Požiūriai

       1. Kaip manote, ar menininkas turi būti socialus, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, reikšti nuomonę, kritikuoti ir siūlyti? Gal jam užtenka savo vidinio pasaulio ir kūrybos?

       2. Kaip Jūs suvokiate socialinę šiandieninės Lietuvos tikrovę? Ar ši tikrovė gali atsispindėti literatūros kūrinyje ir kaip ji veikia kuriantįjį?

       3. Amžinas kartų klausimas: ar priklausote kokiai nors kartai, kurią galėtumėte pavadinti sava, ir ar jaučiate vyresnių kartų buvimą? Jei taip, kaip vertinate vyresnių kartų atstovų kūrybą ir kaip – savosios?

       LAURA SINTIJA ČERNIAUSKAITĖ

       1. Kuriantis žmogus, kaip ir žmogus apskritai, išgyvena sąmonėjimo etapus. Anksčiau ar vėliau jis apmąsto savo galimybes, nustato savo vietą visuomenėje (ar bent kokią ją norėtų matyti) ir užsibrėžia tikslus. Visi šie būviai kinta. Jų neprimesi, jie tiesiog įvyksta. Kiekvienas menininkas pasirenka, kokiam ir kaip jam būti. Žinome, kad sovietų laikais tas skaidymasis į ideologines stovyklas buvo būtinas, santvarka reikalavo būti visuomeniškam. Dabar užtenka atstovauti tiesiog sau, o per savo kūrinius kažkiek, žinoma, ir laiko dvasiai. Negaliu palyginti šių laikų su anais – buvau per jauna. O pagaliau ir pavargau nuolat justi politinį šleifą. Nebeįdomu. Mane labiau domina žmogus apskritai – su pačiupinėjamais ir tik nujaučiamais dalykais, su savo psichologija, mitologija, pasąmonės gelmėmis. Socialiniai ir politiniai diskursai sukelia tik nuoskaudas ir ginčus, užverda jovalą, kuris žmones supriešina. Kitų kūryboje ieškau ne smulkmeniško, paviršinio socialinių ir kitokių problemų gvildenimo, o tikro humaniškumo, balanso tarp vaizduojamų personažų aplinkos ir meninio turinio. Pagirtina ir puiku, kai šalia kūrybos rašytojas dar yra aistringas visuomenininkas. Jei tai pasiteisina. Asmeniškai aš, kiek save atsimenu, visada jaučiausi esanti sociumo paribiuose – truputį asociali. Galbūt susikūriau šią laikyseną, kad pateisinčiau savo žmogiškus kompleksus ir atsakomybės baimę. Nesiginsiu.

       2. Socialinė tikrovė veikia kuriantįjį kaip ir bet kurį žmogų – tiesiogiai. Arba padeda jam gyventi ir dirbti, arba gniuždo. Kūrėjui socialinė tikrovė yra gyva kūrybos žaliava, tik ją būtina perleisti per kūrybinius filtrus, adaptuoti, suteikti erdvesnę dimensiją. Kitaip neišsikapstysi iš publicistikos lygmens. Labai nepatrauklu, kai kūryboje atsispindi nuoskaudos, atsiranda tendencingumas. Tokius dalykus stengiuosi išrėkti tiesiai kosmosui, nevelti į tai niekuo dėto skaitytojo. Antra vertus, kai neturi jokių socialinių garantijų, priklausai tik nuo stipendijų, už knygas gauni apgailėtinus honorarus, žmogus ir rašytojas tavyje išsiskiria ir kaunasi dėl pirmumo teisės. Žmogui reikia valgyti, rašytojui – rašyti. Abu labai atkaklūs, šizofreniškai aktyvūs ir linkę į depresiją. Nuvalkiota tiesa – lengva rašyti apie sielą, kai turi dešros ir nuosavą lovą. Bet kai dešros neturi, vis tiek reikia rašyti apie sielą. Toks yra mano įsitikinimas, kuris mane arba nužudys, arba pavers terminatoriumi (nors tai turbūt tas pats).

       3. Sunku nejusti vyresniųjų kartų buvimo. Tik man daug mieliau bendrauti su jau iš anapilio šviečiančiais autoritetais – kuo toliau, tuo labiau pamilstu Vaižgantą ir Šatrijos Raganą. O šnekant apie gyvuosius – stengiuosi atitraukti rašytojo asmenį nuo jo kūrybos. Nes liūdna yra nusivilti tuo dažnai siaubingu neatitikimu tarp jo kasdieniškosios ir kuriančiosios pusės.

