tekstai.lt

Marek Kornat. Giedroycas. Toli į priekį žvelgusi asmenybė

Marekas Kornatas (g. 1971) – istorikas, sovietologas, Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto ir Kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto profesorius, aštuonių knygų, tokių kaip „Polska 1939 wobec paktu Mołotow–Ribbentrop“ („1939 metų Lenkija ir Molotovo–Ribentropo paktas“), „Polska szkoła sowietologiczna 1930–1939“ („Lenkų sovietologijos mokykla 1930–1939“) – monografijos apie pirmą pasaulyje sovietologijos tyrimo įstaigą, Vilniuje tarpukariu veikusį Rytų Europos mokslo tyrimų institutą – ir kitų reikšmingų istorinių veikalų autorius.

M. Kornatas taip pat yra daugelio istorinių knygų sudarytojas ir redaktorius, tarp jų tritomio Jerzy’io Giedroyco ir Czesławo Miłoszo korespondencijos rinkinio (lietuvių kalba pirmą tomą „Laiškai 1952–1963“ ir antrą – „Laiškai 1964–1972“ (2010, 2014) (vertė Kazys Uscila) išleido leidykla „Mintis“ (trečias tomas verčiamas).

VERTĖJAS

 

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila    

 

Prieš šimtą dešimt metų gimė Jerzy’is Giedroycas (Ježis Giedroicas, Jurgis Giedraitis) – politikas ir kultūros veikėjas, įrašęs iškilų Lenkijos ir Europos XX amžiaus istorijos puslapį. Šiais metais taip pat sukanka septyniasdešimt metų jo įkurtam Literatūros institutui, nes jį įsteigė 1946 metų birželį Romoje, o kitais metais perkėlė į Mezon Lafitą prie Paryžiaus. Tad leidžiu sau iš istoriko ir politinės minties tyrinėtojo perspektyvos išdėstyti kelis lietuvių skaitytojui adresuotus pamąstymus apie J. Giedroycą, suvokdamas, kad naujųjų laikų istorijoje nėra kitos asmenybės, kuri taip aiškiai jungtų abi mūsų tautas ir taip raiškiai atskleistų visų senosios lenkų–lietuvių Žečpospolitos „tautų paveldėtojų“ geopolitinį likimų bendrumą.

 

I. Politika be valstybės

 

Du pastaruosius šimtmečius lenkai neturėjo savo valstybės, todėl užsienio politiką jie vykdė ypatingais būdais. XIX amžiuje tas funkcijas perėmė politinė emigracija, lenkų vadinta Didžiąja emigracija. Ji neįvykdė istorinės užduoties, tai yra neiškovojo nepriklausomybės, bet paliko ypatingos savo politinės veiklos patirties. Tokiems žmonėms kaip Giedroycas, kurie ėmėsi darbo emigracijoje, turėjo imponuoti kunigaikščio Adamo Jerzy’io Czartoryskio[1], kuris, kaip apibūdino vokiečių istorikas Hansas Henningas Hahnas, išeivijoje vykdė „lenkų diplomatiją be skiriamųjų raštų“, patyrimas. Nors ir be formalaus įteisinimo, ta politika neleido pasauliui pamiršti lenkų bylos.

Po 1945 metų net ir „diplomatijos be skiriamųjų raštų“ galimybės buvo redukuotos iki nulio. Po Jaltoje įvykusio Europos padalijimo pakeisti Europos status quo negalėjo jokia Vakarų valstybė, be to, tai neatrodė pageidautina. Iškalbingu tokios reikalų padėties liudijimu buvo tai, kad Vakarų valstybės faktiškai nereagavo į sovietų intervenciją Vengrijoje 1956 metų lapkritį. Tų metų gruodžio 18 dieną Briuselyje buvo paskelbtas NATO generalinio sekretoriaus pareiškimas, kuriame Henris Spaakas pažymėjo, kad „Vakarai niekada nežadėjo Rytų Europai karinės pagalbos sukilimo prieš Sovietų Sąjungą atveju“.

Tokių realijų sąlygomis pagrindiniu „užsienio politikos“ uždaviniu iš esmės tapo tokio mąstymo ugdymas, kuris keistų žmonių sąmonę ir ruoštų galimybes nepriklausomybės atkūrimui, kai ateis sovietinės sistemos krachas. Kaip tik taip suvokdamas savo uždavinį Giedroycas sutelkė dėmesį į politinės minties formavimą, propaguodamas jos esminių idėjų pervertinimą. Mąstė ilgalaikės perspektyvos kategorijomis, užbėgdamas toli į priekį.

