Apie kūrybą ir save
– Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto’as Eco. Kaip manai, ar tai – Tavo pliusas (sukaupei daugiau patirties), ar minusas (vyresniame amžiuje objektyviai neišvengiama fantazijos erozija)?
– Niekada dėl to nesukau galvos, nors puikiai žinau, kokią įtaką daro amžius. Skaitydamas knygą kartais pasidomiu, kiek metų buvo autoriui, kai ją parašė. Tačiau tai nėra lengva, nes vieni, kaip Robertas Musilis ar Marcelis Proustas, savo garsiuosius romanus rašė visą gyvenimą, kiti daro ilgas pertraukas, tad nepastudijavęs jų biografijų nelabai ką ir pasakysi. Pastebiu, kad vyresnio amžiaus autorių tekstai dažniausiai būna solidūs, išpuoselėti, nedaugiasluoksniai. O jaunimas stengiasi ieškoti neįprastų išraiškos formų, atrasti tai, ko iki jų niekas nebuvo užčiuopęs. Jiems labai svarbu išsiskirti, šokiruoti skaitytoją, maištauti visur ir visada. Būtent jauni rašytojai, neįsipaišantys į bendrą rikiuotę, ir yra visokių srovių, judėjimų ir kitų literatūrinių naujovių autoriai, kartais savo atradimus išpuoselėjantys iki sielas stingdančio blizgesio.
Poezijoje tie ieškojimai atvedė prie to, kad apie formą apskritai sudėtinga kalbėti. Kartais viskas taip sukonstruota, suvelta, kad eilėraštis labiau primena atsitiktinai sumestų žodžių kratinį nei meno kūrinį. Ir tuo nereikia stebėtis – poezija visada greičiau nei proza atsiliepdavo į pokyčius visuomenėje, net juos aplenkdavo. Nelabai suklysiu sakydamas, kad tai, kas nūnai vyksta visuomenėje, puikiai atsispindi poezijoje. O gal atvirkščiai?
Prozoje tam tikras santūrumas išliko, bet ir čia, kaip visais laikais, rašytojai stengiasi išsiveržti iš standartinio rašymo gniaužtų, stebinti skaitytojus vaizdinga ir įmantria kalba, stulbinančiais siužetais arba gebėjimu prisikasti iki tokių sielos subtilybių, kokios sunkiai prieinamos net patyrusiems psichoterapeutams.
Kaip tik čia ir dera užsiminti apie patirties ir vaizduotės vaidmenį. Suprantama, jauniems rašytojams ieškoti ir maištauti yra lengviau, galų gale tokia jaunystės priedermė. Jų neslegia gyvenimo patirtis, stereotipai, autoritetai, literatūrinės srovės ir visa kita, kuo visada šiek tiek supančioti vyresnieji. Jaunieji pasikliauja intuicija, vaizduote ar net fantazija, jų minties polėkiui nėra ribų, nėra sukaustymų ar kokių nors kitokių suvaržymų. Be viso kito – didžiulės ambicijos, kurios gerokai pranoksta galimybes. Tai dažnai ir pakiša koją. Griebdamiesi sudėtingų temų dėl menkos gyvenimo patirties tiesiog nesugeba jų aprėpti, išrašyti tai, ką intuityviai jaučia ir kas, ko gero, yra esmingiausia. Tada ilgai ir monotoniškai rašoma apie nereikšmingus dalykus, stengiantis suteikti jiems kažkokią magišką, giliai paslėptą prasmę. Taip keliolikos puslapių negailima aprašant, kaip kokia bobutė ruošiasi eiti pasivaikščioti arba kaip herojus baloje sušlapo kojas, o ne tai, kaip ir dėl ko jis valtele perplaukė jūrą.
Prasmės paieškos labai sudėtingas ir alinantis procesas, kuriam reikia ne tik gyvenimiškos patirties, bet ir nemenko filosofinio išprusimo, tad nenuostabu, kad jaunieji, stengdamiesi iš paprastos kiemo žolės išspausti gyvybės eliksyrą, neretai nukeliauja į tokias lankas, kur net horizonto nesimato. Tačiau tokie polėkiai visada įdomūs, o jei autoriui bent šiek tiek pavyksta sutramdyti vaizduotės žirgus, pasaulį išvysta žavus ir nepakartojamas literatūrinis tekstas.
