Romualdas Granauskas. ŠUNYS DANGUJE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 221 p.

       Naujoji Romualdo Granausko apysakų knyga „Šunys danguje“ nestebina nei forma, nei turiniu. Ji dar kartą patvirtina turbūt jau seniai skaitytojų suprastą tiesą, kad šio rašytojo kūrybos leitmotyvai, temos, kalbos maniera ir stilius nesikeis ir beliks tik rinktis, ar priimti amžina archaika dvelkiančius kūrinius, ar, nuvargus nuo monotoniško kartojimosi, mesti šio rašytojo knygą į šalį.

       Knygą „Šunys danguje“ sudaro trys apysakos, kuriose autorius pasakoja istorijas iš skirtingų gyvenimo tarpsnių. Pirmoje apysakoje „Rudens žmogus“ pateikiama dabar gyvenančio mokytojo gyvenimo istorija, antroje – „Skustuvas ir paletė“ – pasakojama apie menininko jaunystę, o trečioje „Šunys danguje“ – vaikystės atsiminimų atpasakojimas. Kiekviena apysaka konstruojama atidžiai, kruopščiai dėliojant įvykių chronologiją, o visos trys kuriamos atvirkštinės chronologijos principu: iš senatvės keliaujama į vaikystę. Laiko koordinačių išskaidymas erdvėje turbūt turėtų sukurti savotišką gyvenimo apmąstymo ar „pasakojimo žaidimo“ nuotaiką, tačiau visiškai analogiška tematika, kalbos maniera ir stilius neleidžia tokių spėlionių patvirtinti.

       Pirmos apysakos siužetas – paprastas. Senyvas mokytojas su žmona nusprendžia persikelti iš miesto į kaimą. Vyras, manydamas, kad gražiai ir ramiai nugyvens likusį gyvenimą, labai apsidžiaugia tokia gyvenimo permaina, nes pats „gimė kaime, toli Žemaitijoj, todėl niekada nemėgo miesto“ (p. 10). Tačiau likimas sugriauna gražius poros planus: jau pirmą dieną, važiuodama į darbą, autoavarijoje žūsta mokytojo žmona. Nurimus skausmui mokytojas dar kartą įtikina save, kad likusį gyvenimą galės praleisti gamtos prieglobstyje, tačiau idiliškas senatvės projektas ir vėl sugriūva. Sodybos kieme atsiranda „naujasis lietuvis“ Navickas, kuris pasisiūlo nupirkti iš mokytojo nenaudojamą pievą, kur galėtų pasistatyti vasarnamį. Mokytojas nenorom, bet sutinka įsileisti kaimyną. Čia ir prasideda pagrindinė apysakos siužetinė linija.

       Vasarą į naują namą atvyksta Navicko meilužė su sūnumi Mantu. Mokytojas greitai susidraugauja su paaugliu ir siekia išmokyti jį „tikrų vertybių“. Tačiau idealistiškas noras parodyti gražiąją gyvenimo pusę, virsta apysakos moraliniu konfliktu. Mokytojas priglaudžia paauglį ir ima jį mokyti grožio, gėrio ir tiesos. Jam nepavyksta, nes Navickas nuolat posūniui demonstruoja savo galios pasaulį, naikina jo vaikišką idealizmą, fiziškai ir psichologiškai smurtaudamas. Įvykiai vystosi tragiškai: Mantas sudegina patėvio vilą. Gaisre kartu su meilužiu žūsta ir paauglio motina. Mantas, neiškentęs vienatvės ir sąžinės priekaištų, pasikaria.

       Moralinės potekstės siūloma išvada aiški: vaikiną pražudė „šiuolaikinis“ galios ir įvaizdžių pasaulis, neleidęs paauglio sieloje subręsti mokytojo perduotoms vertybėms. Galbūt tokia tezė pernelyg supaprastina kūrinį, tačiau akivaizdu, kad rašytojas apgalvotai ir preciziškai pirmoje apysakoje įkūnija savo moralinius įsitikinimus, bet toliau už moralinės problematikos nežengia.

