Musca domestica

       1
       Įkyri, erzinanti savo nuolatiniu lindimu. Tarsi šeimos narė. Bet nepagimdyta ir neįsivaikinta, neįsidukrinta. Prieš tūkstančius metų įsiskverbusi į pirmykščio žmogaus urvą, kad suterštų dieviškus jo piešinius ant uolų, tuos raganosius, auksines antilopes, dėmėtąsias ilgakakles žirafas, kardailčius tigrus, mamutus. Išlikę šių paveikslų trupiniai niekais paverčia milijonų menininkų triūsą, tą aklą savo kompleksų demonstravimą vis labiau nutolstant nuo Dievo mums dovanoto pirmavaizdžio.
       Dar po tūkstančio metų musca domestica įsibrovė į menką belangę dūminę pirkelę. Tačiau aitrūs dūmai jai neišgraužė akių – ji tiesiog prisitaikė. Nuo tada ji pradėta vadinti kambarine muse. Žmonės įprato gyventi taip, tarytum šios įkyruolės nė nebūtų. O jai kaip tik šito ir reikėjo, nes toks buvo jos valdovo šėtono įsakymas – įsibrauk ir pavirsk nematoma ir neįkyrėk. Bet musė, kaip daugelis velnio dukrų, pasielgė priešingai – pirmą dienos rytą atsitūpė žmogui ant veido. Naktį židinio šviesoj užropojo ant miegančiojo akių. Įlindo į šnerves. Į ausis. Šeimininkavo be baimės ir ryžtingai. Štai tuomet ji ir įsigijo amžiną priešą – žmogų. O šalia jo dar vieną – vorą. Karta³ keitė kartą, tačiau muscos domesticos ir žmogaus bei voro kova tebesitęsia ir tęsis iki Armagedono mūšio…
       Tiesą sakant, apibūdinti, o juo labiau aprašyti musca domestica neužtektų nei šiai knygelei skirto popieriaus, nei žmogaus kantrybės. Nes ji uoliai teršia balčiausius, dar skaisčius, nė vienos raidės nepaliestus lapus, tuo savo ropinėjimu labai apsunkindama pasakotojo darbą. Dažnai jis – jau silpnų akių, akiniuotas, greitai pavargstantis – tupinčią musę palaiko paties prieš mirksnį užrašyta raide, tad tuokart ir praleidžia reikalingą raidę. Musei nuskridus, tiksliau, persikėlus į kitą popieriaus lapo vietą, atsiranda balta dėmelė, tokia ryški tarp juodų žodžių. O žmogus jau būna pamiršęs, kokią raidę šioje vietoje reikėjo parašyti.
       Dėl tos musės rašymas tampa kankyne. Be to, ji nuolat dergia akinių stiklus, ir akyse ima mirgėti smulkūs taškelyčiai, kurie rašančiojo sąmonėj pavirsta į neįmanomas įveikti kliūtis. O jeigu pasinaudojus šėtono pažinimo metodu, musca perprastų, kad žmogus stengiasi apibūdinti ir aprašyti kaip tik ją, musca domestica, tai visai pasiustų. Sukviestų seseris ir kitas raganas ir tiesiog apsėstų žmogų. Tačiau iš apsėstojo gero nelauk – pasipils kliedesiai, burtažodžiai, astrologinės formulės, parapsichologinės mįslės, ir realusis musės pasaulis išnyks kaip dūmas, blaškomas vėjo, anot Maironio.
       Ir vis dėlto šios knygos rašymo principas įsakmiai reikalauja nepalikti kambarinės musės be ją įamžinančio rašto žodžių ir vaizdų. Tad mums belieka pasikliauti kiek tik įmanoma realistiškesniais pavyzdžiais. Nes tik šitaip mes bent apytikriai nupiešime muscos domesticos portretą.
       Negaišdami kibkim į pirmą gyvenimišką pavyzdį.