Pirmas postulatas, kurį Giedroycas drįso pateikti tuoj po Antrojo pasaulinio karo, – lenkų tautos susitaikymas su Jaltoje nužymėtomis rytinėmis Lenkijos sienomis. Tai buvo nepaprastai sunkus dalykas, nes to meto lenkų visuomenės akyse rytinių teritorijų praradimas atrodė kaip neapsakoma tragedija.

Ypatingą atgarsį sukėlė Giedroyco redaguojamame mėnraštyje „Kultura“[2] išspausdintas laiškas, kuriame kunigas Józefas Z. Majewskis, Pretorijos (Pietų Afrikoje) aukštosios dvasinės seminarijos alumnas, 1952 metų lapkričio mėnesį tikino apie būtinybę pripažinti lenkų valstybės rytinių sienų pasikeitimų negrįžtamumą ir kvietė susitaikyti su Vilniaus ir Lvovo praradimu vardan Lenkijos santykių su Lietuva ir Ukraina ateities. Straipsnis emigracijoje sukėlė labai aštrių ginčų. Šio laiško išspausdinimas tapo didelės drąsos įrodymu, nes lenkų (nekomunistų) pozicija buvo vieninga: iš Lenkijos atimtos teritorijos turi būti grąžintos lenkų valstybei. Besąlygiškai pritarusi Majevskio laiško idėjai, „Kultura“ iššaukė lenkų emigracijos pasipriešinimą, pasipiktinimą ir įniršį. Kiek anksčiau leidinyje pasirodė svarūs Józefo Łobodowskio[3] ir Juliuszo Mieroszewskio[4] straipsniai, raginantys lenkus rytinių sienų pasikeitimus pripažinti negrįžtamus.

„Kulturos“ aplinkos dėmesio centre, aišku, buvo ir svarbiausias to meto lenkų valstybės interesas – išlaikyti žemes Vakaruose, kurios atiteko Lenkijai pagal Jaltos ir Potsdamo sprendimus. Bet „Kultura“ nuolat akcentuodavo tezę, kad vokiečiai turi teisę susivienyti. Po 1956 metų įvykių tą mintį plėtojo propaguojama Vokietijos neutralizacijos koncepcija, taip pat ir Centrinės bei Rytų Europos neutralizacijos būtinybė, ypač įtampos tarp Rytų ir Vakarų mažinimo laikotarpiu. Giedroycas tikėjo galimybe išsikovoti Centrinės ir Rytų Europos valstybių „neutralizaciją ir demilitarizaciją“. Daug sako jo 1956 metų gruodžio 4 d. laiškas bičiuliui Andrzejui Bobkowskiui: „Dabartiniu momentu Centrinės ir Rytų Europos neutralizacija ir demilitarizacija yra reali. <...> Jungtinėms Valstijoms – jeigu tai įmanoma – paspaudus galima privesti prie liaudies demokratijų demilitarizacijos ir neutralizacijos, Vokietijos demilitarizavimo ir suvienijimo ir kartu Lenkijos vakarinės sienos pripažinimo. <...> Aš neignoruoju ne tik Baltijos valstybių, dėl kurių mums skaudu, bet taip pat ir Ukrainos, Lietuvos ir Baltarusijos. Jeigu truputį atgausime kvapą ir ši koncepcija pavyks, tada pradėsime kitą Sovietų Sąjungos ardymo etapą. Šis reikalas pernelyg rimtas, kad jį verstume propagandiniu triuku“[5]. Šis laiškas atskleidžia Giedroyco tikslus, išties labai maksimalistinius, bekompromisius.

Kone svarbiausia „Kulturos“ mintimi buvo ULB, tai yra lenkų tautos bendradarbiavimo ir interesų bendrumo su ukrainiečių, lietuvių ir baltarusių tautomis koncepcija, kurią sukūrė ir daug kartų dėstė mėnraštyje Mieroszewskis. Tai, kaip rašė istorikas Andrzejus Friszke, nebuvo sentimentali vizija ar romantiškas svaičiojimas. Visų pirma tai – „geopolitinė programa“, grįsta įsitikinimu, kad tik tokiu būdu Lenkija gali prisidėti prie „tautų kalėjimo“ suardymo ir atgauti 1939 metais prarastą nepriklausomybę.

