V y t a u t o  R i m k e v i č i a u s  (1930–1991), prozininko ir dramaturgo, kūrybinis palikimas – gausus, ne visas dar išleistas. Stalčiuje liko gulėti 1989 m.
 autoriaus sudaryto rinkinio „76 novelės apie meilę“ mašinraštis. Iš jo spausdiname keturias noveles.

       Šiemet V. Rimkevičiui būtų sukakę 75-eri.


       Užgeso šviesioji saulelė, užgeso!.. –

       raudojo skardžiais balsais septynios raudotojos mirusio siuzereno, visų baudžiauninkų tėvo ir maitintojo. Jos stovėjo prie siuzereno rūmų kolonų, tikro juodojo marmuro kolonų, kurias atgabeno iš tolimų šalių. Netgi tos kolonos, apkibusios ryto rasa, atrodė, rauda savo šeimininko, kuris jau nebeišeis iš rūmų, neberegės šviesiosios saulelės. Šunidėje skalijo šimtas medžioklinių šunų, kai kurie net kaukė, nes kiekvieną ankstyvą rytą, kai juos sočiai šerdavo kauleliais su mėsa, čionai ateidavo ir siuzerenas – medžiotojų medžiotojas. Šį rytą tie šėrikai, išgirdę, kad nebėra siuzereno, vis dar nėjo pas šunis, o išvirę, kas jiems skirta, graužė nuo kaulų mėsą ir taukuotomis lūpomis šaipėsi iš šunų skalijimo. Žirgininkai kieme šankino eikliuosius žirgus, kurių daugybę turėjo siuzerenas, net arabiškų. Žirgai muistėsi ir pakreipę galvas vartė dideles akis taip pat nematydami savo šeimininko, geriausio jojikų jojiko, kuris juos rytais iš savo baltos rankos palepindavo cukriuku. Raudõs, šunų kauksmo ir lojimo, žirgų žvengimo buvo pilnas kiemas, ir tie garsai, atsimušę į netolimo miško sieną, aidėjo tolyn, vis tolyn.
       Gandas jau buvo pasklidęs visose penkiose vasalystėse: mirė siuzerenas, mirė tėvas ir maitintojas! Baudžiauninkai savo dūminėse pirkiose tyliai šnabždėjosi: pagaliau galą gavo tas žmonių lupikas ir erodas! Bet išėjo iš savo pirkių, rodė liūdnus veidus, lyg labai išgyventų ir gedėtų, nes daug akių ir ausų turėjo siuzereno rūmai ir tarp baudžiauninkų, o skundikai rūmuose buvo taip mėgstami, kad jų visi bijojo.
       Siuzereno vasalai, visi penki, žinojo, ką daryti – kiekvienas turi parašyti laišką Šventajam Petrui. Įdės tuos laiškus siuzerenui į karstą, Šventasis Petras perskaitys ir tuojau supras, kokia dievobaiminga ir šviesi siela prie dangaus vartų sustojo, – atvers tuos vartus ir lieps archangelams trimitais trimituoti. Įdėti laiškus į kilmingojo karstą jau seniai buvo įprasta. Palinkę prie stalų, vis žąsies plunksną makteldami į juodą rašalą, vasalai kūrė laiškus, kiekvienas norėjo pirmas prišuoliuoti prie siuzereno rūmų, jog visi matytų, kad jis gedi ir trokšta siuzerenui dangaus karalystės.
       Tuo metu Rykūnas atnešė prie kolonų didelę juodą vėliavą ir juodą urną. Kiti dvarai turėjo Rykūnes, o šis – Rykūną, kuris tvarkė visus reikalus. Siuzerenas, nors ir būdavo labai galantiškas baliuose su visomis moterimis, nepakentė moterų giminės, labai jam neaiškios. Todėl ir pastatė visų dvartarnių priešakyje Rykūną, parinkęs tokį, kad nuo jo balso piestu stodavo plaukai ir sušlapdavo kojų padai. Rykūnas vėliavą įstatė į tam skirtą prie kolonos pritvirtintą movą ir po nusvirusiais juodais audeklais padėjo urną, į kurią įmes vasalai, o ir visi kiti, kas labai gedi siuzereno, laiškus Šventajam Petrui. Tai atlikęs atsisuko į moteris, vis tebealasavojančias skardžiais balsais, ir suriko:
       – Užsičiaupkit! Ar šitaip reikia raudoti? Ar šitokiam raudojimui aš jus pakviečiau? Šaukiat lyg pjaunamos! O kur graudumas jūsų balsuose? Graudumo negirdžiu, šliundros!
       – Kad neišeina graudžiai, – atsiliepė viena, matyt, drąsiausia. – Velionio mes nematome, tai todėl graudumas neišeina.
       – Jį balzamuoja! – atsakė Rykūnas.
