Vydūno 140-ųjų gimimo metinių minėjimas balandžio pabaigoje – kuklioje „Žinijos“ salėje. Tie patys veidai kaip ir prieš keturiasdešimt metų, kai Vilniaus universitete buvo švenčiamas šimtmetis rašytojo filosofo, gal daugiausia lietuviškai mąsčiusio apie žmogaus kelius į žmoniškumą. Tačiau padaryta nemažai – išėjo keturi Raštų tomai, kelios Vacio Bagdonavičiaus knygos, veikia Vydūno draugija, toliau renkama ir publikuojama visa, kas susiję su šios unikalios asmenybės gyvenimu ir kūryba. Kultūros problemos Vydūno palikime užima svarbią vietą, jos supratimas gali būti apglėbtas viena fraze: kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. Potekstė: kūrybinis pradas vienija gyvenimą ir kultūrą. Gyvenimo kūrimas prasitęsia meninėje kūryboje, įgyjančioje apibendrinimo galių. Minėjimo vakarą vyko tyli ir garsesnė diskusija: ar Vydūnas neklydo nuolat kalbėdamas apie galimą žmogaus pažangą, juk, praėjus šimtmečiui nuo brandžiųjų filosofo darbų, jos nematome. Priešingai – beveik kasdien mūsų sąmonę sukrečia nauji nežmoniškumo atvejai (televizija, spauda, popierinė ir internetinė, tuo metu kaip tik mėgavosi austro, įkalinusio ir prievartavusio savo dukterį, plačiais aprašymais). Sąmonė nežmoniškų, patologinių atvejų tiesiog atakuojama – medijų paslaugumas patologijoms neįtikėtinas; patologijų galimybės plečiamos, joms tarsi purenama dirva, ruošiami dar baisesni nusikaltimai. Klusniai einame paskui; jokia baisumų fantastika nebegali pralenkti to, kas semiama ir neseikėjant dalijama iš gyvenimo, tarsi praradusio savikūros energiją. Medijas valdančiųjų ar joms vadovaujančiųjų argumentas paprastas: tuo domimasi, tai skaitoma, žiūrima; tai perkama. Šiandien jau galime pasakyti: žmogus yra tai, ką jis perka. Galiausiai jis ir pats save suvokia kaip produktą, priklausomą nuo aplinkos, nuo visagalės pasiūlos, nuo galingai plėtojamos reklamos medijų rinkos. Atrodo, kad kiekvienas totalitarizmas, įskaitant ir vartotojišką, stiprina įvairiausias žmogaus priklausomybes. Taip pat ir priklausomybę nuo moderniųjų medijų. Priklausomas žmogus yra lengviausiai valdomas. Medijos, kurios imtų rūpintis kultūra, dabartyje negautų pelno, reiktų ryžtis ilgalaikėms, tolimų perspektyvų investicijoms.


       Vienas ryžtingiausių Vydūno žingsnių kaip tik ir buvo – priešintis brutaliai žmogaus priklausomybei nuo aplinkos: „Todėl jokiu būdu nereikėtų pasiduoti minčiai, kad žmogus esąs aplinkumos padaras <...>. Žmogui duotas ir užduotas pasaulis. Bet pasauliui duotas žmogus. Tik ne tam, kad pasaulis iš žmogaus padarytų niekniekį, bet kad žmogus, kurdamas pasaulį ir jame dirbdamas, stiprėtų savo esme ir pasaulį kas dieną daugiau prisunktų savo žmoniškumo galios, žmoniškumo požymių“1 („Žmogus ir aplinkuma“, 1925).


       Ar begalime šiuos aukštos retorikos sakinius suvokti kaip reikšmingą pranešimą, kaip mediją, pasiekiančią mūsų sąmonę? Dabartinės medijos tokių pranešimų nebetransliuoja, žmogaus aukštoji patirtis nebeatnaujinama, sąmonės kanalai užnešti šlako, dumblo nuosėdų. Žmogus yra niekniekis, kuriam mandagiai siūlyti ar atkakliai brukti galima bet ką. Blogiausia yra tai, kad nebetikime prasmės žiniomis nei vydūniško (nors nebūtinai tik vydūniško) turinio pranešimais. Labiau tikime, kad gyvenimas yra toks: parduodamas ir perkamas. Esame tuo kasdien įtikinėjami.


       Bet taip nėra, nes taip būti negali. Tik kitaip būnantys, kitaip gyvenantys nebesusisiekia vieni su kitais, negauna pastiprinimo viešumoje nei iš viešumos. Turi keistis mūsų viešieji kanalai; turime labiau pasikliauti kultūra: Vydūnu, Vaižgantu, Šatrijos Ragana, – rašytojais, kurie vienu ar kitu mastu buvo aukštos mokytojiškos prigimties, turėjo esminių žinių, kurias siuntė toli į priekį. Rašytojai yra žinių turėtojai, aiškintojai, siuntėjai, perdavėjai.


       Kas yra atsitikę? Kodėl kultūros, jos turimų ir kaupiamų žinių perdavimo ir perėmimo ryšiai atrodo sutrikę? Galbūt mes nesuvokiame ar ir nepajėgiame suvokti naujųjų medijų prigimties?

 

       Kad ir kokiu aspektu kalbėtume apie medijas, kalbame apie kultūros reiškinius. Bet ir apie reiškinius, kurie tarsi atitrūksta nuo savo šaknų ir kartais netgi jas naikina. Tad ir atsiranda jungties (ar prieštaros) galimybė tarp medijų ir kultūros. Žinia yra medija ir medija yra žinia – bendrybė, nebepasigendanti autoriaus. Žinia, kurią išgirstame, yra kalbinis pranešimas; kažkas jam tarpininkauja, atlieka mediumo vaidmenį. Tarpininkaujantys (asmenys, spausdinti tekstai, fotografijos dekoracijos, įvairiausi ženklai) yra medijų būdai. Kaip perduoti žinias, kaip susisiekti, kaip užmegzti ryšius, kaip perspėti, žmonija sprendė nuo pat savo sąmoningumo pradžios. Laužai ant Žemaitijos kalnų, antikos bėgikai, nešantys pranešimus apie pergales ir pralaimėjimus. Ženklų vis daugėja, ženklai keliagubėja, daugėja ženklinančių, mąžta ženklinamo arba to, ką esame įpratę laikyti tikrove. Išsiplėtus medijų erdvei, kartais suabejojame tikrovės ribomis.


