Pravardės
Pliaterio senbernis
1
XIX amžiaus pabaigoje Aukštaitijos miestelio N. pakraštyje stovėjo Pliaterių dvaras. Smetonos laikais bemaž sunykęs, tik buvusiuose tvartuose gyveno varganiausi miestelio žmonės – kelios sentikių rusų šeimos ir Karaliaus Petras, septyniasdešimties metų senbernis, geriausias to krašto medžioklis. Vienas šūvis – zuikis. Antrasis – tetervinas. Trečiasis – jerubė ar kurapka, o retsykiais ir kurtinys.
Tas senis turėjo kelias pravardes. Davatkėlės jį vadino tiesiog Gyvuliu, šmaikštesni liežuviai – Ožkakrušiu, o seniai, dar menantys laikus, kai dvaro pono brolis nešdavosi į tvartą suolelį, kad pasiektų kumelės pasturgalį, medžioklį pravardžiavo Pliaterių Senberniu, mat bitininkas Janka, vieną šventadienį užsukęs pas Karaliaus Petrą pasiskolinti tabokos, užtiko taiklųjį medžiotoją ožką bedusinantį: galva su ragais – giliame bato aule, užpakalinės
kojos praskėstos, senio pirštų replėmis sugniaužtos, kelnės nuleistos, galva atlošta, liežuvis išlindęs, akys išsprogusios, o vamzdis – kaip koks stūmoklis – tai pasirodo, tai išnyksta ožkos pauodegėj. Janka pasakojo: kai žengiau per slenkstį, taip ir apmiriau – prakeikta ožka bato aule mekeeeeena, sakytum, juokiasi pragaro veislė, senis lekuoja, prakaito lašai į šalis tykšta, tfu, kad mūsų dienomis žmogus gyvulį tvarkytų. Janka tęsė: aš tuokart ir prisiminiau Pliaterių Senbernį, tik Karaliaus Petrui suolelio nereikėjo į tvartą neštis, nes ožka – ne kumelė, be to, pragaro padaras su seniu viename kambaryje gyvena. Prisiminė Janka ir kalbas apie pono brolio vargus, kai mokytas aukštos kilmės žmogus dėl to, kad turėjo tą gyvulišką įnagį, niekaip negalėjo sau poros susirasti – panos ir našlės bėgo nuo Pliaterių Senbernio kaip nuo buliaus ar kuilio, tad žmogeliui
nieko kito nebeliko, tik, žemą suolelį pasiėmus, paslapčia į arklių tvartą sutemus sėlinti, bet sėlink nesėlinęs – kumečių akys viską mato ir gandas žaibu plačiai po apylinkę pasklinda. Janka taip pat nesugebėjo išlaikyti liežuvio už dantų – jau kitą dieną žmonės žinojo medžioklio silpnybę, kurios net silpnybe nepavadinsi, greičiau jau žmogaus nelaime, o ir pats Petras Ožkakrušys graužėsi tokią nuodėmę kaip akmeninę kuprą ant sulinkusios nugaros nešiodamas.
Nepasakysi, kad žmogus, kol jaunesnis buvo, išeities neieškojo. Ieškojo, bet nerado. Kartą vieno gudraus senio patartas atsistojo prie šventoriaus tvoros ir dairėsi moteriškės, kurios kulnai būtų užriesti, o šikna atsikišus. Panašią sutikęs, vedėsi į namus, vaišino ir pasiguldęs mėgino tą savo vamzdį į ąsotį įgrūsti, bet moteriškė – dar nesena našlelė – tik suriko nesavu balsu, stvėrėsi viena ranka už šakumo, kita už akies, nes jai pasirodė, kad Karaliaus Petras savo strampu visus vidurius apvertęs, jai kairę akį išdūrė, tad suklykė, nuspyrė nuo savęs vyrą ir, sijono kraštus sugriebus, išlėkė pro duris vidury tamsiausios nakties, bebėgdama paklydo, į raisto akivarą įsmukus pagalbos šaukėsi.
Nuo to karto Pliaterių Senbernis į moterų pusę bijodavo net pažvelgti, lenkdavosi jų akis į žemę nudelbęs, didžiai nusikaltęs jausdavosi. Ir į pirtį su vyrais neidavo, kad tie neišjuoktų. Gyveno vienas su ta pragaro ožka ir medžiojo, nes žvėrienos ir paukštienos pirkėjų netrūko – vaistininkas, felčeris, policijos viršininkas, viršaitis, šaulių vadas ir netgi klebonas Mirskis didesnių vaišių be senio grobio neįsivaizdavo: keptas kurtinys vidury stalo, o dar slyva snape priversdavo aikčioti iš miesto atvykusius valdžios vyrus ir jų poniutes, pats urėdas sakydavo, kad toks medžioklis nepadarytų gėdos ir Anglijoj, o juk šaudo iš labai senoviškos strielbos, kai anglų grafai jau ir graižtviniais šautuvais triušius – eigulio dažnai prie kokio krūmo pririštus – medžioja.Geroj kompanijoj Pliaterių Senbernis buvo tik giriamas, apie jo vargą dėl prigimimo klaidos niekas nė žodeliu neužsimindavo, nors ne vienam kurtinys ožkos plauku atsiduodavo.
