tekstai.lt

Bitė Vilimaitė. Rudens veidas. Drama

VilimaiteB.jpg

 

Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama

Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis kūrėjos sūnėnas Darius Vilimas. Dramos parašymo data – 2013 m. gegužės 21 d.

Dėkojame už suteiktą galimybę išspausdinti kūrinį.

 

Veikėjai

 

NELĖ

LEVUTĖ visos trys pensininkės

AUGUTĖ

VALDEMARAS

VEDĖJAS

AGENTAS

SENUTĖ (Nelės motina)

SLAUGĖ

RAPOLAS

TARDYTOJAS

LEVUTĖS KAIMYNĖ

RAJA

 

Pirmas paveikslas

 

Scenoje – bibliotekos rūsys, kuriame į dėžes pakuoja nurašytas knygas. Trys čia dirbančios nejaunos moterys įsikūrusios gana jaukiai. Yra gėlių, stalelis, arbatinis

 

NELĖ (akiniuota, stora, kalba bosu). Na, mergaitės, dar viena gėlė nuvyto. Žiūrėkite – vakar palikome sveiką, dabar gi... (Skabo sudžiūvusius lapelius, dūsauja) Be saulės.

LEVUTĖ (visa susiraukšlėjusi, perkarusi). Čia nuo dulkių. Tos baisios knygų dulkės... Ėda ir mus. Naktimis aš prabundu nuo dusulio, kaskart galvoju, kad mirštu.

AUGUTĖ. Užtat mus čia ir nugrūdo, kad greičiau nusibaigtume... Kai aš dirbau viršuje, muzikos skyriuje, niekada nepagalvojau, kad atsidursiu čia.

NELĖ. Visos mes dirbom viršuj, salėse, su žmonėm. Na, gerai, kad nors visai neišvaro. Neišgyvenčiau iš pensijos.

AUGUTĖ. Man Rapolas liepia mesti darbą.

NELĖ. Tai mesk.

AUGUTĖ. Negaliu. Jis neįsivaizduoja, kas tada nutiktų. Jis net nežino, kiek kainuoja, pavyzdžiui, grietinė, pienas, varškė, puskojinės, skutimosi kremas.

LEVUTĖ. Žinom mes tokius alfonsus... (Nuoširdžiai) Kam jis tau reikalingas, šitoks ilganosis... Ir vis nesusirašote.

 

Visos juokiasi. Nelė pakelia dar vieną knygų kaugę

 

NELĖ (stebisi). Ir kam nurašyti tokias geras knygas... (Varto) „Čiauškutė“. Skaičiau jaunystėje. Knyga apie meilę. Dabar tokių neparašo.

AUGUTĖ. Ir aš „Čiauškutę“ kadaise skaičiau. Duok man ją. Vakare paskaitysiu Rapolui (Įsideda į krepšelį)

LEVUTĖ (kandžiai). Kiek jam metų, tam tavo Rapolui? Ar ne per senas, kad skaitytum prieš naktį pasakas?

AUGUTĖ. Nežinau. Jis man paso nerodė.

NELĖ. Gražiausia.

 

Įeina Vedėjas, pusamžis žmogus. Jis vilki brangų kostiumą, sustoja patalpos viduryje, saugodamasis, kad neišsiteptų

 

VEDĖJAS. Na, mielosios, turiu jums staigmeną.

NELĖ (niūriai). Nieko gero nesitikime, tačiau sakykite iš karto.

AUGUTĖ. Iš viršininkų tikimės tik kiaulysčių. Va, kai mums valdžia nusavino pensijas...

VEDĖJAS. Pamirškite, juk jau grąžino. Kiek galima tą patį gromuliuoti! Tai va, turėsite naują darbuotoją.

LEVUTĖ. Naują darbuotoją... Ką jis čia veiks? Čia ir taip nėra kur apsisukti. Čia oro trūksta mums trims, o dar atsiras ketvirtas koks senis...

VEDĖJAS. Kodėl senis? Visai ne senis. Priešingai – žavus jaunuolis.

 

Visos trys nustebusios susižvalgo.

Vedėjas trina rankas. Nenustygsta

 

VEDĖJAS. Tačiau yra vienas mažas dalykėlis, kurį privalau atskleisti. Matote, turiu jus įspėti. Čia jūsų rankinės, piniginės, sumuštiniai... Valdemaras čia atliks kaip ir likusią bausmės dalį. Paleistas lygtinai... su apyranke ant kojos.

Visos . Vadinasi, nusikaltėlis. Jėzus Marija! Dar to nebuvo.

VEDĖJAS. Tik nesijaudinkite. Policijai žinomas kiekvienas jo žingsnis, kiekvienas krustelėjimas. Apyrankė – patikimas dalykas.

NELĖ. Leiskite paklausti, o už ką jis nuteistas?

VEDĖJAS. Tai – paslaptis. Nori nenori, mūsų biblioteka turėjo priimti Valdemarą.

AUGUTĖ. Valdemarą pagal tokią specialią programą.

VEDĖJAS (atidaro duris). Galite įeiti!

 

Įeina Valdemaras, pliktelėjęs, nuskuręs, suvargęs jaunuolis

 

VEDĖJAS. Na, pristatau jums naująjį darbuotoją. Parodykite jam viską, jis išnešios dėžes su knygomis. Jums bus lengviau, nereikės tampytis. (Skubiai pasišalina)

 

Moterys priešiškai apžiūrinėja Valdemarą

 

NELĖ. Ir kas tau tokį vardą sugalvojo?

VALDEMARAS. Tikriausiai mamytė... arba tėvelis...

AUGUTĖ (mėgdžioja). Mamytė, tėvelis... Turbūt nemažai jie dėl tavęs išliejo ašarų, kai patekai į cypę.