Ta nuostata projektavo naujus lenkų santykius su trimis rytinėmis Lenkijos kaimynėmis (Ukraina, Lietuva, Baltarusija). Ji buvo grindžiama tų tautų ir lenkų likimų bendrumu ir tikėjimu, kad Sovietų Sąjunga, kaip daugiatautė imperija, besiremianti dominavimu ir daugelio tautų pavergimu, kada nors suirs. Santykių su šiais kaimynais posūkis paskatino galvoti apie būtinumą išsižadėti vienpusiško istorinių patirčių suvokimo. Pavyzdžiui, jeigu Rygos traktatas lenkams buvo politinė būtinybė, tai ukrainiečiams – valstybės padalijimas. O lenkų–lietuvių santykius, kaip žinoma, smarkiai slėgė prieškarinio ginčo dėl Vilniaus šešėlis.

Giedroycas nepropagavo antirusiškų stereotipų, kurie reiškėsi lenkų visuomenėje, nors jo ULB doktrina neginčijamai buvo nutaikyta prieš rusišką imperializmą ir kėlė tikslą kovoti už iš esmės naują tvarką Rytų Europoje. „Kulturos“ redaktorius tikėjo, kad svarbiausias uždavinys ateičiai – stiprinti rusų „neimperines“ pozicijas. Manė, kad tokia evoliucija vis dėlto įmanoma. Tad jį nuolat lydėjo mintis apie būtinumą įtikinti rusų disidentus ir komunistinio režimo priešininkus pripažinti Ukrainos, Lietuvos ir kitų tautų nepriklausomybę, kai ji ateityje bus pasiekta. Buvo tvirtai įsitikinęs, kad lenkų inteligentija Rusijai gali daryti tam tikrą poveikį. Giedroycas visada labai aukštai vertino suartėjimo su „kitos Rusijos“ atstovais ieškojimus. Dažnai kartojo, kad Lenkijai „mirtiną pavojų“ sudaro rusų elito prolenkiškų pozicijų silpnumas.

Būsimosios Lenkijos užsienio politika, anot Giedroyco ir Mieroszewskio, turėjo būti laisva nuo ją slegiančių ideologijų iš praeities. Abu jie tikėjo, kad užsienio politiką galima ir privalu išlaisvinti iš istorijos, nors jos, žinoma, neįmanoma pakeisti, spaudimo. Užsienio politikoje, kurios pagrindus Giedroycas ir Mieroszewskis stengėsi kurti, turėjo nebūti ideologijos, bet, žinoma, turėjo likti vertybės, iš kurių didžiausios dvi: tautų nepriklausomybė ir individo laisvė.

Giedroycui ir Mieroszewskiui priskiriamas devizas: „Priemonių realizmas, tikslų idealizmas“. Likę išeivijoje jie siekė pasinaudoti visomis perversmo, kokiu Lenkijai tapo Antrasis pasaulinis karas, pasekmėmis. Jų politinė mintis, triuškinusi ligtolines schemas, buvo pagimdyta tada vyravusių pažiūrų ir koncepcijų žlugimo atmosferoje. Abu buvo įsitikinę, kad privalu visų pirma pasinaudoti privalumais, kuriuos jiems teikia lenkų kultūra. Tezė, skelbianti, kad Lenkijos vietą Europoje lemia lenkų kultūros jėga, jos gyvybingumas ir spinduliavimas Rytų Europoje, buvo viena svarbiausių, kokias diegė „Kulturos“ redaktorius.

 

II. Apie nuopelnus kultūrai

 

Jei įvairūs Giedroyco kaip politiko žingsniai buvo ginčų objektas, tai jo indėlis į XX amžiaus lenkų ir europinės kultūros lobyną yra nediskutuotinas. Giedroycas suvaidino gal didžiausią vaidmenį kaip lenkų kultūros mecenatas išeivijoje. Apie tai galime prisiminti tik keliais žodžiais, nes išsamiam tų pasiekimų aptarimui prireiktų didelės monografijos.

Kaip politikas Giedroycas mąstė geopolitinėmis kategorijomis, bet savo šalį, kaip išsireiškė viename laiške Czesławui Miłoszui, jis visų pirma suvokdavo kaip „kultūrinę bendriją“. Kaip Literatūros instituto steigėjas ir vadovas Mezon Lafite jis išleido didžiausius ir lenkų literatūrai vertingiausius veikalus, tarp jų ir Witoldo Gombrowicziaus bei Miłoszo kūrinius[6]. Tenka pabrėžti, kad jis reikšmingai prisidėjo prie Miłoszo iškėlimo literatūrinei Nobelio premijai gauti. Jo leidybinė veikla lėmė, kad abiejų, gal didžiausių lenkų XX amžiaus rašytojų kūriniai tapo prieinami skaitytojams – tuometinėje Lenkijoje jų publikavimas buvo neįmanomas.

