Vėl – šį kartą netoliese –
pasigirsta tas pats balsas
– Ne!
Vėl visi suklūsta
– Ne, ne! Ne melas, gerbiamieji.
MACKUS. Norėčiau taip meluoti.
KAUPAS. O aš jau prisimelavau.
– Jokiu būdu! (Dar arčiau) Teisybė. (Čia pat) Šventa tiesa.
Atbėga keista neaiški persona – nei
kostiumas, nei frakas, ant galvos katiliukas,
pasmakrėj parištas juodas kaspinas.
Rankoje gydytojo krepšys
– Ačiū Dievui, suspėjau.
KAUPAS. Aha! Ar nesakiau? Daktaras Kripštukas, jeigu neklystu?
Persona linkteli galvą, nusišypso
ir nusilenkia visiems
DR. KRIPŠTUKAS. Nuolankiausias jūsų tarnas.
RADAUSKAS. Tiesiai iš pasakų pasaulio.
KAUPAS. Nuostabu. „Garsusis daktaras Kripštukas“! – aišku ir be knygos.
DR. KRIPŠTUKAS. Ak, ką jūs, – nei aš garsus, nei ką.
KAUPAS. „Nebūkite kuklus. <…> Jūsų garsas yra jau net ir mus pasiekęs…“ – (iškėlęs reikšmingai pirštą) – „net ir mus!“
ŠKĖMA. Kas sau uodegą pakels…
KAUPAS. Atsiprašau, aš daktarą giriu, o ne save.
ŠKĖMA. Ar ne tas pats? (Mackui) Dabar tik tavo „hopmoseksuališkų angelų“ ir „lesbijaniškų teresėlių“ betrūksta.
MACKUS. O kas bus, jeigu ir Garšva ateis?
RADAUSKAS. Jis jau seniai čia.
MACKUS (šypteli). Akimirkai buvau užmiršęs.
Škėma pažvelgia į juodu
DR. KRIPŠTUKAS (Kaupui). Atleiskit, šį kartą ašen klustelsiu: dr. Kaupas, jeigu neklystu?
KAUPAS. Kur tu čia klysi: negi kas kitas?
MACKUS (dr. Kripštukui). Tu nesi tikras?
DR. KRIPŠTUKAS. Retoriškas klausimas, tiktai retorika. (Peržvelgia visus) O čia, neabejoju, ponai Mackus, Škėma ir, akivaizdu, p. Radauskas –
„po šakom akacijos baltos“.
RADAUSKAS. Tos pačios.
ŠKĖMA. O kur kitur? Sėdi kantriai…
MACKUS. …ir ištikimai.
ŠKĖMA. Sėdi ir tyli.
KAUPAS. Kartais prabyla.
DR. KRIPŠTUKAS. Ką gi, gal kuris viską žino, nieko nesako, o kuris nieko nežino, viską pasako?
RADAUSKAS. Bet ar tikrai žino tas, kuris šitaip šneka, ką jisai sako? (Palūkėjęs) O Radauskas sėdi ir sėdės.
DR. KRIPŠTUKAS. Ir žino, ką daro. Sėdėdamas ant šakos, gali nukrist ir susikulti. Arba dar blogiau – nupjaut, ko gero, šaką, ant kurios pats sėdi. Ir kas tada?
RADAUSKAS (nusijuokia). Taigi, kas tada?
Dr. Kripštukas žiūri į akaciją
DR. KRIPŠTUKAS. Atrodo, akacija dirbtinė.
RADAUSKAS. Tikrai ne tikra.
ŠKĖMA. Deja.
KAUPAS. Deja?
Dr. Kripštukas
prieina prie akacijos ir pačiupinėja
DR. KRIPŠTUKAS. Popierinė.
ŠKĖMA. Artefaktas.
MACKUS. Manai, butaforija?
ŠKĖMA. Artefaktas.
RADAUSKAS. Bet gerai padarytas. Tikrovės jau ir taip per daug.
DR. KRIPŠTUKAS. Galiu užtikrinti. Bet tai tik tarp kitko. (Permeta akimis visus keturis) Malonu jus sutikti, ypač dr. Kaupą. Džiaugiuosi neišpasakytai.
ŠKĖMA. Per daug gal nesidžiauk.
KAUPAS. Iš tiesų: mes ne tokie, kaip atrodom…
MACKUS. …ir neatrodom.
KAUPAS. Ir ne tokie, kaip kai kas galvoja…
MACKUS. …arba negalvoja.
DR. KRIPŠTUKAS. Nieko nuostabaus: kaip ir visi.