VALDEMARAS. Tėvai žuvo avarijoj, kai buvau pradinėj mokykloj.

LEVUTĖ. Kurioje klasėje?

VALDEMARAS. O čia jau bereikalingas smalsumas.

NELĖ. Nagi, parodyk mums tą...

VALDEMARAS. Ką?

NELĖ. Na tą, apyrankę...

 

Valdemaras stato koją ant dėžės, atsmaukia klešnę ir visos pamato tą keistą daiktą

 

LEVUTĖ. Įdomus ir nepigus daikčiukas. (Piktai) Štai kur išeina mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai.

AUGUTĖ. Ne pensijas didina, o suteikia komfortiškas sąlygas visokiems...

VALDEMARAS. Nenusiteikęs klausytis moralų. Rodykite, ką turėsiu dirbti.

NELĖ. Va, krauk tas dėžes į karučius, vežk prie angos ir ten perkelk ant konvejerio juostos.

VALDEMARAS. Tik tiek? Gerai.

 

Visi kurį laiką tylėdami dirba.

Valdemaras su pilnais karučiais pasitraukia tolyn

 

NELĖ. Pastebėjote, kokia jo siaura, įdubusi krūtinė? TBC – ne kitaip. Ot užtaisė mums vedėjas. Juk čia dabar užkrato židinys. Dauguma kalinių serga TBC.

AUGUTĖ. Taip. Išgeltęs, beveik nepastovi ant kojų. Tikras badmirys. Ir kam mums toks pagalbininkas?

NELĖ. Ša! Jis ateina.

 

Valdemaras vėl pasikrauna karutį, nuvažiuoja

 

AUGUTĖ. Kada mes gersim arbatą? (Žiūri į laikrodį) Kaičiu virdulį. (Virdulys ima šniokšti)

 

Nelė išdėlioja užkandžius, puodelius. Prieina Valdemaras ir klesteli už stalo

 

NELĖ (pilsto arbatą. Valdemarui). Įsidėmėk, tavo puodelis bus šitas, su kriauše. Žiūrėk, kad nesumaišytum. Su kriauše.

VALDEMARAS. Gerai. (Ima kosėti)

 

Moterys pasibaisėjusios žiūri į jį

 

NELĖ. Čia kokia liga tau ar užspringai?

VALDEMARAS (vengdamas atsakymo). Galiu dar vieną riekę?

LEVUTĖ. Imk, imk. O kur tu po darbo eisi? Kur gyveni?

VALDEMARAS. Nakvynės namuose.

NELĖ. Tikriausiai ten baisu?

VALDEMARAS. Mane ten gerbia, nes aš su apyranke... Ypač po to, kai parodžiau, kad moku ją nusiimti...

AUGUTĖ. Mat kaip. Tai tu pažeidinėji taisykles!

VALDEMARAS (ramiai). Kartais. O kas jų nepažeidinėja?

 

Netikėtai į patalpą įžengia žilas solidus vyriškis – Agentas

 

AGENTAS. Labutis. Socialinė apklausa. Ar sutinkate atsakyti į keletą klausimų?

NELĖ (ypatingu bosu). Kad jau nusileidote į mūsų požemius, teks bendradarbiauti. Sėskitės.

 

Agentas sėdasi ant knygų krūvelės, išsiima anketas

 

AGENTAS. Ši apklausa – ypatinga. Su vardu, pavarde, adresu. Europa nori žinoti, kiek mūsų žmonės turi pianinų, indaplovių, kompiuterių ir t. t.

NELĖ. Gerai, varykit. (Valdemarui) O tu, vaike, eik dirbti.

AGENTAS. Ne, ne. Mane domina viskas. Štai, ir šio vaikino turtas.

VALDEMARAS (šaltai). Nieko neturiu, tik tai, kas ant manęs. Ir dar šitą kišeninį peiliuką. (Išima iš kišenės mažytį peiliuką) Dvylika geležčių. Pats pasigaminau iš dviejų dantų šepetėlių – tai kriaunos, o visa kita teko susirankioti pakampėse.

 

Agentas susidomėjęs apžiūri peiliuką

 

AGENTAS. Puikus darbas. Tikrai, neteko matyti nieko panašaus.

NELĖ. O dabar, Valdemarai, eik, eik prie darbo.

 

Valdemaras nuvažiuoja su karučiais. Agentas valandėlę dar žiūri jam įkandin,
paskui atsisuka į moteris

 

AGENTAS (supratingai). Tai jūs to jaunuolio šefės?

AUGUTĖ. Galima ir taip sakyti. Užkorė mums ant galvos.

AGENTAS. Na, pradedam. Sakykit savo adresus.

 

Antras paveikslas

Mažas vieno kambario butas buvusiame bendrabutyje. Ant sofos guli Rapolas. Jam ant krūtinės laikraštis. Jis miega, retkarčiais suknarkdamas. Įeina Augutė su pirkiniais. Pirštų galais prisiartina prie sofos, pridengia gulintį pledu, valandėlę su meile žiūri į jį

 

RAPOLAS (staiga pašoka). Ir vėl! Kiek sykių prašiau į mane miegantį nežiūrėti. Taip galima pavogti žmogaus sielą.

AUGUTĖ. Koks tu jautrus. Na, pažiūrėjau, nes pasiilgau. Kokia ilga šiandien buvo diena. Tiek įvykių. (Krausto pirkinius, kaičia arbatinį) Ar tu ką nors valgei? Vėl nepasišildei sriubos, laukei manęs. Na gerai, sėskimės, aš tau papasakosiu, kas šiandien nutiko darbe...

RAPOLAS. Kas gali nutikti mažame bobų kolektyve?