Prieglobsčio suteikimas Mezon Lafite Miłoszui, kai šis 1951 metais pasitraukė iš komunistinės Lenkijos diplomatinės tarnybos ir „pasirinko laisvę“, buvo įžvalgus Giedroyco žingsnis ir bylojo apie jo troškimą peržengti savo pasaulėžiūrą ir ieškoti artumo su kitaip mąstančiais žmonėmis. Tai, kad Giedroycas stojo ginti Miłoszo, lenkų emigracijos puolamo kaip „Bieruto Lenkijos agento“, tapo vienu svarbiausių redaktoriaus žingsnių. Taip pat tai buvo išraiška principų, kurių jis laikėsi emigracijoje Lenkijos atžvilgiu. Ir bylojo, kad jis nesibaimino pasipriešinti lenkų emigracijai, kuri tokių žmonių kaip Miłoszas (tam tikrą laiką tarnavusių Varšuvos valdžiai) atžvilgiu laikėsi nesutaikomų pozicijų.

Tarp nuopelnų, kuriuos į Giedroyco „sąskaitą“ turi įrašyti lenkų literatūros istorija, be abejo, yra ilgas sąrašas jo išleistų svarbių literatūros kūrinių. Paminėsime čia Józefo Wittlino esė tomą „Orfeusz w piekle XX stulecia“ („Orfėjas XX šimtmečio pragare“), Jerzyÿio Stempowskio „Eseje dla Kasandry“ („Esė Kasandrai“), Józefo Czapskio ir Stanisławo Vincenzo esė tomus. Iškiliu veikalu lieka Gustawo Herlingo-Grudzińskio „Dziennik pisany nocą“ („Naktį rašytas dienoraštis“), kuris ėjo „Kulturos“ skiltyse nuo tada, kai po Stempowskio, spausdinusio savo „Notatki niespiesznego przechodnia“ („Neskubraus praeivio užrašai“), mirties (1969) atsirado skaudi tuštuma[7]. Visiems laikams liks reikšmingi liudijimai žmonių, išgyvenusių sovietinių lagerių ir kalėjimų pragarą Antrojo pasaulinio karo metais, tarp jų Czapskio „Na nieludzkiej ziemi“ („Nežmoniškoje žemėje“) ir Herlingo-Grudzińskio „Inny świat“ („Kitas pasaulis“). Nepaprasta yra Stanisławo Swianiewicziaus, Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesoriaus, įžymaus Vilniuje tarpukariu veikusio Rytų Europos instituto sovietologo, SSRS karo belaisvio ir lagerių kalinio, prisiminimų knyga „W cieniu Katynia“ („Katynės šešėlyje“).

Ypatinga knygų serijos „Kulturos“ biblioteka“ pozicija neabejotinai yra 1976 metais pasirodžiusi Leszeko Kołakowskio knyga „Główne nurty marksizmu“ („Pagrindinės marksizmo srovės“), iki šiandien liekanti lenkų humanistikos paminklu. Prie svarbiausių Giedroyco išleistų knygų priskirtini Boriso Pasternako „Daktaro Živago“ ir Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“ vertimai iš rusų kalbos – abu veikalai buvo didis rusų literatūros liudijimas apie sovietinio totalitarizmo padarinius. Pasternako romaną Giedroycas išleido vienas pirmųjų Vakaruose, tuoj po jo išėjimo Giaccomo Feltrinellio leidykloje Milane.

Su „Gulago archipelago“ autoriumi Solženicynu, kuris tuo kūriniu pelnė tarptautinę šlovę, Giedroycas susipažino Ciuriche 1974 metų lapkritį, kai komunistinė valdžia, apkaltinusi Solženicyną savo šalies šmeižimu, deportavo jį iš SSRS ir iškeitė į Čilės komunistus. Už tą kūrinį, pasakojantį apie sovietinius lagerius ir politines represijas SSRS, Solženicynas apdovanotas literatūrine Nobelio premija. Giedroycas visada vertino Solženicyno kūrybą kaip turinčią esminę reikšmę diskredituojant sovietinį totalitarizmą.

