Ji išėjo, aš likau... Staiga pasidarė labai silpna.

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _išgirdau ją _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ gerai, atitrauksiu užuolaidą ir pažiūrėsiu pro langą _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       – Ar tu įsitikinusi,kad artėja pavasaris? _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ užsibuvai pas mus,– pasakė kažkas _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ tave konsultuos _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _profesorė _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _Jūs nauja gydytoja? – mano lūpos buvo medinės _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       – Papasakokit man, kaip čia atsidūrėte _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _neatsimenate, ar nenorite atsiminti? _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ gydysime jus kitaip _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Kelkis...

       Kelkis _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Atsimerk _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Nieko negirdžiu.

       Pabudau nuo pojūčio, kad kažkas turi įvykti. Pašokau iš lovos ir sustingau. Klausiausi. Laikas artėja, turi įvykti... Atsisėdau, nuleidau nuo lovos kojas ir įsmeigiau akis į langą. Buvo šviesu. Šviesa plūdo pro stiklą į palatą; antklodę, pižamą ir mano rankas išmargino šešėlių grotos – tokios pat, kuriomis buvo apkalti langai.

       Čia mano vieta, pralėkė sąmonės pakraščiais minties debesėlis. Valandėlę žiūrėjau į rankas, bet ir vėl nuo jausmo, kad kažkas turi įvykti, pasidariau nerami.

       Girdi...

       Negirdžiu. Negirdžiu? Kažką girdėjau...

       Girdėjai. Atsimerk.

       Gerai. Klausau tavęs... Atsimerkiau. Kur tu?

       Atsikelk.

       Neturėsiu jėgų...

       Turėsi. Atsikelk. Laikas.

       Koks laikas?

       Šiandien. Laikas. Atsikelk.

       Pabandžiau pajudinti kojas. Vos vos sukrutėjo. Atpratau judėti. Keli judesiai per dieną... Pasidaviau bejėgystei, į kurią kaip į liūną grimzdau.

       Gera gulėti... Geriau...

       Nieko nebegirdžiu... Nieko.

       Girdi...

       Negirdžiu. Nebegirdžiu... Ne... Negirdėjau.

       Girdėjai... Girdėjai... Sužinosi...

       Gerai. Gerai... Kur esi? Ar esi? Ar tave girdžiu?

       Atsikelk. Privalai.

       Nebeįmanoma...

       Įmanoma...

       _ _ _ _ _ _ _

       Laikas. Turi atsikelti. Privalai. Privalai dėl manęs...

       Dėl tavęs...

       Skubiai pradėjau keltis. Kojos mane vos laikė. Atpratau, atpratau judėti.

       Tiesa, mano kūną masažuodavo... Bet tai mane tik vargindavo.

       Duktė sakė teisybę – nebenorėjau judėti. Buvo gerai taip...

       Kelkis. Prieik prie lango, mintis buvo įsakmi, beveik kategoriška.

       Jutau, jei nepaklausysiu, ji nesiliaus.

       Dukters pakabinta užuolaida buvo atitraukta.

       Atsistojau ir priėjau prie lango. Iš karto pamačiau pokyčius – sniegas buvo nutirpęs. Saulė švietė ir kiemo grindinys buvo sausas. Visai prie pat lango lingavo medžio šaka, jos metūgių pumpurai buvo didžiuliai, beveik sprogstantys, ir man pasirodė, kad jaučiu jų kvapą ir net skonį – jei ne lango grotos, būčiau šaką pasiekusi, norėjau pasiekti. Aplaižiau suskirdusias lūpas. Kažkas buvo pasikeitę... Kažkas buvo pasikeitę, ir neaiškiai nujaučiau, kad galbūt sužinosiu...

       Įsikibau į radiatoriaus vamzdį ir atsirėmiau į lango staktą. Žinojau, kad jai, tai, kuri virsta įsakmia mintimi, svarbus medis. Žiūrėjau į jį.

