tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei

Marytė Kontrimaitė. Džojos Barysaitės fotografija. Nuotraukos šaltinis – rasytojai.lt
Marytė Kontrimaitė. Džojos Barysaitės fotografija. Nuotraukos šaltinis – rasytojai.lt

 

Išeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla... Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė, atsisveikinusi su šiuo pasauliu 2016 m. balandžio 16 dieną, pavasario gyvybei nenugalimai plintant, plastant. „Verta gyventi, kad pamatytum pavasario sodų švytėjimą“, – yra tokia Marytės eilutė. Šių metų Lietuvos sodai nužydės jau be jos mylinčių akių. Bet eilutė liks, plastės, tvirtins: verta gyventi. Iš jos vienos juk galima nuspėti stiprią, aistringą prigimtį, kūrybingą, žmogišką, atsiliepiančią į gyvenimo kalbinimą. Ir pridurti – kaip reta pilietišką, įsipareigojusią Lietuvai, Armėnijai, su kuria ji buvo susieta šeimos ryšiais, meile, rūpesčiu, ištikimybe. Dosni Armėnija buvo ir Marytei – davė garbių vardų, gražaus miesto garbės pilietybę.
M. Kontrimaitė gimė 1947 metų vasario 9 dieną Vilkaičių kaime (Plungės rajonas), turėjo savitą žemaitiškumo geną, atsiliepusį ir eilėraščiuose. Stipraus ūkininko ir pradžios mokyklos mokytojos šeima, auginusi tris dukteris. Visą gyvenimą juto savo tėvo vyrišką jėgą, atramą, iš prigimties meistro, mechaniko, išradėjo; gaila, kad Dievas jam nedavė sūnaus, – atsidusdavo. Dar visai kūdikis su šeima ištremta. Sibire sodai nežydi. Pirmieji atsimenami metai praėjo Baidabe (Irkutsko sritis). Svetima, atšiauri erdvė, kurią Marytė pavadins savo vaikystės tėvyne. 1989 metais tremtinių antologijoje „Amžino įšalo žemė“ paskelbta jos poema „Mano vaikystės tėvynė“, kurią galima laikyti ir poetės ankstyvąja autobiografija, pradedama taip: „Kai mus išvežė, / klausiama, „kiek tau metų?“ mokėjau parodyti du pirštelius.“ Užaugo iki maldos, pačios sukurtos. Kūrybos pirminė gelmė ir yra malda, jei net vaikiška, jei tik maldelė:

 

Tėvyne Lietuva,
tu visų gražiausia, visų geriausia,
aš būsiu gera, darbšti, aš klausysiu tėvelių,
aš myliu tave, Tėvyne, visi mes mylim tave,
Tėvyne,
padaryk, kad niekas nesirgtų, niekas nemirtų,
kad visi sugrįžtumėm pas tave
ir laimingai gyventume su tavimi per amžių amžius, amen...

 

