Marija Raižytė-Rutkauskienė      Marija Raižytė-Rutkauskienė 1974–1979 m. Vilniaus universitete studijavo lituanistikos mokslus. Nuo 1982 m. – Marijampolės kolegijos lektorė. Pirmoji autorės knyga – romanas „Žolė visados kelyje“ (1994 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). 1993 m. laimėjo fondo „Į laisvę“ premiją. Spausdiname ištrauką iš rašomo romano „Giedotojai renkasi gatvėje“.

 
 
 

Akvariumas

 

Ramas atsišliejo į malkų rietuvę, nuo jos dvelktelėjo šiluma. Beržiniai pagaliai tarsi alsavo – jų kraujagyslėmis sruvo švelni gyvastis.

Virš galvos siūbavo brezento gabalas ir bolavo aptrupėjusios plytų nosys.

Prie šulinio atsitūpė katė ir ėmė laižytis; medinis suolelis, įbridęs į rūgštynių lysvę, žvilgėjo nuo rasos; spindulys nučiuožė ruda lenta ir įsmigo į serbentų krūmą.

Keliuko viduriu senis mynė dviratį. Ratai sukosi juodose dulkėse, įrėžta brydė tįso ir atrodė, kad senis tempia sunkią grandinę. Ant vairo šokčiojo, barškėjo kibiras, lyg būtų norėjęs į dulkes šviežią žolę iškratyti.

Ramas įtraukė salstelėjusio ir drėgno pievų kvapo.

Atėjo per anksti: kai pabeldė į langą, Pivorius neatsiliepė. Truktelėjo už durų rankenos – jos buvo užrakintos, ne kabliu iš vidaus užkabintos, vadinasi, senio nebuvo namie. Ramas jo laukė jau gerą pusvalandį.          

Pagaliau senis įriedėjo į savo kiemą; nuslydo nuo dviračio sėdynės ir dairėsi, kur pastatyti kibirą su byrančiomis per kraštus kiaulpienėmis.      

– Ankstyvas.

– Ankstyvas, – atsiliepė Ramas ir kilstelėjo petį, kad garuojanti malkų šiluma pasiektų jo sprandą ir pamalonintų visą kūną.

– Kralikams pusryčius parvežiau. Dar saulei gerai nepakilus nuvažiavau į užmiestį, už geležinkelio, ten tokie aukšti kuokštai auga, žolė tokia tamsi, beveik juoda. Pievos nuo seno ten riebiai patręštos, nenualintos.

– Tai vis dar laikai?

– Liko septyni. Vakar vienas užvertė kojas... Gal buvo čia tokia susirietusi moterytė užsukusi?

– Nemačiau.

– Palikau jai kilogramą veršienos. Sakė, anksti pasiimti ateisianti. Lauke palauksi ar į vidų įleisti?

– Lauke pabūsiu, – atsakė Ramas.

– Aš tuoj susiruošiu.

– Neskubėk... Gal kokių drapanų ir man surasi?

Pivorius dūrė pirštu suolo link:

– Ten turėtų būti brezentinė prijuostė. O marškiniai, žiūrėk, ant virvės, ties vynuogėmis. Aras mašiną remontavo, tai užmetė ir paliko...

Ant kibiro kėpsojo juodas brezento gabalas.

Ramas žinojo, ką dengia dėmėta prijuostė, – veršelių galvas, kad išvarvėtų kraujas. Pivorius jas padėdavo ant lentos arba ant žolės, bet nakčiai įmesdavo į kibirą.

Žalsvos musės tingiai ropinėjo ant juodų dėmių. Ramas iškėlė ranką, sugrabaliojo lengvą pliauską ir sviedė – prijuostė išsiskleidė ir nučiuožė į sumindytą žolę, sotūs vabzdžiai nukrito į pasuolę, bet ropštis iš kruvinų takažolių ir rūgštynių neskubėjo.

Ramas atsisegiojo languotus, Gabrielės kažkokia proga dovanotus marškinius, išpešiojo juos iš džinsinių kelnių ir tyliai uždainavo:

– Bus gardžios šaltienukės, bus gardžios šaltienukės.

„Šaltienukę“ Pivorius švilpaudavo per savaitę tris kartus ar dar dažniau – priklausydavo nuo to, kiek veršelių pasisekdavo iš kaimiečių nupirkti. Dabar ir Ramas dainelę mokėjo.

Jis žvilgtelėjo į savo batus, odinius, galbūt iš veršenos.

Odas Pivorius parduodavo supirkėjams, kurių atbarškėdavo į jo kiemą senais automobiliais. Du storuliai susikimšdavo druska ištrintas odas į maišus ir vingiuotu melsvu asfaltu išsiveždavo į didmiestį.

Ne, batų jis nenusiaus. Seniems jo kaliošams jau niekas negali pakenkti.

Ramas, pasiruošęs darbui, atsidrėbė ant suolo, ištiesė visu ilgiu kojas ir atsišliejo į saulėj įšilusią atkaltę. Saulė spigino į akis, bet neįkyriai – jos spinduliai skverbėsi pro vienintelės Pivoriaus kriaušės šakas, blykčiojo tarp tankių lapų.

Šiauriau, lygumoje, tebedryksojo rūko juosta; ji kirto asfaltą ir gaubstė lėtai važiuojantį raudoną vilkiką.

– Viena, dvi, trys, keturios... aštuonios, – suskaičiavo Ramas. – Aštuonios apynaujės daužtos mašinukės iš Vokietijos...

Jis švilptelėjo ir užsimerkė: kaip seniai bebuvau nusidanginęs už tų tirštų rūkų... Vėl atplėšė vokus. Jo žvilgsnis pasivijo vilkiką, persiūbavusį geležinkelio pervažą ir nulėkusį šiaurės kryptimi.

