išsiskiria smėlis.

Raudonųjų rūgštynių rūdoj

Saulės veidas atrodo pamėlęs.

 

Mūsų metai tarytum daiktai

Vieni su kitais susilieja,

Toldami šaknimis, bet ne tai

Savyje tyliai kaupia aklieji.

 

Ir, uždengęs vėlyvą žiedą

Drėgno rudenio sluoksniu rudu,

Šaltas lašas į žemę nurieda, –

Grūduose ima kauptis ruduo.

 
 
 
Alyvos
 

Ore buvo pilna idėjų –

Kaip ir visad pasauly šiame.

Ten alyvos du žmones žydėjo –

Vieną jau, kitą dar po žeme.

 

Kas ten visą gyvenimą vijos

Vakarais iš sodybų graudžių? –

Tai anųjų dienų pinavijos,

Nužydėjusios lig paširdžių.

 

Jau nuskintos, bet dar tebegyvos –

Amžiais tolstantį miesto gatve –

Akys tarsi sodybų alyvos

Kaip atolą nužydi tave.

 
 
 
Tebegroja tie patys žiogai
 

Per miestelį sparnuotas lėkei,

Ir, atmindami šitą skrydį,

Tebeskamba varpai: Ylakiai

Taip visus sutiktuosius palydi.

Ir skardėja miestelio stogai,

Kai atsisuka šiaurės vėjai.

Tebegroja tie patys žiogai,

Kur čireno, kai tu šokinėjai.

 

Ir nušokai tolyn šia žeme,

Kol netyčia prišokai jos kraštą.

Ir sutilpo tame šokime

Šis gyvenimas tarsi iš rašto.

 

Mėnuo švietė ir buvo teisus,

Nes turėjo jis nuomonę savo.

Tebešoko žiogai už visus,

Ir per laiką stogai pažaliavo. 

 
 
 

Tarsi gyvenimas ėjo

 

Grimzta pilkosios rudenio dienos,

Lig pavasario nebeišdžius.

Varnos dar lesinėja žodynuos

Neprigijusius mūsų žodžius.

 

Jau suartos bespalvės ražienos,

Šaltis mokos paišyti gėles.

Džiūsta vasaros, tirpsta žiemos, –

Taip jos viską pakeisti galės.

 

Ir, palinkęs į priekį nuo vėjo,

Nusipurtęs lazdynų lašus,

Tarsi tavo gyvenimas ėjo

Ar atrodė į jį panašus. 

 
 
 

Akimis palydėjai

 

Žydėjo ir buvo spalvota,

Čiulbėjo, mekeno, kukavo.

Tai buvo arba sugalvota,

Bet iš gyvenimo tavo.

 

Vilnijo ir buvo ten žalia,

Žaibavo ir pūtė ten vėjai.

Pralėkė viskas pro šalį –

Tiktai akimis palydėjai.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)