Viktorija Daujotyte      Pasakyti, kad esi filologė, kažkaip nesmagu, – prasitaria gabi magistrantė. Kas kita – teisininkė, medikė, matematikė... Universitetų filologinės programos nebepritraukia gabių žmonių, imamasi jas pertvarkyti į medijų, kultūros, komunikacijos studijas. Bet kai išeinama iš savo namų, savo noru juos apleidžiant, ar namams nekyla grėsmė? Gal jiems reikia pagalbos, vidinių patvarkymų ar pasitvarkymų.

 

Taip, laikas nėra palankus filologijai (prisiminkime: gr. philologia – meilė žodžiui); kai stinga meilės žmogui, gamtai, gyvybei, ką kalbėti apie meilę žodžiui ar kalbai. Kur pritaikysi meilę, kokį pelną sukursi iš meilės, kaip pagaliau mylėsi tą svetimų svetimiausią vizualinę kalbinę aplinką, kuri apsupa kad ir Vilniaus Gedimino prospekte. Kokiais meilės argumentais įtikinėsi mokytis lietuvių kalbos, kai reikalinga tik anglų kalba. Rašyti knygas – kam? Jų jau tiek prirašyta, jei reikia, išsiverskime.

 

Žinoma, tai paviršius. Bet gelmė ar bent kokia gilumėlė pasirodo paviršiuje. Jei filologijai ima stigti gabių žmonių, tai tikriausias jos krizės ženklas. Imame prisidenginėti įvairiais projektais – taip pat ir lituanistiniais, – projektinis verslas, kurį jau baigiame išmokti. Iš projektų neiškils naujų, filologiją atnaujinančių idėjų, nes ne iš idėjų „sėkmingiausi“ projektai prasideda. Projektai nesukurs humanistikos autoritetų – ne nuo jų projektai prasideda.

 

Grįžkime į pradžią. Filologijos tėvynė – senovės Graikija. Meilė žodžiui ir pokalbiui, domėjimasis savo kalba (gramatikos, etimologijos), protus ilgai jaudinęs Homero klausimas. Humanizmo inspiracijos ir iš filologijos. Kaip ir lietuvių tautos istorija, neatskiriamai susijusi su filologija, su filologiniais tautos būties argumentais, kylančiais iš kalbos ir kalbos kūrybos. Šiandien filologija ima trauktis iš centro, galiausiai ir pati iš savęs. Taip yra ne tik Lietuvoje. Pavojingiausia filologijai, kaip ir apskritai humanistikai, simuliacijos. Dabar susidaro nepaprastai palankios, balų ar taškų sistemos skatinamos terpės simuliuoti moksliškumą. Gal dar niekad vertinant mokslinę kūrybą nebuvo taip iškelti ir suabsoliutinti formalieji kriterijai – literatūros mokslo monografijos vienas iš požymių yra tai, kad jos recenzentai yra iš skirtingų institucijų... Užsimerkiame prieš tai, kad recenzijomis turi pasirūpinti pats autorius, t. y. reikia gražiai arba nervinantis, sukant akis į šalį, paprašyti. Nepažįstamo prašyti negali, o kur jį ir rasi. Kam prašyti griežto ir reiklaus, juolab principingo, juk geriau malonaus ir abejingo. Patys pasirūpiname ir rekomendacijomis, kad kas nors remtų leidybą. Geriausia pačiam ir rekomendacijos tekstą parašyti, kas čia gilinsis. Mes susikūrėme tokią absurdišką sistemą, kad ji jau dusina. Neturime rimtos akademinės leidyklos, kuri darytų savo darbą – ekspertuotų, recenzuotų, tartųsi su fondais, prisiimtų atsakomybę. Mokslo simuliacija ir skylėtu mokslo žodynu pridengta saviveikla filologijai lygiai pavojingos. „Taškai“, kuriuos mokslo institucijos gauna už mokslą, verčia „gaminti“ ir „gaminti“. Kažkur girdėjau kūrybingą parabolę apie filologinius straipsnius buožgalvius (prie senų kūnelių priauginamos naujos galvos) ir apie straipsnius undines (naujos gražios uodegos). Su tuo pačiu pranešimėliu galima apvažiuoti kelias konferencijas (kiek jų dabar!) ir iš jo „parengti“ (svarbiausia – pagal taisykles) kelias „produkcijas“. Daugpilio kaip „prestižinio“ užsienio mitas jau lyg ir sužlugo, bet neabejotinai kuriami nauji.

