Dugnas traukia

 

Kartą vienas žmogus, kurį maniau esant geriausiu draugu, tarė:

– Tu be reikalo bendrauji su žemesnio socialinio statuso žmonėmis. Žinok, dugnas traukia...

Tąkart man pakako pažiūrėti į jį baltomis akimis, kad ši tema nebūtų plėtojama. Maniau, tuo viskas ir baigsis. Anaiptol. Mano geriausias draugas palaipsniui tapo tiesiog draugu. Kiek vėliau – geru pažįstamu. Dar vėliau supratau, kad šio žmogaus visai nepažįstu. Tuo pačiu metu paaiškėjo, kodėl jis taip mielai „broliavosi“, kai man gerai sekėsi.

Šiandien aš žvelgiu į šulinį atokioje apleistoje sodyboje. Šulinio dugne drybso nepažįstamasis, kurį radau lovoje su menama geriausia savo drauge. Žinau jo vardą, pavardę, gimimo metus, socialinį statusą, bet nė velnio neišmanau apie jį patį. Sieloje šiukšlina ir tuščia kaip turguje pirmadienį.

Persisveriu per rentinį. Juodoje skylėje – lopinėlis dangaus ir juodas mirguliuojantis mano siluetas. Jaučiu sunkiai suvaldomą norą nerti galva žemyn. Atsispiriu pagundai.

– Žinai, drauguži, tu teisus. Dugnas traukia. Bet dabar aš turiu nuo ko atsispirti.

Imu mobilųjį ir renku numerį.

– Alio, brangioji, čia – aš.

Kurortas

 

– Velnio nešta ir pamesta boba! – pykstu.

Menkas malonumas būti išmestam vidury nakties. Iki sezono atidarymo dar geri du mėnesiai. Naktimis nėra malonu valkiotis net kurorte. Pasuku link artimiausio viešbučio.

– Vietų nėra! – kiaukteli budinti administratorė.

Jai labiau rūpi televizijos filmas nei keistas naktibalda, ieškantis prieglobsčio. Bjauru, nuliūstu. Petį rėžia krepšio rankena, jaučiuosi apgailėtinai. Mano nevykėliškumas spinduliuote spinduliuoja. Pasuku link išėjimo.

– Palaukit, – netikėtai pasikeitusiu tonu prabyla moteris, – dar turim vieną laisvą trivietį. Jei rytoj iki vidudienio išsikraustysit, leisiu pernakvoti už vienviečio kainą.

Puiku. Susimoku, paimu raktus. Administratorė palydi mane į antrą aukštą. Štai ir mano laikina priebėga.

– Pusryčiai bare nuo aštuntos iki dešimtos! – dar išgirstu ir lieku vienas tarp trijų lovų.

Apsidairau. Įprastas viešbučio kambarys ir jam būdingas kvapas, nuobodus interjeras. Ant sienos kažkokios teplionės – stilizuotas ryškiai raudonas moters aktas. Kiek aptriušus kiliminė danga. Drabužių spinta riogso tarp trijų lovų. Atidarau jos duris. O, koks čia polietileninis maišelis? Praskečiu jį ir matau daug vyriškų kaklaraiščių. Po šios dienos (ir nakties) peripetijų nė kiek nenustembu. Iškratau maišelio turinį ant grindų. Suskaičiuoju 28 kaklaraiščius. Cha, tiek pat, kiek man metų! Sutapimas nestebina – esu pernelyg atbukęs nuo pastovaus nervinimosi. Atsisėdu ant grindų ir imu rišti Vindzoro mazgus. Dirbu greitai ir tvarkingai. Šis užsiėmimas mane nuramina. Paruoštus ryšėti kaklaraiščius tvarkingai suguldau ant vienos lovos. Po akimirkos užsnūstu.

 

Važiavau automobiliu, mane sustabdė inspektorius ir ėmė klausinėti, ar aš nematęs, kokios spalvos buvo šviesoforo šviesa. Geltona ar žalia? – kamantinėjo jis, nors jokio šviesoforo neprisiminiau. Po šimts, ir kam šioje dykynėje reiktų reguliuoti eismą? Inspektorius, taip ir negavęs jokio atsakymo, sugrįžo prie savo stalo, stypsančio šalia kelio. Nei automobilio, nei kokios pastogės! Keista... Jis užgulė stalą, padėjo galvą ant rankos ir liūdnai rypavo:

– Geltona ar žalia? Geltona ar žalia? Geltona ar žalia?...

Žvilgtelėjau į didelę jo plaštaką ir ko neapsivėmiau. Ji buvo apėjusi augliais, primenančiais jūrų duobagyvius. Pastarieji sutartinai lingavo.

– Jėzau, kas jūsų rankai?