       Visai priešais mane buvo ta šaka – su didžiuliais drėgnais pumpurais… Kada nors jie turėjo skleistis. Asfaltas priešais ligoninę jau buvo juodas. Vietomis apšalęs ledu. Ant kalno priešais langą sniego kur ne kur dar buvo matyti. O ta šaka su pumpurais buvo tokia gyva, kad jos kvapas užtvindė palatą. Galbūt – net skonis, jį tarsi jutau burnoje. Pavasarėja?.. Neįtikėtina...

       Žiūrėjau į tuos metūgius ir jaučiau, kad regiu vis aiškiau, o galva lengvėja.

       Žiūrėk. Neatitrauk akių.

       Žiūriu...

       Tai aš...

       Tu?!

       Tai aš ir tu...

       Tai mes visi...

       Supratau... Tik nebežinojau, ar aš pagaunu savo mąstymo likučius, ar čia... Ar čia jinai... Norėjau, kad būtų jinai. Nenorėjau kalbėtis su savimi.

       Mes esame gyvybė? Taip? – paklausiau jos.

       Esame gyvybė.

       Apsirenk. Turi išeiti. Turi pajusti žemę po kojomis. Negali gyventi be žemės.

       Pajutau ilgesį. Žemės. Priešpavasarinio oro... Norėjau juo kvėpuoti…

       Turi išeiti šiandien. Turi pajusti žemę.

       Neįmanoma...

       – Kas norėtų šiandien į darbo terapiją? Ar yra norinčių į darbo terapiją? – garsiai klausė nepažįstamas balsas koridoriuje ir artėjo prie mano palatos.

       Įmanoma.

       – Kas norėtų šiandien į darbo terapiją? Ruošimės pavasariui.

       Tu nori.

       Aš?..

       – Gal yra norinčių į darbo terapiją? – balsas atsidarė mano palatos duris.

       Tu nori.

       – Aš norėčiau, – nevalingai pakartojau, – norėčiau...

       Ir pati išsigandau savo balso bei to, ką pasakiau.

       – O jūs – vaikštote? – į mane žiūrėjo nematyta akiniuota seselė, tikriausiai iš administracijos.

       Vaikščioji...

       – Vaikštau... Leidžia.

       – Kas čia vyksta? – įkišo į palatą galvą mano gydytoja. – O, ką aš matau! Kur susiruošėte?

       – Mes renkame norinčius į darbo terapiją, – paaiškino nepažįstama seselė.

       – Norėčiau... Jei galima... – pasakiau daktarei.

       Netrukus ėjau su kitais ligoniais į rūsius. Šie buvo dideli, priversti senų lovų, sulūžusių taburečių, visokio kitokio šlamšto...

       Kitų ligonių nepažinojau.

       Man svarbu buvo pajusti po kojomis žemę... Kaip sakė ji. Rūsiuose žemės nebuvo...

       – O ką jūs veiksite? – atsigręžė į mane išbalusi nepažįstamoji.

       – Norėčiau pajusti žemę po kojomis, – pasakiau, ką buvau išgirdusi iš jos.

       – Tai geras noras! Kaip tik reikia sutvarkyti vieną sandėliuką. Nesušalsi?

       Aš ir nepažįstama seselė išėjome ir patraukėme per kiemą. Kojas dėliojau iš lėto ir netvirtai, ji derinosi prie manęs.

       – Nesveika nusigulėti, – išgirdau įkvėpdama gaivaus oro. Tylėjau.

       – Dirbdamas žmogus greičiau sveiksta, – dar kartą padrąsino seselė, aš linktelėjau galvą. – Štai, sutvarkyk šį sandėliuką. Sudėk gražiai daiktus, išplauk grindis, – rasi kibirą, šepetį... Apsitvarkykime. Čia nešalta, radiatoriai šildo...

