Baigiantis 1995-iesiems, prieš pat Šv. Kalėdas lėkiau į Dotnuvą kaip ant sparnų. Viena ranka laikiau vairą, kita vis braukiau ką tik iš spaustuvės pasiimtą knygą, gyvenimo liudijimą. Knyga buvo dar šilta, tačiau dešine ranka ritosi šaltos bangos. Kelias vinguriavo į šiaurę, tad vairą vis tekdavo griebti abiem rankom. „Kokie niekai! – raminau save. – Ar šioje knygoje – Tėvo Stanislovo gyvenimas? Jo kelias? Kelias nesibaigia, jis nesiruošia trauktis iš šio pasaulio!“ Bet žodžiai skambėjo neįtikinamai, ir knyga, kurią braukiau delnu, spinduliavo tik sumaištį. Joje Tėvo Stanislovo gyvenimas buvo sudėtas į siaurus takelius, kuriuose kaip akmenimis buvo išgrįsti dešimtys liudijimų, eilėraščių, maldų, pamokslų – ir kas? Ar ši knyga leidžia sužinoti ką ypatinga? Ar joje – Tėvas Stanislovas? Ir kas iš tų žodžių? Juk pasakyta: kito žmogaus siela – sutemos, o čia – kalnas, metantis milžinišką šešėlį. Žodžiu, mintys plakėsi kaip šaltas vanduo stiklinėje, gėlė dantenas.
       Kai kelias pasiekė Vidurio Lietuvą, visas pasaulio puses užgulė švininė plokštė – ūmai sutemo. Ir ramybė apgaubė laukus. Tik tolumoje sužibo kalėdinė žvakė ant Dotnuvos bažnyčios bokštų. Kai ji blykstelėjo Tėvo Stanislovo lange priešais autobusų stotelę, išjungiau variklį. Laisvė buvo čia pat.
       Tėvas sėdėjo prie savo lentinio stalelio palinkęs po stalo lempos gaubtu. Su trenksmu užvertė knygą ir pakilo, ir nepakartojamu bosu perskaitė pakištą jam po akim kitos knygos pavadinimą: „Tėvas Stanislovas. Liudijimų knyga... Vis dėlto pasidavei pagundai!“
       Sūnaus palaidūno kelias baigėsi. Beliko pulti ant kelių.
       Paskui, važiuodamas namo išlipau šalia „Girstučio“ parduotuvės Kaune, – ir nebeturėjau kur grįžti: automobilį pavogė. Kelias baigėsi. Po pasiutiškai žvaigždėtu ir šaltu dangumi supratau, kad puolu viduryje kelio, nes nepuoliau ant kelių priešais Tėvą Stanislovą.
       1995 metai... Anuomet tikėjome, kad Tėvas Stanislovas dar ilgai vaikščios žemės keliais, kad grįš iš Dotnuvos į Paberžę, kad vėl vilios mus sekti paskui jį. Ir kad toliau giedos grigališkojo choralo giesmę, ir vėl glostys daiktus, ir giedos meilę vargdieniams. Tikėjome, kad jo tikėjimas žmonėmis liks tyras, kad jį ir vėl apgaudinės, o jis, nepaisydamas nusivylimų, toliau eis savo keliu. Nes tikėjome, kad jis neturi pasirinkimo, kad viskas bus po senovei: jo paliesti daiktai atgis, žmonės, prisilietę jo, sutvirtės. Taip ir buvo. Tačiau kai pernai pasitraukė jo vyresnioji sesuo Jadvyga, suklusome: ar tik ne ženklas? Ir jis, regis, suprato. Ir ėmė ruoštis. Tylus, nebepajėgiantis grumtis su kūno liga, jis ėmė laukti kelio pabaigos. Ir atsiklaupė. Ir jo siela laukė didžiojo susitikimo. Toliau jo kelias turėjo tęstis be liudytojų. Be mūsų.
       „Anno Domini. 2005.“
       Baime sugaudė Paberžės varpas, sudejavo: „Jums palieku aš jūsų pragarą, dangus tegul išnyksta su manim...“ Tačiau ne, tai buvo ne jo varpas – mūsų rauda. Tėvas Stanislovas sklandė baltu balandžiu, – ir šimtas kunigų, ir šeši vyskupai, ir arkivyskupas sustojo šventoriuje. Dievas nusišypsojo saulės kamuoliu, mišios bažnytėlės šešėlyje nubėgo kaip ledinis Liaudės vanduo. Nuskambėjusi Šventojo Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmė“ priminė pirmąjį jo tarnystės  c r e d o.
       Daugeliui iš mūsų XX a. pasibaigė šiais, 2005, metais. Tėvas Stanislovas, suaugęs su juo visais savo gyvybės syvais, permetė XX šimtmečio siūlą į XXI. Dabar mes liksime pririšti tuo siūlu ir prie amžiaus, ir prie Tėvo Stanislovo.
       Skausmo akimirką kartais aplanko siaubingi prisiminimai. Šių metų sausio pabaigoje girdėjau, kaip kalbėdamas vienoj televizijos laidoj jis pasakė: „Gimiau Lietuvos nepriklausomybės metais, 1918-aisiais, kai mirsiu, nepriklausomybė ir pasibaigs...“ Ar ir jis pasidavė nevilčiai? Kažkas čia ne taip, kažkas nesuprantama.