– Aš labai nusidėjau, aš keliausiu į pragarą, – rypavo pareigūnas. – Geltona ar žalia? Geltona ar žalia?..

„Kvaileli, ar tik jau dabar jame nesi?“ – šmėstelėjo man ir pabudau.

 

9.15. Op, op, keltis, praustis, pusryčiauti! Drungnas dušas išvaiko makabriško sapno likučius ir nuslopina rytinę erekciją. Apžiūriu savo plaštakas. Nėr pakitimų. Nusišluostau senu frotiniu rankšluosčiu su mėlyna žyme. Tikras senųjų laikų reliktas. Keturkampyje vos įskaitomos G ir Ž raidės. Pamanykit: mano inicialai! Suprantu, kad juokauti su savo atvaizdu veidrodyje yra kiek per drąsu. Veikiausiai senutėlis rankšluostis pavogtas iš kokios nors sanatorijos „Gintarinės žaros“ arba „Gyvybės želmens“. Nėra kada gilintis, reikia paskubėti, nes geri pusryčiai – puikios dienos pradžia.

Bare supratau, kad diena vargu bau bus gera. Permatomo sūrio riekučių, per kietai išvirtų kiaušinių ir rusvo bizalo nedrįsčiau pavadinti pusryčiais. Net duona – ir ta – kažkokia ne tokia. Numoju ranka: bala nematė! Užkąsiu kavinėje. Susirenku daiktus ir maunu į gatvę.

Apima nepaaiškinamas pojūtis, kad kažkas čia ne taip. Lyg ir visų numylėtas kurortas, lyg ir ne. Namai atrodo kažkokie nušiurę, gatvėse nesimato automobilių. Akis užkliūva už gatvės pavadinimo lentelių. Jų – dvi. Dviem kalbomis. Mąstau, ką tai galėtų reikšti. Veikiausiai dėl turistų iš Rytų meras nusprendė atkurti dvikalbystę iškabose... Ką gi, kiekvienas savo darže tvarkosi kaip išmano. Einu į artimiausią kavinę, garsėjančią spurgomis.

– Labas rytas, – pasisveikinu.

Atsako nėra. Padavėjai aš – nė motais. Ji kalbasi su kažkokiu tipeliu, dėvinčiu tamsiai mėlyną chalatą. Prieinu prie prekystalio. Ant jo guli mediniai skaitytuvai. Jokio kasos aparato.

– Norėčiau kavos ir spurgų, – pareiškiu ne itin galantiškai.

– Paklausykit, drauge, ar nematot, kad su žmogum kalbu? – piktai spigindama mažomis akutėmis atrėžia padavėja.

Žmogėnas mėlynu chalatu irgi į mane įsispokso. Staiga jie abu išspaudžia gailias šypsenėles. Vyriokas dingsta ūkinėse patalpose, o padavėja, negalėdama atplėšti žvilgsnio nuo mano sportinės striukės, pernelyg meiliai kniaukteli:

– Jums... kiek spurgų? 

– Malonėkit šešias. Ir juodos kavutės.

– Tuoj bus. Iš jūsų – du trisdešimt.

Nustembu. Na ir pigumėlis. Išsiimu iš piniginės du litus ir litą monetomis.

– Grąžos nereikia.

Pasiimu spurgas ir kavos puodelį. Pusiaukelėje link staliuko mane sustabdo kiek isteriškas padavėjos balsas:

– Palaaaa, palaaa! Kokie čia piiiniiigai???

Sustoju kaip įbestas. Nejaugi neapsižiūrėjęs latus padaviau? Grįžtu ir matau drebančioje padavėjos rankoje tris litus.

– Na, trys litai. Viskas gerai, nes jau pamaniau, kad latų būsiu jums davęs.

Padavėja išbąla.

– Nejuokinga, pilieti! Kokia čia provokacija? Iškart supratau, kad čia kažkas ne taip. Mūsų žmonės nevaikšto visokiais adydasais išsičiustiję!

Kol aš bergždžiai bandau suprasti šią tragikomišką situaciją, tarpdury pasirodo mėlynchalatis, lydimas dviejų... milicininkų! Mentai be ceremonijų užlaužia man rankas ir mes jau dardame geltonai mėlynu „ožiu“ į kurorto milicijos skyrių. Pakeliui jie manęs tik vieno dalyko klausinėja:

– Iš kur kurtkę parovei, sūka tu?

 

Žvyro pagalvėlės

 

Ar esate kada nors girdėję apie žvyro pagalvėles? Ne šiaip sau žvyro, bet geriausios smulkintos skaldos žvyro. Nuplauto vaikišku šampūnu, surūšiuoto pagal dydį ir net spalvą. Yra rausvo, pilkšvo bei rusvo žvyro pagalvėlės. Aš visad renkuosi rausvojo. Įprotis, žinote.