Patirtis yra didžiulis pliusas, tik kad ji retai būna įdomi kitiems, todėl remtis ja reikia saikingai. Įspūdžių aprašinėjimas ar prisiminimų atgaivinimas popieriuje nėra tai, ką galima vadinti menine literatūra. Tai panašiau į epistolinį žanrą ar tikslų kokių nors nutikimų atpasakojimą. Ten nėra vietos vaizduotei, vien nuogi faktai, detalus įvykių perteikimas. Tokių knygų dabar pilnos knygynų lentynos ir tai daugiausia tremtinių ir politinių kalinių prisiminimai apie patirtas netektis, nuoskaudas, neteisybę. Tiesa, yra ir išimčių. Balys Sruoga, baisią nacių koncentracijos stovyklos kalinio patirtį įkinkęs į vaizduotės, ironijos ir sarkazmo vežimą, parašė lietuvių literatūros šedevrą „Dievų miškas“.
Ko gero, tai ir yra geriausias atsakymas apie patyrimo ir vaizduotės santykį literatūroje – jie lyg broliai dvyniai, kurie gali gyventi atskirai, bet geriausiai jaučiasi dviese.
Klausdamas, aišku, neatsitiktinai paminėjai du absoliučiai skirtingus rašytojus: Žemaitę ir Umberto’ą Eco. Tam tikru požiūriu juos galime vertinti kaip priešingus polius. Žemaitė rašyti pradėjo įžengusi į šeštą dešimtį, U. Eco savo pirmąjį romaną parašė beveik penkiasdešimties. Taigi, abu su galingu patirties užtaisu, bet visiškai vienas į kitą nepanašūs. Žemaitė siužetų ir personažų turėjo per akis. Ji puikiai pažino to meto lietuvišką kaimą, jo buitį, žmones ir visa tai be jokio gailesčio išdėjo ant popieriaus. U. Eco, atvirkščiai, viską reikėjo „išspausti iš savęs“. Būdamas semiotikos profesorius, savo tekstuose taip giliai „kasė“ link prasmės, kad daugelyje vietų be specialaus išsilavinimo ar net paaiškinimų neįmanoma suprasti, apie ką kalbama. Stengdamasis išsivaduoti iš tradicinių raiškos kanonų, jis vargiai galėjo remtis jutimine patirtimi – viskas išprotauta, išvilkta iš giliausių mąstymo podėlių ir, lyg moters plaukų kasa, supinta su tūkstantmete žmonijos patirtimi.
Abu jie įrodo, kad rašyti galima pradėti ir vyresniame amžiuje, kad patirtis ir vaizduotė tik papildo vienas kitą, tada tekstas būna daug gilesnis, grakštesnis ir patrauklesnis.
Pats kaip prozininkas debiutavau vėlokai, t. y. vėlai išleidau pirmą romaną, tačiau rašyti pradėjau anksti. Jaunystėje, tarnaudamas sovietiniame kariniame laivyne, trejus metus plaukiojau povandeniniais laivais. Vadinamieji autonominiai reisai trukdavo pusmetį ir ilgiau. Po vandeniu tylu, ramu, tik labai karšta. Budėdamas naktimis, kai visa įgula miega, iš neturėjimo ką veikti pradėjau į storą „kontorinę knygą“ rašyti apsakymus. Prirašiau, jei atmintis neapgauna, penkiasdešimt tris, bet viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Mano kūryba buvo konfiskuota ir kažkur išsiųsta aiškintis, kas ten prirašyta, o patį kaip reikiant iškvotė. Tos „knygos“, nors prašiau ją grąžinti, daugiau nebemačiau. Sovietiniams politiniams vadams net kažką nesuprantama kalba rašantis jūreivėlis buvo potencialus išdavikas. Gal manė, kad užsirašinėju kokias nors paslaptis, kurias paskui perduosiu gausiems sovietinės valstybės priešams. Apskritai jie rašančių nemėgo, mylėjo skaitančius Lenino raštus ir partijos suvažiavimų medžiagą. Bet tokių buvo nedaug.
Dar ir dabar prisimenu tuos laikus ir beveik viską, kas vėliau buvo. O tas vietas, kurias primiršau, prifarširuoju tokiais vaizduotės vaisiais, kad ilgainiui net pats pradedu tikėti, kad viskas taip ir buvo.
– Mokeisi viename kurse (psichologijos specialybė) su dabar žinomais rašytojais Sauliumi Tomu Kondrotu ir Liutauru Degėsiu. Ar mėginai suvirškinti jų stilistiką, formuodamas būsimą kūrybinį braižą? Apskritai kokie autoriai (nebūtinai lietuvių) labiausiai krito į širdį ir, be abejo, viena ar kita forma išsilydė Tavo kūrybos katile?
– Tai buvo trečioji Vilniaus universiteto psichologų laida, beje, labai vykusi, davusi Lietuvai žinomų psichoterapeutų, profesorių, rašytojų, visuomenės veikėjų.