       Kartos jausmas man ateina su metais – juk ne vis tiek, ką rašo ir kuomi gyvena bendraamžiai literatai, su kuriais startavome nuo mokyklos suolo. Tik dabar regiu juos iš tolo, buities ir kūrybos ratas taip įsuka, kad susitikimams nebelieka laiko. Susitinkame skaitydami vieni kitus. Neieškau bendrų kartos tendencijų, tiesiog čiuopdama kito tekstą juntu, ar jis kvėpuoja, ar tik apsimeta gyvas. Labai džiaugiuosi savo suolo draugo respublikiniuose literatų konkursuose Andriaus Jakučiūno naujausiu romanu „Tėvynė“. Jis ypač gerai atspindi mūsų, dabartinių trisdešimtmečių, kartą, kuri yra komplikuota, brendusi pereinamuoju laikotarpiu iš sovietų į laisvę, užstrigusi moralinės bei emocinės suirutės stadijoje. Jaunuomenė, ateinanti po mūsų, atrodo blaivesnė, pozityvesnė, kelia didesnį pasitikėjimą.

       DARIUS POCEVIČIUS

       1. Žmogus – neginčijamai socialus gyvis tiek fizine, tiek metafizine, tiek visomis kitomis prasmėmis. Be sociumo jis tiesiog nesugebėtų egzistuoti, o jei ir įstengtų išgyventi, tai niekaip nepajėgtų savęs identifikuoti – savęs kaip žmogaus. Negalėdamas susitapatinti su kitais arba iš jų išsiskirti, žmogus net negalėtų atsakyti, kas jis – stirna, strazdas ar stagaras. Tad H. D. Thoreau voldenai, H. Hesse’s vienišiai, D. Defoe robinzonai, R. Kiplingo maugliai ir dar daugybė kitokių literatūrinių asocialų – tik išmonė, graži fikcija ir liguistas fantazmas to žmogaus, kuris klaidingai įsivaizduoja esąs gamtos viešpats ir visatos valdovas. Trumpai tariant, žmogus be sociumo, be kito – menkas ir niekingas žmogiūkštis. Ir net ne žmogiūkštis.

       Menas kaip filosofinio diskurso objektas, kaip daiktas pasaulyje – „das Ding“, egzistuoja sau ir kitiems. Rašančius menininkus pagal šį principą galima suskirstyti į keturias kategorijas: rašančius sau ir rašančius kitiems: liaudžiai, valdžiai ir rašančius kitiems rašantiesiems.

       Rašyti sau – pati aukščiausia kūrybinės laisvės apraiška. Rašytojui niekas nedaro įtakos ir neriboja, jis lieka vienas su tuščiu baltu popieriaus lapu, o šią akistatą niauriai stebi tamsi šiek tiek praverto stalčiaus kiaurymė. Tai puiki psichoterapijos priemonė, tobulas dialogas su savimi kaip sociumo atspindžiu, triuškinantis smūgis į savo sielos veidrodį (dar kitaip vadinamą sąžine), kuriame iltis rodo šlykštus kito snukis. Tik rašant sau užgimsta tikri šedevrai, apie kuriuos, deja, mes – kiti – niekada nieko nesužinosime.

       Rašyti liaudžiai – vergiškas parsidavėlio triūsas, bergždžias, tačiau gerai apmokamas sunkus darbas. Toks rašytojas – ambivalentiška būtybė: vergas, manantis esąs vergvaldys, klusni bandos avelė, avies fantazijai išsikerojus, įsivaizduojanti save vilku ar piemeniu. Kito skoniui nuolat keliaklupsčiaujantis ir visus linksminantis juokdarys po gatvės tribūno, visuomenės teisėjo ar netgi pasaulio pranašo kauke. Tai netgi ne rašytojas, o pramogų verslo atstovas, prisidengęs tariamai šventa literatūros skraiste. Beletrizuotos jo rašliavos klykte klykia: skaitykit ir žiūrėkit – aš toks pat kaip ir jūs, tik truputėlį geresnis! Tokius „rašytojus“ lengva atpažinti – jų fizionomijos spokso į mus iš teleekranų ir pirmųjų spaudos puslapių.

       Rašyti valdžiai – reiškia faustiškai parduoti savo sielą velniui. Parduoti ne tik sieliūkštę, bet ir jos apvalkalą su visais žarnokais. Tapti, kaip anais laikais, rūmų dainiumi, t. y. šiuolaikinės oficialios kultūros trėgeriu. Kultūros, kuri neatsiejama nuo oficialios politikos bei ideologijos. Tokie valstybės tarnai rašo ne grožinę literatūrą, bet manifestuoja esamą arba būsimą kultūrą – tokią, kokią įsivaizduoja jų šeimininkai politikai. Aišku, jų „kūriniai“ gali būti apvilkti kokio nors literatūros žanro drabužiais, tačiau pro juos visada prasišviečia trispalviai triusikėliai arba žydros glaudės su auksinėmis žvaigždutėmis. Kultūrtrėgeriai iš visų jėgų vaizduoja dorovingus, morališkai tyrus ir beveik šventus pusdievius, tačiau iš tikro jiems nėra nieko šventa – vakar pylę vandenį ant nacionalizmo girnų, šiandien sutartinai pučia į globalizmo dūdą. Jie visą laiką trinasi valdžios koridoriuose, dalyvauja seminaruose ir keliauja po konferencijas, todėl, ačiū Dievui, mes juos matome gana retai.