       Štai senutė, nuo ankstyvo ryto miške kasus plonąsias pušų šakneles, mažu peiliuku jas valius, gramdžius nuo jų plonas oranžines žieveles, lanksčiąsias medelių gyslas sukus į ritinėlius, kaupus, gražiai virvike rišus į ryšulėlius. Sunkus senatvę alinantis darbas. Kas valandėlę priverčiantis senučiukę prisėsti ant kelmo. Va, matot, sėdi ir glostydama šaknelę, paskutines žievės skiauteles nuo jos pirštais braukdama poteriauja. Tyliu, skaisčiu paukštytės balsu Marijos litaniją pati sau gieda. Nes per daugybę metų nuo ankstyvos jaunystės prie Kryžiaus kelio įpratus, ten giesmių išmokus, vėliau jau pati pulką maldininkų vesdama, visų priekyje giesmę kaip laukinių erškėčių glėbelį nešdama, vis kartodama tuos pačius žodžius, tą pačią skaudžiąją gaidą, metams bėgant nepastebėjus, kaip giesmelės su jos kraujagyslėmis suaugo, neatskiriamai su jos esybe susijungė, tad ir šį rytą viena miške jau sunkiai su lazdele bepaeinanti, bet vis dar giedanti tas gyvenimo ir gyvenimo po mirties pasakėles, kuriose keliai ašaromis kaip perlais nukloti, vėjuose ošia palmių šakos, saulėje tvaska plokšti, suplūkti namelių stogai ir Erodo rūmų bokštai, o kryžiaus medis vis auga, stiebiasi į dangų, o Betliejaus žvaigždė veda ir veda Tris karalius, kad, atnešę aukso, miros ir smilkalų, pagarbintų naujai užgimusį pasaulio karalių. Ji, ant kuprelės nešdama surištus pušų šaknelių ryšulėlius, keliauja namo ir mintimis klajoja po Marijos ir Juozapo, ir Jėzaus, ir dvylikos apaštalų žemę, išplaukia su jais į Genezareto jūrą. Nemokanti skaityti ji tiek daug žino ir prisimena. Ji neužmiršo, kaip Jėzus pirmą ir antrą kartą suklupo po kryžiumi, ir jai Jo labai gaila, Jo žaizdos – tai ir jos žaizdos. Keliauja ilgą kelionę į namelius, sykiu apeidama ir giesmių žodžiuose paslėptąjį, per tūkstančius metų nutolusį, gyvenimą. Pro mažą grotuotą langelį ji stebi Paskutinės vakarienės apeigas, mato, kaip Judas mirko duoną tame pačiame inde, kuriame mirko ir Išganytojas, ji supranta, jog vyksta kažkas baisaus, ko negali išvengti Žmogaus Sūnus, ji norėtų Jėzų įspėti, kad apaštalas, mirkantis duoną Jo taurėje, Jį išduos, bet neįspėja, nes giesmėje  n ė r a  įspėjamųjų žodžių, yra tik Judo klausimas ir Jėzaus atsakymas: „Argi ašen, Judas klausia, tujen, sako Meilingiausias“. Ji supranta, kad vien iš šių žodžių galima atpažinti Dievo Sūnų, nes paprastas žmogus juk išmestų Judą už durų arba net nubaustų už išdavystę, tik Jėzus galėjo atleisti ir netgi įsakyti išdavystę vykdyti greičiau, nedelsti. Ir senutės skruostais sausos kaip miežio grūdeliai byra ašaros. Kaži kada jau praradusios tą saldųjį ašarų sūrumą, gyvybingumą, dabar jos sausesnės už dulkeles po basomis senutės pėdomis.
       Beraštė, o mokytesnė už kleboną, nes giesmelių mintinai Dievo tarnas nemoka, jam būtina žvelgti į giesmių knygelę, o jai – tik į savą širdį, kurioje, susisukusios dangaus sparnuočių lizdelius, nakvoja visos visos šios žemės giesmės – tereikia praverti sausas sukepusias lūpas, ir žodžiai patys pakils į vėsią miškų erdvę, plevens tarp rausvų pušų šakų, kils aukščiau į rytmečio dangų, kur nematomi sklando angelai, karpo debesis čiurliai ir kregždės, o pačioje aukščiausioje aukštybėje tvaska baltas balandis Šventoji Dvasia, kuri nusileis ant Jordano vandenų, ir Jonas Krikštytojas, strėnas persijuosęs kupranugario kailiu, ant Jėzaus galvos išpils švęsto vandens dubenėlį.