RADAUSKAS. O svarbiausia, daktare, nekelk mūsų į puikybę.
ŠKĖMA. Užtenka, kad jau patys pakilnojam ir pasikilnojam.
MACKUS (žvilgtelėjęs į Škėmą). Bet ir negrūsk į dugną.
DR. KRIPŠTUKAS. Gink Dieve, nedrįsčiau.
ŠKĖMA. Nesirūpink, – mes jau dugne.
DR. KRIPŠTUKAS (šypteli). Ponas Škėma amžinas optimistas?
ŠKĖMA (taip pat nusišypso ir skėsteli rankomis). Ką padarysi.
KAUPAS. Tačiau sakyk, daktare: iš kur tu čia atsiradai?
DR. KRIPŠTUKAS. Negi užmiršai? Iš pragaro grįžtu.
KAUPAS. Gerai tu sakai.
DR. KRIPŠTUKAS. Pas ligonį buvau.
MACKUS. Pačioj pekloj?
ŠKĖMA. Tai kokie ten reikalai?
DR. KRIPŠTUKAS. Galėtų būt blogiau.
ŠKĖMA. Aš taip ir maniau.
KAUPAS. Bet tikriausiai ne geriau?
DR. KRIPŠTUKAS. Sunku pasakyti.
MACKUS. Šiaip ar taip, jeigu jau pats Šėtonas šaukiasi tavęs sveikatai sušlubavus, esi tikriausiai neprastas daktaras?
KAUPAS. Taigi sakiau…
DR. KRIPŠTUKAS. Susimildami, tik jau be liaupsių, be pagyrų, – ko gero, į galvą muš. Nei šis, nei tas.
KAUPAS (pakštelėjęs delnu sau į kaktą). Va tai tau. Reikėjo man tavęs šauktis, – gal nebūčiau taip greitai ir staiga nusibaigęs.
MACKUS. Bet juk tu pats, Juliau, daktaras.
KAUPAS (numykęs). Šioks toks.
ŠKĖMA (pasukiojęs pirštu sau prie smilkinio). Net ir anų ligų…
RADAUSKAS. Taip, p. Škėma, net ir anų. Gal ir Garšva turėjo į jį kreiptis?
ŠKĖMA (žvilgtelėjęs į Radauską). Tik p. Garšva galėtų pasakyti.
KAUPAS. O jis tyli?
Trumpa tyla
DR. KRIPŠTUKAS. Deja, p. Juliau, pats daktaras savęs nepasigydys. O kai ateina laikas, nepadeda net ir geriausias, – tuo labiau aš. Kaip pats sakei, mirštančiam daktaro jau nebereikia.
KAUPAS. Tai, žinoma, irgi teisybė. Bet iš kur tu žinai, ką aš sakiau?
DR. KRIPŠTUKAS (šypteli). Girdėjau.
ŠKĖMA. Tačiau mums čia daktaro, rodos, išvis nereikia. Atsirgome visas ligas.
RADAUSKAS. Ne visi ir ne visas.
DR. KRIPŠTUKAS. Akivaizdu.
KAUPAS. Kas akivaizdu?
DR. KRIPŠTUKAS. Ką mačiau…
MACKUS. Kur?
DR. KRIPŠTUKAS. …ką girdėjau…
ŠKĖMA. Kada?
DR. KRIPŠTUKAS. …ir žinau.
Visi sužiūra į dr. Kripštuką
DR. KRIPŠTUKAS. Pasakų daktaras, gerbiamieji, girdi ir mato, ko kiti negirdi ir nemato. Ir žino, ko niekas nežino.
Visi susižvalgo
ŠKĖMA. Pavyzdžiui.
DR. KRIPŠTUKAS. Deja, ko nežinot, jau nelemta žinoti. Per vėlu. Ir nereikia. Pasikakinkim tuo, ką žinot. Girdėjau, p. Škėma purkštauja dėl p. Mackaus „Chapel B“.
RADAUSKAS. Švelniai tariant.
KAUPAS. Girdėjom, kur negirdėsi…
MACKUS. …net ir per garsiai.
DR. KRIPŠTUKAS. Skaičiau. Jautrios eilės ir, atrodo, nuoširdžios. Ko gero, net skausmingos.
ŠKĖMA. Oi, kaip skausmingos, – net dantis gelia.
DR. KRIPŠTUKAS. Taip skaudžiai? Žinoma, ne man spręsti, ko jos iš tiesų vertos, – aš ne kritikas, bet man, dailaus žodžio mėgėjui, – jos įspūdingos, kartais net užu širdies stveria.