Nuo vaikystės puošiausi rožinės spalvos drabužiais. Mokykloje ryšėjau tik rožinius kaspinus. Dėl to kartais net Rožine pantera buvau vadinama. Gražu, tiesa? Ekvitas pasakytų, kad grožis yra skonio reikalas. Pavyzdžiui, vardas Šesemteta patiko tik mano tėvams. Ekvitui buvau tiesiog „teta“, o jis man – „kvitas“.

Draugavome aštuonerius metus. Žvyro pagalvėlės jam – ne itin prie širdies. Ne kartą yra priekaištavęs:

– Teta, apie rimtus dalykus pamąstyk. Laikas šeimos židinį kurstyti.

– Tau reikia, kvitai, tu ir kurstyk, – kaskart atsakydavau.

Matydavau, kad tokie mano žodžiai Ekvitą liūdina, bet aš juk nesu jo laimės garantas. Čia jums ne baleto mėgėjų-svingerių orgija operhauzo balkone. Čia – rimti dalykai. Ar blogai XXI amžiuje nenorėti vaikų? Draugė astrologė mane nuramina. Girdi, kažkoks juodasis mėnulis ne tuose namuose užsibuvo, todėl man seksis darbe, bet nesiseks šeimoje... Ne kartą kvitui apie tai sakiau. Jis net pagrasino:

– Prisižaisi, teta, su tais juoduliais, oi, prisižaisi.

Ekvitas ėmė gerti. Gėrė vienas, cituodamas R. Gavelį, kad svaiginantis kompanija reikalinga tik liumpenams. Iš pradžių man buvo vis tiek. Esame suaugę, tad ir elgtis galime kaip išmanom. Vėliau įgriso kvito tuščias stiklinis žvilgsnis. Mečiau jį. Visiškai atsidėjau savo pagrindiniam pomėgiui – žvyro pagalvėlėms.

Draugužis iškeliavo Anapilin be didesnių ceremonijų. Atgulė šeimos kape. Pats taip ir nesukūręs šeimos. Kiekvienam savo: kam sriuba per skysta, kam deimantai per smulkūs. Nesužiūrėsi visų.

O tada į mano gyvenimą įsiveržė Darijus. Tai karštas kaip liepsna, tai šaltas kaip ledas. Visiškai abejingas mano pomėgiams, horoskopui ir praeičiai. Ištvirkęs, bet ir taurus. Nesidomintis žvyro pagalvėlėmis. Neprognozuojamas, bet jaudinantis. Kaskart, laukdama jo puolimo, nejučia priglausdavau prie krūtinės žvyro pagalvėlę. Kaip ir dabar. Tik kažkas buvo ne taip. Užvalkčio kamputis pajuodo. Iš jo ėmė sunktis juosvas kleisteris. Išsigandusi numečiau pagalvėlę ant žemės.

– Kas čia? – nervingai drebėdama paklausiau.

– Mekonijus, – ramiai ištarė Darijus.

 

 

Marija

 

Su juo būdavau beveik visada. Žinojau turinti pradėtų darbų, kuriuos derėtų tinkamai pabaigti. Iš pradžių jis manęs net nepastebėdavo. Buvo už mane vyresnis. Kai pagalvoji: kas tie penkeri metai? Na taip, sulaukus brandaus amžiaus – niekis. Tačiau bręstant – beveik praraja. Nepastebėdavo jaunesnės, įkyriai sekiojančios visur, kur tik įmanoma buvo sekioti. Neatkreipdavo dėmesio nė tada, kai droviai staipydavausi tiesiai panosėje. Atrodė, kad veria žvilgsniu mane kiaurai – lyg būčiau kokia tuščia vieta!

Kai jis pradėjo susitikinėti su merginomis, reikalai pakrypo į gerąją pusę. Nors ir vyresnis būdamas elgėsi kaip paskutinis mažvaikis. Kliedėdavo kažką apie dangų ir žvaigždes, kai būdavo tinkamiausia proga įsiversti mergiotę į lovą. Slapčia klausydavausi aistringų svaičiojimų ir tyliai kikendavau. Na ir naivuolis! Ilgainiui man įgriso tos beveik vienodos prakalbos. Patykojusi vakare tamsioje laiptinėje spyriau jam į sėdimąją. Kvailutis ne tiek išsigando, kiek nepatogiai pasijuto.

– Atsiprašau, kas čia?.. Jūs mane su kažkuo supainiojote? – bandydamas įžvelgti, kas slepiasi šešėliuose, klausė.