       Rašytojai, rašantys kitiems rašytojams, – visi tie, kuriems gėda rašyti valdžiai ir per žema – liaudžiai, tie, kurie dėl išpampusio, milžiniško, nepakeliamu svoriu slegiančio ego negali rašyti vien sau. Liaudis jų nesupranta, valdžia kartais numeta išmaldos, tačiau jų apskritai nemėgsta, pasiskųsti sau jie nemoka, tad kas belieka – skųstis raštu tokiems pat nelaimėliams. Todėl jie kaip princesės sėdi stiklo bokštuose, žaidžia stiklo rutuliukais ir laukia princo ant stiklinio žirgo, kuriam duos pasiklausyti tuščio tų rutuliukų skambesio. Jeigu toks rašytojas gyvena Lietuvoje, tai jis būtinai priklauso Rašytojų sąjungai, nuoširdžiai myli jos narius ir įnirtingai skaito žurnalą „Metai“.

       Grįžęs prie užduoto klausimo, į jį atsakau vienareikšmiai: taip, rašytojas turi būti socialus ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, t. y. rašyti sau ir tikėtis, kad kas nors tas rašliavas po jo mirties netyčia aptiks.

       2. Socialinės šiandieninės Lietuvos tikrovės visiškai nesuvokiu. Tai kažkas fantastiško ir nerealaus, kas plyti už mano suvokimo ribų. Niekaip negaliu įsisąmoninti fakto, kad absoliuti dauguma rašytojų absoliučiai priklauso nuo valstybės – šiai nusigręžus, jie priversi stipti iš bado. (Beje, beveik taip pat gražiai jie stimpa ir su valstybės pagalba.) Galvoje niekaip netelpa, kad jauni, talentingi ir pripažinti LRS nariai – T. A. R., B. J., D. Š. ir kiti – priversti bomžinėti arba juodadarbiauti. Kažkas tikrai ne taip šioje karalystėje! Ir tas „ne taip“, be abejo, gali ir turi atsispindėti visur: knygoje – kaip neviltingas kūrybinis klyksmas, laikraštyje – kaip konsoliduojantis socialinis manifestas, gatvėje – kaip desperatiškas antivalstybinis maištas. Pasakysiu dar daugiau: man artimos (tikrovei, manau, irgi) meno streiko idėjos, kurias 1960-aisiais skelbė Gustavas Metzgeris, o 1990–1993-iaisiais atkartojo Stewartas Home’as. Tikrovę reikia kurti, o ne ją atspindėti. Tik toks žmogus ir yra kuriantysis.

       3. Esu linksmuolis nihilistas, todėl visos kartos man atrodo „prarastosios“. Po šia saule jau senokai nieko nauja, todėl kalbėti apie kartų skirtumų niuansėlius gana idiotiška. Svarbiausia mūsų šalyje vyraujančios oficialios literatūros ir kultūros užduotis – užtikrinti nepaliaujamą žmonių, kaip valstybės piliečių, mentaliteto, kūrybinių idėjų ir gyvenimo būdo perimamumą iš kartos į kartą. Kol kas ši klonavimo mašinerija gerai valstybės sutepta, veikia sklandžiai ir be jokių sutrikimų. Ką gi, pagyvensim – pamatysim. O jei nepamatysim – irgi nenumirsim.

       KASPARAS POCIUS

       1. Menininko apsisprendimas būti socialiam ar nebūti yra jo paties reikalas. Tikrasis socialumas gimsta ir tarpsta tik laisvėje. Menininkas yra laisvas tada, kai maištauja. Kapitalistinėje sistemoje, kuri silpnina ir žlugdo žmogaus gebėjimą bendrauti, dalytis bei tobulėti ir murkdo jį į baikščios vienatvės liūną, menininkas gali tapti radikalu. Jis gali tyčiotis ir šaipytis iš buržuazinės visuomenės normų, moralės, kurti alternatyvias bendravimo erdves, kurių nepasiektų naikinanti biurokratinių ir verslo institucijų veikla. Į menininką, kuris per daug kalba apie kultūros reikšmę valstybei (arba atvirkščiai), nereikia žvelgti rimtai. Valstybė žlunga, ir mus vis labiau aptraukia laisvosios rinkos, komercijos, spekuliacijos voratinklis. Laisvas menininkas turi nepaliaujamai tyčiotis iš grobikiškų verslo užmačių – ne jas kritikuoti, bet tyčiotis, pajuokti. Taip elgėsi Kurtas Vonnegutas, Charlesas Bukowskis, Allenas Ginsbergas ir kiti – jie gali įkvėpti ir šiandieninį mūsų menininką. Kita vertus, yra prasmės pradėti kalbas apie alternatyvių, laisvų bendruomenių kūrimą, apie utopijas, pradėti įgyvendinti projektus, kurie galbūt iš esmės pakeis Lietuvos ir viso pasaulio istorijos kursą.