2
Kad ir kaip neįprastai Ožkakrušys Pliaterio Senbernis Gyvulys gyveno, bet medžioklis buvo aukščiausios kategorijos. Šūvis – ir zuikis kojeles užverčia. Ir ne šiaip koks per pliką lauką šokavęs, ne, o tarp lauko akmenų slėpęsis, atviromis akimis miegojęs, budrus, viską girdėjęs ir jutęs, su akmenėliais supanašėjęs, pilkas, tarsi pilkom akmens kerpėm apaugęs. Nematomas. Neįžiūrimas. Bet tik ne Pliaterio Senbernio akims, apvalioms vanaginėms pasaulio smulkmenų stebėtojoms, skruzdžių kojelių skaičiuotojoms, – žiūri jos tiesiai į saulės gaisrą ir nemirksi. Vadinasi, tarp beakių akmenėlių zuikio atviras žlibes pamatė, ir Senbernis nė nesitaikęs – žvairiui į tarpuakį. Kailis sveikut sveikutėlis, tik kaktoje bemaž bekraujė maža angelė, sakytum, apvalus bestiklis langelis į anapusinį pasaulį, kur zuikių dvasios – laisvos ir laimingos – ant debesų kelmelių kadrilį šoka.
Tamsoj reginčios akys. Slanka prieblandoje su jos spalva sutapus be garso sklendžia, o strielbos spyglys, dar neiššovęs, paukščio širdį veria. Akys – žvalgai. Tamsoje tankias pušies šakas apžiūrinėja, jerubių ieško ir suranda, tiksliai grobio padėtį šakų raizgalynėj nustato, kad senis, neduok Dieve, neprašautų, nes parakas ir šratai – brangesni už auksą, sidabrą ir brangiuosius akmenis.
Pliaterių Senbernio ledaunėj visada žvėrienos ir paukštienos paruošta: du litai – už zuikį, trys – už teterviną, penki – už dvi kurapkas, o už penkias – dešimt litukų, už kurtinį – dvidešimt penki. Už lapės kailį – penkiasdešimt. Per žiemą senis ne vieną ugniaspalvę patiesia. Tačiau Pliaterių Senberniui anas vienas vienintelis, dvigubai už įprastą lapę didesnis lapinas būtinai reikalingas. Ir ne dėl ugninio kailio. Ne. Su šiuo žvėrimi Ožkakrušio sava sąskaita, mat tik į jį vieną šaudamas tris kartus prašovė, tris sidabrines kulkas į žemę suvarė. Sakytum, to žvėries kulka vengia, skrieja ir priartėjus jį aplenkia, kad tik to pragaro padaro nekliudytų. Pliaterių Senbernis lapiną net sapnuoja. Dažnai regi save ant vieno kelio priklaupusį, strielbos buožę į pasmakrę įrėmusį, bemaž gaiduką benuspaudžiantį, bet žvėris tik sukibirkščiuoja ugnies kibirkštimis ir išnyksta kaip nelaboji dvasia ar koks kitas ne šios žemės padaras, lapinu apsimetęs, kad seniui paskutinius nervus iš sunkios galvos išrautų.
Jau ir gandas po apylinkę sklinda, jog kažkoks neregėtas lapinas Pliaterių Senbernį baigia iš proto išvaryti, dėl to ir už žvėrieną, paukštieną gautus litus senis prageria. Mat tas žvėris už žmogų gudresnis, už strielbos kulką greitesnis – tarsi žalsva žaibo liepsna akimirksniu iš akių išnyksta.
Ožkakrušys – jau sakyta, kad jo akys tamsoj regi taip pat, kaip saulėtą vidurdienį, – ir naktimis prie upės skardžio budi, į gudriai įslaptintus lapių urvus lyg apuokas spokso, ir apyaušriu žvėries tyko, net ir į pušį įsikaria, kad lapinas jo neužuostų. Bet visos pastangos – perniek.
Iš to siuto Pliaterių Senbernis savo ožką baigia visai nustekenti, jai ir barzda nusišėrė, ir kanopos iškrypo, ragai aptrupėjo, nes gyvuliui – kad ir pragaro padarui – tik kartą ar du per metus reikia, o ne kas vakarą rytą. Bet su protą baigiančiu pamesti medžiokliu nepasiginčysi – lįsk į bato aulą ir kentėk. Be to, senio vamzdis ožkai gal vidurius apvertė, gal jau kokią ligą įvarė, kad šeriai ne dienom, o valandom slenka, kaip pušies spygliai byra. Žodžiu, ne gyvenimas seniui, bet ne pyragai ir ožkai. Tiesa, dar gerai, kad senis ožką pamelžia, pats pieno nė lašo į burną neima, bet varguolei ubagėlei Veroniukei atiduoda, kad ta už jo nelaimes ir silpstantį protą pasimelstų. Vadinasi, ne toks jau ir žiaurus tas medžioklis, neleidžia ožkos speniams sutinti ir sprogti. Prižiūri savo, atsiprašant, pragaro meilę, tfu, nusispjauna kiekvienas, kai tik kalba apie Pliaterio Senbernio ir ožkos gyvenimą lyg netyčia kokioj vyrų kompanijoj ant seilės užeina. Gal vyrai ir pavydi medžiokliui to įnagio, o gal ir ne – nesuprasi, bet su ožka ar su kumele nė vienas, kad ir aukso kalnus gavęs, gyvent nesutiktų, žmogui Dievas davė moterį ir prie jos visus vyro galus pritaikė, kad niekam skriaudos nebūtų, bet tik džiaugsmas, malonumas ir šeimos gausėjimas.
