Aidas Marcenas
 
 
Ekspromtas į Vilnių
 

mažiau buvo leista nei liesta,

daugiau tarta taip negu ne –

ir aš vis dar myliu šį miestą,

ir jis dar vis kenčia mane

 

jaučiuos, tarsi būčiau sugrįžęs

namo, užklijuotas voke

su tais kliedesiais, su paryžiais,

su charkovais, rymais, rūke

 

daugiau nepaklysiu, čebatų

nereikia, tą pragaro ratą

pasiekčiau ir basas, eime

 

kur buvo gražiai negyventa,

kai laižėme „gintaro krantą“

po arkomis Skargos kieme

 
 
 
Vidui
   

– kuris turėjo stiprią širdį.

Bet gyvenimas buvo stipresnis –

 

nežinau būsiu antras ar trečias

ar ketvirtas bet pirmas išties

jau nebūsiu į tavo Tverečiaus

atsibeldęs nuo savo Neries

 

aš turėsiu pigesnį tu brangų

ir tada kaip tada po galais

atsisėdę ant laiptų į dangų

vėl mainysimės pašto ženklais

 
 
 
Naktinis
 

naktis, vos sninga, pusė keturių –

akies kraštu, bet jei žiūrėčiau tiesiai –

esu laimingas tuo, ką dar turiu,

turtingas tuo, ko jau nebeturėsiu

 

bet jei ir vėl tuo krašteliu akies –

mirtis kairėj, kaip teigia Kastaneda 

– bijai?
– bijau...

– tai ko dabar juokies?

todėl, kad idiotas ir ne gėda

 

todėl, sakau, kad baigėsi vargai –

neberūkau, nebegeriu, ragai

berods neauga, atsibusiu rytą

 

čia, kur esu – ir bus geriausia čia

– bet kartais juk norėtum, kad valdžia

poetą iš tavęs pasidarytų

 
 
 
Miortvyj sezon*
 

jei kritiškai ir blaiviai nusiteikę

įvertintume regimąją dalį –

tai būtų lieptas, prieplauka, bet žinom,

kad čia ne tai, ką regime, o tiltas,

Europoje didžiausia banalybė,

bet kartais jungia šiapus ir kitapus –

krepšinio šalį, milžinų tėvynę

su subtiliaisiais žilvinų pasauliais,

kuriems geri poetai šnipinėja,

„nes jie nežino, Viešpatie, ką daro“

 

todėl atėjęs čia nuleisti saulės

su, dieve dieve, bet vis tiek tautiečiais

nekraupk, nesmerk, negėdink, nesigėdink,

neapsimesk, kad tu čia išskirtinis,

nes atėjai vėjažuvę sugauti

ir pats esi sugautas žuviavėjo,

tad panašu, greit būsi pasirengęs,

kaip filme iš vaikystės, happyendui,

kada tave iškeis į Kas Ten Žino,

kaip iškeitė Banionį į Noreiką

 
 
 
Epigrama vietoje epitafijos
           

– po dvidešimties su puse metų –

                     
                        šnaira tiesa –

kaskart liūdniau atrodžiau

prie to pavasario baisių gėlių

 

už svetimą poeziją iš rožių

aikštingo aromato ir spyglių

 
2007. XI. 20
 
 
 
Buvau pamiršęs
 

Bežiedį kovą. Gal prieš parą

supiltą kapą. Ant vainikų

galybę bičių, renkančių nektarą.

Tai, kas nutiko.
 
 
 
Į Albioną
 
           Unei
 

Tik noriu pasakyt, kad pasiilgau.

Kad myliu nuolat, erzinuos retokai.

Prisimenu. Bandau įžvelgti šviesą,

kaip savyje – ir retsykiais pavyksta.

Du veidrodžiai viens kitą atspindėjo.

Mes iš tiesų beprotiškai panašūs.

 

Turėtumei nujausti, kaip keblu man,

kokia graži, kokia miela tu būtum,

save jaunoj mergaitėj atpažinti.

Įsivaizduoju, kad ir tau nelengva,

jei pastebi šį mūsų panašumą.

Ir komiška prašyti atleidimo.

 

Bet ką čia aš dabar. Tatanis mirė

prie Franko Zappos biusto. Pangus gyvas.