Šita vaikiška malda augo kartu su Maryte, niekur nuo jos nepasitraukė, leido grįžti, persmelkė jos eilėraščius (iki hematologinio „Aštuntajame danguje“), kurie buvo ir liko labai arti gyvenimo, iš jo ir jam. Tad ir rinkinys „Palei pat gyvenimą“ (2003) su labai tikra, savastį išspindinčia V. Sližio nuotrauka ir pavadinimu, ir turiniu atitinka M. Kontrimaitės vidinę programą. Buvo gabi filologijai, kalboms, palyginti greitai įeidavo į jų struktūras, imdavo kalbėti. Armėnų, ispanų, perprato ir arabų. Baigusi Vilniaus universitetą (1970), Jerevane studijavo armėnų kalbą ir literatūrą, buvo puiki armėnų literatūros vertėja, sudarė armėnų poezijos rinktinę „Akmuo ir šviesa“ (1982), išvertė armėnų prozos („Armėnų apysakos“, 1985), esė. Iš ispanų kalbos išvertė Gabrielos Mistral ciklą „Mirties sonetai“.
Armėnija – lemties šalis, turėjo ryžto dirbti jai, aukotis. Sunkiu laiku lydėjo į Kalnų Karabachą labdaros krovinį, rizikavo savo gyvybe. Žinojo pasiaukojimo skonį. Lietuvos bundančioj aušroj, Sausio 13-osios laiku buvo pasiryžusi bet kokiai aukai. Pagal pasaulėžiūrą, pagal iš tėvų perimtą dvasia buvo tikra krikščionė demokratė, bet politinė veikla, į kurią bandė įsijungti, neatitiko jos moralinio skrupulingumo.
Turėjo ką šiame pasaulyje veikti: mylėti, rūpintis net dviem valstybėmis, o dar ir Žemaičių šalim, auginti vaikus ir anūkus, rašyti eilėraščius, tikinti save ir kitus, kad gyventi verta. Nebuvo stipri, bet iš paskutiniųjų laikė save, vis iš naujo sudarinėdama su savo kūnu sunkias sutartis, gydėsi ir ilgu badavimu, buvo itin valinga, traukė save ir už plaukų, pakildama po komplikacijų, sunkių operacijų. Neprarado vilties ir persėdusi į vežimėlį – nusišypsojo: verta daug iškęsti, kad suprastum, jog esi mylima, globojama. Verta iškęsti, verta gyventi, verta – ir dėl meilės, kurią jai buvo lemta patirti.
Eilėraščių Marytė rašė nedaug – gal tik tada, kai širdis atsiverdavo. Didelės pertraukos. Tarp pirmojo rinkinio „Kristalų atskalos“ (1971) iki antrojo „Dienų veidai“ (1982) vienuolika metų, nuo jo iki trečio „Palei pat gyvenimą“ – dvidešimt. Gyvenimas, kaip pati yra sakiusi, staiga tapdavo įdomesnis, svarbesnis už literatūrą (panašiai prasitaria ir Vanda Juknaitė). Gal ir paskutinė karta Lietuvos rašytojų, kurie taip arti gyvenimo, kad joks „grynasis menas“ jų negali suvilioti.
Tylūs prisiminimai – turbūt tai jau 1970-ieji. Bet gal ir 1969-ieji. Pavasaris ir Sarbievijaus kieme, beržas jau žalias. Vilniaus universiteto literatų konkursas, žiuri komisija: Ieva Simonaitytė, Sigitas Geda, gal dar Jonas Graičiūnas. Profesorius Jurgis Lebedys (Lietuvių literatūros katedros vedėjas) įtraukia ir mane – jau aspirantę (doktorantę). Pirmosios vietos problema, Onutė Baliukonytė ir Marytė Kontrimaitė, kuri iš jų, abi atrodo stiprios, nors skirtingos, man labai patinka Marytės žemaitiškumas, kampuotumas, bet ir Onutė patinka. Galiausiai slaptas balsavimas – Marytei tenka pirmoji vieta, Onutei – antroji. Nusišypso viena kitai, gabiems vietos po saule užtenka.
Abi su šeimomis gyvename Karoliniškėse – dvi Marytės tamsios galvelės: Vega ir Justina. Mano sūnus, vis pakosintis. Dar žiema, šalta, Marytė atneša mažam ligoniui du didelius, nematyto grožio granato vaisius. Suprantu, kad iš Armėnijos.
Aš neužmiršau, Maryte. Ir eilėraščio „Aukštoji Žemaitija“ neužmiršau. Ačiū.
Daugelio Tave mylėjusių vardu tariu Tau – ačiū.
Verta gyventi, žmonės. Neužmirškime šito priesako.
Pasikliaudama giliausiomis Marytės Kontrimaitės nuojautomis, pakartoju: atsisveikino su šiuo pasauliu...
Ji pasitikėjo kitu pasauliu, turėjo Amžinybės viltį.
Parašė geros religinės lyrikos.
Negaliu jos atskirti nuo meilės lyrikos.
Arba nuo gyvojo gyvenimo.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

b_200_310_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gegužė-birželis_2016.05a_Metai_virselis.jpg