tekstai.lt

Virginija Cibarauskė. Naujai senas Sigito Parulskio romanas: vyro-kūrėjo kančia ir postmodernizmas

b_200_299_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gegužė-birželis_Nutyletu-leliju-miestas-355x530.jpg

 

Sigitas Parulskis. NUTYLĖTŲ LELIJŲ MIESTAS. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

 

Pačioje XX a. pabaigoje pasirodžiusioje vadinamojoje žydrojoje Sigito Parulskio ir Aido Marčėno rinktinėje „50 eilėraščių“ (1999) kolega A. Marčėnas tuomet dar labiau poetą nei prozininką S. Parulskį pavadino „labiausiai vyru“ tarp Lietuvos poetų. Vadinamosios „vyriškos“ problemos sudaro ir S. Parulskio prozos epicentrą. Pasakojimo vyksmą lemia tėvažudystės fantazijos, su Kristumi identifikuotis leidžiančios genijaus pasijos ir nesėkmingi santykiai su moterimis. Nesvarbu, koks protagonisto vardas, kuriuo asmeniu pasakojama ir kada veiksmas vyksta, pasirenkamas esė, istorinio, psichologinio ar postmodernaus romano žanras, S. Parulskis iš esmės pasakoja vieną ir tą pačią – kenčiančio vyro-kūrėjo – istoriją.
Ne išimtis ir naujausias romanas „Nutylėtų lelijų miestas“. Protagonistas Simonas – prarastosios kartos menininkas, kaip ir romano „Trys sekundės dangaus“ (2002), esė ir poezijos subjektai (išskyrus rinkinį „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009), kurio pasaulėvaizdis kiek pakitęs). Tai sovietmečiu augęs ir brendęs, sovietinėje kariuomenėje tarnavęs humanitaras, kurio problemos prasidėjo dar vaikystėje: „Vaikystėje užsifiksavę kažkokios nuostatos, pamatinės nuostatos, kurios jam suteršė gyvenimą“ (p. 108). Šis vyras-kūrėjas, kaip kūrėjui ir dera, jaučiasi kitoks, niekur nepritampa, su niekuo neranda sąlyčio taškų – perfrazuojant pirmojo S. Parulskio romano pavadinimą, nuo visko ir visų jį skiria trijų sekundžių tuštumos tarpas.
Vis tik pats romanas, jo struktūra nėra tokie dramatiški. Orientuojamasi į vadinamojo postmodernaus romano tipą. Pasak Umberto Eco, postmoderniame romane aktualizuojamos nuorodos į skirtingus kontekstus, derinami įvairūs žanrai ir pan. Toks tekstas teikia ir rafinuotų intelektualinių pramogų, ir sentimentalių identifikacijų, o rašytojui – finansinę sėkmę, nes skirtas itin plačiai skaitytojų auditorijai. Skirtingus kontekstus apjungiantį postmodernų romaną S. Parulskis rašė ne kartą, tačiau nei „Doriforė“ (2004), nei vadinamasis „atostogų romanas“ „Vėjas mano akys“ (2010) sėkmės nesulaukė.
„Nutylėtų lelijų miesto“ anotacijoje skaitytojui ar skaitytojai žadama pačių įvairiausių dalykų: „<...> fantazijos ir tikrų biografijos faktų, išgalvotų ir tikrai egzistavusių žmonių, čia ir lengvabūdiškas, bravūriškas meilės trikampis, ir skausmingų sūnaus ir tėvo santykių istorija, brandos, emocinės biografijos, geidžiamo ir nepasiekiamo tikėjimo nuolaužos bei motyvai iš ankstesnių autoriaus gyvenimų ir knygų.“ Kitaip tariant, tai biografinio, meilės, ugdomojo ir detektyvinio romanų samplaika bei ankstesnės autoriaus kūrybos refleksija.