       – O ką reiškia – balzamuoja?
       – Tamsybė! Prikimš jo pilvą visokių žolių, prileis į lašinius visokios velniavos, užsispiritavęs jau pats yra – ir jo kūnas bus kaip gyvo. Galėsit į jį žiūrėti, o jis ilgai gulės ir nesmirdės.
       – Vaje vaje! – tarė moterys. – Vaje vaje!
       Rykūnas taip dėbtelėjo į jas, kad tos vėl užtraukė, bet jau graudžiau:
       – Užgeso šviesioji saulelė, užgeso!..
       Piestu atsistojo žirgas prie kolonų. Jį sustabdė vasalas, juodu apsiaustu apsisiautęs, juodą raištį užsirišęs ant rankovės. Nušoko nuo žirgo ir priėjęs apkabino Rykūną:
       – Reiškiu užuojautą šia gedulinga proga! Kas galėjo pagalvoti! Ne be reikalo senovės romėnai sakė: memento mori! – juoda pirštine apmauta ranka padavė juodą voką. – Šios juodos kolonos simbolizuoja mūsų liūdesį, kylantį Dievopi! – tarė.
       Rykūnas apžiūrėjo voko antspaudus ir nuleido jį į urną:
       – Dėkoju už užuojautą. Gedime, gedime. Šventasis Petras džiaugsis skaitydamas tamistos filosofinius samprotavimus.
       – Aš – tiktai kuklus mūsų nepamirštamojo tarnas. Kai išgirdau šią liūdną žinią, nepakeliamas liūdesys sugniaužė man krūtinę,! O tempore, o mores!
       Šis vasalas buvo vadinamas Filosofu, nes mokėjo lotyniškai ir Romoje buvo lankęsis. Juodu su siuzerenu kartais užsidarydavo ir, matyt, disputuodavo filosofiniais klausimais, nors dažnai tas disputas baigdavosi greitu Filosofo bėgimu per menes, o jį su bizūnu rankoje vydavosi siuzerenas. Filosofo veidas buvo toksai raukšlėtas, tarsi kas būtų tą veidą – lyg keptą obuoliuką – taip suspaudęs, jog atrodė, kad jis visą laiką šypsosi sardoniška šypsena.
       – Turiu garbės! – užšoko Filosofas ant žirgo ir nušuoliavo.
       Netruko pasirodyti ir antras vasalas su žydru laišku rankoje. Tai buvo Dainius, dainomis linksminęs siuzereną.
       – Ir nulinko mūsų dobilo galva! – tarė jis ir nulenkęs galvą pastovėjo priešais juodą vėliavą.
       Trečiasis atlakino geltoną voką ir pasakė:
       – Tegul danguose mano voko spalva primins mūsiškiams geltonas kviečio varpas!
       Šis vasalas buvo geras gaspadorius, jo kviečių viršūnėmis katė galėjo bėgti nenukrisdama, ir jo žmonės buvo sotūs. Bažnyčioje jie išsiskirdavo iš kaimynų savo stotu ir nulinkusiais, lyg linų grįžtės, ūsais.
       Ketvirtuoju atskubėjo medžiotojas ir padavė žalią voką:
       – Kad girias primintų! – jis nuėjo pas skalijančius ir kaukiančius šunis.
       Paskutinis, penktasis, fajetonu atvažiavo Sukčius. Taip jį visi vadino, nes kartais net pats save apvogdavo – paslėpdavo kokį nors daiktą, paskui ieškodavo ir nerasdavo. Rykūnas, jo baltą voką apžiūrėjęs, tarė:
       – Pasirašyk, kas esi, kad Šventasis Petras žinotų.
       – Garbingasis žmogau! Argi Šventasis Petras gali ko nežinoti! Jis viską žino!
       – Velnias nematė! – tarė Rykūnas. – Visi pasirašė, tai žinos, kad paskutinis laiškas yra Sukčiaus.
       Rykūnas pakėlė urną ir ant ištiestų rankų ją nešdamas kilo rūmų laiptais. Šernų knyslės, briedžių ragai, stirnų galvos stirksojo ant sienų, o laiptų viršuje laukė šienu iškimšta meška, vilkas, išvertęs stiklines akis. Ir briedis. Ant sienų visur kabėjo šarvai, kalavijai, net meška laiptų viršuje letena apgniaužusi laikė ietį. Siuzerenas buvo labai įtarus (nors niekas prieš jo gyvastį nesikėsino) ir dėl viso pikto žiūrėjo, kad ginklas visur būtų po ranka. Rykūnas su juoda urna ant ištiestų rankų žygiavo per kambarius, menes, kojos spyriu atverdamas duris. Paskutines duris atidarė ranka, urną pakišęs po pažastim. Įėjo į apytamsį būstą, išklotą meškų kailiais, – čia buvo siuzereno miegamasis. Ant kailių prie midaus ąsočio gulėjo pats siuzerenas. Jis atsisėdo, sriūbtelėjo midaus, padėjo ąsotį ir užplėšęs savo ilgus marškinius šluostėsi jais ašaras:
       – Kaip jos rauda! Kaip moterys rauda!
