tekstai.lt

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

Publikacijoje pateikiami rašytojo, ilgamečio mūsų žurnalo darbuotojo Juozo Apučio praeito amžiaus septintojo–devintojo dešimtmečių dienoraščiai, kuriuos jis pats iš rankraščių rinko kompiuteriu. „Metų“ redakcija dėkoja Virginijai Aputienei ir Vijolei Aputytei už galimybę publikuoti pateiktus tekstus.

 

Juozas Aputis (Zervynos, 2009 07 30). Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Juozas Aputis (Zervynos, 2009 07 30). Regimanto Tamošaičio nuotrauka


 

Čia perrašau „naujųjų laikų“ savo dienoraščius.
(2005 m. sausio 8 d.)

 

 

1969 metai

 

Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva – praktikos jokios neturiu, iš prigimties esu pesimistas, į kiekvieną nesėkmę linkęs žiūrėti kaip į kažką galutinai baigtą ir neturintį jokios išeities. Mano dabartinis skausmas, pergyvenimai, liūdesys – praradimo aidai – turėtų mane nuplauti, nuvalyti, atimti iš manęs sentimentalų požiūrį į gyvenimą. „Człowiek się rodzi nie dla...“ – girdžiu artimo, brangaus žmogaus žodžius, išskaitytus ant Marilės Vereščiak kapo Benekainyse...
Praradimo laikas. Atradimo nematymas – gal geriau sakyti: baimė.


Druskininkai, spalio 23 d. Baugu naktį žiūrėti į aną Nemuno pusę. Apima menkumo jausmas, žvelgiant į neaprėpiamą mėnesėtą naktį: šiurpas krečia akimirkomis, kai suvoki, kur ir kas esi, kaip viskas yra. Baisu nuo aiškumo.

 

 

1970 metai


Sausio 14 d. Novelei: sinodas prieš pasmerktojo mirtį. Maždaug kaip Sezano paveiksle. Kokia žmogėdriška filosofija! O gal imti visai kitokį siužetą? Gal, pavyzdžiui, kur nors valstiečius prie upės, gal kokius sielininkus (trupučiuką negerai – su tuo „Pranašu Jona“) – vandenyje.
Svarbiausia čia – žmogėdriška žmogaus filosofija: palaikyti savo ląsteles kito krauju!


Vasario 17 d. Kelionė į VDR. Jau greitai traukinys turi išvažiuoti. Važiuoja sapnuojantysis, du draugai ir mergaitė. Jos vardas kažkoks neaiškus. Jie dabar eina vienu šaligatviu ir kitu mato einant ją, o kai prieina prie vietos, kur jau reikia leistis į požemį, mergaitė dingsta. Tiedu kiti bėga ieškoti. Po kurio laiko jis pamato katę, šaukia ją „kac, kac“, ta ateina, sugauna, nori paklausti, ar jos vardas ne toks, kaip mergaitės, kuri turi važiuoti, bet užmiršta anosios vardą. Tada jam pasako mažutė jo duktė, kuri sėdi ant tokio suoliuko, kaip parkuose, su motina, o katė atsako, kad jos vardas būtent toks. Jis pašaukia du draugus, leidžiasi į požemį, atsisveikindamas su žmona. Ji guli paslika ant suolo lyg pagalys, tik veidas lyg keturkampis ir išbalęs.
Požemyje. Juda traukinys. Įšoka. Važiuoja. Pasirodo toks su studentiška kepuraite – jis irgi į VDR. Jie sėdi ant vagono viršaus, ant kelmų. Paaiškėja, kad tas traukinys važiuoja į Kelmę. Jis nušoka, suranda tą, kur juda į VDR, bet atsimena pamiršęs lietpaltį, skuta atgal, anas jau važiuoja, įšoka į jį, suranda tą su kelmais vagoną, lietpalčio nėra, traukinys jau lekia, jisai šoka tiesiai į kiečių krūmą, tada išgirsta mašinisto balsą:
– Ar negalėjai šokti, kai dar smarkiau būtume pradėję važiuoti?
Juokinga: mašinistas pristabdo traukinį, pats iššoka, iškelia raudoną vėliavėlę, traukinį praleidžia, bet mašinisto jame tai nėra...
Atbėgęs jis neberanda traukinio į VDR – jis išvažiavęs...