Ir jie laimingai gyveno, kol neaplankė jų mirtis...

Taip baigdavosi arabų pasakos, kurias jam skaitydavo krikštamotė...

Ramas įkvėpdavo jos drabužių dvelksmo; alyvomis kvepėdavo jos plaukai, ypač nuogos rankos virš alkūnių. Kartą jis nučiupo jos kvepiantį muilo gabalėlį ir uostė tol, kol pasidarė šleikštu... Jauna moteris, pamačiusi ant slenksčio tupintį vaikį, imdavo nuo palangės knygą, atsisėdavo šalia ir paklausdavo:

– Kokios pasakos norėtum – ilgos ar baisios?

Jis visada atsakydavo:

– Baisios.

Ar jis tikrai norėdavo baisios? Ne, norėdavo laimingos, bet negalėjo gi pasirodyti esąs geltonsnapis.

Pivorius vis dar neišlindo iš namo.

Ramas turi daug laiko ir senio gali laukti ilgai, iki vakaro; ką tik į begalę spindulių ištiško saulė, kuri ritosi jam iš paskos, kai ėjo per tuščią miestą į Pivoriaus namus; dabar saulė per marškinius švelniai šildė jo krūtinę, tik po brezentine prijuoste buvo vėsu kaip rūsy. Ramas jos dar neužsirišo – prijuostė garankščiuojasi iki blauzdų, o susiraitęs jos kraštas duria į šlaunį.

Geležinkelio pylimu eina dvi žmogystos. Jos išlindo iš krūmų ir dabar traukia kuo toliau nuo miesto gyventojų daržų; ten jau prisibuvo – vos pavelka spalvotus plastikinius krepšius; valkatos neskuba, į valias turi laiko.

Ramas galėtų lažintis, kad jų kišenės pilnos valgomų ir nevalgomų daiktų. Yra gal net ir iš Pivoriaus kiemo, tik vargu ar senis iškart pasiges, kad trūksta kalto ar vinių saujos.

Iškentę šaltą žiemą ir jie sulaukė savo rojaus: gūžes suka ankstyvieji kopūstai, kaip paauglės sustorėjo morkos, svogūnų laiškuose knibžda kirmėlaitės – visiems atėjo sotumo metas.

Garaže sumūkė lyg iš šulinio.

Vakar veršelis pasitaikė itin ramus, nesimuistė, prigludo prie kelių ir net nesukrutėjo. Ramas jautė jo šilumą, uodė šviežio pieno ir prakaito tvaiką. Cementas po kojomis sušlapo, pasidarė slidus ir Ramas suklupo ant kairio kelio. Pivorius vos peiliu negrybštelėjo jam per alkūnę.

– Laikyk, – sušvokštė senis, ir Ramas stipriai suspaudė besikilnojančius veršelio šonus, truktelėjo jo pasturgalį prie savęs; stovėjo išsižergęs, nepatogiai, dešinė koja, įtempta kaip virvė, pamažėle slydo gličiu ir raudonu taku, pranykstančiu po lentomis.

Kažin kodėl jis tyli, šitas gyvulys? Kodėl nebliauna, nesimuisto, nebando ištrūkti? Argi kiaulė laikoma protinga tik todėl, kad apie savo galą visam pasauliui praneša kraupiai žviegdama?

Pavakare, kai sėdėjo aludėje „Pas Antaną“, šie klausimai tebekirbėjo Ramo galvoje, jis juos uždavė savo bičiuliui, bet Ramentas nebuvo linkęs į apmąstymus.

Atsakymų Ramas ir nesitikėjo, šiaip sau jo paklausė.

– Žiūrėk, – parodė gelsvu išsikleipusiu smilium Ramentas, – kokios gražios panos. Kaip iš Rafaelo paveikslo. Juk žinai jį, tą dailininką, a? Rafajelo, Rafajeeelooo...

Jie sėdėjo ant eglinių rinkių tarsi medkirčiai miško aikštelėje prie spragsinčio laužo.

Ramas atsisuko, kad pamatytų, kas dedasi prie baro, užsižiūrėjo į didžiulius akvariumus.

Žuvys, susispietusios į būrį, baksnojo nosimis stiklą, kraipė uodegas; žolės, lenkiamos oro burbuliukų, srūvančių iš akvariumų kampų, braukė per jų pelekus.

Ramas pasisuko šonu – išvydo alaus spalvos plaukus, siūbuojančias anapus stiklo kartu su akvariumo augalais, ir profilių atšvaitus, tarp kurių kaip kokiam tinkle nardė žuvys.

– Šita man gražiausia. Žiūrėk, kokia blizganti, vikri...

– O ana, raudona?.. Jos uodega kaip vėduoklė, permatoma... – Ramas kalbėjo apie žuvis, bet galvoje turėjo mergaites, sėdinčias už gretimo stalo.

Po paraliais, jos iš tiesų gražios. Kaip miško nimfos. Dabar jis matė jų akis ir įdegusias rankas, patiestas ant rudo stalo.

Ramas seniai žino, kad nėra negražių mergaičių; kai nugyveni daugiau kaip pusę amžiaus, daug kas ima atrodyti kitaip negu jaunystėje.

Jos gurkšnojo serbentų vyną. Ramas girdėjo, kaip padavėjas joms siūlė būtent „Anykščių vyno“. Mergaičių šūksniai, kikenimas, šnabždesys ir vos girdima muzika skleidė džiugesį, ir Ramas atsigavo, kaip atsigauna palaistytas vysti pradėjęs augalas.

– Nieko nesuprantu, nieko, – murmėjo jis ir nusišluostė drėgnus akių vokus; ašaros ištryško nejučiomis, be priežasties, niekas jų nepastebėjo, net pats Ramas nesuprato, kodėl nei iš šio, nei iš to susijaudino.

