Tie palei Ušną, netoli Ventos susigūžę žilieji Ušnėnai yra matę bei girdėję daug ko: ir valiūkiškų dainų, ir žemaitiškos rimties, ir smagių svečių sutikimo akimirkų, ir prieš gerą šimtmetį atskriejusios žinios, kad jų sodietė Julija Žymantienė, kaimynų Višinskių Poviliuko paraginta, Žemaitės slapyvardžiu „apsijovijo“ kaip rašytoja... O birželio 10-osios popietę Ušnėnuose jau nušienautas, bitėm dūzgiantis ir medumi kvepiantis nendrastogės P. Višinskio trobos-muziejaus kiemas sukvietė gausybę žmonių į trisdešimt septintosios Žemaitės literatūrinės premijos įteikimo iškilmes. Šiemet ji atiteko rašytojui, kurio didžiausios kūrybos temos, pasak viešnios, literatūrologės Loretos Mačianskaitės, yra Mintis, Meilė, Malonė ir dar – Žemė. Būtent gimtoji žemė šią Kelmės rajono savivaldybės premiją pirmąkart paskyrė savo kraštiečiui, Kelmėje gimusiam prozininkui Icchokui Merui už apsakymų knygą „Stotelė vidukelėj“. Tik pirmąkart tokiose iškilmėse nematėme paties laureato arba jo artimųjų, nes I. Meras dabar gyvena Izraelyje, o sveikata neleido jam tiesiogiai pajusti šventės džiaugsmo. Ir dar vienas netikėtumas: rašytojo kūrinių išversta beveik į septyniasdešimt pasaulio kalbų, o gimtojoje Lietuvoje – tai jo pirmoji literatūrinė premija, nors, pasak L. Mačianskaitės, jis labai stipriai, tiesiog „pado atmintimi“ jaučia gimtąją žemę, nes vaikystėje piemenavo Kelmės dvare, o paskui tas ryšys su žeme augino ir brandino jo kūrybą.

       – Rajono taryba visada numato lėšų Žemaitės literatūrinei premijai, – sakė Kelmės rajono meras, šią premiją skiriančios savivaldybės komisijos pirmininkas K. Arvasevičius. – Tik šiemet iškilo nedidelis neaiškumas, kaip ją įteikti. Buvo pasiūlymų merui važiuoti pas I. Merą... Bet prisiminėme dabar atostogaujantį, iš Kelmės rajono kilusį Lietuvos ambasadorių Izraelyje Alfonsą Eidintą ir jo paprašėme ambasadoje Tel Avive atlikti šią ceremoniją. Jis sutiko.

       K. Arvasevičius perdavė A. Eidintui visas premijos „regalijas“ – atitinkamą nutarimą, vardinę tautinę juostą, Kelmės miesto herbą ir tris tūkstančius litų konvertuojama valiuta – JAV doleriais.

       – Žinoma, būtų geriau, jei vietoj manęs prieš jus stovėtų Izraelio ambasadorius Lietuvoje, – sakė, rašytojo vardu padėkojęs už premiją, A. Eidintas. – Bet jeigu man patikėjote tą kilnią misiją, tai pasakysiu, kad su I. Meru nuoširdžiai draugaujame. Nors jį kamuoja liga ir jis nėra didelis keliautojas, bet vis dar pribėga prie literatūrinių tekstų, prie plunksnos. Norėtųsi pabrėžti, kad rašytojas nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienų buvo tikras Lietuvos kultūros ambasadorius Izraelyje.

       – Malonu, kad mūsų klasės draugo kūryba taip gražiai įvertinta, – sakė 1953 m. su I. Meru Kelmės vidurinę mokyklą baigusi ir paprašiusi jam perduoti gražiausių savo jaunystės gėlių – bijūnų – kelmiškė mokytoja G. Deveikienė. – Jį visada vadinome paprastai – Meru, nes kito tokio žodžio, koks yra dabartinių pareigybių sąraše, tada nežinojome. Jau mokantis vidurinėje, išryškėjo jo kūrybiniai sugebėjimai: jis mokyklos sienlaikraščiui rašinėjo eilėraštukus, apsakymėlius.