S. T. Kondrotas ir L. Degėsys į universitetą įstojo jau pasižymėję moksleivių spaudoje, abu perspektyvūs – vienas prozininkas, kitas poetas. Anuomet ką nors atspausdinti, kad ir tame pačiame „Moksleivyje“, buvo neįtikėtina sėkmė. Abu jie ten buvo rašę, netgi kažkokius konkursus laimėję. Ta „literatūrinė patirtis“ juos ir išskyrė iš mūsų kurso, darė savotiška vizitine kortele. Tiesa, ir kiti bendrakursiai buvo ne „nuo plūgo“, tad susiformavo visiškai padori kompanija, kuriai užteko laiko ne tik studijoms, bet ir tam, kas jas daro neužmirštamas. O ir dėstė mums neeilinės asmenybės: prof. Alfonsas Gučas, Albinas Bagdonas, Romanas Plečkaitis, Bronius Genzelis, Krescencijus Stoškus, Romualdas Ozolas, Arvydas Šliogeris, Antanas Danielius, Kristina Rickevičiūtė... Aplinkui nuolat sukinėjosi tuo metu jau garsūs poetai Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis, pradedantys rašytojai Vytautas Rubavičius, Romas Daugirdas, Ričardas Gavelis, Antanas A. Jonynas. Pastarasis taip pritapo prie mūsų kurso, jog kai kurie dėstytojai manė, kad jis taip pat studijuoja psichologiją. Trumpai kalbant, aplinka buvo persisunkusi psichologija, filosofija ir literatūra. Visi buvome jauni, nepripažinome autoritetų, žavėjomės draudžiamais dalykais, gerdavome pigų vyną (brangaus tada nebuvo), mylėjome moteris ir pasaulis atrodė visai neblogas.
Pirmoji S. T. Kondroto knyga „Pasaulis be ribų“ pasirodė 1977 metais, kai jau buvome baigę studijas. Be abejo, tai buvo kažkas neįprasta, negirdėta, draskė susigulėjusį požiūrį ne tik į literatūrą, bet ir į gyvenimą. Lyg akys atsivėrė, išsiplėtė pasaulis, atsidarė erdvės, kurias buvo galima užpildyti neįprastais, nestandartiniais žodžiais, vaizdiniais, įvykiais, šokiruojančiais poelgiais, įdomiais žmonėmis, nesikamuojančiais dėl darbo normų vykdymo, buities sunkumų, nesidžiaugiančiais kokio nors komunistų suvažiavimo nutarimais. Tačiau tai nebuvo fantastika, tai buvo gyvenimas, kurį gyvenome patys to nežinodami.
Kartelės jis nenuleido ir vėlesniuose savo kūriniuose. „Žalčio žvilgsnis“, „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, be abejo, darė įtaką ne tik rašantiems, bet ir apskritai plėtė supratimą apie literatūrą, jos vaidmenį žmonių sąmonei. Beveik tuo pat metu pasirodę Gabrielio García Márquezo romanų vertimai į lietuvių kalbą tik sustiprino, įtvirtino tą realiai pojūčiais suvokiamo pasaulio magiškumą.
L. Degėsys debiutavo, rodos, 1967 metais ir iki šiol išliko produktyvus ne tik kaip poetas, bet ir kaip publicistas bei filosofas. Gausaus jo žodyno su stipriu ironijos prieskoniu sunku buvo nepastebėti tiek kasdieniame bendravime, tiek tada dar retai spausdinamuose jo eilėraščiuose. Eruditas, visada elegantiškas, bet kartu ir kandus, apie save jis skleidė kažkokią keistą melancholiją, jausmą, kad netrukus atsitiks kažkas nepaprasta. Tas jo nesąmoningai reflektuojamas būties tąsumas labai ryškiai matyti ir kūryboje. Nors pirmąją knygą „Žalias paukštis“ išleido tik 1984 metais, vėliau jo bibliografija pildėsi vis ryškesniais, brandesniais poetiniais tekstais. „Iš niekur“, „Miego gėlės“, „Rugsėjo žvaigždė“ – tai poezijos knygos, leidžiančios jį vertinti kaip vieną savičiausių ir skaitomiausių Lietuvos poetų, pagal kurio eiles kuriamos dainos. Baugus, bet kartu ir žavintis, per melancholijos ūką vos apčiuopiamas artėjančios netekties jausmas – nuolatinis jo eilėraščių keleivis – užkrečia skaitytoją, įvelia į keistą laiko tėkmę, kur rūkuose skęsta mūsų sielos, kur pasaulis toks keistas ir baugiai trapus.
Sunku pasakyti, kiek S. T. Kondroto ar L. Degėsio yra mano knygose. Be abejo, yra, nes tai, kas tave veikė jaunystėje, išlieka visą likusį gyvenimą vienaip ar kitaip, dažnai to net nesuvokiant, veikia jausmus, emocijas, raiškos būdus, elgesį apskritai. Gal dėl to, kai šiandien kartais perskaitinėju jų kūrinius, prisimenu anuos laikus, kada lengvas melancholijos šešėlis gaubė mūsų gyvenimą, o pasaulis neturėjo ribų.
