Recenzijos, anotacijos

 Antanas A. Jonynas, Algis Griškevičius. Vilnius. Upė teka apačioje . – Vilnius: Kultūros meniu, 2013.

2013 m. išėjusi trikalbė (aplanke knygos lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis po 38 p.) dviejų autorių rinktinė „Vilnius. Upė teka apačioje“ yra tik trumpas įvadas į Antano A. Jonyno poeziją ir Algio Griškevičiaus tapybą, tačiau abu menininkai poezijos bei tapybos dialogu pristato daugialypį santykį su Vilniumi ir kiekvienas savitai atskleidžia miesto genius loci (vietos dvasią), kuri taip pat nėra vientisa ir aiškiai užčiuopiama.

A. A. Jonyno ir A. Griškevičiaus dialogas itin monologinis, rodos, menininkai nesiekia susikalbėti, bet jiems svarbu parodyti savitus žvilgsnius į miestą, pateikti skirtingas galimybes miesto dvasiai užčiuopti. A. Griškevičius į miestą atsigręžia suskliaudęs išankstinį žinojimą ir matymą. Tapytojas jungia skirtingas erdves ir motyvus. Kaip jis pats interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ teigia: „Vienam paveikslui galiu pasirinkti Vilniaus motyvus iš visiškai skirtingų miesto dalių. Man svarbiausia – perteikti norimą atmosferą ir nuotaiką, o ne konkretų miesto vaizdą.“

A. Griškevičiaus Vilnius yra ir sugriuvęs, ir nuolat statomas, atstatomas, perstatomas. Jame susipina skirtingi laikai ir erdvės. Tai geriausiai atspindi paveikslas „Restauracija“. Čia pavaizduotos trys skirtingų namų sienos, kurios susijungia į vieną. Kairėje pusėje esantis namas sutvarkytas, turi langus, stogą, jame galima gyventi. Dešinėje pusėje esantis pastatas neturi stogo, langų, bet yra restauruojamas (matyti kopėčios, langų rėmai, palėpės konstrukcijos). Viduriniojo namo – tik siena, tačiau svarbu tai, kad iš šių trijų namų vienintelis langas, pro kurį kas nors matyti, yra kaip tik sugriuvusio namo. Nors paties namo nėra, tačiau svarbu, kad kaip tik likusioje sienoje šviečia vienintelis langas, pro kurį galima matyti dangų. Tai parodo, kad net ir griuvėsiuose esama gyvybės, o griuvėsiai – svarbi Vilniaus dalis. Daugybėje paveikslų galima matyti apgriuvusias sienas, buvusių statinių liekanas.

Dailininko kūriniuose svarbi miesto kaip veikėjo tema. Rinktinėje vos keli paveikslai, kuriuose vaizduojami žmonės: tai vaikai arba senyvo amžiaus asmenys. Jie yra ribinio amžiaus personažai: vienų kelionė tik prasideda, kitų jau artėja prie pabaigos. Taip pat visus žmones sieja savitas kelionės motyvas: traukinys, laiveliai, kosminė raketa, oro balionas. Nors gali pasirodyti, kad miestas pats yra veikėjas ir jam nereikalingi kiti veikiantieji, tačiau, nors ir būdamas vienišas, jis nėra vienas, žmonės mieste egzistuoja – vieni miršta, kiti gimsta, vieni iškeliauja, kiti grįžta. Net ir paveiksluose, kuriuose žmonės nevaizduojami, galima aptikti jų pėdsakų: namų restauracija, žaidimų aikštelės, gatvėse esantys kelio ženklai. Atrodo, Vilnius ne visada susikalba su žmogumi, o žmogus su Vilniumi, tačiau pokalbis nuolatos vyksta. Žmogus ne tik keičia miestą, bet ir saugo jį.

A. Griškevičiaus paveiksluose kartojasi kelių erdvių motyvai: tai kiemas, gatvės (dažniausiai susikertančios), kambarys. Iš tiesų galima matyti, kad miestas yra labai uždaras. Kiemas – tai privati, izoliuota erdvė, neretai jį supa siena, kuri tik dar labiau išryškina uždarumą. Atrodytų, gatvė – tai judėjimo, horizonto nusidriekimo tolyn erdvė, tačiau dailininko tapybos darbuose gatvės dažniausiai susijungia, taip sudarydamos tam tikrą ratą.