       Gieda, dažnai pertraukdama giesmę kokiu kasdieniu rūpesčiu, kaip štai dabar, – ji sprendžia sunkų klausimą: ar nusigers jos vyriausias sūnus, ar atsilaikys? jos sukaupti pinigėliai jau baigia išsekti, tad iš ko gi jis gaus rublį arielkai? gal taip ir apsiramins? juk jis iš visų penkių sūnų pats geriausias, argi ne jis, kai jai užeina silpnumo dienos ir negali iš lovelės pasikelti, kas rytą vakarą atneša ir išneša kibirėlį, jis, tik jis jos nesibrydija, vargu ar kiti sūnūs atlaikytų jos senatvės reiklumą? nors kiek čia jai reikia – putros šaukšto, saldžiam vandeny išmirkytų duonos plutelių, nes kaplūnas jai skanesnis už giesmėse paminėtą dangiškąją maną…
       Ir va jau namai, mažas kitapus priemenės vienalangis kambarėlis. Tai čia ji pamažu padžiaus tas pušų šaknelių ripkeles, kad patamsy išdžiūtų, saulėj nevalia, nes šaknelės taps kietos ir iš jų netgi bulvėms kašės nenupinsi. Tegu džiūsta, ji jų neskubins, nes dar turi atsargų iš pernai vasaros, tik pirštai vis mažiau beklauso ir sopa.
       Iš lėto atsigula poilsio. Užmerkia akis, ant akių užsitraukia baltą mėlynais taškeliais skarytę, – kad musės nelįstų…
       O vaikas, anūkas, jau sėdi ant žemo suolelio ir beržo šakele mojuoja virš senelės veido, velnio tarnaites baido. Gerai, kad berniukas šį kartą namuose, neišbėgęs žvejoti, visas – į dėdę, didį žveją. Sėdi vaikelis ir nekantrauja, nes žuvelės laukia nesulaukia, ir vandens malūno ratas dusliai giedodamas laukia, tad pavaikys, pavaikys ir skuos prie vandens – senelė bus jau giliai įmigus, nepajus, jeigu kokia muspalaikė ir nutūps ant noselės…
       Viena ji miega, o gal tik snaudžia, o už lango alyvų darželis ošia, ir ji jau girdi ošiančius alyvmedžius Getsemanės sode, jau klausosi Jėzaus maldos žodžių, girdi: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“, „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite“, „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šią taurę. Tačiau tebūnie ne tai, ko aš noriu, bet ko tu…“
       Senelės veidu perbėga skausmo traukuliai, užmerkti akių vokai suvirpa, sutrukčioja tarsi norėdami išleisti žvilgsnį, kad įsitikintų Jėzaus žodžių teisingumu, kad suprastų, jog niekas šiuose žodžiuose neišgalvota, nes ir malda tikra, ir artėjanti kančia tikra, ir mokinių mokytinių snaudulys, nebudėjimas tikras…
       Ir štai pasirodo pirmoji velnio sugulovė. Ji nusklendžia nuo virš lango kabančio mažo abrozdėlio stiklo – ten jos pastovi buveinė – ir be garso kaip šmėklelė tupia senutei ant akies voko. Neryžtingas pirštų judesys, noras nubaidyti įkyruolę. Tačiau miegas jau per gilus, jau per toli į Palestinos akmenynus ji nukeliavus, jau perbridus Cedroną, tolumoje jau dunkso Golgotos uolos, renkasi juodi debesys kaip dideli juodi vabalai, kurie netrukus atšliauš gerti švenčiausiojo kraujo. Dabar musca domestica laisva daryti, ką tik užsigeidus. O geidžia ji daug: aštriais šešių kojyčių nageliais nori iš smulkių odos raukšlelyčių numegzti šilkinį tinklą ir pralenkti savo didžiausią priešą vorą – tegu pasižiūri, kaip muselė moka austi, be to, voratinklį didesnis gylys suplėšo kaip nieką, o jos išausto tinklo nesutraukios net mirtis; jai rūpi palįsti po skarytės kraštu ir patikrinti blyškios kaktos griovelius, nes ir juose slypi devyniasdešimties metelių senumas, vargelių ženklai ir žymės, rūpesčių vagelės; jai būtina – taip įsakė Musių Valdovas – įsitikinti, kad senutė jau priartėjo prie gyvenimo slenksčio į anapus, tik štai šis gilus miegas popiet vis dar palaiko jos gyvastį, vis dar sukaupia sveikatos rytojaus dieną nukeliauti į netoliese, už tūkstančio mylių dunksančią girelę, kad vėl pasikastų pušies šaknelių, tų žemės gyslelių, iš kurių jos pirštai pamažu supins gražiausius visoje apylinkėje kašikėlius; musė mena dvaro laikus, kai dvaro panaitės brikele atvykdavo į atšlaimą ir už zlotus ar caro rublius pirkdavo senutės, tuomet dar jaunos bevaikės dvaro ūkvedžio žmonos, nupintas puošniausias kašeles su lenktomis rankenėlėmis – šie kašikėliai labai tiko žemuogėms ar avietėms rinkti, o didesni – ir rožių žiedams…