Bėda, bėda, ir vis dėl to nežemiško padaro, ugniakailio lapino, kad jį velnias už baltos uodegos galo pagriebtų ir į smalos katilą įmurkdytų. Senis jam net vardą davė – Ugninis šėtonas. Nes tik negera požemių dvasia sugeba greičiau už žaibą skradžiai skardžio molyną prasmegti: tik parūksta toje vietoje, kur gudri lapino akis prieš mirksnį iš senio šaipėsi, ir – tuštuma, tyla, net ausyse spengia…
3
Nežinia, kuo būtų pasibaigusios Pliaterių Senbernio Ožkakrušio Gyvulio ir lapino derybos dėl gyvenimo arba mirties, jeigu ne urėdas. Iš girininko sužinojęs, jog visa paukštiena ir žvėriena ant puotų stalo – iš vienintelio, taikliausio apylinkėje, medžioklio ledaunės, įsakė girininkui pakviesti senį, tikėdamasis kokią nors jo sėkmės paslaptį iškvosti, mat ir pats mėgo su strielbele pakrūmiais pasibastyti, šratais naujo angliško šautuvo du vamzdžius pravalyti, kad vorai nesusisuktų juose gūžtų ar pelės spirų nepribertų.
Pliaterių Senbernis, urėdo mandagiai Karaliaus Petru vadinamas, gerai išgėręs, kurapką skaniai sužiaumojęs, nuo storų lūpų riebalus rankove nusišluostęs, trenkė kumščiu tarsi girnapuse į stalo kampą ir sukriokė: aš tave, Ugnini šėtone, iš po žemių išrausiu, – jei ne kulka, tai plikom rankom pribaigsiu, tu man ilgiau nervų neėsi.
Urėdas susidomėjo, su kokiu čia Ugniniu padaru senis negali sąskaitų suvesti. Pliaterių Senbernis kiek šiltesniu balsu prabilo: jei tamsta, pone urėde, būtum tiek daug naktų į lapino uodegos galą žiūrėjęs, tai ir tamstelei tas Ugninis šėtonas sapnuotųsi; tą žvėrį gal net stebuklinga sidabrinė kulka aplenktų, gal jis visai ne mūsų miškų žvėris, o lapinu apsimetęs velnias, Belzebubo pasiųstas tokiam seniui kaip aš paskutinius nervus suėsti – kas žino?
Matyt, pagailo ponui urėdui senojo medžioklio, tad jį ramindamas ėmė pasakoti, kaip gudriuosius lapinus svetimose šalyse medžioja. Anglai, sakė, patys su šautuvais paskui lapinus ir lapes po girias nelaksto, jie paleidžia skalikus, šie lapes gainioja tol, kol koks nors lapinas krenta negyvas, o medžiokliai raiti ant eiklių žirgų įkandin skalikų joja. Brakonieriai labai gudriais spąstais lapes naikina, suprantama, paslapčia, kad kokio hercogo eigulys švinu užpakalio nepasvilintų, bet pas mus tokių spąstų nėra ir kažin, ar kada atsiras, be to, jeigu jau tas, kaip pats sakai, ne žemės padaras toks miklus, greitesnis už žaibą, tai jo ir angliški žabangai nenustvertų. Lieka trečias būdas, ar tik ne prancūzų giriose taikomas.
Žodžiu, urėdas išdėstė trečio būdo paslaptis ir palinkėjo seniui sėkmės. Urėdo patarimas taip sudomino medžioklį, kad jis net ožką paliko ramybėj – dabar jam buvo svarbiausia kaip nors įsigyti tą mažą stebuklingą prancūzką gaidelį raibaplunksnėlį.