       Šiandien medijų įvairovė labai didelė ir didėjanti. Vis daugiau vietos tenka vaizdams, vizualiajai kalbai. Neabejotinai mąžta kalba perduodamos informacijos dalis. Vaikai nuo mažens įpranta žiūrėti, įpranta suvokti vaizdus, sąmonė darosi imlesnė vaizdiniui negu kalbai. Ir mokykliniuose vadovėliuose siekiama pateikti kuo daugiau vaizdinės medžiagos: puslapis jau formuojamas kaip ekranas. Kalbai tenka tik užrašų, titrų, subtitrų vaidmuo. Kuo trumpiau, glausčiau, kad būtų aprėpiama žvilgsniu. Nepageidautina vaizdesnė kalba, kalbinės metaforos praslysta pro sąmonę, įpratusią žiūrėti, bet vis mažiau gebančią matyti.

Technologijos išplėtė fotografijos galimybes; fotografija virsta universalia medija, fotoaparatas gali būti nukreiptas ne tik į kitus ar į aplinką, bet ir į save, leisti save tyrinėti. Fotografuoti gali kiekvienas, net mobiliuoju telefonu. Fotografija kaip medija irgi labai mobili. Tai teikia jai didelių privalumų. Bet ne kiekviena fotografija gali pasiekti fotografinio pranešimo lygmenį. Fotografija kaip masinė medija vykdo užsakymus: kaip žurnalistas laikraštyje tik tarnauja, taip ir fotografas iš anksto žino, kas turi būti nuotraukoje, sakykime, iš kraupaus įvykio vietos. Fotografijos menas – kita medijos rūšis. Du fotografijos krantai, bet susisiekiantys; meninė fotografija taip pat medija, turinti specifinių ypatybių ir galimybių pranešti tai, kas kitaip nepranešama. Atsiranda pasipriešinimas toms galimybėms, kurias siūlo skaitmeninė fotografavimo technika. Grįžtama prie aparatų, kurie leidžia dalyvauti nuotraukos gimimo procese.


       Išsiplėtojusi fotografija duoda galimybių įžvelgti ir tuos procesus, kurie vyksta kalbos mene. Ir kalbinės medijos iš vienos pusės tarsi suartėja – nebėra neperžengiamos ribos tarp elitinės ir masinės kūrybos, jos gali viena į kitą prasiskverbti, nors ir iki tam tikros ribos. Manytina, kad elitinės kūrybos išlikimas yra pagrindinė šiandieninės kultūros problema. Elitinę kūrybą (ar bent jos ištakas) dabar gali paaiškinti elitiniai menininkų gyvenimai – mažose sodybose prie Merkio, Šventosios, Ūlos, bet gal jau nebe Labanoro apylinkėse, kur pernelyg daug masuotės ir jai priklausančios masinės kultūros. Elitinė kūryba – iš sąmonės atsakomybės, pirmiausia iš jos skaidrumo, ekologiškumo, kurį sunku būtų sukonkretinti. Iš galimybės gyventi asketiškai, taupiai, daug ko atsisakant. Lyg kitos rūšies elitiškumas – ne iš pertekliaus, bet ir ne iš skurdo, o iš laisvo apsiribojimo. Iš vilties, kad jei dar ką ir galima sužinoti apie žmogų ir jo pasaulį, tai tik iš gamtos, iš žemės, iš jos atsivėrimo pavasarį ir užsivėrimo rudenį.

Medijų analizė tampa nauja medijų rūšimi. Tyrinėdami medijas imame suvokti, kad medijos taip pat tiria mus; intermedialumas gali būti suvoktas ne tik kaip skirtingų medijų susitikimo, susipynimo būdai, bet ir susitikimo su žmogum galimumai. Visos medijos tarsi išsišakoja iš žmogaus, kuris yra pirminė medija: ir pranešimas, ir mįslė sau bei pasauliui. Labiausiai individuali medija, kiekvienas žmogus skirtingas, ne tik veidas, akys, skirtingi kūnai, gestai. Kūno kalba – nepaprasta kalbos įvairovė. Kūno kalboje susipina vaizdiniai ir žodiniai kalbos būdai; kalba įkūnyta, kūnas įžodintas. Ir tylinčio kūno negalime atskirti nuo kalbos, kūnas yra persmelktas kalbos. Kalba formavosi kaip komunikaciniai tinklai, pranešimai, pranešinėjimai. Kalbos pranešimuose slypi jų perdavimų– gavimų technologijų poreikis. 


       Pirmosios kalbinės medijos sukurtos rašto žmonių, rašytojų. Nėra nė vieno ir lietuviško spaudos leidinio, kuriame nebūtų dalyvavę ar net vadovavę rašytojai. Rašytojas yra žmogus, kuris geba mąstyti ir rašyti, turi kalbos galią bei galią kalbai. Ankstyvosios medijos yra kalbos medijos, programos, kuriomis buvo ugdoma visuomenė, formuojama jos tapatybė – puikūs „Aušros“ ir „Varpo“ pavyzdžiai. Medijos, kurios rūpinosi ir lietuvių kalba, kaip pagrindiniu savo instrumentu, mediatoriumi tarp intelektualinės, patriotinės programos ir visuomenės. Kalba yra seniausia ir pagrindinė medija. Didžiausia tarpasmeninės komunikacijos, susižinojimo galimybių teikėja.