       – Visos vasalystės rauda nuo ankstyvo ryto, o kilmingasai! – tarė Rykūnas. Jo balsas, kai kalbėdavo su siuzerenu, būdavo kimiai švelnus, o pats visu kūnu pasvirdavo į šeimininko pusę. – Ašaros upeliais teka!
       – Kaip jie mane myli! Ką jie bedarys, kai aš iš tikrųjų ištiesiu kojas! Tu žinai, kad aš esu velniškai įtarus! Bet kai šitaip!.. – ir jis kukčiojo į marškinių sterblę. Rykūnas pagarbiai laukė. Iki pat šiol jis nesuprato siuzereno: radęs kregždę katino nukąsta galva, jis apsiašaroja, o plakinyčioje, kai jo įsakymu plakdavo žmogų, žiūrėdavo, kad kirčiai būtų kaip reikiant, ir linksmiausiai juokaudavo su Rykūnu.
       Jis išmokė garbinti save. Jau nuo pat ankstyvo ryto prie jo durų stovėdavo išsirikiavę vasalai bei didikai. Šitoks etiketas esąs karaliaus, girdėjo siuzerenas, todėl ir laikėsi jo savo rūmuose. Gerokai palaukęs, didikus įleisdavo į miegamąjį, jie džiaugsmingai linkėdavo siuzerenui labo ryto, o šeimininkas, tupėdamas ant puodo ar aprengiamas, maloniai su jais juokaudavo. Žinoma, jeigu reikdavo, – rėždavo kuriam nors į dantis. Ir didikai, ir baudžiauninkai turėjo žinoti, kad jis yra jų tėvas ir geradėjas, Dievo atsiųstas juos valdyti, – iš jo malonės jie valgo duoną ir turi rudines. Nepaklusniuosius – plakinyčion! Ant pastato be langų jis liepė užrašyti „Plakinyčia“, kad visi žinotų, kokia bausmė jų laukia. Kadangi retas baudžiauninkas skaityti temokėjo, po tuo žodžiu liepė nupiešti rykščių ryšulį. Jį garbino jau be perstojo, o jis norėjo vis didesnės garbės, bet didesnės nebegalėjo sugalvoti. Ir tada jis sudūmojo savo mirtį. Tiesa, buvo pasiligojęs – balnas labai smarkiai atmušė užpakalį ir ant jo iškilo daug vočių. Kadangi sėdėti negalėjo, niekur nėjo, – negalima juk leisti, kad kiti sėdėtų, o jis stovėtų. Leisdamas dienas prie midaus ąsočio ir sudūmojo pažiūrėti, kas dėsis, kai jis mirs. Į Rykūno klausimą „O paskui kas bus? Kai šunvotės užgis?“ atsakė: „Ai, nesvarbu! Ką nors sugalvosiu!“ Ir štai – rauda prie kolonų moterys, o Rykūnas laiko rankose urną su laiškais Šventajam Petrui.
       – Atnešė vasalai verkdami, – tarė Rykūnas.
       – Oi mielieji! Negaliu!.. Išeik! Aš skaitysiu ir verksiu!
       Rykūnas atatupstas išėjo. Siuzerenas trenkė kumščiu į urnos viršų ir jį išlaužė. Išėmė laiškus, lyg kortas laikė rankoje ir gėrėjosi jų spalvomis:
       – Mielieji mano!
       Išgėrė midaus, vėl nušluostė ašaras, kad jos nemiglintų raidžių, ėmė juodą Filosofo voką, nutreškino antspaudus, išėmė baltą laišką, išlankstė ir ištiesęs ranką – iš toliau geriau matydavo – ėmė skaityti:
       „Šventasai Dangaus vartų Raktininke, tegul Tavo raktas niekada nesurūdija!
       Tiesą bylosiu, tiktai tiesą! Pas Tave atėjo šitas buvęs siuzerenas, kvailių kvailys. Jeigu tiktai kvailys, gal ir galima būtų jam atleisti. Bet jis yra ne kvailys, o žmonių giminės skriaudikas, privertęs save garbinti.
       Būtumei matęs, Šventasai Petrai, koks patenkintas būdavo jo snukis plakinyčioje, kai iš žmogaus kūno trykšdavo kraujai!
       Jis dėjosi filosofu, įtikėjęs, kad gyvens amžinai ir vis bus garbinamas. Visa jo filosofija tilpo jo pilve. Mane už lotynų kalbą reiškiamas aukštas mintis ne kartą su bizūnu rankoje vaikėsi po savo rūmus.