Neturiu savo skaitytų knygų autorių reitingo, negaliu pasakyti, kas yra tas „pats pačiausias“, nepamainomas ir nepakartojamas. Tačiau kai pagalvoju, ką gero ir reikšmingo esu perskaitęs, nevalingai iš atminties išplaukia kelios ne tik literatūriniame pasaulyje garsios pavardės: Antonas Čechovas, G. García Már-quezas, Mario Vargas Llosa, Friedrichas Nietzsche, Trumanas Capote, Kurtas Vonnegutas, Ernestas Hemingway’us, J. D. Salingeris, Berickas Travenas, Erichas Maria Remarque’as, Jaroslavas Hašekas...
Dabar, kai tai parašiau, toptelėjo mintis – kokią vieną knygą pasiimčiau į negyvenamą salą? Vis dėlto tai būtų G. García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“.
– Dar iki debiuto išleidai keletą publicistikos knygų. Dalis spausdintų opusų galėtų pretenduoti į meninės apybraižos statusą. Deja, šis žanras (sovietmečiu Rašytojų sąjungoje net buvo tokia sekcija) po Atgimimo tarsi numirė. Tiesa, dabar kartais maskuojasi esė apdarais (niekas nežino, kas tai yra). Ar publicistinė mankšta Tau padėjo, pasukus į prozą, ar pančiojo kojas žurnalistiniais stereotipais (dalis rašytojų yra prakeikę žurnalistinį jungą)?
– Gerą dešimtmetį rašiau publicistiką į įvairius Lietuvos leidinius. Vėliau nedidelę jų dalį sudėjau į dvi knygas. Neslėpsiu, tai buvo daugiau dėl rinkimų į Seimą, tad tie publicistiniai rinkiniai ramesnėje aplinkoje būtų tapę gerokai brandesni ir solidesni.
Tačiau rašyti publicistiką man patiko. Gal kad buvo toks laikotarpis, kai gyvenimo realijos „lipo prie popieriaus“, gal dėl to, kad jaučiau užsidegimą kelti į viešumą visą tuometinę absurdo filosofiją, norėjosi paironizuoti, paeksperimentuoti. Dabar, prabėgus dviem dešimtmečiams, vis tik į galvą skverbiasi supratimas, kad vakarais „džiūvau“ prie rašomojo stalo dėl to, kad už tą rašymą gerai mokėjo. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad pusmetį neturėdamas darbo visai gerai gyvenau vien iš rašymo. Kai kurie mano publicistiniai rašiniai tikrai buvo vykę. Mėgau užkabinti ne tik aštrią temą, bet ir parinkti jai originalų, dažnai su stipriu ironijos ir sarkazmo prieskoniu vaizdavimo būdą. Taip pamažu kaupėsi patirtis, faktai, istorijos, kurių dalį vėliau galėjau perkelti į romanus.
Publicistika dar gyva, bet spauda ja taip perkrauta, kad visa tai tapo paprastu kasdieniu ir neįpareigojančiu skaitalu. Vieni rašo, kiti paskaito, tuo viskas ir baigiasi! Jokios reakcijos, tik tinklalapiuose pagiežingajai tautos daliai, lyg šunims išėdų, pažeriama abejotinos vertės informacija tulžiai išlieti. Ir tai neblogai, vis šiokia tokia psichoterapijos priemonė, palengvinanti darbą psichiatrams.
Taigi publicistika ar meninė apybraiža niekur nedingo, paprasčiausiai ji prarado savo pirmapradę paskirtį ir merdėja. Kaip parodijos, feljetonai, apsakymai, novelės... Ko gero, dėl to ir atsirado viską apibendrinantis žanras, pavadintas „esė“. Beje, už esė yra skiriama net Nacionalinė premija ir žemesnio rango laurai. Ko gero, tai yra natūralus, paties gyvenimo diktuojamas literatūros raidos procesas.
Žinau, kad yra rašytojų, keikiančių savo žurnalistinę praeitį. Dažniausiai taip yra dėl to, kad rašydamas periodikai esi stipriai įsipareigojęs. Juk nenusiųsi straipsnio redaktoriui penktadienį, kai jis turėjo būti įdėtas į ketvirtadienio numerį. Štai tas jungas, būtinybė pateikti užbaigtą produktą nustatytą dieną, nustatytą valandą labiausiai ir veikia nervus. Juk kartais rankos nekyla rašyti, nėra ūpo, spaudžia kiti reikalai, pagaliau ligos. O tu trūks plyš privalai! Be abejo, tai juodoji rašymo spaudai pusė.
