Charles Baudelaire (1821–1867) – prancūzas, dažnai laikomas vienu didžiausių XIX amžiaus poetu. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą. Mokėsi Lione, Paryžiuje studijavo teisę; 1839 m. nusprendė pradėti literatūrinę karjerą. Pradėjo vartoti opijų, gerti alkoholį, nebegalėjo pakęsti miesčioniško gyvenimo būdo, atmetė visa, kas tradiciška. Dvejus paskutiniuosius savo gyvenimo metus Š. Bodleras praleido beprotnamyje. Ten ir mirė. Pirmoji rimta poeto knyga – „Les fleurs du mal” („Piktybės gėlės”) – pasirodė tik 1857 m. vasarą, kai poetui suėjo 36 metai. Knyga sujaudino visuomenę, valdančiuosius sluoksnius. Tai, esą, knyga, pilna cinizmo, nedorovinga, nukreipta prieš religiją. Už šį eilėraščių rinkinį Prancūzijos administracinis teismas priteisė poetui 300 frankų baudą. Ch. Baudelaire'as yra pasakęs: „Mano gyvenimas buvo prakeiktas“ .