       Atsiverskime „Atsidūsėjimus“, paskutinę jo knygelę, ir rasime: „O Dieve! Aš vis klaidžioju. Bet Tavo akys toliau žvelgia negu trumparegiai žmonės“. Žinoma, kad toliau, ir nepriklausomybei liko šansas.
       Nepriklausomybei nuo ko?
       Jono Pauliaus II dvasios brolis ir jo pažiūrų filosofas Emanuelis Mounier jau prieš Antrąjį pasaulinį karą pasakė: eiti pirmyn praradus išeities tašką – tai klaidžioti būties tamsoje. Išeities taškas – Kristus, be Jo mes – be kelio, be šviesos šaltinio, be pradžios. Nepriklausomybė – priklausymas, priklausomybės išsaugojimo programa.
       Dievas atseikėjo jam dvi paskutines stotis – Paberžę ir Dotnuvą. Paberžėje po klebonijos langu laikas tekėjo Liaudės upeliu, Dotnuvoje laikas dundėjo judria magistrale. Europos pasaulyje vyko milžiniški pokyčiai, ir atrodė suprantama, kad Lietuvos šviesuolis lieka nuošalyje. Bet nebuvo taip: Paberžės upelį apdainavo 1980-ųjų Nobelio laureatas Czes?awas Mi?oszas, o magistralę palei vienuolyno langus – Europos Sąjungos aistruoliai, pavadinę ją „Via Baltica“. Kokia tai priklausomybė?
       Tėvo Stanislovo priklausomybės programa – prie altoriaus Dotnuvoje, kur 1918-aisiais jis buvo pakrikštytas, kunigo Antano Mackevičiaus klebonijoje, išsaugojusioje 1863 m. sukilimo sienas, – ir jo išgelbėtoje. Talentas žmogui duodamas ne veltui, už jį reikia atidirbti. Galima, tiesa, elgtis ir kitaip: talentu dangstytis nuo rimtų uždavinių ir aukštų tikslų. Kunigo pašaukimas sunkus, nes, palikdamas žmogui tik talentą tarnauti, jis dažniausiai nualina kitus talentus. Bet šio žmogaus sieloje nutiko kitaip, nes žodžio „dvasia“ jis, Tėvas Stanislovas, nemėgo. „Dvasia“, kaip ir „dvasingumas“ – talento pražūties kelias.
       „Ką reiškia Aleliuja, vaikučiai?! – smaginosi jis, žvelgdamas į nustebusias mūsų akis 2002 metų gegužę. – Ogi nieko nereiškia! Aleliuja reiškia tik viena – džiaugsmą!“ – aiškino jis tą dieną Lietuvos rašytojų sąjungos klube, pristatydamas bendrakeleivio brolio Kazimiero Vasiliausko knygą. Dvasios broliai – kunigai – įgyvendino Lietuvoje ne dvasingumą, o žmonijos svajonę, ištartą F. Schillerio žodžiais: „Apsikabinkite, milijonai!“ Dvasia – tai tik džiaugsmas, ne kažin kas daugiau. Matyt, ne veltui kardinolas Vincentas Sladkevičius savo bendramoksliui Stanislovui, 1998-ųjų rugsėjį minėjusiam aštuoniasdešimtmetį, parašė: „Tu esi tikras kardinolas“. Žmonių, mūsų kardinolas.
       Jis – šventojo Pranciškaus Asyžiečio karys, visuomet ėjęs ten, kur sunkiausia, kur mažiausiai vilties. Kartais jį suprasdavo tik saulė, medžiai ir paukščiai – ir to pakakdavo. Niekada necitavęs savęs, jis tvirtino senąją karalystę – gyvą lietuviškąją krikščionybę. Yra tokia karalystė – tai mūsų žemė ir mūsų debesys, tai mūsų pagonybė ir mūsų kalba, tai mūsų mišios ir giesmės. Todėl mums vienas atlygis – bendra „Aleliuja!“ Žinoma, jeigu liksime namuose, jeigu nemesime jos dėl amerikų, airijų ir anglijų.
       Vakarų kultūra pavojinga pasauliui savo baisiausia yda – religijos atrofija. Joje tikėjimas pakeistas „teise tikėti arba netikėti“, į tikėjimo klausimą atsakoma tolerancijos kultu, ištariamu nebe religine, o teisine kalba. Teisė gi tarnauja pilvo šokiui... Iš dabartinės Europos Tėvas Stanislovas būtų išvytas kaip atskalūnas, kaip tremtinys, kaip keistuolis, atėjęs ne į savo namus. Laimė, kad jis nespėjo nueiti į ją. Jis ir nesirengė belstis – žinojo, kad vis vien nepriims.
       Štai kodėl jis ištarė nevilties akimirką TV kameroms: „Manęs neliks, nepriklausomybė ir baigsis...“
       Jo neliks – mums liks šventa vieta. Tikrai ramūs galėsime grįžti į ją ir grįžę paliesti Lietuvos–Pagonybės–Europos–Krikščionybės pradžią – Paberžę. Kiekvienas būsime ten priimtas kaip sūnus palaidūnas. Tik neužmirškime pulti ant kelių.
       Tada išgirsime, kaip medžių vainikuose suskamba Tėvo Stanislovo prieš šešiasdešimt vienerius metus pasirinkta šventojo Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmė“:

       Karaliaučius,
       A.D. 2005