Tačiau yra ir šviesioji. Visų pirma, labai drausmina, nes nori nenori verčia sėsti prie rašomojo stalo, o tai rašančiajam nėra toks paprastas dalykas. Be to, ši publicistinė mankšta išmoko parinkti tinkamus žodžius, taupiai reikšti mintis, nenukrypti nuo temos, nenuvažiuoti į lankas, o svarbiausia – matyti gyvenimą daugiaprasmį ir daugiasluoksnį. To niekada nepajusi užsidaręs tarp keturių sienų ir nuo ryto iki vėlumos ant popieriaus ar kompiuterio ekrane dėliodamas žodžius. Man tai visada buvo svarbiau už prievartinę žurnalistinę priedermę, taip nemaloniai nuteikiančią daugelį rašytojų.
Kaip tai veikia rašymo stilių – atskiras klausimas. Tačiau prisiminkime istoriją, juk daug žymių ir mažiau žymių rašytojų bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. E. Hemingway’us, G. García Márquezas, Francois Mauriacas, M. V. Llosa, Rudyardas Kiplingas, Gilbertas Chestertonas, Ray’us Bradbury’is, daugybė kitų, taip pat lietuvių rašytojai (Sigitas Parulskis, Juozas Erlickas, Vytautas Rubavičius, L. Degėsys, Vytautas Račickas etc.) yra rašę arba net iki šiol rašo spaudai. Aišku, tai paveikė jų stilių, reikėjo priprasti kitaip vertinti gyvenimą, atsikratyti daugybės žurnalistinių klišių, tačiau vienareikšmiškai teigti, kad jei jie nebūtų ragavę publicisto duonos, jų kūryba būtų buvusi geresnė, nedrįsčiau.
– Tavo pirmas romanas „Po saule keičiasi tik laikas“ neretai pavadinamas erotiniu. Manau, po R. Gavelio knygos „Vilniaus pokeris“ erotikos fronte kuo nors nustebinti nelengva. Jei Tavo romaną pavadinčiau kokteiliu, kiek jo skonį (o gal svaigulį) lemia erotika? Ir apskritai – kuo ji Tau svarbi?
– „Po saule keičiasi tik laikas“ nėra erotinis romanas. Tai istorijos, įvykiai, nutikimai, realiai vykę ir daugiau ar mažiau žinomi. Kai kurių veikėjų vardai ir pavardės šiek tiek transformuotos, kitų – originalios. Erotikos ten yra, tačiau ji tik priemonė žmonių vitališkumui atskleisti, parodyti, kokią didelę galią ji turi žmonių gyvenimui, kaip gali būti visa ko kūrėja ir tuo pat metu negailestinga griovėja. Žmogų valdo daugybė jėgų, su vienomis jis nesunkiai susitvarko, kitoms įveikti reikalinga titaniška valia, nors dažniausiai ir ji yra bejėgė. Galvoje turiu erotiką, t. y. tą žmonių gyvenimo sluoksnį, kuris lietuvių literatūroje iki šiol yra ir „terra incognita“, ir „tabula rasa“ kartu paėmus. O juk erotika yra lyg konstanta, kuri nuo amžių amžinųjų nekito, taip užtikrindama žmonijos išlikimą, populiacijos atstatymą po karų, marų, genocidų ir gamtinių katastrofų. Nesunku įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei staiga vyrai nustotų domėtis moterimis, o jos – vyrais. Tačiau ta gamtos sukurta ir jos po devyniais užraktais saugoma paslaptis, kad ir kaip keista, visiškai nedomina lietuvių rašytojų. Maža to, jei kas nors kur nors kiek aiškiau apie tai pradeda kalbėti, tokį išsišokėlį tuojau pat pradeda nirtulingai atakuoti visas Lietuvos davatkynas, iki šiol šventai tikintis nekaltu prasidėjimu.