       Ji nuvedė mane laipteliais žemyn, įėjau pro kažkokias praviras duris. Toj patalpoj buvo laikomas visoks kiemo valymo inventorius... Mėtėsi popieriniai maišai su dažų pigmento likučiais, kreida... Stovėjo butelis skiediklio... Sienų dažymo šepečiai. Kur viską padėsiu? Pasienyje tvarkingai sustatyti storo kartono lakštai. Bet svarbiausia, kad galėsiu laikyti praviras duris ir kvėpuoti tikru oru. Tas sandėliukas, prisiglaudęs prie kažkurio administracijos pastato, buvo žemiau šaligatvio, tad pro praviras duris mačiau praeivių kojas... Tai mano vieta? Žiūrėti į praeivių kojas. Taip... Užplūdo skausmingas pasitenkinimas – tai mano vieta. Štai kas yra bausmė už nusikaltimą. Ne gulėti palatoje pilna galva pjuvenų ir gerti tabletes, o nusileisti ten, kur tavo vieta, – kur matai tik kojas... žiūri tik į jas. Veidai – tiems, kurie teisūs.

       Kurie jaučiasi teisūs... – pataisė mane.

       Tapyk.

       Nesupratau...

       Tapyk...

       Nemoku. Negaliu.

       Pradėk.

       Nebegaliu.

       Nedelsiant. Tučtuojau.

       Neturiu kuo.

       Ieškok.

       Nieko neišeis. Ką ji man daro? Ji buvo kaip suaugęs vaikas. Įkyri. Neatstojanti. Užsispyrusi.

       Tapyk.

       Gerai, bandysiu... Bet nieko nebus...

       Privalai. Dėl manęs...

       Mane perliejo karštis. Mane pagydė – aš ginčijuosi su ja, kuriai nieko nedaviau ir neleidau... Ginčijuosi ir skaudinu ją...

       Gerai, mažute... Gerai. Viską padarysiu, tik nepalik manęs.

       Nepaliksiu. Tapyk. Taip reikia... Mums...

 

       Puoliau prie statybinių medžiagų šiukšlių, prie popierių... Patraukiau pigmento maišą su mėlynų miltelių likučiais. Pamačiau kitą. Trečią... Popieriniuose maišuose dar buvo pigmento. Stovėjo ir pusė kibiro aliejinių dažų... Baltų...

       Nesuprantama, kaip galėjo atsitikti? Pasienyje mėtėsi tūbelės guašo, aliejinių... Lako... Dvi geros saujos kreidučių... Čia kažkas gulėjo, ne kitaip... Iš mūsiškių... Ne, atsiprašau, nieko bendra nebeturiu su jais. Čia... iš dailininkų...

       Kaip pradėti?

       Prisitraukiau kartono lakštą ir... Nežinojau, ką daryti. Kartonas buvo svetimas, nepažįstamas. Aš tik aklai vykdžiau, ką ji liepė, bijodama, kad neišnyktų tai, ką laikiau ja, – minties nuotrupos, ateinančios į sąmonę liepiamąja nuosaka.

       Delnais... Bet kaip...

       Gerai, brangioji... Gerai... tuojau...

 

       Tepiau negalvodama kaip ir ką darau.

       Maišiau pigmentą su baltais aliejiniais dažais, spaudžiau juos iš gerokai sukietėjusių tūbelių... Žinau, ji matė, kaip tai darau. Ji turėjo suprasti, kad kadaise mokėjau...

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Tai tęsėsi ilgai, nežinau kiek…

       Mano rankos atsigavo. Jos kažką prisiminė.

       Išsitepliojau nuo galvos iki kojų.

       Pastačiau vieną kartoną lauke už durų prie sienos ir ėmiausi kito...

       Jutau, kaip muša karštis. Negirdėjau, kad kviečia valgyti, negalvojau apie nieką. Buvau tik delnai, išteplioti pirštai... Buvau kartonas, išmargintas dėmėm, brūžiais, panašiais į siluetus... Buvau šviesa kartono kampe.

       Buvau lovos užuomina su joje susirietusia moterim... Ne, su moters užuomina… Buvau užuomina užuominoje...

       Kiti ligoniai nešiojo iš rūsio seną šlamštą, bet man net neatėjo į galvą tvarkyti susidėvėjusių šluotų, šepečių, kibirų, šiūpėlių sniegui kasti…

       Po pietų padėjau lauke prie sienos antrą kartoną...

