VIKTORAS. Kartais stoviu ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji mėgsta sėdėti štai ten, prie kampinio lango, dabar tikriausiai rašo laišką savo motinai. Kai ji pirmą kartą įžengė į šį kambarį, pasakė: „Čia gera, čia man norėtųsi būti." Mes buvom pažįstami vos kelias dienas, Trondheime vyko vyskupų konferencija, ji ten dalyvavo kaip kažkokio bažnytinio laikraščio atstovė. Mudu susitikome per pietus, aš jai papasakojau apie atokią savo kleboniją. Ji taip susidomėjo, kad aš net išdrįsau jai pasiūlyti, kai baigsis konferencija, ten nuvažiuoti kartu kokią nors priešpietę. Kelyje jos paklausiau, ar nenorėtų už manęs ištekėti. Ji nieko neatsakė, bet kai mes įžengėme į šį kambarį, ji atsigręžė į mane ir tarė: čia gera, čia man norėtųsi būti. Nuo to laiko mudu ramiai, tyliai ir gyvename šitoj klebonijoj. Eva, žinoma, papasakojo man apie ankstesnį savo gyvenimą. Po brandos egzaminų ji studijavo universitete, buvo susižadėjusi su vienu gydytoju ir kartu pragyveno net kelerius metus, ji parašė dvi nedideles knygas, susirgo džiova, dėl to nutraukė sužadėtuves ir persikėlė iš Oslo į mažą miestelį Norvegijos pietuose, ten pradėjo dirbti žurnaliste. (Suradęs paima jos knygutę) Čia jos pirmoji knygelė, man ji labai patinka. Štai ji rašo: „Reikia išmokti gyventi, aš to mokausi kiekvieną dieną. Didžiausia kliūtis yra ta, kad aš nežinau, kas esu, vaikštau apgraibom, tarsi akla. Jei kas nors pamiltų mane tokią, kokia esu, galbūt išdrįsčiau įsižiūrėti į save." (Toliau nebeskaito) Norėčiau kada nors jai pasakyti, kad myliu ją be jokių išlygų, bet nesugebu, vis bijau, kad ji nepatikės, man trūksta reikiamų žodžių.

 

Pirma scena

 

1

 

EVA. Parašiau laišką savo mamai! Gal galėčiau tau jį perskaityti, aš tau netrukdau?

VIKTORAS. Ne, ne, ateik čia ir sėskis. Uždegsime lempą. Dabar jau aišku, kad atėjo tikras ruduo. Palauk, aš tik išjungsiu radiją, popietės koncertas.

EVA. Gal tu nori paklausyti iki galo, aš ateisiu ir vėliau.

VIKTORAS. Ne, aš labiau norėčiau, kad tu paskaitytum savo laišką.

EVA (skaito). Vakar mieste netikėtai sutikau Agnes, ji čia atvažiavus su vyru ir vaikais aplankyti tėvų. Ji man pasakė, kad mirė Leonardas. Miela Mamyte! Aš puikiai suprantu, kaip tu siaubingai dabar jauties. Agnes dar pasakė, kad tu kaip tyčia po savo koncerto tada ilsėjaisi Askonoje. Aš paskambinau Paului ir sužinojau tavo adresą. (Patylėjusi) Norėčiau tavęs paklausti, gal tu sutiktum kelioms dienoms ar savaitėms atvažiuoti pas mus į Bindalį. Būtinai atvažiuok, jeigu tik gali ir turi ūpo. Kad tavęs neišgąsdinčiau ir tu iš karto mano kvietimo neatmestum, pasakysiu, kad klebonija labai erdvi. Turėtum atskirą kambarį su visais patogumais. Pas mus jau tikras ruduo, kelias naktis buvo šalna, beržai pagelto ar net paraudo, raiste prisirinkom paskutinių tekšių. Bjauresnio oro dar nepranašauja, dienos kol kas saulėtos, švelnios. Mes turime puikų pianiną, tu čia galėtum skambinti kiek tik širdis geidžia. Argi tau nebūtų smagu porą savaičių pagyventi ne viešbutyje? Mieloji Mama, pasakyk, kad atvažiuoji! Mes čia šokinėsim apie tave ir lepinsim kaip tik begalėdami.

Mes taip ilgai nesimatėm.

Spalį jau bus septyneri metai!

Nuoširdžiausi linkėjimai nuo Viktoro. Ir nuo manęs,

Tavo duktė Eva.

 

2

 

(Šarlotė atvyko anksčiau, negu jie tikėjosi. Vienuoliktą ryto ji privažiuoja prie geltono ilgo klebonijos pastato. Eva tuo metu stovi prie laiptų, vedančių į antrą aukštą. Iš lauko nepastebima, ji pro langą mato, kaip motina neskubėdama išlipa iš automobilio, sustoja prie bagažinės. Kažko dvejoja, nejuda.)

EVA (kieme). Mama, mieloji, sveika atvykus! Kaip smagu, kad tu čia, aš tiesiog netikiu. Ilgiau pas mus pabūsi, ar ne? Dieve, kokie sunkūs tavo krepšiai. Ar pasiėmei savo natas? Kaip aš džiaugiuosi, turėsi ir mane pamokyti, turbūt neatsisakysi! Mama, mieloji, tu atrodai pavargus. Žinoma, ko čia stebėtis, tokia kelionė. Viktoro dabar nėra, nemanėm, kad tu taip anksti atvažiuosi.

 

3

 