       Šiuolaikinių medijų centre – jau ne kalba; centre – vaizdai. Vaizdinių kalba, kurios daugiausia teikia televizija, rodanti vaizdą iš toli, bet lyg iš arti. Tai, kas rodoma, ima veikti ir kaip fonas; lyg kokia antrinė tikrovė, kuriai dalyvaujant žmonės valgo, tvarkosi, atlieka kokius nors veiksmus. Stebint televizijai (o viešose vietose ir specialiai stebėjimo kamerai), nyksta privatumas, intymumas, senka ir refleksijos, juolab kultūrinės, galimybės. Viešai žmogus reglamentuoja savo elgesį, kad tiktų viešumai, jos taisyklėms. Atskirai mąsto tik atskiras.


       Vaizdiniai, reginiai – daromi specialiai arba bandomi ištraukti iš tikrovės. Realybės šou – itin pasisekęs pavadinimas, reiškiantis realybės padirbinėjimą, padirbinį. Tikrovė, net ta, kuri žmogui yra jo tikrovė, imama regėti per prizmę, kurią suteikia televaizdai. Televizijoje kalba yra aptarnaujanti vaizdą, patarnaujanti; pati savaime, natūrali kalba televizijai yra netinkama, nuobodi, turi būti kuo nors pavaizdinama; bent ryškiaspalviais kaklaraiščiais, šukuosenomis, drabužiais iš firminių salonų (apie tai pranešama). Diskusijų, susikirtimų troškimas reiškia ir siekį įveikti kalbą, matyti ne kalbančią, o kalba gestikuliuojančią figūrą. Įdomu stebėti, kaip įjungtas monitorius, pagal pirminį sumanymą turėjęs tik paskatą iliustruoti, kalbėjimą paverčia vaizdų (diagramų, skaičių) komentaru, nepastebimai išardo rišlų pasakojimą.


       Bet juk ir televizijos (apskritai moderniųjų techninių medijų) provaizdis yra sukurtas kalba, ir sukurtas taip įtaigiai, kad jau beveik du su puse tūkstančio metų neišnyksta iš žmonių sąmonės. Kalbame apie Platoną, apie jo vadinamąją Olos alegoriją, pateiktą septintojoje „Valstybės“ knygoje. Prisiminkime ją, išverstą lotynisto Benedikto Kazlausko: kaip žinome, pokalbio formos.

 

Pažiūrėk: juk žmonės yra tarsi požeminiame būste, panašiame į olą, kur per visą jos ilgį tęsiasi platus šviesulys. Iš pat jaunystės ant jų kojų ir ant sprando – pančiai, žmonės negali pajudėti iš vietos, ir jie mato tik tai, kas yra tiesiai prieš jų akis, nes pasukti galvos dėl šių pančių jie negali. Žmonės atsukti nugaromis į šviesą, einančią iš ugnies, kuri degdama kyla aukštyn toli nuo jų, o tarp ugnies ir kalinių aukštai eina kelias, pažvelgus – aptvertas neaukšta siena, lyg pertvara, už kurios juokdariai sustato savo padėjėjus, kai virš pertvaros rodo lėles.

– Įsivaizduoju, – tarė jis.

– Įsivaizduok, kad už šios scenos kiti žmonės neša įvairius rakandus, laikydami juos taip, kad jie matomi virš sienos; jie neša ir statulas, ir visokių gyvųjų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Be to, kaip atrodo, vieni iš nešančių kalbasi, kiti tyli.

– Įdomiai tu pieši keistų kalinių vaizdą, – tarė jis.

– Panašų į mus. Visų pirma, ar tu manai, kad, būdami tokioje padėtyje, žmonės ką nors mato, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos atspindi ugnis ant esančios prieš juos olos sienos?

– Kaipgi jie gali matyti, – tarė jis, – ką nors kita, kai visą gyvenimą jie priversti laikyti galvą nejudant.

– O daiktai, kuriuos perneša ten, už sienos? Ar ne tas pat yra ir su mumis?

– Taip, yra.

– Jeigu kaliniai galėtų vienas su kitu kalbėtis, ar, tu manai, jie negalvotų duodą pavadinimus kaip tik tam, ką jie mato?

– Būtinai taip.

– Toliau. Jeigu jų aidas kalėjime atspindėtų tai, ką tik žmonės, eidami pro šalį, ištaria, ar, tu manai, šiuos garsus jie priskirtų kam nors kitam, o ne praeinančiam šešėliui?

– Vardan Dzeuso, aš to nemanau, – tarė jis.

– Tokie kaliniai tikrai laikytų tiesa einančių pro šalį daiktų šešėlį2.

 

       Interpretuojant vieno iš pamatinių antikos filosofijos tekstų dalį, dėmesys atkreipiamas į tai, kad olos kaliniai (arba mes, tai pabrėžiama ir tekste) tiesa arba tikrove laiko ant olos sienos judančius šešėlius. Platonas pasitelkia tarsi marionečių teatrą, vaidinimo arba panašumo į vaidinimą galimybę. Išlyga: jeigu kaliniai galėtų vienas su kitu kalbėtis... Bet jie negali, nes negali pasukti galvos, negali vienas į kitą kreiptis – nuo jaunystės (dabar – nuo pačios ankstyviausios vaikystės) sąmonė užimta vaizdų, panašių į šešėlius, arba šešėlių, panašių į vaizdus. Platono kaliniai negali bendrauti, nes jų kojos ir kaklas pririšti, mes – todėl, kad mūsų akys įbestos į ekraną. Šiuolaikinio televizinio žmogaus pančiai yra priklausomybės nuo jam kuriamos šešėlių tikrovės pančiai – uždėti taip, lyg užsidėti pačių sau. Užsidėti taip, kad be jų gyventi lyg ir nebegalim. Abiem atvejais negalima pasukti galvos, negalima kalbėtis.