Rugsėjo 9 d. Sapnas: einame su šuniuku per kiemą. Toli iš už krūmų išlenda kaimynas taip pat su šunim ir kažkokiu dresiruotu vilku.
Mano šuniukas persigąsta ir sako:
– Sprunkam kur nors, bus blogai...
Puolame prie durų, o ten užrakinta. Paskui galvoju, kad teks šokti į vidų pro langą, negi vilkas lįs?

 


1974 metai


Stepas Tamulis pasakojo apie Klaną, kuris buvo (ir tebėra) mėgėjas ką pavogti. Sykį jis nuėjo nešti į valtį Marazyno šieno ir plukdyti jį Ūla iki savo namų, o Marazynas „pilniavojo“, įlindęs į tą kupetą. Kai Klanas apglėbė kupetą nešti, Marazynas iš vidaus jam ir sako:
– Nu, kad neši šieną, tai nešk, bet kam ir mane?


Spalio 13 d. Per televiziją V. Kybartas skaitė Donelaičio „Rudens gėrybes“. Iš kur to poeto tokia išmintis, tas graudus žmogaus supratimas, pagaliau – sugebėjimas, apsikabinus iš meilės būrą, pakilti aukščiau už visą varganą Tolminkiemio žemę?


Spalio 15 d. Vakar girdėjau, kaip Laimonas Noreika skaitė Marcelijaus Martinaičio poeziją. Skaitymas gal kiek ir per dramatiškas. Marcelijaus kūryba, besisukanti apie kelis motyvus, atskleidžia didelę visumą – to, kas buvo, ir kas yra.
Novelei: kaip seniukas pradeda užeidinėti į knygyną ir pasižiūrėti žodyną (kokios kalbos?). Per dieną jis išmoksta po vieną ar kelis žodžius. Ir taip lankosi be galo, visai suseno, sumenko, mergaitės, buvusios kažkada jaunos, jau irgi pražilo. Vieną sykį seniukas užėjęs perskaito, ką išmokęs... Kokie tie jo žodžiai?..


Spalio 25 d. Zervynose girdėjau, kaip senis pasakojo apie Valento Tamulevičiaus motiną. Ji mėgdavo išgerti ir pati kartais išvarydavo naminės. Sykį užėjo milicija ir rado butelį naminės...
– O kas čia? – klausia.
– Vaistai.
– Tai ko negeri?
– Kaip negeriu? – ji paėmė tą butelį, susivertė vienu ypu ir brinkšt į lovą.
Vienas milicininkas ir sako antram:
– Eik tu pažiūrėk, kad nenusibaigtų. Juk tada man reikės atsakyti...
O ta išsimiegojo, ir viskas tvarkoj.
Be to: apie katiną ir kumeluką. Vienas nuvarė į Merkinę ir pardavė kumeluką, be to, tenai nuvežęs, paliko ir katiną.
Paryčiais, jau grįžęs, išgirdo, kad tvarte žvengia arklys ir atsiliepia kumelukas. Nueina – ugi kumelukas prie tvarto. Netrukus pamatė ir katiną.
Katras ant katro parjojo, katras rodė kelią, ar velnias juos žino.

 


1975 metai


Rugpjūčio 6 d. Apie vyrą, kurio nuskendo žmona ir maža mergaitė. Kapinėse – gražus paminklas, bet ant jo po kiekvienos nakties jis randa primėtyta butelių, net kitokių bjaurių daiktų (meilės...). Budėjimai, pagaliau susidūrimas su niekšyste. Niekšystė laimi. Žmogus eina namo kaip iš naujo gimęs, bet eina ne į saugų gyvenimą, o į grėsmę.