Reikia pasakyti, jog tada buvo laikai, kai įvairūs prekijai į Lietuvą iš užsienio gabeno visokiausių neregėtų augalų, žvėrių, paukščių ir netgi beždžionių su povais dvarų panelėms linksminti. Ne vieno stambesnio ūkininko aptvare išdidžiai vaikštinėjo petardos, olandiškos vištos dedeklės, laukuose derėjo vokiškos bulvės ir rugiai, baubė pririšti palši buliai, tvartuose olandiški kuiliai mūsiškes kiaulaites iki ausų murkdė į mėšlą, kad, laikui atėjus, šios atsivestų dvidešimt ir daugiau baltų kaip kalkės paršelių. Tad Pliaterių Senberniui įsižiebė viltis kokiam nors miesto turguj tą stebuklingą prancūzką gaidelį aptikti ir nesiderint pakloti už jį paskutinę ledaunėj paslėptą litų šimtinę – negaila, kad tik tą Ugninį šėtoną nudėjus, jo kailį prie durų prikalus. Tik vienam tokią prekę pirkti nedrąsu – o kas, jei žydelis ar žydeliu apsimetęs čigonas įpirš ne tikrą lapinų gundytoją, bet tik į aną panašų? Ir šimtas litų šuniui ant uodegos, ir galvos skausmas iki gyvenimo pabaigos. Labai graužėsi senis, kad, progai pasitaikius, urėdo neišklausinėjo, kaip tas gaidelis iš tikrųjų atrodo, kokios spalvos jo galva, gūžys, uodegos plunksnos, kokie pentinai, skiauterė ir kankolai po snapu. Praleido progą, o daugiau girininkas senio į svečius nebekvietė – gal urėdo ausį pasiekė kalbos ir apkalbos apie retėjančią ožkos barzdą, o gal Pliaterių Senbernio trenksmas kumščiu į stalo kampą kiek išgąsdino miesto poną. Tad graužėsi vienatvėje. Retsykiais ir į zuikį, ir į teterviną nebepataikydavo. Kartą, kai paprasta lapė iš po kojų paspruko, uodegos pūkelį kaip laiškelį seniui palikusi, vos netrenkė strielbelės į eglės kamieną.
Bet…
4
Bet pasaulis – ne be gerų žmonių. Vieną vakarą Pliaterių Senbernį aplankė mokytojas, pasisakė mokąs vaikus prancūzų kalbos ir kelis kartus lankęsis Prancūzijoje, o ten, ypač atokiuose kaimeliuose, žmonės labai mėgsta žiūrėti savo gaidelių kovas. Tie prancūziški gaideliai dvigubai už mūsiškius mažesni, bet drąsos ir ryžto jiems tikrai nestinga – suleisti į aptvarą, kertasi kaip kokie karžygiai: mirtis ar gyvybė. Žodžiu, ištiesė mokytojas seniui draugo ranką: prisiklausiau įvairiausių gandų apie paties kovą su kažkokiu ne šios žemės lapinu, girdėjau ir apie urėdo pasakojimą, tad galėčiau tamstą palydėti į miestą, tarkim, į Kauno turgų, gal ten mums ir pavyks prancūzišką kovotoją aptikti, tik nežinau, ar tamsta pajėgsi už tokią brangenybę susimokėti, jis tikrai bus už mūsų gaidžius keliolika kartų brangesnis.
Pliaterių Senbernis pašoko, lokio letenomis apkabino laibą mokytojėlį, net pabučiavo į retais plaukeliais vos pridengtą mokytą pakaušį ir tarė: šimto užteks? Na ką jūs, ką jūs, už tokius pinigus gaidys turėtų būti auksinis ar bent iš gryno sidabro, ką jūs, manau, kad penkių dešimčių tikrai pakaks, o gal pavyks ir nusiderėti.
Medžioklis, kaip buvo įpratęs, trenkė milžino kumščiu į stalo lentą ir suriko: jokių derybų, man tas prancūzkas gaidys
Iki sekmadienio buvo likusios trys dienos, tad Pliaterių Senbernis kibo į darbą ir padarė narvelį. Parinko kuo tiesesnius virbus, nuskuto žievę, švitriniu popieriumi nušveitė, net alyva sutepė, kad blizgėtų – tokiai brangenybei ir auksinio narvelio būtų negaila.
5
Pavaikščioję po miesto turgų, pasistumdę minioje, apžiūrėję daug mūsiškų gaidžių, prancūzko taip ir neaptiko. Pliaterių Senberniui iš kairės – taikliosios – akies net rupi ašara išriedėjo ir nei pupa puptelėjo į arklio paliktą dar garuojančią krūvą.
Tik jau išeinant iš turgavietės ponas mokytojas ūmai stabtelėjo ir sukluso. Sukluso ir medžioklis. Prie lietuviškų gaidžių nedarnų chorelį – mat kiekvienas skelbė vis kitą valandą – lyg saulės spindulys pro tirštus debesis prasimušė labai aukštas, virpantis, bemaž trūkinėjantis sidabrinis, gal net stiklinis gaidelio balsas…
Keliautojai tuojau pat atsidūrė turgaus pakrašty ir keturiomis akimis žvelgė į vieliniame narve ant kartelės tupintį ir giedantį paukštį. Auksas, purpuras, sidabras, deimantai – lazurkas ir skaisčiai žalias. Skiauterė ir kankolai po snapu – tarsi ką tik lapino kraujuje mirkyti, tokie raudoni. Čia tikrai prancūziškas, sušnabždėjo mokytojas, tik nepulkit mokėti, reikia pamėginti laimę – gal moteriškė nuleis kainą, juk prekyba eina į pabaigą, pirkėjų mąžta. Senis pasilenkė ir lyg žaltys sušnypštė į švarią prancūzų kalbos mokytojo ausies kriauklę: joookių derrrrrryyybų. Ir jaučio balsu subaubė: moteriške, ar už gaidį užteks šimtinės?