MACKUS. Ačiū, daktare.
ŠKĖMA. Tikiuosi, atlaikys širdelė.
RADAUSKAS. Įspūdžio negana, o grabaliojimasis už – net ir užu – širdies nieko bendra neturi su poezija.
DR. KRIPŠTUKAS. Labai galimas daiktas. Tuo labiau, kad nežinau, kiek tas jautrumas ir nuoširdumas yra poezijos dorybė. Tačiau neabejoju, kad p. Mackus iš tiesų šiltas poetas.
RADAUSKAS. Šiltas? Galėčiau ir apie tai šį tą pasakyti, bet, manau, čia ne laikas ir ne vieta.
DR. KRIPŠTUKAS. O aš vis dėlto imsiu ir neištvėręs, – prašau atleisti, – pasakysiu, ką p. Radauskas iškalbingai yra pasakęs. Būtent. Kartą kažkokia ponia jam priekaištavo, kad, girdi, jis esąs šaltas poetas. (Radauskui) Ir kaip jis tada reagavęs?
RADAUSKAS (trukteli pečius). Taip, kaip reagavo.
KAUPAS. O vis dėlto smalsu kaip.
RADAUSKAS (abejingai). „Veltui stengiausi [ponią] įtikinti, kad skleisti šilimą yra krosnies, o ne poeto pareiga.“
DR. KRIPŠTUKAS (publikai). Taip tada p. Radauskas kalbėjo.
ŠKĖMA. Also sprach Zarathustra.
RADAUSKAS. Plepėjo. O kartą apie tai prabilus, galima dar štai ką pridurti.
MACKUS. Ponas Radauskas staiga šnekus pasidarė?
KAUPAS. Ars poetica?
ŠKĖMA. Betgi neseniai jis, rodos, sakė, poeziją reikia rašyti, o ne apie ją plepėti?
RADAUSKAS. Taip jis ir pakartoja. Tačiau čia ne tiek apie poeziją, kiek apie šilimą. Pavyzdžiui, kas nori pasišildyti, gali – net ir ne prie krosnies – pasiskaityti p. Škėmos opusą „Nuodėguliai ir kibirkštys“. Neblogas gaisrininkų vadovėlis.
Škėma nusikvatoja
ŠKĖMA. Nesu atsakingas už jaunystės kvailystes.
MACKUS. Kaip ir Algimantas Pagėgis už savo.
KAUPAS. O aš jų išvengiau, nes niekad jaunas nebuvau? (Nusijuokia)
DR. KRIPŠTUKAS. Malonu girdėti. Bet grįžkime prie p. Mackaus koplyčios ir p. Škėmos. (Škėmai) Sakot, tos eilės jūsų nervais groja?
ŠKĖMA. Ir dar kaip.
KAUPAS (dr. Kripštukui). O tie jo nervai, tenka pripažinti, jau ir taip pairę.
RADAUSKAS. Nervai, žinoma, netikęs instrumentas.
KAUPAS. O dar blogiau, kai juo netikusiai grojama.
ŠKĖMA (dr. Kripštukui). Nejaugi, daktare, tie mano nervai iš tiesų tokio dėmesio verti? Tuo labiau ta prakeikta koplyčia.
Dr. Kripštukas žiūri į Škėmą.
Pagaliau atsisuka į publiką
DR. KRIPŠTUKAS. Kaip jums atrodo? Ar p. Škėma, kaip ta dama, kartais ne per daug protestuoja?
ŠKĖMA (šyptelėjęs). Kuklumas reikalauja.
MACKUS. Kuklumas?
RADAUSKAS. Tavo, p. Škėma, kuklumas?
DR. KRIPŠTUKAS. Nedrįstu spėlioti, kiek tas kuklumas tikras ir kiek jis tariamas, tačiau, sakyčiau, nepasitenkinimas pagrįstas, net girtinas…
MACKUS. Girtinas?
DR. KRIPŠTUKAS. …jeigu…
KAUPAS (reikšmingai iškėlęs pirštą). A, jeigu!
DR. KRIPŠTUKAS. …jeigu iš tiesų nesijauti esąs tos legendos vertas.
ŠKĖMA („ant širdies“ ranka).
„Aš nevertas esmi, Pone,
tokią didžią gaut malonę.“
Dr. Kripštukas vėl ilgai žiūri į Škėmą
DR. KRIPŠTUKAS. Hm. Galimas daiktas. Tačiau – kas ko vertas, ko nevertas – su šia bėda, ačiū Dievui, galima labai lengvai susidoroti.
