Kultūros akcentai
Meksikos poetas Mario Bojórquezas šiemet viešėjo Lietuvoje – jis buvo kviestinis 2016 m. „Poezijos pavasario“ svečias. Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą festivalio konferencijoje „Poezija kaip (savi)destrukcijos forma“.
Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė
Šiuolaikinė Lotynų Amerikos poezija – dalis daugybės diskursų, kuriuose stengiamasi įkūnyti technologinių procesų greitį ir tuo pat metu spręsti tapatybės krizę. Vis dėlto ši poezija nepasižymi aiškiais estetiniais principais. Bandymai išgauti šiokį tokį stiliaus vientisumą susikerta, taip kuriasi įvairių tendencijų mišinys, kur tai, kas kasdieniška, ir tai, kas konceptualu, tai, kas priskirtina avangardui, ir tai, kas susiję su populiariąja kultūra, susilieja viename eilėraštyje, kad ir kiek būtų teorinių diskusijų apie eksperimentavimo ir rizikos ar klasikinių formų ir kai kurių populiariosios kultūros elementų atgaivinimo relevantiškumą.
Šiame kontekste ypatingasis šiuolaikinis žmogus, naudodamasis informacinių technologijų resursais, sugebėjo susikurti kelias paralelias tapatybes. Jis įeina į virtualaus pasaulio realybę tapęs individu, talpinančiu savyje ištisą bendruomenę, ir kuria ryšius su kitais, tokiais pat nepanašiais į asmens tapatybės kortelės turėtojus. Vienišas šiuolaikinis žmogus dalijasi profiliu to asmens, kuriuo norėtų būti, sutikdamas priimti kitų susikurtuosius, o šie lygiagretūs gyvenimai galiausiai apibrėžia veidą, labiausiai atitinkantį kuklaus piliečio svajones.
Kaip tik dėl to technologijos, o labiausiai – susijusios su informacija, leidžia vartotojui nuolat palaikyti ryšį su jį dominančiomis bendruomenėmis. Turėdami po ranka reikalingus elektroninius prietaisus, kai kurie žmonės gyvena virtualioje visatoje: ten įsimyli, reiškia nuomonę ir ja dalijasi, laisvai kuria tokią asmenybę, kokia norėtų būti. Šios virtualios bendruomenės keičiasi nuosavybe ir paslaugomis anksčiau niekad nematytu greičiu. Kartais internetinės daũgumos viršija bet kokį įsivaizduojamą susitikimą ir netgi gali formuoti nuomones, kurios paveiktų valdžios aparato ar finansų sistemos veiklą. Yra tokių žmonių, kurie sutrauko savo aplinkos socialinius tinklus ir kuria kuo stipresnius ryšius su tais, su kuriais yra siejami virtualios draugystės. Viena tokių sistemų leidžia iš nustatyto simbolių skaičiaus akimirksniu sukurti frazę, kuri bus matoma kitiems vartotojams, taip pat ja bus galima dalytis su įvairiomis virtualiomis bendruomenėmis.
Toks yra naujas būdas ryšiams kurti. Pati industrija dabar priklauso nuo pasaulinės prekybos rinkos bangavimo; joje veikia finansinis spaudimas, galintis akimirksniu sugriauti didelius ekonominius sektorius, tačiau tuo pat metu įmanoma bet kokį produktą pristatyti į bet kurią vietą rekordiniu greičiu. Dirbama žemė augina nematytų rūšių grūdus ir daržoves, kurie bus parduodami tolimose šalyse. Demokratinės sistemos su kiekviena diena vis daugiau priklauso nuo ekonominių imperatyvų, o švietimas ir gydymas tapo nesutarimų dėl socialinės apsaugos pagrindu.
Ką gali padaryti poezija, susidūrusi su neviltimi ir neužtikrintumu? Kam apskritai reikia poetų netikrumo laikais, kai technologiniai procesai neįsivaizduojamu greičiu vejasi vieni kitus, kai žlunga finansų sistemos, o tapatybė virsta daugialype būtimi? Neturėdama vienodų estetinių nuostatų, naujoji poezija bando atspindėti bauginantį šiuolaikinio gyvenimo tapsmą, virsmą susiskaidymu, perdirbimu, abejingumu.
Nuo antrosios dvidešimtojo amžiaus pusės iki dabar proza ir esė praturtinamos poetiniu skambesiu, tačiau poezija nukenčia nuo prozos įtakos. Verlibro dominavimas susilpnino jos išraišką ir eufoniją, o izosilabikos taikymas tapo netgi silpnumo ženklu. Tiesa, šiuolaikinę mūsų literatūrą domina ne forma. Atkartodama virtualius procesus, poezija tampa tuo literatūros žanru, kuris gali geriausiai dalyvauti naujausių technologijų vyksme, jos lankstumas ir preciziškumas geba lengvai įkūnyti simbolinę visatą, o stiliaus svarumas leidžia keliais žodžiais perteikti didžias reikšmes.