Matyt, nepaikos moteriškės būta, tad palaukusi, kol pirmas apstulbimas, išgirdus tokią kainą, praeis, nutaisė ramesnį balselį ir pasakė: pati pirkau dvare, šimtą mokėjau, reikėtų kiek uždirbti, bet matau, kad tamstoms gaidys labai patinka, tai ką darysi, atiduosiu už tą pačią kainą – šimtas, ir gaidys jūsų.
Paslėpus litus, moteriškė norėjo gaidelį atiduoti su visu narveliu, bet medžioklis užprotestavo: ponia, tokiam gaideliui ne vieta dratiniame narve, štai jam tinkama buveinė, ir iškėlė savąjį narvelį. Šis švytėjo popietės spinduliuose, ir gaidelis – netgi nenešamas – pats įskrido ir atsitūpė ant gražios kartelės. Medžiokliui pasirodė, kad paukštis jam pamerkė akį tarsi sakydamas: na, seni, pagaliau susitikome, dabar šėtono veislei galas.
Pliaterių Senbernis Ožkakrušys Gyvulys visą kelią į namus saldžiomis akimis stebėjo gaidį vis negalėdamas suprasti, kur slypi jo drąsa ir gudrumas. O gaidys kaip prisuktas giedojo iki pat senio būsto slenksčio.
Pavaišinęs mokytoją ir dar įdėjęs namiškiams žvėrienos lauktuvių, medžioklis atsivedė ožką, pakėlė narvelį ir pasakė: žiūrėk, Barzdele, kokį neregėtą stebuklą parvežiau, dabar lapinui – galas.
Bet ožka tik palenkė galvą, sumekeno ir ragais puolė gaidį. Teko Pliaterių Senberniui gyvulį uždaryti kamaroj. Šiaip jau rami ožka šį kartą šėlo kaip pasiutus: šokinėjo, badė ragais duris, vartė dubenis ir puodynes. Senis negalėjo suprasti, kas ožką taip įsiutino. Matyt, dūko dėl to, kad naujas padaras namuose atsirado – kas galėtų pagalvoti, jog menkas gyvulys tiek daug pavydo būtų slėpęs.
O gaidelis taip pat pasipūtė, suplasnojo ryškiaplunksniais sparnais, išskleidė gūžio plunksnas, į kartelę pagalando neįprastai didelius pentinus – senis tik dabar pamatė, kokie jie stiprūs ir aštrūs – ir aukščiausia gaida suriko: tu, žilabarzde velnio išpera, nebeilgai čia karaliausi, gana seną nelaimingą žmogų kankinti, ateina tau paskutinioji!
Nuo tų gaidžio žodžių ožka visai pasiuto, pametė menką protelį: pašoko ir trenkėsi į kamaros langą, pažiro stiklai. Medžioklis puolė į kamarą, bet ožkos čia jau nebuvo, tik smalos smarvė pleveno dulsvu dūmeliu ir erzino šnerves. Išlėkęs į kiemą dairėsi, šaukė: Barzdele, Barzdele, kurgi tu, pasirodyk. Apžiūrėjo visus senojo dvaro arklidžių užkaborius, tvartelį, alyvų kerus, aplėkė šalia namų dunksantį eglynėlį, dar kartą pašaukė: Barzdele! Ožka prapuolė, tarsi prūde nusiskandino.
Kuriam laikui senis net gaidį užmiršo. Suspaudė jo nuodėmingą širdį praradimo jausmas. Vienintelė moteriškė bus nuo jo pabėgus. Vienintelė, ir nesvarbu, kad keturkojė ir su barzda, ir raguota, bet vis dėlto gyvas padaras prie šono. Didis graudumas suspaudė seniui širdį. Tačiau išgirdęs prancūzko gaidelio žodžius, kuriais paukštis medžioklį ramino, kad velnio išpera neverta jo taurios širdies graužaties, nes ožka ir lapinas – abu labu tokiu, juos pats Belzebubas sujungė ir įsakė skeltanagei žmogų kankinti, Dievo duotą kūną su gyvuliu sukergti, bet ateina pragaro veislei paskutinioji, senis nusišluostė kelias pupos dydžio ašaras, prisipylė pilną stiklinę naminės ir užsivertęs išmaukė iki dugno. Pakartojo. Pakramtė duonos kriaukšlę. Tuomet priėjo prie narvelio, atidarė dureles ir, įkišęs gruoblėtą ranką, kiek įstengė švelniau paglostė auksaplunksnę paukščio galvelę. Dar nagu patikrino, ar tikrai tokie aštrūs pentinai. Gaidys nesipriešino.