AUGUTĖ (erzindama). Dabar mes turime vieną vyriškį.

RAPOLAS (godžiai kimšdamas valgį). Vyriškį? Koks kvailys gali eiti dirbti į rūsį už tokį atlyginimą?

AUGUTĖ. Jis – lygtinai paleistas kalinys. Pagal kažkokią programą integruojamas į visuomenę. Taip pateko pas mus.

RAPOLAS. Na, na, žiūrėk, kad nepavogtų nuolatinio bilieto ir tų kelių litelių, kur slepi nuo manęs.

AUGUTĖ. Šito gal nenutiks... Bet ką tu veikei? (Šelmiškai žiūri į lubas)

RAPOLAS (nenorom). Truputį pasivaikščiojau lubomis. Paskui prisnūdau. Žinai, kiek energijos atima tas vaikščiojimas.

AUGUTĖ. Galėjai nors nusiauti batus. (Ant lubų – ryškūs vyriškų batų pėdsakai)

RAPOLAS. Kartais nieko, o šįkart ypač traukė prie lango... Man atrodo, labai sklandžiai nusileisčiau.

AUGUTĖ (persigandusi). Nė nemėgink. Visada galvok apie mane. Ką aš daryčiau, likusi viena? Be tavęs nieko neturiu... (Nesusivaldžiusi priglunda prie Rapolo)

RAPOLAS. Na, na.

AUGUTĖ. Prisimenu, kaip pirmąkart sutikau tave...

RAPOLAS. Velnias mane nešė tą dieną į kapines.

AUGUTĖ (nustebusi). Juk sakei, kad lankei motinos kapą... (Žaismingai) Taigi, laukdama autobuso, prie kapinių vartų pastebėjau žmogų su žemėtu maišeliu... jame kažkas barškėjo...

RAPOLAS. Bėdos prispirtas, visada eidavau į kapines pasirinkti žvakių, mažų dailių vainikų, kalijų, rožių... Na, žinai, visokių daikčiukų, kuriuos galima greitai iškišti... Che, che, che.

 

Augutė atšlyja nuo Rapolo

 

RAPOLAS. Juokauju, žinoma. Nors tu juokų nesupranti. (Sunkiai stojasi, eina prie lango)

AUGUTĖ. Moterys darbe klausė manęs, ar mačiau tavo pasą.

RAPOLAS (valandėlę priekaištingai žiūri į Augutę). Pasą? Kam tau mano pasas?

AUGUTĖ. Bet aš net nežinau, kiek tau metų, kur tu gimęs...

 

Rapolas kiša ranką į vidinę švarko kišenę. Išima pasą, meta jį ant stalo.
Augutė čiumpa jį, tačiau staiga susigėsta

 

AUGUTĖ (neryžtingai). O vis dėlto...

 

Staiga pasigirsta skambutis į duris

 

RAPOLAS. Ką čia velnias neša tokiu metu? (Eina į prieškambarį. Girdėti pokalbis) Kas toks būsi? Valdemaras? Koks Valdemaras?

AUGUTĖ (išsigandusi ir nustebusi). Čia mūsų naujas darbuotojas.

 

Rapolas leidžia Valdemarui įeiti. Valdemaras ramiai žvalgosi, atrodo nusivylęs

 

AUGUTĖ. Kaip mane suradai?

VALDEMARAS. Ogi turiu fenomenalią atmintį. Kai tamsta atsakinėjai į agento anketos klausimus, išgirdau ir įsidėmėjau adresą.

RAPOLAS (staiga užlaužia Valdemarui ranką). Na, išgirdai. Ir ko čia atsliūkinai?

VALDEMARAS. Mane išmetė iš nakvynės namų.

AUGUTĖ. Kaip nesmagu!

RAPOLAS (visai suriečia Valdemarą). Ko? Sakyk, ko tau čia reikia?

VALDEMARAS. Pernakvoti. Nors vieną naktį.

RAPOLAS. O šito nenori? (Apspardo Valdemarą ir išmeta jį lauk)

 

Viskas įvyksta taip greit, kad Augutė nespėja prasižioti

 

RAPOLAS (ramiai). Vėl kilo noras pavaikščioti lubomis. (Strykteli ir iš tiesų pakimba galva žemyn)

AUGUTĖ (mašinaliai atverčia Rapolo pasą). Kas čia dabar? Pasas tuščias. Pasas tuščias?

RAPOLAS. Ką čia kliedi! Negali būti. (Nušoka ant grindų) Iš tiesų tuščias. Na, mes jį tuoj užpildysime.

 

Rapolas sėdasi, rašo. Grožėdamasis apžiūri rezultatą. Tiesiog iš oro pagauna fotografiją, įklijuoja. Ima iš dubenėlio virtą kiaušinį, niūniuodamas jį nulupa

 

AUGUTĖ (persigandusi). Kas čia bus?

RAPOLAS. Durnele, čia bus antspaudas... Negirdėjai? Iš kiaušinio baltymo. (Dar kiek pasistengęs, ištiesia pasą Augutei) Gatavas. Šekit, ponia. Dabar patenkinta?

AUGUTĖ (čiumpa „dokumentą“, skaitinėja). Bet...