ŠKĖMA (nustebęs ir, atrodo, nelabai patenkintas). Juokauji.
DR. KRIPŠTUKAS. Toli gražu.
ŠKĖMA. Nejaugi?
MACKUS ir KAUPAS. Ir mudu stebimės.
RADAUSKAS. O man smalsu.
DR. KRIPŠTUKAS (Škėmai). Sakai, legenda?
ŠKĖMA. Putos.
DR. KRIPŠTUKAS. Išpūstas burbulas?
ŠKĖMA. Gerokai.
DR. KRIPŠTUKAS. Netgi gerokai? (Palūkėjęs) Na, jeigu šitaip…
Dr. Kripštukas atsistoja prieš publiką
DR. KRIPŠTUKAS. Gerbiamosios ir gerbiamieji, mūsų poezijos ir apskritai literatūros skaitytojai, gerbėjai, taip pat ir kritikai, – net ir tie, kurie jos išvis neskaitot, – atkreipkit dėmesį – žiūrėkit ir klausykit atidžiai.
Išsiima iš savo krepšio kažkokį instrumentą
ir iškėlęs visiems rodo
DR. KRIPŠTUKAS. Voilą!
ŠKĖMA (susirūpinęs). Kas čia per instrumentas?
DR. KRIPŠTUKAS. O, nuostabus padargas. Stebuklingas. Tartum iš pasakų pasaulio. Tai va. (Pasukioja instrumentą) Jei nori, dursiu juo į tą burbulą – pišššš… – ir po legendos. Vėl būsi, koks iš tiesų buvai. Ir liksi. Amžinai. Niekas net nežinos, kad tave ratai sutraiškė negyvai – ant kelio, ant vieškelio plataus. (Atsisukęs į Mackų)
„Septintą valandą ryto“?
MACKUS. „Lygiai septintą valandą ryto.“
DR. KRIPŠTUKAS. Ne tik nežinos – visi manys, kad lovoj, kaip dažnas mirtingasis aliejais švenčiausiais pateptas ir patapšnotas, o taipgi ir atžegnotas, akis užmerkei spakainai. Amen.
Tyla
ŠKĖMA. Tikrai?
DR. KRIPŠTUKAS. Tikrų tikriausiai.
Mackus ir Kaupas pamaldžiai sudeda rankas
ir graudžiai užgieda
MACKUS. Requiem aeternam dona ei, Domine…
KAUPAS. …et lux perpetua luceat ei.
Abudu persižegnoja
MACKUS ir KAUPAS. Requiescat in pace.
Visuotinė tyla
DR. KRIPŠTUKAS. Tai kaip?
RADAUSKAS. Iš tiesų intriguoja.
DR. KRIPŠTUKAS. Nori?
Škėma tyli
DR. KRIPŠTUKAS. Na?
RADAUSKAS. Nepjauk, p. Škėma, šakos, ant kurios pats sėdi.
Visi žiūri į Škėmą.
Jis tebetyli
MACKUS. Iškalbinga tyla.
KAUPAS. Net ausyse spengia.
Pagaliau – – –
ŠKĖMA (pusbalsiu). Tiek to.
DR. KRIPŠTUKAS. Kas tiek to?
ŠKĖMA. Telieka.
DR. KRIPŠTUKAS. Kas telieka?
ŠKĖMA. Kaip yra.
DR. KRIPŠTUKAS. Manai, legenda?
ŠKĖMA. Taip, legenda.
DR. KRIPŠTUKAS. Mitas?
ŠKĖMA. Ne kas kitas.
Mackus nusikvatoja
KAUPAS. Va tai tau.
Dr. Kripštukas
šypteli ir padeda instrumentą atgal į krepšį
MACKUS. Girdžiu – ir savo ausimis netikiu.
KAUPAS. Matau – ir netikiu, ką regiu.
RADAUSKAS. O ką man sakyti?
DR. KRIPŠTUKAS. Kartais išgirstam, ko nesame girdėję, išvystam, ko nesame išvydę.
ŠKĖMA (dusliu, vos girdimu balsu). Tebūna.
DR. KRIPŠTUKAS. Tebūna?
ŠKĖMA. Dėl šventos ramybės.
Dr. Kripštukas tebesišypso
MACKUS. Dėl šventos ramybės? (Bakstelėjęs pirštu į knygą) O ką va čia prisiekei? „Aš nenoriu ramybės.“
ŠKĖMA. Sakiau, Garšva…
KAUPAS. Taigi, Garšva. Staiga ramybės ilgesys jam atsirado?
MACKUS. Net šventos?
RADAUSKAS. Šventasis Škėma?