 

Filologijai reikia pasitikėjimo – kokia meilė be pasitikėjimo. Filologija – pašaukimas; kad ir be silpno dirbti kviečiančio balso nieko negalima padaryti. Jei visi eisime suprojektintais būriais, tai ir suksimės graibydami centus kaip kvaitulio pagautos avys. Filologai turi prisiimti asmeninę atsakomybę – kiek atsakomybės, darbo iš tikėjimo ir pasitikėjimo, tiek ir filologijos. Daugiau būtų galima laimėti projektais, kurie ne prasideda (tarsi iš nieko), o sujungia jau dirbančius, jau lyg einančius ta pačia kryptimi. Projekto vadovas (koordinatorius), kuris pamato – įmato tokią galimybę.  

 

Ar galime įžvelgti kokių filologijos atsinaujinimo galimybių? Kelių, kuriais galėtume paėjėti, bandydami filologijos prieglobstin sutelkti tai, kas naujai iškyla, pasirodo, taip pat ir komunikacines problemas bei medijas. Be abejonės. Jei tik rimčiau paanalizuotume, ką turime, iš kur galime toliau eiti. Jei pasidarytume vidinį reitingą. Juk ir mums patiems iš to, ką darome, mažai kas įdomu. Ar gali tad būti įdomu kitiems?

 

Kodėl taip atsitiko? Didžiąsias priežastis suskliauskime. Iš vietinių minėčiau užsižaidimą metodais ir jų simuliakrais. Įgalinimas būti filologu (net mokslininku) be pirminės kalbos, teksto klausos. Metodinis simuliakras nutolina nuo teksto, daro jį svetimą. Žmonių susvetimėjimą atitinka metodologizuotas literatūros susvetinimas. Tik mąstymas apie literatūrą, tik iš pirminio, su patirtim susieto mąstymo kylančios teorijos ir jų metodinės galimybės tėra gyvybingos. Filologija atsinaujina iš tų pačių šaknų, jei tik jos puoselėjamos.

 

Filologija – tai kalba ir jos tekstai. Kalbos literatūra, kalbos menas.

 

Literatams, literatūros žmonėms kalbos menas yra prigimtinė jungtis, bet dažnai nepastebima, apeinama.

 

Atsinaujinanti mintis apie kalbos meną kilo iš tiesioginės patirties momentų: skaitinėdama išsamią Vilniaus dailės akademijos rektoriaus metinę ataskaitą, padalinių mokomųjų dalykų turinius (net muzikos istorija skaitoma Kauno fakultete), pagalvojau, kaip tai yra, kad jokiu pavidalu nėra literatūros. Kaip gali būti, kad būsimieji dailininkai jos nepasigenda? Bet kas turėtų būti dailės ar muzikos bei teatro akademijų studijų programose? Ar literatūra daugiau ar mažiau įprasta prasme (literatūros istorija, dabartiniai procesai), ar kažkas, kas yra bendriau už literatūrą, dar iki jos? Ką aprėptų sąvoka: kalbos menas.

 

Po kelių dienų palei Vilnelę į Dailės akademiją žingsniuojantį sutikau dailininką Liną Katiną. Sustojom; žinai, dabar aš pasidariau didelis skaitytojas.

 

 Bet juk visada toks buvai. Ne, dabar kitoks, dabar aš skonį juntu, sakinį, prie jo grįžtu iš kelių sykių. Biliūną skaitau, nuo jo „Kliudžiau“ atsitraukti negaliu. Koks rašytojas...

 

Ar galėtum apie tai pasakyti? Ne, o kam.

 

O su studentais kaip? Visaip. Jie temų neranda, negali sugalvoti. Tai aš jiems Didžiojo žodyno tomą nunešiau, atverčiau K, po tris žodžius padalijau, štai jums temos. Tokia austrė pas mane mokosi – išverčiau jai, tai apstulbo, o paskui suprato...