       Girdime, kaip į seną mintį, seną kalbėjimą–mąstymą atsiliepia seniausi lietuvių kalbos klodai – frazeologiniai junginiai: sukti galvą, vadinasi, mąstyti, rūpintis, susiformuoti ir išlaikyti atskirą supratimą, kritišką santykį ir su šešėliais ant olos ar ant gyvenamo kambario sienų.


       Platono mąstymas daugiareikšmis: žmonės oloje yra kaliniai, bet kaliniai panašūs į mus. Žmogaus laisvėje yra daug nelaisvės, o nelaisvėje – laisvės, pirmiausia kaip mąstymo, galvos sukimo, galvosūkio, būdingo tik laisvam žmogui, gyvenančiam savo galva. Aišku, savo galva gyvenančių dar turime, bet jų vis mažiau. Taip, Maxima apie viską pagalvoja (kurį laiką už mus galvojo vienas dienraštis), bet kuo labiau už mus mąsto ir medijų erdvėje savo vietą užsiimantys prekybos centrai, tuo labiau mūsų sąmonei lieka tik judantys šešėliai.


       Vienas svarbiausių galvosūkių – kas yra tikra, kokiu būdu žmogus dar pajėgia susitikti su tikrumu, kaip geba jį patirti. Koks vaidmuo čia tenka kalbai?


       Tikrovės problema – koks paradoksas, kad tai, kuo, atrodo, esame pertekę, yra problemiška. Filosofo Arvydo Šliogerio žvilgsnis: klausimas, kurį pirmą kartą iškėlė graikai – kur yra tikrovė; jos žmonės ieško tūkstantmečius3. Poeto Sigito Gedos mintis: „Vis dėlto visi įvaizdžiai ir visos metaforos atima iš mūsų tai, kas brangiausia. Atima ir laidoja tikrovę“4. Įvaizdžiai ir metaforos – tai jau kalba, tai jau tikrovės persikėlimas į tai, kas nebėra tikrovė. Nejaugi sukdami galvą, kaip pasiekti tikrovę, artėdami į ją kalbos būdu ar keliu, mes dar labiau ją prarandame? Kaip ir kultūra technologijomis tobulindama medijas, galiausiai ima iš jų justi grėsmę pačiai sau. Bet prarasti galime tik turimą ar turėtą. Tikriausiai nuolat esame prie ribos: turime (turime ir kalbėdami, kai visu kūnu esame kalboje ir kalba apima mus, kalbančius) ir neturime, prarandame, kai prarandame santykio, matymo, kalbėjimo tikrumą.


       Skirtingos perspektyvos: filosofui tikrovė yra ieškoma; poetui prarandama, atimama, vadinasi, turėta. Platonas tikrovę nukėlė anapus žmogaus, tikrovė – idėjų pasaulyje. Iliuzija, kurią netikėtai išsako ir S. Geda, kad tikrovę turime, kol joje esame, kol neįvelti į nutolusią ir nutolinamą kalbą, nebesaistomą tikrovės, jos daiktų. Sutapimas su tikrove, tikroviškas ir tikras buvimas – vaikystė, kuri įvairiais požiūriais įsitvirtina kaip žmonijos mitas. Tikrovė, iš kurios išaugama, iš kurios išeinama be galimybės sugrįžti. Viena iš esminių prarasčių, iš kurios formuojasi tikrovės ilgesys ir nesibaigiančios tikrovės paieškos. Akivaizdu, kad visose šiose būties komplikacijose dalyvauja kalba, kurią galime suvokti kaip pirmuosius žmogaus išėjimus iš savęs ir savo pirminės, prigimtinės, sutaptinės tikrovės. Kalba prasideda ir vystosi ir kaip kalbos menas. Kalbos procesuose veikia žmogaus dvasinė energija; kalbos kūrimui reikalinga energija tarsi atimama iš tikrovės. Bet sėkmės atveju jai ir sugrąžinama.


       Nėra tikros kalbos be meno kalbėti. Be galios kalbai – iš tikrovės ir į tikrovę. Kalbos galia – ne tik medijinė, bet ir mediatorinė. Dalyvaujanti suartėjimuose ir suartinanti.


       Atsitiktina ar dėsninga tai, kad sumaiščių, netikrumo laiku žmonių sąmonė daugiau vilčių deda į meną, taip pat ir į kalbos meną, negu sąlyginės ramybės metais. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais Rusijoje po politinio perversmo, kai bolševikai paėmė valdžią, nepaprastai suintensyvėja filosofinė, meninė, dvasinių ieškojimų atmosfera. Lyg ieškoma tikrovės, kuri atrodo pasitraukianti, išnykstanti. Kalbos būdu siekiama ją susigrąžinti. Rusų religinė filosofija (N. Berdiajevas, G. Špetas), rusų formalizmo mokykla (B. Eichenbaumas, J. Tynianovas, J. Šklovskis). Oberuitai („Objedinenije real’novo iskusstva“ – „Realaus meno susivienijimas“), iš kurių terpės iškilo savitas mąstytojas ir rašytojas Daniilas Charmsas. Iš jo išlikusių laiškų aktorei K. Pugačiovai itin aiškiai matyti, kad svarbiausia šio menininko sąmonę valdžiusi mintis buvo siekimas rasti būdą, pagal kurį organizuoti, sutelkti žodžiai virsta daiktais, pasiekia realybę ir į ją įsilieja. Jo sąvoka švarumas reiškia daiktams bendrą struktūrą, tvarką; sąvoka čistota poriadka (tvarkos grynumas). „Kai rašau eilėraščius, svarbiausia man yra ne idėja, ne turinys ir ne forma, ir ne miglota „kokybės“ samprata, o kažkas, kas dar neaiškiau ir racionaliam protui nesuprantamiau, bet suvokiama man ir, tikiuosi, Jums, mieloji Klavdija Vasiljevna, tai tvarkos grynumas“5 (1933). Iš D. Charmso minčių galima suprasti, kad tvarkos grynumas (pirminis natūralumas – toks pat kaip saulės, žolės, žmogaus) ir yra galia, žodžius paverčianti menu arba daiktu. Pagrindinė daikto savybė yra jo savarankiška egzistencija. Daiktas yra, jeigu yra. Savarankiška egzistencija, taip pat ir meno kūrinio, ir yra realumas. Apie tai kalba ir R. M. Rilke 1925 m. laiške Witoldui Hulewicziui: „Ir argi aš esu tas, kuris turi teisę pateikti teisingą „Elegijų“ aiškinimą? Jos mane be galo pranoksta.“ Ir tolimesnė mintis – „Elegijose“ gyvenimas vėlei darosi įmanomas, „Elegijos“ netgi tampa galutiniu gyvenimo teigimu6. Gyvenimas per meną sugrįžta į galimybę būti, būti įmanomu ir dėl savo prigimtinės tvarkos; kultūra įspėja jos nepažeisti, neperžengti ribos.  