       2. Kadangi Lietuvoje ekonominė globalizacija veikia stipriau negu socialinė ir kultūrinė, tai ir socialinė tikrovė atrodo apmirusi. Kapitalizmas gamina supermarketo krūtį žindančius nykštukus, stambūs, tačiau niekingi verslo rykliai turi galimybę siųsti vos prabilusius intelektualus į teismą. Yra daug naivios kritikos, daug sąskaitų ir paranojiško santykio su jau seniai pasibaigusia praeitimi. Tai galima pastebėti ir tarp kultūrininkų, todėl apie tai mąstyti verta.

       Jau daug esu kalbėjęs apie viešosios erdvės nepakankamumą. Tokios pilietinės akcijos kaip „Neišduok“ gal ir nėra blogos, bet maištingas menininkas neturėtų teptis rankų politikų verdama smala. Jo kelias veda į alternatyvias viešąsias erdves, todėl norėtųsi mažiau parsidavėliškumo kapitalistinei ideologijai, daugiau maištingumo, alternatyvų demonstravimo.

       Džiugu, kad bent jau dalis menininkų Lietuvoje prisideda prie socialinių judėjimų, pritaria jų veiksmams. Šurmulys dėl „Lietuvos“ kino teatro išlikimo, įvairūs triukai viešosiose erdvėse, Alytaus meno bienalės, chuliganiškos, hipiškos literatūros atsiradimas, bardų ir progresyviojo roko sąjūdis, septintojo dešimtmečio dvasios atgimimas šiandieninėje Lietuvoje – tai ženklai, kad menas gali būti ir laisvas, ir socialus, jis gali tobulėti ir netgi sproginėti.

       Pats nelaikau savęs menininku, bet man patinka stebėti, domėtis tuo, kas vyksta, ir kartais brūkštelt kokią pastabą. Mėgstu kalbėti savo aplinkos kalba, kalba, kuri negimsta pati iš savęs (tai – tikras individualistų prasimanymas), bet subręsta bendraujant, kartu svaiginantis, ir tik po to nukrenta į pavienio teksto žemę. Todėl mano tekstai dažnai būna nulemti tam tikrų kolektyvinės pasąmonės judesių. Taip pat, kaip jau minėjau, kapitalistinė tikrovė mums siūlo siužetų ne menkesniems groteskams nei George’o Orwello „Gyvulių ūkis“. Galima dar prisiminti Charles’o Baudelaire’o priesaką: „Svaiginkitės!“ Svaiginimasis yra geras dalykas, jis apverčia tikrovę, kartais praskleidžia iliuzijų šydą (kaip Henrio Millerio romanuose), o kartais leidžia išvysti utopiją, panašią į tą, kurią savo „Arbūzų cukruje“ aprašė Richardas Brautiganas. Į tuos kultūrininkus, kurie moralizuoja savo brolius dėl svaiginimosi, žiūriu įtariai, kaip ir apskritai į moralistus. Meskit akmenį į save.

       Man patinka ir ugningas performansų menas, jis žmogui suteikia galimybę veikti, patirti malonumą sprogdinant nusistovėjusias normas. Šis menas sutaiko meno ir anarchizmo tradicijas, jis taip ir vadinasi – poetinis terorizmas. Svarbu, kad performansas peržengtų leidžiamas ribas – argi nesmagu skanduoti revoliucinius šūkius ir sprogdinti bombas nedidelio miesto rotušės aikštėje? Įgyvendinkite tokią akciją ir pamatysite, kaip smagu.

       3. Nepriskirčiau savęs jokiai kartai, nes dar neklausiau, ar kokia nors karta norėtų mane priskirti sau. Bendrauju su maždaug dviejų kartų menininkais, su vienais daugiau, su kitais mažiau. Vertinu ne kartas, o žmones. Nemėgstu menininkų, kurie pataikauja institucijoms, kuria ir vartoja ideologines kapitalizmo klišes, šaukiasi valstybės pagalbos ir pan. Man patinka tie menininkai, kurie nebijo laužyti moralės, normų, štampų, tie, kurie, Aristotelio žodžiais tariant, aktualizuoja savyje glūdinčias kūrybines galimybes, paverčia jas veiksmu, griaunančiu dirbtines užtvaras visuomenėje ir mūsų pačių viduje. Tokius žmones myliu ir, kartais jiems net nežinant, vadinu savo draugais.