„Čia aš – Marija!“ – kvatojau mintyse, bet taip ir nepasirodžiau. Vėliau už šią išdaigą gavau barti nuo vyresniųjų, bet net jie sutiko, kad reikėjo griebtis kažko radikalaus. Spyris turėjo paveikti. Pagaliau jis turėjo mane pastebėti.

Sėdėdamas ant Kauko laiptų suolelio jis tirtėdamas rūkė. Baigta sesija nedžiugino, nes laukė dveji metai kariuomenėje. Tiesą sakant, ne todėl jis tirtėjo. Dažną nupurto šaltukas, kai prisiartinu. Taip buvo ir šįsyk. Jis, kalendamas dantimis, pažvelgė į mane, loštelėjo atgal, papurtė galvą ir skubiai nuėjo savais keliais.

Mūsų ryšys, buvęs šiek tiek artimas, nutrūko beveik aštuoniolikai metų. Kiek išgalėdama stengiausi jam padėti. Jaučiau dėkingumą – tokį daugiau abstraktų, kartais nemotyvuotai jausmingą. Tas jausmingumas, deja, daugiau kenkė, nei buvo naudingas. Įkopęs į ketvirtą dešimtį, jis praturtėjo tik dvasiškai. Kas šiais laikais vertina dvasingumą? Cha! Na, yra tokių... Ypač čia. Kad ir kaip ten būtų, jis ir finansiškai neskurdo. Kasdieniai rūpesčiai tarp mūsų sukūrė menamą sieną – negalėjau tinkamai prie jo priartėti. Tik išgėręs jis kviesdavosi mane, bet kuriai patiktų būti merginamai įkaušusio vyrioko?

Viskas pasikeitė, kai mama neva šiaip sau papasakojo apie mane. Nesitikėjau, jog jis taip susijaudins. Mačiau jo veide sumišimą, skausmą. Tada pajutau ir meilę. Buvo kiek nejauku, kai visą kelią namo jis tyliai raudojo. Nei šis, nei tas...

Paskui viskas įvyko labai greitai. Gavau žinią, kad mano vardas patvirtintas per ceremoniją ir man suteikta teisė prisijungti prie vyresniųjų. Supratau, dabar – jau tikrai metas. Vakare įsliūkinau į jo miegamąjį, pasilenkiau ir pabučiavau į skruostą.

– Sudie, broli, – švelniai ištariau.

– Sudie, sese, – šypsodamasis per miegus atsakė brolis.

Žinojau, ryte jis norės sugrąžinti šią akimirką ir atsisveikinti „iki pasimatymo“. Cha! Tas jo jausmingumas vis išlenda kaip yla iš maišo.

Būk kantrus, broli, būk kantrus!

                                                               

 

 

Šokoladinis kiaušinis

 

– Nemyliu tavęs, tėti! – patempęs lūpą rėžia sūnus.

Sustoju kaip įbestas. Truputį palinkstu – lyg kas peiliu bakstelėja į paširdžius. Pažiūriu Laimiui į akis ir ramiai ištariu:

– Žinau, sūneli.

Atsakymas jam netikėtas. Suapvalėja didelės vaikiškos akys. Sūnus mąsto, kaip derėtų atsikirsti. Netrukdau. Surenku jo mantą ir tvarkingai sukraunu į kelioninį krepšį. Čia telpa jo drabužėliai, keletas žaislų, viena kita vaikiška knygutė ir vaistai. Mano sūnus serga. Jam kasdien būtina vartoti vaistus. Laimei, esu vaistininkas, gaunu nuolaidų. Antraip būtų sunkiau. 

– Eikime, važiuosim pas mamą, – užsegęs krepšį pratariu.

– Nenoliu! Aš nenoliu! – prieštarauja Laimis.

Atsisėdu ant seno sudedamojo fotelio. Apsižvalgau. Kambarys užgriozdintas senais daiktais. Čia man priklauso tik knygos, muzikos įrašai ir keletas paveikslų. Jie atrodo juokingai ant senų nublukusių tapetų. Kai savaitgaliais už sienos pykstasi girti kaimynai, mėgstu žiūrėti į paveikslus. Viskas tada atrodo netikra. Kaip ir šiandien ištarti Laimio žodžiai.

Kišenėje turiu šokoladinį kiaušinį, sūnus tokius mėgsta. Ypač džiaugiasi viduje radęs įdomų žaisliuką. Norėjau dovanėlę atiduoti vėliau, bet ranka pati išsitiesia.

– Ooo, kyndelis! – nudžiunga pyplys. 

Po akimirkos sučeža blizgus popierėlis, kiaušinis mažiaus rankose skyla pusiau. Netikrame trynyje laukia staigmena.

– Atidalyk! – liepia Laimis ir grąžina geltoną dėželę.