       Lakštuose buvo sukurta sava tvarka ir savos taisyklės. Jie nebuvo panašūs į jokį matytą paveikslą... Ir juose nebuvo nieko, ką galima žodžiais paaiškinti... Juose buvo tik tai, ką galima tik pajusti ir pajusti gali – kas... Tas, kuris pats...

       Ėmiausi trečio...

 

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       – Žiūrėk! – išgirdau griausmingą, atrodė, pažįstamą vyrišką balsą. – Kažkas iš mūsiškių guli?

       – Nemanau. Aš žinočiau, – atsakė kitas vyriškas balsas.

       Ant šaligatvio plytelių trypčiojo dvi poros batų. Mane ir juos skyrė penki laipteliai.

       – Ne... Manęs neapmausi – iš mūsiškių! Kas čia toks galėtų būti?

       – Negaliu atspėti... – nugriaudėjo vėl.

       Kur girdėjau tą balsą?

       – Ar čia yra kas nors? – mandagiai pasiteiravo antrasis, pasilenkęs prie pravirų durų. Jis vilkėjo baltu chalatu. Už pravirų durų buvau įsitaisiusi aš.

       Ne, nenorėjau, kad mane kas nors matytų. Prisispaudžiau prie sienos. Pabandžiau patogiau atsistoti ir užkliudžiau šiūpėlę – ji dardėdama nukrito ant žoliapjovės...

       Vyrai plačiau atidarė duris...

       – Ooo! Kas čia vyksta? – žiūrėjo į mane pusamžis solidžiai atrodantis vyriškis, apsivilkęs chalatu. – Ką čia veikiam?

       – Darbo terapija, – pasakiau.

       – Iš kurio skyriaus?

       – Iš kurio skyriaus?..

       Man visai nerūpėjo, iš kurio aš skyriaus. Aš nežinojau.

       – Iš kurio skyriaus? – jau įsakmiau pakartojo vyriškis, tarsi koks vyriausiasis gydytojas.

       – Po šimts perkūnų! Ką matau! – vėl sugriaudėjo girdėtasis balsas. – Na ką tu čia veiki?!

       Tarpduryje atsistojo dar vienas, kuris užstojo šviesą. Negalėjau jo įmatyti. Žiūrėjau prisimerkusi, bet...

       – Nieko negirdėti apie tave! Ar atsitiko kas nors? Pasakok, pasakok...

       Tas, kurį mintyse pavadinau vyriausiuoju gydytoju, išėjęs už durų mobiliuoju telefonu su kažkuo kalbėjosi...

       – Palauk, kiek metų nesimatėme? Beveik nuo baigimo... – nenustygo griaudėtojas. – Ar seniai čia? Tragedija žmogui – tapyti tokia smarve... O Jėzau – be teptuko! Kur guli? Atnešiu tau viską! Aš gi akademijoj... Neprisimeni?

       – Prisimenu, – pasakiau staiga pažinusi kursioką, kadaise buvusį liekną garbanių, peštuką, šokėją... Komjaunimo aktyvistą... – Zigmas... Kaip čia atsidūrei?        – Na va... – apsidžiaugė jis, – o maniau – nebepažįsti... Aš tai padauginau šiek tiek… Bičas ministru tapo, tad laistėm… Atvažiavau detoksikuotis. O kas tau atsitiko?

       – Eime, papasakosiu jums... Čia ji iš antro aukšto... Man paaiškino... Ji – specialus atvejis. Mes čia turim visokių. Ir jūsiškių pasitaiko... – porą laiptelių aukštyn šaligatvio link palypėjęs jau nerimavo tas... vyr.

       – Aš dar ateisiu! Pažadu! Nepaliksiu tavęs taip! Atvilksiu tau visą bagažinę! Ir porėmių! Drobės! Duosiu studentams, tegul aptrauks, nugruntuos! Neee! Tu čia pigmento miltais nesibarstysi... Niekas neleis... Patapysi savaitę ir išeisi iš čia... Žinau – visiems pasitaiko. Vienas mūsiškių, skulptorius, vos nenumirė begerdamas pernai – irgi buvo čia atsidūręs...