ŠARLOTĖ. Aš visą paskutinę parą sėdėjau prie Leonardo lovos. Jį kamavo nežmoniški skausmai, nors kas antrą valandą jam suleisdavo vaistų. Kartais jis net imdavo verkti, mirties nebijojo, tiesiog verkė iš skausmo. Praėjo visa diena, sulaukėm vakaro. Prie tos ligoninės vyko kažkokie statybos darbai, ten kažką gręžė, kalė, daužė; kepino saulė, o ant lango - nei žaliuzių, nei kokios užuolaidos. Vargšas Leonardas, jam buvo gėda, kad nuo jo sklinda blogas kvapas. Mėginom rasti kitą palatą, bet kai kurie skyriai buvo uždaryti remontui. Vakare triukšmas kieme nutilo. Kai nusileido saulė, atidariau langą. Bet lauke dar buvo pragariškas karštis, jokio vėjelio. Atėjo profesorius - senas Leonardo draugas. Atsisėdo galvūgaly ant kėdės ir pasakė, kad jis nebeilgai kentės, dabar jam leis vaistus jau kas pusvalandį, kad, nejausdamas skausmo, galėtų užmigti. Profesorius dar patapšnojo Leonardui per skruostą ir pasakė, jog vakare eina į Bramso koncertą, o paskui dar apsilankys čia. Leonardas paklausė, ką jie ten gros, profesorius atsakė, kad bus koncertas smuikui ir violončelei: Šneiderhanas ir Starkeris, tada Leonardas paprašė pasveikinti Janošą ir pasakyti, kad jis norėtų palikti jam savo violončelę „Coltermann", seniai ketinęs tai padaryti. Profesorius išėjo, vėl pasirodė skyriaus seselė ir suleido Leonardui vaistų. Ji dar sakė, kad man derėtų bent kiek užkąsti, bet aš nebuvau alkana, mane ta smarvė tiesiog pykino. Leonardas valandėlei užsnūdo. Atsibudęs paprašė, kad išeičiau iš palatos ir pašaukė budinčią seselę. Ji tuoj pat atėjo švirkštu nešina. Po kelių akimirkų ji priėjo prie manęs koridoriuj ir pasakė, kad Leonardas mirė. Aš dar sėdėjau prie jo visą naktį. (Pauzė) Aštuoniolika metų jis buvo mano draugas, o sykiu išgyvenom trylika, nė karto neištarėm vienas kitam piktesnio ar griežtesnio žodžio. Dvejus metus jis žinojo, kad mirs, kad išgyti nėra jokios vilties. Aš stengdavausi kuo dažniau nuvažiuoti į jo vilą prie Neapolio, jį aplankyti. Visada jis būdavo malonus, dėmesingas, džiaugėsi mano sėkme. Mudu pasišnekėdavom, pajuokaudavom, pagrodavom kamerinės muzikos, jis beveik nekalbėdavo apie savo ligą, o aš neklausinėdavau - žinojau, kad jam tai nepatinka. Vieną dieną jis ilgai žiūrėjo į mane, paskui nusijuokė ir pasakė: „Kitais metais šituo laiku manęs nebebus, bet aš vis tiek visada liksiu su tavimi, galvosiu apie tave." Kokie mieli tie jo žodžiai, Leonardas mėgdavo būti šiek tiek teatrališkas. (Pauzė) Negalėčiau tvirtinti, kad jaučiu didelį gedulą. Jo mirtis buvo ir laukta, ir trokštama. Kartais, žinoma, aš pajuntu slogią tuštumą. Bet nevertėtų šitaip įsijausti. (Nusijuokia) Kaip tu manai, ar aš labai pasikeičiau per tuos septynerius metus, kol mes nesimatėm? Taip, plaukus aš, suprantama, dažau, Leonardas nenorėjo matyti manęs jau žilstančios, bet šiaip, rodos, esu tokia pati, o kaip tau atrodo? Šį kelnių kostiumą aš nusipirkau Ciūriche, norėjau ilgai kelionei automobiliu kokio patogesnio drabužio, pamačiau jį vienoj vitrinoj Banhofštrasėj, įėjus pasimatavau, jis man pasirodė kaip nulietas ir neįtikėtinai pigus. Ar tau jis neatrodo dailus?

EVA. Taip, mieloji mama, net labai dailus.

ŠARLOTĖ. Na, dabar man reiktų viską išsikrauti, gal padėtum įnešti tą krepšį, jis velniškai sunkus, man nuo tos kelionės tiesiog gelia nugarą. Gal čia kur atrasime porą lentų pakišti po čiužiniu, aš, kaip tu žinai, privalau miegoti kietesnėj lovoj.

EVA. Tos lentos jau pakištos. Mes dar vakar tuo pasirūpinom.

ŠARLOTĖ. Nuostabu. (Sustoja) Kas tau yra, Eva? Mažute, tu verki? Palauk, leisk man pažiūrėti. Tau kažko liūdna? Vaikeli mano, dėl ko tu čia graudinies? Gal aš ką nors kvailai pasakiau, tu gi žinai, kokia aš plepė!

EVA. Apsiverkiau iš džiaugsmo, kad aš vėl su tavim.

ŠARLOTĖ. Na tai apsikabinkim, kaip tada, kai tu buvai dar maža. Aš tik kalbu, kalbu apie save, bet dabar tu man turėsi viską papasakot. Eva, mieloji mano. Leisk, aš į tave pasižiūrėsiu. Man rodos, per tuos metus tu labai suliesėjai, tu visai nelinksma, kaip matau, turėsi pasakyti man, kas tau yra. Eime, atsisėskime čia, tu neprieštarausi, jei aš užsidegsiu cigaretę? Na tai sakyk, kaip čia tau sekasi, mažoji mano Eva?

EVA. Man viskas gerai. Net labai gerai.

ŠARLOTĖ. Ar judu čia nesijaučiat per daug nuo visų atsiskyrę?

EVA. Mums užtenka darbo parapijoj - ir Viktorui, ir man.

ŠARLOTĖ. Taip, suprantama.

EVA. Aš dar groju bažnyčioj. Praėjusį mėnesį surengiau muzikos vakarą. Grojau ir žmonėms pasakojau, ką aš čia groju. Vakaras labai pavyko.

ŠARLOTĖ. Galėsi ir man kada nors pagroti. Kai turėsi noro.

EVA. Aš labai norėčiau.

ŠARLOTĖ. Turėjau penkis koncertus mokiniams Los Andžele, jų „Music Hall". Kiekvienam koncerte - trys tūkstančiai vaikų. Aš grojau jiems ir pasakojau. Tu net neįsivaizduoji, kokio aš ten sulaukiau pasisekimo. Bet įtampa tiesiog siaubinga.

EVA. Mama, aš turiu pasakyti tau vieną dalyką.

ŠARLOTĖ. Taip.

EVA. Helena yra čia. (Pauzė)

ŠARLOTĖ (piktai). Tau reikėjo parašyti, kad ji čia. Nelabai dora iš tavo pusės pateikti man jau įvykusį faktą.

EVA. Jei aš būčiau tau pasakius, kad ji čia, tu nebūtum atvažiavus.

ŠARLOTĖ. O aš manau, kad būčiau atvažiavus.

EVA. Aš esu įsitikinus, kad tu nebūtum.

ŠARLOTĖ. Tau ne gana, kad mirė Leonardas? Kam reikėjo tą vargšę Leną dar čia atsigabenti?

EVA. Jau treti metai, kaip Lena čia gyvena. Aš tau rašiau, kad mudu su Viktoru nusprendėm paklausti Lenos, gal ji norėtų su mumis gyventi. Juk aš tau rašiau.