Atsargiai ją praveriu: čia įdėtos kažkokio žaisliuko dalys. Randu ir popierėlį. Jame nubraižyta, kaip derėtų surinkti žaisliuką. Turėtų išeiti ketvertukas. Nebloga edukacinė priemonė... Kol sūnus mėgaujasi šokoladiniu „lukštu“, surenku ketvertuką iš smulkučių dalių. Visai simpatiškas skaičius. Dar užmetu akį į instrukciją. Užkliūna pernelyg ryškus užrašas „Made in China“. China... Kinija... Keturi... 

Vėl palinkstu. Šįkart iš staiga apėmusio siaubo. Skubiai pašokęs čiumpu apstulbusį vaiką į glėbį ir bėgte išbėgu iš buto. Pro pravertas duris kyšteli galvas nustebę tėvai. Virš durų puikuojasi skaičius 44.

Važiuodamas užmiesčio keliu veidrodėly stebiu ant kėdutės snaudžiantį Laimį ir paslapčia viliuosi, kad jo vardas jam tikrai pasitarnaus.

 

 

Vėdarai

 

– Mindaugai, kur tave velniai nešioja? – spigus Marytės balsas veria kiaurai.

– Čia aš, tuoj atnešu… – iš bulvių rūsio pasigirsta duslus atsakymas.

– Judinkis, slunkiau! – neatlyžta Marytė.

Kieme dvokia. Prancūzų buldogas Šmėkla voliojasi ant smirdančios žolės. Marytė piktai pašnairuoja į augintinį, bet nieko nesako. „Gyvulys yra gyvulys. Medžiotojas mat. Reikia saugoti žarnokus, kad neištampytų. Ir kurių galų tas Mindozas šuns nepririšo? Irgi mat – sumauta gyvūnų globos draugija.“ Marytei pikta, nes vyras atsisakė padėti išplauti žarnas. Koktu jam, matai. Koktumas baigsis, kai vėdarai bus paruošti. Prisirys jų tada kaip kiaulė, pers visą naktį kaip arklys. Žvėrinčius, ne šeima…

Pasirodo Mindaugas, dviem pilnais kašikais bulvių nešinas.

– Asile, kam tu sudygusių bulvių pririnkai, ar gerų neradai? O čia – mandavoškės. Mažesnių tikriausiai jau nebuvo?

Vyras žiojasi kažką atsakyti, bet Marytė greitesnė: tik švyst ir ištraukė krepšius iš rankų, šliūkšt užpylė vandens iš kibiro. Papurtė, dar užpylė.

– Ko stovi kaip šmėkla? Eik, Šmėklą pririšk, kol visai neprasmirdo!

Mindaugas numoja ranka ir nusliūkina gaudyt buldogo.

 

Prie virtuvės lango sėdi pyplys ir mažu piršteliu „gano“ vapsvą. Vabzdys, it girtas traktorininkas, zigzagais ropinėja stiklu, retkarčiais padūgzdamas ir pasidaužydamas į nematomą kliūtį. Krosnyje traška besikūrenančios malkos. Kambaryje senutė pyksta ant televizoriaus:

– Eik tu peklon, svieto pabaiga. Mūsų stribas bažnyčioj žegnojas...

Jos komentarus nutraukia pratisas „Yyyyyyyy!“ Moteriškė skuba virtuvėn ir mato verkiantį anūką, iškėlusį mažą pirščiuką.

– Kas yr, Broniuk?

– Vapsva įkaaaando, – lieja ašaras mažius.

– Duok, papūsiu, – siūlo pagalbą bobutė.

Vaikas veikiai aprimsta. Jis klausosi nesuprantamų žodžių, bobutės dosniai beriamų televizoriui.

– Bobute, kas yra strybas?

– Šuva, ne žmogus, Broniuk.

– Kaip Šmėkla?

– Blogiau. Daug blogiau...

Berniukas nutyla pamąstyti.

 

Mindaugas, sukdamas šalin nosį, riša šunį prie obels. Nusiplovęs rankas, eina skusti bulvių.

Žarnos jau paruoštos, Marytė sukasi virtuvėje. Sūnų prižiūri uošvė. Bulvių daug. Gal ir be reikalo jis užsiminė, kad vėdarai būt ne prošal? Kaimynas davė jam skerstuvių. Ne uošvei, ne žmonai, o būtent jam. Kaipgi kitaip? Mindaugas visada sušelpia Pranuką penkličiu. Retsykiais vyrai, sulindę į kaimyno garažą, kartu sveikatą taiso. Ten moterys nesirodo. Ne bobų reikalas, anot Pranuko. Niekis. Bulves skusti – ne maišus tampyti. Šito meno gerai išmoko armijoj.