Jie ištuštino po tris mažus bokalus.

– Ramai, nešam kailį!

Šaukė Ramentas, bet Ramui pasirodė, kad prie jo ausies skalija Pivoriaus kiemsargis. Išvydo išsišiepusį Ramento veidą ir iki brūkšnio susiaurėjusias akis; bičiulis kvatojo tol, kol ėmė žagsėti, tada juoko proveržį pakeitė keiksmų virtinė.

– Nieko nebus, reikia užplėšti cigaretę, – pasakė apsiraminęs Ramentas.

– Nėr kur skubėti... Čia smagu ir daug vietos, yra kur nugarą atremti...

Kitoje jų stalo pusėje ką tik atsisėdo du vyrai. Ramas nepastebėjo, kada jie įėjo, nors durys varstėsi prieš pat jo akis.

– Aš – tolimųjų reisų vairuotojas.

Ramas spustelėjo kietą ir tvirtą vyro delną. 

– Keliautojas ir filosofas, – šypsojosi studentiškos išvaizdos šviesiaplaukis; iš permestos per petį kuprinės kyšojo badmintono raketės rankena. – Bet turiu ir vardą. Esu Erichas. Užsimaniau pakeliauti po pasaulį. Zigmundas sutiko pervežti per Lenkiją ir Vokietiją, toliau – bus matyti. Nors magistro diplomas kišenėje, esu bedarbis. Gera proga po Vakarus pasitrankyti.

– Noriu sočiai pavalgyti, – įsiterpė Zigmundas, – laukia ilga kelionė: vargo valandos muitinėje, laviravimas slidžiais Lenkijos keliais.

Vyrai užsisakė po vištienos kepsnį.

– Norėčiau nusitrenkti į Prancūziją, paskui – į Portugaliją; moku ir prancūziškai, ir portugališkai, tiesa, ne ypač gerai, bet tikiuosi patobulėti.

Ramas ir Ramentas klausėsi tylėdami. Ištuštintuose bokaluose glebo baltos putos.

– Kaip aš norėčiau atsidurti kur nors Vakaruose ir išbandyti alaus skonį vokiškoje ar ispaniškoje smuklėje, – išsprūdo Ramentui.

– O kas gi trukdo? Sėdam ir lekiam...

Atrodė, Erichas rimtai siūlo.

Ramentas pakėlė koją, ranka ją prilaikė, tačiau tuojau atgniaužė į kelnių audinį įsikibusius pirštus. Koja trinktelėjo į grindų lentą.

– Girdi, kaip dunda? Medis atsimušė į medį. Esu luošys visam gyvenimui...

– Keliauti kiek sunkiau, bet vis tiek įmanoma... Matau akvariumus. Gerai prižiūrimi, išmanau tokius dalykus.

Vyrai sužiuro į dvi stiklines dėžes. Akvariumų galus prie lango dengė vešlūs dideli lapai – buvo trys egzotiškų augalų vazonai; šilta ir drėgna vieta jiems tiko.

– Pasėdėti prie akvariumo su žuvimis – puikus poilsis, – pasakė Erichas. – Vanduo ir deguonis išvalo smegenis, jos ima guviau dirbti, kyla naujų idėjų...

Ramas sukluso. Jis buvo tik šiek tiek apsvaigęs nuo alaus ir šilto aludės oro.

Kadaise ir jis turėjo akvariumą, tik kiek mažesnį, gerokai mažesnį negu šie...

– Malonėkit bokalą alaus! – šūktelėjo Erichas padavėjai. – Nesiruošiau gerti, bet čia taip tvanku... Šiandien oras kaip paskutinis vasaros bučkis.

– Visas rugpjūčio galas kaip paskutinis mergaitės bučinukas, – pridėjo Ramentas.

Vyrai nusijuokė. Mergaičių aludėje jau nebebuvo; bet jų paleisti žvilgsnių žaibai juos dar varstė, bent Ramui taip atrodė.

Erichas Ramui patiko: jaunas, šnekus, ištroškęs nuotykių, bet ne plevėsa – toks žino, ko gyvenime nori. Ramas galėtų juo pasitikėti.

– Kaip gražiai nardo kardžuvės... – džiaugėsi Erichas. – Ir aš kažkada auginau žuvytes. Buvau aistringas profesoriaus Kazlausko laidų klausytojas. Bet pradėjau studijuoti ir akvariumus apleidau. Tačiau žuvelių stebėjimas man padėjo parašyti esė „Individo ir visuomenės konfliktas“. Jų elgesys skatino mano mąstymą. Aš netgi užčiuopiau tą kažką. Prisimenu, ieškojau svaraus žodžio ar frazės gyvenimo margumynui nusakyti, suspausti tą nematomą kažką kaip lapus saujoje – gal kas nors paaiškės. Ir paaiškėjo: kuo geriau pažinau gyvenimą, tuo labiau neapleido mintis, kad visi, kurie, atrodo, netvarkingai gyvuoja, turi kietą stuburą. Bet netikėti garsai, spalvų, jutimų, minčių blyksniai trukdė atrasti siūlo galą; aš vis atsidurdavau kelio pradžioje. Tai siutino ir sekino. Buvo tikra velniava. Vos nekuoktelėjau...

Šitas vaikinas kalba gryną tiesą, pagalvojo Ramas. Juk ir jis buvo tai patyręs, tik jeigu ir užsimanytų išsipasakoti, nežinotų nuo ko pradėti.

– Esu didelis plepys, – kvatojo Erichas. – Po pusvalandžio jūs mane išmestumėte iš savo draugijos. Turiu tokios patirties... Žmonės mėgsta labiau šnekėti, negu kitų klausytis...

