tekstai.lt

Donata Mitaitė. Netvarus Ievos Gudmonaitės eilėraščių pasaulis (I. Gudmonaitės „Sniego skonis“)

Recenzijos, anotacijos

Ieva Gudmonaitė. manipuliacija.lt nuotrauka
Ieva Gudmonaitė. manipuliacija.lt nuotrauka
 

Ieva Gudmonaitė. SNIEGO SKONIS. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 80 p.

 

 b_200_306_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_rugpjūtis-rugsėjis_sniego-skonis.jpg

Rašyti apie pirmąją Ievos Gudmonaitės eilėraščių knygą pradedu tokiais paaugliškais „burtais“: ką, paėmusi knygą ir bet kur atvertusi, perskaitysiu. Tai štai:

 

ir mano namai, palikę

vaidentis tamsioj lygumoj, kur gyvsidabris

nejuoduoja ir net nealpsta dangus nuo tvankumo –

tik namus–raketas išverčia.

mes jau kylam. ten, kur mūsų niekas ne laukia

ir nėra nelygumų. tik pasivaidenančios lygumos

su daugybe smulkių daugiaaukščių

sningant daiktais

(p. 35)

 

Atsitiktinai atverstas puslapis iš tiesų daug pasako apie visą rinkinį: čia viskas netvaru, o pats eilėraštis fiksuoja gal sapną, gal regėjimą, o gal net jais ir nesidangstančią poetės fantaziją. Tais pačiais 2015 m. debiutines poezijos knygas išleidusios, kritikos pastebėtos Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Rima Juškūnė visiškai kitokios. Aišku, jų poezija skirtinga, tačiau abiejų eilėraščius sieja dėmesys moters kūniškosioms patirtims, visiškas poezijos atvirumas įvairiopiems, kartais labai skaudiems gyvenimo aspektams. O I. Gudmonaitės eilėraštis atsiranda, impresionistiškai keičiasi, dyla tarsi nekasdienėje erdvėje, tikrovė čia toli gražu nėra idiliška, bet jos atsiradimą inspiravęs gyvenimas nutolęs ir sunkiai beatpažįstamas.

Knygos „Sniego skonis“ viršelis rausvas, tik ne infantiliai rožinis, o šiek tiek primenantis tamsiai raudoną, pernokusių vyšnių spalvą, kurią šešėliuoja nelygaus sniego paviršiaus nuotrauka. Joje iš aukštai užfiksuoti sniege išsibarstę, vienas nuo kito nutolę vaikų žaidimų aikštelės objektai. Nieko vaikiška, tiesiog geometrija, objektų išsidėstymas rausvoje gruoblėto sniego plokštumoje. Skyrių pradžioje panaudotose nuotraukose (jos – pačios poetės, o knygą apipavidalino Darius Gudmonas) – blyškios tirpstančio sniego faktūros su neryškiai įspaustomis tai į vieną, tai į kitą pusę nuėjusio paukščio pėdomis. Prieš skyrius nuotraukos kiek „daiktiškesnės“, bet irgi neryškios: pastato fragmentas, susikibusios dviejų žmonių rankos, daugybė mašinų ratų išmuštų balučių gatvėje sniegui ištirpus. Nuotraukose niekas neretušuojama (prie negatyvo prikibęs susiraitęs siūliukas matysis ir nuotraukoje) – toks sumanymas. Knygos apipavidalinimas gražiai dera su poetės eilėraščiais.

Knygos priešlapyje autorė įrašyta dviem vardais: Ieva Gudmonaitė ir (tiesa, ne tokiomis ryškiomis raidėmis) Ishvari Prema. Tai nėra atsitiktinumas. Interviu poetė kalba apie savo krišnaizmą, apie tai, kad jai „atėjimas į šią dvasinę praktiką visiškai natūralus“ (žr.: Ieva Gudmonaitė, „Seniau buvau ypatinga maištininkė“; prieiga per internetą: http://www.kulturpolis.lt/interviu/ieva–gudmonaite–seniau–buvau–ypatinga–maistininke/). Skyrių epigrafai ir epiloginė citata, užrašyti lotyniškąja sanskrito transliteracija, – tai citatos iš „Bhagavad Gitos“ ir Jagadanandos „Prema vivarti“. Bent jau šitoje I. Gudmonaitės knygoje rytietiškosios kultūros ženklai atrodo esantys toks neprivalomas, dekoratyvinis anturažas.