Reikia priminti, kad „Kulturos“ redaktorius sakė, jog galutinei totalitarizmo Rusijoje diskreditacijai reikia Miłoszo „Pavergto proto“ rusiško atitikmens, ir kartu manė, kad parašyti tokį veikalą gali tik rusas ir niekas kitas. Rusai privalo patys ryžtis suvesti sąskaitas su totalitarizmu ir už juos to neatliks niekas. Spausdindamas šalyje uždraustų Pasternako, Solženicyno, Andrejaus Sacharovo kūrinius Giedroycas palaikė nepriklausomos lenkų inteligentijos žavėjimąsi didžiąja bolševizmo nesuteršta rusų kultūra.

„Kulturos“ redaktoriaus bendradarbiais tapo ir kiti rusų intelektualinio gyvenimo Vakaruose atstovai. Giedroycas nuo pat pradžių stebėjo opozicinių pažiūrų radimąsi rusų inteligentijoje, jų nepriklausomos minties raidą, disidentinio judėjimo ir „samizdato“ atsiradimą. 1965 metais „Kulturos“ aplinka organizavo Sovietų Sąjungos spaudoje persekiotų Andrejaus Siniavskio ir Julijaus Danielio[8] gynimo kampaniją. Vėliau „Kulturos“ rate, be kitų, atsirado sovietologas ir publicistas Michailas Heleris, taip pat su rusų disidentiniu judėjimu ryšių turinti poetė, publicistė, literatūros vertėja Natalija Gorbanievskaja.

„Kulturos“ skiltyse spausdinosi ir ukrainiečių, baltarusių, lietuvių poetai, pavyzdžiui, Juozas Kėkštas, vėliau Tomas Venclova. Būtent Giedroycas išleido emigracijoje didelę Jurijaus Lavrynenkos parengtą ukrainiečių poezijos antologiją „Sušaudytas atgimimas“. Taip pat ruošė specialius leidinio numerius rusų ir lietuvių, čekų, slovakų ir vokiečių kalbomis.

Iš viso 1946–2000 metais išėjo šeši šimtai trisdešimt septyni Giedroyco redaguoti „Kulturos“ numeriai. „Kulturos“ bibliotekos“ knygų serijoje jis išleido penkis šimtus dvylika knygų, tarp jų daug verstinių. Čia rasime reikšmingų pasaulinės humanistikos pavardžių – Jamesas Bernhamas („Menagerial Revolution“) ir Danielis Bellas, Raymondas Aronas („LÿOpium des intellectuels“), Arturas Koestleris („Darkness at noon“) ir Albert’as Camus („Lÿhomme revolté“). Taip pat išspausdinti cenzūros uždrausti Jeanneÿos Hersch, Simoneÿos Weil, Pasternako ir Solženicyno kūriniai. Giedroycas atliko visa tai išvengęs nuolatinės priklausomybės nuo Vakarų politinių centrų.

1964 metais jis pradėjo leisti knygų seriją „Revoliucijos archyvas“, kurioje pasirodė nemažai tomų, nagrinėjančių sovietinį totalitarizmą. Tyrinėtojai dar ilgai remsis daugeliu šios serijos kūrinių, tokių kaip, tarkime, Aleksandro Weissbergo Cybulskio, austrų fiziko, savo valia emigravusio į SSRS, ilgai kalėjusio sovietiniuose lageriuose, „Wielka czystka“ („Didysis valymas“).

Svarūs ir, ko gero, visada reikšmingi liks Giedroyco darbai, kurie dokumentavo XX amžiaus istorijos įvykius. Naujausiai Lenkijos istorijai visada buvo skiriama svarbi vieta „Kulturos“ skiltyse. Be to, 1962 metais Giedroycas įsteigė „Kulturos“ priedą „Zeszyty Historyczne“ („Istorijos sąsiuviniai“), kurie buvo leidžiami iki steigėjo gyvenimo pabaigos ir tęsiami po jo mirties, ėję iš pradžių kaip pusmetinis, paskui kaip ketvirtinis leidinys. Jo reikšmė XX amžiaus istorijos pažinimui iš lenkiškos perspektyvos, ypač tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo Lenkijos laikotarpio, buvo ir lieka pirmaeilė. Pirmiausia todėl, kad leidinio puslapiuose įamžinta daug šaltinių, dokumentų, dienoraščių, prisiminimų – nuo užmaršties išgelbėtos ir šiandien neįkainojamos medžiagos.

