„Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija. Poezija kalba savo pačios išrastu ar seniai jau esamu žodžiu, vaizdu, tylos akimirka tarp eilučių. Ir pasako beveik visa, kas svarbiausia“, – taip latvių poetas Knutas Skujeniekas pristato lietuvių skaitytojui savo rinktinę „Aš esu toli viešėjęs“ (2004). Ir prisipažįsta: „Su Lietuva aš susijęs visą gyvenimą.“ Kaip ir ši melodinga, tik iš Knuto lūpų mūsų link šuoliuojanti poezijos eilutė: pas leišius gert alaus umpapa umpapa umpapa... Su ja nepastebimai prabėgo dešimtmečiai, nutolo nepakartojami susitikimai, atmintyje liko tostai už kūrybinę sėkmę. Ir šiandien tariame Tau, Knutai, gyvenimą paskyrusiam poetiniam žodžiui: su jubiliejiniu 80-uoju gimtadieniu!

„giliai savy aš giedu“. Nuotraukose, prisiminimuose – visada besišypsantis ar valandėlei giliai susimąstęs latvių poetas Knutas Skujeniekas. Toks, kokį regime jo bičiulio ir kūrybos vertėjo Vlado Braziūno portretinėse nuotraukose. Įkopęs į aštuoniasdešimtmečio aukštumą, latvių poetas „smilkiniuos girdi pražylant laiką“. Bet – „kas gali man ką padaryt? / giliai savy aš giedu <...> kas gali man ką padaryt? / šiandieną nieko / galbūt rytoj“. Šis poezijos žynys sukūrė mums ir ateities kartoms savo gyvenimo keliaženklius – knygas, originalias ir verstines. Jaunystėje sužeista siela prabilo giliaminčiu, santūriai spalvingu meniniu žodžiu. It paradoksas skamba kūrėjo ištarmė: „Esu dėkingas lageriui, nes lagerio gyvenimas padarė mane poetu.“ Pabaigęs M. Gorkio literatūros institutą, 1962-aisiais K. Skujeniekas septyneriems metams buvo nuteistas už nacionalinio pasipriešinimo grupės „Baltijos federacija“ kūrimą.
Vos pramokęs skaityti septynerių metų Knutas parašė pirmą eilėraštį. Taip tuomet atsiskleidė genetinis šeimos kodas – jo tėvas Emilis Skujeniekas buvo rašytojas, vertėjas. Pasak literatūrologės Intos Čaklos, K. Skujeniekas į latvių poeziją atėjo du kartus. Pirmąkart šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai periodikoje pasirodė pirmosios jo publikacijos kartu su I. Zieduoniu, I. Auziniu. Antrąkart – aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išėjus rinkiniui „Lyrika ir balsai“ (1978). Šios debiutinės knygos rankraštį ilgai ir prieštaringai recenzavo daugelis literatų, jo turinį „knaisojo“ įvairios institucijos.

Po „viešnagės“ Mordovijos lageryje jaunojo kūrėjo nepriėmė į jokią valdišką tarnybą. „Kvietė į universitetą skaityti tautosakos kurso. Aš pasakiau, kad pasidomėtų Pirmajame skyriuje, – prisimena poetas. – Norėjo kviestis Mokslų akademijos Latvių kalbos ir literatūros institutas, jau buvo paruošta daktaro disertacijos tema. Ir tenai pasiūliau pasidomėti Pirmajame skyriuje. Paskui jie sakė, kad aš buvau teisus. Žinojau, kad man neduos galimybės dirbti, bet gera buvo tai, kad galėjau kurti po tuometine tautų draugystės vėliava, ir mes dirbome kultūros darbą visai kitaip, nei šį galingą šūkį suprato jo adeptai. Tai buvo politinė kontrabanda, kurią publika puikiai suvokė. Tai suteikė mums galimybę skelbti labai daug autorių ir tokių kūrinių, kurie filosofine ir socialine prasme mums, latviams, nebuvo leidžiami <...>. Aš visą laiką privalėjau keisti kalbas, vienąkart anglų, kitąkart lenkų, ispanų ir t. t., tad turėjau galimybę gauti reguliarius darbelius ir daugmaž reguliarias pajamas.“