Rinkinyje keturi skyriai: „Namai“, „Pirmasis išėjimas“, „Antrasis išėjimas“, „Pirmas posūkis už pusnies“. Kaip knygos epigrafas pasirinktos eilutės: „kad galėtum patekti į pusnį, / turi dar perbrist namus.“ Dviejų esminių rinkiniui įvaizdžių („sniegas“, „namai“) savybės (stabilumas ir tirpumas) čia sukeistos: įprastai sakytume – „kad patektum į namus, turi perbristi pusnį“.

Namai I. Gudmonaitės eilėraščiuose tik „žaidžiami“, „pasislėpus pusny“ (p. 8), jie sudeginami (p. 14), pasistatomi „iš dulkių“ (p. 32), apleidžiami ir paleidžiami (p. 33), o pirmajame čia cituotame eilėraštyje – „palikę vaidentis tamsioj lygumoj“ (p. 35). Anaiptol ne su sėsliu gyvenimu siejamas „uostas“ tampa namais, į kuriuos sugrįžtama (p. 68), valkatų namai pastatomi „iš šakų, sakų, spyglių“ (p. 68). Tai, kas yra namie, irgi netvirta: viesulas įsiurbia „mano namą / su lėtai besidalijančiais daiktais“ (p. 9). Galbūt svarbiausia šiame pasaulyje yra erdvė: „man paliekant / atstojusius erdvę namus“ (p. 10). Nuolatiniai namų kitimai anaiptol nereiškia, kad „sniegas“, į kurį, „perbridus namus“, pateksi, I. Gudmonaitės poezijoje tapo kokia nors tvirta, kieta substancija. Jokiu būdu: „visą dieną klausiau, / kaip į balas krito sniegas. // paskui, kaip liūčių skalaujamos / lėtai iro pusnys“ (p. 9). „Lėkštę sniego“ galima nusipirkti valgykloje – „tai pats skaniausias maistas“ (p. 37). Akivaizdu, kad visas šios poezijos pasaulis yra byrantis, yrantis, tirpstantis, dūlantis ir išsisklaidantis. Net šaltis apibūdinamas epitetu „yrantis“ (p. 10), o ne natūraliau – „silpstantis“ ar „mažėjantis“. Net labai svarbi I. Gudmonaitės poezijoje šviesa, ir ji pasiduoda bendram šio pasaulio dėsniui – nepastovumui, kitimui: „ant sienų sutrūko šviesa, erdvė įvirto į tuštumą“ (p. 50). Spalvos – nebūtų knygos autorė ne tik poetė, bet ir dailininkė – čia įspūdingos: „kartais liūčių išdraskyto klevo lapo spalvos, o kartais / spindi sidabro žaluma“ (p. 57), „svyra melsvos šešėlių smiltys“ (p. 56) ar „pusšešėliai blankūs“ (p. 52).

Ne vienas I. Gudmonaitės eilėraštis atrodo kaip išplėtotas sapnas ar regėjimas, trapus, tarsi plevenantis erdvėje ar „erdvėse“ ir greit dingstantis. Tokia yra miniatiūra „Iškritimai“, turinti epigrafą iš Rainerio Marios Rilke’s – „žvelk, gimė ir sapnuoja“:

 

šito laiko nebuvo –

tūkstančiai erdvių rikiavosi ir viena kitą supo.

dūmai, šaltis, saulė ir traukiniai.

paros, pasivaidenančios tarp stočių,

veidrodiniai miestai – – –

( p. 44)

 