Viename savo pasisakyme Giedroycas pažymėjo, kad Lenkijos istorijoje yra nemažai melo, ir už tai kaltė tenka ne tik po 1945 metų valdžiusiems komunistams. Jis turėjo omenyje įvairius tautinius stereotipus ir mitus bei visokius „tabu“, deformuojančius žinias apie praeitį. Jis visada buvo prieš priglostytą, gerai sukirptą, optimistinę istoriją, nustumiančią į šešėlį tai, kas tautos istorijoje bloga ir gėdinga. Septintą dešimtmetį jis išleido labai plačius Wincento Witoso, ministro pirmininko, kuris buvo nuverstas 1926 metais maršalo Józefo Piłsudskio įvykdyto valstybės perversmo metu, prisiminimus[9]. Pasielgė taip, nors tuose prisiminimuose Witosas neslėpė itin negatyvių jausmų Piłsudskiui, kuris Giedroycui juk buvo aukščiausias autoritetas. Vadovaudamasis ta pačia taisykle Giedroycas ryžosi spausdinti generolo Wojciecho Jaruzelskio straipsnį, kuriame autorius aiškino „karinės padėties“ įvedimo Lenkijoje 1981 metų gruodžio 13 d. aplinkybes[10], ir susilaukė kritinių komentarų.

Nebūdamas istorikas Giedroycas padarė reikšmingos įtakos lenkų istoriografijai. Nebuvo straipsnius rašantis žurnalistas, bet formavo politinę mintį. Neturėjo galimybių po 1945 metų eiti jokių valstybinių pareigų, bet tapo įžymiu lenkų politiku, tokiu, kuris nebuvo Piłsudskio epigonas, bet naujų politikos horizontų kūrėjas.

 

III. Atgautos nepriklausomybės akivaizdoje

 

Kaip žinoma, 1989 metai atnešė Lenkijai didelių pokyčių. Pirmiausia Apskritasis stalas nulėmė opozicijos legalizavimą. Paskui 1989 metų birželio 4 d. įvyko iš dalies laisvi Seimo rinkimai, kuriuose lemiamą pergalę pasiekė „Solidarumo“ judėjimo iškelti kandidatai. Tų pačių metų rugsėjo 12 d. sudarytas Tadeuszo Mazowieckio ministrų kabinetas tapo pirma nekomunistine vyriausybe Rytų bloko šalyse.

Bet nepaprastai stebinantis buvo kritiškas Giedroyco požiūris į naują Lenkiją, kuri susiformavo po komunistinio režimo žlugimo 1989 metais. „Kulturos“ redaktorius ėmėsi labai aštriai kritikuoti „Solidarumo“ atstovų, ypač tų grupuočių ir jų aplinkos, kurios orientavosi į dešiniųjų politikos vertybes ir programas, valdymą.

„Kulturos“ redaktorius smerkė W. Jaruzelskio išrinkimą prezidentu 1989 metų liepos 19 d., prie ko prisidėjo ir „Solidarumo“ atstovai parlamente. Priekaištavo, kad demokratinė opozicija, paėmusi valdžią po santvarkos pakeitimo, nebuvo pasiruošusi tokiam scenarijui, kokiu tapo komunistinės santvarkos nuvertimas. Kaltino naujos Lenkijos elitą, kad jis neturi „valstybingumo pojūčio“, vis keičiamas vyriausybes – kad nepajėgia išmintingai apsispręsti, kas svarbiausia valstybės interesams. Užsienio politikos kūrėjai, anot jo, buvo nenuoseklūs ir tik laukė, kol Europos Sąjunga išspręs Lenkijos problemas, kai tik ji taps Sąjungos nare. Kritiškai vertino ir Bažnyčios politiką, nors niekada nepasisakė prieš katalikų tikėjimą. Kartojo, kad Bažnyčią reikia „išmokyti skirti kritiką nuo puolimo“.

Giedroyco kritikos taip pat susilaukė pergalingos „Solidarumo“ stovyklos vadovo Lecho Wałęsos veiksmai. „Kulturos“ kūrėjas ypač neigiamai žiūrėjo į jo prezidentavimą. Taip pat kritikavo Krzysztofo Skubiszewskio, kuris buvo Mazovieckio ir kitų trijų vyriausybių (1989–1993) užsienio reikalų ministru, užsienio politiką. „Kulturos“ redaktorius jo politiką vertino kaip pernelyg konservatyvią, nedrąsią ir neįžvalgią.

Ypatingu to silpnumo pavyzdžiu Giedroyco akyse tapo delsimas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę 1991 metų sausį. Jis su giliu įsitikinimu kartojo tada ir vėliau, kad lenkų tauta privalėjo padaryti tokį gestą lietuvių tautai ne tiek dėl ištikimybės Abiejų Tautų Respublikos palikimui, bet ir tam tikra prasme apmokėdama „istorijos sąskaitas“.