       Musca domestica nuodugniai ir pareigingai atlieka šėtono jai pavestą darbą – patikrinti, ar senutė jau pasiruošus, ar dar jai liko ši vasarėlė. Iš raukšlelių gylio, iš odos vėsos ar šilumos, iš pirštų padėties – ar jie jau atleisti, išsitiesę, ar vis dar sugniaužę rožinio karoliukus – musė nustatys tikslesnę datą ir praneš Belzebubui, kad šis imtųsi visų būtinų priemonių išvesti senutę iš Kryžiaus kelio į pykčio ir nuoskaudų šunkelį, kuris veda tiesiai į požemį, prie pragaro vartų…
       Iš musės nekantrumo, iš ūmai kilusio jos neramaus rėplinėjimo darosi aišku, kad senutė dar tvirtai su giesmelėmis lūpose, su Jo žaizdomis rankose ir kojose keliauja Kryžiaus keliu, nenukrypdama į šoną netgi rakšties iš basos pėdos išsitraukti, nes pulkas laukia, tiki, kad ji nesuklups, ištesės visą kelią nuo Paskutinės vakarienės koplyčios iki Prisikėlimo stoties, kurioje iš miego nubudę romėnų kariai stengiasi delnais prisidengti akis, kad neapaktų nuo nežemiškos šviesos, nuo baltesnio už saulę Jėzaus veido, nes jau nuristas kapo akmuo ir pulkelis maldininkų gali lengviau atsikvėpti – bent laikinai jų nuodėmės atleistos…
       Musca domestica, sakytumėm, pasiunta: lenda tarp senutės lūpų, į ausis, bėgioja ir įkyriai erzina pirštus, kad jie atsileistų, išmestų rožinio šniūrelį, bet pajutus, kad jos pastangos neduoda vaisių, pradeda pekliškai zystiiiiiiiiii… zyyyyyyyyyysti… gręžti senutės galvelę. Tad po valandėlės matome, kaip lėtai pakyla akių vokai, o kojelės pačios nusileidžia nuo lovos, – vienintelis langas, viena tamsi, sunki užuolaida, telieka ją užtraukti, kad musė  a p a k t ų. Mat tamsa musei – mirtis. Prie pragaro liepsnų gimus ir paūgėjus, ji tik dienos šviesoje – na gal dar stipresnės žibalinės lempos švieselėje – gali lakioti, įkyrėti ir kenkti.
       Ir štai kambarėlyje tamsu. Musca domestica apsimeta išnykusia, tūno ant sunkios užuolaidos krašto, tarytum norėdama ją atitraukti, bet audinys jos plonoms kojelėms per sunkus, tad laukia, kol senelės sūnus ar pilvotoji marti įeis į kambarėlį ir, ištarus „Mama, gana, kelkis“, atitrauks užuolaidą…
       Bet dabar kambary prieblanda, vakaro valanda, kai musės pabūgsta šikšnosparnių ir slepiasi apsimesdamos išdvėsusiomis. Tad senelės miegas sugrįžta ir dabar jis tikrai jau gilus, poilsinis, gaivinantis menkąsias galias, tiesinantis pavargusius kaulelius, atleidžiantis į mazgus susimezgusias gysleles. Šventas giesmių giedotojos poilsis, kurio metu šėtono veislei nėra ką veikti…
       Bet musė tik apsimeta padvėsusia. Ji rezga planus, piktus kėslus – ir kai tik atitrauks užuolaidą (greičiausiai tai atliks sūnaus žmona, nes ją labiausiai erzina senutės miegas vidurdienį, kai ji pati priversta kuistis tvarte neapsiklausydama šūdmusių zyzimo ir kiaulių žviegimo), ji žaibiškai kris į senutės akį kaip aštri dulkė ar akuoto nuolaužėlė – kuo skaudžiau, kuo nuožmiau kirs į akelės stiklą, kad jis sudužtų ir pagaliau pasibaigtų šėtono prisakytas nuolatinis budėjimas, nes ir ji sparnuota, ir jai gal retkarčiais norėtųsi išskristi pro langą ir pasikelti į aukštybes, kur jau kelios valandos čirena vyturys, iš žemai žiūrint net panašus į Šventąją Dvasią, tik dvasia – balta, o vieversys – auksinis…
       Ir senelė priversta busti, keltis, sėsti už stalelio, atraišioti šaknelių ryšulėlius ir pinti, pinti, pinti tuos nepabaigiamus kašikus ir kašikėlius kitų metų Velykoms ar šių metų bulviakasiui. Bet ir dabar musė kerštauja už tai, kad senelė pamažu artėja prie lygaus skaičiaus – šimto kašelių, šimto metų, teliko vos ketverius pabaigti...