Nusenęs, smirda iš nasrų, bet mielas.

Sakyčiau – teroristas. Kartais mėgsta

paženklinti Valstijų ambasadą.

Tetukė vis dar kruta, Dievas mato.

 

Net nežinau, kas „Gustavą“ prisuko.

Mamanė veik išmoko slėpti skausmą

po šypsena. Jau sugeba įgelti.

Mama, girdėjau, tartum susilaužė,

nepamenu, gal koją, o gal ranką.

Artūras vėl kažką susižalojo.

 

O Donį tą, kuris „per amžius skirtas“,

atrodo, užvakar mačiau miestely

su apvaloka iš TV projekto.

Tad om tat sat, pasaulis nesustoja.

Kaip Robertas, sakykime, pirmasis?

Kas naujo tavo Anglijoje? Anglai?

 
 
 
Eilėraštis Vytei
 

nu, antika, nu tu ir pavarai,

nu neblogai, bet neišvers iš koto

tie amžini varliapelių karai

ar paistalai kažkokio Herodoto

 

labiau tragedija, gigantai milžinai,

klausausi Buckley, nuneriu į gylį,

aš nežinau, kas man yra, žinai,

kiekvieną anglišką žodelį myliu

nu tai sudie, greit sesija, skubu,

ak, dar, tiesa, prisiminiau, norėčiau

turėti man paskirtą mano tėčio

 

eilėraštį, geriau ne per ilgiausią...

– tau tai svarbu?

– manyčiau, kad svarbu... o tau svarbu?

– manyčiau, kad svarbiausia

 
 
 
Kylant Pilies gatve
 
               kylant Pilies gatve

užplūdo prisiminimai, staiga

 
įsirėžė į mane
cigaretę mėginantis
prisidegt vaikinukas
be nuovokos,

padūmavusiomis akimis,

– žmogžudžio žvilgsniu – sakytų

mama
 

tokie, mamyte, nebaisūs

tokie nepavojingi

tokių daug pažinojau

iš veidrodžių ir vitrinų

 
 
 
exit
 

tie, kurie buvot su manim, draugai

ir nedraugai, nutolę ir arčiau,

bet iškeliavę – gyvenu ilgai

ir dar gyvensiu
     

                         net jei šįryt mirčiau –

man jau pasisekė, ir apskritai –

akimirkai nušvitus, paskutinei –

ką prisiminčiau?
                          Viešpatie, net tai,

kad ten toli, rašytojų kavinėj

 

žvairuoja į „exit“ pro baleriną

mano portretas, reiškiantis in vino

non veritas, neslėpsiu – klaikiai girtas

 
o čia, o čia, čia
                        apsnigti laukai

ir žėri laumės raganos taukai** –

jais tepamas gyvenimas man skirtas

 
 
 
Šokiai
 
                     prie Halės turgaus   

sutikau šokio žingsneliu judantį

žmogų – pagyvenusį, be dantų, seniai

sulaužyta nosimi, veide matės

įspaustas ne vienas kalėjimas

 

tačiau rūbais švariais

ir tvarkingais, neapsinešęs,

patenkintas savimi, net už mane

laimingesnis, tikriausiai

išsikraustęs iš proto

 

žiopsojau, nes ko verta be jo būtų

diena, kuria gyvenu, užsimirštų

ir pasimestų

tarp tūkstančio panašių

 

o dabar nors galėsiu paliudyt teisme:

vis artėjo, beviltiškai

šokdamas
ligi galo

nepabaigtais judesiais,

Viešpatie, gal tik Nietzsche

šitaip filosofavo
 

* Taip vadinosi ir netipiškas rusų filmas apie šnipus žmonių veidais, žmonių jausmais ir žmonių poelgiais. Garsi finalinė scena ant tilto, kur šnipas, kurį vaidina D. Banionis, iškeičiamas į šnipą, kurį vaidina L. Noreika. Jų žvilgsniai vienas kitam į akis tikriausiai ženklina „lietuvių kinematografinės aktorinės mokyklos“ pradžią.

** Laumės arba raganos taukais lietuviai vadindavo sniego žėrėjimą saulės šviesoje.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)