Vertimas – kultūros diplomatija. Grįžęs iš lagerio, K. Skujeniekas pradėjo intensyviai versti ir kartu su bendražygiais U. Bėrziniu, L. Briedžiu tapo profesionaliais kitų tautų poezijos žinovais, kūrybingais vertėjais. Vertimas jiems buvo tarsi kultūros diplomatija, originaliosios literatūros vystymosi elementas.
Daugiakalbių vertėjų dažnai paklausiama: iš kurios kalbos jiems lengviausia versti? Pasak K. Skujenieko, lengvumas priklauso ne tiek nuo kalbos, kiek nuo autoriaus. Iš kultūrų jam artimiausia rusų kultūra ir literatūra, tačiau iš jos mažai ką yra vertęs, daugiausia iš kitų slavų kalbų: ukrainiečių, lenkų, serbų, kroatų ir slovėnų. Gana daug iš ispanų kalbos, šiek tiek iš portugalų ir italų kalbų. Šio amžiaus pirmą dešimtmetį daugiausia bendravo su skandinavų poetiniu žodžiu. Buvo sėkmingų projektų – pavyzdžiui, bardų poezija, kurios kai kurie išversti kūriniai beveik susitapatino su latvių liaudies kūryba.
O kaip K. Skujeniekas, fenomenalios atminties kūrėjas, žvelgia į originalą ir vertimą? Viename pokalbyje jis paaiškina: „Vertimas kalbos prasme yra labai tolimas nuo originalo, nes nė vienas vertimo žodis nesutampa su originalu, o tas, kas skaito vertimą ir žino originalą, pasakys, kad tai tikra.
Vertimo variacijos yra begalinės, be to, ir pats geriausias vertimas pasensta. Originalas niekada nepasensta, nes jis yra vienintelis egzempliorius. Vertėjas negali būti egoistas, jis turi būti autoriaus advokatas. Aš niekada nedrįstu prabilti taip, kaip mano autorius nenorėtų, nesistengiu jo perkurti pagal save. Savo darbą dirbau labai sąžiningai, bet turiu būti pasirengęs, kad bet kurią akimirką gali ateiti kas nors kitas, įžūlus, ir pasiūlys savo variantą, kurį skaitytojas priims kaip teisingiausią.“
K. Skujeniekas vertė poeziją iš trisdešimties kalbų. Pirmieji vertimo bandymai įvyko mokykloje, kai išvertė lyrinį pasažą iš Byrono „Čaild Haroldo kelionės“, latviškai sueiliavo vieną kitą rusų poetų N. Nekrasovo, S. Ščipačiovo eilėraštį.
Šiandieninis K. Skujenieko vertimų sąrašas įspūdingas. Čia ir senieji tekstai: graikų, lietuvių, lenkų liaudies dainų rinkiniai, moldavų, suomių, ispanų, slovakų dainuojamoji tautosaka periodiniuose leidiniuose. Kai vertė lietuvių liaudies dainų rinkinį „Žemė kėlė žolę“ (1986), latvių poetui atgimė beveik primirštos vaikystės vaizdai ir garsai, sklendžiantys nuo Bauskės padangės per Nemunėlį Lietuvon. Kaip ir abipusės kūrybinės draugystės patvirtinimas verčiant Sigito Gedos eilėraščių rinktinę „Sokratas kalbasi su vėju“ (2005).
Per beveik pusšimtį meninio vertimo metų K. Skujeniekas latvių verstinės poezijos biblioteką papildė Gustafo Frödingo, Gabrielos Mistral, Jannio Ritsos, Jorge’s Guilleno, Frederico Garcios Lorkos, Desankos Maksimovič, Lesios Ukrainkos, Walto Whitmano, Bengto Bergo, Otopo Zupančičiaus ir kitų poetų kūrybos rinkiniais, Kipro poezija, skandinavų viduramžių baladėmis – beveik trimis dešimtimis knygų. Šis poetas vertėjas kaip „žmogus orkestras“ „Raštuose“ latviškai sudainavo trisdešimt vienos Europos tautos liaudies dainas.
Šiandieną K. Skujenieko originalieji tekstai ir vertimai vos sutilpo į aštuonis „Raštų“ tomus. Čia sugulė reikšmingiausi jo poezijos rinkiniai: „Lyrika ir balsai“ (1978), „Įrišk balton skarelėn“ (1980, daugiau individuali, biografinė knyga), „Sėkla sniege“ (1990, lageryje parašė per tūkstantį eilėraščių, kurių tik dalis paskelbti šioje knygoje), „Dabar aš esu Aleksandras“ (2006), „Mūsų gyvenimas užtarnautas“ (2007), „Nieko asmeniško“ (2010) – iš viso devyni poezijos rinkiniai. Laiškai žmonai Intai iš Mordovijos „lagerio aspirantūros“ tapo unikaliu tomu „Kro-Kro“. Anot poeto, „kas nugyventa, nebegrįžta, nes gyvename jau kitame laike. Asmeniškai aš tai skaitau kaip liūdną romaną“. Ir trumpas patikslinimas apie Mordovijos lagerį: tenai „išsikristalizavo ir užsigrūdino charakteris, mano poetinis žvilgsnis į pasaulį. Minusas – prarasta sveikata“.
K. Skujeniekas – vienas verčiamiausių latvių poetų. Jo poezija atskiromis knygomis išleista švedų, kroatų, lietuvių, ukrainiečių, vokiečių kalbomis. O publikacijų periodikoje skelbta bemaž keturiasdešimčia kalbų.
Unikalus vieno jo eilėraščio „Saga“ vertimas į trisdešimt tris pasaulio kalbas. Jis buvo parašytas 1964 m. priverčiamojo darbo lageryje Mordovijoje, o išspausdintas tik 1990 m. Eilėraštis dedikuotas žmonai Intai. „Kai vėliau skaičiau Stokholme, Paryžiuje, Krokuvoje ir kitur, iš klausytojų atsiliepimų supratau, kad jis nebepriklauso tik mums dviem“:

Apmaudui melo ir bado,
Sniego ir miego pykčiui
Tu prisiuvus mane prie akyto gyvenimo
Meilės ir amžinybės dygsniais.

Gyvenimo prizai. Latvių poeto talentas įvertintas įvairiais apdovanojimais. K. Skujeniekas – vienintelis užsienietis, pelnęs lietuviškąją Jotvingių premiją (1993). 1990 m. jam įteiktas tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ prizas už lietuvių poezijos vertimus į latvių kalbą. 2008 m. jam paskirta Baltijos Asamblėjos premija už „Raštų“ aštuntomį. 2010-aisiais apdovanotas reikšmingiausia Latvijos literatūros premija (Gyvenimo prizu) už reikšmingą ir išliekamąjį indėlį į latvių literatūrą. Jam – poetui, vertėjui, literatūrinių ryšių kūrėjui – įteikti Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Ispanijos valstybiniai apdovanojimai.

Dvi K. Skujenieko mintys apie kodų kaitą ir postmodernizmą. „Jaunųjų, man nepažįstamų autorių kūryboje šiandien įvyko labai veržli kodų kaita. Aš negaliu pakankamai kompetentingai kalbėti apie jų vartojamus kodus. Mes savo metu ėjome su ankstesniųjų kartų kodu, pridėdami tuos, kuriuos patys sukaupėme aplinkiniame pasaulyje, ir tai, ką prideda kiekvienas individas, kurdamas savo kodą. Šiandieną nebegaliu sekti pas mus atplūstančios milžiniškos neperdirbtos pasaulinės literatūros ir kultūros masės. Tada, kai buvau jaunas, mes kentėme didelį kultūros badą. Intensyviai ieškojome visur, kur būtų galima ką nors surasti, ir savyje perkūrėme. Dabar daug kas ateina jau perdirbtu pavidalu.
Postmodernizme dingsta reali vertybių skalė. Bet poezijos esmė metų bėgsme nesikeičia. Svarbiausia – dialogas su žmogumi. Jei nėra su kuo kalbėtis, pabendrauki su baltuoju ir juoduoju metraštininku! Arba kalbėk su Dievu! Adresatas turi būti. Jeigu tai neįvyksta, tada žmogus pereina į kitą kategoriją: arba jis išeina iš literatūros, tai geriausias variantas, arba lieka literatūroje ir tampa grafomanu. Tai blogiausias variantas.“