Gruodžio 18 d., ketvirtadienis. ...Norėčiau, kad visi draugai gerai žinotų: negalima vieniems kitus negailestingai, žiauriai ir kartais kvailai ėsti, spjaudyti į mūsų gyventą laiką – reikia kabintis, susisieti viduje, reikia daugiau tikėjimo, tikėjimo ir mažiausiai pastangų išplaukti į paviršių. Reikia nebijoti pasmerkimo, paniekos ir neįvertinimo.
Vėl bjauriai žnaibo! Po galais! Juoksiuos iš tų savo peizeliojimų, bet taip baugina nežinia. Norėčiau, kad Vijolytė brautųsi į kokį kultūrinį darbą – man rodos, kad čia jai užtenka skepticizmo ir aistros. Jeigu būtų ant mano kapo koks akmuo, tenai galėtų tikti žodžiai: ką gavau, už viską sumokėjau (be taško ir daugtaškių!)
Ypatingai didelės sėkmės linkiu Sigitui, Jonui Juškaičiui, Romui Granauskui, Marcelijui, Henrikui, Petrui. Tie talentingi žmonės turi palikti jokiais brūžekliais neištrinamą pėdsaką, tik jiems reikėtų giliai ir atvirai su savim (viduje) pasitarti ir eiti dar tiesiau.
Noriu, kad ir bjauriausios šnekos nors vienam iš pažįstamų, artimų žmonių galutinai neišmuštų manęs. Buvau bjaurus, bet ir daug ką mylėjau.

 


1976 metai


Liepos 19 d., Zervynose. Užsilipęs ant stogo grioviau seną kaminą. Nuo trijų kryžių pusės traukė dviese – apibambusi boba ir toks pat senis – kaip tokiems įprasta, surukusiu apvaliu veidu (nosis mažytė), apsivilkęs tokį pilką „chruščiovišką“ lietpaltį (panašiai, galėjo būti lietaus), užsidėjęs skrybėlę. Iš kitos pusės, pro mano trobos galą, išėjo Čepukyno (Tamulevičiaus) „svečiai“, kalbėdamiesi rusiškai. „Chruščiovinis“ senis, išgirdęs saviškai tuosius šnekant, bemat tarė:
– Privet atdychajuščim. Otkuda pribyli?
– Iz Leningrada...
Ir nuėjo visi, savi, artimi, patenkinti ir be rūpesčio veide. Koks platus pasaulis ir kiek daug visur savo žmonių!..

 


1979 metai


Sausio 13 d. Kodėl tam tikrais ratais viskas kartojasi? Neviltis, nepasitikėjimas, kūrybinis nepajėgumas, vienas tiktai pasiutimas! Pajutę, kad kitaip gyvenimo nebus, daugelis eina susitaikymo keliu, laižymosi, pataikavimo. Tiktai kiekvienas čia turi savo metodiką, savo būdą – kaip subtiliau suvaidinti esant kitokį.


Rugsėjo 12 d. Menininkų rūmuose vyko vertėjų konferencija. Vakare buvau pas V. Č. [Virgilijų Čepaitį]. Čia atėjo ir V. P. [Vytautas Petkevičius], J. B. [Juozas Baltušis], M. Ch. (redaktorė iš Maskvos), A. Vlčkova (iš Čekoslovakijos), ukrainietė N. Neporožnia.
V. P. papasakojo (aišku, negirdint svečiams; beje, dar buvo jo žmona ir M. M. [Marcelijus Martinaitis], jog jis gerai žinąs, kas parašė CK skundą dėl mano apysakos „Prieš lapų kritimą“ ir dėl premijos (1978 m. man buvo paskirta vadinamoji respublikinė premija, bet paskui CK sulaikyta, nepatvirtinta). <...>


