tekstai.lt

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

Regimanto Tamošaičio nuotr.
Regimanto Tamošaičio nuotr.

 

Raitelė be galvos

 

Keturiasdešimt metelių

gyvenau be galvos ir neprireikė

tik keičiau ristūnus tik trumpam sustodavau jų pagirdyt

kokie greiti jie buvo tie mano meteliai

kokiais įstabiais turiniais iškimšti

o palaimintas gyvenimo naratyve

laurasintija ir keturiasdešimt plėšikų

ir visi ant žirgų net miegot nenulipdavom

o sezame kurį pagaliau prijojau atsivėrei

nuo vienintelio mano žvilgio

netekčių išgaląsto užgrūdinto

mano vardas tau buvo burtažodis

kad žinotum kiek mylimųjų

regėjau iškrentant iš balno iki tave prijojau

ir ką man dabar su tavim daryti

visas tas auksas ir perlai

nesutilps ant mažos moterytės balno

neturiu netgi savo namų kuriuose

galėčiau viską sukrauti

tik vardus kritusių mylimųjų kurie užima širdyje nemažai vietos

DALIUS INGRIDA IGNAS VADIMAS

kitų neminėsiu dėl žemės trūkumo

jų kaulai atsikasa vis

barškinasi į langus gūdžiai imituodami dangiškų fleitų balsus

stengiasi įsigauti į plyną mano sapnų žemę

o kokia ji brangi tūkstantis ir viena

skaistyklos diena už vieną kvadratinį metrą

turiu išsapnuoti išpirkti visus kurie krito

anksčiau už mane sezame –

 

užsiverk

 

saldus tavo gundymas

subrandintas ir valandos savo išlaukęs

bet tik ne tai kuri be galvos

be trobos

ilgai laukęs sulauk

galvotesnės –

 

mano galvelė

bijau

neataugs

 

 

 

Pavasario

 

Vis kažkur eidavome persmelkti

šio pavasario vis būdavome

verčiami kur nors eiti

 

slėpt diagnozę kaip paslaptį

kurios mums patiems

nepasakė

 

keistos būsenos

kai matosi tiktai

tai kas

paslėpta

 

viskas užsifiksuodavo taip keistai

tiktai iš vidaus tarsi išorės

nebeliko tarsi žiūrėtum į

rentgeno nuotraukos gylį

be specialaus pasiruošimo

kaip interpretuoti

šešėlius

 

žali spinduliai kvaitulingi

mus gaudė visur kur tik ėjome sako

jie pavojingi tik tiems negyvenantiems

nuo jų prasibundama

 

tą pavasarį visai pražilai prašei

tave atgimdyti žinojau

kad viskas vyksta kiaurai kad

didžiausi dalykai lengvai

pasidaro

 

gniuždo tik smulkmenų

šukės niekingos lėkštutės

peiliukai visokie

vaikystėje žaidėm ir žaidėm

namus o dabar štai užaugom

 

žolės slėpsnos putoja ir spjaudos

aukštai iki pjautuvo

fatališkai kvepia

 

tai viskas ko reikia

be smulkmenų pelenais

išnešiotų ir dulkėmis virstančių

valandų

 

žali sielų kaulai kryžiuojasi

įsiskiepija tavo į mano

gimdymo skausmas pasiekia

viršukalnę kai nebeskauda

ten gyvybė atsidengia iki

ugninio tūrio ir tvinsta

į mažą žmogelį nežmoniškos

bangos

 

tai labiau negu skauda

tai reikia

tiesiog atlaikyti

 

įsišaknijus į mažiausią

plotelį

kurį savyje aptinki

kaip kitą

 

pro papartiškai išsilenkiančias

sielos įsčias

pro žaliąją adatos arką į šitą

pasaulį

į šitą visiškai pirmąjį

mums

pavasarį

 

 

 

Veidrodžių

 

Veidrodėli

ar pajėgsi

man papasakot

apie mane

 

mano kūnas plonytė

vasaros palapinė

vėjyje virpantis audeklas

košiamas saulės jazmino

nužydinčio

 

kaip visiškas vaikas

esu su juo sutapusi

išsižiojusi žiūriu į viską

pro kūno tinklelį

 

o ateik

o įplauk į vienišą mano

buveinę

bekūni vasaros ganomas

eilėraštuk

laikinas palengvėjime

kai išsigryninu kai tikrai

esu išsiliejus toli

už savo pačios ribų

 

o ateik

o atidainuok man mane

išlaisvindamas nuo visko

ką kiti prie manęs prikabino

 

valandos

kai sutampu su savim

ir nereikia

nereikia veidrodžių

tai valandos

kai tikrai esu

nemirtinga

 

o ateik

į mano vienišą

peršviestą galvą

 

šiąnakt

po langais išprotėjo

jazminas - - -

 

tokią valandą

svetimas

netgi ateitų

 

 

 

Išdavystės

 

Išduodi mane

šykšti

išeinanti saule

 

paklūstame dėsniams

 

giliai paslėpti

buvo vasaros

kaulai

 

dabar jau tik pūvančios mėsos

 

atidengia –

aš nepaklusti kadaise mokėjau

paklust

dar tik mokausi

 

gelia

išdavystė tavoji

šalnos amarai

ant kelio

 

dėsniai

gniuždantys

pasiglemžiantys visa kas gyva

kas po to lieka

 

esu aš be savęs

ta grynoji beveik

neįveikiama

žemė

 

jau nebegelia

išdavystė tavoji

riedėk sau

 

pasilieku

ir šviesa

užsidaro many

suskambėdama

 

žinau

tai kartosis dar tūkstančius sykių

tas daigo

kutenimas

 

tas žolės šūvis

iš kapo kaktos

ugnine mergele

 

išriedėk pagaliau

ir dairytis per petį

nekviečiam

žiemkenčiuosim žiaurioji

sesuo

 

prisikelsim

 

po sniegais

išsapnavę

šviesą