 

Pagalvojau, kad su dailininku kalbėjomės apie kalbos meną. Ne apie literatūrą, o apie kalbos meną. Jo skonį burnoj, pojūtį pirštų galiukuose, patirtį. Apie žodyną, kuriame glūdi temos, programos, idėjos...

 

 Nevartojame kalbos meno sąvokos, išsivertėme iš rusų kalbos žodžio meną, sutapatinome su literatūros apibrėžimu: literatūra yra žodžio menas. V. Mykolaitis-Putinas koregavo: ne tik žodžio, bet ir idėjų menas. Nėra atskirai kalbos meno ir idėjų meno. Kalbos mene idėjos yra įsikūnijusios; apskritai įsikūnijimas yra bendras meno procesas.

 

Tad kalbos menas turėtų dalyvauti bendrosiose meno klasifikacijose; neapeinamas ir akademiniuose kūrybinio instinkto lavinimuose. L. Katino žodynas – apie tai. Pagauti, kas slypi žodžiuose, pervesti juos į vaizduotę, išskleisti. Patekti į kalbos meno taką. Ar filologija, akademinė humanistika galėtų šiuos sporadiškus kalbos meno pasireiškimus disciplinuoti, suteikti tam tikrą sistemą? Ir kartu neapeiti atskiros žmogaus patirties. Galima būtų bandyti.

 

 Labiausiai kelia nerimą tai, kad filologija lengvai (ar net lengvabūdiškai, nes šiuo metu neturi tikrų autoritetų) atsižada pati savęs. Jau ir Vilniaus universiteto programose baigia sunykti filologija (ypač magistrantūros lygio), pereiname į medijas, kultūrologiją ir kitus darinius. Visa, ką pati filologija galėtų integruoti (ir medijas, ir socialinius klausimus, ir kultūrą, ir įvairaus pobūdžio lyginamąsias studijas), perduodama sritims, kurios neturi nei aiškių objektų, nei tyrimo instrumentų, bet yra patogios kalbos bei jos svarbiųjų tekstų nekontroliuojamai tuščiakalbystei. Tik filologiškai išlavinta, literatūros teorijos įgūdžių turinti sąmonė gali spręsti apie kalbos meno tekstus, jų prasmes. Jokia filologinės kompetencijos neturinti sociologija, kultūrologija ar ontologija to tinkamai negali padaryti. Eksploatuojami tik paviršiai. Filologai negali pasitraukti nuo kalbos ir jos tekstų, neturi užleisti savo vietos. Suprantama, ir kalba, ir literatūra yra atvira kiekvienam, bet tik gera akademinė filologija mėgėjišką „kultūrologiją“ tarsi nukenksmina, daro ne tokią pavojingą. Filologija leidžia išeiti už tekstų, bet ne iš jų. Išeiti už teksto galima tik kartu su pačiu tekstu.

 

 Ne filologiniu žvilgsniu žvelgiant tekstai nėra kalbos tekstai, tik pranešimai, informacijos, medijos. Kalba – tik būdas pranešti. Kalbos meno taktika filologinė – niekad neišleisti iš akių kalbos; ir pasakytas, ir parašytas tekstas yra iš jau esančių, tik vienąkart pasirodančių kalbos galimybių sukurtas tekstas. Pranešimas, bet dėl to, kad toks, tokio kalbos būdo. Nuo kalbos atitrauktos ar iš jos ištrauktos mintys priklauso literatūrai, bet nėra nuo jos priklausomos. Filologijai ši abipusė priklausomybė būtina1. Ir tai yra kalbinė, organizacinė priklausomybė. Kalbos menas ir meno kalba neatskiriami.

 

Kaip kalbos menas siejasi ar gali sietis su tradicine akademine disciplina – literatūros istorija?