       Tvarką juntame. Tvarką suvokiame kaip savaiminę duotybę, kaip kasdienį siekimą susitvarkyti. Bet esame sename apleistame sode, netvarkomame ir gal nebesutvarkomame; netvarka nepanaikina jo esmės, net ją išryškina – seno sodo. Nematoma, tarsi aukštesnė tvarka (negu nugenėtos šakos, nušienauta žolė) alsuoja jame kaip dėsnis, kurio iš tiesų, anot D. Charmso, neįmanoma suvokti tik racionaliu protu, bet suvokti galima. Pavasarį pavargusios sodo akys atsimerkia – iš paskutiniųjų. Rudenį užsimerkia.


       Žemaitė savo troboje nebuvo tvarkinga. Kažkur matyta A. J. Greimo nuotrauka – tikriausiai savo kabinete; knygos bet kaip, viena ant kitos, uždėta, perdėta. Mažieji tvarkos ratai sąmonei dažnai yra įkyrūs, nuobodūs. Sąmonė tarsi nukreipta į aukštuosius tvarkos lygmenis; savaiminė, pirminė tvarka, tvarkos grynumas – nieko nereikalauja, tik matyti, girdėti, suvokti – ir tai, kad esi su šia tvarka surištas. Gali ištarti ir parašyti: Gražus rytmetys išaušo („Šv. Jurgio aukos“). Gryna kalbos tvarka, tvarkos grynumas, atitinkantis pasaulio ir jo daiktų sąrangą. Iš kalbos tvarkos grynumo atsiranda daiktiškos būties arba realumo galimybė. Kalbos meno daiktai – lyg iš nieko. D. Charmso nuostaba iš to paties laiško: „Bet Dieve mano, kokiais menkniekiais laikosi tikras menas! Didelis dalykas „Dieviškoji komedija“, bet ir eilėraštis „Skvoz’ volnystyje tumany probirajetsa luna“ ne mažiau didelis, nes ir ten, ir čia tas pats grynumas (čistota), tad ir vienodas artumas realybei, t. y. savarankiškam egzistavimui“7.


       Kodėl apie tai? Kaip tai susiję su medijomis, labiausiai su šiuolaikinėmis medijomis, kuriose žodinė kalba tarsi praryjama, netenka galios ir nyksta? O kartu su ja nyksta ir tikrumas, kurį suprantame kaip tikrovę, kaip ją pačią. Ryšys tiesioginis, bet kartu ir aplinkkelis – šiuolaikinės medijos atsiskiria nuo tikrovės, nebesiekia tvarkos grynumo, įmanomos tik įtemptu sąmonės ir kalbos darbu. Prarastą tikrovę bandoma kompensuoti tikrovės simuliacijomis (realybės šou). Simuliuojama tikrovė yra ir simuliuojamos kalbos tikrovė, vis būdingesnė šiuolaikinėms medijoms. Ratas tarsi užsidaro. Jį praardo tik retkarčiais pasirodantys kalbos menininkai, kuriems kalba yra, egzistuoja. Bet menininkai pasirodo tik pakraščiuose; masinei auditorijai kalbos tikrumas nėra įdomus – pripratusiam prie „greito maisto“ lėtai ir ilgai verdančios bulvės nuobodu, o jei nuobodu, tai ir neskanu. „Rašytojų mintys persikėlė į paribius, į foną, nišų leidinius, kur, tarpininkaujant medijoms, jie dažnai kalbasi tarpusavyje, kur susiskirsto į bendraminčių grupeles, bet daug rečiau kreipiasi į kitus ar veikia platesnę auditoriją“8, – teigia latvių kultūros kritikė Anda Rožukalne. Rašytojo vaidmuo medijų erdvėje sumenko dėl sumažėjusio kalbos vaidmens. Slopdama kalba slopina ir sąmonę, daro ją priklausomą nuo to, ką teikia medijų galia. Nebevyksta vydūniškasis pasaulio pripildymas žmoniškumu; žmogus tarsi pripildomas medijų diktuojamo turinio.


       Kaip mes tai patiriame? Paprasčiausias variantas: esame vietovėje, kuri mums graži ir įdomi, norime ją įsiminti, tad fiksuojame fotoaparatu, kamera. Žiūrime (jei bežiūrime) kadrus, atrenkame vaizdus, pasidarome atspaudų. Kai norime prisiminti tą vasaros dieną, matome ne ją, matome spalvotas tos dienos nuotraukas. Sąmonėje nebėra įspūdžio visumos, atsiminimo vibracijos, vidinės kalbos – tik nufotografuoti, nufilmuoti vaizdai. Sąmonė buvo užimta, sąmonė neatsivėrė patirdama, tad neįsiminė, viskas buvo sutelkta į techninį vaizdų fiksavimą. Jis paliko ženklus, bet tarsi sunaikino patyrimo tikrovę, sąmonės įspaudą. Vaizdinių, vaizdinės kalbos dominantė vis labiau fragmentuoja sąmonę, blokuodama patyrimo vientisumą užtikrinančius vidinės kalbos kanalus. Vientisumas yra tapatybės pamatas; šiandien jis yra problema.


