Rugsėjo 28 d. Taikomosios dailės muziejuje paminėta Tarptautinė vertėjų diena. Įteiktos dvi Šv. Jeronimo premijos: viena užsienio literatūros vertėjui į lietuvių kalbą, kita – lietuvių literatūros vertėjui į užsienio kalbą.
Premijas įteikė dvi vertinimo komisijos. Pirmąją sudarė vertėjai Diana Bučiūtė, Laimantas Jonušys (pirmininkas), Audrius Musteikis, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Rita Miliūnaitė ir VU Skandinavistikos centro lektorė Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė. Įvertinusi devynių kandidatų darbus, 2007 m. Šv. Jeronimo premiją komisija skyrė Valdui V. Petrauskui už pastarųjų trejų metų darbus: Gabrielio Garcíos Ma´ rquezo, José Saramago, Margaret Atwood, Isabelės Allende romanus, taip pat už kitus nuopelnus vertimo menui bei užsienio literatūros populiarinimą Lietuvoje.
Kitą vertinimo komisiją sudarė VšĮ „Lietuviškos knygos“ direktorė Aušrinė Jonikaitė, poetai Vladas Braziūnas, Eugenijus Ališanka, LR kultūros ministerijos vyriausioji specialistė Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė ir Vertėjų sąjungos pirmininkė Jurgita Mikutytė. Ši komisija Kultūros ministerijos dotuojamą Šv. Jeronimo premiją įteikė Pietro U. Diniui – už profesionaliai į italų kalbą išverstus lietuvių literatūros kūrinius bei už lietuvių kultūros populiarinimą Italijoje.
Garbė Žodžiui, visos Kūrinijos skliautų spynai ir kertiniam akmeniui.
Žodžio liturgija pavadinčiau Vertėjo atliekamas apeigas, kuriose yra vietos ir įsiklausymui į autoriaus mintį, ir sielvartui, jog dėl didžio tikslo kartais tenka kai ką paaukoti, ir padėkai pirmeiviams, ir pagarbos gimtajai kalbai pareiškimui.
Daug laiko praėjo, kol Vertėjo pavardė, anksčiau rašoma pačiu smulkiausiu šriftu metrikoje, pačioje knygos pabaigoje, atkeliavo į titulinį puslapį, dar daugiau, kol visuomenė ryžosi pagerbti Vertėją, Žodžio liturgijos magistrą.
Garbė Vertėjui – Žodžio liturgijos magistrui.
„Man aišku, kaip žmonės ėmė gerbti vieni kitus. Mokslininkas privalėjo pagerbti netgi kroviką, nes kroviko asmenyje jis pagerbdavo Dievą, kurio Pasiuntiniu buvo ir krovikas. Kad ir koks vertingas buvo vienas ir nereikšmingas kitas, nė vienas negalėjo pavergti kito: Pasiuntinio negalima žeminti. Pagarba žmogui neskatindavo gėdingo keliaklupsčiavimo prieš asmenybės menkystę, bukumą ir nemokšiškumą, nes Žmogus visų pirma buvo gerbiamas kaip Dievo Pasiuntinys. Taip meilė Dievui kūrė tarp žmonių taurius santykius – viską darė Pasiuntiniai,
o ne asmenybės.
Mano civilizacija, Dievo įpėdinė, sukūrė pagarbą Žmogui, nepriklausomai nuo jo asmenybės.“
Įsiklausykime. Tai – Antuano de Saint-Exupéry žodžiai.
Mintį pagerbti Vertėją, įsteigiant atitinkamą premiją, sovietiniais laikais puoselėjo poetas ir vertėjas Eugenijus Matuzevičius ir įgyvendino ją, įveikęs begalę biurokratinių barjerų, o svarbiausia – Rašytojų sąjungoje vyravusį požiūrį į vertėją, kaip „techninį darbuotoją“, požiūrį, kuris tebėra gyvas Lietuvos nacionalinėje televizijoje: rugsėjo 16 d., visiškai prieš pat Šv. Jeronimo dieną, „Kultūros” laidoje, „Vagos” leidyklos atstovas, pristatydamas naujausias knygas, nelaikė reikalinga paminėti, nei kad jos verstos į lietuvių kalbą, nei kas jas prašnekino lietuviškai. Taip daro ir daugiau leidyklų, reklamuodamos savo knygas per Nacionalinę televiziją. Beje, tokią pat nepagarbą teberodo kai kurios leidyklos, kurios internete reklamuoja savo verstines knygas, nenurodydamos, nei kas jas vertė, nei iš kokios kalbos.
„Visos pasaulio problemos kyla todėl, kad mes praradome pagarbą žmogui”, – sakė Estijos Prezidentas Lenartas Meris.
Nuėjo į nežinią sovietmečiu E. Matuzevičiaus pastangomis įsteigta Antano Venclovos vertimo premija – pernelyg kontroversiškas buvo jos pavadinimas, kuris tuomet netgi pačiam tos idėjos sumanytojui atrodė nelabai priimtinas („Ką beveiksi, kitaip partija ir vyriausybė nepatvirtins“, – pajuokavo E. Matuzevičius, kai mes keliese svarstėme tą mintį. Beje, internete neradau jokių duomenų apie tai, kad pirmasis jos laureatas buvo amžinatilsį beveik šimtmečio sulaukęs Edvardas Viskanta, nemirtingojo Boccaccio vertėjas.). Ir tik laisvoje Lietuvoje, ir tai kone po dviejų dešimtmečių, susikūrus Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai, vėl atgimė ir, savaime suprantama, ne be nemažų pastangų įsikūnijo mintis atiduoti pagarbą Vertėjui, įsteigus Šv. Jeronimo premiją.