MACKUS. Tik bažnyčios trūksta.
KAUPAS. Su koplyčia, žinoma.
MACKUS. Ir žvakidės.
KAUPAS. O su ja – per galvą.
RADAUSKAS. Kas per metamorfozė.
MACKUS (alkūne stuktelėjęs Kaupui į pašonę). Su kaupu. (Pašoka nuo kėdės, Škėmai) Kaukis! Nepasiduok! Kaukis narsiai ir galingai!
KAUPAS. A, bumerangas grįžta…
RADAUSKAS. …ir tiesiai į tarpuakį.
MACKUS (Škėmai). Jeigu tos mano eilės…
ŠKĖMA. Raudos.
MACKUS. …iš tiesų tau tokios, o ne kitokios, jei ta koplyčia šiokia, o ne anokia, – taip ir tikėk. (Šypteli) Šventai.
KAUPAS. Net jeigu ir klysti?
MACKUS. Kol nepaklysti.
RADAUSKAS (nusijuokia). Errare humanum est.
Škėma vėl tyli
KAUPAS. Tai ko dabar tu tyli?
RADAUSKAS. Ponas Škėma neteko žado.
ŠKĖMA (vargais negalais). Tyla gera byla.
KAUPAS. Ypač kai neturi ką pasakyti.
Tyla
DR. KRIPŠTUKAS. O p. Mackus?
MACKUS. Aš?
DR. KRIPŠTUKAS. Turiu atkreipti dėmesį, jog, legendai subliūškus, ir tavo aureolė priblėstų.
MACKUS. Man vis tiek. Neprapulsiu ir be aureolės.
RADAUSKAS. Reikia tikėtis.
MACKUS. Pasakiau, kas parašyta…
DR. KRIPŠTUKAS. Taip, taip, girdėjom.
MACKUS. Atsiprašau, kartojuos, – kaip ir savo gyvenimą, atrodo, čia kartojam.
Ilga tyla.
Mackus pasižiūri į laikrodį,
atsisuka į publiką ir ateina į priekį
MACKUS (iškilmingai). „Lygiai septintą valandą ryto…“
Kažkur bokšto laikrodis išmuša septynias…
MACKUS. „…nemirtingumo fanfarą
už vartų paskelbė trompetės.“
…ir suskamba trompetės.
Visi suklūsta
ŠKĖMA. Nemirtingumo fanfara?
RADAUSKAS. Tikrai ne Vivaldi.
Trompetės nutyla
KAUPAS. O kai trompetės nutyla, kas tada?
RADAUSKAS. Koncertas baigtas.
MACKUS. Laikas skirstytis.
ŠKĖMA. Pats laikas.
Visi dairosi vienas į kitą
MACKUS. „Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.“
ŠKĖMA. Ak, vis dėlto nebus nugalėta? Malonu girdėti.
MACKUS. Tačiau
„po mirties atsikelia žodis“.
ŠKĖMA. Po mirties niekas neatsikelia. Visus ji paguldo amžiams. Per omnia saecula saeculorum.
Mackus vėl atsiverčia knygą
MACKUS. „Kelios minutės iki dvyliktos.“
KAUPAS. Ne septynios valandos?
Mackus toliau beskaitąs,
tačiau dr. Kripštukas paima iš jo knygą
ir jis skaito
DR. KRIPŠTUKAS. „Garšva sėdi ant gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. <…> Jo veidas laimingas...“
Škėma pertraukia dr. Kripštuką
ŠKĖMA. A, taip. „Jo veidas laimingas. Ramaus idioto.“
Škėma žiūri kažkur į apačią –
tartum į gilų dugną
ŠKĖMA (kone nostalgiškai). „Mano nuodėme“, vaitoja Garšva, „mano beprotybe, mano subjektyvume, mano riksme“, – (kažkas kažkur skausmingai surinka), – „mano vitališkume, mano džiaugsme“, – (kažkas kažkur nusikvatoja), – „<…> išgirsk mane“. (Palūkėjęs – publikai) Beje, „aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą“. Tik vieną vienintelį kartą.
Tyla
Dr. Kripštukas grąžina Mackui knygą
MACKUS. Vargšas Garšva.
KAUPAS. O, jis ne toks vargšas, kokį nuduoda…
RADAUSKAS. …ir norėtų būti.
DR. KRIPŠTUKAS. O p. Škėma?
ŠKĖMA. Atsiprašau, daktare. „Esu poetas, bet manyje pasireiškia ir prozaiko žymės.“
MACKUS. Tai aš esu prozaikas, bet manyje pasireiškia ir poeto žymės?
