STEBUKLAS, I. Balandžio dvidešimt penktoji. Suėjo lygiai dvidešimt metų, kai jiedu susipažino.
       Kas atsitiko prieš dvidešimt metų?
       „Never complain, never explain.“7
       „Senojoj pasagoj“ jiedu pavakarieniavo, išgėrė vyno. Naktį vaikščiojo po miestą. Šermukšnių gatvėj susiglaudę sėdėjo ant suolelio. Žiūrėjo į apšviestus Šventojo Jokūbo bažnyčios bokštus. Virš jų danguj žibėjo vienui viena žvaigždė.
       Su tavim man artu, pasakė Marija. Stebuklas, kad mudu susipažinom prieš dvidešimt metų. Stebuklas, kad mudu vėl susitikom dabar.
       Stebuklas? – sukluso Boguslavas. Kas jį padarė?
       Aš nežinau kas. Gal likimas, gal Dievas? Tikrai ne aš ir ne tu. Tokį stebuklą gali padaryti tik aukštesnė galia.
       Lėtai žingsniavo Kaštonų gatve. Marija vilkėjo suknele trumpom rankovėm. Jai pasidarė šalta.
       Galiu apsiausti savo apsiaustu, pasiūlė Boguslavas.
       Apsiaustas nesušildys.
       Ji stabtelėjo. Gatvė buvo tuščia. Niekur – nei medžių šešėliuose, nei skersgatvių prieblandose, nei kiemų tamsumose – nebuvo girdėti žmonių balsų.
       Tarpuvartė, graži tarpuvartė, tarstelėjo kunigaikštienė. Kaštonų gatvėje yra gražių tamsių tarpuvarčių.
       Kunigaikštis, įžvelgęs Marijos žodžiuose neaiškią potekstę, valandėlę abejojo, ar teisingai ją suprato.
       Gal turėtum drąsos parodyti man bent vieną tarpuvartę, kurioje seksualiai šėliojai?
       Seksualiai? – perklausė Marija ir tylėjo siūbuodama į šalis liemenį.
       Jeigu parodytum, man artimesnis pasidarytų šis miestas, kurstė jos drąsą kunigaikštis.
       Marija krestelėjo galvą, pažvelgė jam į akis.
       Parodyčiau, tarė. Tačiau tarpuvartėj atsiduri netikėtai. Kai protą aptemdo chandra. Paskui neatsimeni, kur nuotykis įvyko.
       Apartamente vakarienei buvo patiekta daug vaisių, kelių rūšių vyno ir brendžio. Abu atsikando vienos kriaušės. Visos suvalgyti nespėjo. Boguslavas per anksti palietė jos krūtis. Nuo abiejų kūnų siūbtelėjo karštis. Saulės temperatūroje jiedu gruzdo ant fotelio, ant grindų, sliuogdami siena aukštyn.
       Man patinka tavo rankos, šnabždėjo Marija alpėdama. Jos smilguoja, jos smuikuoja, aš esu pakvaišęs orkestras.
       Mylėjosi lovoje, koridoriuje po šventais paveikslais, kabėjusiais ant sienos.
       Prostitutė, mano prostitutė, bliovė iš skausmo kunigaikštis.
       Taip, aš tavo prostitutė. Vadink mane, kaip nori.
       Mano kalytė.
       Taip, aš tavo kalytė.
       Mano kiaulytė, mano kekšytė.
       Taip, taip, kiaulytė, kekšytė…
       Atsikvošėjo išaušus. Gulėjo ant kilimo džiovindami prakaito raselę, apibėrusią kūnus. Boguslavas pro langą matė mėlyną rytmečio dangų ir mėnulį jame.
       Iš tikrųjų įvyko stebuklas, tarė kunigaikštis. Jeigu mudu nebūtume ir vėl susitikę, aš iki mirties nebūčiau sužinojęs, kas yra moteris.
       Ji pasirąžė, susijuokė.
       Aš – tau skirta, pasakė. Tu – man skirtas. Kai tu nepasisakęs man išvykai nežinia kur, tavo brolis Francas Erdmanas liko čia. Jis atrodė toks vienišas.
       Neabejoju, tau kilo noras jį paguosti.
       Taip, kilo. Man patinka guosti, užjausti, padėti.
       O! Nelaiminga tu nebūsi. Visada turėsi ką guosti ir užjausti.
       Kodėl priekaištauji? – susirūpinusiu balsu paklausė Marija. Mano autonominėj teritorijoj niekieno priekaištai negalioja. Anikė Franco Erdmano apsiaustą ir liemenę paslėpė. Nors nieko neįvyko. Todėl, kad tu esi man skirtas.
       Eisiu į balkoną parūkyti, niūriai pasakė kunigaikštis.
       Parūkyti? Argi žmonės jau prasimanė tabako?
       Tabako! – ironiškai nusijuokė Boguslavas. Tabako dar nėr, o Bastilija jau sugriauta! Štai ką aš tau pasakysiu, mano moterie, vėl niūriai prašneko kunigaikštis stodamasis nuo grindų. Velniai griebtų, kaip neatpažįstamai pasikeitė gyvenimas nuo to mūsų prakeikto septynioliktojo amžiaus iki šių dienų! Lygiai taip pat neatpažįstamai per dvidešimt mūsų pažinties metų pasikeitė mergaitė Marija, tapusi moterimi Marija. Mudu važinėjame automobiliais, kalbamės telefonu. Aš rūkau. Tau patinka, kai tave vadina kalyte, kiaulyte, kekšyte. Viskas pasikeitė!
       Jis išėjo į balkoną. Sėdėjo ant žemos kėdutės ir rūkė. Spoksojo į mėlyną rytmečio dangų, į mėnulį. Abipus mėnulio pleveno rausvi stulpai, jų foną puošė švelniai žalsvi atspalviai. Nuo naktį išgerto vyno ir brendžio Boguslavui treškėjo galva. Pasivaideno, kad pro balkono langą jam į sąmonę dvelktelėjo pusbrolio Jonušo vėlė.
       Išeik ir negrįžk, tarė jam vėlė.
       Boguslavas tylėjo.
       Išeik ir negrįžk, kaip ir aš negrįžau, vėl pasakė vėlė.
       Kunigaikštis nustebęs atsistojo.
       Tai kas čia man įsakinėja, jeigu tu negrįžai? – balsu paklausė.
       Vėlė į klausimą neatsakė.