Be kulto ir oriai. Žurnalistai dažnai kalbina poetą politikos klausimais. Visi žino, kad jis yra demokratijos šalininkas, gebąs argumentuotai, taikliai, politiškai neangažuotai vertinti tautos vystymosi procesų kryptis.
„Man daug kuo gali nepatikti latvių tauta, bet vienas dalykas yra svarbus: šita tauta yra mano. Kitos neturiu ir neturėsiu. Be to, ačiū Dievui, turiu savo žemę po kojom ir savo valstybę“, – pareiškė viename interviu.
Nors „tie metai druskos priberti“, bet jis nedarė kulto iš sunkiausio savo gyvenimo laiko: „Tai, kas mano atveju galbūt tragiška išimtis, – mūsų tautai yra žiauri istorinė norma.“
Jam jau skauda rankas taip dažnai keliant gedulo vėliavas. Tai priminė ir „Lietuvos žiniose“: „Daugiau orumo! Netgi pasididžiavimo. Ištvėrėte nežmoniškas sąlygas, perėjote patį pragarą ir atlaikėte, grįžote – tai didžiausia vertybė, kurią turite liudyti. Niekas negrąžins jums to, ką paaukojote. Jokio revanšo nebus. Kas įvyko, įvyko. Bet ką galite daryti – mokyti kitus tvirtybės ir atsparos. Tegu nebijo gyvenimo! Ištvermės ištekliai, pasirodo, didžiuliai, pats tuo įsitikinau. Rodykite tai, pasakokite, skelbkite – ne užverktom akim, bet pakelta galva. Aukos komplekso neturiu. Visokių gyvenime nutinka tragedijų, nereikia nė represijų: įveikti jas ir oriai gyventi toliau – didžiausia vertybė. Bet ką tikrai būtina apgailėti, pagerbti ir niekada, niekada nepamiršti – negrįžusiųjų.“

Į „Šviesos rūmus“. Poetas buvo kviestas į šių metų tarptautinį poezijos festivalį „Poezijos pavasaris“. Deja, Rašytojų klubo salėje su savo talento gerbėjais teko bendrauti tik žvelgiant iš bičiulio V. Braziūno portretinių nuotraukų. Jau dešimtmetį K. Skujeniekas nesibodėdamas kartoja įvairiai varijuodamas frazę: „Kaip tikras savo amžiaus džentelmenas galiu didžiuotis savo ligomis <...>, nebedirbu taip intensyviai kaip anksčiau <...>, iš profesionalaus rašytojo tapau profesionaliu pacientu.“ Ryškėja Mordovijoje praleistų metų pasekmės...
Grįžęs iš lagerio, K. Skujeniekas ėmė kaupti unikalią biblioteką. Dabar apie penki tūkstančiai įvairiakalbių folkloristikos, lingvistikos, beletristikos rinkinių, rankraščių atiduoti Latvijos nacionalinei bibliotekai „Šviesos rūmai“. Poetui Nacionalinė biblioteka – tautos smegenys, kultūros atminties šventovė.
Perfrazavęs penkiasdešimtmečio proga žurnale „Karogs“ spausdintos K. Skujenieko esė pavadinimą šių dienų tonacija „Kas tas gėris pragyventi aštuoniasdešimt metų?“, atsakymui pasirinkau sukaktuvininko eilėraščio posmą iš šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho:

ne mano galioms vėjus sužieduot
delnais vienatvę tavo užkalbėt
ir negaliu aš nieko
nei prašyt nei duot
tik vietoje tavęs galiu skaudėti

(vertė Erika Drungytė)

Ištvermės stojiškai poeto laikysenai, rugsėjo 5-ąją įžengus į devintąjį dešimtmetį. Tebūnie šios didžio latvių poeto mintys tarsi tvirtybės epigrafas meniniam žodžiui, globalaus pasaulio stumiamam į kultūros paraštes: „<...> rašytojo darbas – misija. Misiją suvokiu kaip profesiją, kaip žodį. Ir dar vienas momentas – tai nacionalinė misija, nes dirbame su mūsų gimtąja kalba. Mes ją savaip papildome, stumiame į priekį, turtiname. Faktiškai nėra nė vienos kitos kultūros srities, kuri taip tampriai būtų susieta su mūsų tapatybe, kaip latvių literatūra.“

Parengė Arvydas Valionis