Rugsėjo 18 d. Tuščia, nyku. Leidykla nieko nesako dėl mano apysakų knygos „Tiltas per Žalpę“. Pinigų stinga, nematau iš kur gauti... Virga laksto, vargsta viena; dabar tik ji šiek tiek ir uždirba. Maskva nemoka už filmą „Mano vaikystės ruduo“. Sako, kol nepasirodys ekrane (per Maskvą), tol nemokės. Taip sakė St. Lipskis – Kino studijos scenarinės kolegijos vyr. redaktorius.
Diena tokia niūri – šalta ir lyja. „I niekomu ruku podat v minutu duševnoi nevzgody...“


Spalio 3 d. Laikas bėga. Šiomis dienomis buvo nesmagu, nyku, nė ko nusitverti. Iš leidyklos („Vagos“) parsinešiau C. Kosmačo vertimą, beskaitinėdamas kiek atsigavau. Pirmadienį buvau stadione, pasikalbėjome su J. J. [Jonu Juškaičiu]. Lengviau, kai pasišneki su žmogum, kuris, būdamas didelio talento žmogus ir šitiek metų nustumtas į gyvenimo pašalį, moka išsilaikyti, žiūrėti blaiviai ir net optimistiškai.
Vakar, t. y. X.2, per televiziją rodė E. Mieželaičio 60-mečio minėjimo įrašą. Minėjimas buvo aukščiausio lygio, tarpais, rodėsi, netgi visai jaukus, tačiau kokios pastangos užsimiršti, nustumti į šalį tai, kas buvo ir kas yra. Klausais – ir atrodo, jog nebėra jokių skaudžių dalykų, jokių problemų, jokio žmogaus paniekinimo. O juk ir šiandien, kai taip pompastiškai šnekama apie mūsų literatūros laimėjimus, tuo pačiu metu kiek žmonių nustumta į pašalius, kiek negalinčių atsigauti nuo tylaus, užkulisinio persekiojimo. Įdomu, kad A. Pocius, minėjime skaitydamas sveikinimus, prisiųstus E. Mieželaičiui, pabrėžė: „Poeto S. Gedos sveikinimas.“ Beje, paskiau E. Mieželaitis irgi Sigitą prisiminė. Gražus žaidžiamas žaidimas!
E. M. kalboje buvo tiek negražaus lankstymosi ir dėkojimų, jog net nepatogu. O paskiau – tas gyvenimo suvokimas toks nerealus, pompastiškas, atitrūkęs nuo svarbiausiųjų dalykų.