RADAUSKAS. Hm.
ŠKĖMA (Mackui). Nesąmonę šneki, kolega.
MACKUS. Kaip ir Garšva?
Abudu ilgai žiūri vienas į kitą… –
ir ima kvatoti
MACKUS. Atrodo, Antanai, mudu ir vėl nesutariam.
ŠKĖMA. Ir nereikia, Algimantai. Ir nereikia.
Ilga ilga tyla
MACKUS (visiems ir publikai). „Tai tiek ir tebuvo duota,
ŠKĖMA. tai tiek ir tebuvo skirta.“
Atrodo, Mackus ir Škėma
beišeiną, tačiau susižvalgo
ir ateina prieš publiką
ŠKĖMA (kilstelėjęs Mackaus „Chapel B“). Gal kas nori koplyčią?
MACKUS (dūręs pirštu į Škėmos „Baltą drobulę“). O gal drobulę?
Niekas nereaguoja
RADAUSKAS. Kaip judviem atrodo? Ar čia publika parodė savo skonį, ar jo stoką?
ŠKĖMA. Geriau neklauskim…
MACKUS. …ir nežinokim**. (Škėmai, paduodamas jo knygą) Še, pasiimk savo drobulę.
ŠKĖMA (Mackui). O tu savo koplyčią.
KAUPAS. Ne tavo?
MACKUS ir ŠKĖMA (kartu). O koks skirtumas?
Abu nusijuokia, pasikeičia vienas kito
knygomis ir nueina šnekučiuodamiesi.
Kaupas, Radauskas ir Dr. Kripštukas
juodu nulydi akimis
DR. KRIPŠTUKAS. Ar ne gražu? Kokia harmonija! Sutarė nesutarti.
KAUPAS. O gal nesutarė sutarti?
DR. KRIPŠTUKAS (publikai). A kad su visom bėdom būtų taip lengva susidoroti.
KAUPAS. Žinai, daktare, tariu aiškiai ir tvirtai: esi kur kas geresnis gydytojas, negu aš maniau.
RADAUSKAS. Reikia pripažinti.
DR. KRIPŠTUKAS. Labai ačiū. Koks esu ar nesu, daugiausia jūsų, dr. Juliau, nuopelnas. Tačiau, susimildami, tik jau neimkit ir apie mane legendų kurti.
RADAUSKAS. Nors tu esi daugiau jų vertas negu mes, dėl manęs gali nesirūpint.
KAUPAS. Aš vis dėlto stebiuosi, kad Škėma taip lengvai…
DR. KRIPŠTUKAS. O ko jūs tikėjotės? Negi manėt, kad jis, aukštai pakeltas, sutiks nulipti nuo koturnų?
RADAUSKAS. Ne nuo šakių?
DR. KRIPŠTUKAS. Klasiko žodžiais tariant, gudas – o gal lenkas? – ne tiek narsus, kiek pats save giria.
KAUPAS. Kas nors turi pagirti.
Tyla
KAUPAS. Ką gi, atrodo, turiu džiaugtis, kad aš lovoj, o ne po ratais ramiai nusibaigiau – ne tragiškai, net ne dramatiškai.
RADAUSKAS. Ten nei drama, nei juo labiau – tragedija. Avarija.
KAUPAS. Jokios legendos. Tiesa, netikėtai ir per anksti. Bet legendai to negana. Ačiū Dievui.
DR. KRIPŠTUKAS. Iš tiesų turi būti dėkingas.
KAUPAS. Dėkoju ir džiaugiuos.
DR. KRIPŠTUKAS. Tačiau džiaukis kaip tik dėl to, kad anksti iškeliavai – anksčiau, o ne vėliau.
Kaupas sutrinka
KAUPAS. Dėl to man džiaugtis?
Kaupas ir Radauskas
nustebę žiūri į dr. Kripštuką
DR. KRIPŠTUKAS. Taip. džiūgauk. Mušk litaurus, pūsk trimitus.
RADAUSKAS. Ne trompetes?
DR. KRIPŠTUKAS. Nustojęs pasakas sekti, ėmei noveles kurpti.
KAUPAS. Na ir kas?
DR. KRIPŠTUKAS. Deja, jos neprilygsta tavo pasakoms.
Kaupas suglumsta
KAUPAS. Tikrai?
DR. KRIPŠTUKAS. Taip žinovai sako.
KAUPAS. Žinovai?
RADAUSKAS. Ar tu čia, daktare, žinovus giri, ar Kaupą peiki?
