tekstai.lt

Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai

Algimanto Žižiūno nuotr.
Algimanto Žižiūno nuotr.

*
Bodlero saulė žydinti žaliai
ir blogio gėlės nuo kurių apakę
nakties drugiai į juodą liepsną lekia
ją skrodžia gintariniai spinduliai

 

*
miega angelas prie bedugnės rugiuose
nematomoji daiktybė jo sapnuose
tarp sparnų žydras kūnas dvasia
angeliškas grožis virtęs palaima šviesia

 

*
Budos širdies pelenai prie šventosios upės
dieviškas sodas sklidinas meilės gėlių
atgimimo skaista kai prieš Dievą suklupus
savo gimdančią sielą aukoti galiu

 

*
vibruojantis psichokosminis laukas
išspinduliuoja dvasią lyg auką
kurios dugne nematomas žydi
pažinimo akmuo kaip širdis begalybei

 

*
atrajojanti Dievo idėją
pro dievažmogį slinko minia
kryžius virto ašim ugnine
stigmų rožės pražydę skaudėjo

 

*
prasiskleidusios keturios tiesos
Budos kelias per tamsą ir šviesą
į nirvaną vedantis kelias
psichokosminės sielos dalelės

 

*
žodis būties atspindys
psichokosminėj sąmonės Letoj
kur išnyksta lemtoji riba
tarp žmogaus ir poeto

 

*
dievišką gelmę mąstai
perkeistas būvio į nieką
kur amžinybė tave
būčiai belaikei palieka

 

*
už melą bus atseikėta sakau
už meną kaip už melą
ištrėmimu į negyvenamą bevaisę salą
kur angelai juodieji mėšlą mala

 

*
žinodamas kad prisikels jis mirė
padėjo galvą ant akmens žvaigždėtoj girioj
pro ašaras į dangų jis žiūrėjo
ant kryžiaus gimęs būti sutvėrėju

 

*
pavertęs vandenį iliuzijų vynu žvaigždėtu
apgirtęs plaukė per ugninę Letą
ant kryžiaus mirus prisikelt panūdo
senesnis už pasaulį ne už Budą

 

*
dėl beprotybės vargas ir dėl proto
kas išeitį iš labirinto sugalvotų
Dievybės formoj įsikūnijus dvasia
pavirtusi minties energija šviesia

 

*
būtį perkeitus kančią patyrus
nenusakomo sapno gale
tavo sielos gyvenimas tyras
kaip mintis išminties ovale

 

*
o dangus išrinktųjų vaizduotėj
žydras sodas kvepėjimas vaisių
angelai su žmogum sužieduoti
Dievo akys antgamtiškai vaiskios

 

*
aklųjų eisenoj judėjau pro gėles
grožėjausi savim prieš veidrodį ovalo
sėdėjo dvylika prie samanoto stalo
o tryliktasis ganė pragaro sode vėles

 

*
absurdo kryžkelė žydra likimo rožė
vienuolė medituojanti bekūnį grožį
kaip erdvę tuštumos kuri tave palietus
lyg žemę su dangum sujungę lietūs

 

*
naktis žydra geltona auksavarsė
dangaus dugne pražydus mėnesiena
tava mintis prieš kosmosą begarsė
keliauja alkana į amžinąją dieną

 

*
patyręs asanoj dieviškoj pozoj
kūno vienovę metafizinis jogas
tarp dangaus ir žemės sustojęs
skiemenį šventą amžiną mantrą kartoja

 

*
dievišką kūno vienovę
dvasia suvokti panūdo
minčių orbitomis per psichokosmosą juda
į tai ką nušvitęs įamžino Buda

 

*
palaiminta tauta kurioje mylimi poetai
kaip akli pranašai žvejojantys Letoj
palaiminta duona pavargėlio stalo
ištremtasis į negyvenamą salą

 

*
atsiskyrėlio kraujas dykumoje susigėręs
kaip šaltinis oazėj kur nakvodavo žvėrys
gintarinis jo smuikas per naktį raudojo
ir gražioji mirtis dykumoj raudonojoj

 

*
kvailių namuos kur beprotybė nesilanko
o neišgydoma lemtis nuo išminties apanka
jis gėrė vyną ir prieš veidrodį kalbėjo
su savimi apsvaigęs nuo idėjų

 

*
minties ugninėj pozoj išminties asanoj
jis medituodamas save išgano
ir džiaugiasi tiesa kuri iš Budos rankų
jam tiesiai į rankas per maldą atitenka

 

*
žmogus po dykumą klajojantis kentauras
dvipusis blogio gėrio lydinys jo aurą
dievai nuskaistintų tačiau būtis dvilypė
jį nuveda į blogą begalybę