       Jis kalbėjo šauktukais ir visais skyrybos ženklais.

       Jie nutolo, aš likau...

       Įvilkau savo kartonus atgal į rūsį ir pastačiau prie sienos – nešti juos į šiukšlių dėžę nekilo ranka. Sutvarkiau šepečius, surinkau į vieną kampą kibirus. Kažkokius supuvusius skudurus sukišau į besimėtantį maišą. Dažų pigmentą suvyniojau į popierių ir padėjau kampe.

       Kai pakvietė į palatą, buvau pavargusi, bet... Kažkas buvo įvykę...

       Jaučiausi taip, tarsi ji šypsotųsi.

 

       Po savaitės vėl šaukė į darbo terapiją.

       Mane jau nuvedė atskirai, vieną. Nežinojau, kur veda, bet apsidžiaugiau, kai pamačiau pažįstamus laiptelius žemyn... Einu į savo vietą – tai gerai...

Kaip į skaistyklą... Tai gerai...

       Supratau. Viską supratau.

       Čia buvo gruntuotos drobės porėmių, pastatytų prie sienos. Supratau… Buvo visokių seniai nematytų dalykų, net molbertas... Kai kurios tūbelės buvo panaudotos, bet buvo ir neatidarytų. „Leningradskije”... Terpentinas. Naujoviški lakai...

 

       Mano kartonai stovėjo dailiai atremti į sieną.

       Paėmiau tūbelę ir... Kaput morton – perskaičiau. Atidariau ir nedelsdama ėmiau tepti. Pirštais. Teptuko kotu... Paskui – siaura mentele, nežinia kam skirta.        Kaput morton spalva, pereidama į žaižaruojantį kraplaką, užgeso sudegusio dramblio kaulo juodumoje. Tai dusino. Kažkokie violetiniai žaibai šiek tiek rėžė akį, bet dramblio kaulo degėsiai buvo alsūs, dusino kraplaką. Aš uždusinau tai, kas manyje rėkė. Uždusinau visus balsus iš praeities. Jos nebeliko. Ir tik aš viena žinojau, kas ten buvo ir ką tai reiškia. Ir ką reiškia tai padaryti. Aš buvau kita ir ji buvo kita. Ji pati man pasakė, kad jos negalima nužudyti, ji visada yra ir bus kartu. Aš nužudžiau praeitį, kur vyrai ir jų motinos vaikšto išsitepę kaput morton spalva dantis, o kraplaku lūpas, ir jie atrodo kaip juodi milžiniški katinai, tykantys suėsti dar negimusių kūdikių kūnus, kurie eina į šį pasaulį visiškai pasitikėdami savo motinomis. O motinos...

       Aš juos visus uždusinau. Dramblio kaulas. Sudegintas kaulas... Sžonnaja slonovaja kost’ – jų motinos... Ir aš tokia buvau. Bet dabar – nebesu. Nebesu viena ir niekada nebebūsiu. Tikiu, kad ją tebeturiu ir kad jos balsas tikras. Sžonnaja slonovaja kost’ – kaip dažantys pelenai byra tarp šiapus ir anapus, ir aš esu ta juodo smėlio laikrodžio pati siauriausia vieta, kurioje abi realybės susitinka ir sveikinasi. Sveika, mano dukra, – sako viena pusė. Sveika, mama, – atsako antroji. Aš viena žinau, ką tai reiškia, ir nėra beprotnamių, kurie pagydytų nuo įkandimų kaput morton spalva dažytais dantimis.

       Aš tepiau. Tepiau. Tepiau...

       O kai pabaigiau, kitoje paveikslo pusėje, pamirkiusi teptuko kotą į kaput morton spalvos dažus, parašiau: „Antišviesa I – I killed my daughter.“ Parašiau tai visam pasauliui… Tegu visi žino, kad tas, kuris tai padaro, – virsta sudegintu dramblio kaulu…

       Griebiau kitą kartoną.