ŠARLOTĖ. To laiško, matyt, aš negavau.

EVA. Arba nesiteikei perskaityti.

ŠARLOTĖ (staiga apsiraminus). Čia, kaip matau, tu jau pradedi mane kaltinti.

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Aš dabar jos nepajėgsiu matyti. Bent jau šiandien.

EVA. Mama, mieloji! Lena - nuostabus žmogus, jai tik sunku kalbėti, bet aš išmokau suprasti, ką ji sako. Aš pabūsiu kartu ir tau išversiu. Ji labai tavęs pasiilgus, baisiai norėtų susitikti.

ŠARLOTĖ. Viešpatie, bet juk jai buvo visai gerai toje slaugos ligoninėje.

EVA. Tačiau aš pasiilgdavau jos.

ŠARLOTĖ. Tu įsitikinus, kad jai pas tave geriau?

EVA. Taip, jai čia geriau. Ir aš turiu kuo rūpintis.

ŠARLOTĖ. Ar jai nepasidarė blogiau? Norėjau pasakyti, ar jos?.. Ar jos?.. Ar jos būklė dabar nepablogėjo?

EVA. Aišku, pablogėjo. Juk tokia jos liga.

ŠARLOTĖ. Na, tai eime, pasisveikinsim.

EVA. Tu tikrai to nori?

ŠARLOTĖ (nusišypso). Man tai siaubingai nemalonu, bet aš nebeturiu kitos išeities.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Man visada sunku su žmonėmis, kurie nesugeba motyvuoti.

EVA. Tu čia kalbi apie mane?

ŠARLOTĖ. Gali suprasti kaip nori. O dabar eime.

 

4

 

ŠARLOTĖ. Lena, mažute. Dabar aš tave apkabinsiu ir pabučiuosiu. Paimsiu tavo rankas ir štai šitaip uždėsiu sau ant pečių. Aš dažnai apie tave galvojau. Kiekvieną dieną.

HELENA (kažką sako).

EVA. Helena perspėja, kad jai skauda gerklę, ji bijo, kad tu neužsikrėstum.

ŠARLOTĖ (dar kartą pabučiavus ją). O aš nebijau jokių bacilų. Sirgau sloga gal prieš dvidešimt metų. Koks gražus tavo kambarys. Koks nuostabus vaizdas. Toks kaip ir pro mano langą.

HELENA (kažką pasako).

EVA. Lena paprašė, kad nuimčiau jai akinius ir tu galėtum geriau ją apžiūrėti.

ŠARLOTĖ. Aš tave ir taip matau.

HELENA (vėl kažką sako).

EVA. Ji norėtų, kad tu rankom suimtum jos galvą ir gerai pasižiūrėtum.

ŠARLOTĖ. Taip bus gerai?

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Aš be galo džiaugiuosi, kad Eva rūpinasi tavimi. Aš to nežinojau, maniau, kad tu - vis toj ligoninėj. Aš net ketinau prieš išvažiuodama tave aplankyti. Bet čia geriau tau, ar ne?

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Dabar mes kiekvieną dieną būsime kartu.

HELENA (laiminga).Taip.

ŠARLOTĖ. Tau ką nors skauda?

HELENA. Ne.

ŠARLOTĖ. Kokia graži tavo šukuosena.

HELENA (kažką sako).

EVA. Čia tik tavo garbei, mama.

ŠARLOTĖ. Aš dabar skaitau nuostabią knygą apie prancūzų revoliuciją. Jei norėsi, galėsiu ir tau paskaityti. Susėsime verandoj ir aš tau paskaitysiu. Ar norėtum?

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Paskui gal pasivažinėsim automobiliu. Aš pirmą kartą šiame krašte.

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Aš tiek daug esu apie tave galvojus.

HELENA (kažką pasako ir nusijuokia).

ŠARLOTĖ. Ką ji sako?

EVA. Lena sako, kad tu esi pavargus ir tau šiandien nereiktų taip stengtis. Ji mano, kad tai tau kainavo jėgų.

ŠARLOTĖ. Ar Lena turi laikrodį?

EVA. Žinoma! Štai - prie jos lovos!

ŠARLOTĖ. Lena, štai tau mano rankinis laikrodis. Man jį dovanojo vienas gerbėjas, jam pasirodė, kad aš visada vėluoju. Ar Lena su mumis vakarieniaus?

EVA. Ne, pagrindinį vakarienės patiekalą aš jai dažniausiai atnešu pietums. Be to, žinok, ji nori suliesėti. Toj ligoninėj ji per daug valgydavo.

HELENA (vėl kažką nori pasakyti).

EVA. Lena sako, kad...

ŠARLOTĖ. Palauk, aš supratau, ką ji norėjo... Plaštakė daužos į langą! Argi ne taip?

 

5

 

ŠARLOTĖ (likusi viena). Kodėl aš jaučiuosi taip, lyg turėčiau karščio. Kodėl man norisi verkti. Kaip viskas idiotiškai kvaila. Atvažiuoti čia, dar jaustis pažemintai. Jausti sąžinės graužatį. Ak, tie amžini sąžinės priekaištai. Juk taip skubėjau atvažiuoti. Ir ko aš čia tikėjausi? Taip beviltiškai troškau, nedrįsdama net sau prisipažinti? Dabar palįsiu po dušu, paskui valandėlę snustelsiu ar bent atsigulsiu į lovą ir pabūsiu užsimerkus, o prieš vakarienę apsivilksiu ką nors gražaus. Eva galės įsitikinti, kad jos sena mamulė puikiai išsilaikius. Nėr čia ko graužtis, jau po keturių. Velniai rautų. Sėdi lovoj ir žiūri į mane tom savo didelėm akim. Apkabinau jos galvą ir pajutau, kaip liga tampo glebius jos kaklo raumenis. Velnias!.. Aš nebegaliu jos pakelti, atsinešti į savo lovą ir nuraminti kaip tada, kai jai buvo treji. Tas iškamuotas suglebęs kūnas - ir tai mano Lena. Tik jau be ašarų, velniai jas griebtų. Jau penkiolika po keturių. Palįsiu po dušu, ir ateis visai kitos mintys. Sutrumpinsiu savo viešnagę. Ir keturių dienų - į valias. Tiek dar aš ištversiu. Paskui - į Afriką, kaip buvau žadėjus. Koks negerumas. Koks skausmas. Iš tikrųjų skausmas. Palauk... Juk tas skausmas kaip antroje Bartoko sonatos dalyje. (Niūniuoja pati sau.) Taaip. Aš tuos taktus groju per greitai, tai aišku. Turėtų būti štai taip: prieštaktis pam pam, tik po to jau rangosi kančios gyvatėlė. Lėtai, be jokių ašarų, ten jau nebeliko ašarų, o gal jų net nebuvo. Panašu, kad taip. Jeigu visa tai pasitvirtins, mano buvimas klebonijoj turės šiokios tokios vertės. Apsivilksiu raudoną suknią, tiesiog iš piktumo, Evai atrodo, kad po Leonardo mirties man derėtų dėvėti ką nors ramesnio. Mano kūnui, šiaip ar taip, dar nieko netrūksta. Gal jis ir nebėra toks patrauklus, bet dar elegantiškas. Kai nuvyksiu į Afriką, aš... O gal man geriau - į Kretą, aplankyčiau Haroldą. (Nusijuokia) Jis, žinoma, paršas, tas mano mielasis Haroldas, bet skaniai gamina ir žino, kaip gyventi. Aš dar šį vakarą jam paskambinsiu, būtinai tai padarysiu, juk po tų kelių nuobodžios malonės valandų smagu bus paplepėti. (Ūmai) Kodėl aš tokia bjauri, vis pikta ir pikta. Juk Eva ir Viktoras tokie malonūs, jie taip džiaugiasi, kad aš čia esu. O tas Viktoras - net labai mielas. Tai verksnei Evai tikrai pasisekė. Toks puikus vyras. Dabar dar paaiškės, kad dušas nebeveikia! Ne, vis dėlto veikia.