       Filosofas J. Baudrillard’as metė į žmonijos sąmonę šaknis vis giliau įleidžiančią frazę: ženklų maištas. Prieš ką maištas? Prieš tikrovę. Ar yra ryšys tarp šios frazės ir žymaus šiuolaikinio dailininko Šarūno Saukos pasakymo: „Meno kritikai laimėjo mūšį prieš meną“9. Taip, taip yra. Ir čia mes vėl pereiname į medijų sritį.


       Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šiuolaikinės arba vizualiosios medijos ir kalbos menas – priešingi dalykai. Bet juk žodžio prasmė susijusi ne tik su tikrove, bet ir su kitais žodžiais. Žodžius galima paaiškinti žodžiais. Kalbame žodžių galimybėmis. Žodis meilė yra tik ženklas, kuris nurodo į tikrų aplinkybių, situacijų, jausmų, likimų galimybę. DLKŽ meilę apibūdina penkiais pagrindiniais aspektais – iš jų svarbiausias yra stipraus traukimo prie kitos lyties asmens jausmas. Įspūdis, kad apibūdinimas yra paimtas iš gyvenimo, iš jo tikrovės pažinimo – apibendrinta patirtis, kai žmonės išgyvena stiprų, neįveikiamą traukimą prie kito. Bet tai paaiškinti galima tik kalba – labiausiai kalba, priklausančia kalbos meno sričiai: tautosakai, literatūrai. Įsižiūrėję į visą žodyninį meilės lizdą, pamatysime jį kaip kalbos medijų tinklą, kaip begalinius žmogaus tęsinius. Pradžia: meilakalbis, tas, kuris meiliai kalba. Pabaiga: meilužis, -ė; vyras ar moteris, kurie nesusituokę palaiko intymius santykius. Apie šimtas galimų žodžių formų, reikšmių ir jų atspalvių. Tai kalbos medijų pasaulis, žmogaus kūno ir sąmonės prasitęsimų įvairiausiomis kryptimis galimybės. Apie jas galima kalbėti neišeinant iš žodyno. Bet galima ir išeinant. Iliustruojant kalbos sutelktą patirtį. Patirtį interpretuojant, ieškant jos simbolinių atitikmenų kalbos duotybėse. Bet kalbos duotybėmis negalima nuosekliai pereiti prie to, ką suteikia kalbos menas. Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, parašyta rusų kalba, yra pasaulinis įvykis žmogaus meilės istorijoje, vis dar pratęsiamas kino, teatro, modernių medijų. Lyg viena kalba būtų buvęs sukurtas pasaulis, atsiskyręs, virtęs savarankišku.

Jei iš žodyno medialumo pereisime į kurios nors pramoginės televizijos programas, susitiksime bent su kalbinių reikšmių dalimi, pastebėsime, kad jų turinys žemėja, kai kuriais atvejais neutralėja; sakykime, meilužiai bevartojami tik ironiška prasme; lytinė sfera iš intymiosios virto vieša, viešos laisvės sfera.


       Žmogaus tęsinių, prasitęsimų laike ir erdvėje problema. Įžvalgiu Marshalo McLuhano žvilgsniu medijos pavadintos žmogaus tęsiniais. Džonas Petersas savo pamatinėje studijoje „Komunikacijos idėjos istorija“ nurodė, kad vienas įžvalgiausių mąstytojų apie masinę komunikaciją buvo Zygmuntas Freudas: jis kalbėjo apie protezus, kurie irgi yra tęsiniai; padeda, bet ir sukelia daug rūpesčių10.


       Žmogaus buvimas reiškiasi ir tuo, kas į buvimą nurodo, jį kuriuo nors būdu (pozityviu, negatyviu, neutraliu) ženklina. Kalba yra pirmosios žmogaus medijos, pirmieji prasitęsimai laike ir už laiko, erdvėje ir už erdvės. Kai kalba nustoja būti turima, kai jos tinklai technologiškai išsiplėtoja, ji darosi ir atskira teritorija, su tikrove išlaikanti tolimesnius ar artimesnius ryšius. Galinti tikrovę ir simuliuoti, sakyti apie ją netikrus, net melagingus dalykus. Tai, ką J. Baudrillard’as, medijų filosofas, apibendrino simuliakrais ir simuliacija, prasideda kalboje. Galėjimas tikru būdu (taisyklingai, netgi estetiškai) sakyti netikrus, net melagingus dalykus, kuriuos sunku, o kartais ir neįmanoma atskirti nuo tikrų, skatina ir kitų žmogaus veiklos sričių simuliacijas. Faktai ir informacija vis labiau atsiskiria. Informacija dauginasi ir iš simuliacijų. Simuliacijos savo ruožtu reikalauja vis daugiau informacijos, tiksliau – pseudoinformacijos, sunaudojamos simuliacijoms tvirtinti. Medijas, jų nesulaikomas plėtotes, skatina ir simuliacijų bei pseudoinformacijų tarpusavio priklausomybė. „Mes esame visatoje, kurioje vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės <...>. Veltui stengiamasi per mediją naujai įvesti pranešimus ir turinius – prasmės praradimo, susiurbimo procesas yra greitesnis“11. Kodėl taip yra? Į šį klausimą niekas negali atsakyti. Teisingiausios hipotezės: informacija tiesiogiai nėra susijusi su prasme. Informacija duodama, suteikiama, gaunama. Prasmės ieškoma, tikimasi, su ja susitinkama arba ne. Informacijų iliuzija, vis plačiau skleidžiama, vis labiau medializuojama, yra ir prasmės naikinimo ar bent nutolinimo nuo žmogaus būdas: prasmę tikimasi gauti kaip informaciją, informacija gali ir reklamuotis kaip prasmė. Reklaminė būtis darosi sklidi, entropiška.