Greta šitokio pusiau kosminio arba bent jau jungiančio kosmines ir žemiškąsias erdves, realius pojūčius ir jų atspindžius eilėraščio esama kūrinių, kuriuos sąlygiškai galėtume pavadinti papasakotomis istorijomis. Eilėraštis „Troleibuse man skaitant poeziją...“ (p. 42) – vienas tokių. Jis prasideda kaip paprasta žemiška istorija: troleibusas, poeziją skaitanti ji, šalia atsisėdęs vienuolis žaliu abitu, tačiau jis atsisėda labai arti ir jo vyriškas kūnas didelis. Toliau viskas keičiasi, patenkame tarsi į rytietišką šventę: „jis lydėjo mane / į spalvotą lyg karuselės butą, kur aukso / blizgučiais spindi dengiančios Dievą užuolaidos, / barška apyrankės ant moterų rankų; // Dievo pavidalas šakojasi ir spindi / erdvėj, išlipa kiaurai sienų.“ Eilėraštis ir baigiamas gal švente, gal erotika, gal šventine erotika: „skriejam lengva srove, // viduj spinduliuoja / du palaimingi veidai.“ Pirmojo skyriaus epigrafe iš „Bhagavad Gitos“ buvo kalbama apie visų „juslių vartų“ užvėrimą ir panirimą į jogą, tiesa, cituota istorija jau iš antrojo rinkinio skyriaus. Panašių, nors mažiau realistiškų istorijų, tarkim, bandant „rudenio getą įtalpinti į raidę“ (metaforos iš eilėraščio „Nesibaigs šis kvartalas, kaip niekad nesibaigia metai“, p. 36), esama ir daugiau. Kai kurios iš jų dramatiškos. Gedėjimas dėl dėdės vladislovo išreikštas pasakojant apie buvimą „kaitros išsiaubtam stadiono laike“, kur viskas trūkčioja, tetos leipsta, dėdės slapta susitaria žaisti krepšinį, byra marškinių sagos. Finalinės „Gedėjimo“ eilutės: „rudenį visa žemė staugdavo / pjaunama“ (p. 23).

O namai vis dyla, nors jie turbūt yra dažniausias ar vienas iš dažniausių šio rinkinio įvaizdžių. Galbūt jie yra tiesiog laimingos patirtys: „nes, kai šokam, / irgi būnam namie / ir tik kartais – paryžiuj, mekoj ar vienoj“ (p. 71). Panašiai Valdas Papievis sakė, kad eiti jam reiškia būti namuose.

 

daiktai, laikui baigiantis, leidžias

ir daiktai, laikui baigiantis, baigias,

bet kai jų nebėra – lieka laikas,

o jame sūkuriuojančios snaigės

yra daiktai

(p. 74)

 

Namų–sniego–daiktų ratas, aktualus šio rinkinio eilėraščiams nuo pat pradžios, tarsi užsidarė: daikto pavidalą įgavo snaigės – nepatvariausia materija. O paskutinio rinkinio eilėraščio paskutinės eilutės tarsi sako, kad daug kas – kelionės, kitimai, išėjimai ir sugrįžimai – vyksta tik sąmonėje:

 

– – – šį kartą negrįšim,

nes niekur neišėjom.

ne taip, kaip paukščiai, nepatyrę rudens.

(p. 75)

 

Toliau – tik epiloginė citata iš „Bhagavad Gitos“: „Visos materialaus pasaulio planetos – nuo aukščiausios iki žemiausios – tai kančių kraštas, kur kartojasi gimimas ir mirtis. Tačiau atėjusieji į Mano buveinę, o Kunti sūnau, niekada daugiau nebegimsta.“ Aš nežinau, kur mes esam, nežinau, ar atgimsim. Vargu.

Eilėraščių rinkinys „Sniego skonis“ – labai vientisa, net gerokai monotoniškai vientisa knyga. Pati Ievos Gudmonaitės kūrybos pradžia įvairiopa. Ji ir poetė, ir prozininkė, ir tapytoja, ir muzikantė. Neaišku, kaip toliau klostysis jos biografija. Jei joje tebegyvens ir poezija, ji turėtų būti kitokia: plevenančių sapnų, subyrančių vizijų knyga poeto gyvenime gali būti nebent viena – pirmoji.