DR. KRIPŠTUKAS. Nei viena, nei kita, – tik konstatuoju.
RADAUSKAS (Kaupui). Atrodo, daktaras apie literatūrą ir be žinovų pagalbos daugiau išmano, negu nuduoda.
KAUPAS. Ko gero.
DR. KRIPŠTUKAS (šypteli). Kaip sakė p. Škėma, visi mes nuduodam. Šiek tiek. Vienaip kitaip.
RADAUSKAS. Kiekvienas, žinoma, savaip.
KAUPAS (pusbalsiu). Nuduodam ir nepasiduodam. Nežinai, žmogau, savo silpnybės…
RADAUSKAS. Kartais, pasirodo, ir stiprybės.
KAUPAS. …o jeigu ir žinai, sunku ją pripažinti. Silpnybę.
Tyla
KAUPAS. Na, man ir taip gerai. Girdėjau, užmirštas nesu. Ko daugiau bereikia? (Publikai) Dėkoju.
Vėl tyla
DR. KRIPŠTUKAS. O p. Radauskas?
RADAUSKAS. Apie ką jūs, daktare?
DR. KRIPŠTUKAS. Kokie jūsų legendos reikalai?
RADAUSKAS. Mano?
KAUPAS. Ir man būtų įdomu išgirsti.
RADAUSKAS. Juokaujat. Aš tik rašau. T. y. rašiau. Ir klausausi, kaip skamba Vivaldi. Arba Corelli. Jau vien jo vardas – muzika: Arcangelo Corelli.
„Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly.“
Pasigirsta barokinės muzikos fragmentas
DR. KRIPŠTUKAS. Ar nepavargstat?
RADAUSKAS. Kodėl?
DR. KRIPŠTUKAS. Jūsų širdis…
RADAUSKAS. Mano širdis?
DR. KRIPŠTUKAS. … – ji negaluoja.
RADAUSKAS. Visiška naujiena.
DR. KRIPŠTUKAS. Duokit, šia proga patikrinsiu.
RADAUSKAS. O kam reikia? Kaip jau ne kartą girdėjom, čia niekas neserga.
DR. KRIPŠTUKAS (šypteli). Dėl šventos ramybės.
KAUPAS. Ak, vėl ta šventoji ramybė…
Muzika nutyla.
Dr. Kripštukas išsiima stetoskopą
ir atidžiai išklauso Radausko širdį
DR. KRIPŠTUKAS. Tuksi kaip laikrodininko Tuktuko dziegorius.
KAUPAS (atsisukęs į publiką). O laikrodininkas Tuktukas – puikus meistras.
RADAUSKAS. Malonu girdėti.
DR. KRIPŠTUKAS (taip pat publikai, pusbalsiu). Tarp mūsų kalbant, p. Radausko širdis vos kliba kaip klibėjus. (Radauskui) Nors jūs, p. Radauskai, poetas, o ne krosnis…
RADAUSKAS. Tikiuosi.
DR. KRIPŠTUKAS. …širdelė vis dėlto karšta kaip kiekvieno.
RADAUSKAS. Galimas daiktas, tačiau prašau – tik niekam nesakykit.
DR. KRIPŠTUKAS (prisidėjęs prie lūpų pirštą). Mano lūpos spyna užrakintos. (Padeda stetoskopą) Na tai dabar, atrodo, viskas gerai.
RADAUSKAS. Tiktai tvarkos nėra.
Radauskas žiūri kažkur į aukštį
DR. KRIPŠTUKAS. Ponas Radauskas ieško paleistos strėlės danguje?
RADAUSKAS. Dairausi.
DR. KRIPŠTUKAS. Ieško ir neranda?
KAUPAS. Gal paklydo?
DR. KRIPŠTUKAS. Kas? Strėlė ar Radauskas?
RADAUSKAS. Ir aš norėčiau žinoti.
Tyla.
Pagaliau – – –
RADAUSKAS. Nerasiu. Bet turbūt nieko ir neprarasiu. (Atsistoja) Adieu.
R a d a u s k a s pasiima akaciją,
persimeta per petį ir nueina
KAUPAS. Tai likom vienu du.
DR. KRIPŠTUKAS. Ne vienas?
KAUPAS. Vienas?
Abudu žiūri vienas į kitą
KAUPAS. Ko tu taip žiūri į mane?
DR. KRIPŠTUKAS. Kaip ir tu. Reta proga pamatyt save.
KAUPAS. Kaip ir man tave.
Tyla
KAUPAS (atsargiai). Sakyk, ar tu tikrai manai, kad?.. (Nutyla)
DR. KRIPŠTUKAS. Ką?