 

6

 

EVA. Kokia keista ta mano motina, kažkokia nesuprantama! Kad tu būtum ją matęs, kai aš pasakiau, kad Lena gyvena čia, su mumis. Ta jos šypsena. Įsivaizduok sau, ji pasistengė net nusišypsoti, nors buvo nustebus ir nusigandus. O paskui, kai jau atsiradom prie Lenos kambario durų, - tikra artistė prieš eidama į sceną. Siaubingai bijo, bet moka tvardytis. Spektaklis buvo nepakartojamas. Kaip tau atrodo, gal mano mama - kažkokia bejausmė? Tai ko ji čia atvažiavo? Ko tikėjosi septynerius metus mūsų nemačiusi? Ko laukė? Ir ko aš pati galėjau tikėtis. Žmogus niekada nenustoja vilties.

VIKTORAS. Aš taip nemanau.

EVA. Negi artumas tarp motinos ir dukters niekada neišnyksta?

VIKTORAS Kai kam tikriausiai išnyksta.

EVA. Kai tik praveri vaikystės kambario duris, staiga kaip koks baisus vaiduoklis tave sugriebia, nors jau esi pamiršus, kad durys į tą kambarį dar apskritai yra. Kaip tau atrodo, ar aš jau pakankamai suaugus?

VIKTORAS. Aš nežinau, ką reiškia būti suaugusiam.

EVA. Ir aš nežinau.

VIKTORAS. Suaugęs lyg ir turėtų mokėti derinti savo svajones ir viltis. Kai esi jau suaugęs, nieko nebetrokšti.

EVA. Tu taip manai?

VIKTORAS. Ir galbūt nustoji stebėtis.

EVA. Tu atrodai toks protingas, kai sėdi įsikandęs tą senovišką pypkę. Tu tai jau neabejotinai suaugęs.

VIKTORAS. Aš su tuo nesutinku. Mane kasdien kas nors nustebina.

EVA. Kas gi tave nustebina?

VIKTORAS. Pavyzdžiui, tu. Be to, aš dar turiu daug absurdiškų svajonių ir vilčių. Ir, žinoma, su jomis susijusių troškimų.

EVA. Troškimų?

VIKTORAS. Aš vis dar ilgiuosi tavęs.

EVA. Kokie gražūs tie žodžiai! Deja, realiai nieko nereiškiantys. Aš užaugau tarp gražių žodžių. Štai „skausmas" - gražus žodis. Mano mama nesupyksta, nebūna nusivylus arba nelaiminga, bet ji vis „jaučia skausmą". Tu irgi mėgsti tokius žodžius. Čia, ko gero, tavo profesijos poveikis. Kai tu sakai „aš tavęs trokštu", nors aš stoviu šalia, man tai kelia įtarimą.

VIKTORAS. Tu puikiai žinai, ką aš turiu omenyje.

EVA. Ne, nežinau. Jeigu žinočiau, tau net į galvą neateitų pasakyti - aš tavęs ilgiuos.

VIKTORAS (nusišypsojęs). Tai tiesa.

EVA. Ji ir parodo, kad aš beveik tokia pat protinga kaip ir tu, gal net protingesnė, bet tai mažai ką tepasako. O dabar aš einu į virtuvę ruošti veršienos kepsnio. Mama visada sakydavo, kad aš prastai gaminu, ką jau ką, bet pavalgyti ji mėgsta. Kartą ji su tokiu amerikiečių impresarijum visą naktį šnekėjo apie padažus. Abu jie man pasirodė tokie egzaltuoti.

VIKTORAS. Man atrodo, tu gamini...

EVA. Nuostabiai. Ačiū, mielasis. Aš dar turiu nepamiršti savo mylimai mamytei paruošti kavos be kofeino. Aš vis stebėdavausi, kodėl ji negali užmigti. Dabar nujaučiu priežastį. Jeigu tokia moteris normaliai išsimiegotų, jos gyvybingumas sugriautų pasaulį, bet gamta, matyt, pasirūpino taip, kad nemiga ją šiek tiek apramintų. (Išeina ir vėl grįžta) Tu pamatysi, kokia išsipusčius ji ateis vakarienės. Atkreipk dėmesį, dailus jos drabužis turės mums subtiliai priminti, kad ji, nepaisant visko, yra vieniša ir gedinti našlė.

 

7

 

EVA. Mama, mieloji, kokia graži tavo suknia!

ŠARLOTĖ. Ar ji man tinka? Aš vis maniau, kad raudonos negaliu nešioti, bet vieną dieną sutikau seną draugą Samuelį Parkenhurstą, jis man ir sako: „Šarlote, aš - ką tik iš Dioro rudens kolekcijos, jie ten turi tokią raudoną suknią... Kaip tik tau." Aš paprašiau, kad jis ją parūpintų, ir ji iš tikrųjų man tinka. Esu išalkusi kaip vilkas.