Žilabarzdė velnio išpera, pragaro veislė, skambėjo Pliaterių Senbernio ausyse gaidelio tikinimai. Tad susimąstė: o ką gali žinoti, kas ta ožka iš tiesų
yra? Kai gerai pagalvoji, tai ne kiekvienas gyvulys sutiktų, kad jį į bato aulą grūstų ir dusintų, žmogus juk ne ožys, vadinasi, gali būti visko, gal pats velnias, ožka pasivertęs, mane pirmą kartą sugundė, pakišo mintį, jog ir ožka turi skylę, tereikia pasistengti ir šakumas aprimsta, matyt, gaidelis žino tai, ko aš niekaip durnu savo protu neaprėpiu, ne veltui gaidžiai žvaigždes pažįsta, laiką skaičiuoja, juk visose pasakose ne kas nors kitas, o gaidys, trečią kartą užgiedojęs, piktąsias dvasias ir velnius su raganom išvaiko; žiūrėk, koks kipšas, netikrais pinigais sugundęs, jau tempia žmogelį į urvą, žmogelis jau vos bealsuoja, tik štai – kakariekūūū! Tretieji gaidžiai užgieda, ir velnias, palikęs smalos balelę, išnyksta, o išgelbėtas žmogus negali suprasti, kaip jis tuos arkliašūdžius galėjo auksinais palaikyti, trina akis ir dėkoja gaidžiui už išgelbėtą gyvybę. Būčiau tokį gaidelį anksčiau įsigijęs, tai gal ir su ožka nebūčiau prasidėjęs, kaip tas dvarponio brolis anais laikais – su kumele, gal gaidelis būtų stebuklą padaręs ir aš būčiau tapęs toks kaip kiti vyrai, ir gal būtų atsiradus moteriškė ir nereikėtų man, bemaž į gyvulį pavirtusiam, žmonių gėdytis.
O gaidelis plasnojo sparnais ir ragino: negaišk, žmogau, ruoškis lapino medžioti, aš, turguj geležies narve tupėdamas, iš anksto žinojau, kad ateisi manęs pasiimti, nes lapinas ir ožka – vieno lizdo gyvatės, šėtono išperos, jau baigia tave iš proto išvaryti, tad negaišk, ruoškis, išblizgink strielbos vamzdį, parink geriausią kulką, susirask tvirtą kanapinę virvę, nusmailink baslį ir temstant žygiuojam į girią prie molingų skardžių, žiūrėk, jau saulė prie laidos, greitai sutems, negaišk.
Medžioklis paklausė: o tave, gerasis gaideli, ar narvely neštis, ar į laisvę paleisti?
Pasitupdyk ant peties ir neškis, aš nepabėgsiu, nenudėsi lapino šią naktį, tai jau niekada jo nebepamatysi, jis tavo sapnuose lankysis ir neduos tau ramybės, kankins tavo dūšią ir mekens ožkos balsu, nes ožka ir lapinas – vienis.
6
Tik medžiokliui žinomas siauras girios takas. Gaidelis – seniui ant peties, strielba – po skvernu, kad mėnulio šviesoj neblizgėtų, nusmailintas baslys – po pažastimi, už diržo – kirvis basliui įkalti.
Brūzgynai. Molingas upės skardis. Didelių eglių šakos, lyg piktųjų dvasių skaros, nukarusios, grėsmingos, tarsi laukiančios, kuo pasibaigs žmogaus ir prancūzko gaidelio dvikova su pragaro lapinu, šėtono pasiuntiniu. Ėgliai – tarytum dvaro karietos laukiantys miškų plėšikai.
Pagaliau – nedidelė laukymė. Pliaterių Senbernio pralaimėjimų liudytoja. Medžioklio pažeminimo aikštė, išgrįsta paukščių kauleliais ir nageliais, zuikių kaukolėm, plunksnų, pūkų ir kailio draiskanomis. Galvažudžio būstas. Pragaro gelmių urvas.
Keli mostai kirvapente, ir baslys – žemėj. Vienas kanapinės virvės galas pririštas prie gaidžio kojos, kitas – prie baslio. Tupi auksinis pasakų paukštis ir gieda. Stiklinius, krištolinius garsus į girios gūdumą leidžia, tarsi brangakmenių karolius barsto, kad jie gudraus lapino ausis prakirstų, jo kantrybę išsekintų. Ožkakrušys – tarp dviejų ėglių lyg trečias jų brolis, nematomas, tylesnis už tylą, strielbos buožę gruoblėtais pirštais sugniaužęs, pasiruošęs, dešinės rankos didysis pirštas virpa kaip įtempta styga. Didžios kantrybės akimirkos. Vilties gūsiai, lyg apuoko atodūsiai, eglyno tamsoj.
O stebuklingasis gaidelis gieda, plasnoja, pentinais skambina, juodą lapino širdį žemina, suodiną jo sąžinę piktais žodžiais baudžia:
išlįsk, pragaro veisle,
pasirodyk, kakariekūūū;
išlįsk, Ugnini šėtone,
pasirodyk, kakariekūūū;
išlįsk, žmogaus sielos grobike,
pasirodyk, kakariekūūū;
išlįsk, siauraaki plėšrūne,
pasirodyk, kakariekūūū;
išlįsk, niekingas baily,
pasirodyk, kakariekūūū;
tai aš, auksinis gaidelis,
skani mano mėselė, gražios plunksnelės,
pasirodyk, pragaro veisle,
kakariekūūū!