Kaupas ima krimsti nagus
KAUPAS. Tiek to. (Palūkėjęs) O gal vis dėlto būtų buvę geriau, jeigu ir mane būtų partiesę ant kelio kruvinai. Ir negyvai.
DR. KRIPŠTUKAS. Susimildamas! Nekalbėk niekų. Pats sakei, užmirštas nesi.
KAUPAS. O jeigu ims ir užmirš?
DR. KRIPŠTUKAS. Tai trumpa būtų atmintis. Tada nei legenda nepadės.
KAUPAS. Taip manai?
DR. KRIPŠTUKAS. Esu tikras. Tačiau tada ir mane užmirš.
KAUPAS. Tave? Jeigu ir tave, tai manęs nė ženklo nebeliks.
DR. KRIPŠTUKAS. O, nebūk toks pesimistas. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad tokie niekai tau parūpo.
KAUPAS. Prisipažinsiu, ir aš nustebau. (Palūkėjęs) Užmirškim.
DR. KRIPŠTUKAS. Kuo greičiausiai. (Pažvelgia į Kaupą) Jeigu gali.
KAUPAS. Pasistengsiu.
DR. KRIPŠTUKAS. Puiku. Tai dabar ir mudviem laikas.
KAUPAS. Kur?
DR. KRIPŠTUKAS. Pas ligonį.
KAUPAS. Mudviem?
DR. KRIPŠTUKAS. O kaipgi?
KAUPAS. Tai kur šį kartą tas ligonis? Tikiuos, ne pragare?
DR. KRIPŠTUKAS. Ne, ne. Ačiū Dievui, šį sykį danguje.
KAUPAS. Danguje? Net ir ten pasiligojama?
DR. KRIPŠTUKAS. Ir man keistoka. Na, pažiūrėsim. Ir pamatysim, kokie ir ten reikalai. (Pasiima savo krepšį ir atsisuka į publiką) O jums – glėbių glėbiai sveikatos. Kiekvienam ir visiems. (Kaupui) Eime.
KAUPAS. Eime.
D r . K r i p š t u k a s ir D r . K a u p a s
permeta vienas kitam per petį ranką ir nueina
P o s t s c r i p t u m
( a d l i b i t u m )
Atskuba V y t a u t a s K u b i l i u s.
Rankoje – gėlių puokštė,
t. y. kas iš jos telikę
KUBILIUS (apsidairęs). Nespėjau. (Ateina prieš publiką) Atleiskit, tikriausiai nepažįstate manęs: Vytautas Kubilius. Literatūros istorikas ir kritikas. Arba kaip dabar iškilmingai sakoma: literatūrologas.
Gal girdėjot: ir mane ratai parbloškė. Kruvinai ir negyvai. Norėčiau, nors trumpai, sutikti Škėmą ir Mackų – pasidalyti patirtimi ir įspūdžiais. Žinoma, aš ne legenda. Ir nenorėčiau būti. Kritikų, kaip tikriausiai žinot, niekas ant rankų nenešioja, priešingai – dažnai juos vanoja, o kartais ir keikia. (Nusijuokia) Arba išvis nekreipia į juos dėmesio. (Palūkėjęs) Tiesa, kai kas sako, kad aš – kritikas poetas. Ačiū. Tačiau vis dėlto kritika – ne poezija.
Savaime suprantama, smalsu būtų išvysti ir Kaupą su Radausku, pasikeisti vienu kitu žodžiu. O ką jau kalbėti apie dr. Kripštuką, – kas nenorėtų, net ir sveikų sveikiausias, su nuostabiuoju pasakų daktaru susitikti.
Pasižiūri į puokštę
Nešiau gėlių. Ir štai kas iš jų liko.
Tyla.
Sužalotas grožis. Negyva gyvybė.
Numeta gėles.
Beišeinąs.
Atsisuka ir ateina į priešscenį
Tarp kitko (šypsodamasis). Jeigu jau buvo lemta taip, o ne kitaip, tai gal ir man ne pro šalį, kad nutiko, kas nutiko? (Nusijuokia) Reikės paklausti.
Na, skubu.
Nubėga
2004
** Jeigu kartais atsirastų norinčiųjų gauti abi knygas:
RADAUSKAS. Kaip judviem atrodo? Ar čia skonio perteklius, ar visiška jo stoka?
MACKUS. Gal paklauskim?
ŠKĖMA. Geriau nerizikuokim.***
*** O jeigu, gink Dieve, kažkas užsigeistų tik vienos, bet ne kitos knygos, – žinokitės.