       SARKOFAGAS, II. Per pusryčius valgė avokadų ir krevečių užkandėlės su žaliom daržovėm.
       Ačiū tau, padėkojo Boguslavas Anikei.
       Už ką? – išpūtė akis mergaitė.
       Už tai, kad saugai savo pamotę man.
       Anikė – lyg papūga Citrė – purptelėjo nuo stalo ir išlėkė iš valgomojo.
       Kas jai atsitiko? – paklausė kunigaikštis.
       Jos nesupaisysi, jos galvelė pilna iliuzijų, atsakė Marija. Verčiau išklausyk, ką pasakysiu. Kol tu buvai išvykęs, aš radau žmogų, kuris, pasinaudodamas savo gera padėtimi ir įtaka, užsakė sarkofagą velioniui Jonušui.
       Galvą guldau: tas žmogus – Francas Erdmanas.
       Taip, Marija priekaištingai pažvelgė į kunigaikštį. Kodėl tu iš jo šaipaisi? Francui aš pasakiau, kad mudu vėl artimi. Francas yra tavo brolis, kad ir netikras, tačiau brolis, ir aš nenoriu slėpti nuo jo mūsų santykių.
       Marija pyktelėjusi patylėjo.
       Ar tu klausaisi manęs, ar ne?
       Klausausi, linktelėjo galvą kunigaikštis.
       Taigi Miežinskis, gavęs Saksoniečio apsaugos garantiją, sutiko rūpintis sarkofago padirbinimu, toliau kalbėjo kunigaikštienė. Išsirinkau akmenį. Ir štai vakar pasiuntinys Liubeneckis parvežė žinią, kad mano išsirinktasis akmuo – įskilęs. Ką tai galėtų reikšti? Dievas matė, aš mylėjau Jonušą, iš meilės noriu deramai jį palaidoti.
       Kodėl manai, kad įskilas akmeny turėtų ką nors reikšti? – paklausė Boguslavas. Akmuo įskilo todėl, kad jau seniai buvo įtrūkęs. Meistras trinktelėjo kūju – to ir užteko.
       Tačiau aš mylėjau Jonušą! Kodėl aš apsirikau išrinkdama akmenį jo sarkofagui? Aš neturėjau apsirikti!
       Kunigaikštis atsargiai padėjo ant stalo peilį ir šakutę. Griežtu žvilgsniu pažvelgė į Mariją.
       Mieloji, nebekalbėk apie Jonušą. Negali man tiek daug kalbėti apie meilę Jonušui.
       Ar tu supykai? – netikėtai džiugiai paklausė kunigaikštienė. Savo vyrą aš mylėjau anapus brūkšnio, kuriuo mudu atskyrėm praeitį nuo dabarties. Šiapus brūkšnio aš myliu tik tave.
       Tavo akmuo įskilo, tarė kunigaikštis. Blogai, ką padarysi. Turėsi sarkofagą liedinti iš metalo. Tačiau dabar pakalbėkim ir apie mano reikalus.

       SANDORIS, III. Kunigaikštis valandėlę įdėmiai žiūrėjo Marijai į akis. Vyptelėjo, lyg būtų kuo nepatenkintas.
       Gyvenimas verda. Užvakar Vilniuje premjeras vedė antrą žmoną, rytoj duris atvers naujas prekybos ir pramogų kompleksas „Akropolis“. Varšuvoj iš Vazų dinastijos smėlis byra. Kitą karalių lenkai rinks iš savų piliečių. Aš žinau, Boguslavas nevalingai nutilo, kažkodėl suabejojo, ar rytmečio danguje galėjo sykiu švytėti mėnulis ir pašvaistės stulpai.
       Aš žinau, vėl žvaliai prašneko, Mazarinis karaliaus rinkimuose man nepadės. Padės Danijos karalienė ir Brandenburgo kurfiurstas. Ir Austrijos diplomatai. Tačiau tam, kad mane paremtų ir patys lenkai – ypač Liubomirskis ir Čarneckis, – reikia stiprių moterų. Viena iš tokių esi tu.
       Per gerai apie mane manai, atitarė Marija. Aš nuolatos jaučiu, kad esu silpna.
       Nepaisyk savo jutimų, klausyk manęs. Mano konkurentų Višnioveckio, Sobieskio moterys - ne tokios įtakingos kaip tu. Mūsų prezidento, parlamento pirmininko, premjero moterys - kas? Tik moterėlės, moterytės. Susitarkim šitaip: aš globoju Anikę, grąžinu tau kariuomenės užgrobtus Jonušo dvarus, tu man padedi tapti karalium.
       Radvila lyžtelėjo rodomąjį pirštą, iškėlė ir sukiojo ore Marijai prieš akis.
       Derybose su Šverinu ir Gosevskiu Tauragėj, vėl kalbėjo, aš nebūsiu Mazarinis, kuris derasi tik su savim. Aš būsiu Lietuvos arklidininkas ir Lenkijos diplomatas. Derėsiuos dėl kunigaikščio Jonušo dvarų grąžinimo.
       O nuo ko pradėsiu aš? – paklausė Marija.
       Nuo savo rūpestėlių! – pralinksmėjo Boguslavas. Nuo Jurbarko sutarties. Sarkofago statybos sutartį pasirašysi Jurbarke.
       Kodėl Jurbarke? – nustebo Marija.
       Jurbarke stovi tie Lietuvos kariuomenės pulkai, kurie ištikimi Lenkijai. Sutartim dėl sarkofago tu neva pastatysi kryžių Kėdainių unijai. Ji bus užmiršta. Svarbu, kad taip atrodytų. Ir lenkai tave šlovins. Tu šlovinsi mane. Prasivers plyšys, pro kurį galėsiu sėlinti karaliaus sosto link.
       Tu manai…
       Manau. Mano šansai – septyniasdešimt nuošimčių. Rakočis nusiaubė Lenkiją, tačiau į sostą neatsisėdo. Tai – mano nuopelnas. Aš numaldžiau Rakočio sąjungininką Brandenburgo kurfiurstą. Lenkai mane gerbia. Lenkės mane dievina. Moterų įtaka karaliaus elektoratui – didžiulė.
       Tai kam dar tau reikalinga mano pagalba?
       Liubomirskis surietė rodomąjį pirštą, sugniaužė kumštį Boguslavas. Ir etmonas Čarneckis. Jie – prieš mane. Liubomirskis kaip tik atvyks į Jurbarką, kai tu pasirašysi sutartį dėl sarkofago. Jurbarke tu susitiksi su Liubomirskiu. Jis - paskutinė tvirtovė, kurią mudviem reikia paimti.
       Klausydamasi Marija be paliovos šlamštė didelius salotų lapus. Mąstė. Nuo kaktos nė akimirkai neišnyko dvi statmenos raukšlelės.
       Sudėtingai šneki, prabilo Marija. Gal aš ko nors nesuprantu? Kad ir kaip būtų, aš nujaučiu, kad tavo plane yra įsivėlus esminga klaida.
       Kunigaikštienė sukruto. Metė įtarų žvilgsnį į Boguslavą.
       Ar galiu tiesiai paklausti?
       Radvila pakreipė galvą ir laukė klausimo.
       Marija persėdo ant fotelio atlošo praskleisdama ilgą sijono įkirptę. Apkabino Boguslavo galvą abiem rankom.
       Mano klausimas štai koksai, švelniai tarė. Kurios šalies karalium tu nori tapti? Dabar jau dvidešimt pirmas amžius. Lenkijoj neberenkamas karalius.
       Taip. Tačiau gyventi reikia. Dabar karaliai persikraustė iš valdovų rūmų į šešėlinės ekonomikos pilis, karaliauja jose.
       Marija užkėlė koją ant jo kelių.
       Suprantu, sušnabždėjo. Reikia gyventi, reikia džiaugtis kiekviena diena. Carpe diem!
       Taip, mieloji, kol yra ištvirkusių moterų, aš turiu šansų laimėti karūną. Beje, juo greičiau bėga laikas, juo labiau tvirksta moterys. Ir mano šansai didėja. Dabar mano šansai dideli kaip niekad anksčiau. Taigi – sutartis sudaryta?
       Sudaryta.
       Marija ėmė bučiuoti jo veidą. Didėjantis jos kūno karštis trikdė Radvilą. Jis dar ne viską buvo pasakęs.
       Gretimame kambaryje triukšmą kėlė šįryt nelesintos papūgos. Iš pradžių Boguslavas buvo įtikėjęs, kad papūgas įsigijo mergaitė Marija. Vėliau šis įtikėjimas žlugo. Kunigaikštis neabejojo, kad papūgų užsinorėti galėjo tik moteris Marija. Tačiau galėjo būti ir taip, kad papūgų labiausiai reikėjo našlei Marijai.
       Mieloji, prašau įsisąmoninti, kad ši sutartis egzistenciškai svarbi ir tau, ir man, pareiškė kunigaikštis. Ji liktų galioti net ir tuo atveju, jeigu mudviejų meilės ryšys nutrūktų. Nes gyventi reikia. Eik ir užčiaupk snapus toms papūgoms! – sušuko neapsikentęs.
       Tu – žioplys, ramiai, miegūstai ramiai pasakė Marija. Atsistojo. Atrodė, nesuprato, kodėl čia stovi, ką čia veikia, kam čia reikalinga.
       Jurbarke, nušvito protas. Jurbarke būsiu reikalinga.