Spalio 4 d. Atėjo mintis, kad, plečiant mano pradėtą romaną apie menininką, galbūt reikėtų įdėti gerą epizodą iš universiteto gyvenimo, iš „veikėjų“ veiklos ir apskritai visos atmosferos. Tas epizodas, rodos, tiktų vos ne pačioje pradžioje, kai Benas ateina pas skalbėją, atneša jai kvietimą į koncertą. Be to, ar nereikėtų kur nors labiau sujungti su „Prieš lapų kritimą“, kad viskas ir eitų tarytum sąsaja: Benutis su tėvu susiranda rusų karo ligoninę, gauna „margancovkės“; vaikui atmintin įsirėžia tas rusės gydytojos ar seselės veidas, kuriame jokio pergalės džiaugsmo, o tiktai didžiulis nuovargis ir neviltis.
Galėtų būti ir epizodas, kai tie keturi dezertyrai (atsimenu, 1944 metų gruodyje ar 1945 metų sausyje–vasaryje) apsistoja Benučio namuose ir kaip jie jaučiasi, ką daro. Ir dar čia vėl tiktų (jeigu nėra, neatsimenu, ar parašiau, ar ne) – tas dviejų vyrukų nušovimas (Lionikio ir Olbikio).
Dar po „Prieš lapų kritimą“ – epiškesnis rusų užėjimo vaizdas 1944 metų spalio mėn.
Be to, neužmiršti ir Teofilio, pirmųjų kolektyvizacijos metų, rasti vietos broliui.
Su Teofiliu Benas, pavyzdžiui, gali susitikti mieste, kokioje nors knaipėje. Reikia pasigilinti į Teofilio tolesnį gyvenimą, pasiieškoti ar prisiminti pavyzdžių (Mikutis?). O gal jį uždaryti į N. Vilnios psichiatrinę, kurią šiek tiek žinau, gal jis įsimyli kokią daktarę, kuri, pasirodo, esanti jau kito vyro (nors yra ištekėjusi) meilužė, o tas vyras per ją gaudo visokias žinias apie žmones, dar nepatekusius į ligoninę, bet jau kokiu nors požiūriu įdomius. O gal Teofilis – traktoristas, čia jo prototipu galėtų būti Teišerskių Jonas?
Beno mokslą reikėtų skaldyti: iš pradžių jis tegu studijuoja filologiją, pavyzdžiui, net lietuvių kalbą ir literatūrą, paskiau tegul pereina į mediciną, bet visą laiką tegu groja (o gal geriau – tegul rašo?! – tik labai nemiela tas prikišamas autobiografiškumas; be to, čia reikėtų dar suvaidinti tą didžiulę tarptautinę sėkmę); čia iš tiesų kiek durniau išeina. O gal jis kartu studijuoja ir literatūrą, ir muziką, o tik paskiau mediciną? O gal jo daktaru nedaryti, ir „Rudenio žolė“ tada turėtų iškristi iš viso iš tos... epopėjos? Gal ir taip? Arba tą „žolę“ tada reikėtų labai perdirbti, paliekant Beną muzikantu? Vargonininku?!


Spalio 5 d. Kad neužmirščiau: kokiai progai pasitaikius, atsiminti, jog 1939 m. rugsėjo mėn. vidury vokiečių lėktuvai užskrisdavo ant Vilniaus ir bombarduodavo, nors nelabai dažnai, bet bombarduodavo.
1939.IX.16 Vilniuje nustojo veikti lenkų radijo stotis.


Spalio 31 d. Ryt ruošiuos važiuoti pas brolį, paskui gal ir į Tytuvėnus.
Jau dvi savaitės turiu iš leidyklos parsinešęs apysaką „Prieš lapų kritimą“. Pamenu, pavasariop, kai mane buvo išsišaukęs J. Stepšys ir S. Papečkienė, pastaroji kalbėjo, kad čia tiktai smulkmenos, reikia pataisyti tiktai trupučiuką, „dėl akių“, o dabar, spalio viduryje, kai kalbėjomės su ja, pasakė, kad jokiu būdu negali būti subombarduota vokiečių karo ligoninė <...>. Be to, apysaka negali eiti, jeigu tie du epizodai, kai tėvas paimamas kasti apkasų, nebus perteikti Benučio (vaiko) akimis. Po perkūnais! Elgiasi su tavim kaip su piemeniu – kad būtų taip ir taip, o prieš tai dar labiausiai tau giria į akis tą apysaką!
Dar įdomu, kad rankraštyje, toje vietoje, kur vokiečių kareiviai žaidžia futbolą, pieštuku pažymėta: tas epizodas vokiečių naudai. Dieve, dieve, kada baigsis tas amžinas idiotiškas tamsybininkiškas kišimasis? O visa tai daroma juk ne iš kokių idėjų, o dėl savo kėdelės! Kad tik būtų ramu, jūs labai gražiai parašėte, kaip gražiai, kas gi bus, jeigu apysaka neišeis, tokie šilti žmonių santykiai – žodžiu, lįsk, mielas, be pykčio ir nuoskaudų į mūsų nuoširdžiai pakabintą kilpą!
Velniava.