       Stebina tai, kad pripažintas autorius gyvenimišką išmintį šioje apysakoje išreiškia
tradiciniu „moralinio kategorizavimo“ principu. Personažai apysakoje vienpusiai, psichologiškai neapdoroti, neindividualizuoti. Jie nepatiria jokių vidinių konfliktų, pagrindiniai susidūrimai – tai vertybių pozicijų supriešinimas. Psichologiškumo trūkumas paverčia herojus daugiau dvasinėmis kategorijomis nei individualiais charakteriais. Apysakoje „Rudens žmogus“ gausu sentimentalių samprotavimų ir personažo tipizacijų. Navickas mokytojui tėra tuščios dvasios materialistas: „Iš kur toks jų paikumas, tokia dvasios tuštybė, o juk nepasakysi, kad būtų visai kvaili, jeigu sugeba uždirbti tuos savo šimtus tūkstančių“ (p. 45–46). Tuščios dvasios materialistai griauna šalies moralę: „Lietuvėle, vargšele, kaip tu gyvensi toliau, jeigu tavo įstatymai galioja tik patiems didžiausiems bėdžiams, o visiems kitiems – ne?..“ (p. 34). „Naujieji lietuviai“ pasaulį vertina tik finansinėmis vertėmis: „Viskas, už ką mokėjau savo pinigais – mano nuosavybė, o su ja aš galiu elgtis kaip tinkamas! Nors gyvas sudeginti!..“ (p. 84). Verslininkų-materialistų moterys – paklusnios, galios ir libido instinktams vergaujančios marionetės: „Mama klykė: neatstumk manęs, neatstumk!.. Pasakė: daugiau tu netinkama grupiniam seksui... <...> O mama vis klykė: nors ne grupiniam, brangusis, nors ne grupiniam“ (p. 92). Mokytojas apysakoje yra apvalomas nuo bet kokio blogio, o „naujalietuvis“ Navickas neturi jokio gėrio ženklo. Personažai greičiau yra alegorijos nei asmenybės: verslininkas – bedvasis galios žmogus, ištroškęs turto, valdžios ir sekso, mokytojas – gyvenimiška išmintis ir moralinis stabilumas, Navicko antipodas, Mantas – skaisti vaikystė ir dvasinis skaidrumas, jo motina – šiuolaikinis moteriškumas, įpainiotas į medijų (dirba televizijoje) ir sekso industrijos tinklus, praradęs tradicinio motiniškumo sakralumą ir virtęs instinktų ir trumpalaikių emocijų tenkinimo(si) objektu.

       Keturi personažai suskirstomi į poras: mokytojas–Mantas, Navickas–Manto motina. Veikėjų poroms sukuriamos aiškios vertybinės hierarchijos apibrėžtys: mokytojas su Mantu ieško tiesos, grožio ir gėrio, o Navickas ir jo meilužė tenkinasi turtu, valdžia ir seksu. Apysakos konfliktas vyksta tarp šių dviejų hierarchijų. Mokytojas atskleidžia Mantui, kaip prasmingai gyventi (moko žvejoti, džiaugtis akimirka, jausti gamtą, skaityti knygas), o Navickui paauglys yra kliūtis, kurią jis nori sunaikinti: uždaro į kambarį savaitgaliui, kad šis netrukdytų „naujalietuviams“ su meilužėmis užsiiminėti grupiniu seksu. Motinai taip pat nerūpi sūnus, ji neprieštarauja brutaliam Navicko elgesiui su juo, nes bijo būti atstumta. Autorius kalba taip aiškiai, kad skaitytojui tikrai nekyla abejonių, kokie personažai kūrinyje yra teigiami, o kokie – neigiami.

       Apysakos „Rudens žmogus“ tradicinis konfliktas tarp vertybių ir antivertybių sferos skaitytojui, kuris į aksiologinius svarstymus įsileidžia reliatyvių elementų, užkliūva dėl neginčijamo autoriaus įsitikinimo, kad savaime aišku, kas yra gera, o kas – bloga, o blogis nėra ieškant padaryta klaida, bet tik sąmoningai ir piktavališkai atliekamas veiksmas.

       Apysaka „Skustuvas ir paletė“ iš moralinių svarstymų mus perkelia į meno filosofijos erdves. Kūrinio pasakotojas prisimena kažkada Kaune gyvenusį dailininką R., kuris buvo pažadėjęs parduoti savo paveikslą „Laidotuvės“. Draugams, susitikus po daugelio metų, dailininkas parduoda tą kūrinį, tačiau rašytojas supranta, kad tai tik buvusio kopija ir jaučiasi apviltas, nes intuityviai junta, kad paveikslas, tapytas iš atminties, tėra buvusios kūrybinės dvasios šešėlis: „O čia tiktai kopija, ir ta pati tapyta iš atminties. <...> Šita tavo kopija be dvasios. Jokioj kopijoj jos nebūna, net autorinėj“ (p. 150). Moralinį patosą šioje apysakoje keičia mistiniai samprotavimai: „Dvasia ir vedžioja, o paskui abejingai palieka kūrėją, amžinai apsigyvendama tame, ką jis sukūrė“ (p. 116). Apysaką galima vadinti meno mistikos analize: joje daugybė samprotavimų apie meno dvasią, menininko pašaukimą, kūrybos prasmę. Apsiribodami sakinio semantika, galėtume bandyti teigti, kad apysakoje dominuoja gili filosofinė ir egzistencinė refleksija, tačiau nuolat pasikartojantys abstraktūs samprotavimai su užslėptomis pretenzijomis atskleisti meno esmę ir svarbą žmogaus egzistencijai ima erzinti dėl monotoniško kartojimosi, o ypač slegia apysakos pabaigoje išnirusi didaktika: „<...> pasidarytų gaila kūrinių, kuriuos, aptemus protui, patys kūrėjai supjausto skustuvu, sudaužo plaktuku ar – surašytus lapuose – sumėto į ugnį. Kur jūs dabar kenčiat, dvi supjaustytos tų paveikslų dvaselės?..“ (p. 152).