       KALTĖ, III. Vyną Levutė Liubeneckienė gerdavo tik iš butelio, iš kakliuko. Su ja tik iš kakliuko vyną gerdavo ir kunigaikštienė Marija. Dabar ji norėjo greitai išeiti.
       Levute, atėjau pas tave paskutinį kartą, pasakė.
       Ar atsitiko kas? – susirūpino Liubeneckienė. Gal aš pažeminau tave?
       Norėjau pasakyti, kad pamilau vyriškį. Vėl sutikau tą, kurį įsimylėjau būdama mergaitė. Jis dar neužmiršo, kaip aš atrodžiau, kai buvau mergaitė.
       Levutė patylėjo nuleidusi galvą. Ūmai pačiupo ir užsivertė vyno butelį. Nugėrė nedaug, tačiau godžiai. Norėjo lyg ir nusišypsoti.
       Aš nė nebuvau mergaitė, net nežinau, ką reiškia būti mergaite, moteris gailiai pasižiūrėjo į kunigaikštienę.
       Niekada nepasakojai apie tai!
       Nepasakojau? – negalėjo patikėti Levutė. O aš maniau, kad nuolatos tau pasakoju. Susitinkam – ir pasakoju.
       Taip, prisiminė Marija, veikiausiai pasakodavo. Žvilgsniais, pirštais, lytėjimais, kuždesiais. Tik Marija nesiklausydavo pasakojimo. Mėgaudavosi jos artumu.
       Marija parėmė kaktą delnu, apmaudžiai prasijuokė.
       Atleisk man, atsiprašė, drąsiai pažvelgė draugei į akis. Taip, žinoma, tu pasakodavai. Bet aš nesu imli. Ne viską suprasdavau.
       Kad taip jau yra, tarė Levutė. Supranti tik tai, ką liežuviu pasakai, ausimis išgirsti. Aš liežuviu malti nemoku, esu kilusi ne iš aristokratų. Iš bajorų, kurie turėjo gyvulių ir sodą. Su mumis gyveno Sodininkė. Liesti mane pradėjo nuo aštuonerių metų. Užklystantiems vyrams į akis nelindau. Niekas neprisimins, kaip aš atrodžiau, kai buvau mergaitė. Nebent Sodininkė.
       Marija ėmė nervintis, jos pirštai virptelėjo, antakiai krustelėjo.
       Aš nebuvau tavo sodininkė, nenoriu būt tavo sodininkė, išbėrė žodžius. Atėjau atsisveikinti. Duokš butelį, išgersiu už atsisveikinimą.
       Gurkštelėjo iš kakliuko. Apie kažką mąstė. Po valandėlės vėl gurkštelėjo. Grąžino butelį Levutei.
       Išgerk ir tu, pasakė. Ir būsim atsisveikinusios.
       Ir aš liksiu beveidė, ramiai atitarė Liubeneckienė, spoksodama į tuščią orą. Beveidė mergaitė, beveidė moteris. Liubeneckis – jūsų pasiuntinys. Vis keliauja, keliauja. Neatsimins nė jis mano veido. Be to, argi aš jam gera žmona? – Levutė įdėmiai sužiuro Marijai į akis. Sodininkė buvo niūraus veido kumpanosė senmergė. Tačiau žvelgdavo į mane patikliom, geraširdėm akim. Nepiktai ir keikdavosi: rūgšmyžė.
       Levutė paėmė iš Marijos rankų butelį, keldama prie lūpų neva netyčia užkliudė Marijos krūtį, kunigaikštienė suraukė kaktą, nebuvo nė pamaniusi, kad toji Sodininkė galėjo būti „neplokščia“ moteris.
       Levutė nulaižė vyną nuo lūpų.
       Sodininkė vaikščiodavo žiemą vasarą paraitotom rankovėm, Levutės balsas Marijai pasirodė „šlaptelėjęs“, atsitikdavo, kai ji kalbėdavo visai „šlapiu“ balsu. Ir jos rankos iki alkūnių visada būdavo raudonos kaip ugnis. Vilkėdavo ilga sermėga arba trumpais juodais kailinukais. Segėdavo pakuliniu sijonu, iš po jo pasimatydavo raudonos vilnonės kojinės. Visada tik raudonos.
       Levutė jaukiai nusišypsojo.
       Kunigaikštiene, aš tau už daug ką dėkinga. Pirmiausia už tai, kad priėmei į darbą mano Liubeneckį. Ir aš turiu duonos. Ir norėčiau tau atsilyginti bent mažmožiu. Prisimink mano patarimą: niekada nenešiok raudonų kojinių. Vyrams moteris raudonomis kojinėmis – arba lesbietė, arba prostitutė.
       Tvanku čia, išsižiojusi alsavo Marija. Ar negalėtum praverti lango?
       Liubeneckienė pravėrė. Nulupo apelsiną. Trynė pirštus, kol nudžiūvo sultys. Atsisėdo šalia Marijos, neišmanydama, kur padėti ranką, sūpavo ją ore.
       Kodėl nori atsisveikinti? – ūmai ir įkyriai smalsiu balsu paklausė.
       A… Nenorėčiau, kad jis sužinotų apie mudviejų „yra buvę“.
       Nesužinos, įtikinamai pasakė Levutė. Apie mano ir Sodininkės „yra buvę“ niekas nesužinojo iki šiol. Sodininkė gyveno ant aukšto, palėpėj, klevas prie jos lango šlamėdavo. Avėjo medpadžiais, juos galėdavo greitai nuspirti. Kartą – sakiau, man buvo aštuoneri, – ašutine juosta surišo mano rankas, bet mazgo nesuveržė. Man būdavo gera rankas išlaisvinti ir ta ašutine juosta trinti jai nugarą. Pasidarydavo smalsu, kas nutiks, kai ašutine brauksiu per blauzdą, šlaunį, pilvą.
       Jiedvi suvalgė po skiltelę apelsino. Levutės ranka ėmė glostinėti kunigaikštienės kelį.
       Norėčiau, kad jis nė neįtartų, jog aš susidėdavau su tavimi, pasakė kunigaikštienė. Aaa… Nenoriu tavęs įžeisti.
       Atsimeni? – pašnibždom prašneko Levutė. Dangus mėlynas, dienoja, oras vis labiau įkaista. Aptvertasis kiemas prie tvarto tuščias. Vartai atkelti. Gyvuliai išvaryti į laukus. Ji mane liečia. Ant sudžiūvusio pilko mėšlo skraidžioja didelės mėlynos musės. Apdulkėjusi klėties siena mano pačios pirštais pripiešta saulių ir žmogeliukų…
       Aš bijau, staiga tarė kunigaikštienė. Levutei ji pasirodė iš tikrųjų išsigandusi.
       Kas yra? Ko tu bijai? – griežtu balsu paklausė Levutė.
       Esu kalta. Aš vis nusikalstu jam.
       Nusikalsti! Ką vadini nusikaltimu? Kad su manim susidedi? Ar iš gero gyvenimo susidedi? Kur jis dabar?
       Tauragėj.
       Ir mažiausiai mėnesį negrįš, ar ne?
       Negrįš. Vakarais temstant išeis į mansardą. Lauks manęs. Aš mintyse nueisiu.
       Nueik. Tačiau ko tau graužtis? Kūnas liks čia. Vaikščiodavau ir aš mintyse pas Sodininkę. Mintys nerimdavo. Nenustygdavau vietoj. Iš sodo pro jazminų šakas būdavo matyti žalias slėnis ir tamsus ežero vanduo. Bėgdavau per slėnį prie ežero. Kabariodavausi per užžėlų šabakštyną, iki ausų sušlapdavau nuo sodrios vakaro rasos. Man patikdavo sušlapti. Maudytis ežere. Iki šiol nesuprantu, kodėl norėdavau tapti slėniu, o ne ežeru, kai mirsiu.
       Viešpatie, aš labai bijau! Aš jam pasakiau, kad norėčiau reinkarnuotis į slėnį. Jau išsidaviau, ar ne?
       Kuo ir kam tu jautiesi nusikaltusi? – jau pykdama paklausė Liubeneckienė. Argi tu kalta, kad vyras susirgo, o tu norėjai likti jam ištikima? Paskutinius tris mėnesius vyras nuolatos gulėdavo lovoj. Prie ištinusių, pamėlusių, žaizdotų kojų negalėdavai nė prisiliesti. Vaikščiodavai drėgnais nuo ašarų skruostais, susivėlusiais plaukais. Įvyko stebuklas, kai aš juos netyčia pakedenau. Tu supratai, kad noriu tau padėti. Tai buvo stebuklas!
       Netark šio žodžio, įsakė kunigaikštienė. Niekada netark šio žodžio man girdint.
       Tu niekam nenusikaltai! Vyras mirė. Valdžia neleido jo palaidoti. Tu vaikštai apartamente, jis guli negyvas rūsy po grindimis. Ar užmiršai? Pirmą gedulo savaitę gulėdavai naktimis prie židinio ir kaukdavai. Būtum pradėjus laukais iš siaubo lakstyti, jeigu nebūtum manęs prisileidus.
       A…
       Pavasarį, kai nužydėdavo obelys ir vyšnios, mėnesienos naktimis sodas kvepėdavo nukritusiais žiedlapiais. Ji mane liesdavo. Aš ją liesdavau. Labiausiai jaudindavo paukščių tolimi balsai…
       Kodėl apie ją kalbi? – susierzinus paklausė Marija. Aš esu tavo Sodininkė!
       Klausykis, ką sakau. Neleisk ilgai ranka smilguoti. Supras, kad užmiršai jį. Išsiduosi. Nelaipiok sienomis. Nesupras, kaip galėtų tave pasiekti. Išsiduosi. Nepakilk virš debesų vien glamonėdamasi. Įtars, kad tave pakelti virš debesų gali ir moterys.
       Neišsiduosiu…
       Tegul jis supranta, kad teiki paslaugas. Turėjai sergantį vyrą, teikei jam paslaugas. Esi patyrusi. Tai jis supras. Geriau jam teikti paslaugas negu išsiduoti.
       Valandėlę jiedvi nesišnekėjo. Mėgavosi didėjančiu karščiu.
       Avys, sušnabždėjo Levutė. Avys, pargintos į tvartą, naktimis bruzdėdavo. Kvepėdavo vilna ir būdavo karšta, labai karšta.
       Aaa!..
       Kartą šešėly įsižiūrėjau į jos akis. Akys žibėjo liūdna šviesa, man pasirodė, labai liūdna šviesa. Pamaniau, kad Sodininkė išsikraustytų iš proto, jeigu aš imčiau jos vengti.
       Ak!..