Vienas svarbiausių vaizdinių paveiksluose – tai miesto kaip kambario motyvas. Juo ir prasideda, ir baigiasi lietuviškame knygos variante esanti darbų serija. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog paveiksle „Žaidimų aikštelė“ matoma atvira lauko erdvė, tačiau vienas svarbiausių akcentų – užmūryto lango danguje motyvas. Tai sukuria uždaro miesto, miesto kaip kambario vaizdinį. Stipriausia koreliacija yra tarp pirmojo ir paskutiniojo paveikslo, kuris taip ir vadinasi – „Kambarinis miestas“. Pirmame paveikslo plane matyti pats miestas, antrame – kambario sienos ir pravertas langas. Tačiau didžiausias skirtumas tarp šio ir pirmojo paveikslo yra tas, kad langas yra ne užmūrytas, bet pravertas. Tai parodo besiveriančio miesto motyvą, o jį sustiprina dešinėje pusėje matoma ištrupėjusi siena bei lubos, o kairėje pusėje siena, susiliejanti su dangumi. Atrodo, kad miestas išsilaisvina iš uždarumo ir tampa atviras pasauliui. Miesto atsivėrimas pasauliui yra ir teigiamas, ir neigiamas dalykas. Viena vertus, miestas turi galimybę atsiverti, nebebūti toks uždaras, įsileisti kitą , tačiau tuo pačiu atvirumas gali būti savasties praradimo priežastimi.

A. Griškevičiaus Vilnius tarsi dėlionė sudėtas iš skirtingų dalių. Tai atskleidžia miesto įvairialypiškumą, nuolatinę kaitą, kuri bando prisiderinti prie miesto sakralumo (itin dažnai galima matyti paveiksluose vaizduojamas bažnyčias), intymumo, uždarumo.

A. A. Jonyno poezija prasideda nuo kiek tolimesnio santykio su vieta. Pirmojo eilėraščio pavadinimas „Prie miesto“ dar neįveda į patį Vilnių, o pats tekstas kalba apie tai, kas yra iki miesto:

nesigirdi kaip varpas bažnyčios

skamba – kibiras žvanga prie durų

nusitrynusios priemiesčio gryčios

vertos senojo meistro graviūrų

(p. 5)

Antrasis eilėraštis jau įveda į patį miestą, tačiau santykis su juo vis dar atrodo nepasiektas. Vilnius pavaizduotas kaip žiaurus ir nutolęs, esantis pats sau. Kaip A. Griškevičiaus paveiksluose miestas pats yra veikėjas, kuriam nereikalingi žmonės, taip pat ir šiame A. A. Jonyno eilėraštyje miestas parodomas kaip esantis pats sau, taip ir liekantis nepažinus bei neatsiveriantis žmogui:

mieste mano mieste paranojinis

tu žiaurus tu vis nuo mūsų tolinies

(p. 7)

Kituose eilėraščiuose ieškoma santykio su Vilniumi ir bandoma pamažu jį prisijaukinti. Iš pradžių miestas dar stebimas iš toli, lyrinio subjekto nėra pačiame mieste: „Ten saulėlydžio vilnys / žėrėdamos supas“ (p. 9). Žodis ten nurodo atstumą, kuris yra tarp miesto ir jį stebinčio žmogaus. Stebėtojas nėra čia , pačiame mieste. Ir vis dėlto eilėraščio pabaigoje matome pokytį – sukuriamas santykis tarp Vilniaus ir subjekto, leidžiantis pastarajam kalbėti nebe iš ten , bet jau iš čia pozicijos:

prisimerkęs vakaras laido

seną ironišką sąmojį

ir į mano veidą

įrašo tavąjį

(p. 9)