       Tiesa, apysaką kiek „gelbsti“ žaisminga pasakojimo maniera, kuri švelnina kategoriškas mintis, tačiau vis dėlto aišku, kad, maksimaliai orientuodamasis į turinį, autorius pamiršta skaitytoją ir ima sau pasakoti apie save.

       Apysaka „Šunys danguje“ R. Granauskui, mano manymu, pavyko geriausiai. Kūrinyje vaizduojama pasakotojo vaikystė Antrojo pasaulinio karo metais. Jis, motina ir patėvis apsigyvena pas Kaubrienę ir jos šeimą. Patėvis nuo rusų kareivių išgelbsti vokiečių aviganę Bertą. Apysakos siužetas kuriamas apie Bertą ir vaiko bei patėvio santykius. Patėvis dresuoja Bertą, ją pratina prie naujos vietos, visi žavisi, kad šuo labai sumanus, „beveik kaip žmogus“ (p. 160). Atėjus laikui išsikraustyti, palikta pas Kaubrienę Berta atsiveda šuniukų, juos nuskandina kaimo budelis Žakario Ontė. Kalė, pabėgusi nuo grandinės, jam perkanda gerklę. Taigi nors moralinis teismas įvykdomas ir šioje apysakoje, bet joje skaitytoją suintriguoja pasakotojo ir herojaus santykis. Kūrinį iš vaikystės prisiminimų rekonstruoja pasakotojas. Apysakoje įpinamos vaiko emocijos, jo jausmai, pagavus pirmą didelę žuvį, gaminant žvejybos įrankius. Pasakojimą naratorius kuria ne nuosekliai, jį sužadina sapnas. Susapnavęs Bertą, pasakotojas rekonstruoja vaikystės epizodą. Šioje apysakoje pasirodo savianalizės ir introspekcijos bruožų, todėl ir tekstas spalvingesnis, ekspresyvesnis, personažai labiau individualizuoti, psichologiškai įdomesni. Distancija tarp herojaus ir pasakotojo padeda sukurti patrauklią kalbą, kuri atveria vaiko pasaulį, jo jausmus ir emocijas. Nors moralinio patoso ir čia neišvengiama, veikėjai taip pat vienpusiški (patėvis parodomas kaip gerasis gyvenimo mokytojas-humanistas, Žakario Ontė – bedvasis žudikas, Kaubrienės sūnus Kazė – visiškas pragmatikas, o pabaigoje „blogietį“ nubaudžia „geriečio“ šuo), tačiau kelionė po atminties labirintus, laiko distancija tarp pasakojimo ir įvykio laiko sušvelnina abstrakčių samprotavimų apie pasaulį ir save slėgį.

       Tačiau ir šioje apysakoje R. Granauskas neišvengia supaprastinto vaizdavimo: susitapatinęs su vaiku, užmiršta, kad ir kiti personažai yra individualybės. Pasakotojui visuose trijuose kūriniuose svarbiausia kalbėti apie save (autobiografiniai motyvai) ir akcentuoti atlygį už moralinį nuopuolį. Nemanau, kad čia galime kalbėti apie In ir Jan sąveiką, kuri leistų įžvelgti gilesnę filosofinę potekstę. Autoriui pasaulis per daug aiškiai suskirstytas į blogą ir gerą, kad susijungę šie poliai kurtų originalų kūrinio pasaulį. Rašytojas neieško naujos kalbos, kuri giliau būtų suaugusi su šiuolaikinio žmogaus savastimi, literatūros ar visuomenės situacija.

       Mano išvada klasikui nepalanki: R. Granauskas nesikeičia, nekeičia ir rašymo strategijos, o realybė keičiasi, kinta ir literatūros tradicija, jos vertinimo ir kūrimo principai. Rašytojas, neieškantis naujos kalbos, gyvenantis praeitimi, rašo pats sau. Be abejo, šios apysakos tinka vakariniams pasiskaitymams, tačiau skaitytojas, ieškantis esmingų tekstų, kurie galėtų tapti išskirtiniu reiškiniu literatūroje, sukurti naują tradiciją ar unikalų rašymo stilių, rinkiniu nusivils. R. Granausko kūriniuose vis dar gyvenama ir rašoma tęsiant sovietinę ir kaimiškąją literatūros tradiciją, kur inteligento ir aplinkos kontrastas, vidinė niveliacija susvetimėjusioje visuomenėje ir protagonisto etinis pranašumas yra pagrindinės temos, turinčios dar kartą prikelti sugriuvusią moralę. Tradicinės epinės konstrukcijos negali sudabartinti to, ką R. Granauskas dar „Duonos valgytojuose“ ar „Gyvenime po klevu“ norėjo parodyti kaip amžinus ir nekintamus dėmenis. Rašymas gyvybingas tol, kol egzistuoja jį sukūrusios kultūros formos. Kai tradicija nyksta, bet rašytojas vis tiek atkakliai laikosi senųjų rašymo modelių, jis lieka izoliuotas buvusiame laike, kurį nuo dabarties skiria didelė kalbos praraja.