Ramentas bokale teliūskavo alaus likučius ir gėrėjosi šokinėjančiomis putomis.

 Per Ramo kaktą sruvo prakaitas; jo veidas atrodė baltas ir žvilgėjo kaip plieno lakštas.

– Karšta ir trūksta oro. Matyt, prieš lietų. Bet jis bus trumpas ir šiltas, – pasakė Zigmundas.

– Kabinoje ant mūsų neužkris nė vienas lašas.

– Bet kai atdari langai, važiuoti smagiau.

Vyrai sukirto po kepsnį, atsisveikino ir išėjo. Pro praviras duris Ramas matė, kaip Zigmundas užšoka ant vilkiko rato ir atlapoja dureles. Erichas stovėjo aikštelės vidury ir rausėsi kuprinėje.

– Dar po bokalą? Mažą?..

 Ramas papurtė galvą. Jis vėl žvilgtelėjo į stovėjimo aikštelę – ji buvo tuščia.

Netrukus Ramas ir Ramentas pakilo.

Tarpdury jie tarėsi, į kurią pusę eiti.

– Aš klibinkščiuosiu pas žmoną, – išdidžiai pasakė Ramentas.

– Tu jos neturi, – atkirto Ramas.

– Tai tu nieko neturi, – Ramentas atrodė įsižeidęs ir piktas. – Įsidėmėk visiems laikams: Alius Kiras, ne Ramentas, o Alius Kiras, turi ir žmoną, ir dukterį...

Į pavakarę oras vėso, tačiau nuo grindinio plūdo kaitri šiluma.

– Į Beržų gatvę? – paklausė Ramentas.

Ramas papurtė galvą.

– Tai kur?

Ramentas vis dar stovėjo prie aludės durų.

– Su jomis, – atsakė Ramas.

Moterys artėjo prie jų ir jau buvo vos už kelių žingsnių. Ramas pasitraukė į šaligatvio kraštą, kad neužstotų joms kelio.

– Ėjo ir nuėjo, – išsišiepė Ramentas.

– Pažiūrėk, kaip siūbuoja jų klubai... Ne eina, o ant žirgų šoka.

– Žinai, ką aš tau pasakysiu: neapsimesk kažin kuo, – seilės pro Ramento tarpdantį čiurkštelėjo į patį gatvės vidurį.

 Bet žvilgsniu aš galiu jas lydėti nors iki Paryžiaus, pagalvojo Ramas. Ir iš tiesų sekė moteris iki naujos batų parduotuvės; ties ja gatvė išsišakojo: viena pasuko pro parką, kita – bažnyčios link.

Nukrito keli lašai. Zigmundas atspėjo, dingtelėjo Ramui. Bet lietaus jis nebijo. Nei saulės. Nei vėjo. Nei liūties. Nieko.

Ramento gatvėje nebesimatė. Ramas nenusiminė.

Žinojo, kur eis.

Veikiai jis atsidūrė Upės gatvelėje; sėdėjo ant suolo po gyvatvore, iš tolo žiūrėjo į pažįstamą rausvą stogą.

Šiame name jis turi nedidelį butą, bet dabar jį yra užleidęs tolimam giminaičiui, studentui. Iš antro aukšto matyti visa gatvelė, tiksliau – akligatvis, nes grindinys leidžiasi pakalne tiesiai į upę.

Namukai, susiglaudę vienas prie kito, buvo apšepę ir dulkėti.

Čia dažnai įsisukdavo vėjas. Jis atlėkdavo per lygumas iš vakarų, perskrisdavo upę ir sūkuriu sukdavosi ant atsilupusių čerpių. Ypač jis drumsdavo ramybę žiemos naktimis: braškėdavo sienojai, trankydavosi langinės, girgždėdavo kiemų tvoros ir vartai.

Jis dar puikiai atsimena gatvelės gyventojus.

Gali tik numanyti, kad baltagalvė trumpoku chalatu senutė čia jau nebešvysčioja gėlėta prijuoste. Senutė kantriai purendavo šiltą svogūnų lysvę, lyg būtų aukso smilčių ieškojusi. Priešais Ramo langus boluodavo storos ir banguotos jos šlaunys.

O kur dabar paauglys, kuris nuo aušros iki saulės laidos lindėdavo po „Jawa“ ir atsuktuvu krapštydavo variklį? Kartais vaikui pavykdavo jį užvesti; tada atsilapodavo langai, durys, kiemelių vartai ir keliolika raukšlėtų kumščių mosuodavo vaikėzui.

Aukščiausiame gatvelės name buvo įsikūrusi garbaus amžiaus pora. Jie niekada nevaikščiodavo po vieną – gatvelėje pasirodydavo tik abu ir už parankių susikabinę. Buvo kalbama, kad jų giminaičiai gyvena Amerikoje ir retkarčiais atsiunčia jiems siuntinių. Ko gero, jie ir į gatvę išeidavo pademonstruoti atsiųstų drabužių.

Štai ir pažįstamas alyvų krūmas, tik dabar dar labiau nusiaubtas. Šunys po jo šakomis žymėdavo teritoriją, o girtuokliai viešai nusilengvindavo ir traukdavo prie upės arba į miestą.

Ramas užvertė galvą, kad pamatytų namo stogą: raudonas kaminas labiau negu kada nors anksčiau prašėsi remonto – iš šonų stirksojo aptrupėję plytgaliai; čerpių, dėl kurių jis čia ir atėjo, mažai kur bebuvo likę.

Gal aš tada per daug dykinėjau?

Gali būti, kad... bet vis dėlto – ne...

Kai aš sėdėdavau balkone, mano žvilgsnį traukte traukdavo tas prakeiktas stogas.