       GRĖSMĖS, I. Apšiurusi troba stūksojo tarp senų medžių. Klėtis, apklota malksnomis, – ant akmenų. Kitados per puotas klėtyje apsistodavo iš Prūsijos atvežtos mergos. Arklidė galu rėmėsi į tvartą, kuris buvo beveik sugriuvęs. Tačiau Lietuvos arklidininko asmeninė arklidė šiaip taip dar laikėsi ant pamatų, Boguslavas ja didžiavosi. Aplankius sodybos lūženas, Boguslavui dažnai pasitaisydavo nuotaika. Dvaras iro, vadinasi, artėjo senatvė, laikas, kai Boguslavas galės manyti esąs giminės, tautos, Europos, galiausiai – visos žmonių padermės patriarchas. Jam buvo smalsu, kaip linksminasi patriarchai. Visi jų klauso, viskas jiems leista!..
       Tačiau šiandien senajame dvare Boguslavui nuotaika nespėjo pasitaisyti. Automobiliu BMW atvažiavo Francas Erdmanas. Antri metai jo pulkas buvo pavaldus lauko etmonui Gosevskiui. Tačiau didelės įtakos šiam Frankfurto plevėsai turėjo ir danų karalienė Ana Kotryna, ir dar velniai žino kas.
       Broli, kas tave čia atsiuntė? Vėl Rijė? – paklausė Boguslavas, kai jie susėdo vakarieniauti.
       Širdis, atsakė Francas Erdmanas.
       Kurių velnių?
       Apleidai dvarą. Noriu jį perimti. Įkurti viešnamį.
       Boguslavas atsistojo. Krišpinas Kiršenšteinas, stengdamasis kunigaikštį nuraminti, įbruko jam į ranką taurę vyno.
       Ko tu karščiuojies? – paėmė taurę ir Francas Erdmanas. Neatsistojęs. Beje, aš tam ir atvažiavau, kad įvaryčiau tave į siutą, nelinksmai nusijuokė.
       Boguslavas pažvelgė į Kiršenšteiną tokiomis akimis, kad tėvūnas nusilenkė ir išėjo iš kambario.
       Tai, kad danai užpuolė Švediją, daug kam sugadino kraują, prašneko Francas Erdmanas. Labiausiai – švedų ekskaralienei Kristinai Vazai. Kristina išdavė Mazarinį. Mazarinis išdavė Kristiną. Tikrai, tai bjauri istorija, bet į ją įveltas esi ir tu.
       Kalbėk, kalbėk.
       Mano vadas Gosevskis nori, kad lenkų karūna atitektų carui, tačiau tarnauja Liudvikai Marijai ir Mazariniui. Kodėl tarnauja, aš nežinau. Tai jo nelaimė: tarnaudamas kitiems, netarnauja sau. Tu, broli, tarnaudamas ki-tiems, nė piršto nepajudini be naudos sau. Sąvadauji valdovus, rezgi tokias sutartis, kurios prancūzams naudingos laikinai, o lenkai jomis kuria tolimą ateitį. Tu nebijai rizikuoti, rizikavai visada, visur, tačiau rytoj – nerizikuok.
       Argi rytoj aš rizikuosiu?
       Taip. Rytoj ant tavo galvos leisis karūna arba kilpa.
       Nuostabu! – sušuko Boguslavas. Aš jau karalius su kilpa ant kaklo!
       Broli, ką pasiekei, tu geriau už mane žinai. Ir ką gali prarasti – taip pat žinai. Nejok rytoj į konferenciją su Gosevskiu ir Šverinu. Neišduok Lietuvos.
       Boguslavas tylėjo.
       Grįžk pas kurfiurstą, įtikinėjo brolį Francas Erdmanas. Grįžk pas karalių Joną Kazimierą. Pasakyk: karaliau, aš išsaugojau tau Prūsiją! karaliau, aš apsukau aplink pirštą Mazarinį! Ir tai būtų teisybė. Jei konferencija rytoj neįvyktų, Mazarinio voratinklis įplyštų, imtų trūkinėti, suirtų, prasidėtų įvykiai, kurių Mazarinis nebevaldytų. Kariauti niekas nebenori – tik Mazarinis, tik Prancūzija.
       Francai, o jeigu mudu ko nors nežinom? – mąsliai paklausė Boguslavas. O jeigu Mazarinis turi atsarginį planą? O jeigu jis turi dešimt, dvidešimt atsarginių planų?
       Francas Erdmanas atstūmė nuo savęs vyno taurę.
       Ponai, tyliai pasakė, mus ištiko skaudi nelaimė. Kunigaikštis Boguslavas Radvila, dvikovose nugalėjęs daug narsių riterių, žuvo dvikovoj su savimi.
       Klausykis, ką tau pasakysiu, ramiai prašneko Boguslavas. Dabar važiuok namo. Atvažiuosi poryt.
       Kodėl – poryt?
       Dabar nauji laikai, nauji papročiai, nusijuokė kunigaikštis. Numirėlių namie niekas ilgai nebelaiko. Palaidoja trečią dieną. Taigi – poryt atvažiuosi į mano laidotuves.
       Boguslavas pakreipė galvą.
       O gal brolis, liežuviu nužudęs brolį, į jo laidotuves atvažiuot neišdrįs?