       ANDRIUS JAKUČIŪNAS

       1. Vos perskaičius klausimą, į akis iškart krinta žodžių junginys „menininkas turi būti...“ Mano galva, manyti, jog menininkas turi ar net privalo kažkoks būti, yra nedovanotina klaida. (Ir tai tinka kiekvienam žmogui, ne tik meno kūrėjui.) Jis – statybininkas, šaltkalvis, tapytojas, – yra, ir tiek. (Būtų galima nebent naudoti formuluotę „[visuomenei] būtų geriau, jei...“). Menininkas, kaip ir kiekvienos kitos profesijos atstovas, netampa blogesnis, jei į visuomenės problemas jam, paprastai kalbant, nusispjaut, ir nė kiek negerėja, jei, pastaikius progai, iš tribūnų uoliai klykauja apie visuomenės sugedimą, siūlo būdus gerinti padėtį ir net daro tai nuoširdžiai. Gerą eilėraštį galima parašyti tiek prie darbastalio kontoroje, tiek apsimyžus patvoryje. Galimybės lygios. Todėl, mano nuomone, visiškai nesvarbu, kaip menininkas pritampa socialinėje aplinkoje ir tuo labiau jam nedera svarstyti, gera ji, ar ne. Visų pirma, menininko autoritetas šiuolaikinėje visuomenėje yra niekinis, todėl jis, net jei reikštų itin svarbias ir potencialiai įgyvendinamas idėjas, daugių daugiausia galėtų būti išgirstas savo kolegų ir meilę knygai (bet dažniausiai tik kaip rezistencijos formai!) išsaugojusių senukų. Kitai visuomenės daliai jo nuomonė visiškai nesvarbi, ir jos abuojumas yra teisėtas bei pagrįstas. Žodis menininkas nereiškia nieko daugiau, negu gan siaurą specializaciją konkrečioje srityje įgijusį asmenį, todėl klaidinga manyti, jog net genialų kūrinį visuomenei pristatęs menininkas bent šį tą nutuokia apie eurointegracijos procesus, įstatymų leidybą, kultūros ir švietimo politiką, socialines grėsmes ir t. t. Ką aš pats galėčiau pasakyti visuomenei? Na įstengčiau gana kompetentingai pakonsultuoti kai kuriuos jos narius alkoholio vartojimo klausimais ir gal pavyktų atlikti lotynų kalbos namų darbus lituanistui studentui. Daugiau – nieko. Kodėl turėčiau reikšti savo nuomonę apie dalykus, kurių neišmanau taip gerai, kad tvirtai tikėčiau neklystąs? Žinoma, tarp menininkų esama nemažai šviesių žmonių, į kurių nuomonę plačiajai visuomenei atsižvelgti derėtų (kad ir kaip stengtumėmės sukompromituoti menininkų luomą, jie visgi yra inteligentai, todėl, suprantama, apie įvairias negeroves ir grėsmes sociumui nutuokia daugiau negu statistinis mūsų agrarinės valstybės pilietis, kuris vis dar gerai žino mėnulio fazes, kada geriausia sėti, pavyzdžiui, agurkus, o visuomeniniame gyvenime vadovaujasi kaimo išgertuvių logika), tačiau ir šiuo atveju rezultatų galima tikėtis tik tada, kai menininkas kreipiasi į žmones vienintele jam prieinama kalba – savo kūriniu. Visgi kūryba yra asmeniškas ir intymus apsivalymo aktas, o ne tribūna, todėl man kartais užgniaužia kvapą, iš kurio nors kolegos lūpų išgirdus, neva literatūrą jis suvokiąs kaip tarnavimą valstybei. Nesiimu vertinti, kiek šie žodžiai yra teisingi. Galbūt išties yra didžiavyrių, keliančių sau tokius globalius tikslus. Gal... Deja, aš ne iš jų. Kūryba man yra būtina, nors kartais ir skausminga savęs apsivalymo forma, todėl niekuomet nesu kėlęs jai jokių tikslų. Galų gale menas peržengia bet kokios valstybės ribas, savo prigimtimi jis yra absoliučiai kosmopolitinis, ir jo besąlygišką neutralumą kiekvienos jėgos struktūros (trumpiau tariant, valstybės) atžvilgiu galima pagrįsti, kai suvoki, kad pagrindinė kiekvieno meno tikrovė yra žmogaus dvasia – ir visai nesvarbu, kur tas žmogus gyvena. Taip pat nenoriu dezorientuoti savo kūrybos įvairiais tiksleliais bei tiksliūkščiais ir dėl to, kad šie neatitrauktų jos nuo pagrindinio, nors dažnai garsiai neįvardijamo tikslo – iš kūrybos patirti kiek galima daugiau malonumo. Man malonūs įvairūs kūrybos etapai – idėjos gimimas, jos įgyvendinimas, pabaigtuvės, honoraras, pristatymas ir t. t. Kita vertus, kaip tik tai prikišamai įrodo, kad savo vidinio pasaulio ir savo kūrybos menininkui paprastai neužtenka. Šiek tiek prasmės kūryba įgauna tik tada, kai stojasi prieš tave pačiu visuomeniškiausiu savo pavidalu – knyga. Taip pat esu įsitikinęs, kad kūrybos procesas aktyviai prusina ir auklėja mane patį, o tokia, nors nedeklaratyvi ir iš pažiūros pasyvi, laikysena, mano galva, yra ypač pilietiška.