Marytė kiek palankiau žvilgčioja į vyrą. „Bent jau bulves skusti tas slunkius greitas.“

Mindaugas elektrine trintuve sutarkuoja bulves, Marytė prideda į tarkius prieskonių ir ima kimšti žarnas. Broniukas darbus stebi. Norėtų mamytei padėti, bet mato, kad ji pikta, tad kantriai laukia, kol vėdarai bus pašauti į krosnį. Uošvė pradeda plauti bliūdus ir tvarkyti stalą. Negirdėti nė žodžio, tik indai tarška.

Pagaliau ruoša baigta. Visi susėda už stalo. Jaukiai čirška ir spragsi vėdarai. 

– Tėti, vapsva yra strybas, – prataria pyplys.

Nei iš šio, nei iš to uošvė ima raudoti. Kieme pratisai sustaugia Šmėkla.

 

 

Išrinktieji

 

Tik trims mūsų buvo leista pamatyti dievą. Teko girdėti šventvagiškų gandų, kad dievų iš tikrųjų yra daug. Kuo jau kuo, o tokiais neišmanėliškais prasimanymais mes netikim. Mes žinome beveik viską apie mus supantį pasaulį. Žinome, kad jis sukurtas mums. Pasaulis teikia pastogę, parūpina maisto ir yra puiki vieta giminei pratęsti. Kalbama, dievas gali daugintis, kada panorėjęs. Tai – irgi prasimanymai. Kam jam daugintis? Daugintis reikia mums.

Ko mes bijome? To, kas yra anapus. Gąsdina nežinia. Buvo čia drąsuolių, savo valia pasišovusių tyrinėti tą „anapus“. Nė vienas negrįžo. Sunku patikėti, kad ten yra geriau, nei čia. Baugu kažkaip... Anapus iškeliauja tik negyvėliai. Gyvieji lieka čia. Tiksliau tariant, dauguma gyvųjų. Išrinktieji pamato dievą. Sakoma, jis – toks didingas, kad savo skleidžiama šviesa ir ugniniu kvėpavimu geba nužudyti jį pamačiusiuosius. Mums tai yra garbingiausia baigtis. Skirta tik geriausiems. Sunku tapti išrinktuoju. Reikia daug išmokti. Reikia sustiprėti tiek, kad pakaktų jėgų bent akimirką atlaikyti dievo žvilgsnį. Išrinktųjų pareiga – permaldauti dievą ir išgelbėti gyvuosius nuo jo rūstybės.

Neketinau tapti išrinktuoju. Dabar žinau, kad ir tiedu neketino. Tiesa tokia: mūsų trijulę išrinko seniausieji. Jie sakė, kad esame ypatingi, nors niekada tokiais nesijautėm. Užuot kamavęs save klausimais „kodėl?“ ir „kaip?“, sėmiausi jėgų. Tiedu neatsiliko. Tylėjome, nes nenorėjome išsiduoti, jog esame apimti siaubo. Sunku susitaikyti su mintimi, kad rytoj būsi paaukotas.

Rytojus atėjo per greit. Visi mus išlydėjo. Seniausieji negavo progos pavapėti apie išrinktųjų pasiaukojimą, visuotinę gerovę ir neišmatuojamą dievo galybę. Nejučia trise susiglaudėm. Lyg tas artumas galėtų mus išgelbėti... Varomi savo lemties, pajudėjome anapus.

Kūną nudegino nepakeliamas skausmas, apakino ryški šviesa. Senoliai nemelavo. Dievas buvo didesnis net už pasaulį, jis žudė savastimi. Trumpam užplūdo neišmatuojama laimė ir begalinis pasididžiavimas savimi. Trumpam. Tuojau apėmė klaikus siaubas: aš pamačiau... kitą dievą! Akimirksniu sugriuvo visa tai, kuo tikėjau ir dėl ko gyvenau. Baisi tiesa temdė gyvybės likučius: supratau, kad išrinktojo dalia – ne permaldauti dievą, o sužinoti kraują stingdančią paslaptį apie dievų gausą. Laimei, tiedu jau buvo negyvi.

Išsinešiau siaubingą žinojimą vienas.

– Ingrida, tu tik pažiūrėk, kokios kirmėlės! Kaip arkliai! Greitai duok šuniui vaistų. Ir pati išgerk!

– Gerai, mielasis...  

 

 

Kibinai

 

Sutikite, penktadienio rytai yra kitokie. Jie – džiugesni, skleidžiantys šventinę nuotaiką, nesvarbu, kad ir kokie būtų už lango orai. Kėliausi šį penktadienį apimtas keistos nuojautos. Ne todėl, kad buvo tryliktoji mėnesio diena. Velnio tuzinas manęs nejaudino. Jutau kažką kita. Lyg ir palengvėjimą, tartum būčiau išlaikęs valstybinį egzaminą.