Lapkričio 26 d. Tuštuma. Kažkoks nuodas vaikšto po visą organizmą.
Su Vijole matėme japonų filmą „Didžiosios gaudynės“. Niekai. Jai, sakėsi, visai nieko... A. Bučys išleido savo knygą „Literatūros atvaizdai“. Apie mane ten parašyta bjauriai. Bjauru, jog taip parašyta todėl, kad neparodžiau jam palankumo, kai pernai, prieš premijų balsavimus, jis išspausdino „LM“ straipsnį. Rašytojas – pažeidžiamas žmogus, todėl taip smagu į jį šaudyti...

Lapkričio 21 d. nuvažiavau į Zervynas ir tenai palikau mašiną. Šeštad., XI.24, atvažiavo Levas, grįžome su juo kartu, paskui buvome pas Kęstutį, Žuką, Levą ir Čigriejus. Šeštad. (lapkričio 24 d.) „L. ir M.“ išspausdino novelę „Nubudimas pavakare“.


Gruodžio 7 d. Gruodžio 4–5 d. su G. Urbonaite važinėjomės po Kelmės ir Kėdainių rajoną. Buvo keturi mano autoriniai vakarai: Užventyje, Kelmėje, Kėdainių chemijos kombinate ir Kėdainių kultūros namuose. Gražiausias vakaras – Kelmėje, liūdniausias chemijos kombinate: maža žmonių, visi kaip sugauti. Kelmėje buvo labai malonu – daug klausimų, kažkokia artima, širdinga atmosfera. Užventyje keli mokytojai pasirodė tamsūs, užkampio žmonės, besidomintys pletkais. Kėdainių kultūros namuose – visai nieko, domimasi literatūra, o Kelmėje gavau labai rimtų klausimų dėl kaimo likimo.
Tribūnoje ar scenoje kalbi kilnius, gražius ir prasmingus žodžius, pats imi jais tikėti, o atsiduri vėl „normalioje“ būsenoje, ir nežinai kur dėtis. Leidykloje „Tiltas per Žalpę“ įstrigo K. Ambraso arba jo šaikos rankose: pradedu galvoti, kad gali įsikišti tie patys literatūros gangsteriai, kurie įsikišo, kai išgirdo, kad man duoda respublikinę premiją (1978 m.). Kaip reikės išnirti iš tos situacijos, jeigu ji tokia susidarys iš tikrųjų? Kaip gyventi ir kaip apsispręsti?


Gruodžio 21 d., penktadienis. Užėjau į Rašytojų sąjungą. Daug žmonių, buvęs plenumas ir naujų narių priėmimas. Labai pajutau, kad esu lyg koks svetimas tarp tų žmonių. Ir nieko kito nereikia daryti, tiktai imtis darbo, rašyti, rašyti. Reikia imtis šito romano apie girininką – tiek, kiek žinau miškininkų realijų, man užteks, visa kita – iš bendrų doro žmogaus situacijų, susidūrimų su valdžia, jos atstovais, pobūvių ir tuščių kalbų.
Dar: sąjungos bufete pardavinėjo naujametinį „pajoką“: du stiklainius žirnelių, tris majonezo, čekiško alaus ir jugoslaviškos sriubos...
Užvakar girdėjau, kaip du vaikiukai, eidami mūsų šaligatviu iš mokyklos, kalbėjosi. Vienas kitam sako: „O tu žinai, kad Olandijoj ir Danijoj nerakina nei mašinų, nei namų durų. Vogti tenai yra negražu, vagiui gėda.“
Vakar mėsos parduotuvėje turguje viena rusė moteriškė pasakojo kitai: pas mus Krasnodare tai nieko nėra, nei mėsos, nei pieno. Jei pasirodo kokios dešros, tai po 3,90 rub. – tokia pas jus po du rublius. Patylėjusi ji tarė: a voobšče liudi živut chorošo: odetyje, obutyje.
Kita sako: gde tam chorošo, sama govorila, čto ničevo netu.
– No s golodu nikto ne umirajet.