 

Kai atsisuka, kambaryje Rapolo nebėra

 

Trečias paveikslas

 

Nelės butas. Jis prikimštas daiktų. Daug didelių vazonų su gėlėmis. Nelė pjausto salotas ir kalbasi telefonu

 

NELĖ. Neateisi? O aš kaip tik ruošiu veganišką vakarienę. Kam? Žinoma, tau. Aš pati valgysiu bifšteksą su krauju. Juokauju, žinoma, nors tai man būtų sveikiausia... Iš solidarumo valgysiu grūdus ir išgersiu kelis šaukštelius migdolų pieno. (Su viltimi) O gal atidarom raudonojo vyno? Velniop tuos apribojimus. Būkime laisvi ir laimingi. Ką, tu laisvas ir laimingas ir be vyno? Žinau. Bet man baisu. Kiek tu dar trauksi šitaip maitindamasis? Anądien mačiau, kaip kalbėjai televizijos laidoj, tai išsigandau. Atrodei rimtas ligonis. Kaip tu nesupranti, kad tavimi naudojasi – tu nemokamai reklamuoji jų šlykštų maistą. Kepeninė dešra iš žirnių... Tai baisu. Žinoma, tai – tavo asmeninis pasirinkimas, bet manęs, prašau, netrauk į tuos siaubingus kulinarinius išbandymus. Viskas, metu ragelį.

 

Nelė eina prie lango. Verkia balsu, trūkčioja jos visas stambus kūnas

 

NELĖ (nusišluosto ašaras). Ot! Suvalgysiu kumpio su garstyčiomis. O paskui – triufelių su romu... (Patogiai sėdasi ant sofos, kur pilna minkštų pagalvėlių)

 

Pasigirsta skardus skambutis. Nelė neskuba atidaryti, nusišluosto ašarotą veidą, pasitaiso šukuoseną. Duris ima spardyti

 

NELĖ. Visai išprotėjo. Negali nė minutės palaukti. (Eina atidaryti)

 

Į kambarį įsiveržia Slaugė. Už jos – kuklutė, smulki žilagalvė Senutė
su chalatu ir šlepetėmis

NELĖ (apsimestinai nudžiugusi). Mama!

 

SLAUGĖ. Gerai, kad dar atpažįstate savo motiną. Kiek mėnesių jos nelankėte, a? Čia jos daiktai. ( Ji pastato didžiulį drabužių prikimštą krepšį ) O čia – popieriai. Pasirašykite, kad gavote motiną... Beje, kurgi ji? ( Žvalgosi )

 

Senutė, praslydusi pro Nelę, puola prie kumpio ir valgo, kimšdama į burną abiem rankom

 

NELĖ (pasibaisėjusi). Jūs jos nemaitinote ten, pensionate?

SLAUGĖ (ramiai). Kurgi ne! JI visus apvalgydavo. O jūs jau geras pusmetis, kaip nemokate už jos išlaikymą. Štai, kai padengsite įsiskolinimą, mes ją vėl priimsime.

NELĖ (susinervinusi). Bet... Kur aš ją dėsiu? Man reikia eiti į darbą.

SLAUGĖ. Nieko nežinau ir nenoriu žinoti. Viskas. (Atsisuka į senutę) Tai iki pasimatymo, Kardamavičiene. Pas dukterį jums bus gerai.

 

Senutė nieko negirdi, kartu su kumpiu kimšdama saldainius.

Slaugė išeina

 

NELĖ. Mama, užteks, nesveika taip prisikimšti.

SENUTĖ. Pati kaip traktorius, o motinai gaila kąsnelio?

NELĖ (atsidususi). Sėskis patogiai. Išvirsiu arbatos.

SENUTĖ. Kodėl manęs nelankei? Pas visus ateidavo giminės, tu viena mane užmiršai.

NELĖ. Neužmiršau, ne. Turėjau reikalų ir... praradau visus pinigus... Turbūt girdėjai apie banko bankrotą?

SENUTĖ. Girdėjau. Bet pensionato juristas sakė, kad tavo indėlis apdraustas ir bus grąžintas. Aš specialiai domėjausi.

NELĖ (nesmagi). Maža ką sako svetimas žmogus.

SENUTĖ. Tai labai protingas, sumanus, teisingas juristas.

NELĖ. Vis tiek, kaip čia taip galima – be įspėjimo, tik su chalatu ir šlepetėmis išmesti seną žmogų iš pensionato. Ir dar – vėlų vakarą.

SENUTĖ. Aš pati pasiprašiau. Pasakiau – vežkite mane namo, nes iš mano dukters nieko gero nesulauksite, ji bejausmė, kaip traktorius...

NELĖ (įtūžusi meta į motiną servetėlę). Tu, mama, nerenki žodžių, o dar – mokytoja.

SENUTĖ. Fui, nebemėgstu tos profesijos. Pensionate daug senukų mokytojų. Visi susigrūdo. Todėl, kad auklėdami svetimus, savų vaikų nieko gera neišmokė. Nebeliko mums vietos savo namuose... (Apžiūrinėja servetėlę) Kam man ji? (Sugniaužusi meta atgal Nelei ir pataiko į akį)

NELĖ. Mama, atsargiau! Išmuši man akį.

SENUTĖ (juokiasi). Gyvensi su viena. Mūsų pensionate daug vienaakių žmonių.

NELĖ (sarkastiškai). Vienaakių mokytojų?

SENUTĖ. Taip. (Žvalgosi) Kur aš miegosiu? Pirkai naują sofą?

NELĖ. Taigi matai.

SENUTĖ. Man patinka. Tokia minkšta, aksominė.

 

Pasigirsta skambutis į duris

 

NELĖ (susinervinusi). Kas čia taip vėlai? Tuoj naktis.

SENUTĖ. Gal tas tavo žirniadešris? Dar bendrauji su juo? Cha, cha.

 

Nelė atidaro duris. Įeina Valdemaras

 

NELĖ (apstulbusi). Tu iš kur? (Nustebusi, šaltai) Kokia staigmena!

VALDEMARAS (nepastebėdamas Senutės). Jūs – mano vienintelė viltis (žvalgosi). Matau, vietos daug. Man nors mažą kampelį permiegoti.