1991 metų sausio 16 d. – lietuviams tragiškos sovietinės agresijos Vilniuje metu „Kulturos“ redaktorius rašė Miłoszui: „Lenkų visuomenė stebėtinai palanki lietuviams. Vyksta nesibaigiančios manifestacijos. Tuo tarpu Wałęsa ir Skubiszewskis elgiasi labai santūriai – ir toliau bijo Gorbačiovo.“ O tų metų sausio 30 d. pridūrė: „Prolietuviška visuomenės reakcija yra iš tikrųjų stebinanti, bet Skubiszewskis visko bijo“[11].

Neabejotinai Giedroyco kritika pakoregavo lenkų politiką, ir kai Ukraina 1991 metų rugpjūtį po nepavykusio pučo Maskvoje paskelbė nepriklausomybę, lenkų vyriausybė buvo pirmoji, kuri tą nepriklausomybę pripažino.

1994 metais Giedroycas atsisakė priimti iš Lenkijos prezidento L. Wałęsos rankų Baltojo erelio ordiną – aukščiausią šalies civilinį apdovanojimą. Atsisakė ir antrą kartą, kai prie šio reikalo grįžo kitas Lenkijos prezidentas, Aleksandras Kwaśniewskis. Tačiau 1998 metais priėmė Lietuvos apdovanojimą, Gedimino ordiną, kuriuo jį pagerbė tuometis šalies prezidentas Algirdas Brazauskas. Taip pat jis 1997 metais sutikto tapti Lietuvos Respublikos garbės piliečiu. Tapo kelių lenkiškų aukštųjų mokyklų, taip pat didžiausių – Krokuvos Jogailos ir Varšuvos – universitetų garbės daktaru. Pats sakė, kad tuos įvertinimus labai brangina, nes jie neturi politinio konteksto. Nors buvo raginamas ir kviečiamas, Lenkijoje neapsilankė, nors ten keliavo jo artimiausi bendradarbiai, pavyzdžiui, Herlingas-Grudzińskis, su kuriuo Giedroycas į gyvenimo pabaigą susivaidijo, nepritardamas šio nesutaikomam antikomunizmui. Iki paskutinių gyvenimo dienų redagavo naujus „Kulturos“ numerius, kaip tai be pertraukų darė nuo 1947 metų.

Nors ir būdamas solidaus amžiaus, Giedroycas vaisingai dirbo, analizavo padėtį Lenkijoje ir šalies politiką. Nepaprastai įžvalgiai stebėjo lenkų–lietuvių santykius po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Troško jų gerėjimo. Apgailestavo, kad juos aštrina su lenkų tautine mažuma Vilniaus krašte susiję reikalai. Ragino gerbti lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje (Suvalkų krašte) teises. Tikėjo glaudaus abiejų tautų bendradarbiavimo galimybėmis ir turėjo to bendradarbiavimo vizijų. Ypač vertino tos srities visuomenines iniciatyvas, pavyzdžiui, Seinuose Krzysztofo Czyżewskio įkurtų fondo ir leidyklos „Pogranicze“ veiklą. Gal labiausiai brangino kaip tik lietuvių jam skirtą apdovanojimą.

1993 metų spalį Giedroycas įvedė „Kulturoje“ skyrelį „Redaktoriaus pastabos“, kuriame skelbė savo komentarus ir pastabas apie einamuosius įvykius. Vis reguliariau spausdino savo apmąstymus, ko anksčiau niekada nedarė, likdamas „nerašančiu redaktoriumi“. Dažnai tie komentarai buvo neginčijamo ir bekompromisio tono. Iš Paryžiaus atstumo dėstė lenkams savo patarimus ir nurodymus. Deja, jo vis mažiau klausyta. Niekam nešykštėjo aštrios kritikos, veiksmus ir žmones visada vertino „be lengvatinių tarifų“. Tvirtai ir ryžtingai priekaištavo politikams, inteligentijai, įvairių sluoksnių atstovams. Apgailestavo, kad lenkų valstybė nesugeba veiksmingai ginti savo interesų užsienyje. „Visai nemokame vykdyti inteligentiškos informacinės propagandinės politikos Vakaruose“, – rašė jis. Kalbėjo apie pradangintus didelius šansus pastatyti stiprią, modernią valstybę.