       PASLAPTIS, III. Džipu iš Tikocino atvažiavo pulkininkas Eberhardas Putkameris. Atvežė didelį baltą voką.
       Kunigaikštienė liepė jį įteikti jums, pasakė pulkininkas.
       Kodėl kunigaikštienė atsiuntė jus? – pasidomėjo Boguslavas. Kur pasiuntinys Liubeneckis?
       Lenkijoj. Veda derybas su ponu Liubomirskiu dėl vizito į Jurbarką.
       Kvailys, pamanė kunigaikštis apie Liubeneckį. Pasižiūrėjo į laikrodį. Nenorėjo pražiopsoti su Marija sutarto laiko susitikt mansardoj.
       Voke rado savo laiško, kurį parašė Marijai iš Paryžiaus prieš trylika metų, kopiją.

       Marija, Marija,
       visą mėnesį gyvenu prie Tavo kojų. Rytoj mane išleis iš Bastilijos, todėl šiandien atsivėrė proga Tau parašyti.
       Galbūt Tavo širdis labiau patuksi, kai gauni laišką, ir aš geriau girdžiu ją?
       Stengiuosi eiti į Tavo širdį.
       Kuo arčiau laisvės diena, tuo skaudžiau Tave jaučiu. Tu turėtum būti mano laisvė, taip yra pasisukęs šis pasaulis, kuriame dar nėra mūsų namų. Bet aš būsiu Tau negailestingas ir rūstus. Aš plaksiu Tave išsiskyrimais, dvikovomis, karo žygiais ir linksminsiu nuvylimais. Aš būsiu laimingas tai darydamas. O moteris išvis negali būti nelaiminga. Prie moters, į moterį veržiasi visi vyrai, visas jų pasaulis, ir ji laiminga galėdama rinktis kasdien, kasdien – iki pat mirties.
       Truputėlį gudrauju.
       Nepyk.
       Norėjau parodyti širdį, bet jos nepamatė žodžiai. Ji plakė: vežk mane į tėvynę, panardink į Marijos jausmų vilnis.
Tavo Boguslavas              

      
       Laiške jis labiau melavo nei gudravo. Kai laišką rašė, Mazarinis, karalienės Anos įkalbėtas, jau buvo išleidęs jį iš Bastilijos. Boguslavas ruošėsi dalyvauti karaliaus Liudviko Tryliktojo laidotuvėse. Tuo metu karalienė našlė Ana jau buvo pamilus, o Mazarinis – pamėgęs jį. Karalienė ir kardinolas, pirmasis šalies ministras, jau valdė Prancūziją. Ana, turėdama asmeninių kėslų, norėjo už Boguslavo ištekinti kunigaikštytę de la Fors. Boguslavas vedybų kontrakto nesudarė. Grįžo į Lietuvą, tačiau joje norėjo būti tik svečias. Sutvarkęs reikalus, išvyko atgal į Paryžių. Priesaikos Mazariniui, atvėrusios jam Bastilijos vartus, neketino sulaužyti. Tarnyba Mazariniui žadėjo Boguslavui karjerą.
       Pakeliui į Paryžių kunigaikštis aplankė Mariją. Užteko valandos su ja atsisveikinti.
       Dabar paaiškėjo: Marija tada rašė dienoraštį. Voke buvo įdėta jo fragmentų kopija.