       – Kai elektroniniu paštu rašytojui pranešiau apie premijos paskyrimą, jis paklausė: „Ar tu matai, kaip aš esu susijaudinęs?“ – dalijosi mintimis žinoma literatūros tyrinėtoja Elena Bukelienė. – Žemaitės premija, man rodos, yra reikšmingiausia, nes pati Žemaitė yra mūsų literatūros motina, ir tikrai džiaugiuosi, kad šį apdovanojimą gavo kelmiškis. Jį, aštuonerių metukų berniuką, nacių vedamą sušaudyti, priglaudė ir kaip septintą vaiką išaugino kelmiškė motina. Dabar jį antrąkart priglaudžia lietuvė motina, tik jau – literatūros motina ir ne išgelbėdama jo gyvybę, o suteikdama jam garbę ir pripažinimą. Rašytojas I. Meras, 1972 m. ne savo noru emigravęs, o Maskvos išvytas iš Lietuvos dėl neva antitarybinių ir beidėjinių savo kūrybos nuostatų, visąlaik liko lietuviškas. Tą savo prisirišimą prie lietuvių kalbos bei santykį su ja jis kategoriškai fiksavo ir apsilankęs Lietuvoje 1989 bei 1996 metais. Lietuvių kalba jam reiškia viską.

       E. Bukelienė, išgirdusi, kad kai kas iš premijos skyrimo komisijos narių rinkinyje „Stotelė vidukelėj“ pasigedo aiškesnės kaimo tematikos, siūlė permąstyti premijos skyrimo nuostatus, nes, pasak profesorės, negalima skirstyti literatūros pagal tai, kaip ji vaizduoja kaimo ar miesto gyvenimą. Jei norime deramai pagerbti Žemaitę, tai literatūroje turime ieškoti naujovių. Juk praeitį pagerbiame ne ją pakartodami, o būdami jos verti, – teigė profesorė.

       Tarsi pratęsdama E. Bukelienės mintį, Žemaitės premijos laureatė Vanda Juknaitė pažymėjo, kad laisvoje Lietuvoje labai prasiplėtė kaimo ribos, kad visas pasaulis dabar panašus į didelį kaimą.

       – O rašytojas I. Meras savo kūryba mums padovanojo vieną iš siaubingiausių XX amžiaus biografijų – savo biografiją, – teigė V. Juknaitė. – Vis prisimenu dar Nepriklausomybės pradžioje per radiją nugirstą jo raginimą: „Tik neišvažiuokit iš savo Tėvynės!“ Todėl ir Žemaitės premijos įteikimas už jo kūrybą man yra viena gražiausių dienų gyvenime.

       ...Tą saulėtą popietę po Ušnėnų klevais netrūko ir daugiau kalbų, minčių, dvasios proveržių. Koncertavo liaudiškai lyriškas Šaukėnų kultūros centro vokalinis-instrumentinis ansamblis „Anima“. Kelmės krašto muziejaus direktorė D. Žalpienė aprodė paties P. Višinskio prieš gerą šimtmetį padarytų 24 nuotraukų parodą (jų iš viso jis yra palikęs 170). Šaukėniškė Z. Ambrozienė skaitė Žemaitę, o Užvenčio seniūnas Z. Virbalas – Just. Marcinkevičių. Nuščiuvus šventės šurmuliui, svečiai su vietiniais sodo pašalėj susėdo prie balta staltiese padengto stalo, ant kurio už kiemo tvoros gyvenanti Žemaitės provaikaitė Aldona Janavičienė atnešė kupinas lėkštes kugelio, jos vyras Petras – iš čia pat stovinčio avilio iškopto jau šiųmečio medaus. Atsirado ir didelis sūris su kmynais, ir šakotis, ir mėtų arbatos. Juk tai buvo tos pačios žemaičių žemės sūnaus – žinomo rašytojo I. Mero kūrybos pagerbimo šventė, iš kurios ne taip lengva buvo išsiskirstyti...

       Beje, premijos įteikimas – Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos projekto „Trys dienos apie Žemaitę“ dalis. Rašytojos 160-osioms gimimo metinėms paminėti Kelmėje surengtų Žemaitės skaitymų pranešėjai buvo jos kūrybos tyrinėtojas J. Jasaitis, Literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas E. Žmuida, Žemaitės ir Nacionalinės premijų laureatė rašytoja B. Vilimaitė, Kauno lėlių teatro aktorė L. Zorūbaitė.