Įsivaizduokit: penkerių metų vaikis trisdešimtmečio veidu žiūri pro geležinius virbus ir kamuoja save klausimais: kas, kodėl, kaip?

Vyresniųjų klausti gėda, bet ir ką protinga jie atsakys?

Kažkas buvo man atsitikę.

Pasidariau dvilypis, nepatiklus.

Norėjau būti tvirtas, bet jaučiausi silpnas kaip sliekas, kurį gali kas panorėjęs sutrypti.

Ir viskas dėl čerpių. Prakeiktų čerpių.

Kartą sau pasakiau: „Užlipsiu ir nuspardysiu čerpes į varnalėšas. Baigsis visos nesąmonės.“ Bet neužlipau. Neišdrįsau. Vengdavau į čerpes ir pažiūrėti, bet kur ten...

Pačios akys į jas nukrypdavo ir spoksodavo tol, kol čerpės atsistodavo ir imdavo šokti. Lyg gyvos būtų.

Tai truko dvi savaites.

Niekam apie savo patyrimus nepasakojau, net Gabrielei nė žodeliu neprasitariau. Pažinojau moteris, ypač ją: išpūtus akis išsišieps – štai ir visa paguoda...

Tačiau išgelbėjo mane kaip tik Gabrielė.

Tą šeštadienį mes lankėmės turguje.

– Gal reikia akvariumo? Labai pigiai parduosiu.

Siūlė pusamžis kaimietis.

Dėbtelėjau į metalinį karkasą.

– Kad per didelis, – pasakiau.

– Penkiasdešimties litrų. Iš nerūdijančio metalo.

– Perkam, vis šiokia tokia pramoga namuose.

Gabrielė suplojo delnais, net nemaniau, kad akvariumas ją galėtų šitaip pradžiuginti.

– Leonas dykai padarytų, – atkalbinėjau. – Esam šnekėję.

– Bet kada? O čia jau gatavas.

Nusileidau. Negailėjau tų keliolikos rublių, bet jaučiau vidinį pasipriešinimą.

Grįžom akvariumu nešini.

Tada ir prasidėjo...

Oi kaip aš mėgau tysoti ant kilimo ir stebėti tą stiklinę dėžę!

Bet mane domino ne kardžuvių reakcija ar slapukų šamų tūnojimas po akmenimis – aš suvokiau, kad septyniolikos žuvelių gyvastis priklauso tik nuo manęs.

Pavirtau tingiu žiopsotoju; aš mėgavausi, kaip žuvys puola įmestas lervas, kaip griebia kombikormo trupinius, kaip, žaisdamos meilės žaidimus, baksnojasi uodegomis. O kartais jos imdavo viena kitą ryti.

Bandžiau spėlioti, ar mano vergės taip pat kaip ir aš maldauja aukštesnės jėgos, kad gelbėtų jas nuo alkio, oro trūkumo, per šalto ar per karšto vandens.

Vos man pritūpus prie stiklo, jos susiburdavo į krūvą ir, burbulus pro pražiotas žiaunas leisdamos, kažką man sakydavo.

Jaučiausi esąs reikalingas ir galingas.

Bet ar tikrai taip buvo?

Šiandien manau, jog žmogus, nesuvokiantis, kodėl jo miegamajame stovi akvariumas, yra kvailesnis už pačias žuvis.

Iš tiesų ramybe kurį laiką mėgavausi. Kompresoriaus išmetami deguonies burbuliukai tryško kaip mažas fontanas tarp aštrių akmenų. Vilnijo žolių lapai. Ant jų smailių viršūnių suposi sraigės.

Deja, pamažu prie akvariumo pripratau, kaip priprantama prie kiekvieno nuolatos matomo daikto. Man jau buvo neįdomu, kaip teliūskuoja vanduo ar vilnija žolės.

Kuo ilgiau stovėdavau prie stiklinės dėžės, tuo dažniau į galvą dingtelėdavo, kad aš esu toks pat akvariumo gyvis kaip sraigės ar kardžuvės. Didelio nematomo akvariumo gyvis…

Sočios žuvys jausdavosi laimingos ir galbūt net laisvos.

Kamuojamos alkio, baksnodavo snukučiais stiklą; pritrūkusios oro, kildavo į paviršių.

Ir tada ateidavau aš.

Kaip koks visagalis įberdavau maisto, pakeisdavau vandenį, šypsodavausi, kad žuvytės nesijaustų vienišos.

Tačiau mintis, kad esu tik šių silpnų gyvių tarnas, mane supurtė kaip elektros srovė.

Tąnakt aš prasivarčiau lovoje: pagalvė atrodė per kieta, apklotas – šiurkštus ir drėgnas.

Gabrielė kaip visada tyliai ir ritmingai šnopavo. Mane erzino jos minkštas tarsi katės murkimas.

Atsikėliau.

Išėjau į balkoną. Užsidegiau cigaretę.

Žiūrėjau į pakalnėje blizgančią upę. Gėrėjausi šviesia ir šilta naktimi, jos ramybe. Prie vandens krutėjo du šešėliai. Sekiau jų judesius, ritmingus ir vis greitėjančius, girdėjau slopinamą šnopavimą.

Surūkiau dvi cigaretes. Šešėliai tebesiūbavo.

 „Esi begėdis, mėgaujiesi svetima laime“, – tariau sau, bet nepajėgiau atplėšti akių nuo regimo vaizdo.

Šešėliai ėmė tįsti ir virto žmonėmis.

Du jaunuoliai – vaikinas ir mergina – užlipo ant gluosnio šakos ir įmerkė kojas į vandenį.

Mačiau jų tamsias nugaras.

Staiga sukrutėjo gluosnio viršūnė – jaunuoliai susikabino už rankų ir sušuko:

– Neriam!
Ir smigo į upę.