       Maišiau dažus, kol padariau šlykščią ružavą, kaip kraujuotą limfą. Ružavame fone nelabai toli, kampe, degė blausi lemputė. Kraujuota erdve plaukė kažkas panašaus į embrionus, ir ta lemputė... Ji turėjo juos suryti. Jie negalėjo išsukti iš kelio – jų virtinė neišvengiamai kaip kokia gyva pynė vedė link apsiblaususios ružavos lemputės... Tai buvo pabaisos akis, kuri pamatė pačius tyriausius ir kaput morton spalvos jėga prisitraukė juos, kad galėtų suryti... Tai buvo antišviesa. Antroje paveikslo pusėje teptuko kotu kraplako spalva parašiau: „Antišviesa II – Apšviestieji.“

       Tepiau toliau.

       Neabejojau, jog niekada nemokėjau tapyti. Net jei būčiau nebaigusi Dailės akademijos, šiandien vis tiek būčiau tepusi taip pat. Tepiau, kol buvo aišku, jog nutapiau leisgyvę moterį. Nuogą. Nukankintą, kaip iš koncentracijos stovyklos. Ji buvo pilna vaikų, jie slėpėsi už šonkaulių, aortoje, kažkur tarp kepenų ir tulžies, o vienas rūpestingas dėdė baltu chalatu pincetu atsargiai traukė juos lauk, dėjo į stiklainį. Jo veidas buvo geraširdis... Tik paveikslo kampe, sutapęs su savo šešėliu, tykojo katinas...

       Kitoje paveikslo pusėje parašiau: „Pagydyta.“

       Tepiau vėl...

 

       Atsikvošėjau palatoje.

       Atėjusi seselė suleido vaistų, ir nugrimzdau...

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       – Mačiau tuos paveikslus, vargiai jums tiks, – išgirdau pažįstamą balsą. – Tapė, kol atsijungė. Seselė nesulaukė vakarienės, pradėjom ieškoti – radom prie dažų kibiro. Akivaizdu, kad mokėjo, bet dabar...

       Atsimerkiau. Buvo silpna, virpėjo visas kūnas. Nesusigaudžiau, kur esu, aplinkui viskas buvo pasikeitę.

       Gale lovos stovėjo akademijos tapybos katedros vedėjas, docentas... Zigmulis...

       – Na ir duodi!.. Na duodi!.. Sveikinu! – sugriaudėjo jis. – Nunešei visus vyrus. Tokių kietų nebuvau matęs.

       Skyriaus vedėjas suglumęs žiūrėjo tai į mane, tai į jį.

       – Jūs sakote – turi vertę?

       – Ką tu! Sukels furorą! Po metų neįpirksi, – griaudėjo jaunystės bičiulis.

       – Kaip jauties? – vėl atsigręžė į mane.

       – Sunkokai... Drebulys krečia…

       – Ką manai – tris tokius paveikslus per dieną!.. Neįmanoma! Gerai, kad turi vienutę, atsigausi. Jėzus Marija – beveik metai tarp durnių!.. Kas tave čia ir įkišo? Paprašiau, kad leistų kasdien dirbti. Greitai išeisi. Varyk tokius – parodą surengsim! Na tu ir duodi... Žinoma, su tokia jėga – netapydamas – gali išeiti iš proto.

       – Jos kita problema, pakalbėsime vėliau, – pasakė skyriaus vedėjas.

       – Nė velnio! Jos problema, kad subobėjo ir netapė.

       Buvo keista girdėti normalų žmogų taip kalbant apie mane ir man.

       Neatsimenu, kad kas nors kada nors taip būtų manimi tikėjęs. Tačiau daugiau tapyti nebenorėjau. Tie trys paveikslai... Viskas juose pasakyta. Daugiau pasakyti nebenorėjau. Ir parodos nenorėjau. Visą gyvenimą nebuvau surengusi nė vienos savo darbų parodos ir dabar man jos nebereikėjo.

       Vėl gulėjau ir įsitempusi klausiausi.