Nors, atrodo, santykis jau užsimezga, bet iš tiesų galima matyti, kad lyrinis subjektas dar tik įleidžiamas į miestą ( ten pakeičia čia ). Vilnius ir toliau vaizduojamas kaip vienišas miestas, kuris kuo labiau kinta, tuo labiau vienišėja. Jis užsidaręs savyje ir niekada iki galo neatsiveria. Visame eilėraščių cikle ryškus ilgesio motyvas, sentimentai prarastam miestui. A. Griškevičiaus tapomas Vilnius sudėliotas iš skirtingų sluoksnių, jame į vieną sujungtos skirtingos erdvės, svarbi ne vieta, bet kuriama atmosfera. A. A. Jonyno poezijoje miesto erdvės atpažįstamos konkrečiau, atmosfera išryškėja ne vien iš nuotaikos, bet ir iš erdvių, kurias poetas renkasi.

Eilėraščiuose galima matyti stebėtoją, kuris fiksuoja miesto esatį, kaitą. Lyrinis subjektas miesto keitimo, naujinimo projektus priima skaudžiai: „Na- / mus, kuriuose gyvenau, žada išgelbėti – jie bus / restauruoti“ (p. 37). Klausimas, ar tikrasis išgelbėjimas yra restauravimas, ar išlaikymas? Atrodo, kad tiems, kurie išgelbėjimą mato kaip restauraciją, rūpi tik Vilniaus „kūnas“, bet jie negalvoja apie miesto vidų, apie jo sielą, genius loci . Svarbiausia tai, kad keičiant išorę, nyksta ir vidus.

Visas eilėraščių ciklas pabaigiamas gana liūdnai – paskutiniame kūrinyje „Tuščių namų bliuzas“ kalbama apie atskirtį tarp miesto ir subjekto. Subjektas praradęs ryšį su miestu, miestas praradęs ryšį su subjektu. Nebėra susikalbėjimo galimybės, tačiau vis dėlto paliekama viltis užpildyti atsivėrusią tuštumą ir atrasti galimybę susikalbėti su miestu: „o taip, tušti mano namai / laukia sugrįžtant tavęs“ (p. 38). Neaišku, ar miestas laukia sugrįžtančio žmogaus, ar žmogus miesto, tačiau svarbus pats noras atrasti ryšį vienam su kitu – žmogui su Vilniumi, Vilniui su žmogumi.

Galima matyti, kad A. Griškevičiaus Vilniaus vaizdai yra sapniški. Jo Vilnius yra siurrealistiškas, paslaptingas, A. A. Jonyno poezijoje daugiau realybės, praeities, sentimentų. Abu autoriai, savitai perteikdami miesto dvasią, parodo, kad nėra vieno Vilniaus, kad kiekvieno akys jį mato kitaip, kiekvienam jis reiškia ką kita. Svarbu suskliausti išankstinį žinojimą ir susikurti autentišką santykį su Vilniumi.

Knygoje „Vilnius. Upė teka apačioje“ Vilnius vaizduojamas kaip daugialypis ir sunku užčiuopti aiškią jo dvasią, tačiau vienas svarbiausių motyvų, kuris kartojasi tiek A. A. Jonyno poezijoje, tiek A. Griškevičiaus paveiksluose, – tai miesto ir žmogaus santykio paieškos, žmogaus bandymas priartėti prie miesto ir patiriamas uždarumas. Žmogui nėra svarbi vien pati gyvenamoji vieta, abstrakti lokacija, bet svarbus miesto vidus bei itin svarbu atrasti santykį su miestu, su jo erdve. Kai šis ryšys nejuntamas, Vilniaus dvasia neatsiveria, lieka matoma tik jo išorė.

Rinktinė, kaip minėta, išleista trimis kalbomis – lietuvių, anglų bei vokiečių, kiekvienai parinkti skirtingi paveikslai. Tai suponuoja mintį, kad miesto niekada taip pat nepamatys vartantys lietuvišką knygelės variantą bei vartantys anglišką arba vokišką, jis niekada taip pat neatsivers jame gyvenantiems ir miesto svečiams. Ši rinktinė nukelia į siurrealistinį, bet kartu sentimentalų miestą, kuris, nors būdamas ganėtinai uždaras, suteikia kiekvienam galimybę suskliaudus kasdienybę užčiuopti jo dvasią bei atrasti savitą santykį su Vilniumi.