Struktūriškai romaną sudaro du pasakojimai – viršutinis ir apatinis. Viršuje pasakojamas suaugusio Simono gyvenimas. Apačioje – Simono-berniuko istorija, kurią Simonas galbūt pasakojo psichoanalitikei Anai. Personažus skiria ne tiek amžius (apatiniame pasakojime yra epizodų ir iš suaugusio Simono gyvenimo), kiek įvykių pobūdis ir nuotaika. Viršuje esantis tekstas – vienišo vyro nuotykiai: girtavimas, seksas su keistomis moterimis, bandymai išvengti „rimtų“ santykių, kelionė į Amsterdamą (ir šiam miestui privalomas žolės rūkymas) su keistu tipu Viktoru, filosofavimai apie Bažnyčią, teatrą, gerą stilių, talentą, bandymas susidraugauti su kaimynystėje gyvenančiu senu vyru, kuris papasakoja pamokomą savo meilės istoriją. O apatiniame pasakojime atskleidžiamos keistos vizijos, sapnus primenantys išgyvenimai – represuota, į pasąmonę nustumta patirtis. Skaitant paraleliai šie du pasakojimai ir sudaro Simono-menininko paveikslą.
Labiau vykusi „apatinė“, t. y. Simono-berniuko, linija. Nuo bravūriškos „išminties“, t. y. Simono bei pasakotojų komentarų, samprotavimų, apvalytas tekstas kalba poetiškais minimalistiniais vaizdais, yra kupinas baimės, netikrumo. Iki pat pabaigos taip ir lieka neaišku, kas iš tikrųjų yra blogio, smurto šaltinis – Simonas ar jo tėvas, o gal pasakotojas, iš laiko distancijos neadekvačiai interpretuojantis vaikystės įvykius.
Simono pasaulėjauta persmelkta kaltės jausmo. Jis jaučiasi kaltas, nes nepasitiki, net bjaurisi simboline gyvenimo tvarka, nepajėgia vykdyti jos reikalavimų. Ši kolizija aktualizuojama kaip simbolinę tvarką reprezentuojančio tėvo ir jo nekenčiančio sūnaus drama. Tėvas sūnui yra „gyvulys, žaizda, kurią Simonas visą gyvenimą norės išgydyti kančia, neviltimi, rezignacija“ (p. 121). Dramos atomazga ne mažiau simboliška – nupjauta galva. Šis motyvas nurodo į skirtingus kontekstus (į biblinį, psichoanalitinį, paties S. Parulskio kūrybą, visų pirma į romaną „Tamsa ir partneriai“, 2012) ir įgyja skirtingas stilistines išraiškas: nuo alegoriškos tėvo ir sūnaus kolizijos, baime netekti galvos, t. y. prisirišti, pagrįstos vyro ir moters dramos, išaugančios iki trilerio.
Vis dėlto šis bemaž desperatiškas analogijų tarp kultūros tekstų ir Simono gyvenimo ryškinimas lemia ne kūrinio gelmę, prasmingas potekstes, o tam tikrą nuspėjamumą, nenatūralumą, preciziško konstravimo pastangą. Kaip ir romane „Tamsa ir partneriai“, nupjauta galva išlieka siaubo, chaoso, destrukcijos simboliu: „Kaip šeima be tėvo. Kaip pasaulis be Dievo. Štai kas yra kūnas be galvos“ (p. 98). Kita vertus, ši Simono frazė gana taikliai iliustruoja jo kaip paklusnaus ir šio savo paklusnumo nekenčiančio tradicionalisto, kitaip – sūnaus, kuris tuo pat metu save suvokia ir kaip kūrėją, todėl jaučia pareigą konkuruoti su tėvu, savijautą: sūnus bjaurisi vadinamąja tvarka, taisyklėmis, pačiu pasauliu, bet vis dėlto tiki šios tvarkos neatšaukiamumu. Todėl jam lieka tik rezignuoti.