Šiandien laukė profesinio tobulinimosi kursai, juos dar vadinome „mobiliosiomis sesijomis“, nes tie patys lektoriai makaluodavosi po įvairius šalies miestus ir dėstydavo savo amžinas tiesas vis kitiems klausytojams. Mano mieste kursai vyko viešbučio, mėgstamo turistų iš Rytų, konferencijų salėje. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, nes tos sesijos kol kas buvo nemokamos. Jas finansavo lobistinių interesų turinčios užsienio kompanijų atstovybės. Vis dėlto konferencija viešbutyje, kuriame būdavo, švelniai tariant, neramu, savaime intrigavo. Nusiprausiau, suvalgiau klasikinį senbernio patiekalą – kiaušinienę. Šokau į savo „drandalietą“ ir nuparpiau į Adamsų šeimos vertą pastatą semtis profesinių žinių. Pakeliui prisiminiau, kad derėtų apsirūpinti mineralinio vandens atsargomis. Alkoholinė dehidratacija – itin nemalonus, nors ir plačiai paplitęs reiškinys, ypač po smagaus ketvirtadienio vakaro, praleisto kartu su kvatoklėmis studenčiokėmis.  

Sustojau prie „Proximos“, esančios visai šalia linksmojo viešbučio. Netoli durų mane pasitiko keista trijulė: nenusakomo amžiaus pailgo veido moteris, tatuiruotus bicepsus demonstruojantis kalėjimo absolventas ir šviesaus gymio jo kolega imbecilo mina. Ta ledi išpurtusiais paakiais man rodė špygą. Kai jau buvau visai šalia, ji nepaprastai seksualiu balsu tarė:

– Vladai, tu, kaip žmogus „zapaslyvas“, gal galėtum man makroflekso parūpint?

– Ko čia man rodai špygą? – suirzęs paklausiau. – Ir aš – ne Vladas!

Įdėmiai apžiūrėjau smalsutės palydovus. Į galvą šovė vienintelė žymaus drabužių dizainerio mintis, apibūdinama dviem rusiškais žodžiais: Božė božė!.. Trijulė mane praleido, tačiau tebestovėjo prie įėjimo. Abejingai nutapnojau į vidų, nusipirkau butelaitį negazuotos „mineralkos“. Įdomioji kompanija tebebuvo ten pat. „Ką gi, nors kažkas šiame gyvenime manęs laukia“, – sumečiau ir ryžtingai patraukiau išėjimo link. Mano nuostabai, ta „švediška šeima“ skubiai pasitraukė, sutūpė į kledarą, dar baisesnį už mano, ir kriokiant kiauram duslintuvui movė į artimiausią gatvę. Ilgiau stebėtis nebuvo laiko, po dešimties minučių turėjo prasidėti kursai. Sėdau į savo ratus. Hmm... megztas angelas, kabantis ant veidrodėlio, atrodė kitaip. Jo linksmai styroję sparnai subliūško.

– Ko nusiminei, pakaruokli? – linksmai stūgtelėjau ir nudardėjau link netoliese esančio viešbučio.

Keista, bet kursuose nesimatė nė vieno pažįstamo veido. Kaip visada dominavo moterys. Pernelyg senos arba pernelyg jaunos, kad būčiau su jomis tiesiogiai susidūręs studijų metais ar darbo reikalais. Susiradau laisvą vietą ir patogiai įsitaisiau.

Lektorius iš mano Alma Mater postringavo apie žaizdų rūšis, jų priežiūrą ir tvarsliavą. Nuobodybė. Net užsnūdau. Snaudžiau neilgai. Krūptelėjęs pabudau, nes salėje tvyrojo neįprasta mirtina tyla, kurioje monotoniškai skambėjo šaltas lektoriaus balsas. Paprastai moterėlės tokių kruvinai-pūlingų temų nemėgsta. Čiagi viskas buvo priešingai: jos lyg užburtos klausėsi paskaitos ir akimis ryte rijo vaizdinę medžiagą, kuri net man vietomis atrodė pošlykštė. „Šitas bobynas – su geležiniais kiaušiais...“ – šmėstelėjo ne itin korektiška mintis. Laimei, kita paskaita buvo įdomesnė – apie alkoholio žalą. Situacija pasikeitė: dabar jau aš lyg užhipnotizuotas klausiausi ir dėjausi kiekvieną žodį makaulėn, o moterys abejingai tarpusavy pliurpė. Taip besikaitaliojant padėčiai, baigėsi mano mineralinis ir atėjo pietų pertrauka.