Jau keturiasdešimt metų atlieku Vertėjo apeigas, sulig kiekviena knyga pasinerdamas į naują būtį, naują kultūrą, atskleisdamas dažnai nežinomus lobius, praturtinančius ne tik mane, bet ir gimtąją literatūrą. Atlieku tas apeigas keliaudamas po pasaulį, prisiliesdamas prie išminties klodų, glūdinčių Prancūzijoje, Lotynų Amerikos žemyne, Italijoje ir Portugalijoje, Ispanijoje ir Kanadoje, savo tėvynėje pagarsindamas tokius autorius kaip Julio Cort´azaras, Gabrielis García Ma´rquezas, Miguelis de Unamuno, Miguelis Cervantesas de Saavedra, Michaelis Ondaatje, Margaret Atvood, José Saramago. Jorge Luisas Borgesas, vienas žymiausių pasaulio rašytojų, nesidrovėjo pripažinti, kad tik vertėjų dėka jo kūryba tapo plačiai žinoma ir vertinama visame pasaulyje.
Kiekvienas užsienio autorius – tai nauja kultūra, naujas, savitas pasaulis, dažnai menkai pažįstamas, kurį reikia perprasti ir priartinti, kitaip tariant, „prisijaukinti“, kad jis organiškai įsilietų į gimtosios kalbos tradiciją. Vienas sudėtingesnių vertimų buvo G. G. M´arquezo „Patriarcho ruduo“ – teko skaityti, skaityti, skaityti… Ne tik Lotynų Amerikos garsųjį klasiką – Nikaragvos poetą Rubeną Dariją, kuriuo remiasi romanas, – bet ir klasikinę lietuvių literatūrą, Didįjį lietuvių kalbos žodyną, bandyti įvairius raktus, kad galėčiau praverti duris į magiškąją tikrovę. Vien tik romano pradžią nešiojausi galvoje ištisas dvi savaites, kol pagaliau suradau „raktą“ ir įėjau į romaną. Ir iš tikrųjų didžiavausi, kai pagaliau G. G. Ma´rquezas prabilo lietuviškai. Ir didžiausias mano triūso įvertinimas buvo poeto Albino Žukausko, vieno žodingiausių Lietuvos poetų, žodžiai: „Dar niekada nesu skaitęs tokio įspūdingo vertimo. Pradėjau skaityti namie, o nuvažiavęs į Palangą, susigriebiau, kad palikau knygą Vilniuje, ir nubėgau į knygyną nusipirkti kitos.“ Tai jis pirmasis pastebėjo, kad G. G. Ma´rquezo romanas – poetinė proza.
Vertėjas negali apsiriboti vien savo leksika. Verčiant bet kuria kalba parašytą knygą būtina ieškoti savotiško atitikmens gimtojoje literatūroje, kitaip svetimkalbis autorius pakibs beorėje erdvėje. Pavyzdžiui, versdamas M. Cervanteso „Don Kichotą“, iš naujo perskaičiau (pasak žymaus kalbininko ir vertėjo Aleksandro Žirgulio, „su pieštuku rankoje“) S. Daukantą, A. Baranauską, A. Vienuolį, V. Krėvę, Lazdynų Pelėdą ir daugelį kitų mūsų aukso fondo autorių. P. Cvirka, I. Šeinius, Žemaitė – mano gyvenimo palydovai. Didžiuosius kalbų žodynus ragino skaityti G. Flaubert’as, Stendhalis, nepasidrovėjęs prisipažinti, jog kalbos aiškumo mokosi iš Napoleono Kodekso, o kalbos turtų semiasi iš Akademinio žodyno, kiekvieną dieną tam nešykštėdamas laiko. Šiaip ar taip, verčiama ne tuščioje vietoje, bet tam tikroje kultūrinėje terpėje, kuri turi susiklosčiusias tradicijas.
Tiesa, dabar atsirado dar vienas pagalbininkas – internetas. Versdamas M. Atwood romaną „Oriksė ir Griežlys“, beje, vieną pačių sudėtingiausių vertimų (taip dažniausiai atrodo, kai kiti „sudėtingiausi“ jau praeityje), beveik ištisus metus naršiau po įvairias svetaines ieškodamas reikalingų duomenų. Internetas pasitarnavo ir verčiant J. Saramago romaną „Rikardo Rejišo mirties metai“: neįmanoma išversti kelių portugalų poezijos šviesulio Fernando Pessoa (jis yra romano ašis) eilučių, neperskaičius viso eilėraščio. Nemanau, kad tobulai išverčiau, galbūt galima dar tobulinti, metus pastudijavus visą F. Pessoa kūrybą.
Džiaugiuosi, kad mano kūryba įvertinta Šv. Jeronimo premija. Dėkoju vertinimo komisijai – vertėjai Dianai Bučiūtei, Laimantui Jonušiui (pirmininkui), Audriui Musteikiui, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vyresniajai mokslo darbuotojai dr. Ritai Miliūnaitei ir VU Skandinavistikos centro lektorei dr. Ievai Steponavičiūtei-Aleksiejūnienei, – nepagailėjusiai laiko susipažinti su mano pastarųjų trejų metų darbais ir įvertinusiai mano nuopelnus meninio vertimo baruose.
Šiemet Tarptautinė vertėjų – Šv. Jeronimo – diena nepalyginamai džiugesnė: pagaliau pelnytai įvertintas lietuvių literatūros vertėjas į italų kalbą, lietuvių literatūros ir kalbos populiarintojas Italijoje, Pizos universiteto baltistikos profesorius ir Vilniaus universiteto garbės daktaras Pietro U. Dini. Džiaugiuosi, kad teko garbė kadaise su juo bendradarbiauti, tad nuoširdžiai jį sveikinu.