Iki dabar negaliu suprasti, kodėl lietuvių skaitytojai taip neigiamai reaguoja perskaitę kiek atviresnę erotinę sceną. Štai skaito apie žiauriausias ir kruviniausias žudynes, kraujo upes, ištaškytas žmogaus smegenis, ant medžių pakibusias žarnas, protu nesuvokiamą žiaurumą, ir nieko – nei pyksta, nei širsta ar kaip nors kitaip rašytojo pusėn žaibus svaido. Tačiau užtenka atversti puslapį, kur kiek atviriau aprašoma tai, kas labai žmogiška, natūralu, dėl ko ne žūsta, bet gimsta vaikai, žiūrėk, ir paleidžia gerklę: „Ką jis čia visokį brudą rašo, kaip taip galima, kur žiūri leidėjai!“
Dėl to ir esame tokia negausi tauta, nes niekaip neišsivaduojame iš apsimestinio dorovingumo, paradinio santūrumo, vaidilučių sindromo ir provincialaus davatkiškumo. Suprantama, tam reikia laiko ir... saiko. Jei literatūra bus pritvinkusi vien erotika ir dar prifarširuota markizo de Sade’o plunksnos vertų scenų, vargu ar bus pozityvu. Bet vėl prisiminkime istoriją. Juk niekas nesmerkia japonų literatūros klasiko Yasunario Kawabatos, italų rašytojo Alberto Moravios, prancūzo Guy de Maupassant’o už tai, kad jų visos kūrybos leitmotyvas buvo seksas, arba Gustave’o Flaubert’o už jo romaną „Jausmų ugdymas“. Erotiką ir seksą, kaip neatskiriamą žmogaus gyvenimo dalį, atvirai ir be didelių skrupulų eksploatuoja ir šiuolaikiniai pasaulinio garso rašytojai, tokie kaip G. García Márquezas, Johnas Irvingas, Michelis Houellebecq’as, o kraujomaišos scenų netrūksta ir skandinavų detektyvinėje literatūroje.
Tai, kas yra mano romanuose, – jokia naujovė ar išradimas, o tik bandymas vaizduoti gyvenimą nuplėšiant nuo herojų sterilaus dorovingumo kaukes, priminti, kad po saule turi keistis ne tik laikas, bet ir mes, mūsų santykis su savimi ir aplinka. Tai yra labai svarbu, nes jei žmonės net giliausią savianalizės akimirką neišgali sau prisipažinti esą tokie, kokie yra, vargu ar iš tokios visuomenės galima tikėtis natūralumo, atvirumo, jautrumo ir kitų savybių, apibūdinančių ją kaip dvasiškai sveiką ir emociškai stabilią.
Tai pastebėjau dar tada, kai dirbau psichoneurologiniame dispanseryje ir šeiminių santykių kabinete. Tada visus psichinius ir nervinius negalavimus gydydavo vaistais. Kalbantis su ligoniais, ypač su moterimis, pastebėjau, kad jų depresija, nemiga, galvos skausmai, nusivylimas gyvenimu dažnai neturi nieko bendra su somatiniais negalavimais. Kur kas didesnę įtaką daro nenusisekęs asmeninis ar šeiminis gyvenimas, nulemtas nevykusios seksualinės patirties. Tai ir susigalvoti neįtikėtini seksualiniai tabu, anorgazmija, lytinių santykių baimė, dalinė ar visiška impotencija, nemylimas vyras arba žmona, užslėptų norų ir geismų nepatenkinimas... Buvo keista sužinoti, kad net silpnas natūralus prakaito kvapas intymų gyvenimą gali paversti pragaru, tad ką sakyti apie kitus bala žino kokiose pasąmonės gelmėse nugramzdintus, bet kartais į paviršių išropojančius demonus. Ir tai buvo beprotiškai įdomu, formavo požiūrį į žmones, į visuomenę, pagaliau į visą gyvenimą.
Apie ką ir kaip rašyti, autorius pasirenka pats. R. Gavelio romanuose sekso pakanka, tačiau nemanau, kad ten viskas pasakyta. Tai tas pats, kas teigti, kad nebereikia rašyti apie meilę, nes apie ją jau viskas išsakyta. Erotikos nevengė ir Jurga Ivanauskaitė, Vytenis Rožukas, sovietmečiu prasprūdo Jono Mačiu-kevičiaus „Bučiuoju Žalį“. Ko gero, tai ir viskas. Atrodo, lietuvių rašytojams kur kas maloniau aprašinėti, kaip už gimtojo sodžiaus leidžiasi saulė arba kaip darbininkas kieme kala vaikams dėžę smėliui, nei pasigilinti į didžiausią žmonijos paslaptį – kodėl mus taip traukia vieną prie kito, kodėl dėl tos nelemtos erotikos žmonės pameta galvas, griauna savo ir kitų gyvenimus, daro didžiausias kvailystes, kodėl ji taip suriša žmones, kad aplinkinis pasaulis jiems nustoja egzistuoti?
Ir iš tiesų – kodėl?
– Esi kilęs iš Šiaurės rytų Lietuvos, kur nėra didesnių miestų. Tavo pirmojo romano uostamiestis (aišku, Klaipėda) keistai primena provincijos miestelį. Ar sąmoningai redukavai Klaipėdą, ar taip išėjo nevalingai – per daug į kraują įsigėrė vaikystės ir paauglystės įspūdžiai?