       Rašau tai, kad žinotumei, kas pas Tave atėjo, ir tikisi, kad Tu jam atversi vartus į Rojaus sodus žydinčius. Prigarbino jį žemėje. Tegul dabar velniai jį pagarbina pragaruos!
       Parašiau šitai ir palengvinau savo širdį, o Dangaus Raktininke! Iki pasimatymo, šventasis Dievo tarne, bučiuoju Tamistos šventą ranką su šventu raktu tikėdamasis, kad man ji bus maloninga!“
       Stvėrė siuzerenas geltoną voką, jį atplėšė net laišką įdrėksdamas ir skaitė:
       „Šventasis Petrai, dangaus vartų gaspadoriau, pažiūrėk į Izidoriaus Artojo knygas – tenai turėtų būti šio pono vardas įrašytas. Apie jo darbus nerasi nieko parašyta ir tuo nesistebėk. Nes jis per savo gyvenimą nieko nepadarė, tiktai valdė. Jeigu taip Dievo skirta buvo, ką gi, aš nieko nesakau. Bet savo nuomonės neslepiu ir tu ją Dievui pasakyk.
       Ar gali gyventi žmogus žemėje, turėti tos žemės tiek, kad tik per dieną šuva tevaliotų apibėgt, ir nieko tai žemei neduoti? Pirmas žemelės pajudinimas bus duobės iškasimas jam, ir tai ne jo, o kitų rankomis. Žemelė mėgsta, kad ją žmogus apkutinėtų. Šitas neįbėrė nė vieno grūdo žemės įsčiosna. Obuolys mūsų žemėje neturi blogo vardo ir jokie žalčiai jo neskina, o kremta vaikai, kad sveiki būtų. Jis nepasodino savo rankomis nė vienos obelėlės ir jokio ženklo nepaliko, kad jo gyventa. Pamatęs mano gražų javą, pavydėjo jam augumo ir niršo, kad mano žmonės bus sotūs. Nes alkanas galvos tiktai apie duoną ir bučiuos ranką, kuri išties kriaukšlį, o sotus galvos ir apie žemės tvarką, ir apie dangų. Sukviesdavo jisai medžiotojus ir jie, bevaikydami žvėrelius, ištrempdavo mano javą, nes sakė, kad jam tokia teisė duota: su žirgais lėkti per pasėlius. Jeigu Dievas tokią teisę davė, pasakyk, raktininke, kad tai yra neteisinga. Jeigu Dievas pamatytų, kaip alkani vaikai čiulpia savo kumštukus, tokią teisę tuojau panaikintų. Kaip Dievas sako: neteiskite ir nebūsite teisiami. Aš neteisiu, nes žemėje teisingo teismo nėra, nebuvo ir nežinau, ar bus. Dar Dievas sako: atleiskite jam, nes jis nežino, ką daro. O aš sakau: neatleiskite, nes jis žinojo, ką daro. Nepyk, Petrai, už tokį mano laišką – pagyventumei žemėje, ne tokius rašytumei. Artojas“.
       Ponas metė laišką ant meškenų ir trypė jį kojomis. Žydrą voką stvėrė.
       „Godotinas pone! Godotinas ponų pone, Šventasai Petrai! Atleiski, kad niekingu savo balsu trukdau Tavo šventą ausį! Godotinas pone! Godotinas pone! Mane čionai vadina dainium, bet pone pone! Argi mano niekingas balsas gali lygintis su angelų chorais! „Ir nulinko mūsų dobilo galva!“ – šiandien parašiau apie šitą sielą, priešais Tave stovinčią. Poezija yra poezija – ji privalo šlovinti karalius, mūsų ponus, Dievo leistus, o svarbiausia – mūsų Viešpatį aukščiausiąjį aukštybėse! Šlovinu, šlovinu, šlovinu!
       Dabar – apie reikalą. Aš esu žmogus tiesus, sąžiningas ir privalau pasakyti teisybę, kad vėliau stovėdamas prie dangaus vartų nebūčiau apkaltintas neteisybėmis. Šitas, kuris prieš Tave stovi, nėra vertas garbingo žmogaus vardo. Jis mane vertė jį šlovinti dainomis. Būčiau pamėginęs nepaklausyti – jau seniai jis mane būtų pasiuntęs prie dangaus slenksčio. Šlovinau, nes taip įsakyta buvo, o pono neklausyti – nevalia. Jis visiškai neturėjo klausos, bet prikaušęs midaus plyšodavo taip, kad gaidžiai krisdavo nuo laktų, o mes privalėjome jam ploti ir girti jo vokalą. Negaliu nuslėpti, nes už tai baudžiamas būčiau prie dangaus vartų: jis mane privertė jam padėti intymiu reikalu. Žmonos šis tipas neturėjo, nes ir taip jam visose vasalystėse labai daug pirmų naktų tekdavo, vos valiodavo apsidirbti. Kaip žinai, sako, ponui tai Dievo leista: pirmoji nuotakos naktis tenka ne jaunikiui, bet jo ponui. Dėl to aš nieko nesakau, bet anas privertė mane kitus jo vaikus nuo baudžiauninkių, vos gimusius, vežti ir padėti mieste prie prieglaudos slenksčio. Argi buvo galima, o godotinas pone, be ašarų žvelgti į šių kūdikių nekaltas akeles! Verkiu, verkiu, verkiu!