        MDCXLIII
       TRYS NEVILTIES DIENOS

       Netektis – vienintelis pasaulyje žodis. Yra tik netektis, visa yra tai.
       Ar paskutinė mūsų valanda buvo stiprybė ar silpnumas? Stiprybė – kai niekas nerauda. O mano rauda į Tavo kelius, delnus, kojas, kūną, artumą, supratimą – tai ne rauda, tai pabaiga manęs pačios. Tu lėbavai, koveisi dvikovose, kariavai, kentėjai, o aš buvau meilė. Aš nieko neturėjau ir neturiu be meilės. Tai mano pradžia ir pabaiga. Dabar aš – debesis. Man pasibaigė pasaulis, dabar aš debesis virš jo, pasibaigusio. Aš stengiausi numirti, bet prie manęs kažkas budėjo. Galbūt mano gyvybę išsaugojo Tavo meilė. Ir jeigu iš tikrųjų Tavo meilė budėjo prie manęs, tai ji stipresnė už mano meilę. Aš ne-numiriau, signa invisibilium. Tu nuėjai kaip nueinama tik vieną kartą, rudenį, spalio dešimtą, penktą valandą ryto, kai šalta, tuščia, kai pučia vėjas, krečia drebulys. Tu tolsti toks, kad manęs jau nebėra, aš mirštu Tau nutolstant.
       Paskui para – karštinės, kliedesio, miego nemiegant, nesąmoningo liūdesio ir nerišlaus kalbėjimo, išsekinančių ašarų ir skaisčių kruvinų šukių. Galiausiai – miegas, iš kurio vos vos beprisikeliu.
       O pakui prie manęs budi Lelijų berniukas. Išgelbsti nuo mirties troškulio skaitydamas gailius ketureilius apie savo likimą.
       Jau žinau, kad gyvensiu.
       Aš norėjau sūnaus nuo Tavęs. Aš norėjau tobuliausios sėklos, aš ją atpažinau Tavyje. Bet Tu esi matęs Hagą, Amsterdamą, Paryžių, ir nieko Tau nėra svarbesnio už gyvenimą Hagoj, Amsterdame, Paryžiuj. Aš pažinau Tavo jėgą. Aš myliu patį stipriausią ir tragiškiausią žmogų mano gyvenime. Todėl aš neturiu teisės klausti: kodėl kodėl kodėl – – – o aš norėjau mirt dabar, kai mano jausmų jėga ir didybė yra tobula, jaunystė savaime yra tobula, jos tobulumas sunyksta ir išsigimsta, jeigu išsipildęs nenumiršta. Laikas dar neša mus, nuolatos išduodamas mus, o aš rami ir lengva, kad yra likimas, jis manimi pasirūpins, viską padarys taip, kaip ir turi būti. Tai, kas griūva ant mūsų pečių, yra verta mūsų. Nebūna jokių išsipildymų, todėl aš sakau, kad nėra mirties. Yra tik netektis, amžina jos tėkmė. Dabar aš netenku baimės. Aš nebebijau! Gal bijos mano ašaros, mano kasdienybė, tačiau nebijos mano esmė. Aš nebijau praradimų, maro, mirties. Galbūt aš gyvensiu ilgai. Kas liko gyvas numiręs, tas nemirtingas. Štai ką aš patyriau. Pasaulis mane šiek tiek vertina, jeigu išdrįsta viską atimti ir saugoti, kad nemirčiau. Aš pasijutau pagerbta. Man išnyko gyvenimo prasmės klausimas. Nebetrokštu ką nors daryt ir padaryt. Žinau, kad dirbsiu ką išgalėdama, tačiau tai man turės jau visiškai kitokią vertę, nei anksčiau ją suvokdavau. Dabar vertė nebėra vertė, o tik būdas išlikt. Man palikta sielos kelionė. Ji vis tiek skirta Tau. Ji bėra vienintelis būdas gyvent su Tavimi. Bevaisis būdas.
       Amžinos yra Tavo rankos, kurios šluostė mano ašaras atsisveikinant. Amžinos yra Tavo lūpos, kurios bučiavo mano ašaras. Labai labai baltas dabar mano veidas, nugraužtas ašarų druskos. Dabar juokiuos iš savo gašlaus kūno, iš moteries švento pasmerkimo. Aš laisva. Aš beprotiškai dėkinga likimui, kuris pavertė mane debesiu virš Tavo kančios. Nuo šiol prašyk, likime, iš manęs visko, nes aš juk išlikau.

       MDCXLIII
       LAPAMS KRINTANT

       Vakar buvo Jurgio diena. Naktį verkiau ir kuždėjau: myliu tave, bet ne tave; tu vis tiek esi ir būsi PO MANO ŽMOGAUS. Tavęs neužsupsiu savo mergiškų svajonių lopšy taip kaip SAVO ŽMOGAUS. Tau nebesu tokia švari, nebesu tau taip pasišventusi, tau nebeturiu jėgų skaudėti tiek, kiek turėjau ir tebeturiu JAM. Paėjau moteries link. Nors iš meilės godulio ir ilgesio blaškaus, tūžtu, klykiu, tačiau noriu tik laimėti. Aš nebenoriu pralaimėti. Mano jausmai patyrė per daug pažeminimo ir paniekos, kad dar būčiau naivi ir gailestinga. Neišsipildžiusi meilė padarė mane pikta moterim. Man nebeskaudės, jeigu mane kas pamils. Myliu ir mylėsiu tik tą vienintelį žmogų. Ir noriu ir norėsiu, kad kiekvienas vyras, kuris kris man į akis, gulėtų po mano kojomis. To siekiu. Tokia noriu būti. Dabar, kai atstūmė mano meilę, pasiaukojimą meilei, aš noriu būti tik griaunančia moterim.
       Kaip praėjo diena? Niekaip.
       Esu laisva, lėbauju, myliuos, pigiai švaistau dienas.
       Kankina šitoks gyvenimas.
       Rytą iššukavau iš plaukų daug pušų spyglių. Valgiau obuolių. Rytoj išvažiuoju į Kėdainius. Ieškot savyje moteries.


       MANSARDA, I. Kunigaikštis su Marija buvo sutaręs, kad jis ateis į mansardą, o ji išeis į balkoną dvidešimt antrą valandą ir jiedu susitiks. Kunigaikštis dvidešimt minučių pavėlavo. Užsirūkė ir stovėjo prie lango. Horizontas dar raudonavo. Automagistrale nenutrūkstamu srautu slinko automobilių žibintų šviesos. Žmonės važiavo prie jūros praleisti savaitgalio.
       Ar aš nuėjau į jos balkoną? – klausė savęs Boguslavas. Ar ji atėjo į mano mansardą? Ar mudu susitikom? Ar štai dabar esam susitikę?
       Pro langą Boguslavas matė stogo šlaitą, nupjautą žolę kieme.
       Išeik vakarais į mansardą, šnabždėjo Marija išlydėdama. Aplankysiu tave metafiziniu kūnu.
       Kaip jis atrodys? Ar aš jį pamatysiu?
       Žiogai čirkš, vėjas pūsčios, šakos linguos, aiškino Marija. Gamtos šlamesiuos pajusi mano kūną.
       Dabar jis negalėjo suprasti, ar pajuto. Užsirūkė antrą cigaretę. Įsivaizdavo Mariją. Ji stovėjo balkone. Žiūrėjo į gatvę, į automobilių stovėjimo aikštelę, į plentų sankryžą, į pušynus horizonte. Ranka slinko žemyn, dingo už sijono juosmens.
       Ryšys. Fizinis. Kas turi atsitikti, kad jis pasidarytų dar ir metafizinis?
       Boguslavas probėgšmais vis dar mąstė, kas atsitiko, kad Marija atsiuntė pulkininką Putkamerį. Ir tą jo seniai rašytą laišką. Ir tuos jos seniai rašytus dienoraščius. Kodėl jų negalėjo parodyti, kai jis apsilankydavo dvare? Arba – kodėl negalėjo palaukti, kol Boguslavas sugrįš? Kodėl Marija norėjo, kad jis šiuos senus tekstus perskaitytų šiandien ir čia, ir kai juodu toli nuo vienas antro?
       Patvirkėlė. Nori, kad į mansardą kiekvieną vakarą ateičiau kupinas atsiminimų, užvaldytas meilės vaizdinių ir geismo. Jai pasisekė. Atsimenu ją apartamente. Regiu lovoj. Ant kilimais užklotų grindų. Tamsioj tarpuvartėj.
       Nori, kad joje – moteryje – vis geriau matyčiau mergaitę. Matau. Prie šios mergaitės mane traukia stiprus neišsipildęs jausmas.
       A! Ji išsiteisino. Aš pažeminau ir paniekinau mergaitę. Ji tapo griaunančia moterimi. Aš kaltas.
       Tačiau ko aš čia laukiu? – nusistebėjo kunigaikštis. Aš – karys, dvikovų liūtas stypsau mansardoje ir laukiu, kol ateis jos metafizinis kūnas! Koks metafizinis kūnas gali ateiti? Kokius žaidimus ji su manim žaidžia?
       Kunigaikštis, apmaudžiai juokdamasis, užgesino trečią cigaretę ir nuėjo į miegamąjį.