       2. Dieve, kiek prirašyta ir prikalbėta apie tą vadinamąją šiandieninės Lietuvos „tikrovę“! Yra tikimybė, kad reikšdamas savo mintis šiuo dirbtinai sukurstytu klausimu, pradėsiu jaustis darąs nuodėmę, juo labiau, kad nesitikiu pasakysiąs ką nors originalaus. Man Lietuvos tikrovė (žinoma, vaizdą sąmoningai hiperbolizuoju – kad jums būtų įdomiau skaityti) – stipriai fekalijomis atsiduodančios kolūkinės silikatinių plytų namų gyvenvietės, trapių blondinių vairuojami visureigiai, raugintų kopūstų raugu, pagiriomis ir šlapimu dvokiantys turgūs. Neapsimetinėdamas galiu pasakyti, kad visąlaik stengiausi gyventi mito tikrovėje (arba, – jei taip suprasti bus patogiau, – iliuzijose, savo vaizdinyje); visa ši šlykštuma nepalieka manyje atgarsio, niekuomet be būtino reikalo apie ją nekalbu. Kiek tai įmanoma, stengiuosi apie tai ir nemąstyti, nes mano mintys tokiais atvejais iškart nuskuodžia į ankstyvą paauglystę. Būdamas aštuntoje klasėje patyriau iš pažiūros komišką, tačiau savaip fatališką įvykį – mūsų klasę nuvežė į fermą, kur aš pirmąsyk pamačiau gyvą kiaulę! Įspūdžiai buvo kraupūs – fermoje žiaugčiojau, paskui apsivėmiau. Esu tikras, kad šis įvykis buvo stiprus postūmis mano asmenybės formavimuisi. Jį galima suvokti ir alegoriškai, ir tiesiogiai – nėra jokio skirtumo. Pasaulis, su kuriuo susiduriu vos išžengęs iš inteligentų ratelio, neturi su manimi nieko bendra, išskyrus tai, kad visi turime patenkinti fiziologinius poreikius; labai gali būti, jog lygiai taip pat jis nieko bendra neturi ir su valstybe, kurioje aš tariuosi gyvenąs. Atsitiktinai susitikę su kokiu nors, sakykim, proletariato atstovu, mudu, nepaisant abipusės pagarbos, paprastai neturime apie ką šnekėti. Pastypčiojame vietoje, šnektelime apie dalykus, kurie mus jungia – pavyzdžiui, apie orą, alkoholį ir moteris, bet net ir taip gražiai elgdamiesi jaučiame, kad jei norime ir ateityje išsaugoti šiltus jausmus vienas kito atžvilgiu, turime kuo greičiau atsisveikinti ir traukti savo keliais. Pradai, nors nė vienas jų nėra geresnis ar blogesnis už kitą, nesuderinami. Jie gali tik autonomiškai egzistuoti vienas šalia kito, bet nieku gyvu – vienas kitame. (Šiuos kontaktus ypač apsunkino ir tai, kad praeityje visus be išimties saisčiusios vertybinės nuostatos šiandien yra taikomos pagal individualų sąrašą.) Taigi, noriu aš to ar nenoriu, esu priverstas gyventi savo paties susikurtoje tikrovėje, kuri su „gatvės tikrove“ bendra turi tik tiek, kiek aš išsaugojęs viltį kada nors pagaliau suprasti, kas ten vyksta. Bet nedaug vilties, galima sakyti, jos visai nėra. Iš to išplaukia, kad ir mano kūrinyje nieku gyvu negali atsispindėti jokia kita tikrovė, kaip tik ta, kurią aš laikau pagrindine – t. y. mano dvasios tikrovė, na ir toji – labai maža, labai nereali viltis, kad kada nors manyje šis tas pasikeis. Kita vertus, kaip tik tos vilties nepagrįstumas yra pagrindinis mano spiritus movens. Bevaisės pažadėtosios žemės paieškos vis tiek dažniausiai priveda prie vienintelės daugmaž logiškos minties – jei tos žemės atrasti galimybių nėra, reikia ją sukurti pačiam. Mane lig šiol nepaliauja stebinęs ir trikdęs faktas, kad mano herojai vis dar vaikšto, kalba, valgo, miega ir t. t. – nors juk, esant manyje, jiems tai visiškai nebūtina! Dar tikiuosi kada nors parašysiąs kūrinį, kuriame pavyktų bent iš dalies atsikratyti žmogiškosios tapatybės ir visų ją lydinčių atributų. Šitaip žvelgiant, kūrinys galėtų vainikuoti nelengvus pažadėtosios žemės kūrimo darbus.