       Jau lioviausi verkęs. Duoki, Petrai, šitam tipui raktu per galvą – ir į pragarą!
       O godotinas pone, dangaus vartų Vėrėjau! Aš laukiu nesulaukiu tos laimingos valandos, kai prie Tavo slenksčių ateisiu ir savo nevertu balsu mūsų Viešpačiui himnus giedosiu!“
       Suplėšė ponas šį laišką ir apspjovė skutus, nukritusius ant grindų. Paėmė žalią medžiotojo voką.
       „Seniai Perkūnas šitą turėjo nutrenkti, nesuprantu, kodėl jį žemelė taip ilgai nešiojo. Nei jis medžiotojas – taigi į žvėrį, stovintį už dešimties žingsnių, nepataikydavo. Nei jis artojas – pyragus valgė, bet kviečio nuo miežio neskyrė. Nei jis maldininkas – bažnyčioje sėdėdavo užsidėjęs ant galvos padirbtus plaukus, gausiai prisūdytus baltų miltų, ir rūkydavo pypkę, o kartą, kai pamokslas jam nepatiko, perkirto šoble kanauninkui Petrusevičiui koją. Velnias žino, kas jis. Tai ir pasiųsk, Petrai, jį pas anksčiau minėtąjį, tiktai didelį katilą tegul velniai jam parenka, labai riebus yra.“
       Liko paskutinis laiškas – Sukčiaus.
       „Argi aš galėčiau įsiterpti į Jūsų dievišką teismą teisingąjį! Ne ne ir dar kartą ne! Lieku nuolankus ir dievobaimingas. Sveikinu Tave, Šventasai Petrai! Iki pasimatymo.“
       Ponas kaip stovėjo su ilgais marškiniais, taip ir išbėgo iš rūmo. Raudotojos, jį išvydusios, išsigando:
       – Oi! Ai! Vai! Vajei vajei!
       – Vasalus čionai! – suriko Rykūnui. – Šitos samdytos? – paklausė.
       – Samdytos, – atsakė Rykūnas.
       – Po kiek?
       – Po dešimt užsiprašė.
       – Po dešimt rykščių kiekvienai!
       Rykūnas nušuoliavo kviesti vasalų. Tuojau atlėkė raudonu drabužiu apsirengęs Linksmintojas – taip liepė jį šaukti ponas, kuris buvo įsitikinęs, kad karaliui iš paskos visados sekioja budelis. Raudondrabužis Linksmintojas buvo ne budelis, tiktai žmonių plakėjas, labai mandagus, bet ranką turėjo kietą.
       – Prašom, madamos, prašom! – kvietė Linksmintojas raudotojas į pastatą be langų. Moterys judėjo plakinyčios linkui dar negalvodamos apie rykštes, tik stebėdamosi pono prisikėlimu iš numirusiųjų: vajei vajei!
       – Prašom, madamos, prašom! Kuri pirmoji? Gal padėti sijonėlius nusimauti?
       Kad jų nepaliestų Linksmintojo rankos, moterys pačios šoko iš sijonų, ėjo į plakinyčią ir gulėsi ant ožio. Ponas prižiūrėjo, kad jos būtų tinkamai išplaktos, bet šį sykį tylėjo, nejuokavo, kaip mėgdavo kitais kartais. Nuplaktosios turėjo pabučiuoti jam ranką.
       Šunys, išvydę savo poną, šokinėjo taip, kad net jų kankolai skambėjo. Jis glostė juos vis dar suspaudęs plonas lūpas ir galvojo: nuplakti vasalus ir išvyti!
       Kai išėjo iš šunidės, vasalai, visi penki, įgužėjo į kiemą. Įrėmę į šonus rankas, jie ėjo prie savo pono ir kvatojosi. Tai buvo jau nesuprantama – negi jie jaučia, kas jų laukia? Priėję prie pono, glėbesčiavo jį vienas per kitą ir vis kvatojosi šaukdami:
       – Mirsime iš juoko! Oi oi, negaliu! Nee! Leiskit atsikvėpt! Šonus skauda! Ko su mumis nesijuoki, siuzerene? Tai pasilinksminom! Mirsiu – neužmiršiu! Juk mes žinojom! Rykūnas mums pasakė, kad tu ant meškenų, o ne karste! Na ir parašėm tau! Na ir prikūrėm! Sakėm – tai pasilinksminsim visi! Cha cha cha! Cho cho cho!