 

Su jos fragmentais bent susipažįstama ir mokykloje; išorinė istorija, kuriuo nors būdu susijusi su bendrąja istorija, ir vidinė – tekstinė. Kalbos menui svarbi vidinė – tekstinė – istorija. Kiekviename literatūros tekste slypi istorija, kuri ir yra tikroji literatūros istorija. Literatūros istorija turi daug jos papasakojimo galimybių, daug rakursų, kuriais galima žvelgti: visi svarbieji būties modusai įrašyti literatūroje ir jos istorijoje: tragiškumas ir komiškumas, dramatizmas ir konformizmas. Prisitaikymas ir pasipriešinimas. Bendrumas ir atskirumas. Bohema ir vienatvė. Ir meno siekimas tarsi išeiti anapus kalbos, kalboje liekant ir joje išliekant. Ir meno atsisakymas – literatūra tėra tekstai tarp tekstų, komunikaciniai kanalai, ideologinės struktūros. Literatūros istorija darosi įdomi, jei žvelgiame į ją suinteresuotai, klausdami, klausinėdami. Tarsi iš naujo ją formuodami ir performuodami. Grįžti ir grįžti prie pačių tekstų.

 

Iš naujo įsiskaitykime kad ir į Antano Baranausko dienoraštį – jame slypi literatūros, kurią jaunas protas galėtų pažinti ir pagal ją projektuoti savo paties galimybes, ilgesys. Kas galėtų prigimčiai aiškinti ją pačią – iš jos kylančią nesuvokiamą būseną, traukimą: „Kur? Įtempęs protą, negaliu susekti.“ Protas, kuris buvo toks stiprus, kad jam prireikė ir savamokslės matematinės begalybės, negali susekti, kur jį traukia ta paslaptinga būsena, ko jai reikia ir kam ji pati yra reikalinga? XIX a. vidury matome stiprų kūrybos impulsą, užsimezgusį labai imlioje, kūrybingoje sąmonėje; trokštama rašyti ir jausti, kad literatūra yra, kad galima ją suvokti, ja remtis. Ar nėra taip, kad kartu jaučiamas ir kalbos galimybių prasitęsimas – iki kalbos meno. Meno dėsniai (niekada visai nepažinūs ir neatskleidžiami) veikia ir kaip kalbos kūrybos ir savikūros dėsniai. Kalba kuriama kuriasi ir kuriasi kuriama. A. Baranauskas yra pamatinė lietuvių kultūros figūra: jis junta keleriopą kalbos įsikūrimą savo sąmonėje: kaip kalbinį instinktą, pasireiškiantį noru rašyti, kaip intelektinę prievolę, atsiskleidžiančią kalbos tyrimais, ir kaip kūrybą, neatskiriamą nuo patyrimo būdu gauto kalbos grožio įspūdžio, įsispaudusio sąmonėje ir neišnykusio. Tarp „Anykščių šilelio“, aukščiausio A. Baranausko kalbinės kūrybos pakilimo, ir „Giesmių giesmės“ vertimo išlieka nepertraukiamas kalbinio sąmonės darbo ryšys. 

 

Kelis kartus ir lietuvių literatūroje itin ryškiai (pasakant raštu) liudijamas rašymo, kaip kultūrinio veiksmo, instinktas. Pirmą kartą – A. Baranausko; keturiolikos metų (1849-aisiais, dar dirbdamas tėviškėje žemę) pradeda eiliuoti ir nebegali atsitraukti – lyg būtų savo prigimtyje atvėręs kokią slaptą, kitaip neprieinamą versmę. Ima jausti eiliavimą lyg kokį kūno poreikį: sueiliuoja tėvų laišką, kai nekyla minčių eilėms, aprašinėja savo gyvenimą „nuo anksčiausių metų“. Manė, kad viską atsimena nuo trejų metų.

 

Neišnaudotos, neišsirašiusios unikalios prigimties drama, į kurią įsirašo ir lietuvių kalbos drama – A. Baranauskas ilgai negauna tikrumo, kad gali rašyti prigimta kalba, skundžiasi menkai temokėjęs lenkų kalbą, rašęs negramatiškai. Lietuvių kalbos ir kaip meno kalbos vystymasis ilgai stabdomas išorinių sąlygų ir aplinkybių. Nelengva prisikasti (archeologinis sąmonės veiksmas) iki būsenos, kuri leidžia apsispręsti kalbai.