       Miegamajame įjungė televizorių. Keisti vaizdai tikino, kad gyvenimas keičiasi greičiau, nei žmogus pajėgia įsivaizduoti. Dubysos slėnis. Didžiulė minia žmonių. Partizanų, tremtinių ir politinių kalinių susirinkimas. Minios gerbiamas veikėjas sako: tikrosios Lietuvos sąskrydis.
       Nežinau, katras stebuklas – duonos ar meilės padauginimas – šiandien būtų svarbesnis, kalba aukštas bažnyčios hierarchas.
       Boguslavas išjungė televizorių.
       Greičiausiai keičiasi mergaitė, tapusi moterimi, vis dar apmaudžiai iš to, ką matė, girdėjo ar mąstė, šaipėsi kunigaikštis.
       Atėjo kambarinė ir virėja Veronė. Rytoj pusryčiams reikės išvirti arbatos. Sodybos valdytojas Kiršenšteinas nupirko elektrinį virdulį, o Veronė nemokėjo juo naudotis.
       Kvaiša, sumurmėjo kunigaikštis. Įpili į virdulį vandens, kištuką įkiši į elektros tinklą, spusteli jungiklį – ir vanduo pradeda kaisti.
       Pamoka prablaškė mintis, tačiau protas vis dar buvo kiršus.
       Migdamas – kunigaikščiui atrodė, kad jis tikrai dar nebuvo užmigęs, – Boguslavas išgirdo, kaip sodrus vyriškas balsas sušuko: mergaitės! Ir dar sykį: mergaitės! Galėjai pamanyti, kad sodyboje miega daug visokių mergaičių ir štai kažkoks vyriškis norėjo jas pažadinti. Beje, atrodė, kad tas vyriškis girtas miegojo, atsibudo ir nesusigaudė, kur esąs. Šaukėsi kokios nors gyvos dvasios, kad tai išsiaiškintų.
       Hm. Apačioje dar ir bilstelėjo. Ir dar sykį bilstelėjo.
       Boguslavas atsikėlė, nulipo laiptais į apačią pažiūrėti, kas ten naktį klaidžioja.
       Visuose kambariuose buvo tamsu ir tylu. Veronė jau buvo užmigusi. O gal dar ir ne.
       Kas čia šūkavo? – prasižiūrėjęs tamsoje, paklausė Boguslavas.
       Veronė krūptelėjo ir atsisėdo guolyje.
       Kas čia šūkavo?
       Argi kas šūkavo? – gąsčiojo Veronė. Negirdėjau.
       Kunigaikštis susidomėjo skrynia, ant kurios Veronė buvo pasiklojusi patalą. Nulaipino ją nuo skrynios. Pakėlė šios dangtį tiek, kad įkištų ranką. Neapsiriko, laiškų pundelį buvo pasidėjęs skrynioje.
       Pundeliu nešinas Boguslavas grįžo atgal į mansardą, į savo miegamąjį.
       Iš tikrųjų, tas vienintelis laiškas, kurį Marija jam parašė jau ištekėjusi už Jonušo, buvo įkištas tarp kitų senų laiškų.

       MDCLIV
       MES IŠGELBĖTI

       Garbingasai kunigaikšti Boguslavai,
       dešimt metų neišsiunčiau Tau nė vieno laiško. Mintyse rašydavau juos – ir švelnius, ir kupinus nuoskaudos, ir seseriškus, ir dalykiškus. Ne tai dabar svarbu. Neseniai man ėmė atrodyti, kad Tave pradedu suprasti. Dievas Tau davė dovaną tvirta ranka valdyt nemažą kariuomenę, lemti mūsų valstybės likimą. Kitaip matau mūsų praeitį. Joje ir save, ir Tave matau kitokį. Dešimt metų nebendravome. Ar tu mane suprasi? Ar šiame laiške įžiūrėsi tik tai, ką noriu pasakyti, ar ieškosi jame ir kokių nors mano pretenzijų? Patikėk, rašau Tau tik dėl to, kad mano galvoje natūralia šviesa nušvito paprasti dalykai (nedrįstu sakyt – esmės) ir tai yra taip tyra, gal net stebuklinga, jog nenoriu šio patyrimo pasilikti tik sau. Rašau dar ir todėl, kad į mano protą įsismelkė svarbus supratimas, kad tai, kas dabar Lietuvoje vyksta, – įvyks. Didžiojo etmono, mano vyro, nutraukta unija su Lenkija nebebus atnaujinta. Jo suplanuota unija su Švedija taps tikrove. Artimiausiais metais prasidės naujas – geresnis – periodas lietuvių gyvenime. Noriu Tau paliudyt savo ištikimybę naujajai unijai. Dėkoju, kad esi supratingas, kad generolų kivirčo metu atvykai į Kėdainius ir parėmei didįjį etmoną kunigaikštį Jonušą. Tada pajutau, kad išnyko paskutiniai nuoskaudų likučiai, kad mudu pradėjom bendrauti aukštesniu lygmeniu. Suprantu, kad į Kėdainius atvykai susitikti su mano vyru, o ne su manim. Tačiau tik daug iškentėjęs ir gyvenimo esmes supratęs žmogus gali pajusti, ką aš tada pajutau. Nuo anos valandos Dievas man atleido visas mano nuodėmes Tau. Mūsų bendravimo erdvė išsiplėtė toli į praeitį ir toli į ateitį. Mes išgelbėti. Noriu, kad taip ir būčiau suprasta.

       Boguslavas skubiai įbruko Marijos laišką atgal į kitų senų laiškų pundelį.
       Štai ką ji padarė! Kai vyras jau gulėjo ligos patale, ji man parašė, kad Dievas atleido jos nuodėmes man. Vakar atsiųstais užrašais pasakė, kad Dievas mano nuodėmių jai dar neatleido. Aš dar turiu išpirkti savo kaltes.
       Kokia moteris!
       Ir gudresnė, ir labiau įsimylėjusi negu aš.