Medijos bendriausia prasme nesutampa su mass media, su masine, į mases orientuota komunikacija. Bet negalima nepasakyti, kad mass media daro vis didesnį poveikį visoms medijoms. Taip pat ir literatūrai – specifinei medijai, pranešimui, kuris sąmonę pasiekia tik daugiašakiais kanalais.


       Didinimas yra šiuolaikinių masinių ar pramoginių medijų dėsnis. Vis didesni ekranai. Didesnės knygos. Didesni plakatai. Didinimas tolinant nuo tikrovės. Žmogaus tikrovė yra maža, maži daiktai, maža erdvė, kurią aprėpia žvilgsnis, mažas laikas. Pseudotikrovė rodosi išsididindama; mažumas praranda prasmę. Jei iš žmogaus akiračio išnyksta mažumas, išnyksta ar bent labai apsiniaukia ir prasmės laukas.


       Mažytė apiblukusi motinos nuotrauka; tikras veidas, atmintis mato jame viską, ką yra mačiusi. Tikrovė tebėra toje nuotraukėlėje. Šiuolaikinė fototechnika ją lengvai išdidina, tušuoja ir retušuoja, netgi paspalvina. Pagražina. Menka, negraži tikrovė pasitraukia, dingsta, bet dingsta ir tikrumas. „Pagaminta“ nuotrauka ima reprezentuoti kažką pagražinta, tikrovę ji slepia kaip varganą, neatitinkančią jos turėtojo dabarties statuso. Bet tikrovės nuojauta išlieka – ją savo sąmonėje gali atkurti tas, kurio patirtyje gyvi tos tikrovės kontūrai. Išlieka ir kaip nujaučiamas tikrovės trūkumas. Su tikrove nebesusitinkama tais atvejais, kai medijos kuria vaizdą ar vaizdus, kurie yra jie patys, ir nieko daugiau. Apie tai taip pat yra kalbėjęs J. Baudrillard‘as. Simuliakriniai vaizdai (ar atvaizdai) yra patys sau, bet yra tikrovės sąskaita. Kelias, kuriuo tolstama nuo daiktų, vis daugiau dėmesio skiriant tam, kas laikoma „prekės ženklu“, o bendriausia prasme – ženklu.


       Žmogus plėtė savo kalbą ir jos galimybes (nuo susikalbėjimo, pirminių pranešimų iki estetinių virštonių), rengėsi (prisidengdamas, gelbėdamasis nuo šalčio), palengva prieidamas prie madų kaip drabužių kultūrinio rašto, prie elgesio kultūros, etiketo ir jo formulių, kurdamas ir mokydamasis rašto. Ženklinti pasaulį ir žmogų, įprasminti braižo, potėpio, garso individualumą. Formavosi klasikinės medijos, išlaikančios ryšį su tikrove. Jos išlieka, kol išlieka žmogiškumo pamatas, bet konkurencinė kova su mass media produkuojamomis simuliacinėmis (betikrovinėmis) išraiškomis darosi vis įtemptesnė.


       Iš ko kyla įtampa? Iš to, kad prasmių versmės (arba esmės) nesikeičia arba beveik nesikeičia. „Pasaulis sukasi, bet stovi vietoje. Begalinė būties tėkmė ratu; kas buvo, tas bus; kas įvyko, tas vėl įvyks. Po saule nieko naujo (Koh 1, 9). Žmogui reikšmingu laikotarpiu iš esmės niekas nepasikeitė. Esmės nesikeičia. Žmogus taip pat nepasikeitė, tik kitaip apsirengė ir apsistatė kitokiais daiktais <...>. Žmonės, turėdami įgimtą sugebėjimą kaupti žinias, jas panaudojo sukurti priemonėms, kurios sutrumpina kelią nuo tikslo iki tikslo įgyvendinimo. Tikslai liko tie patys. Atsirado naujų priemonių fizinei energijai – šilumai išgauti, bet šiluma liko ta pati. Naujomis priemonėmis kuriami meno kūriniai, tačiau metafizinė energija – menas liko tas pats. Nėra šiuolaikinio meno, kaip nėra šiuolaikinės šilumos. Žmonės daugiau žino, bet ne daugiau supranta, įgijo daugiau empirinių žinių, tačiau nepasidarė nei geresni, nei blogesni, nei laimingesni, nei protingesni“12, – taip mąsto dailininkas Mikalojus Vilutis.


       Esmė nesikeičia, bet esmingai keičiasi aplinkybės ir esmingai kišasi į žmogaus gyvenimą, priversdamos pasikeitimus simuliuoti. Moderniosios medijos atskiria žmogų nuo tų patirčių, kurios įlydytos kalbos meno tekstuose. Pirmokėlis jau gyvena medijų diktuojamame pasaulyje, jis nebenori kalbėti nei kalbėtis, tik žiūrėti.


       Kalbos meną (kaip ir kitus menus) įgalina grožis, grožio energija. Gražu gražiai pasakyti – grožio jutimas yra persmelkęs kūną, iš pačių pradžių grožio pradmenys augino žmogaus žmogiškumą, didino iškalbumą. Iškalba susijusi su grožiu, retoriniai ištekliai yra ir grožio ištekliai. Senosiose dainose ir tai, kas yra sunku, tamsu, vargana, išdainuojama kaip prasmės galimybių slypėjimas išsisakyme dainuojant – kalbant.