       O musca domestica širsta, kad jos amželis – tarsi rasos lašelis ant vystančio lauko žolyno, pasak gamtą garbinančių japonų, čia ji zyyzia, išdykauja, kojeles kiloja, šėtono vaikus vilioja, gundo, o čia jau ir išnyko. Plykstelėjo stikliniai sparneliai ryto saulėj ir su vakaro saule į gūdžias nebūties tamsas nugrimzdo. Poezija, ne musės gyvenimas…
       Tai toks buvo mūsų pasirinktas pirmas pavyzdys iš gyvenimo, iš realios vienos senutės kasdienybės, nors, tiesą`sakant, ši kasdienybė seniai pavirto dulkėmis, nes senutė mirė 1963 metų žiemą, kai musės miegojo ir niekas netrukdė susirinkusiai giminei poteriauti, niekas nelindo į graudžias ašarotas moterėlių akis, ir niekas netrukdė senutei įmigti giliu amžinu miegeliu. Tačiau pavyzdys – tikras, neišsapnuotas ir nesukurtas, kaip koks dažais nutepliotas paveikslas.
       Bet šiuo pavyzdžiu mes tik pravėrėme plyšį į muscos domesticos slaptąją būtį. Tad imkimės kitos temos, gal mažiau iškalbingos, bet taip pat tiksliai atskleidžiančios musės gyvenimą ir mirtį. Ir žmogaus protui nesuvokiamą  v i s l u m ą…

       2
       Jaunavedžiai per pačius liepos karščius sumanė povestuvinę tvankiai svaigią naktį praleisti tėvų sode, nedideliame namelyje netoli nuo sostinės, ties pačia tuteišų lenkų ir lietuvių žemių riba. Pasienyje. Tad ir musca domestica bus neaiškios tautybės. Ana, senutės miegą trikdžiusioji, buvo tikra aukštaitė nuo Ukmergės. O šita galbūt šiaurinę namelio pusę laiko lietuvių teritorija, o pietinę, saulėtąją, – lenkų tuteišų. Musės juk nepasiklausi. Bet mums nesvarbu, kokios musės čia, žemėje, tautybės, mums svarbu įrodyti, kad ji išsiperėjo pragare ant suodino katilo šono, o gal netgi šėtono išmatose, kaip, tarkim, šūdmusės išsiperi lauko išviečių pavėsyje ir maitos smarvėje.
       Taigi šiaip ne taip atsikratę giminaičių ir kaip musės įkyrių bičiulių, atvyko jaunavedžiai vieni du kaip laisvi paukšteliai, dangaus sparnuočiai į mažą namelį ant ežero kranto. Ir štai mūsų ausyse jau skamba, aidi primirštos jaunystės dainos žodžiai: „Ant melsvo ežero bangų laivelis supos be irklų, o tu sėdėjai prie manęs, pynei vandens lelijas. Dėjai vainiką ant galvos savos mergaitės mylimos ir apie meilę jai sakei, akis melsvąsias bučiavai…“ Tolesni žodžiai mūsų pasakojimui netiktų, nes kalba apie bernelio neištikimybę, o šio vakaro jaunavedžiai tikrai dar apie tokius nemalonius dalykus nė nesusimąsto – jiems svarbu patirti pirmosios nakties svaigulį, nors kas žino, juk tokia neįžvelgiama yra trečią kartą tekančios „jaunosios“ sąžinė…
       Namelis – pušyne. Oras Edenu kvepia, girdisi keturių šaltinių čiurlenimas, stirnų, briedžių ir liūtų, ir kitų plėšrūnų taikus sugyvenimas, kraujai neplūsta, kaip jie plūsta žemėje nuo šumerų laikų iki paskutinės karo lėktuvo katastrofos Vakarų Ukrainoje. Ramu, taiku, gera. Ir putojantis vynas gražiai galveles pasroviui plukdo – tik imk ir užsiimk dosnia, tauria teisėtų sutuoktinių kūniška meile.