       DERYBOS, I. Boguslavas Radvila palengva laviravo tarp giedančių žmonių. Prie Šventojo Stanislovo koplyčios jų buvo mažiau. Daugelis grūdosi didžiojoje navoje.
       Įėjimo į koplyčią skliauto šešėly didelė letena paėmė kunigaikštį už alkūnės.
       Aš čia, mulki, išgirdo balsą.
       Baronas Otas Šverinas buvo neaukštas pečiuitas vyras, apsirengęs kelionės drabužiais. Žila barzda kyliu smigo žemyn.
       Kunigaikštis pajuto, kad ir dar kažkas į jį žiūri. Pasukęs galvą išvydo Vincentą Gosevskį. Pilkšvos gaujos etmono akys žvelgė į Boguslavą ramiai ir įdėmiai.
       Už žalą, kurią padarė etmonas Jonušas, Liubomirskiui reikia ne vieno kito grūdo, iš karto pradėjo kalbėti Gosevskis. Jam reikia visos varpos. Jo sindikatui – velionio etmono turtai, velioniui – sarkofagas ir sugrąžinta garbė, našlei – ramybė.
       Ar Karaliaučiui šis sprendimas tinka? – Boguslavas pažvelgė į baroną Šveriną.
       Ne, papurtė galvą Šverinas. Ne. Karaliaučiui netinka. Sarkofagas Karaliaučiui liudytų, kad Lietuva, neišstojusi iš unijos su Lenkija, tebėra susisaisčiusi ir su Švedija.
       Ir aš taip manau, tarė Radvila.
       Kodėl taip kalbi? – nustebo Gosevskis. Švedija Liubomirskiui nerūpi. Per maža rinka. Ar girdi, kunigaikšti? Sutartis, pasirašyta dėl sarkofago pastatymo Liubomirskio sąlygomis, garantuotų tau karūną. Dešimt metų kontroliuotum mūsų šešėlinį regioną.
       Arba požemių karalystę, vyptelėjo Radvila. Liubomirskis gal dar šiemet pasiųstų mane į požemių karalystę.
       Tačiau sutartis turi būti pasirašyta! – pusbalsiu sušuko baronas. Turi būti pasirašyta tokia sutartis, kuri įtikintų Karaliaučių, kad Lietuva atsiribojo nuo Švedijos.
       Gosevskis ėmė juoktis.
       Vargšas ubagas Karaliaučius…
       Nėra ko juoktis iš Karaliaučiaus, atrėžė baronas Šverinas. Švedijos rinka, kad ir maža jums, Karaliaučiui – didelė. Karaliaučius niekam jos neužleis.
       Gosevskis dar smagiau juokėsi.
       Vargšas ubagas Karaliaučius!.. Skraido rinkoje po visą milžinišką Rusiją, o Švedijoj – ir kruopų gaila.
       Ir Gosevskis, ir Šverinas pajuto, kad kunigaikštis Radvila jų nebesiklauso.
       Kodėl tu toks ramus? – paklausė Šverinas. Gosevskis juokiasi iš viso mūsų biznio.
       Jurbarke sutartis dėl sarkofago nebus pasirašyta, tarė kunigaikštis. Jo pareiškimas sutrikdė Gosevskį.
       Ar tu tikrai manai, kad mums nebereikia karaliaus? – paklausė jis.
       Aš pasakiau, ką manau. Sutartis nebus pasirašyta.
       Koplyčioje bebuvo girdėti tik žmonių giedojimas. Laikas bėgo. Ir Gosevskis, ir Šverinas neišmanė, ką daryti. Įtampa pasiekė kulminaciją. Derybos atsidūrė aklavietėj. Iš aklavietės pas savo tūzus negalėjo sugrįžti nei Šverinas, nei Gosevskis.
       Dabar suprantu, kodėl ultimatyviai reikalavai pakeisti derybų vietą, tarė pastarasis. Išsigandai, kad plyname lauke tave užmušim. O bažnyčioje esi saugus, ar ne? Dar nežinia, ar esi saugus. Įvyks derybos ir plyname lauke.
       Gosevskis išsitraukė mobilųjį telefoną ir ėmė rinkti numerį.
       Kunigaikštis apsigręžė ir per didžiąją navą nužingsniavo laukujų bažnyčios durų link. Mintyse sumaištingai kalbėjosi pats su savimi.
       Pasijutau silpnas, tai suprantama, silpnumo nelaikau kalte – kuo kam kaltas silpnas žmogus? Silpnumą slėpdamas, veržiuos į mūšį. Napoleonais tampa tik silpnieji. Po velnių, apie ką aš čia mąstau? Nebuvau, nesu, nebūsiu napoleonas. Esu, noriu būti, būsiu silpnas laisvas žmogus. A… Įsiutinau žvėris. Marija Jurbarke prieš įsiutėlius atsistos viena. Nežinos, kad palikau ją vieną. Bet argi jai būtų lengviau, jei žinotų? Išsigąstų. Palaidotų mane. Ir niekada nepalaidotų Jonušo. Neturėčiau apie tai galvoti. Kiek Marija apgins mirusį Jonušą, tiek apgins mane gyvą. Sprendimą ką tik priėmiau. Būčiau tižena, jeigu jį atšaukčiau. Džiaugiuosi, kad pasitikiu Marija. Esu laimingas. Kas bus – tebūnie.

       MANSARDA, II. Keista. Surūkė trečią cigaretę, o tolumoj automagistrale nepraslinko nė vieno automobilio šviesos. Geidė. Norėjo masturbuotis. Tačiau gausūs Marijos vaizdiniai keitėsi lyg kaleidoskope, nė vienas neišryškėjo, nepriartėjo ir nesujaudino. Boguslavas regėjo kažin kokio kupolinio bokštelio gaubtas lubas. Pro cokolinį bokštelio langą matė Rožių sodą. Tolėliau už jo mirguliavo saulėlydy nepažįstamos įlankos vandenys. Akmeninėj saloj sukos vėjinio malūno sparnai.
       Girdėjo mergaitės balsą šnabždant.
       Niekam nenorėčiau atsiverti. Niekas neturėtų žinoti, kas dedasi mano mintyse ir jausmuose. Mano vasaros kriaušės ir gė~los turėtų likti tik man. Kriaušės, mintys apie jas, apie namus ir tėvą kada nors sugrąžins mane į šios vasaros dienas. Manysiu, kad nesu jų praradusi.
       Mergaitė šnabždėjo susijaudinusi, trūksmingai, iš pradžių Boguslavui atrodė, kad šnabžda Marija, kai tebebuvo mergaitė.
       drėgna ir tvanku sulijau esu laiminga vėsiuos švariuos kambariuos gera skalbti marškinius tėvui kurio nebeturiu gera būt šlapiai persivilkt sausais drabužiais ir žiūrėti į nupraustą sielos veidą veidrodyje gera tikėtis ir trokšti gera svajoti ar laikas daugiau atima ar apdovanoja aš nežinau aš noriu būt gyva šalia tavęs tavęs tavęs
       Boguslavas nusišypsojo. Užsidegė ketvirtą cigaretę. Neabejojo, kad dabar jo paties galva kūrė Marijos jaunystės šnabždesius. Ir staiga čia – mansardoje – pamatė Anikę. Ji stovėjo prieblandoj, buvo pasiėmus nuo palangės vazonėlį, kuriame gėlių nebebuvo, į jį kniaubstėsi, lūpomis ir liežuviu graibstė iš jo sausą žemę ir rijo nenuleisdama nuo Boguslavo didelių akių.
       Kunigaikštis spoksojo į Anikę netikėdamas, kad ją mato, kad ji čia atėjo, fizinė ar metafizinė, tai nieko nebereiškė, reginys vis tiek jaudino.
       Mano tėvas mylėjo Mariją, pasakė Anikė valgydama sausą žemę, kurioje nudžiūvo gėlės. Ir tėvas mirė.
       Boguslavas nedrįso įsivelti į šneką su vaizdiniu.
       Neįsimylėkit Marijos jūs, vėl pasakė Anikė žemėtomis lūpomis. Nenoriu, kad mirtumėt.
       Kunigaikštis peleninėj užgesino cigaretę ir išėjo iš mansardos. Miegamajame pasižiūrėjo į laikrodį. Buvo lygiai dvidešimt antra valanda, sutartas laikas, kai Boguslavą mansardoje turėdavo aplankyti Marija metafiziniu kūnu. Atsiminė cigaretę. Ar skubėdamas gerai užgesino? Ar neužsidegs baltos plonytės užuolaidėlės, plastančios virš peleninės?
       Boguslavas grįžo į mansardą. Ji buvo tuščia. Tačiau vazonėlyje sausos žemės pluta buvo pragraužta ir sudrėkinta.


7 Niekada nesiskųsk, niekada nesiaiškink (angl.).