Antanas Čalnaris

       1935.IX.21–2008.VI.8

 

       Š. m. birželio 11 d., saulėtą trečiadienį, Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelis amžino poilsio priglaudė prozininko ir publicisto, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Antano Čalnario kūną. Stovėjau negausiame rašytoją palydinčių artimųjų bei draugų būrelyje ir niekaip nenorėjau patikėti, jog daugiau nebesusitiksiu savo ironiškojo žemiečio, į Lietuvos literatūrinius dirvonus atkeliavusio iš Pakruojo rajono Lygumų miestelio (ten jis gimė). Man atrodė, jog dabar taip neseniai, tarsi tik vakar, A. Čalnaris užėjo į „Valstiečių laikraščio“ redakciją.


       – Negalėjau žiūrėti, kai Atgimimo metais būtent iš šios redakcijos „kamino“ kamuoliais vertėsi jau nebe raudoni, o tiesiog rudi tirščiausi bolševizmo dūmai, – kalbėjo man, tada jau vyriausiajam redaktoriui. – Tie dūmai virš Lietuvos kaimo lyg koks smogas tebetvyro. Patriotinė publicistika gal kiek padėtų juos prasklaidyti.


       Taip rašytojas ir publicistas A. Čalnaris 1992 m. tapo „Valstiečių laikraščio“ redakcijos darbuotoju. Leidinys pradėjo spausdinti įdomias Antano apybraižas apie ilgametę Lietuvos partizanų kovą, heroizmą, tragišką likimą, apie baudėjų sunaikintus ištisus kaimus. Sovietmečiu šis gabus publicistas, darbuodamasis įvairių rajonų laikraščių redakcijose, buvo surinkęs daug autentiškos medžiagos apie tragiškus pokario metus ir jau parašęs šia tema publicistinių dalykėlių, kaip sakoma, „į stalčių“ – sovietinėje spaudoje jų paskelbti buvo neįmanoma. Mes su Antanu, buvę sovietiniai žurnalistai, dažnai pasikalbėdavom apie tą ir skaudžią, ir liūdną, ir anekdotišką sovietinio žurnalisto kūrybos „laisvę“. Rašydavome, kaip kolūkio kombainininkas Juozas net ir vakare po sunkios darbo dienos atsigulęs į lovą ilgai negalėdavo sudėti bluosto ir su žmona vis aptarinėdavo, kaip reikėtų soclenktynėse įveikti kaimyną Petrą, kaip prikulti daugiau tonų ir gauti raudoną pirmūno gairelę. Rašyti apie socialistinį lenktyniavimą būdavo tiesiog šventas dalykas…


       Bet visa tai jau praeityje. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais „Valstiečių laikrašty“ buvo apie daug ką diskutuojama. Publicistikos bare pirmuoju smuiku grojo A. Čalnaris. Stebino šio žmogaus apsiskaitymas, gilios istorijos žinios, didelė erudicija. Jeigu jau Antanas rašo apie karą, būtinai pateikia tikslius duomenis, pavyzdžiui, kieno vadovaujami, kokie vokiečių daliniai žygiavo per Šiaulius. O jeigu apybraiža atkuria partizanų ir enkavėdistų kautynių epizodą, skaitytojai sužino, kiek kurioje pusėje kovėsi žmonių, kas vadovavo, kiek kovotojų žuvo ir kt.


       Antanas rasdavo laiko dalyvauti susitikimuose su skaitytojais, kurie ne visada palaikė laikraščio poziciją. Antanas mokėjo diskutuoti ir atsikirsti.


       Po poros metų A. Čalnaris pasiprašė atleidžiamas iš darbo.


       – Norėčiau dar ir prie savo apsakymų pasėdėti, – taip motyvavo šį žingsnį.


       Darbu „Valstiečių laikraštyje“ Antanas tarsi atsilygino Lietuvai už tuščius ir melagingus sovietinei žurnalistikai atiduotus metus. Jo Pegasas ilgėjosi sodrių rašytojiškų pievų.


       Kartu su juo džiaugėmės, kai 1995 m. pasaulį išvydo jo apsakymų knyga „Senų pasimatymų laimė“. Po ketverių metų dalyvavome įspūdingoje šventėje jo gimtuosiuose Lygumuose, kur buvo pristatyta kita knyga „Gulėjimas kryžium“. Paskutinę savo knygą „Užmerktos sodybų akys“ į „Valstiečių laikraščio“ redakciją A. Čalnaris atnešė 2001-aisiais.


       Mūsų šalyje jau išaugo karta, nepatyrusi bolševizmo baisybių ir neteisybių. Jiems A. Čalnario knygos galėtų atstoti įdomų sovietmečio muziejų, pilną autentiškų eksponatų. Mums visiems jo kūryba – meninė ir istorinė tiesa, apie kurią dažnai susimąstysime.


       Antanas nebuvo garbėtroška. Svarbiausias dalykas jam buvo kūryba, pavardei knygos viršely jis neteikė didelės reikšmės. Ir visada už paramą tiek gyvenime, tiek kūryboje buvo dėkingas ir žmonai – žurnalistei Reginai Jokantaitei.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)