Vienas iš didžiausių poetinio rašymo iššūkių – kurti simbolines ir dvasines vertes, leidžiančias žmogui išsilaisvinti iš konkrečių aplinkybių, naudojantis laikinais elementais – pavargusiais žodžiais. Sukurti prašmatnius vaizduotės rūmus, nepriekaištingos inžinerijos labirintus, saulėtus kvapnių obuolių sodus iš reikšmės atplaišų, kalbos griuvėsių.
Šiuolaikinė poezija yra fragmentiška ir drauge visa apimanti, tokia pati kaip ir žmogaus gyvenama realybė. Kintantis mąstymas atspindi pramonės vystymosi procesus: galėsime pažinti tik visumos dalį, gamykloje sukursime tik nedidelį automobilio sistemos segmentą, tolimoje šalyje bus pagamintas kitas, o dar kitoje jie abu bus sujungti pagal bendrus veikimo dėsnius.
Dvasiniame, o ne formos lygmenyje (tiesa, nepretenduojančiame būti vieninteliu) slypi skirtingi būdai suprasti pasaulį. Reikėtų pridurti, kad šie įvairūs suvokimo keliai neturėtų virsti tiesioginiu atspindžiu, nuotrauka, jų funkcija veikiau yra perteikti dvasines būsenas, ryšius su aplinka, kalba, papročiais.
Ne forma domina dabartinį pasaulį, yra tinkamesnių ir patogesnių metodų išreikšti tai, ką suprantame kaip poeziją: esama tokių neniekintinų kūrybos galimybių kaip vaizdo įrašai, multimedija ar performansas. Tačiau manome, kad poezija iki šiol yra geriausias būdas: itin koncentruotas, tobuliausiai tinkamas tiksliai perteikti didį mąstymą ir tauriausius jausmus.
Šis rašymas iš esmės atskleidžia padriką neišbaigtų objektų diskursyvumą, sugriautas mūsų mintis atminties statiniuose, didžius jausmus, sunaikintus slenkančio laiko ir papročių korozijos, kur kiekvienas žodis tampa viso labo sausomis išspaudomis, kuriose nebesama realybės, ąsočiu, kuriame tik nuosėdos, likusios iš mūsų pilnatvės. Geriame savo kapučiną be kofeino su pienu be laktozės, sal dindami jį sacharozės pakaitalu.
Gyvenimo vaizdinys yra fragmentiškas ir drauge visa apimantis. Fragmen-tiškas, nes galime atpažinti tik realybės skiautes, nesuvokiamas dalis didžiulio priežasčių ir pasekmių audinio, lemiančio pasaulio intensyvumą. Visa apimantis, nes iš tokio tarpusavyje nesusijusių įvykių tinklo galima sukurti diskursą apie gyvenimą, o iš šios suskaidytos pasaulio visumos veikiausiai galėtume bent jau iš dalies suprasti savo vaidmenį realiame gyvenime.
Tokios yra ir šiuolaikinės rašymo tendencijos. Vadinamieji dėmesio sutrikimai pirmuosiuose dabartinių vaikų kognityviniuose procesuose byloja apie naują būdą suprasti pasaulį. Smegenys priprato jungti įvairius suvokimo kelius, kelias dialogų, vykstančių tuo pat metu, linijas: sėdėdamas prie kompiuterio žmogus gali palaikyti tris ar keturis nepanašaus emocinio turinio virtualius pokalbius. Vienas jų bus liūdnas, kitas – jaudinantis, trečias – stebinantis. Visuose individas liks itin nuoširdus. Tuo pat metu, kai vyksta šie trys ar keturi pokalbiai, atsiliepiama telefonu, siunčiamos žinutės, skaitomos virtualios dienraščių versijos, atsisiunčiamas priedas su kvietimu į Kuenką Ekvadore, galiausiai, rašomas šis tekstas.
Modernioji poezija eina keliais, kuriuose esama daugialypio mąstymo sąmyšio, skaitmeninio vaizdo perdavimo greičio, amžinos ambivalentiškos jungties su virtualiu pasauliu. Dar nežinome, ar šis kelias teisingas, bet siūlome išbandyti, kviečiame mėginti susieti naują būdą jausti ir mąstyti su tuo, ką rašome. Dabar metas būti nepatenkintiems ir jausti iš naujo, jausti naujai, kitaip, vėl jausti. Mes neįsikibsime vienos formos, veikiau laikysimės mąstymo, kuris atribotų ir atmestų visa, kas svetima. Toks originalus suvokimas tikrai ras geriausią išraiškos būdą.