– Biržai yra mano tėviškė. Iš ten ir tėvas, motina nuo Molėtų. Tad aukštaitiškumas – gana laisvas, linksmas ir neskausmingas santykis su gyvenimu – mano kraujyje nuo vaikystės. Senstant daugumai žmonių vaikystės ir jaunystės prisiminimai atrodo svarbesni, malonesni, teisingesni. Paradoksas, bet taip ir yra! Visa kita, kas vyksta po jaunystės, yra lyg prasto romano skaitymas įsivaizduojant, kad skaitai šedevrą. Vaikystė ir jaunystė nemeluoja. Todėl suprantama, kad prie jos nesąmoningai traukia, nors ji buvo skurdi, valgis prastas, kambaryje greitai atvėsdavo krosnis, turėjai vienerias kelnes, batus apsiaudavai tik rudeniui atėjus, o mokykla buvo už penkių kilometrų.
Atrodo, kaip visas tas nepriteklius ir vargas gali traukti, žadinti gražius prisiminimus, juk vėliau gyvenime buvo kur kas malonesnių dalykų nei klampojimas per purvynus į mokyklą, rankomis prilaikant smunkančias kelnes. Tačiau traukia, gal dėl beprotiško vaikystės vitališkumo, noro viską pažinti ir išbandyti, gal todėl, kad žinojai, jog tave tikrai myli, o namuose visada laukia. Subrendęs viso to netenki, suvoki, kad esi kitoks, nei buvai vakar, ir jau niekada toks nebebūsi. Dabar pats stebiesi nežabotu savo vaikų smalsumu, neramiai lauki jų grįžtančių namo. Kasdienybė graužia viską, vis daugiau laiko reikia skirti pinigams, daiktams, rūpintis karjera. Žiūrėk, neseniai buvai eilinis, o va – jau vedėjas, narys ar net deputatas. Deja, tai tavo viduje jau nieko nebekeičia, viskas, kas buvo geriausia, praėjo, dabar beliko peštis dėl idėjų, koncepcijų, postų, gadinti sau ir kitiems sveikatą... Ilgainiui visa tai taip įtraukia, kad bet koks sielos virptelėjimas tampa švente, kuria, deja, džiaugtis jau nebemoki.
Štai dėl ko toks pasąmoningas sugrįžimas į vaikystės vietas yra atgaiva, savotiškas atsipalaidavimas, bet kartu ir graudus priminimas, žinant, kad tai niekada nebepasikartos. Tik parašęs romaną supratau, kad miestas, kuriame gyvena mano herojai, yra lyg G. García Márquezo Mokondas. Miestas, kurio nėra, nebuvo ir niekada nebus, nes tai kartu yra mano vaikystės Biržai, su mokyklos draugais ir neužmirštamais kaimynais, taip pat ir jaunystės Vilnius, pripildytas paslaptingų potyrių, meilės ir erotikos, pagaliau Klaipėda, kur pradėjau savo materialiąją gyvenimo dalį, iš paskutiniųjų stengdamasis neišbarstyti to, ką pavyko atsinešti iš vaikystės ir jaunystės.
Prisiminimai veikia, jaudina, bet kartu ir įpareigoja. Baigęs rašyti romaną pasijutau lyg atidavęs duoklę miestams, kurie kūrė mane, kur iki šiol jų gatvėse ir soduose ilsisi mano prisiminimai, kurių iš atminties neištrins jokia kita patirtis.
– Tavo trečioji knyga „Plepalai, arba Gyvenimo keistenybės“ rodo polinkį trumpoms įžvalgoms. Mano galva, čia Tu savotiškai inventorizuoji metafizinius segmentus, kurie ir sudaro Tavo abiejų romanų užslėptą (nematomą) bazę. Tarsi pademonstruoji skaitytojui savo mąstymo virtuvę. Ar sutinki su tokiu vertinimu? Tik neatsakyk vienu žodžiu ir pamėgink painterpretuoti šių tekstų galbūt papildomas prasmes.
– Kartais parašai daugiau, nei pats galvoji parašęs. Ir nenuostabu, juk net materialūs dalykai yra daugiaprasmiai, tad ką kalbėti, kai patenki į moralinių ar etinių santykių lauką. Štai čia, priklausomai nuo skaitytojo patirties bei nusiteikimo, ir išlenda tai, apie ką rašydamas neturėjai supratimo. Kad ir ta pati erotika. Vienas skaitydamas be jos daugiau nieko ir nenori, jam kuo daugiau atviro intymumo, sekso, tuo gražiau. Kitiems svarbu, ką tuo norėta pasakyti, kaip tai veikia herojų likimus, kaip padeda atskleisti kūrinio prasmę. Todėl nenuostabu, kad įdėmesni skaitytojai atranda, jog tos erotinės scenos skirtos ne šokiruoti, o parodyti, koks žmogus vienišas ir silpnas, koks trapus jo pasaulis ir kokia didelė mirties baimė. Būtent mirties baimė, nes seksą ir mirtį jungia nepertraukiami saitai, lygiai tokie, kokie sieja gimimą ir mirtį.