       Ir kaip jums atrodo, – leis musca domestica jaunuoliams pasimylėti ar šią povestuvinę naktį pavers irzliu nepasitenkinimu, kuris, sykį tarp sutuoktinių įsispraudęs, gali iki gyvenimo pabaigos trukdyti gyvenimo džiaugsmui ir laimei, ir aistrai? Nespręskim iš anksto. Palaukim. Stebėkim. Turėkim kantrybės, bent jau tiek, kiek turėjo musė, vienui viena šioje atkampioje žemės vietoje stovinčiame namelyje, alkana, pikta, nelaiminga, prakeikusi savąją muscos domesticos dalią, ilgai laukusi šios jaunavedžių poros, kad pasisotintų prakaitu, ašaromis ir kitokiais skystais musių maisteliais. Kantri kaip pats Belzebubas, laukęs šimtus tūkstančių metų progos, kad galėtų sukilti prieš Kūrėją, iš anksto suplanavęs pralaimėjimą ir tremtį į žmonių apgyventą žemę. Juk kantrybė – dorybė. O mums teks labai nedorybingus vaizdelius stebėti sekant musės elgesį ir negalint atsistebėti jos įkyrumu ir muzikaliu zyzimu. Nors dėl to muzikalumo galėtume ir suabejoti. Ne vienas įžymus kompozitorius kūrė mišias, rekviemus, himnus ir dvarų muziką nusiklausęs devynbalsių, liepsnelių, strazdų, juodųjų strazdų, volungių ir lakštingalų giesmelių, bet kad kas būtų kūręs pagal musių skleidžiamus monotoniškiausius garsus – neteko nei girdėti, nei skaityti. Tiesa, gal tik vadinamieji  m i n i m a l i s t a i, naudojantys vos kelias natas ir vis jas kartojantys Berlyno ar Vienos muzikos festivalyje ir gaunantys premijas už negirdėtą išradingumą, neatsisako ir muscos domesticos paslaugų…
       Tačiau grįžkime prie jaunos poros. Štai jie, jau išsimaudę liepos karščio pašildytame ežero vandeny, žengia per namelio slenkstį – basi, nuogi kaip Adomas ir Ieva, kai žengė link uždrausto Pažinimo medžio anais neatmenamais, mitologizuotais laikais kažkur tarp Tigro ir Eufrato upių. Žengia, vienas kitą per liemenį ir sėdmenis suėmę, kad aistra pamažu įsiliepsnotų. Žengia negaišdami brangaus pirmosios nakties laiko, kuris kaip visada prašvilps kaip sapnas…
       Tačiau ir musė – jau pasiruošus. Visą taktiką ir strategiją apmąsčius, veiksmų seką apgalvojus, tik laukianti, kada jaunuoliai įžiebs šviesą, nes šėtono buvo iš anksto pranešta, jog jaunoji yra meilės ryškioje šviesoje mėgėja, nes ši pirmoji naktis iš tikrųjų jai gal jau ir šimtoji vis su kitu kvaileliu, įsivaizduojančiu, kad jo išsirinktoji – pati jos šventenybė Dorybė Nekaltybė…
       Jaunuolis, suprantama, nustemba dėl tokio jaunosios šviesos pomėgio, jam patiktų vėsi tamsa, vėsios blyškios paklodės, gaivinantis „Tichės“ skystis po ranka, lengva patamsių muzikėlė. Nustemba, bet išgirsta įtikinamą paaiškinimą: noriu matyti, kaip tavo kūnas milimetras po milimetro pereis mano priklausomybėn, ir noriu, kad tu stebėtum, kaip manasis paklūsta aistrai…
       Ką gi, su tokiais argumentais nepasiginčysi – tenka nuo lempos netgi ką tik užmestą lengvą audeklėlį nuplėšti ir mesti ant grindų lentų…
       Pirma, tarsi nedrąsi, poza – klasikinė. Ir pirmas kiek drąsesnis muscos domesticos puolimas. Staigi ataka. Nusileidimas ant jaunuolio gaublio, nelyg ant vyriškos lyties pasaulio rutulio, tik be salų ir salynų. Išties užtakių ir slėnių netrūksta. Tad musė, neišsigandus jaunosios pliaukštelėjimo per dešinį jaunikio gaubliuką, mandagiai nurėplioja pagrioviu, pagrioviu žemyn į slaptų slapčiausiąją vietelę, kur net lempos šviesoj tvyro prietema, nes musca sumanė ten ilgėliau pabūti – artimas musės širdžiai aromatas ir prakaitėlis, tad ilsėkis ir siurbk į savo, velnio sugulovės, sveikatą.