Žiūrėjau į tyškančius purslus. Tik tada, kai jaunuolių galvos susiliejo su kitoje upės pusėje tvyrančia tamsa, grįžau į miegamąjį.

Mane vėrė liūdesys. Gabrielė sugrabaliojo mano ranką ir pasikišo po krūtine. Ji miegojo.

Nenorėjau jokio artumo. Atsargiai ištraukiau šaltus pirštus iš karštos jos saujos.

 Praleidau niūrią naktį. Neką geriau miegojau ir kitas naktis.          

– Ar tai dėl to, kad netekai darbo? – paklausė Gabrielė.

– Turbūt, – sumurmėjau.

Aš ir pats gerai nežinojau, kas mane pakeitė: darbo netekimas ar keistos mintys. Svečiams neberodžiau, kaip vešliai mūsų akvariume auga žolės, kokios vislios sraigės. Nebesipuikavau, jog esu rūpestingas akvariumo šeimininkas, kuris samteliu susemia mažutėlytes žuvytes ir iškrato į stiklainį, kad jų nesurytų didžiosios...

Nebijojau prisipažinti, kad esu beveik pamišęs. Vieną rytą Gabrielė pasakė:

– Išeinu.

Ji vylėsi, jog prašysiu pasilikti. Bet aš tylėjau.

Gabrielė rinkosi daiktus ir verkė.

Likau vienas.

Šlitinėdavau miesto sode ir paupiu. Viskas man kėlė tuštumos jausmą. Vis dėlto bijojau galutinai palūžti. Ir likimas manęs pasigailėjo: numetė gelbėjimosi ratą – žemiškus malonumus be įsipareigojimų. Jeigu tiek, tebūnie tiek; įsikirtau į juos kaip skęstantysis plūduro. Ramybės ieškojau aludėse, paguodai – atsitiktinių pažinčių. O tokių netrūko. Pinigų užsidirbdavau įvairiais būdais, bet dažniausiai supirkdamas ir parduodamas metalą.

Man jų reikėjo tik alui ir moterims.

Taip aš ieškojau ramybės.

Pykau, kad nesu piemuo, kaip Abelis, ar žemdirbys, kaip Kainas.

Ūkininko gyvenimas sunkus, užtat nelieka laiko tuščioms mintims; metų laikai nurodinėja darbus ir žemdirbys vos spėja suktis.

Priėjau išvadą, kad veiklos imamasi ne dėl šalčio ar iš alkio, bet todėl, kad sielos neėstų negeros mintys... Nors nebuvau dėl nieko tikras, dėl nieko...

Ar aš vis dar bijojau mane persekiojančio vyzdžio, kurį kartą išvydau akvariumo kampe?

Bijojau.

Aš vis dar bėgau nuo jo.

Na o kaip akvariumas?

Nustojau jį prižiūrėti tuojau po to; vanduo pažaliavo, žuvys išdvėsė ir aš be jokio gailesčio išpyliau jas pro langą.

 

Išsižiojo medinio namo durys, jose pagaliau pasirodė Pivorius.

Senis atsistojo ant slenksčio ir atsisuko į dulkėtą kelią.

– Gražus rytas. Ir vakar buvo gražus.

Dešinėj rankoj jis laikė peilį smaigaliu į viršų. Saulės geltonis blyksėjo baltomis liepsnelėmis.

– Tavo kiemsargį greitai papjaus valkatos – toks storas, nupenėtas, – Ramas mostelėjo į seną šunį.

– Visą vasarą gauna šilto veršelių kraujo, šviežios mėsos ir kaulų. Prižiūrėtas.

Šuo, padėjęs snukį ant ištiestų letenų, gulėjo prie būdos, juos akylai stebėjo.

– Valkatos daug ką gali. Tik nepadėk daikto į vietą – nerasi.

Senis išsilenkė suvešėjusios vynuogės šakos ir sustojo prie garažo sienos.

Atrakino vartus. Vieną jų pusę atlapojo plačiai, iki metalinių strypų, prilaikančių vynuogių šakas.

Garaže geltonavo automobilis. Iš bagažinės kyšojo tušti maišai.

– Seniena dar rieda?

– Dar...

– Veršiams ir avims geresnio ir nereikia.

– Nereikia. Žiūrėk, kokį užtikau. Matyt, jau paskutinį, todėl tokį gražų.

Pivorius ranka mostelėjo, kad Ramas arčiau prieitų. Margas veršelis stovėjo pačiame garažo gale, kur tvyrojo prieblanda ir vėsa.

Jie virve surišo veršeliui kojas ir parvertė gyvulį garažo tarpdury ant cemento. Vakarykštes pjovimo žymes Pivorius buvo pabarstęs pelenais ir sušlavęs juos po vynuoge.

– Velnias, kaip aš nemėgstu šito darbo... – iškošė Ramas.

– Ar norėsi veršienos?

– Ne...

– Už darbą sumokėsiu gal ryt, gal poryt. Ir už vakar dieną.

– Gerai. Užeisiu.

– Vargu ar tavo pagalba bebus reikalinga. Vasara baigiasi, baigiasi ir mano bizniukas.

 
                                      

Šnervėmis užuodė rytą.

Vakar taip ir nepavyko išnykti kaip dūmui.

O šiandien?

Kažkur už horizonto, tik vaizduotei pažįstamuose toliuose, pulsavo raudonas ugnies srautas, jų spinduliai krito ant miegančiųjų sušiauštų plaukų ir į šonus atmestų rankų – ragino atsibusti ir keltis.

Ten, kur šėlsta cunamiai ir štormai, kur keroja egzotiški duonmedžiai, bambukai ir granatmedžiai, kur brūzgynuose šnara šikšnosparniai, kaip ir kiekvieną rytą tekėjo saulė ir Ramas pajuto ją visu suglebusiu kūnu.