EVA. Tikiuosi, tu būsi patenkinta. Aš iškepiau veršienos kepsnį. Tokį tu mėgdavai.

ŠARLOTĖ. Nuostabu. Pagaliau po tų visų viešbučių galėsiu žmoniškai pavalgyti.

VIKTORAS. Taip. Na, tai pakelkime taures. Mieloji Šarlote, už tavo atvykimą į mūsų kleboniją. Nuoširdžiausiai linkime, kad tau čia būtų jauku, kad tu čia ilgiau paviešėtum.

 

8

 

ŠARLOTĖ (angliškai). Alio, Paulai, čia tu? Taip, tu iš tiesų trukdai. Mes čia sėdim prie stalo. Ne, vakarieniaujam. Taip, šiame krašte vakarienė valgoma penktą. Kalbėk aiškiau. Kažkas vis traška. Iš kur tu skambini? Iš Nicos? Ką tu ten veiki? Žiūrėk, nepralošk mano pinigų. Ką sakai? (Dalykiškai) Taip, aš turiu, bet tegul jie nesitiki, kad viskas bus taip lengva kaip praėjusį kartą. Pasveikink juos ir pasakyk - man skirtas atlygis tegul lieka toks pat kaip anksčiau, be tavo komisinių ir kelionės išlaidų. Jie dar turėtų padengti ir mano išlaidas, viskas ten pašėlusiai brangu, tiesiog nuskurdino mane. Ir dar - tegul jie repeticiją numato taip, kad man būtų patogu. (Žiūri į savo kalendorių) Aš važiuosiu iš Miuncheno, galėtume repetuoti šeštadienį ir sekmadienį prieš pietus, jeigu Varviso užsispirtų daryti dvi repeticijas. Aš nenorėčiau išspaust iš savęs paskutinių jėgų, susisiekimas gana prastas, turi visą dieną praleisti oro uostuose. Pasitikrinsiu, man reikia akinių - po galais, kurgi aš juos padėjau? Eva, pažiūrėk, gal jie liko ant staliuko prie lango. Ačiū, Eva, mieloji! Tu tik pažvelk į mane. Senutė užsideda akinius. Ne, man tai nepriimtina. Ta diena man laisva, tu ir pats tai žinai. Net nemėgink, man net į galvą neateitų. Čia esu pasižymėjusi: laisva, laisva, laisva. Kiek jie, sakei, sumokės? Po velnių. Jeigu jie gali surengti tą „suknistą" koncertą antradienį, tegul bus taip. Tu dar primink, kad už pakylos įrengtų tualetą, kad man nereiktų siusioti į gėlių vazą, taip taip, daugiau jokių barokinių pilių. Dieve, padėk tau, Paulai. Trisdešimt trys laipsniai? Žiūrėk, tu ten nepervark. Prisimink - mes jau nebe jaunikliai. Myliu tave, tu ir pats žinai. (Padeda ragelį)

Čia mano agentas, jis toks malonus. Dabar jis - vienintelis mano draugas šiame pasaulyje. Ne, ačiū, aš konjako negersiu, tik lašelį viskio prieš vakarinę cigaretę. Aš galėčiau padėti nukraustyti stalą.

VIKTORAS. Mes juk sakėm, kad lepinsim tave.

ŠARLOTĖ (atsisėda prie pianino). Koks puikus senovinis instrumentas, koks puikus skambėjimas. Matyt, ką tik suderintas! (Pagroja) Dabar aš tikrai geros nuotaikos. Be reikalo taip jaudinausi.

EVA. Ką tu nori tuo pasakyti, mama?

ŠARLOTĖ (su ašarom akyse). O kaip tu manai, mergyte mano? Negi tu nesupranti, kaip aš jaudinausi susitikdama su tavim po septynerių metų? Aš taip siaubingai bijojau, visą naktį negalėjau užmigti ir, kai išaušo rytas, net ketinau paskambinti ir atšaukti savo kelionę, jei tu nori žinoti.

EVA. Bet, mama!

ŠARLOTĖ. Gal tu manai, kad aš esu geležinė? Ačiū, man porą gabalėlių cukraus. Toji kava be kofeino ne itin maloni, bet ką jau darysi - kitaip neužmigčiau. Matau, tu skambini Šopeno preliudus. Būk tokia gera, paskambink mums.

EVA. Gal ne dabar, mama.

ŠARLOTĖ. Eva! Nebūk vaikiška. Pagrok, suteik man džiaugsmo.

VIKTORAS. Eva, mažute, tu anądien pati sakei - norėtum, kad mama tavęs paklausytų. Negi pamiršai?

EVA. Na, jeigu jūs taip norit. Bet man labai toli iki... Aš tik noriu pasakyti, kad čia bus gryna saviveikla, jokios technikos. Aš nekreipiu dėmesio į pirštų padėtį, kaip čia parašyta. Aš taip nesugebėčiau.

ŠARLOTĖ. Mieloji! Gana tų atsikalbinėjimų. Sėskis ir pradėk.

EVA (skambina Šopeno preliudą Nr. 2 a-mol).

ŠARLOTĖ. Mieloji mano Eva.

EVA. Tai viskas, ką tu gali man pasakyti?

ŠARLOTĖ. Ne, ne, aš tiesiog sujaudinta.

EVA (nudžiugusi). Tai tau patiko?

ŠARLOTĖ. Tu man patikai.

EVA. Nesupratau.

ŠARLOTĖ. Dar ką nors paskambink. Mums čia dabar taip gera.

EVA. Aš norėčiau ką nors išgirsti apie savo klaidas.

ŠARLOTĖ. Tu nepadarei jokių klaidų.

EVA. Bet juk tau nepatiko, kaip aš pagrojau tą preliudą.

ŠARLOTĖ. Kiekvienas gali suprasti savaip.

EVA. Žinoma. Tačiau aš norėčiau išgirsti, kaip tu tai supranti.

ŠARLOTĖ. O kam tau to reikia?

EVA (primygtinai). Todėl, kad aš to prašau.

ŠARLOTĖ. Tu jau pradedi pykti.

EVA. Aš tik nusiminiau, nes jaučiu, kad tu nematai prasmės man aiškinti, kaip tu supranti šį preliudą.

ŠARLOTĖ. Na, jeigu jau taip nori. (Ramiai) Techniškus dalykus praleiskim, jie nebuvo labai jau prasti, nors tau vertėtų daugiau dėmesio kreipti į Kortoto aprašytą pirštų padėtį, - kai groji Šopeną, tai tikrai padeda atskleisti kūrinį. Tiek jau to, apie tą problemą nebešnekėsiu, verčiau pakalbėkim apie patį kūrinio supratimą.