Staigesnė už žaibo blyksnį lapino šuolio liepsna, ūmi gaidelio sparnų kibirkštis, dvi viena kitai priešingos ugnys ir senio akis, ir strielbos vamzdis lyg durklas, ir pirštas ant gaiduko, ir sausas septyniasdešimties metų medžioklio šūvio garsas, ir aukštybėse virš baslio gėrio ir pikto kova, dulkių kamuolys, gaisro dūmai. Ir kurčia tyla. Dangiška ramybė. Ir mėnulio kaukė tarp eglės spyglių – tokia abejinga, šalta.
Ir prasivėrus pragaro urvui – bjauri smalos smarvė.
Pribėgęs Pliaterių Senbernis negali savomis akimis patikėti. Šalia kruvino baslio guli jo ožka. Išsidriekus, iš baltos pavirtus ugnine. Apsvilusia lapino uodega, į molingą žemę įsiraususiais lapino nagais. O gaidelis – išnykęs, tik kelios besvorės auksinės plunksnelės mėnesienoje supasi negalėdamos apsispręsti, katras kelias joms artimesnis – į dangų ar į žemę?
Ir ūmai medžioklis viską supranta: jo ožka Barzdelė, kurią iš geros širdies kaip moterį priglaudė, kaip moteriškę aptarnavo ir melžė, šita ožka, pasirodo, ir buvo tas prakeiktas, prakeiktas šitiek metų jo sielą graužęs žvėris, atsiųstas požemių valdovo žmogui kamuoti, varyti iš proto ir baisioj gyvuliškoj nuodėmėj jį numarinti. Lapino ir ožkos mišrūnas, tokio gal per visus amžius dar niekam neteko nudėti ir sunaikinti.
Tik prancūzkas gaidelis – gili paslaptis: ar, nutrenkęs ožkalapinį, jis ir pats sudegė, ar vis dėlto pakilo į dangų, nes dangus jį buvo žemėn pasiuntęs velnio sėklos naikinti?
Gilus susimąstymas. Paslapčių paslaptis. Dangiško stebuklo burtai. Dangaus dovana už daugelio metų kankynę, už žmogaus pažeminimą, už Pliaterių Senbernio Ožkakrušio Gyvulio pravardes.
Ilgai nelaukęs, medžioklis pakelia kirvį ir vienu kirčiu nušnioja mišrūnui galvą: siauros raudonos lapino žlibės išsprogsta, ožkos ragai sutrupa kaip sudžiūvęs perdžiūvęs molis gruoblėtoj senio saujoj, ir – o stebukle! – iš žvėries vidurių, iš pačių dvokiančios smalos gelmių švarus kaip stiklas iššoka gaidelis ir nutupia ant Karaliaus Petro peties. Ir prikišęs auksinį snapą prie medžioklio ausies šnabždomis ištaria kelis brangius paguodos ir vilties žodžius: matai, seneli, kokie vingrūs ir klastingi šėtono žabangai, bet pagaliau pragaro išperoms atėjo galas ir į tavo širdį nusileido ramybė, nuo šiol gyvensi kaip visi dori žmonės, ir niekas tavęs jau nebevadins nei Pliaterių Senberniu, nei Ožkakrušiu, nei Gyvuliu, tik taikliausiu visoje apylinkėje medžiokliu Karaliaus Petru.
Dvi pupos didumo ašaros rieda per raukšlių išvagotą pavargusį senio skruostą ir graudūs žmogaus žodžiai paukščio klausia: ar pasiliksi su manimi, dangaus gaideli, ar giedosi man rytą vakarą?
Ir vėl prancūzko gaidžio kalba: ne, seni, negiedosiu, ne tave vieną šėtonas Belzebubas į spąstus įviliojo, tad privalau ir kitiems nelaimėliams pagelbėti, bet tu nuo šiol gali ramiai sau gyventi – nei sapnuose, nei girioj prie aukštojo skardžio, nei tamsiojoj kamaroj tas pragaro žvėris lapino uodega ir nagais, ir ožkos ragais tavęs nebekankins, tik negaišdamas sukrauk laužą ir sudegink velnio maitą, tą išnarą, pelenus pavėjui išbarstyk. O dabar, taiklusis šauly, sudie…
Suplasnoja, sumirga krištoliniai sparnai, pažyra aukso kibirkštys tarsi krintančios žvaigždės, ir gaidelio neeebėėėr…
Prieš sudegindamas žvėries maitą, Karaliaus Petras apžiūri jo kailį ir suranda visas per daugybę metų į lapiną paleistas kulkas, vadinasi, pagalvoja, nė karto neprašoviau, tik velnio paprasta kulka neima. Va tau ir netikėk vaikystėj girdėtom pasakom. Juk galėjau kelis sidabrinius litus išlydyti ir pasidaryti sidabrinę kulką, kas žino, gal pirmu šūviu būčiau pragaro veislę nudobęs, sykiu ir prakeiktą ožką…
7