 

Kitas atvejis, kuris priverčia suklusti dėl kūrybinio rašymo kaip prigimtinio instinkto, yra Vytautas Mačernis; šešiolikmetis jis parašo draugui: „Aš taip noriu tų eilėraščių, kaip trokštąs vandens, aš be jų negaliu gyvent.“

 

Albert’o Camus mintis: „Man būtina rašyti, kaip būtina plaukioti, nes to reikalauja mano kūnas.“ Rašymas kaip būtinybė, kurią jaučia kūnas. Rašymu kūnas būna dvasia.

 

Pavyzdžiai arba atvejai, kurie ir lietuvių kalba patvirtina tai, apie ką mąstė Marcelis Proustas ar A. Camus, – kalbos menas, kūryba kalba, iš kalbos priklauso pirminėms, iš žmogiškosios prigimties kylančioms galioms. Atrodo, kad sąmonei už tai negali būti nieko svarbiau – ji tarsi susitinka su savimi. Filologija iš tokių kūrybinės sąmonės paliudijimų taip pat yra sustiprinama; verta apie tai mąstyti, verta tai tyrinėti. Kalba yra mentalinės sąrangos netarpinė raiška, tarpininkaujanti ir kitoms žmogaus veiklos sritims. Filologija turi neišnaudotų perėjimo, persirašymo galimybių. Tik ji neturi išeiti iš savo namų; kaip sraigė – su namais.

 

Kalbos menas turi apimti kalbą ir jos literatūrą. Romano Jakobsono mintis apie gramatikos poeziją geniali. Gramatikos poezijoje glūdi kalbinio išraiškos būtinumo ir iš būtinumo išsprogstančios laisvės dialektika. Svarbieji meno įvykiai, lemtingi kūriniai išsprogsta sprogdindami.

 

Kalbos menas prasideda pačioje kalboje; menas kaip kūrybinis instinktas veikia kalbos radimąsi, formavimąsi, vystymąsi. Kalbos degradavimas yra susijęs su kūrybinio instinkto silpimu, slopimu.

 

Nenuleisti akių nuo vaikų kalbėjimo. Vaikas pradeda kalbėti iš ritmo, kuris persmelkia jo sąmonę ir kūną. Vaikai yra pagaunami; pagaunamas mažas kūnas, tarsi perimamas visuotinio, visatinio bangavimo, jo ritmo. Vaikai yra kalbūs ir iškalbūs; kartais kalbiniai vaiko gebėjimai yra stulbinantys; vaikas, dar kūdikis, kalba raiškiai, ritmiškai, nors dar ir nesuprantamai; kažkas skleidžiasi mažoje sąmonėje, ji tarsi užsiima kalbėjimo plotus, kuriuos apsės (jei apsės) vėliau, jau gyvendama. Dažniausiai prigimtinis kalbumas sunyksta (kaip ir gebėjimas piešti); sąmonė negauna impulsų, palaikymo, motyvacijos. Atvirkščiai – suaugusiųjų pasaulis, į kurį vaikas pamažu įeina, yra nekalbus, neiškalbus, kalba tėra reikmeniška. 

 

Pasakyti galima viską; problema – kaip pasakyti: sukeistinimai, nutolinimai, priartinimai.

 