EVA. Na?

ŠARLOTĖ. Eva, Šopenas nėra sentimentalus! Taip, jausmai jo stiprūs, bet ne perdėtai jausmingi. Tarp sentimentalumo ir jausmų - tikra praraja. Tavo pagrotas preliudas - apie tramdomą skausmą, bet ne svajingumą. Turėtum būti ramesnė, aiškesnė, net griežta. Tarsi turėtum karščio, bet mokėtum vyriškai tvardytis. Štai, pažiūrėk, pirmieji taktai. (Rodo į gaidas ir skambina) Man skauda, bet aš to nerodau. Trumpa atvanga. Tik akimirka, ir vėl kančia lygiai tokia pat, nei didesnė, nei mažesnė. Bet tvardytis reikia iki galo. Šopenas išdidus, sarkastiškas, ūmus, iškamuotas, įtūžęs, tačiau labai vyriškas. Jis nepanašus į jausmingą moterėlę. Tačiau štai šį preliudą reikia groti beveik bjauriai. Jo negalima dailinti. Jis turi skambėti nedarniai, sunkiai, arba jis turi būti baigtas tarsi vargais negalais. Štai taip, įsiklausyk. (Dar kartą pagroja tą dalį)

EVA. Suprantu.

ŠARLOTĖ (beveik nusižeminus). Nepyk ant manęs, Eva.

EVA. Kodėl aš turėčiau pykti? Priešingai.

ŠARLOTĖ. Aš jau keturiasdešimt penkerius metus groju tuos siaubingus preliudus. Ir vis dar yra paslapčių, kurių aš nesuvokiu. Bet aš neketinu pasiduoti.

EVA. Kai buvau maža, aš beprotiškai tavim žavėjausi. Paskui pavargau nuo tavęs ir nuo to tavo pianino per visus tuos metus. Dabar aš vėl tavim žaviuos, tik jau kitu atžvilgiu.

ŠARLOTĖ (sarkastiškai). Vadinasi, vilties dar yra.

EVA (rimtai). Taip, žinoma.

VIKTORAS. Man Šarlotės analizė atrodo viliojamai patraukli, bet Evos supratimas man - svarbesnis.

ŠARLOTĖ (patenkinta nusijuokia). Už tuos žodžius Viktoras gaus bučinį.

VIKTORAS (droviai). Aš tik pasakiau savo nuomonę.

 

9

 

EVA. Aš prie šito kapo ateinu kiekvieną šeštadienį. Jeigu nešalta, kaip šį vakarą, pasėdžiu ant suoliuko ir atsiduodu mintims. (Pauzė) Erikas nuskendo telikus dienai iki savo ketvirtojo gimtadienio. Mūsų kieme yra senas šulinys, jis buvo užkaltas, bet Erikas kažkaip atkrapštė dangtį ir įkrito. Mes jį greitai suradom, bet jis jau buvo miręs. Viktoras taip ir neįstengė su tuo susitaikyti, tarp jo ir Eriko buvo ypatingas ryšys. Aš iš pradžių gedėjau jo kažkaip išoriškai. Bet širdies gilumoje visą laiką jutau, kad jis tebėra čia, kad mes vis dar esame arti vienas kito. Man tereikia šiek tiek susikaupti, ir jis atsiranda. Kartais prieš užmigdama jaučiu, kaip jis alsuoja man į veidą arba ranka paliečia mano skruostą. Tau neatrodo, kad aš egzaltuota? Aš suprasčiau, jeigu taip mane vertintum. Bet man tai visiškai natūralu. Jis dabar gyvena kitokį gyvenimą, bet mudu galim susisiekti kada panorėję, mums nėra jokių ribų, nėra jokios neperžengiamos sienos. Kartais aš, žinoma, klausiu savęs, kaip atrodo tas kitas pasaulis, kuriame mano berniukas gyvena, alsuoja. Suprantu, to neįmanoma nupasakoti, tai jau - išlaisvintų jausmų pasaulis. Viktorui sunkiau negu man. Jis prisipažįsta, kad nebegali tikėti Dievą, nes Dievas leidžia vaikams numirti, sudegti, išprotėti, žūti nuo kulkos ar nuo bado. Aš mėginu aiškinti jam, jog tarp vaikų ir suaugusiųjų nėra jokio skirtumo, suaugusieji yra tokie pat vaikai, tik privalo apsimesti suaugusiais. Man žmogus - nepaprastas Dievo kūrinys, tarsi kokia mums nesuvokiama mintis; į žmogų sudėta viskas - patys aukščiausi ir patys žemiausi dalykai, kaip ir pats gyvenimas, žmogus yra Dievo paveikslas, bet Dievuje yra visko, o tas viskas - tarsi kokios galingos jėgos, dėl to sukuriami velniai, šventieji, pranašai, tamsuoliai, menininkai ir visokie maištininkai. Viskas greta, visa veržiasi viena į kitą. Tai tarytum kokie begaliniai, nuolat besikeičiantys raštai, tu supranti, ką aš norėčiau pasakyti. Turėtų būti neribota gausybė tikrovių, ne vien ta, kurią mes suvokiam siaurais savo pojūčiais, begalė tikrovių, jos supa, gaubia viena kitą, maišosi, susipina tiek vidumi, tiek išore. Tik baimė ir perdėtas protavimas verčia mus įžvelgti kokias nors ribas. Jokių ribų nėra. Nei mintims, nei mūsų jausmams. Ribos atsiranda tik iš mūsų baimės. Ar tau taip neatrodo? Kai tu groji tą lėtąją Bethoveno sonatos fortepijonui dalį, turėtum pajusti, kad atsiduri lyg beribiam pasauly, begaliniam judėjime, kurio iki galo neaprėpsi. Čia panašiai kaip Jėzui. Jis griovė įstatymus ir draudimus su tokiu jausmu, kokio anksčiau niekas nebuvo girdėjęs - tai meilė. Žinoma, žmonės išsigando, supyko, juk tie, kurie bijo, beveik visada mėgina pabėgti nuo užplūdusio neįprasto jausmo, nors anksčiau jie vaikščiojo ir beprotiškai ilgėjosi tų išsekusių, mirusių savo jausmų.

 

10

 

ŠARLOTĖ. Mane suima baimė, kai girdžiu ją taip kalbant. Ji tokia egzaltuota, tiesiog peržengia visas proto ribas. Koks įsitikinimas! Bendrauja su savo vaiku ir mano, kad jau įminė pasaulio mįslę, rado atsakymą į visus klausimus.