Jei skaitydami romaną seksą suprantame tiesiogiai, o tuos „mažmožius“ praleidžiame, tai bet kokį rašinį, kur yra šiek tiek intymumo, galime drąsiai vertinti kaip erotinį. Čia ir išlenda tų mažmožių, arba smulkmenų, svarba. Ar nekeista, kad mes lengvai susitariame dėl esminių, pamatinių dalykų, o dėl smulkmenų pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles. Jos ir yra tie akmenėliai, kurie apverčia didelių ir teisingų prasmių prikrautą vežimą. Todėl santykis su smulkmenomis, požiūris į jas nulemia mūsų gyvenimo kokybę, daro mus laimingus arba niurzgančius.
Rašydamas „Vienišų moterų meilę“ stengiausi apeiti esmines žmogaus būties problemas, galvojau apsiriboti paprasta žmonių santykių analize, pats sau išsiaiškinti, ką gyvenime lemia tai, kas įvyksta ne laiku, ne vietoje ir ne tarp tų žmonių, kaip likimas suvelia ir komplikuoja tikrai gerų žmonių gyvenimą vien dėl to, kad jų santykiai su esminiais dalykais buvo pernelyg liberalūs, dėl ko atsitiktiniai dalykai ir smulkmenos ilgainiui jiems pavirto neišsprendžiamomis problemomis. „Vienišų moterų meilė“ yra romanas apie smulkmenas, iš kurių glėbio veikėjai pradžioje išsivaduoti nenori, o paskui, kad ir kaip stengiasi, nebegali. Smulkmenos lyg upė, pradžioje rami, vėliau vis sraunesnė, kol galų gale pasiglemžia juos ir pasiutišku greičiu neša per gyvenimą, nepalikdama jokių šansų išbristi į krantą.
Rašydamas tą romaną, netikėtai pats sau pradėjau užsirašinėti visokias smulkmenas ir mažmožius, sukeltus minčių, dėliojant knygos herojų likimus. Buvo įdomu! Kas yra kaltės našta, kodėl kankindamiesi dėl jos vis dėlto nenustojame kartoti tų pačių klaidų? Kodėl fiziškai traukia prie tų žmonių, prie kurių liestis moralės normos griežtai draudžia? Jei vienatvė tokia liūdna, kodėl ji taip masina žmones? Koks laimės ir saiko ryšys, kodėl žmonės, siekdami laimės, tą saiką praranda?..
Tokio rašymo smagumas yra bandyti sugretinti, palyginti, išteisinti arba pasmerkti tai, ką mes kasdien darome, dėl ko retai susimąstome, kas mums atrodo a priori aišku ir nesvarstytina. Tačiau taip nėra, žmonės, nors ir labai stengiasi, anot F. Nietsche’s, „pusę gyvenimo nugyvena nuosmukyje“, ir net nenujausdami bando tą „nuosmukį“ pateisinti tiek prieš kitus, tiek patys sau. Tą natūralią, iš prigimties plaukiančią „žmogiškąją nedorą“ stengiamasi maskuoti arba net paversti dora. Toks elgesys yra apkabinėjamas visokiais simboliais, papročiais, tradicijomis, ritualais, apauginamas įstatymais, apkarstomas daiktais, galiausiai filosofiškai įprasminamas.
Sakyčiau, bandymai įlįsti į gyvenimo užkulisius ir yra tai, ką pats pavadinai „užslėpta romanų baze“, o „Plepalai“ atsirado iš noro tą gyvenimo metafiziką išgryninti, pačiam sau ir kitiems padaryti aiškesnę ir paprastesnę. Surinkau visus užrašus, sumaišiau, kaip kortuotojai maišo kortas, ir padariau kažką panašaus į gyvenimą – sujauktą, sulankstytą, nesušukuotą, kada nežinai, kas bus rytoj, po mėnesio, po metų, kada apskritai nesupranti, dėl ko gyveni.
– Ar gali nors puse lūpų prasitarti apie būsimą knygą? Atleisk, kad laužau nerašytą rašytojų nuostatą.
– Pernai parašiau „Kitokių žmonių miestą“, todėl dabar suku galvą, kuo užsiimti. Mąsčiau apie politinį romaną, bet po keliolikos puslapių supratau, kad dar ankstoka, daug konkrečių dalykų nepalieka vietos vaizduotei. Tada griebiausi istorijų iš klaipėdietiško gyvenimo. Lyg ir nieko, tačiau įstrigau maždaug ties penkiasdešimtu puslapiu ir užmečiau. Atėjo vasara, prasidėjo darbai sodyboje, suvažiavo anūkai... Trumpai sakant, prastam šokėjui ir „tie dalykai“ trukdo. Dabar laukiu rudens – ateis ramesnis metas, ką nors sugalvosiu.