       Troškau išgirsti jos balsą, kuris nuvilnydavo manimi, kaip koks kraujo aidas. Troškau tų trumpučių sakinių, kurie ateidavo kaip mintys, bet tos mintys nebuvo mano – buvo jos. Tai buvo tarsi mano pasimatymai su ja, protu nesuvokiami, tačiau tikri, ir į juos mane atvedė taip pat protu nesuvokiamas veiksmas, kurį padariau ne savo noru, nesugebėdama atsispirti kaput morton spalva dažytiems dantims.

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Atsisėdau ant lovos ir klausiausi savęs. Bet tai buvo jau kita diena... Kur aš buvau?.. Kas darosi, kur aš krentu? Laiko skylė? Laiko durys? Ar ji vaikšto pro tas duris?..

       Atsidarė palata ir įėjo sanitarė, nešina ryšuliu patalynės.

       – Kelkis, – pasakė ji.

       Atsistojau ir beveik prisiglaudžiau prie lango. Sanitarė pakeitė patalynę. Jai išėjus, pamačiau, jog patalynė – naujutėlė. Netrukus sanitarė įstūmė naują spintelę ant ratukų.

       – Perdėk savo daiktus, – išeidama pasakė. – Vedėjas liepė atnešti staliuką, televizorių ir fotelį...

       Aš nieko neatsakiau. Daiktų beveik neturėjau, tik šukas, knygą, kurią parašė kažkokia japonė... Menkniekiai. Galėjau apsieiti ir be jų. Vyko mane trikdančios permainos. Jos įpareigoja, sukelia prievartos pojūtį... Nenorėjau jokių permainų.

       – Ar tave lanko kas nors? – paklausė sanitarė ir išstūmė seną spintelę.

       Gerai, kad niekas neateina. Gerai, kad visi paliko mane ramybėje. Man gerai taip. Noriu klausytis tylos. Tyloje girdėti jos tylą. Ji yra – dabar nebebuvo abejonių. Ji neapleido manęs, nepasitraukė nuo manęs. Ji viską apie mane žino… Ar gali į pragarą nutremta siela turėti kokią nors ateitį?.. Kokį nors rytojų?.. Tik amžinas dabar, kur įtempusi visas savo jėgas stengiuosi išgirsti... Taip bus amžinai... Ir gerai taip. Mane išleidžia į skaistyklą ir man to gana.

       – Vizitacija, – atsidarė ir vėl užsidarė durys.

       Nenorėjau šnekėti, – atsiguliau ir apsiklojau, – apsimečiau mieganti. Negalėjau nejusti tylos, turėjau budėti. Tyloje išgirsti jos tylą...

       Daug žmonių sustojo palei lovą iš abiejų pusių. Pagalvojau, kad esu beveik kaip pagalys, numestas jiems po kojų. Dabar jie apžiūrinės mane. Šnekėsis.

       – Šią pacientę mes žinome seniai, pakitimai prasidėjo po darbo terapijos seansų, – išgirdau skyriaus vedėjo balsą, – kai į rankas pateko kartono ir dažų...

       Jie šnekėjosi apie eksperimentą – gydymą menu... Jie mano paveikslus pavadino eksperimentu... Tai nebuvo eksperimentas – tiesiog niekaip kitaip negalėjau išreikšti...

       Kai išėjo, užsiklojau galvą ir nugrimzdau... Plūduriavau... Sanitarė, spintelės, staliukas, fotelis ir vizitacija... Supratau, kad nieko jau nebeatsitiks. Tik išsiskleis medžių lapai, nulis pavasarinis lietus ir kalnas apsipils žalia žole... Tačiau tai man neturi jokios reikšmės... Trimis paveikslais pasakiau viską, nesvarbu, kur jie dabar yra _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Plūduriavau begalybėje. Žvelgiau į save iš šono. Nieko bloga man neatsitiko, viskas gerai. Taip netikėtai viskas gerai pasibaigė. Galiu čia būti dvidešimt metų... Ar jie tiek laiko?.. Ten apsieis be manęs. O ji... Ji be manęs nieko neturi...

       Atnešė pavalgyti, paskui išnešė indus. Seselė palaikė ranką skaičiuodama pulsą, suleido vaistų ir išėjo... Buvau ten, kur nieko nėra, bet jaučiau... Ji buvo netoliese.