       Įkyrus šešių kojyčių kutenimas, skrebenimas pačiame pamašnyje. Kas tokią intervenciją atlaikytų? Tad mėgina jaunuolis dešinės rankos smiliumi musca domestica iš jai nepriklausančios vietelės nuvyti, kad susikauptų, vien apie aistrą galvotų, kad nuo trikdžių ponas pimpalas neimtų geibti, vysti lyg palaužta obelėlės šaka. Bet musė išsisuka, išvengia piršto prievartos. Ji išvengia ir į pagalbą jaunojo pirštui atskubėjusio jaunosios lakuotu nagu ginkluoto pirštelio. Abu mėgina musca domestica iškrapštyti ir abiem nesiseka. Tenka ant šono virsti, tikintis tokiu būdu musę gaubliukais suimti ir suknežinti. Tačiau musė gudri. Vos tik jaunuolis pasvyra į šoną, ji plast ant jaunosios pilvo, tiksliau, ant papilvės.
       Ir vėl beviltiška kova su įkyruole. Tuo metu vyras jau iš šono mandagiai spraudžiasi, nes pajunta, kad jo galingumas, ketvirtadalio arklio jėgos spaudimas viską gali. Bet dabar jaunoji nenori ir negali, nes musca rėplioja ten, kur jai tikrai netiktų ropoti. Jauna moteris pirmą kartą per šimtus meilės naktų su nuožmia musės prievarta susidūrus sutrinka, ne apie už nugaros šnopuojantį jaunikį galvoja, o užmiršus sėdynę pakelti mėgina musca nuvyti. Suprantama, musė drąsi tik iki nepavojingos ribos. Juk neapsižiūrėjus galėtų būti įstumta į kiaurymę kartu su pulsuojančiu lokomotyvo stūmokliu. Tad pasitraukia į lovos kojūgalį ir šaiposi iš pirmosios nakties didvyrio vargo ir nepatogumų.
       Viena musė, o rūpesčių per ją – pusei nakties. Ir nė vienam iš besimylinčiųjų netopteli į karštus momenėlius, kad užgesinus lempą pasibaigtų ir jų kančios. O gal jaunajai tiesiog yra būtina šviesoje vyro kūną patirti, kad nė vienas judesėlis nepraslystų nepastebėtas, kad į kiekvieną, vos įžvelgiamą, krustelėjimą ten, slaptų slapčiausioje, būtų laiku atsiliepta panašiu krustelėjimu.
       Musei nuskridus, aistra įsiplieskia iš naujo. O kur vidurnaktinė tvankios liepos nakties aistra, ten ir prakaitas, tas sūrymas, tas muscos eliksyras. Ne paslaptis – kur prakaitas aitriausias, ten skutamuoju naikintuvo sklendimu musė ir sklendžia. Ir nutūpia, net pačiuoždama prakaito ledu. Jaunuoliams ir vėl visos pastangos šuniui ant uodegos, o vyrukui – ant nulinkusios šaknies. Ir jaunoji nebeišlaiko. Sušnypščia ir stveria tarp krūtų rėplinėjantį aštriasparnį vabzdį. Bet pastveria ne musę, o jaunikio plaukų kuodelį. Pastveria gyvaplaukius, su muscos kojomis supainiojus, ir trukteli. Irzlus vyriškas nepasitenkinimo kupinas urzgimėlis. Ir jos atsiliepiantis šnypštimas. Jau jie pamažu žvėrėja ir gyvulėja. Jau vyrelis pritrėkštas prie sujauktos šlapios paklodės, o nekalta jaunoji sau įprastu, labai pamėgtu būdu savo prisiegėlę jodo, šokdina.
       Musė tuo metu niekur netupia, ratus apie jojikus suka laukdama mažiausios progelės vėl ant įkaitusių kūnų nusileisti. Tik niekaip negali apsispręsti, į kurią vietą tūpti – visos jau kvepia sūrymu, riebaliniu tepaliuku pateptos. Dar kiek palakioja ir nusitaikiusi staiga krinta ant per klaidą ar per neapsižiūrėjimą išsprūdusio varpos galo. Juodai melsva sagikė. Zyzianti. Siurbianti.