VIKTORAS (šypsosi). Taip, taip.

ŠARLOTĖ. Tu neturėtum leisti, kad ji šitaip klaidžiotų.

VIKTORAS. Ką nori pasakyti?

ŠARLOTĖ. Man susidaro įspūdis, kad Eva labai nelaiminga. Kurią nors dieną jai gali pasirodyti, kad viskas yra blogai, ir padaryti nebepataisomą kvailystę.

VIKTORAS. Tu rimtai šitaip galvoji?

ŠARLOTĖ. Taip, aš rimtai tau sakau.

VIKTORAS. Ji dabar viršuje, pas Leną?

ŠARLOTĖ. Ji turi paruošti ją nakčiai.

VIKTORAS. Sėskis, Šarlote, pasėdėk valandėlę ir paklausyk, aš pamėginsiu paaiškinti, kaip žiūriu į savo žmoną.

ŠARLOTĖ. Aš jau atsisėdau. Nagi?

VIKTORAS. Kai aš paprašiau Evos tekėti už manęs, ji tiesiai pasakė, kad manęs nemyli. Aš paklausiau, gal ji myli ką nors kitą. Ji atsakė, kad niekada nėra mylėjusi jokio žmogaus, kad nesugeba mylėti. (Pauzė) Mudu su Eva pragyvenome čia net kelerius metus, buvom malonūs vienas kitam, nemažai dirbome, per mano atostogas važiuodavom į užsienį, paskui mums gimė Erikas. Mudu jau buvom praradę viltį susilaukti savo kūdikio, kalbėjom apie galimybę įsivaikinti... (Pauzė) Taip tatai. Būdama nėščia Eva visiškai pasikeitė. Pralinksmėjo, pasidarė švelni, atvira. Šiek tiek aptingo, apleido parapijos darbą, nustojo grojus pianinu. Atsisėsdavo čia, į šį krėslą, pasidėdavo kojas ant kėdės ir stebėdavo, kaip šviesa keliauja per kalnus ir fiordą. Mudu staiga pasijutom be galo laimingi - atleisk, kad aš taip sakau, - mudu tikrai buvom laimingi, ypač lovoj. Aš dvidešimčia metų vyresnis už Evą, jau maniau, kad mano gyvenimas apsigaubęs tarsi kokia pilka plėve, tu tikriausiai supranti, ką noriu pasakyti. Man rodos, girdėjau save sakant: taip tatai, toks tatai gyvenimas, taip viskas ir baigsis. Bet staiga viskas pasikeitė, atsitiko kažkas nepaprasta... (Pauzė) Kažkas nepaprasta... (Pauzė) Atleisk, Šarlote, man iki šiol nelengva apie tai... (Pauzė) Taip. Tai buvo keleri labai sėkmingi metai. Kad tu būtum tada pamačiusi Evą. Kaip tik tada...

ŠARLOTĖ. Aš prisimenu tuos metus, kai gimė Erikas. Tada įrašinėjau Mocarto sonatas ir koncertus fortepijonui. Neturėjau nė vienos laisvos dienelės.

VIKTORAS. Taip. Suprantu. Mes vis kviesdavom tave, bet tu, deja, neturėdavai laiko.

ŠARLOTĖ. Taip.

VIKTORAS. Kai Erikas nuskendo, toji pilkuma dar labiau patamsėjo. O Eva viską suvokė savaip.

ŠARLOTĖ. Savaip? Kaip - savaip?

VIKTORAS. Evos jausmai išliko gyvi, bent jau taip atrodo. Ji šiek tiek sulyso, pasidarė kampuota, nepastovios nuotaikos - kartais ją ištinka pykčio priepuoliai. Bet man ji neatrodo egzaltuota arba keista. Gal kiek savotiškas jos įtikėjimas, kad sūnus tebegyvena šalia. Ji retai apie tai kalba, tikriausiai nenori manęs įskaudinti, o man iki šiol tebeskauda. Bet tai, ką ji kalba, atrodo, tiesa. Aš tikiu tuo, ką ji sako.

ŠARLOTĖ. Žinoma. Juk tu esi pastorius.

VIKTORAS. Tas menkas mano tikėjimas gyvas tik jos dėka.

ŠARLOTĖ. Atleisk, gal aš tave buvau užgavus.

VIKTORAS. Nieko tokio, Šarlote. Aš esu išsiblaškęs ir nepastovus, ne toks, kaip tu ir Eva. Dėl to aš kaltinu tik patį save.

 

11

 

ŠARLOTĖ. Kaip manai, gal man šiąnakt čia užtektų tik poros stiprių migdomųjų? Aš taip ir padarysiu. Pas jus taip ramu, tylu, tik lietus šnara į stogą. Dviejų mogadono ir dviejų valiumo man tikrai pakaks.

EVA. Ar turi visko, ko tau reikia?

ŠARLOTĖ. Viskas gerai. Mano sausainiai, mineralinis vanduo, grotuvas, kasetės, du detektyviniai romanai, ausų kamštukai, raištis ant akių, papildoma pagalvė ir mano kelioninis pledas. Gal tu norėtum paragauti tikro šveicariško šokolado - ką tik iš Ciūricho. Prašau, imk du gabalėlius.

EVA. Ačiū, mama, aš nelabai mėgstu šokoladą.

ŠARLOTĖ. Stebiuosi. Kiek atsimenu, vaikystėj tu buvai pamišus dėl visokių saldumynų.

EVA. Helena mėgo saldžiai, o ne aš.

ŠARLOTĖ. Tuo geriau, man daugiau liks.

EVA. Tai labanakt, mama.

ŠARLOTĖ. Labanakt, vaikuti, ačiū tau už šitą vakarą. Tavo Viktoras - tikrai žavi asmenybė. Turėtum jį saugoti.

EVA. Aš ir saugau, mama.

ŠARLOTĖ. Judu laimingi? Jums viskas gerai?

EVA (kantriai). Mama, mieloji. Viktoras - geriausias mano draugas. Nežinau, koks būtų gyvenimas, jeigu jo neturėčiau.

ŠARLOTĖ. Jis sakė, kad iš pradžių tu jo nemylėjai.

EVA. Jis taip ir pasakė?

ŠARLOTĖ. Pasakė. O ką?

EVA. Tiesiog truputį stebiuosi.

ŠARLOTĖ. Argi čia kokia paslaptis?

EVA. Ne.

