Pertrauka
Neliko geležinkelio virš upės, o tie, kurie žadėjo, atsisakė perkelt. Neleido net vaivorykštės nutiesti tarp krantų.
Ir mes pakliuvome į spąstus pertraukos, kuri vis plėtės į visas puses. Kol apglėbė ir pamažu ištirpdė plunksnuotus dievo antrininkus.
Pradžia ir pabaiga atskilo tarsi skardžiai. O lygumos išbrinko, kai vertėmės per galvas, mėgindami atspėti kryptį.
Neliko upės, dar tebekliedint Letos vandeniu vyne. Tikriausiai ją sugėrė tilto nuolaužos.
Jau mes galėtume žygiuot toliau. Tačiau ši pertrauka niekaip nesibaigia.
Kaita
Sausuoliais prismaigstytas puslapis išstūmė mus į paraštę. Tačiau toliau dalijo tuštumą lesantiems žvaigždes.
O ant šakų siūbavo popieriniai žvėrys. Kurie užgrūdinti, žadėjo širdies dugną. Ir jį apsaugoti nuo kandžių šturmo.
Mes pavogėm iš to, kas balta, po lazdą elgetos ir laukėme, kol ji pražys. Pramuš dėmės kraštus ir okupuos visus kelius atsitraukimo. Kaip šansus nusimesti odą po drabužiais.
Širdies šerdis fiksavo smūgių skaičių. Kentėdama nuo gailesčio injekcijų. O perpjauta jinai bylojo tik apie laiko kaitą.
Jei spėsi
Sunku įspirti, kai guli karste. Ir dangtis jau užkaltas. Ant jo drugeliai leidžiasi. Tarsi norėtų išsinešti paskutinį trupinį šviesos.
Turbūt nebeatrasit puslapio neprirašyto. Kur galėtum pasinert zigzagais. Tarp sūkurių, kurie įtraukia grožio perteklių. Ir tavo – gyventojo paraštėse – vienatvę sudėvėtą.
Jei užsigeisi pasisukt ant šono, ieškodamas antrosios galimybės, ir net sukursi ją iš likučių oro, vis tiek tai bus tik vienkartinis burbulas paviršiuj. Lyg potekstė, praradus drabužius.
Gal spėsi išbarbenti moters vardą į lentas. Ir ji ateis tau padainuoti. Ir abu sutilpsite į pabaigą, išdalytą tiltui tarp tenai ir čia. Ir viskas bus. Nors jau turbūt kitaip.
Keliai
Šitie keliai nusėti jonvabaliais ant mūsų laimės kaulų. Tikriausiai tai takai tarp žvaigždžių skeveldrų.
Kur laksto kailį nusimetę liūtai ir grasina nieko nesurast. Suverpt iš seilių sūpuokles tarp pakelės stulpų ir suptis už visus, kurie suvirškino save, pakėlę prasmę kubu.
Ten mes matuojame atstumą tarp žibintų sudaužytų. Tada pliusuojame, ir atrodo, kad artėjam prie kažko. Kad viskas gali būti, jeigu dar nebuvo nieko.
Štai šis gyvenimas išdulkintas pagimdo pulką neregių ir atveria kelius naujai tapybos krypčiai.
Pusiausvyra
Pamokomom istorijom jisai valydavo dantis. Kad gerklėje įstrigusi lakštingalos giesmė praeitų prasmės filtrą. Gal nesubręstų iki estradinių dainų, tačiau iš ašarų išskeltų kibirkštį.
Kol savo odą išmoko panaudot drabužiams. O limfą – kaip ledus iš pieno – atiduodavo sargams neiškvėpuoto oro. Ir juos papirkdavo. Tikriausiai grožio perteklium. Nes atrodė kaip herojus, pasikoręs ant pasakos siužeto vingio.
Tada sukąsdavo rodyklės sparnelius ir ištremdavo save į kaulus. Aplink juos sukosi širdis, tačiau nepriartėdavo. Tikriausiai perdegė, ištvirkinta pusiausvyros.
Riba
Ar dar prisimeni, kaip mėtėme save į užribį, ant nugaros prisiklijavę amžinybės adresą? Kaip cypė debesys, kai šliaužė per tvoros viršūnę. Jie mums atriekdavo liūties užuomazgas. Tačiau neišviliojo iš laisvės ir dangaus aklagatvio.
Ar dar matai pakeltus inkarus? Kurie siūbuoja tarp ištuštėjusių akių. Kurie turėjo mus išsaugoti gal paskutinei galimybei. Tačiau pasidavė kaip išretėjusi oda nesvarumo bangai.
Neatsakyk visais šešėly užaugintais žodžiais. (Jų geismas permatomas – susiraukšlėt prieš saulę.) Apibarstyk jais – tarsi lapais – tylą po audros.
Ir gal mes dar milimetru nukelsime tą ribą.
Nebebus
Ir plazda skersvėjy suplyšę sąrašai – kiek visko nebebus. Nebels į naktį nuskalpuotas draugas. Savęs jau pasiilgęs – dar tik pusiaukelėje į kelmų dausas. Ir tų nebepasiųs, kurie razinas kišdavo į šauksmą – lyg mąstymo ornamentus.
Netrypčios baloje sudrėkę, bet nesurasti. Nežongliruos iššokusiom širdim. Kol jos nukris ant žemės. Bet prisimins variklio misiją. Ir stumdys dulkes iš kairės į dešinę.