NELĖ. Oho, ar ne per daug nori? Kas tu toks, kad man turėtų rūpėti tavo reikalai?

VALDEMARAS (maldaudamas). Patekau į baisią situaciją. Draugeliai... buvę draugeliai suuodė, kad aš nakvynės namuose, ir laukia su peiliais. Senos sąskaitos. Man tik saugiai sulaukti ryto, tada kreipsiuosi į savo šefą.

NELĖ (šaipydamasi). Su peiliais? Įdomu. Kaip kine.

VALDEMARAS. Jums juokinga, o man... (Pamato Senutę) Labas vakaras, ponia.

SENUTĖ. Koks malonus jaunuolis. Tai ne tas tavo žirniadešris.

NELĖ. Mama, jei tu žinotum, kas šis jaunuolis, bėgtum atgal į savo pensionatą... Jis – lygtinai paleistas kalinys. Nešioja sekimo apyrankę. Turbūt žinai, kas tai.

SENUTĖ (susidomėjusi). Tikrai? Visada troškau tokią apyrankę pačiupinėti. (Eina prie Valdemaro)

 

Valdemaras noriai demonstruoja prietaisą

 

SENUTĖ. Man visada patiko žmonės, kurie išsiskiria iš minios. Ne bet kam užsegamos tokios apyrankės.

NELĖ (ryžtingai stumteli Valdemarą). Bet kaip tu mane suradai?

VALDEMARAS. Girdėjau, kaip pildėte anketą.

NELĖ. Ir tu galvoji, kad rasi mano namuose prieglaudą? Kad pasislėpsi pas mane nuo tų banditų?

SENUTĖ (ploja delnais, šokinėja). Kaip įdomu. Va čia tai tikras gyvenimas.

NELĖ. Mama, nusiramink. Čia pavojinga situacija... (Pamąsčiusi) Jeigu tik jis nemeluoja. Gal jo kitokie, ypatingi planai... (Apsisprendusi) Nieko tau neišdegs. Prašyčiau išeiti.

SENUTĖ (piktai). Bet čia ir mano namai. Aš norėčiau padėti šiam nelaimingam jaunuoliui.

NELĖ. Mama, jeigu mums visiems nereikėtų išlaikyti va tokių tipų ir mokėti už jų „apyrankes“ po dvidešimt tūkstančių litų per mėnesį, tavęs niekas nebūtų išmetęs iš pensionato... (Gudriai) Valstybė turėtų pinigų tau sutvarkyti dantis.

SENUTĖ. Nemokamai?

NELĖ. Žinoma. Tu nusipelnei teisę kramtyti morkas ir triaukšti obuolius. Tada tau ir viduriai susitvarkytų.

SENUTĖ (nuliūdusi). Gal ir tavo tiesa. Tegul jis išeina. (Ji sėdasi ant sofos ir pasislepia tarp pagalvėlių)

 

Nelė galingu kūnu išstumia Valdemarą

 

SENUTĖ (prislėgta, staiga pašoka). Palauk! Aš jam išmesiu pro langą valgyti. Nors tokį mažmožį galiu jam padaryti.

 

Ji čiumpa nuo stalo lėkštę su užkandžiais, puskepalį duonos ir, pravėrusi langą,
išmeta viską la
˜uk, nė nepažiūrėdama į apačią

 

Ketvirtas paveikslas

 

Levutės namai. Visa susitaršiusi, įraudusi, pasičiupusi šluotą, gainiojasi po kambarį katę. Stovi paruošta pintinė su dangčiu, skirta gyvūnėlių gabenimui

 

LEVUTĖ. Na ir velnio gyvulys! Jau visą pusvalandį vaikausi... Draskosi, bjaurybė!

 

Jai pavyksta užspęsti katę į kampą. Pagaliau įsodina ją į pintinę.
Su palengvėjimu atsipučia

 

LEVUTĖ (žiūri į laikrodį). Dabar ta vėluoja. Juk buvo sutarta, kad atvyks punktualiai.

 

Skambutis į duris. Levutė įsileidžia moterį iš gyvūnų globos tarnybos

 

LEVUTĖ. Tai jūs – Raja? Rodos, taip prisistatėte, kai skambinau telefonu į jūsų kontorą.

RAJA (niūriai). Iškart noriu patikslinti. (Žiūri į popierius) Kvietėte utilizuoti jūsų augintinį?

LEVUTĖ. Taip. Užmigdykite ją... katę. Šeriasi. Visur pilna jos plaukų, nespėju valyti kilimo.

RAJA. Tai kainuos. Turbūt žinote mūsų įkainius?

LEVUTĖ. Žinau ir sutinku sumokėti kiek reikia.

RAJA. Galima, prisėsiu. (Sėda, žiūri į pintinę, netikėtai švelniai) Na, mažute, koks tavo vardas?

LEVUTĖ. Katės vardas Lordė.

RAJA (rašo). Lordė. Gimimo metai? Gimimo vieta? Jos tėvai? Skiepai?

LEVUTĖ (susierzinusi). Kam visa tai? Kas skaitys?

RAJA (šaltai). Kiekvienas gyvas padaras palieka pėdsaką. Jūs galvojate, kad taip paprasta – atimti gyvybę gyvam padarui?

LEVUTĖ. Nesitikėjau, kad čia bus tokia ilga istorija. (Piktai) O jeigu parašysiu, kad katė – rastinukė?

RAJA. Bet tai juk būtų melas. Mūsų įstaiga „Pūkuota uodegėlė“ ne tik žudo, bet ir gelbėja. Būna, kad klientas apsigalvoja ir net naktį atvažiuoja atsiimti gyvūnėlio. Prižadina sargą, nuperka jam butelį ir laimingas grįžta namo su savo augintiniu...