Gruodžio 31 d., pirmadienis. Čia pat, visiškai čia pat nauji metai. Šiandien pabandžiau suskaičiuoti dešimtmečius, kuriuos prisimenu: 1940, 50, 60, 70, 80... Daugoka. Daug visko ir būta, o daugiausia nuobodybės, sustingimo, nepasitenkinimo, apgaulės. Visokios apgaulės: apgaudinėja valstybė, apgaudinėja žmonės, mes patys...
Įvykiai Afganistane. Ar tai irgi nebus dar vienas įrodymas, kad dabartinė pasaulio demokratija nebegali susiremti su įžūlumu. Kaip tą demokratiją lengva įpainioti į klausimų nagrinėjimus, svarstymą, aiškinimąsi, tuo tarpu viskas jau seniai išsiaiškinta: to išsiaiškinimo esmę labai gerai gali atspindėti netoli Druskininkų, Baltašiškėje, girininkijos kieme seniai pastatyta skulptūra: liūtas prispaudęs kojomis mažą šerniuką...
Duok Dieve man geresnių kitų metų. Duok jėgos, stiprybės ir noro gyventi.

 


1980 metai


<...>
Kovo 24 d., pirmadienis. „Pergalės“ redakcijoje iš pat ryto (apie 11 val.) sužinojau (pranešė V. Rudokas), kad vakar infarktas ištiko Edvardą Pranckūną. Šita žinia labai sunkiai pribloškė – kai 1959 m. gruodžio mėn. pradėjau dirbti „Literatūros ir meno“ laikraštyje korektoriumi, jis jau čia dirbo meno skyriuje kartu su E. Aukštikalniu. Paskiau, pamenu, buvo laikraščio sekretorius. 1960 m., kai baigęs universitetą buvau kariuomenėje Černiachovske, rašiau jam bene porą laiškų, kad padėtų susitvarkyti dėl darbo – norėjau likti laikraštyje, o mudu su Virga buvo paskyrę į Kretingą, rajono švietimo skyriaus žinion. Išgėręs jis ne kartą tą laiką prisimindavo.
Negeras neramumas: taip aplink apšaudo mirties bombos... Nebuvome su juo koki draugai, gal nei jis man jautė didelių simpatijų, nei aš jam, tačiau tai buvo gražus praeities laikas, jaunystės laikas, vilčių laikas, naivaus mano gerumo laikas... Buvau Dailininkų sąjungoje, kur E. Pranckūnas pašarvotas. Čia susirinko daug senų pažįstamų, buvusių bendradarbių. Mačiau ir jo žmoną, sūnų, dukrą. Jos vardas, rodos, Raselė (o gal – Rūtelė?); pamenu – ne sykį „Lit. ir meno“ redakcijoje jis ją minėdavo, man dar laikraštyje bedirbant ji ir gimė. Atsimenu ir jo žmoną, kai ne sykį buvo atėjusi į redakciją. Tokia graži moteris, nė kiek dar nepasenusi. Kaip pasiruošti tokiam ištikimui, kaip gyventi po netekties – nesvarbu, kad ankstesnis gyvenimas gal ir nebuvo harmoningas?
Toks negeras pavasaris. Saulėta, bet šalta. Mano „Tiltas per Žalpę“, pasirodo, visai neišsiųstas rinkti, trinasi kažkur leidyklos stalčiuose. Sklinda gandai, kad knygą ruošiamasi iš viso atmesti. Jei taip – tai ką aš turiu daryti? Ieškoti išeities ir teisybės ar likti viduje su savo teisybe, nes šitos dvi mano apysakos yra parašytos (aš negaliu tvirtinti, kad jos geros) ne lengva ranka, ne linksma širdim, o skaudžiai ir sunkiai, su visa rimtim, kokia manyje gali būti. Sako, priekaištaujama, kad nėra tarybinių partizanų... O kad aš jų ir nemačiau, nematė nei mano tėvai, nei kaimynai. Šitaip falsifikuoti savo paties gyvenimo, savo tėvų ir kaimo gyvenimo aš negalėsiu! Tai marazmas! Už kokias nepaprastas nuodėmes turi taip kentėti žmonės? Nėra nieko baisiau, kaip negalėti viešai kalbėtis su žmonėmis. Su metais net pats imi dėl to savęs nekęsti, nors visai nesi kaltas, visai esi niekuo dėtas, bet nemalonu, kad toks esi – toks nebylys. Ir kaip skaudu bus, kad po daugelio metų, kai viskas pasikeis, kai žmogus išsiners iš to klaikaus šarvuoto kiauto, – kaip bus skaudu, kai ateities žmonės su pykčiu veiduose praeis pro mūsų kapus – kodėl mes buvome tokie menki ir silpni?
Kodėl?.. Smerkite mus, ir mes vartysimės sutrešusiuose grabuose.