       Vargas išdidinamas, žodžių formos – mažybinės, malonybinės. Gyvenimas mylimas visu kūnu, visa sąmone – sunkumas tarsi sunkinamas, kad dienužių, mano dienužių grožis labiau matytųsi, net ir vargių. Tai aliuzija į L. Rėzos rinkinio dainą „Mergaitė prie girnų“.


       Sąmonėje išlieka archetipiniai kalbos ir jos formų takai. Ir tų formų, kurių turinys nebeatspėjamas, veikia tik kartojamo skambėjimo magija – kaip žinomoje sutartinėje „Išjos brolis“, kurioje vyksta sesers ir brolio dialogas, bet didžiąją teksto dalį sudaro neiššifruojamo turinio, labai graži, magiškai veikiančio skambėjimo kartotė, ja sutartinė ir pradedama: „Gailile raselio, / Gailile raso, / Gailile raso“; toliau tik gailile raso. Galima tik spėti, kad su šiuo maginiu kartojimu ryšį turi gaili rasa, taip pat sustingęs junginys; nežinome, kas yra gaili rasa. Susitinkame su kažkuo transracionaliu (rusų formalistų zaumnoe); kalba, veikiama neįprastų dėsnių, paveikumo maginės galios, kalbos meno, komunikuojančiu ne tiesioginiu, o perkeltiniu veikimu. Kalbos mene veikia transracionalios arba metafizinės galios. Jos išlieka, persiduoda – M. Martinaičio rinkinys „Gailile raso“ gali būti suvoktas kaip prasmingas prasitęsimas. Kultūra negalima be atminties. Atminties nebeturinčių, nebeišsikalbančių žmonių, gyvenančių medijų olose, vis daugėja. Bet menas vis dar pratęsinėja kultūrinę tradiciją, beveik prisilaikydamas Vydūno minties, kad kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. Kūrybiškumas, skirtingai nei mass media, iš esmės neįmanomas be pratęsimo. Kūrybinga sąmonė yra tarsi grąžinama į kalbos, kuria naudojasi ir kurios yra naudojama, pradmenis, atsekamus iš tautosakos, mitologijos. Tautosakininkė, tradicinės lietuvių kultūros žinovė Lilija Kudirkienė atidžiai pažvelgė į Jurgos Ivanauskaitės paskutinę poezijos knygą „Odė džiaugsmui“ (2007) ir patyrė nuostabą: „Tai buvo netikėtumas daugeliu atžvilgių. Čia bus kalbama apie vieną – apie lietuviškas tradicines patarles bei priežodžius, liaudišką frazeologiją, pasirodžiusius šiuolaikinės (ne vien pagal sukūrimo laiką) poezijos knygoje, tekstuose rašytojos, kurią išaugino miesto kultūra, kuri savo kūryba plaukė prieš tradicijos srovę, kurios dėmesio tiek buvo skirta Rytų kultūrai, filosofijai, magijai, taip pat atokesnės Vakarų Europos kultūriniam palikimui...“13 Tyrinėtoja aptinka puikiai įprasmintas patarles (ten gerai, kur mūsų nėra, iš didelio debesies mažas lietus ), frazeologizmus (pilstyti iš tuščio į kiaurą, būti vienam kaip pirštas...), pripažįsta kūrybišką jų išplėtojimą, kaip gerą pavyzdį cituoja „Gimtadienio“ eilutes: „Juodosios Madonos angelės, / iš didelio jūsų debesies / toks mažas palaiminimų lietus.“ Taip, galima pritarti – tikslu ir tikslinga, prasmingas skirtingų perspektyvų derinys. Ir jungtis, grąžinanti atgal – į Vydūną, į pirmą mūsų kultūros programinį žingsnį – perimti žinią iš Rytų, iš Indijos, pamatyti savąją kultūrą kitų perspektyvoje, bet nė žingsnio iš savumo nepasitraukti. Vydūnas rūpinosi kultūrinių žinių leidyba, pats aktyviai rašė visais svarbiais gyvenimo klausimais, formavo žiniasklaidos medijų pobūdį. Ar rašytojų aktyvesnis dalyvavimas laikraščių puslapiuose, eteriuose, ekranuose galėtų nors kiek pakeisti dabartinių medijų pobūdį?


       Galbūt, nors šiek tiek – tik šiandieninėms medijoms, jei jos nėra specialaus kultūrinio pobūdžio, labiau reikia ne eilėraščių, ne novelių, o minties, mąstymo, lyg kokio tiesioginio pokalbiškumo, klausiant, atsakant, atsakant ir vėl klausiant. Rašytojas turi išeiti iš savo olos, būti gyvenime, kalbėti iš jo, didinti kalbos, kalbėjimo ir susikalbėjimo galimybes.


       Bet, norint iš olos išeiti, reikia ją turėti, būti joje bent buvus.

 

       1 Vydūnas. Žvilgis į gyvenimo gelmes. – Klaipėda: Vydūno draugija, 2006. – P. 198.

       2 Cit. iš: Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. – Vilnius: Mintis, 1977. – P. 197.

       3 Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu / Sudarė G. Jankauskienė ir J. Kryževičienė. – Vilnius: Versus aureus, 2007. – P. 261.

       4 Ten pat. – P. 36.

       5 Novyj mir. – 1988. – Nr. 4. – P. 137.

       6 Rilke R. M. Duino elegijos / Vertė A. Gailius. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 46.

       7 Novyj mir. – Ten pat.

       8 Rožukalne A. Rašytojas medijų erdvėje // Šiaurės Atėnai. – 2007. – Lapkričio 3.

       9 Ten pat. – P. 238.

       10 Peters J. Komunikacijos idėjos istorija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 276.

       11 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 95.

       12 Rota mundi // Literatūra ir menas. – 2007. – Vasario 2.

       13 Tautosakos darbai, XXXIV. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 373–374. Už nuorodą dėkoju Ingridai Korsakaitei.

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)