       To tikrai per daug. Koks įžūlumas savintis tai, kas tau nepriklauso, nutaria „nekaltoji“ nuotaka ir giliai į jos pasąmonę įaugusiu įpročiu stveria viršutinėmis lūpomis musę, lyg norėdama jai galvą nukąsti. Suprantama, musė švyst, ir papūsk jai į sparną. O kenčia vyrelio galvelė. Dantys aštrūs, vestuvių nakčiai pagaląsti. Krioksmas ir prakeiksmas išsprūsta iš apgauto jaunojo gerklės, nes jis tą pačią sekundės dalį suvokia, kokia jo išrinktosios „nekaltybė“ ir kam jai duota tokia plačialūpė it rupūžės gerklė. Nieko nelaukęs, nieko neklausinėdamas, tėškia solidų vyrišką antausį – net jaunosios laimės išraiška pavirsta į paprasčiausios gatvės kekšės iškreiptą šypsnį: „Na ką gi, jei jau taip nori, tai galime ir ausis pasiskaldyti, pradėjai tu, ne aš“. Ir pila jaunikiui tiesiai į tarpuakį. Vėl baisus įsiūčio pliūpsnis, vėl antausis, vėl – į tarpuakį, tik dabar aštriu nagu arčiau akies, vėlei antausis, o pudra jau su sūriu prakaitėliu srovena žemyn, atidengdama jaunosios taip kruopščiai ir ilgai slėptas raukšles, randus ir karpas…
       Jaunikį lyg kas būtų karštu vandeniu perliejęs – pašoka, surinka ir, metęs bereikšmį „sudie“, išnyksta už mažo, jaukaus sodo namelio durų. Pasigirsta vandens pūkštelėjimas. Tik neišsigąskim. Jaunuolis nenusiskandino, jis tiesiog šoko į nakties ežerą, kad apgavikės raganos seiles ir prakaitą nuplautų. O „jaunoji“ tuo metu ieško musės, nes supranta, kas meilę pavertė griuvėsiais, gal net visą likusį gyvenimą – Jericho griuvenom, kurių nelemta nei atstatyti, nei, po plytą išrinkus, į kito jaunikio namelio pamatus kloti. Pasiutus. Nagais sau veidelį draskanti ir šėtono sugulovę rusiškais – laisvais ir nepriklausomais – keiksmais keikianti. Girdi, tai ji, sparnuota ved'ma, užsigeidė jos jaunikio paragauti, bet ne tut to bylo, aš tave surasiu, sutraiškysiu, sukramtysiu, nurysiu ir išstumsiu per tą galą, kurio tu, Belzebubo kurva, man pavydėjai.
       Žodžiu, iš svajingos pirmosios povestuvinės nakties per muscos domesticos intervenciją ant sujauktų šlapių paklodžių beliko keli gyvybės lašai, nedidelė kitokio skysčio balelė ir kruvinomis ašaromis raudanti apgavikė, labai jau įtartinai supanašėjus su muse, ypač su ta, kurią mes kaip Belzebubo personifikaciją esame ant knygos viršelio pateikę…
       Štai jums tik du pavyzdžiai iš tūkstančių, ką gali mažas dvisparnis vabzdys, jeigu laiku jam nepastosi kelio, neišrausi jo siurbliuko, nenurausi kojų ir neįkiši į subinę smilgos, ir nepaleisi, kad pažeme, pažeme, vis žemesne trajektorija lėktų pas savąjį Musių Valdovą ieškoti pagalbos ir užtarimo. Bet argi pragare ją užtars?..
       Dabar pasvarstykime: ar dar reikia kokio nors pavyzdėlio, ar šių dviejų pakanka? Vieni sako, kad būtinas dar vienas, tik kitoks, iš kitos operos, o kiti, vyresnio amžiaus kalendorių skaitytojai, tvirtina, kad pakaks ir šio pastarojo nuotykio povestuvinės nakties lovoje. Štai jums ir muscos domesticos klausimas: „Būti ar išnykti?“
       Ir vis dėlto būtų gaila taip staiga nukirsti visus ryšius su musės gentimi. Nieko jai nepranešus. Nepasitarus su ja pačia, juk kad ir kaip žiūrėtume, šios knygos pagrindinis herojus yra ji, musca domestica, ir jos sesės šūdmusės, kraugerės, alkoholikės, cukrinukės, smaližės, mėsėdės ir kitos, vienu kitu žodeliu prisimintos ir užrašytos. Dėl to pasakotojo širdis ir pilna abejonių. O kad visas jas išsklaidytume, ar nevertėtų į šį dvisparnį vabzdį iš kasdienybės pažvelgti? Ką? Negirdžiu, ką sakot. Būtų neblogai? Na tai ką gi, jūsų norai – man įsakymas.