LEVUTĖ. Butelį?

RAJA. „Pūkuota uodegėlė“ jums ištisą mėnesį kasdien skambins ir klaus, ar jūs neapsigalvojote.

LEVUTĖ. Viešpatie, su kuo aš susidėjau! Žinoma, kad neapsigalvosiu.

RAJA. Užtat ir mokestis nemažas, nes katę reikės visą mėnesį maitinti... Ji gyvens gero viešbučio sąlygomis...

LEVUTĖ (ryžtingai). Gerai. Sutinku su visomis jūsų sąlygomis. Katė man įkyrėjo. Imkit ir neškit ją greičiau iš mano akių.

RAJA (skaičiuodama pinigus). O gal dar apsigalvosite?

LEVUTĖ (isteriškai). Ne, ne!

Raja išeina. Levutė su palengvėjimu žvalgosi po kambarį. Nusprendžia išsiurbti kilimą, tačiau vos įjungia dulkių siurblį, pasigirsta skambutis į duris. Levutė įsileidžia Kaimynę, kuri nekviesta sėdasi ant sofos. Kaimynė – jaunyva, graži moteris

KAIMYNĖ. Brangioji, ar galiu tavęs paprašyti išmesti kortas?

LEVUTĖ (piktai). Juk vakar mečiau. Taip dažnai negalima mėginti likimo.

KAIMYNĖ. Vakar metei Taro, o šiandien išmesk paprastom... A? Man nežmoniškai svarbu, ką jos parodys. Žinai, nusimato didžiulės permainos darbe... Tikiuosi, kad padidins atlyginimą.

LEVUTĖ (sarkastiškai). Ką gi, pažiūrėsim, ar taip bus.

 

Jos rankose atsiranda nučiurusi kaladė. Levutė profesionaliai imasi darbo: duoda perkelti, sumaišo, dėlioja

 

KAIMYNĖ (persigandusi). Nejaugi viskas taip blogai? Žus mano santaupos, bus apiplėštas butas, prieš akis – ligoninė ir „valdiški namai“. Tai ką? Išeina – kalėjimas. Tik kas anksčiau? Ligoninė ar kalėjimas?

LEVUTĖ (baksnodama į kortas). Viskas labai artimai susiję... Galbūt kalėjime tu pateksi į ligoninę.

KAIMYNĖ. O svečias? Svečias iš tolimos kelionės.

LEVUTĖ. Taip. Kortos rodo svečią, bet gal tai tavo vyras atvažiuos iš Amerikos pradėti skyrybų bylą... (Maišo kortas) Kiek metų jūs jau atskirai gyvenate?

KAIMYNĖ (šniurkščiodama). Penkeri. Jis nekviečia manęs... Nė karto nepakvietė.

LEVUTĖ. Tikriausiai šalia jo jau yra kita. Nenusimink. Svarbiausia tau išsisukti nuo kalėjimo.

KAIMYNĖ. Ai, čia tik kortos. Geriau jomis netikėti. (Žvalgosi) O kur tavo Lordė?

LEVUTĖ (ramiai). Išvežė užmigdyti. Atsibodo ji man. Įkyri, bjauri katė. Naktį kartais įšokdavo į lovą. Fui!

KAIMYNĖ (susijaudinusi). Kodėl man nepasakei? Aš mielai būčiau pasiėmusi. Aš, tiesą pasakius, dažniausiai užeidavau pas tave tik dėl Lordės... Aš turėjau su ja ryšį. Ji visada tarsi guosdavosi man... O aš jai.

LEVUTĖ (rūgščiai). Tai gali ją pasiimti. Nuvažiuok į „Pūkuotą uodegėlę“ ir išsipirk iš sargo už butelį.

KAIMYNĖ (pašoka). Tikrai galiu? Aš taip ir padarysiu. Gerai, einu. Bet, žinok, mudvi su Lorde, ko gero, ateity nebenorėsim tavęs matyti.

LEVUTĖ. Nedidelis nuostolis. Kaip nors išgyvensiu.

 

Levutė išleidžia Kaimynę ir susiduria su Valdemaru

 

LEVUTĖ. Tu pas mane?

VALDEMARAS. Mane ištiko bėda. Aš...

LEVUTĖ. Stop. Man neįdomu. Aš turiu savų problemų. Kas beatsitiktų, tavimi rūpinasi valstybė. Tai ji terliojasi su tokiais kaip tu. Man valstybė sumažino pensiją, kad turėtų iš ko tave sočiai šerti.

VALDEMARAS. Aš nežmoniškai alkanas. Nakvynės namai, kur turiu maisto, man užblokuoti... Seni draugeliai nori su manim susidoroti... Prašau, leiskite čia pasilikti. Visą dieną ant kojų ir iš visur mane varo...

LEVUTĖ. Už ką tavęs tyko draugeliai? Tu tikriausiai prasikaltai jiems. Šiaip be priežasties niekas nieko nepersekioja. (Ima žadintuvą, nustato valandas. Žiovauja) Na, pakalbėjom, ir gana. Rytoj anksti į darbą. Eik, eik kur nors. Esi jaunas, kaip nors išsisuksi iš savo bėdos. Tik nevėluok rytoj į darbą.