       Ir pono lūpos jau praplyšo – jis dar nesikvatojo, bet jau šypsojosi. Nagi iš tikrųjų velniai, ką sugalvojo! O jis viską rimtai priėmė! Juk taip negalėtų būti, negalėtų! Velniai rautų, juokinga iš tikrųjų! Perkūnėliai! Cha cha cha!
       Nuošaly stovėjo Rykūnas ir gniaužė kumštį. Tai jis patarė vasalams taip elgtis. Dabar jie visi – jo kumštyje!


       Aktorius –

       mes visi kartais esame truputį aktoriai. Bet šis – tikras aktorius. Profesionalas. Pažįstamas žmonėms iš kino filmų. Gatvėje, troleibuse pastebėdavo, atpažindavo: štai aktorius Raimondas Raižys! Jam tai būdavo malonu. Jeigu kokiame nors autobuse niekas neatpažindavo, pradėdavo garsiai su draugu kalbėti apie kokį nors filmą, kuriame vaidino. Tuojau atsirasdavo, kas atpažindavo – jis tai pajusdavo negirdėdamas žodžių, iš žvilgsnių. Ir tai būdavo malonu – ne todėl, kad didžiuotųsi: aš – aktorius! Ne. Tiesiog jau buvo įpratęs, kad jį pastebėtų. Didžiuotis nebuvo kuo nei šiandien, nei vakar, nebus rytoj – laukė kankinančios repeticijos, ir niekad nežinai žmogus, į kokią sieną atsitrenksi, kaip pereisi ją; o siena tikrai bus – šitai žinai.
       Šiandien laisva diena. Režisierius pasakė: „Galvokite patys sau, be scenos, be manęs. Vieni su savo vaidmenimis – pamėginkite nors kelias akimirkas pabūti juo, tuo kitu. Tai bus geriausia jūsų repeticija. Nors šis spektaklis – žaidimas. Mes žaisime Teisėją, Prokurorą, Budelį, Kaltinamąjį, Advokatą. Diurenmato kūrinys „Avarija“ parašytas kaip žaidimas. Bet jūs privalote tikėti, kad esate prokurorai, teisėjai, kitaip nebus žaidimo, kitaip mūsų spektaklis neteks prasmės“.
       Raižiui paskyrė Teisėjo vaidmenį. Svetimą viskuo – net ir „Avarijos“ statymas Raižiui atrodė įtartinas. Salėje sėdės žmonės, išgyvenę karą, pokario metus, tai ar verta prieš juos žaisti nors ir gražų, bet tuščią žaidimėlį. Bet neprieštaravo, – dėkok Dievui, kad tau režisierius skyrė vaidmenį, nes sėdėsi kaip ne vienas sėdi, scenoje kelis mėnesius nepasirodysi. Jeigu nori normaliai alsuoti, daugmaž normaliai gyventi – scena būtina. Trisdešimties metų įpratimas vaidinti tapo būtinybe. Ir varginančia, ir maloniai svaiginančia.
       Nors laisva diena, nors nereikia eiti į repeticiją, negalėjo susikaupti namie. Ir Teisėjo vaidmuo, ir šitas visas teismo žaidimas atrodė nereikalingas ne tik jam – niekam. Taip negali būti! – žinojo. Kiekvienoj pjesėj, ypač tokio autoriaus kaip Diurenmatas, visados galima rasti ką nors tikrai įdomaus – nors vieną bruožą, nors vieną detalę – ir nuo jos jau galima eiti toliau, toliau, atrandant vis ką nors naujo – taip ir gims vaidmuo, kurio tikrumu tikėsi labiau negu šalia gyvenančiu žmogumi. Reikia susikaupti! – ragino save. Atsistojo savo kambary prieš paveikslus. Peizažai, jo paties pasirinkti, mylimi. Jis pajėgdavo sutapti su jais, kai darbas nesiseka, pajusti ryto rasų gaivumą arba vakaro sutemų tylą ir tada – atsinaujinęs – pajusdavo vaidmenį visai kita pagava – lyg iš visiškos tamsos ar neregystės patekdavo į ryškią nevarginančią šviesą. Šįsyk taip neatsitiko. Gal tos karštos pavasario dienos kaltos – dar tik sprogo liepų pumpurai, bet jau taip užkaitino, kad net katinai negulėjo ant palangių, ieškojo pavėsių. „Einu į teatrą! – nusprendė. – Grimo kambariai tušti, gal sudrausmins galvą.