ŠARLOTĖ. Bet tau nepatinka, kad jis man tai pasakė.

EVA. Viktoras nelinkęs kam nors atsiverti.

ŠARLOTĖ. Mudu kalbėjom apie tave.

EVA. Jei tu nori ką nors sužinoti, gali manęs paklausti. Patikėk, aš pasistengsiu būti atvira.

ŠARLOTĖ. Vaikeli mielas, neišpūsk iš to burbulo. Ko čia stebėtis, kad senai tavo mamai norisi žinoti, kaip sekasi jos dukrai. Mudu kalbėjome apie tave labai jau švelniai ir gražiai, gali neabejoti.

EVA. Aš vis negaliu suprasti, kodėl tu nepalieki žmonių ramybėj.

ŠARLOTĖ. Man rodos, aš ir taip per ilgai buvau palikus tave ramybėj.

EVA (šypsosi). Čia jau tu tikrai teisi.

ŠARLOTĖ. Nebelieskime šiandien tų graudžių temų. Paskui man ir migdomieji nepadės.

EVA. Dar galėsim kitą kartą pasikalbėti.

ŠARLOTĖ. Žinoma. Dabar apkabink mane ir pažadėk, kad nepyksi ant senos savo mamos.

EVA. Pažadu.

ŠARLOTĖ. Aš juk myliu tave, supranti.

EVA (draugiškai). Aš taip pat tave myliu.

ŠARLOTĖ. Nėra taip jau smagu likti vienišai, aš tau pasakysiu. Šiek tiek pavydžiu tau ir Viktorui.

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Po Leonardo mirties aš jaučiuosi velniškai vieniša. Tu gali tai suprasti?

EVA. Taip, aš suprantu.

ŠARLOTĖ. Ne, ne, ne. Aš tuoj susigraudinusi pravirksiu, bet mes jau sutarėm - šį vakarą jokios jausmų audros. Žinai, šitas detektyvas nėra toks prastas. Čia toks naujas rašytojas, Adamas Krečinskis. Girdėjai apie tokį?

EVA. Ne.

ŠARLOTĖ. Aš sutikau jį Madride. Jis dėl manęs buvo tiesiog pamišęs. Aš vos atsigyniau. Tiesą pasakius, per daug ir nesigyniau. Labanakt, mažoji Eva.

EVA. Labanakt, mama.

ŠARLOTĖ. Jis buvo susižavėjęs manimi kaip beprotis, sakė, jog aš - gražiausia moteris jo gyvenime. Ir ką man beliko daryti?

EVA. Pasakyk, ar anksti norėtum pusryčių.

ŠARLOTĖ. Dėl manęs nesirūpink.

EVA. Bet juk aš noriu tave palepinti.

ŠARLOTĖ. Na, jeigu jau taip reikalauji.

EVA. Stiprios kavos, pašildyto pieno, dvi riekeles juodos vokiškos duonos su Jarlsbergo sūriu ir dar baltos, paskrudintos su medum. Argi ne taip?

ŠARLOTĖ. Dar stiklinę šviežių apelsinų sulčių.

EVA. Ačiū, kad priminei, būčiau pamiršus.

ŠARLOTĖ. O, nėra taip būtina...

EVA. Labanakt, mama! Gausi ir sulčių.

ŠARLOTĖ. Labanakt, mieloji.

 

12

 

ŠARLOTĖ (viena). Dabar būtų pats laikas žvilgtelti į mano sąskaitas. (Išsiima raudoną užrašų knygutę) Reiktų pasakyti Brameriui, kad jis investuotų tuos pinigus, kuriuos paliko Leonardas. Namas taip pat šio to vertas, tu, mielasis, niekada nesirūpinai nei savo pajamom, nei išlaidom, buvai pakilęs virš visų žemiškų rūpesčių, visas problemas palikdavai Šarlotei. „Šarlote, tu labai protingai tvarkai mūsų pinigus, tu - mano tikras finansų ministras." O vieną sykį supykęs pasakei, kad aš per daug šykšti. Gal ir esu šykštuolė. Su pinigais esu atsargi. Tai mano senelio, motinos tėvo, ūkiškas kraujas ir protas. Trys milijonai septyni šimtai trisdešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt šeši frankai. Tik pamanyk, koks tu, Leonardai, turtingas buvai. Niekada nebūčiau pagalvojus. Ir viską palikai tai savo senai Šarlotei. Bet ir aš dar turiu vieną kitą grašį. Kartu sudėjus išeis daugiau kaip penki milijonai. Tai ką man daryt su tais pinigais? Nupirksiu Viktorui ir Evai gražų automobilį. Kiek jie dar gali važinėti tuo laužu, kurį mačiau kieme stovintį. Tiesiog pavojinga... Pirmadienį nuvažiuosim į miestą ir išsirinksime naują. Tegul jie pasidžiaugia. Ir mane pradžiugins. (Žiovauja) Jau darausi rami ir mieguista. Dar truputėlį paskaitysiu tą Adamo knygą ir gesinsiu šviesą. Čia tikrai tylu. Lietus, atrodo, liovėsi. Taigi. (Skaito) „Ji oriai ir nebyliai ištiesė jam raudoną savo nekaltybės gėlę, jis paėmė ją be entuziazmo, nors visą popietę spoksojo į jos mažas stangrias krūtis ir vešlias šviesias putytės garbanėles, kyšančias pro bikinio kraštą." Viešpatie, koks šlamštas! Tas Adamas - tikras idiotas, nors dėl manęs tiesiog galus darėsi. (Nusišypsojusi) Bet gal geriau man pačiai nusipirkti naują automobilį, o mersedesą atiduoti Evai ir Viktorui? Į Paryžių galėčiau grįžti ir lėktuvu, ten aš nusipirkčiau naują, kam čia man tokį kelią vairuoti. (Žiovauja) Rytoj rimtai kibsiu į Ravelį, Dieve, kaip aš pastarosiom savaitėm apsileidau, tiesiog nedovanotina. (Užsimerkia) Nuobodus žmogus tas Viktoras, pilkas kaip Josefas, dar pilkesnis. Tokie tik nuobodulį kitam įvaro. Žinoma!

(Durys atsidaro. Šarlotė išsigąsta. Į kambarį įlekia Helena, puola ant motinos, ji tokia sunki ir stipri. Jos grumiasi. Ir čia Šarlotė prabunda.)

 

Versta iš:

Ingmar Bergman. Höstsonaten.

Stockholm: Bokförlaget Pan/Norstedts, 1978

 

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

 

Skaityti tęsinį

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)