Jis pasikelia ant alkūnių, žvilgteli pro langą (pliko medžio šakose blyksi išsiilgtasis rudens šviesulys) ir nusišypso: iš tiesų laikas žadinti berniuką ir vykti į kitą pasaulį. Į naująjį žemyną. Prie karališkojo sosto...

Akimirksnį jis mato save, purviną ir dulkėtą, klūpantį prie auksu spindinčio altoriaus...

Iš tamsaus pasąmonės šulinio veržiasi nuodėmingoji praeitis, jo kalinė, kuri norėjo ištrūkti ir tąkart, kai jis išvydo tą sulytą jauną moterį su gėlėmis, bet šįryt kalinė buvo ypač nekantri, veržli kaip lava, kaip sūkurys, kaip pakilusios dulkės, ieškančios kur nusėsti; tarsi pasąmonėj būtų kažkas sprogę...

Jeigu į mano smegeninę, lyg į kokią šachtą, nusileistų ekspedicija ir gerokai pastuksentų joje plaktukais bei kūjais, argi pačiame dugne neaptiktų sarkofago, aplieto sustingusiu švinu? Kas gali pasakyti, ką laiko suspaudęs žilstančiais plaukais apžėlęs kiaušas – tas amžinų įgeidžių, norų, slopinamų instinktų, paslapčių, svajonių ir, deja, tik retsykiais išmintingų minčių sąnašynas?

Tik Ramui žinoti...

Kažkas spustelėjo elektros jungiklį, ir akių vokai pajuto šviesą, stipresnę už spalio saulę... Jis tingėjo atsimerkti. Pamanė, jog neprotinga lyginti šešiasdešimties vatų dulkėtą spingsulę ir kunkuliuojančią lavą. Iš popieriaus šnaresio buvo aišku, kad kažkas ieško kokio nors daikčiuko, reikalingo rytiniam tualetui.

Įkyrūs garsai Ramą suerzino: lyg katė gremžtų nagais per nuogą nugarą.

Pasidariau jautrus ir nekantrus...

Tai dėl sumanymo, kurį ruošiuos pagaliau įvykdyti.

Bet verstis per galvą, paskubomis daryti tai, ką nusprendė, nenorėjo, – reikia gerai pasirengti. Net jeigu... viskas veltui, nesustos... Bet... tegul mano mintys kratosi to „veltui“ ar „kada nors“. Tik – iki, iki to. O kas bus paskui, ne nuo jo priklauso...

Ir vėl bildėjo laiptai.

Ramas susiraukė, nors dar taip neseniai jis būtų pasukęs galvą ir smalsiai laukęs, ką išvys, bet dabar pašaliniai jam trukdė.

Girgžtelėjo durų vyriai, pašoko garsą „am“ išleidusi rankena. Ramas prispaudė ausį prie čiužinio: tegul ankstyvieji svečiai palieka jį nors minutę be savo dėmesio! Kažkoks Deilas Karnegis, mokęs, kaip susikurti ramybę ir gyventi visavertį gyvenimą, į jo smegeninę buvo įrašęs: svarbiausia nesižvalgyti į tai, kas guli miglotame tolyje, bet daryti tai, ką dabar reikia. Vadinasi, tinkamiausias būdas pasirengti rytdienai – kuo geriau atlikti šiandienos darbus...

Girdit? Nuo šios akimirkos dirbsiu tik šios dienos darbus. Ir man nusispjaut, kad tas Karnegis, atrodo, neištvėrė ir gyvenimą baigė savižudybe...

O Vijoklis argi neskaitė: „Kiekvienai dienai užtenka savo vargo“?

 

Liucy, ar tik ne tu įkišai į užantį tuos sutrintus lapus, mokančius, kaip gyventi?

Jie turbūt ir šiandien tebeguli ant drėgnos palangės... Kad ir kokios tiesos lapuose buvo surašytos, jos nepasiekė mano sielos.

Dabar galiu pasakyti, Liucy: dar nebuvo atėjęs laikas, ir ne tu kalta, kad taip susiklostė.

Ramas atsimerkė. Ne iš smalsumo, bet iš įpročio.

Prieangyje stovėjo dviese: vyras ir moteris. Jie šypsojosi.

Jis nusuko akis. Ištemptos lūpos, raukšlės surauktos, kad būtų gilesnės. Tai prašytojų grimasos.

Ankstyvieji svečiai atsibeldė ne šiaip, turėjo kažkokį tikslą, tai rodė jų laikysena.

Atvykėliai Ramui pasirodė matyti. Turbūt čia atėję ne pirmą kartą.

Bet jam tas pats. Jie vis tiek bejėgiai sutrukdyti jam įvykdyti planą. Galima sakyti, Ramo čia jau kaip ir nėra. Tik kūnas ant kieto čiužinio lyg rąstigalis tyso.

– Šlovė Jėzui Kristui! Aleliuja!

Moteris ir vyras vienu atodūsiu ištarė „aleliuja“.

Vakar juos aplankė vienuolė Regina – atnešė pintinėje maisto. Užvakar – dvi moteriškės iš „Carito“. Jis nesidomėjo, kokiu reikalu, galbūt paliko vaistų ar dar ko nors.

– Aleliuja!

Keturios skvarbios akys taikėsi pačiupti jo žvilgsnį.

Negi kambaryje – tik Ramas ir berniukas?

Nutaisęs nepatenkintą veidą atsisuko: kiek daug nelaimėlių, bet dar daugiau norinčiųjų jų sielų!