“ O gal tas lėkimas kaltas? Spektakliai, filmavimo aikštelė, televizija, eilėraščių skaitymas literatūros vakaruos. Aktorių taip užveja, kad jis tampa savo profesijos katorgininku, o ne menininku. Raižys mėgdavo šią įtampą, buvo jau pripratęs prie jos, ir tokie reti atvejai, kai niekur nereikia skubėti kaip šiandien, jam nebuvo malonūs. Peržengė teatro slenkstį, pasisveikino su budinčiuoju, kilo į grimo kambarį ir atrodė, kad jau vakaras ir netrukus prasidės spektaklis – susikaupti! Erzino veidrodžiai grimo kambary. Kai grimuojies, jų nepastebi. Dabar norėjo juos uždangstyti. Atrodė, mato juose – nepasiruošęs ir bijo savo paties veido. Šis visiškai netiko Teisėjui, ir apskritai kažkoks didelis nesusipratimas, kad esi aktorius – kaip niekas to nepastebi! Pats aiškiai matai ir niekur nuo šio matymo nepasislėpsi. Negi ir čia nepasiseks padirbėti, negi? Atsivėrė kažkurios durys koridoriuje, kažkas ten vaikšto. Kokia čia nerami dvasia atėjo, gal toks kaip tu ieško pats savęs? Pabeldė ir tuojau tarpdury pasirodė vyriškis. Tai gydytojas, daugelio aktorių pažįstamas Kirvelaitis, nešinas storu portfeliu. Jam tik prasitark, kad tavo bobutei reikia kokių nors vaistų – rytoj jis tuos vaistus įteiks.
       – Ieškau Račkausko, – tarė gydytojas. – Buvau susitaręs. Ar nematėte?
       – Ne. Aš ką tik atėjau.
       – O ko jūs čia sėdite?
       – Reikia.
       – Einam.
       – Kur?
       – Ten, kur jums reikia. Aš tik patikrinsiu prietaisais.
       – Kur mane tempiate?!
       – Čia pat. Į mano ligoninę. Man reikalingi prietaisai.
       – Tai eikit, jeigu jums reikalingi.
       – Raižy, aš nejuokauju. Mano diagnozės paprastai pasitvirtina.
       – Taigi jūs manęs nediagnozavote!
       – Jūs galvojate, kad būtinai reikia žmogų iškočioti, kad diagnozuotum. Nebūtinai. Pereikim per orelį. Jums labai mažai užims laiko.
       – Jeigu jau taip labai norite – galime.
       Prietaisai parodė priešinfarktinę būklę.
       – Nieko baisaus, – tarė gydytojas. – Dėkui Dievui, turime vaistų. Jie veiksmingi. Galite laikyti, kad blogiausio išvengėte. Aš jūsų iš čia neišleisiu. Pagulėsite kelias dienas ir išeisit vaidinti savo Klaudijų.
       – Tai kaip čia…
       – Reikia, brangusis. Einam. Kaip tik turiu laisvą palatukę ne į gatvės pusę. Nekenks jums pailsėti.
       – Aš nenoriu ilsėtis!
       – Raižy! Aš nejuokauju. Tuojau suleisiu vaistų. Apraminsiu jūsų besibaladojančią širdį. Žmonai vėliau paskambinsit. Judėkime. Štai palata. Po trisdešimties metų darbo galiu kartais čia paguldyti žmogų, kurio širdžiai tikrai reikalingas poilsis. Štai telefonas. Ten yra reprodukcijų, pasirinkit, kurios prie širdies, – pakabinti yra ant ko. Nieko nėra blogiau kaip plikos sienos. Ir taip žmogus ligoninėje vienišas, o dar žiūrėk į plikas sienas! Ateityje ligoninės bus visai kitokios – jos turės viską, kas individui reikalinga, kad jis maksimaliai galėtų gyventi pagal savo intelektą ir supratimą.
       – Nemėgstu reprodukcijų.
       – Žinau. Mačiau jūsų įsigytų paveikslų parodą. Tokių pasiūlyti negaliu – kišenė per plona. Paprašykite žmonos, atneš. Palieku. Apsipraskite. Truputį pabadysime, truputį pakramsnosite tablečių, ir viskas bus gerai.
       – Ačiū, Kirvelaiti. Aš jums labai dėkingas.
       – Nereikia. Turtingas ne tas, kuris ima, o tas, kuris duoda. Šį kartą duoti galėjau aš, o jūs visą gyvenimą save atiduodate žmonėms, todėl ir širdis truputį pavargo. Iki, Raižy.
       – Iki.
       Aktorius liko vienas. Apžiūrėjo stelaže sudėtas reprodukcijas. Pasirinko Čiurlionio Raigardą, karalius ir Žemės kilimą iš chaosų. Pakabino ant sienų. Kiek ramybės ir gerumo Raigarde! Iš tikrųjų tapo jaukiau.