       Jeigu pabandyčiau žvelgti į realybės atspindžius kūryboje be patetiškos ir kiek arogantiškos retorikos, galėčiau konstatuoti, jog nevykėliškumas, ženklinąs mano žemiškąją realybę, kuo sėkmingiausiai herojų pavidalais reiškiasi ir kūriniuose. Tai yra bene pagrindinis tikrovės paveldas. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į kūrybos kaip saviauklos formos apibrėžimą, kurį jau minėjau atsakinėdamas į pirmąjį klausimą. Su didelėmis išlygomis, gyvendamas herojaus gyvenimą, aš nesąmoningai mokausi gyventi tame gyvenime, kuris, logiškai mąstant, man turėtų būti pagrindinis – realiame gyvenime. Kiek šie mano „mokslai“ yra vaisingi, mane pažįstantiems asmenims palieku spręsti patiems, o nepažįstamiesiems galiu pasakyti tik savo spėjimus, kuriuos, išgirdęs visai nepanašią kito žmogaus nuomonę, galimas daiktas, pats pasiskubinčiau paneigti. Trumpai kalbant, manau, jog kartais man sekasi, ypač kai būti atviras tiesiogiai dar esu nepasirengęs. Taip pat esu įsitikinęs, kad labai daug dalykų apie pasaulį sužinojau ne iš jo paties, o iš savo literatūros – čia jau atvirkščias santykis su realybe. Neturėtų būti paslaptis, kad dažnai vien literatūroje išgyventomis patirtimis labai sėkmingai naudojausi realiame gyvenime, ir tai visai nedraskė mano asmenybės „į gabalus“. Šiuo požiūriu drįsčiau teigti, kad autoriaus kūrinyje įgyjama patirtis yra ne mažiau autentiška, o atskirais atvejais net autentiškesnė už tikrąją patirtį, kadangi literatūroje niekas netrukdo tą ar aną poelgį išgyventi gerokai įvairiau negu realybėje. Tai ir būtų atsakymas į paskutinę klausimo dalį.