Vyras ir moteris nedelsė:

– Esate šėtono naguose. Argi ne jis išvijo jus iš namų, atėmė mylimus žmones, darbą? Įsuko į pragaištingą aistrų verpetą?.. Bet mes galime jus išgelbėti. Jėzus nepalieka nelaimėje savo vaikų, eikite su juo. Jėzus Kristuuus!..

Vyras ir moteris šnekėjo kaip aktoriai ištreniruotais balsais.

– Bažnyčia, į kurią kviečiame pavargusias sielas, – gyvoji bažnyčia. Jums tereikia atgimti ir būsite amžinai laimingi...

– Patirsite palaimą, rasite pasitenkinimą ir gyvenimo prasmę. Ryžkitės – atgimkite.

– Mūsų pamaldos vyksta kino teatre kiekvieną vakarą, devynioliktą valandą. Šeštadieniais – vienuoliktą.

Ramas nebuvo vienintelis, kuris jų klausėsi.

Keli vyrai susivėlusiais plaukais spoksojo į naujo tikėjimo misionierius.

Visus išbudino jų „aleliuja“.              

Tik berniukas dar miegojo.

Ramento medinė koja bilsnojo į nutrintą grindų lentą; jo protezas, iškištas iš po nešvaraus apkloto, švytavo kaip laikrodžio švytuoklė.

Niekas nė žodeliu nepertraukė vyro ir moters, tačiau ir dėmesio į juos nekreipė.

Ramentas tebestukseno dirbtine pėda.

Dunkst dunkst dunkst.

Tyla.

Dunkst dunkst dunkst.

Tyla.

Dunkst dunkst dunkst.

Ramas nusikvatojo. Jis išgirdo, ką Ramento koja šneka: dink! dink! dink!

Ir tu, seni, kartais būni teisus, norėjo pasakyti.

Vyras ir moteris nesumišo. Tikslą turinčiųjų neišmuši iš kelio.

Ramas apsivertė ant pilvo, pakreipė galvą ir ant dėžės krašto pamatė raukšlėtą celofaną, į kurį buvo suvyniotos gėlės.

Raudoni ir balti žiedai atrodė kaip ką tik nuskinti, ant lapų blizgėjo vandens lašeliai.

Po krūtinės ląsta pasklido šiluma, Ramas pasijuto taip, tarsi būtų pavaišintas saldžia arbata, kurios atnešė mielos rankos. Žinoma, būtų laimingesnis, jeigu dar kartą išvystų aną moterį. Bet ji su Eldžiu išėjo. Tiksliau – Eldis išsekė paskui ją. Bėgte išbėgo. Ir kodėl gi ne? Kodėl gi ne?.. Coliukė kurmių žeminėje.

Ramas dar prisimena pasaką apie Coliukę, kurią mokytoja Brigita skaitė išsižiojusiems antros klasės pypliams.

Šiltą pavasario dieną pamokos vyko lauke. Jis stovėjo atsirėmęs į mokyklos pastato kampą ir klausėsi. Nei mokiniai, nei Brigita jo nematė, Ramas nenorėjo trukdyti, laukė pertraukos, kad galėtų linksmai šūktelti: „O štai ir aš!“

Jis stengėsi atsiminti, kas išgelbėjo Coliukę iš šykštaus kurmio nagų: kregždės, laukiniai karveliai? Tikrai ne karveliai, jie tingūs ir prastos atminties...            

– Jis sako: „Prašykite ir gausite. Belskite, ir bus atidaryta…“         

Ak, jie vis dar čia... Moters rudi bateliai iki čiurnų suvarstyti raišteliais, o vyro kelnių klešnės apdribusios ir aptaškytos purvu. Smailios misionierių batų nosys spoksojo į Ramą.

 Pražergtos vyro ir moters kojos atrodė lyg akmeninės... Kažkur girdėjo: įdomių akmeninių sodų gausu Skandinavijoje... Būtų įdomu pamatyti...

 Ar jie – iš ten?..

Neee, šie iš gyvosios bažnyčios...

Ramas neturi žalio supratimo, kuo gyvoji bažnyčia skiriasi nuo negyvosios. Sekmadieniais jis dūlina palei baltą bažnyčios tvorą, nelauktai elgeta tapusiam Staskai retsykiais numeta kokį pinigėlį, tačiau į bažnyčią niekada neužeina. Vis dėlto jis jaučia skirtumą tarp minios, srūvančios iš bažnyčios į gatvę, ir prekeivių, įsitaisiusių šventoriuje. Ramas nemėgsta ir prekyvietės, stumdosi tarp pirkėjų tik bėdos prispirtas. Jis bodisi bet kokia spūstimi: joje esi priverstas stumdytis alkūnėmis, malti liežuviu, tuščiai eikvoti jėgas.

Vyras ir moteris vis dar nesirengė apleisti jų pastogės.

Jie buvo įžūlūs ir kantrūs, neturėjo jokios gėdos, apsimetė, jog negirdi, kad vargetos kosti, į grindis beldžia, keikiasi... Ir kilniausius, ir juodžiausius darbus nudirba drąsūs ir įžūlūs. Ši porelė nuo saulėtekio vykdė įsisąmonintą priesaiką: belsk, ir bus atidaryta.

Berniukas į rytą buvo neramus: šūkčiojo, kalbėjo per miegus. Ramas išsigando: gal susirgo? Tačiau kakta nebuvo karšta. Jis nenorėjo, kad vaikas per anksti atsikeltų – tegul dar pamiega.

– Ateikite į gyvojo Dievo bažnyčią ir atgimsite iš naujo...

Argi jie rengiasi čia pamokslauti visą dieną? Negi patys tiki, jog atsidarys vartai ir paklydusios avelės subėgs į naująjį gardą?

Ramui pasirodė, kad moteris per smalsiai į jį dėbčioja. Negi jie galėtų būti pažįstami?..       

 

[...]

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)