Nespės prie posūkių pavirst šaltiena. Kurią sudrebina tiktai automobilių partrenkti vilkai. (Tikriausiai juos nusamdė mėnulio pilnatis.) Ir pamažu išsklaido svajones apie griaučius.
Kentėtojai
Kadangi ilgai lijo, įstojome į kentėtojų klubą. Ten mes skraidydavom su apžieduotais peniais – kad vėl nepasimestume. O kiaušiniai taip trynėsi vienas į kitą, kad rūko dūmai.
Jie neleido pamatyti kenčiančių labiau. Ir užkonservuodavo viltis jaunystės. Nusileidus jos būdavo šviežios ir gaivios. Galėjai preparuoti nedideliais griežinėliais ir gauti begalę naujų variantų. Kol užmirši pirmykščius.
Prasmingas yra tik procesas, dainavo išduotos moterys. Bet buvo nenuoseklios, nes be galo norėjo būt užkastos. Neišnešiotos dalimis, kaip ornamentai paraštėse. Nepakylančios virš banalybių debesų.
Mes kentėjome, jas užkasdami. Bet nesisekė šio darbo užtęsti bent iki senatvės.
Judėjimas
Paprastai nevyniodavom šūdo į vatą. Užsikabindavom ant ausų po lygintuvą ir jie kaip inkarai kiek prilaikydavo vis išgaruojančias mintis.
Nors neilgam. Nes orientyrų stoką turėjo kompensuot judėjimas. O dar geriau, jei kelias žymimas krauju – kai lygintuvai nusileidžia ant kojų.
Nuo vaikystės mums aiškino, kad sumuštiniai krenta tik sviestu žemyn. Kad įklampintų visus nukrypimus nuo nesuvokiamos linijos. Ji pamažu sulįstų į stuburą. Ir gal net pakeltų aukštyn. Ypač tada, kai jau atsikratėme lygintuvų.
Štai angelai mus suvynioja į rojaus sodo lapus. Ir troškina savo sultyse. Nes tik tokius suvirškins kiti, kaip netinkamus pavyzdžius. Ir gal net priglaus pragare.
Sėkmė
Mums teks išrasti vakaro moteris, kurios išprotėjo ryte. Kai lesė balandžiai gyvenimo liekanas, o tas išvarytas dainavo, kaip jis tirpo suspardytas slenksčio.
Ir žengt į tirštėjančią skraistę. Tarsi patiekalą iš daugelio „ne“ ir „taip“ – ne mažiau.
(Juk vegetarai žmogienos nevalgo. Tik – abstrakcijas, suvarpytas šauktukais. Milijonas gimsta vėliavos audekle, bet kažkodėl pasimauna ant koto.)
Kas uždengs nuo meluojančios saulės? Ir tuštumą visrakčiu atrakins – kaip tėvynę.
Mes dar drebame – ne nuo šalčio. Kad pasiseks – netyčia.
Laiko kamera
Nebeturėjo kur grįžti. Įsirausė į lapus galvodamas, kad bus šilčiau. O kai atitirps kaulai, galės pakviesti kelias moteris iš konservuotų vaisių zonos. Atsuks stiklainio dangtelį ir uostys. Lyg statytų barikadą prieš artėjančią žiemą.
Bet nevalgys. Tegul taip ir lieka neišragautos. Nepagautos. (Todėl ir skraido iki šiol jo smegenų kanjonuose.) Nenuvytusios. Atminties seilėmis užbalzamuotos praeity.
Įsistatys degtukus į akis. Kad geriau matytų ateitį. Skeldėjančią nuo šykščios rudens saulės. Gal net susiūs rytojaus dalis. Ištemps tarp medžių ir sups savo negimusius vaikus.
Pasisuko ant kito šono ir pajuto veriantį skausmą – tarp šonkaulių įsirėžė sudaužyto butelio šukė. Dabartis net nesiruošė jo paleisti.
Šokis
Ten iškamšas mūsų kapoja papūgos. Lyg iliustruotų neigimo neigimą. Kad atrastume mėlyną medį sau ant galvos. Jo lapai šlamėtų kaip mūša bangų ir be patetikos triukšmą nustelbtų.
Medžių šakos nutįstų į šonus ir susipintų virš mūsų tarsi dangus. Šaknys įaugtų į smegenis ir pasiklystume jau po mišku.
Ten čiulba paukštis. Lyg pakartoti norėtų gražiausių kvailysčių falcetą. Tarsi savisaugos garsą, kai jis įstringa tvoroj.
Ten ragais prasiskverbę į viršų pasirinksime dalią žaibolaidžio. Ir iš džiaugsmo vibruosim, kad atomai mūsų pakvietė šokiui sliekus ir angelus.
Atsisveikinimas
Dar skamba šitas siūlas tarp tavęs ir mano sielos iškirsto peizažo. Vis dar slepi mazgus po bombardavimo išlikusioj slėptuvėj. Kaip susitraukusius nuo šalčio „sudie“ ir „viso gero“.
Vyne saulėlydis ištirpsta. Kaip skola. Šešėliai išcentruoti tempia išbarstytas valandas. Kol jos užlieja plaustą.
Mes pasitraukiame į periferiją regos. Ir dar toliau. Kur išgręžti žaidimai uždaro langus praeities. (Už vieno dar kažkas boluoja. Tikriausiai neilgam.)
Legionieriai nuskuta takus žolėj. Ir jie, kaip aštuoniukės, pakirstos ligos, įkalina mus begalybėj.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)