 

Valdemaras palūžęs išeina. Levutė klojasi lovą. Atsiklaupusi ima poteriauti. Maldos žodžius taria garsiai, karštai

 

Penktas paveikslas

 

Tas pats rūsys, pilnas nurašytų knygų. Rytas. Pirmoji ateina Augutė.
Ji prislėgta, nelaiminga. Apsivelka darbinį chalatą, užsimaukšlina antrankoves, tačiau darbas, atrodo, jai kelia pasidygėjimą. Atsisėda už stalo, sustingusi žiūri į vieną tašką. Įeina Levutė

LEVUTĖ (meta greitą žvilgsnį į bendradarbę). Tik nereikia, gerai? Kam ta rūškana mina! Na, susipykot – susitaikysit. Man kaip tik gera nuotaika... Turbūt Rapolo paprašei parodyti pasą? Seniai reikėjo. Kur tai girdėta – pusmetį gyventi viename kambaryje su nepažįstamu žmogumi iš kapinių!

AUGUTĖ. Nieko tu nesupranti. Et! (Imasi darbo)

 

Įeina Nelė. Ji užklijuota akimi

 

LEVUTĖ. Kas gi nutiko?

NELĖ. Atleiskit, pavėlavau. Buvau ambulatorijoje.

LEVUTĖ. Kas gi atsitiko?

NELĖ. Motina grįžo. Išturino ją iš pensionato, kaip nesugyvenamą. Metė į mane kietą iškrakmolintą servetėlę. Sužeidė akį. Turėsiu ką nors sugalvoti. Dabar pusdieniui nusamdžiau slaugytoją, nes vienos palikti negalima. Vakar pro langą ėmė mėtyti maistą.

AUGUTĖ (bespalviu balsu). Gal balandžius lesino?

NELĖ. Nežinau jos tokio elgesio priežasties. Anksčiau taip nesielgė.

 

Nelė sėdasi už stalo šalia Augutės. Levutė dirba. Nė viena neprasitaria apie Valdemarą. Tačiau visos kažko laukia, nervingai žvilgčiodamos į duris. Staiga įbėga Vedėjas. Jis įgąsdintas, blaškosi

 

VEDĖJAS. Moterys, turiu blogą žinią. Tas vyrukas, Valdemaras, dingo.

NELĖ. Kaip tai dingo? O apyrankė?

VEDĖJAS. Jis nenakvojo nakvynės namuose. Apyrankė mėtėsi kažkur netoliese. O jo nėra, nėra.

AUGUTĖ. Bet kuo aš čia dėta? Mes jo nepažįstame.

NELĖ. Mes vos jį pakentėme.

VEDĖJAS (skubiai). O šito tai niekam nesakykite. Tegu galvos, kad mes jį apgaubėme dėmesiu...

LEVUTĖ. Kam tai rūpi. Aš iš viso apie jį neturiu ko pasakyti.

VEDĖJAS. Galimas dalykas, kad čia jau važiuoja tardytojas.

NELĖ. Ką mes galime apie jį pasakyti? Ogi nieko, ničnieko.

VEDĖJAS. Ar čia jis nepaliko kokių nors savo daiktų? Na, striukės arba užrašų knygelės...

LEVUTĖ. Kad jis buvo be striukės. Kišenėje jis turėjo tokį mažą kalinių darbo peiliuką.

NELĖ. Taip. Labai dailų, menišką daikčiuką.

VEDĖJAS. Tardytojui neminėkite to. Kuo mažiau žodžių, tuo geriau.

 

Vedėjas išeina. Moterys žvilgčioja viena į kitą, tačiau ir dabar neprasitaria apie vakarykščius Valdemaro apsilankymus

 

AUGUTĖ. Aš visai nenusiteikusi bendrauti su tardytoju. Man atrodo, yra įstatymas, kad galima atsisakyti liudyti.

NELĖ. Tik prieš save. Kaip nemalonu. Man pakils spaudimas... Jaučiu, jau pakilo...

LEVUTĖ. O man įdomu. Mėgstu intelektų dvikovą.

NELĖ. Tu prisiskaičiusi detektyvų. Manau, tai bus tik formali apklausa. Juk mes tik atsitiktiniai praeiviai to Valdemaro kelyje...

 

Nejučia visos trys prityla, susimąsto. Įeina plikagalvis, nerūpestingai apsirengęs žmogus. Jis, atrodo, netgi niūniuoja kažkokią melodiją. Linksmai sveikinasi, sėdasi ant knygų paketo, ant kelio pasitiesia didelį bloknotą

 

TARDYTOJAS. Na, kuri nori pasakoti pirmoji? Kitas paprašysiu palaukti už durų.

NELĖ. Bijau, mes niekuo negalėsime jums padėti.

TARDYTOJAS. Pagal apyrankės signalus mes nustatėme, kad vakar dingusysis lankėsi pas kiekvieną iš jūsų.

 

Nelė net atsisėda

 

LEVUTĖ (niūriai). Gerai. Pradėkite nuo manęs.

 

Nelė su Augute nenorom išeina

 

TARDYTOJAS (jau be šypsenos). Jis prašė pinigų?

LEVUTĖ. Ne, ne. Jis norėjo tik pernakvoti, nes ten, prie nakvynės namų, jo atseit laukė draugeliai suvesti sąskaitų... Aš, žinoma, nepatikėjau. O jei ir būčiau, sutikite, įsileisti nepažįstamą žmogų į butą ir praleisti su juo naktį po vienu stogu... Ne, šito jūs negalite iš manęs reikalauti! Aš iš tiesų maniau – jis jaunas ir kaip nors išsisuks iš tos bėdos. Na, jis ir išėjo.

TARDYTOJAS. Ką jūs vėliau veikėte?

LEVUTĖ. Aš? Nieko, pasiklojau lovą ir užmigau.

TARDYTOJAS. Gerai. Ačiū. Dabar eikite ir atsiųskite kitą.

 

Levutė išeina. Po kelių minučių įeina Augutė. Atsisėdusi prieš Tardytoją, ji staiga ima raudoti

 

TARDYTOJAS. Nusiraminkite, tikrai, neverta taip jaudintis. Tik keli klausimai.