       3. Žinoma, „karta“ yra abstrakti sąvoka, todėl nereikėtų manyti, kad skubėsiu pritarti šiai gradacijai arba visom išgalėm ją neigsiu. Jeigu susitarsime, kad kartos vis dėlto egzistuoja, tuomet turėtume nuspręsti, kas ją apibrėžia kaip kartą – ar, sakykim, vertybinės nuostatos, požiūris į pasaulį, ar biologinis amžius, ar vienos kartos atstovais sutarsime laikyti tuos, kurie tuo pačiu metu pradėjo šmėžuoti literatūros padangėje. Pastarasis kartos apibrėžimas man atrodo labiausiai vykęs, nors, suprantama, ilgos užstalėje su kolegomis, kuriuos drįsčiau įvardyti kaip savo kartos atstovus, praleistos valandos daugmaž suvienodino ir mūsų išpažįstamas vertybes, ir požiūrį į pasaulį, literatūroje taip pat pasirodėme panašiai tuo pačiu metu, beje, ir mūsų amžius ne itin įvairuoja – mums visiems apie trisdešimt. Visgi mes patys niekada nebandėme savęs suvokti kaip kartos (bent mano ausų tokios kalbos nepasiekė) – teisingiau būtų manyti, kad karta mus pavertė pomėgis tos pačios rūšies alkoholiniams gėrimams ir jų vartojimo įpročiai. (Bene vienintelis bandymas „įkartinti“ mūsų amžiaus žmones buvo M. Kvietkausko kitados išmąstyta ir reprezentuojama „Įžanga“, kuri subyrėjo taip pat greitai, kaip ir buvo sukurta.) Šiuo požiūriu tos pačios kartos žmonėmis būtų galima laikyti literatus M. Buroką, L. S. Černiauskaitę, G. Norvilą, A. Šimkų, M. Gimžauską, T. S. Butkų, V. Dekšnį (nors šis vyresnis), tapytoją K. Gaitanži. (Teatleidžia man kitų sričių menininkai – aš jų tiesiog nepažįstu!) Kadangi buvimo ar nebuvimo kažkokia karta problematikai niekada neskyrėme dėmesio, nesunku nutuokti, kad ir apie lietuvių literatūros aktualijas bendraudami ilgus metus kalbėdavome tik tiek, kiek geru skoniu pasižymintys asmenys paprastai sau leidžia kalbėti apie masturbaciją. Tiesa, pastaraisiais metais apie literatūrą ir meną apskritai kalbamės daug dažniau, negu buvome įpratę anksčiau, – gal tai susiję su tuo, kad baigėsi adaptacijos menininkų sluoksniuose keliamos problemos? Kad ir kaip ten būtų, literatūra visuomet buvo nustumta į grynai asmeninę sferą, atmetant visas kitas jos funkcijas, išskyrus stabilios paties savo dvasios būklės palaikymą. Kaip skiriamąjį savo kartos bruožą aš nurodyčiau (žinoma, tai yra tik spėjimas, kuris yra tikslus tiek, kiek mes leidžiame sau konkretinti „kartos“ sąvoką) absoliutų nerevoliucingumą, kūryboje kiek įmanoma labiau atsiribojant nuo bet kokių deklaratyvių tikslų ir koncentruojantis vien į savo egzistencijos pamatus, ir tuo pat metu natūraliai demonstruojant visišką toleranciją įvairių generacijų ir įvairaus kūrybinio svorio autorių atžvilgiu. Taip pat nereikėtų užmiršti, kad mes brendome (ir kaip žmonės, ir kaip menininkai) labai keistu laiku – panašiai tarp 1988-ųjų ir 1998-ųjų, kai realybė labiau priminė LSD prisičiulpusio narkomano vaizdinį, bet ne padorios valstybės tikrovę, mums beveik nedarė įtakos sovietmetis, tačiau nesame ir Nepriklausomybės karta, todėl man susidaro įspūdis, kad didesnė mūsų vadinamosios (spėjamosios?) „kartos“ dalis ligi šiol sėkmingai gyvena berėmėje egzistencijoje ir nejaučia jokio poreikio ją sukaustyti įtvarais.

       Tad kalbėdamas apie literatūros bendruomenę žodžio „karta“ aš vengiu, o prispyrus reikalui apibūdinti asmenis, kurie savaip ženklina kokį nors laikotarpį, dažniausiai pasitenkinu nurodydamas dabartinį jų amžių – pavyzdžiui, „tie, kam penkiasdešimt ir daugiau“. Galų gale toks ženklinimas neturi jokios prasmės, jei nesi literatūros istorikas, ir tiek su jaunesniais, tiek su vyresniais kolegomis kasdien bendrauji kaip su individais, o ne žmonėmis, užimančiais kažkokią padėtį literatūroje. Visai nesistebėčiau, jei ir jie laikytųsi panašios nuomonės. Taigi, kad literatūra turėjo praeitį ir turės kažkokią ateitį, ir kad to neįmanoma nejausti, nematyti ir negirdėti, manau, yra savaime suprantama. Dar keistesnis dalykas negu skirstymas kartomis, man regisi, noras kurios nors vienos kartos (kuri neaišku, ar egzistuoja) rašytojų kūrybai „parašyti pažymį“. Net jei kartos yra, kiekvienai iš jų priklauso ne vienas ir ne du rašytojai, tarp kurių yra ir geresnių, ir prastesnių menininkų, yra tokių, kurių kūryba žaviesi, ir tokių, nuo kurių įkvėpimo pobūdžio, švelniai sakant... todėl nieku gyvu nesugebėčiau surasti tokio genialaus apibrėžimo, kuris tiktų visų be išimties kurios nors kartos literatų kūrybai. Įvertinti sunku būtų taip pat ir dėl to, kad tėvyninę literatūrą aš skaitau retai – dažniausiai kokio nors autoriaus paprašytas įvertinti jo kūrinį. Didesnę dalį mano skaitytų lietuvių autorių knygų sudaro poezija. Savo malonumui paprastai skaitau užsienio autorius ir grafomanų opusus, kuriuos vartoti visą savo gyvenimą jaučiau stiprų poreikį. (Jei kas nors Lietuvoje sumanytų suburti grafomanus į veiksnią draugiją ar sąjungą, kiek galėdamas stengčiausi jiems pasitarnauti. Mano galva, jie – nuostabūs!) Bet tai jau būtų visai kita tema.