Seniausia poetinė lietuvių kalba – nuo pirmųjų „Giesmių giesmės“ ir psalmių vertimų. Gintaras Beresnevičius: „Tai – paradoksas, bet meilės paradoksai begaliniai; kad ir toks: meilė daugybės pasaulio religijų nuostatose yra trumpiausias kelias pas Dievą . Bet kaip prieiti „prie temos“, prietemoje išsprendžiamos nesunkiai, bet kalbant apie ją stringančios – burnojimu, nutylėjimu, slepiant negalėjimą ar nedrįsimą pasakyti: dviejų istorija yra įvardijamas slėpinys. Yra žodžiai, poezijos kalba, kuria nuo Egipto ir Babilonijos laikų du meilės poliai kreipiasi vienas į kitą, ir „Giesmių giesmė“ žino šios kalbos žodžius. Šito mūsų kultūriniam viešajam diskursui nepaprastai trūksta: neneigiant kūniškumo, neperimti tuščio paviršutiniško masinės kultūros seksualumo. Yra vieta, kur reikia sustoti. Esame du žmogaus poliai, šiame pasaulyje turime kūnus, tad negalima kūniškumo neigti. Jis yra duotas, vadinasi, mums reikalinga kūno patirtis. Reikėtų pripažinti kūniškumą, iš meilės plaukiantį. Kaip tai padaryti viešajame diskurse, neįsivaizduoju. Jį užvaldęs silikoninių krūtų sindromas, bet reklaminis seksas pavergia, įsiurbia į vergiškus santykius, meilė gi išlaisvina. Sigito Gedos „Giesmių giesmės“ nauji poetiniai vertimai, vėl ir vėl ją aktualizuojantys „pasauliečiams prieinama“, ypatingo grožio ir jautrumo kalba, rodo, kad kultūrai, visuomenei tasai diskursas pasiūlytas (tikriau sakant – paprasčiausiai primintas)“2. Svarbu – komentarai, sakė G. Beresnevičius. Filologiniai komentarai – kokia tai sena filologijos erdvė, kaip dabar apleista. Reiktų komentuoti visą XIX amžiaus lietuvių poeziją, aiškinti žodžius, realijas. Reiktų beveik pažodžiui komentuoti Kristijoną Donelaitį – kokie klodai vertųsi. 

 

Yra ryšys tarp meilės, jos kūno ir dvasios meno, tarp gyvenimo meno, kalbos meno. Iš stipriųjų emocinių impulsų imasi kiekvienas kūrybinis judesys, taip pat ir kalbos. Kalba nuolat pereidinėja – nuo reikmeniškumo, pagrindinio tono, į nereikšmingumo virštonius.

 

Kalbos menas iš sąmonės ir komunikacinės kalbos sąlyčio, sąmonė perdirbinėja tai, kas įprasta, aukština komunikacinius slenksčius ir siekia juos įveikti. Aukščiausi komunikaciniai kalbos slenksčiai – poezijoje. Iš komunikacinio slenksčio aukštumo formuojasi galia, kuri perauga tik komunikaciją, išvirsta kitomis formomis. Labai aukšta dvasinė komunikacija vyksta kalbos lygmeniu ir jau viršlygiu.

 

Kalbos menas iš kalbos ir iš to, kas yra aukščiau nei kalbos viršus ir giliau nei kalbos dugnas.

 

Anot Onutės Narbutaitės: „Manau, kad idealas yra muzikos struktūros ir jos „višgarsinės“ dimensijos sutapimas“3.

 

Analogiškai mąstant, kalbos menas randasi iš kalbos struktūros ir jos viršstruktūrinių galimybių sutapimų.

 

Tai taip pat filologija – jos rūpestis ir jos atgarsis, pasigirstantis lyg ir iš kitos pusės.

 

______________________

 

1 „Kultūros baruose“ (2007, Nr. 12, p. 71–74) perskaičiau čekų baltisto Tomašo Hoskoveco kalbą „Mokslo revoliucija prasideda... seną teiginį pateikiant naujam tyrinėjimui“, išverstą A. Grybausko. Tendencijos tikrai aiškios: „Filologija šiandien grimzdi apleistyje, ir jau patsai vardas, rodos, apsamanojęs. Pirmoji ją apleido lingvistika, XIX amžiuje panorusi tapti savarankišku mokslu, ir jai labai kliuvo, kad visi aplinkui laikė ją tik pagalbine filologijos disciplina. Visą XX amžių buvo galima stebėti, kaip nuo filologijos stengiasi atsiskirti literatūros mokslas, įnirtingai rinkdamasis nepriklausomą pavidalą. Akademinę XXI amžiaus praktiką žymi tai, kad tradicinės filologinės specialybės būriais persivadina „regioninėmis studijomis“, literatūros mokslas persirengia kultūrologija.“

2 Beresnevičius G. „Giesmių giesmės“ paraštėse // Metai. – 2003. – Nr. 3. – P. 148–149.

3 Žiūraitytė A. Skiautinys mano miestui // Monografija apie Onutės Narbutaitės kūrybą. – Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2006. – P. 19.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)