Surinktos į vieną vietą septynerių paskutinių gyvenimo metų redaktoriaus pastabos sudaro įspūdingą liudijimą apie laikotarpį, yra vertos kiekvieno skaitytojo dėmesio ir lieka kaip Giedroyco politinės minties gyvybingumo ir blaivumo pasireiškimas, nors tai anaiptol nereiškia, kad jis visada buvo teisus.

Vieniems Giedroyco pozicija atkūrusios nepriklausomybę šalies atžvilgiu buvo tarsi naujosios Lenkijos teisimas. Kitiems tokia pozicija buvo nesuprantama, anot jų, tarsi liudijo, kad redaktorius nesuprato naujųjų laikų, liko įstrigęs į seną, prieškarinę tikrovę.

Jerzy'is Giedroycas mirė 2000 metų rugsėjo 14 dieną Mezon Lafite prie Paryžiaus. Jo gyvenimas baigėsi tada, kai baigėsi XX amžius, praėjus metams po Lenkijos priėmimo į NATO (1999 metų kovą) bei laukiant esminių sprendimų dėl įsijungimo į Europos Sąjungą. Giedroyco paskutinė valia – mėnraštis „Kultura“ po jo mirties nustoja eiti. Troško, kad į jo gyvenimo veikalą nebūtų „prirašyta“ ko nors, ko jis nepageidautų. Nenorėjo, kad jo palaikai būtų perkelti į Lenkiją, nors toks paprotys labai plito. Atgulė, kaip daug XIX amžiaus lenkų emigrantų, prancūzų žemėje – Le Mesnil-le-Roi, prie Paryžiaus.

Jam numirus prasidėjo visuotinis garbinimas. Pasigirdo labai įvairių balsų – vieni sakė, kad jis mirė per vėlai, nes bekompromisiais naujosios, nepriklausomos Lenkijos kritiniais vertinimais nusmukdė savo reputaciją. Kiti skelbė, kad jo mirties valandą Lenkija neteko vieno paskutiniųjų, tikrųjų savo autoritetų. Visi pabrėžė jo nepriklausomumą, nuomonių savarankiškumą, ryžtingumą, drąsą, ištikimybę didžiajai vizijai.

Giedroyco veikloje svarbiausia atrodo tai, kad jis nekūrė politikos remdamasis sentimentais. Ne jausmai lemia tautų tarpusavio santykius. Svarbiausias dalykas – realizmas ir išminties tiesos. Vadovaudamasis tais kriterijais jis pajėgė įžvelgti geopolitinį tautų – nuo Vokietijos iki Rusijos – likimų bendrumą. Ir tam iš paskutiniųjų tarnavo.

 

---

[1] Adamas Jerzy’is Czartoryskis (1770–1861) – lenkų valstybės veikėjas, diplomatas, rašytojas, poetas, Didžiosios emigracijos įkvepėjas ir vadovas.

[2] „Kultura“ – J. Giedroyco Romoje 1947 m. (netrukus redakcija persikėlė į Mezon Lafitą prie Paryžiaus) įkurtas kultūros ir politikos leidinys lenkų kalba, jo leistas ir redaguotas. Pildant J. Giedroyco valią, jam mirus 2000 m. mėnraščio leidimas nutrauktas.

[3] Józefas Łobodowskis (1909–1988) – lenkų poetas, „Kulturos“ bendradarbis.

[4] Juliuszas Mieroszewskis (1906–1976) – pagrindinis „Kulturos“ publicistas, drauge su J. Giedroycu formavo politinės minties koncepcijas.

[5] Giedroyc J., Bobkowski A. Listy 1946–1961. – Warszawa, 1997. – P. 395.

[6] Visų pirma Gombrowicziaus „Transatlantą“ ir „Dienoraštį“, Miłoszo „Pavergtą protą“, „Gimtąją Europą“, „Medžiotojo metus“, du jo eilėraščių tomus.

[7] „Dziennik pisany nocą“ ėjo „Kulturoje“ nuo 1971 iki 1996 metų.

[8] Siniavskis spausdinosi „Kulturoje“ Terco, Danielis – Aržako slapyvardžiais.

[9] Witos W. Moje wspomnienia. – T. 1–3. – Paryż, 1964–1965.

[10] Jaruzelski W. O stanie wojennym raz jeszcze // Zeszyty Historyczne. – Sąs. 126. – 1998. – P. 3–54.

[11] Giedroyc J., Miłosz Cz. Listy 1973–2000. – Warszawa, 2012. – P. 380, 382.

 

---

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa) 

 

b_200_312_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_liepa_Metai_nr_7.jpg