Kirminui numarinti buvo patiekti kibinai. Klausytojos it pagal komandą susispietė apie užkandžių stalus. Pasigirdo vaišėms už dyką būdingas šurmulys, kai stengiamasi prisikrauti kuo daugiau nemokamo valgio, tuo pat metu plepant su aplinkiniais.

– Kokie skanūs kibinai! – džiūgavo vienos kolegės.

– Ojėja, įdaras tiesiog burnoje tirpsta! – antrino joms kitos.

Minia, tarškinanti lėkštėmis, manęs nedžiugino. Ne visada paranku būti džentelmenu, ypač kai esi vienetinis egzempliorius gausioje alkanų damų kompanijoje. Teko sliūkinti į viešbučio barą. Penkiasdešimt gramų brendžio ir espresso kava neįtikėtinai greit išsklaidė nelinksmas godas.

– Čia tai bent kava! – neslėpiau susižavėjimo.

Barmenas patenkintas išsišiepė.

– Tai jau tikrai, ne tas konferencijos birzgalas, – mirktelėjo man. – Bet užtat kibinai ten – ypatingi, mūsų firminiai! – pridūrė.

„Labai tuo abejoju...“ – šmėstelėjo minorinė mintis, prisiminus kolegių rajumą ir staiga pamirštas visas dietas, kai ant stalo – nemokami užkandžiai. Baigiau gerti brendžiuką, nusipirkau dar mineralinio buteliuką ir grįžau į konferencijų salę.

Čia manęs laukė maloni staigmena. Ant savo stalo radau lėkštutę, kurioje pūpsojo du gražiai paskrudę kibinai! Už manęs sėdinti dama maloniai šypsojosi.

– Paragaukite ir jūs šito skanėsto, – tarė ji.

– Ačiū jums už rūpestį, tikrai nesitikėjau ragausiąs kibinų, – dėkingai linkteldamas, atsakiau jai.

Ne veltui barmenas rekomendavo paragauti šio patiekalo. Tai nebuvo tik traškioje tešloje iškeptas kapotos mėsos įdaras. Tai buvo kažkas daugiau. Paragavę tokių gardėsių, žmonės palaimingai mykia: „Mmm-m!“ Mykiau ir aš. Pasičepsėdamas. Viešpatėliau, tokio išskirtinio skanumo kibinų gyvenime nebuvau valgęs! Nuotaika galutinai pasitaisė, pasirengiau kitai paskaitai, tačiau mintys tebesisuko apie firminius viešbučio kibinus. „Būtų gerai nusipirkti jų virtuvėje ir parsivežti namo“, – šovė į galvą genialiai paprasta mintis, kuri manęs nebeapleido iki pat konferencijos pabaigos. Tiesą sakant, paskaitos man neberūpėjo, sėdėjau salėje tik dėl to, kad gaučiau dalyvio sertifikatą, ir mąsčiau, kiek man tų kibinų nusipirkus. Įsivaizdavau, kaip juos skaniai, užsigerdamas kaip ledas šaltu alučiu, sušlamšiu vakare.

Gavęs sertifikatą kaip vėjas nulėkiau į barą.

– Ar galėčiau nusipirkti kibinų??? – drėbiau uždusęs.

Barmenas tik skėstelėjo rankomis:

– Nežinau, reikia paskambinti į virtuvę.

„Tai ko tu lauki, gyvuly? Skambink greičiau!“ – rėkte rėkiau mintyse.

Jis žvilgtelėjo į mane, keistai nusišypsojo, pakėlė ragelį ir surinko virtuvės telefono numerį. Praslinko dešimt kankinamai ilgų sekundžių. Virtuvė neatsiliepė.

– Žiūrėkit, mano pamaina jau baigiasi, o virtuvėje niekas neatsako. Aš jums užrašysiu telefono numerį, pasiskambinkit pats, – barmenas draugiškai pasiūlė.

Sutikau nedelsdamas. Dribęs fojė į fotelį išsitraukiau mobilųjį ir surinkau virtuvės telefono numerį. Užimta. Pajutau, kad ima siutas. Paskambinau dar. Vėl užimta!

– Eina jie skradžiai! – piktai nusikeikiau ir nuėjau prie mašinos.

Megzto angelo sparnai visai nuleipo. Atrodė kaip dvi lietpalčio klostės. Aš irgi jaučiausi šiaip sau. Teks pasitenkinti bulvių traškučiais. Kibinų šiandien nebebus... Staiga pagalvojau: „Reiktų paskambinti dar kartą – dėl visa pikta.“ Surinkau numerį. Valio, ilgas signalas, turi gi kažkas atsiliepti!

Ragelyje pasigirdo malonus balsas:

- Laba diena. Vladas klauso.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)