Kitas kaltės šaltinis – geismas, jusliškumas. Tapatindamas save su kūrėju, t. y. dvasios, o ne kūno dalykais tikinčiu žmogumi, Simonas negali užmegzti visaverčių santykių su moterimis, nes kiekvienas geismo, jusliškumo prasiveržimas jam kelia saviniekos priepuolius („Kiekvieną sykį po sueities jaučiuosi nusikaltęs <...>. Tarsi aš nužudyčiau kažką viduje, kažką nekaltą, tyrą, kas nenusipelno tokios bausmės, kas negali apsiginti...“, p. 106–107). Bet, kaip matyti iš pateiktos citatos, subtilios subjekto juslinio gyvenimo, seksualumo analizės tikėtis neverta. Iš esmės apsiribojama banalia opozicija kūnas vs. dvasia, seksas vs. jausmai. Todėl moterų, su kuriomis užmezgamas vadinamasis dvasinis ryšys (psichoterapeutė Ana, prie jūros sutikta bevardė moteris, rašytoja Kyoko), Simonas „suteršti“ nepajėgia arba kaskart jaučiasi prastai ir siekia tokius ryšius nutraukti. Vietoje to jis užsiiminėja, atrodo, pačiam jokio malonumo neteikiančiu seksu su godžiąja Salomėja (tipažas atkartoja romano „Doriforė“ „ietininkę“), fiziškai atgrasia storule. Kadangi minėtomis opozicijomis, jų relevantiškumu net nebandoma abejoti, pasakojimas tampa kultūrinės stereotipijos, tipažų (kenčiantis menininkas, tironas tėvas, pasileidusi viliokė) ir tipiškų situacijų dauginimu.
Kitaip tariant, S. Parulskis tęsia seną gerą niekur vietos nerandančio menininko temą, kurią bene išsamiausiai plėtojo Bronius Radzevičius savo dvitomyje „Priešaušrio vieškeliai“ (1979; 1985). Paradoksalu tai, kad S. Parulskis B. Radzevičiaus romane pateiktą menininko traktuotę vadino sau ir savo kartai nebeaktualia (Parulskis S. „Herkus Kunčius – nepakenčiamas homo ludens“, Šiaurės Atėnai, 1999 10 23). Vis dėlto tokia nuostata tiesiog smelkte persmelkia savo išskirtinumu, savigaila ir bejėgyste, galima sakyti, besididžiuojantį S. Parulskio subjektą, apibrėžia jo santykius su kitais.
Santykis su moterimis, moterų paveikslai (nes nė viena jų net neprimena psichologinio subjekto) bei jusliškumo traktuotė artimesnė ne kokio nors Charles’io Bukowskio tipo hedonisto, o Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ (1933) klieriko Liudo Vasario patirtims. Nors iš pažiūros romane sekso scenų daug, jų aprašymai formalūs, palyginimai – anemiški, nenatūralūs, t. y. literatūriški. Pavyzdžiui, Simonui glamonės asocijuojasi su Brailio rašto skaitymu, o susijaudinusios moters genitalijos – su dangaus rasos pilna lelija. Taigi, net aistros akimirkomis Simonas lieka rašytoju, poetu. Tuo tarpu Salomėjos, kurią Simonas pristato kaip „velniškai ištvirkusią“ (p. 12), abejingumui nepateikiama jokių paaiškinimų:

 

Jis trimis pirštais praskleidžia didžiąsias lūpas, švelniai pamasažuoja klitorį, pirštų galiukais pajunta drėgmę. – Dabar tu panaši į leliją, sklidiną dangaus rasos.
Salomėja nieko nesako, užsimerkia, atlošia galvą. Paskui palenkia galvą į šalį, atsimerkusi žiūri į jį.
– Noriu valgyti, važiuojam.

                                               (p. 11)

 

Tokia juslių ir jausmų anemija, dvasinis ir kūniškas bergždumas Simono atveju grindžiami tuo, kad tiek sakralumas, tiek kūniškumas – tėvo, kuriuo Simonas baisisi ir kuriam priešinasi, plotmė. Georges’as Bataille’us studijoje „Erotika“ („L’Erotisme“, 1957) tarp religinių ir erotinių patirčių brėžia analogiją: abi teikia galimybę išsiveržti iš įprastos tvarkos, taisyklių ir darbo pasaulio, patirti radikalų, į jokias spekuliatyvaus proto schemas neredukuojamą kitoniškumą. Simonas gi įkalintas besikartojančioje tąsioje kasdienybėje: „<...> kai viskas kartojasi, kai viskas tampa simboliais, gyvybės ir mirties ciklas jo asmenyje tapo mitiniu, tarsi nukeltu už jo gyvenimo, jo kūno ir dvasios ribų. Jis tik kartoja tam tikrus ritualus, bet tie ritualai jo nebeveikia. Net seksas“ (p. 209).
Iš jausminio ir juslinio bergždumo kyla ironija, ciniškos replikos tiek santykių su moterimis, tiek religinių patirčių atžvilgiu. Simonas ir erotiką, ir tikėjimą suvokia iš esmės remdamasis kasdiene, pragmatine logika („prostitutė tau už pinigus suteikia orgazmą, bažnyčia – išganymą“, p. 197). Kita vertus, pats Simonas ir jam aiškiai simpatizuojantis pasakotojas šios logikos šaltinį regi ne savyje, o kituose ir pasaulyje. Tai leidžia keiksnoti pasaulį ir jo primityviai suvokiamą „katalikišką“ tvarką, demaskuoti neteisybių šaltinį – katalikišką pasaulėvaizdį ir Kristų savyje, ironiškai prilyginamą šiukšlių vamzdžiui:

 

Kodėl, klausia savęs Simonas, kodėl aš vis dar kliedžiu katalikiškomis nesąmonėmis? Juk tai nuodas, kurio reikėtų atsikratyti, išsivalyti nuo jo ir užmiršti.
Nuodas visuomet spindi grožio ašmenimis.
Jėzus Kristus – šiukšlių vamzdis, kaip tas, bendrabutyje, kuriame Simonas gyvena, Jėzus Kristus – jo asmenybės kanalizacija, blizgantis vamzdis, aplink kurį striptizą šoka jo sumauta siela.

                                                                   (p. 44–45)

 

Tokių menkai motyvuotų neskoningų palyginimų romane gana daug. Pavyzdžiui, dangus sistemingai apibūdinamas pasitelkus menkai motyvuotą erotinę ar ligoto kūno vaizdiniją: „<...> dangus apsiniaukęs, žemai slenkantys debesys protarpiais trykščioja savo dangišką sėklą į bevaisės žemės įsčias – tolumoje dunksančios smėlio kopos atrodo kaip praskėstos gulinčios moters šlaunys“ (p. 104); „juostantis dangus virš tėvo ir sūnaus galvų panašus į ligonį, kurio veidą staiga išbėrė mirtina šviesa spindintys pūlingi spuogeliai“ (p. 168).
Vertinant romaną kaip visumą, pastanga įtikti visoms ir visiems lemia pamestas, neišplėtotas arba „baltais siūlais“ susiūtas paskiras linijas, temas, kontekstus. Reprezentatyvus tokios neišplėtotos temos ar idėjos pavyzdys – romano pavadinimas. Dėmesį traukiantis įmantrumu, savita melancholija nutylėtų lelijų miesto vaizdinys romane sušmėžuoja vos kelis kartus kaip grakštus, bet menkai informatyvus papuošalas. Paviršutiniškai išskleidžiama Alpinisto ir Kristinos linija. Ji tėra pretekstas vėlgi vizualiai įspūdingam lede įšalusių įsimylėjėlių vaizdiniui, simbolizuojančiam Alpinisto ir paties Simono baimę įsipareigoti, ir romaną vainikuojančiam Simono (ne)sėkmingam žygdarbiui.
Taigi, prasidėjęs intriguojančia polifoniško, skirtingus žanrus, registrus apjungiančio pasakojimo vilione, romanas užsibrėžtų pažadų ištesėti nepajėgia. Pasakojimas baigiasi banaliu pasirinkimu „vienas iš dviejų“: jei įkopti pavyks, gausi karalystę ir ištvirkėlę bei nuobodulį, jei nepavyks – iliuzijų žlugimą, pasiaukojančią madoną ir greičiausiai tapsi poetu. Kita vertus, lietuvių kultūroje kenčiančio kūrėjo pasakojimas giliai įsišaknijęs, todėl lengvai atpažįstamas, savas. Taigi romanas savo skaitytoją neabejotinai ras.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

b_200_310_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gegužė-birželis_2016.05a_Metai_virselis.jpg