Žodis nuolaužos žaibiškai nukelia į tęstinumo stokojančią šiuolaikinę poeziją. Žmogus renka realybės fragmentus tam, kad atkurtų, atstatytų savojo nedalomo „aš“ visumą, iš anksto žinodamas, kad šis žūtbūtinis mėginimas sujungti nedideles daleles, idant gautų tapatybę, nebūtinai leis sukurti išbaigtą veidą, kuris įtvirtintų mūsų buvimą.
Šiuolaikinio žmogaus mėginimas savojo nedalomo „aš“ liekanose atrasti tvarką, kuri paaiškintų ir pateisintų jo buvimą, skatina poetinį aktą. Dabar kaip niekada jaučiamės dalininkais, neaprėpiamo laiko dalyviais. Laiko, kuris mus pralenkia ir tik tam tikromis aplinkybėmis pasirodo prieš akis tarsi padrika srovė, o joje matome, būdami įbaugintais liudininkais, kaip griūva, dūžta visos vertybės, kadaise leidusios mus vadinti žmonėmis.
Poetinis rašymas dalyvauja estetikų, kurios dabar pradeda vešėti, raidoje. Jos greitai ras tinkamus būdus sklisti, įtraukdamos ir industrinius procesus, pasaulinės komercijos raidą, paralelų kibernetikos pasaulį su jo virtualiais malonumais, migracijų ir jų metalingvistinių subproduktų triumfą, plastmasinius pinigus ir degraduojantį kapitalizmą, kurie mus paverčia labiau statistiniais vienetais nei tikrais žmonėmis.
Fragmentai kuria paradoksalias impresijas, paveikius oksimoronus. Šie stiliaus resursai galutiniame audinyje išgauna barokinę tekstūrą, kupiną šuolių, nelygumų, asimetrijos, leidžiančių mums, skaitytojams, liudyti šį anksčiau minėtą susiskaidymą kaip absoliučios reikšmės galimybę. Štai taip pasiekiama diskurso tobulumo. Gerbtinos, į baigtinumą neaspiruojančios estetinės pastan gos, kurios, remdamosios fragmentais, neįsiliejančiais į diskurso realybę, pasiekia tikslumo, brėždamos apytikrius kontūrus, kuriuos vėliau sujungia ir įtvirtina, ir taip leidžia kalbos duženoms, prasmės netekusiems žodžiams pakilti iš griuvėsių ir kurti naujas reikšmes, naują paveikų išsidėstymą.
Žodis nuolaužos mums kalba ir apie įvairias sunaikintos visumos daleles, apie atliekas, šlamštą, šukes, liekančias iš milžiniško pastato, apie duženų kontinentą, mūsų gyvenimą, šių dienų gyvenimą. Tokiu būdu poezija virsta priemone, leidžiančia sujungti visa, kas kadaise buvo mūsų, idant, sudėdami draugėn tuos kažkada nedalomus elementus, galėtume rasti bent jau numanomą išardytos esaties veidą.
Kokios bus įdomiausios šios naujos poezijos charakteristikos, nežinome, bet tikime, kad jos bus kupinos naujo leksikos greičio, metalingvistinio kalbos tyrimo, įvairių multimodališkų kalbų vartosenos, kiekvieną sykį klampesnio sintaksės dumblo.
Kitose kalbose ir kitose literatūrose vyksta procesai, panašūs į mūsiškius: ginčas tarp kalba paremtos poezijos, kuri pasiekia savo tobulumą ir išsemia kalbos galimybes, ir literatūros, mėginančios vėl pripildyti diskursą reikšmės, nepaliaujamai siekiančios atsakyti į klausimą apie būties prasmę. Laimei, talentingiausių poetų kūryboje šie du keliai geba susilieti, rizika ir nepriekaištinga technika perteikia slapčiausias reikšmes, atspindinčias žmogaus gyvenimo aplinkybes virpančios kasdienybės verpete.
Mąstau visa tai mažoje koplytėlėje Santa Marija Tonantzintloje, Puebloje, Meksike. Čia susirinko indėnai amatininkai, ketindami sukurti rojaus vaizdinį, vadovaudamiesi baroko stilistika. Jie patupdė angelus tarp kukurūzų ir pipirų, moliūgų ir ananasų, perėmė Europos estetinį diskursą ir pritaikė jį savo ypatingam pasaulio supratimui. Galbūt tai ir yra šiuolaikinės poezijos kelias: perimti ir pritaikyti savo naudai globalizuoto gyvenimo tėkmę, kurti prasmę, duoti bent menkiausius, mažus atsakymus į didžiulius klausimus, liudyti mūsų buvimą žemėje.