       Atsisėdo ant baltos lovos. Vadinasi, vienas gyvenimo etapas baigėsi, jį atskaičiavo širdies dūžiai. Ir nežinia, kuo jis būtų baigęsis, jeigu Kirvelaitis nebūtų ieškojęs Račkausko!
       „Atrodo, dar gyvensiu“, – tarė aktorius. Bet gyvenimas palatoje jam, niekada nesirgusiam, buvo keistas. Palatos sienos atskyrė nuo visko, kuo gyveno anksčiau. „Tai ką aš čia veiksiu?“ – klausė savęs. Suprato, kad reikia paskambinti žmonai. Skambino – Kirvelaitis paguldęs dienai kitai apraminti širdį, prašė atnešti visas Diurenmato knygas, kurios guli jo kambaryje ant stalo. Baigęs kalbėti pajuto, kad jokio Diurenmato nenori skaityti, jis jam visiškai nereikalingas, kaip nereikalingi buvo ir daug vaidmenų filmuose. Kvietė – vaidino. Atsisakysi – užmirš ir daugiau nebekvies. Nereikalingi ir daug vaidmenų teatre, vis dėlto rasdavo jų pateisinimą ir režisieriaus padedamas suvaidindavo gerai, spauda jo pavardę dažnai minėdavo. Ir tie paminėjimai, kurie kažkada atrodė labai svarbūs, – tuščia kvailystė! Net paraudo prisiminęs, kaip stengdavosi autobuse, kad jį atpažintų, – kam, kodėl? Vienas po kito krito kiautai, per daugybę metų prilipę prie kūno ir sielos, alsuoti darėsi vis lengviau ir lengviau, širdis plakė ramiau. „Gal todėl reikėjo čia ateiti, kad tai suprasčiau!“ O toliau? Kas toliau?! Teatras žaidžia teisėjus ir žais, kritikai kalbės apie intelektualias režisieriaus aspiracijas bei asociacijas, o žiūrovai kraipys galvas nesuprasdami, ar jie kvaili, ar žaidžiantis režisierius kvailas! Raižys ne iš gero gyvenimo teatre eidavo į literatūros vakarus ir skaitydavo Širvį, Strazdelį, Vijoną. Tenai, tuose vakaruose, jausdavo žmonių alsavimą, širdies plakimą, kuris sutapdavo su jo pulsu. Ir ne nuovargį keldavo atsidavimas salės žmonėms, o atgaivą, kad esi reikalingas, kad tave supranta ir tu kitus supranti, – tai aukščiausia palaima, kurią patiria aktorius ir dėl ko verta juo būti.
       Gal dar kam paskambinti? Pirmiausia atsiminė dailininkės, kurios paveikslus mėgo, telefono numerį. Dabar suprato jos pašaipas, kurios anksčiau įžeisdavo, kai jis stengdavosi, kad jį pažintų. Dėl to ji vadindavo jį Karuzu arba Benjaminu Džiliu. Ne, jai neskambins, nenori, vis dėlto ji įžeidžiamai su juo kalbėdavo: „Kurį šešiolikto amžiaus herojų dabar vaidinsi? Kokias dideles bangas jūs keliate vandens stiklinėje! Matyt, jūsų režisieriui neegzistuoja nei jūros, nei vandenynai, jį patenkina jo nuosava stiklinė vandens. Bet man, atleisk, nelabai įdomu į stiklinę žiūrėti. Ar režisierius labai žiovavo per šio spektaklio repeticijas? Jaučiu jo žiovulį. Ar vis tebevaidini surogatinius anglus bei amerikiečius, suvalkieti iš Kalvarijos?“ Ne! Ir dabar dar skaudino jos žodžiai. Gal paskambinti tai, kuri visados girdavo jį, didelį menininką? Ne! Aš ją paprasčiausiai užgujau, prislėgiau savo didybe – šitoks talentas! Kur jau ten paprastam mirtingajam!
       Žmonai! Dar kartą paskambinti žmonai! Jos nejausdavo per dienas ir naktis. Tematydavo save. Savo ieškojimus, savo pasisekimus ir rūpesčius. Visai buvo išdilusi mintis, kad ir žmona turi savo pasaulį. Gal net didesnį. Bet jis jam buvo visai neįdomus – šitoks aktorius ir tokia paprasta žmona! „Koks aš buvau aklas! Koks aš buvau žioplys! Pasirodo, reikėjo sulaukti priešinfarktinės būklės, kad suprasčiau paprasčiausius dalykus! Juk vien ji, mano tikra meilė, būdavo su manim dienom ir naktim, o aš nerasdavau jai pasakyti švelnesnių žodžių, nors juos barstydavau scenoje. Reikia dar kartą paskambinti žmonai!“ Surinko numerį. Kai žmona atsiliepė, jis tarė:
       – Aš tave myliu.

 

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1