AUGUTĖ. Nesitikėjau, kad per tą vaikį sugrius visas mano gyvenimas.

TARDYTOJAS. Ką jūs norite tuo pasakyti?

AUGUTĖ. Nagi visas vakaras buvo toks sujauktas. Ir kodėl paprašiau parodyti tą pasą?

TARDYTOJAS. Jūs paprašėte dingusiojo parodyti pasą?

AUGUTĖ. Ne, Rapolo. Aš turiu... turėjau draugą... Tą vakarą Rapolas išmetė, tiesiog išspyrė Valdemarą lauk... O aš... aš... kažkodėl paprašiau jį parodyti pasą... Matote, kai pusmetį gyveni nežinia su kuo... (Naujas verksmo priepuolis) O jis turbūt įsižeidė ir išėjo.

TARDYTOJAS. Norėčiau ir aš žvilgtelėti į tą dokumentą...

 

Augutė pasirausia rankinėje ir išima nelemtąjį pasą

 

TARDYTOJAS (smalsiai sklaido, juokiasi, šiek tiek nusivylęs). Tai – toks atviras falšas, kad net negalima prikibti... Kaip žaidimas, taip sakant, flirto forma... O nuotraukoje – jis? (Gerai įsižiūri) Man rodosi, tai aktorius Dastinas Hofmanas.

AUGUTĖ. Taip, taip. Rapolas daug gražesnis.

TARDYTOJAS. Tikiu. (Pauzė) Tai nieko daugiau neturite pridurti?

AUGUTĖ. Ne, nieko. Kai Valdemarą išspyrė, mes daugiau jo neprisiminėme.

TARDYTOJAS. Ką gi, dėkoju. Atsiųskite man trečiąją liudininkę.

 

Įeina Nelė

 

TARDYTOJAS. Kaip jūs susižeidėte? Tikrai užjaučiu. Akis – toks svarbus organas...

NELĖ. Visi organai svarbūs. O akį sužeidė man motina. Žinoma, ji to nenorėjo.

TARDYTOJAS. Pasakokite.

NELĖ. Nieko ypatingo neįvyko. Pirmiausia atvyko ta baisi slaugė iš pensionato. Išmetė mano motiną, nes pamiršau susimokėti už išlaikymą... Su visais daiktais atitempė man vargšę senutę, alkaną, nenupraustą... Tuomet atėjo Valdemaras. Buvau susinervinusi, net dorai neišklausiau jo. Suprantat, ką noriu pasakyti. Nežinau, ko jis atėjo. Gal norėjo apvogti, užmušti... Dabar tokie laikai. Jautiesi saugus tik pats su savimi. Nejaučiu jokios kaltės. Kas aš? Vieniša pensininkė. Net ginklo neturiu. Galbūt jis dar atsiras. Apie tuos tykančius draugelius tikriausiai melavo. Manau, jis paprasčiausiai pabėgo. Kažkaip nerimtai atrodė jo baiminimasis. Vyrelis vis dėlto vėtytas ir mėtytas...

TARDYTOJAS. Gal galėtumėte labiau pagrįsti savo spėjimus?

NELĖ (išsigandusi). Pagrįsti spėjimus? Aš tik šiaip samprotauju. Gal jau baikim? Aš pavargau, man širdis daužosi. Kam visa tai? (Beveik isteriškai) Aš pavargusi, pavargusi. Nieko nenoriu, tik ramybės.

TARDYTOJAS. Gerai. Dėkoju. Viso geriausio.

 

Jis išeina. Įvirsta Augutė su Levute

 

LEVUTĖ. Tardytojas vadinasi. Su basutėm, be kojinių, suplyšusiais džinsais...

NELĖ (abejingai). Dabar tokia mada. Užtat matėt, koks brangus žiedas jam ant mažojo piršto?

AUGUTĖ. Vyrui netinka rubino akis.

LEVUTĖ (reikšmingai). Matyt, tokį gavo dovanų.

NELĖ. Na, bet mes visos trys gerokai įklimpom. (Levutei) Ar tu negalėjai man paskambinti ir įspėti dėl Valdemaro?

LEVUTĖ. Kaip supratau, pas mane jis atėjo paskiausiai. Ar tu man paskambinai? (Augutei) O tu?

AUGUTĖ. Dirbsime šiandien ar ne?

 

Įeina Vedėjas. Jis atrodo oficialus ir nusiraminęs

 

VEDĖJAS. Atėjo naujas įsakymas. Su senom nurašytom knygom nebesiterliosim. Jas paprasčiausiai deginsim. Jūs perkeliamos į katilinę.

NELĖ (pasipiktinusi). Ne tam aš mokiausi čia ir Maskvoj, kad atsidurčiau pečkurio vietoje.

VEDĖJAS. Labai gerai. Jokios prievartos. Norit – dirbat, o jei ne – skatertju doroga.

NELĖ (įtūžusi). Aš išeinu, rašau pareiškimą, ir tiek mane tematysit.

VEDĖJAS. Labai gerai. (Atsisuka į Levutę su Augute) O judvi? Nesivaržykit – sakykit savo ketinimus.

AUGUTĖ (netvirtai). Katilinėj amžina prieblanda...

LEVUTĖ. Kam atėjo į galvą mintis deginti knygas? Iš principo nesutinku prisidėti prie šito barbariško akto!

VEDĖJAS. Kaip sau norit. (Išeina)

 

Likusios vienos, moterys staiga ima juoktis. Juokas perpus sumišęs su raudojimu. Tačiau kvatojimas vis dėlto nustelbia verksmą.

 

P a b a i g a