Išbarstęs pragaro pelenus, senis parėjo į namus. Pavakarieniavo, tiksliau, papusryčiavo, nes jau brėško aušra, ir atsigulė. Ir jau snausdamas, akių gelmėj gaidžio ir lapino dvikovos liepsnas regėdamas ūmai pajuto, kaip jo vamzdis, kuris kas naktį gulėdavo šalia šlaunies kaip kirvio kotas, pradeda trauktis, mažėti. Net nusimetė antklodę negalėdamas patikėti tuo, ką jo kūnas ir širdis jautė. Įnagis iš tikrųjų palengvėjo, sumenko ir tapo toks kaip visų vyrų. Nudžiugo senis – galės į pirtį su miestelio vyrais be baimės eiti ir niekas nesišaipys iš jo buliaus spyglio. Gal dabar nors senatvėje kokia dora našlelė, pajutus, kad Karaliaus Petras jau ne Ožkakrušys, ne Pliaterio Senbernis, ne Gyvulys, sutiks jo nameliuose apsigyventi, gal net klebonas sutiks juodu sutuokti, nes žmogus buvo iš pragaro varžtų išvaduotas, tad ir jam priklauso keleri meteliai žmoniško gyvenimo taikoje ir ramybėje…
Ir iš tiesų užteko medžiokliui vieną kartą su vyrais nueiti į pirtį, ir gandas apie senio vamzdžio pasikeitimą pasklido, pabiro, aidų šukelėmis sužeidė ne vienos našlės širdį – juk kiekvienai moteriškei gaila vyro, kuris apskretęs, vienas kaip niekada nemazgotas pirštas savoj lūšnelėj vargsta, vien tik žvėriena minta, šarmo nemačiusiuose skarmaluose miega, degtinėj mirksta, argi gali vyras vienas gyventi, kai tiek daug moteriškų darbų darbelių lieka nenudirbta?
Našlė Onulė, dar nesukriošus, apvaliomis strėnomis, darbšti kaip bitelė, kruopšti lyg skruzdėlė, nunešusi Karaliaus Petrui kelias morkas ir kopūstą – iš savo gerai prižiūrimo daržo – ir nejučiom pasilikus nakčiai, išsyk sutiko už jo tekėti. Tad klebonui beliko šventas pareigas atlikti, ir prasidėjo Karaliaus Petrui kitoks gyvenimas. Visos pravardės, kaip akmens kupra daug metų slėgusios žmogų, tarsi sudžiūvo, pavirto pleiskanėlėm ir, vėjui papūtus, dingo laiko kiaurymėje, atrodė, nei tos ožkos, nei to pragaro lapino nebūta…
Visa Onulės manta tilpo į vieną vežimą. Po savaitės senio troba blizgėjo kaip rūmai, pakvipo medumi ir čiobriais, vorų gentis persikėlė į sentikių būstus, o gal vienas kitas drąsesnis vorelis ilgu siūlu ir į dangų įkopė smalsaudamas, ar nesutiks ten ant kokios rojaus medžio šakos tupinčio prancūzko gaidelio. Senio oda pamažėl iš seno medžio žievės, iš purvinai juosvos pasidarė rausvai balta, ir paaiškėjo, kad Petras dar tvirtas ir nenuplikęs, ir vyro darbus gerai išmano. Žodžiu, medžiokliui prasidėjo taurus buvimas šioje žemėje. O klausydamasis kunigo pamokslo apie Abraomo žmoną Sarą, gilioje senatvėje susilaukusią sūnaus Izaoko, Petras kas naktį niurkė savąją vištelę vis pakuždėdamas į švarią jos ausį, kad sūnus būtų Dievo dovana senatvėje. Ir moteris, patikėjusi Šventojo
8
Šioje vietoje mūsų istorija apie geriausią visoje apylinkėje medžioklį (pirmasis šūvis – zuikis, antrasis – tetervinas), ilgus metus trim pravardėm šauktą, prancūzko gaidelio išvaduotą iš pragaro žabangų ir atvirtusį į paprastą vyrą, nutrūksta, nes visos istorijos (kaip, beje, ir pasakos) nutrūksta tada, kai pasibaigia stebuklai.
Ir vis dėlto medžioklio gyvenimo ir kovos su Ugniniu šėtonu atminimas neišnyko.
Miestelio etnografiniame muziejuje tarp kitų senoviškų daiktų kaba ir taikliausia Smetonos laikų šio krašto strielba, tiesa, pavadinta šautuvu. Šalia ginklo ant gražiai nušlifuotos lentikės stovi medinis gaidelis. Mums belieka tik įsivaizduoti, kiek dienų, kiek savaičių, o gal net mėnesių prireikė Karaliaus Petrui, kad išdrožtų, nuspalvintų, nulakuotų paukštį taip, jog jis atrodytų kaip gyvas…
Žemiau lentynėlės prikaltas prie sienos dulka lapino kailis. Suprantama, šis žvėris stiklinėmis užgesusiomis žlibėmis tikrai nėra pragaro Ugninis šėtonas ožkos ragais – anas piktasis mėnesėtą naktį ant upės skardžio buvo sukapotas, sudegintas, jo pelenai išbarstyti pavėjui.
Ir vis dėlto strielba, gaidys ir lapino kailis papildo mūsų istoriją. Gal trūksta tik senio įnagio iškamšos, šiaurės šalyse jos įprastos, moterims padeda įveikti tingulį ir šaltumą.