Kovo 26 d., trečiadienis. Šiąnakt sapnavau tokį sapną: rodos, buvau Balčiuose, prie savo namų (kurių jau nebėra), atvažiavo kažkokia mašina – lyg tokia, kur voluoja plento asfaltą, jos visi keturi ratai kaip volai. Kad ji pasileido per bulves, taip gražiai ištaikydama tarpuvagiais! Ir dar, rodos, ji buvo kaip arklys, vis graibstėsi paėsti. Paskiau ji važiavo pro Rimydžio krūmus, o aš – savo mašinoje, jos buvo pirmenybė, bet ji parodė, kad pirmiau važiuočiau aš, bet aš nevažiavau. Netoli Rimydžio mašina sustojo, šoferis pasakė, kad čia gera žolė arkliui pasiganyti. Aš sutikau Rimydį, rodos, apsikabinom. Įėjom į trobą, o tenai gale sėdi toksai keistas žmogus, lyg Fernandelis, rodos, nuo veido jam nulupta visa oda, bet jis ne raudonas, o baltas, tiktai labai negražiai tarp to kaulo baltumo veido kruvinos lūpos: Rimydis sako, kad jis, tas baltasis žmogus, atsivedė daug paršiukų. Tikrai, kažkas matyti prie to žmogaus kojų. Taip man negerai, einu laukan ir pamatau, kad ant kairės rankos užtiškęs didelis lopas kraujo – toks baisus raudonumas, kraujas taip greitai kreši, ieškau kur nusivalyti ar nusiplauti, ir pabundu iš baimės.
Kovo 31 d., pirmadienis. Praėjusį penktadienį (III.28) Resp. bibliotekoje buvo J. Mikelinsko kūrybos vakaras. Vadovavo A. Zalat[orius], skaitė Undinė Nasvytytė. Vakaras įdomus, labai gražiai jį vedė A. Zalatorius, pasitelkdamas rimtį ir humorą. J. M. kalbėjo irgi įdomiai, tiktai kartais, ne pirmą sykį jau pastebiu, jam būdingas tam tikras rimties, sudėtingumo suvaidinimas. Rodos, galima būtų pakalbėti ir paprasčiau. Po to buvo povakaris, kaip jį pavadino A. Z., bibliotekoje, o paskiau nusikraustėme pas iki tol man nepažįstamą, tiktai girdėtą fotografę O. Pajedaitę. Buvo J. M., E. Ign[atavičius], A. Z., I. Jasiūnaitė (dainininkė), aš.
„Pergalės“ žurnale – labai daug skaitymo, gaunama kūryba kažin kokia beveidė, mandri arba labai primityvi. Kad galėtum žmogus kaip reikiant kuo pasidžiaugti ir atsigauti!
Penktadienį S. Geda pasakė, kad jo motiną operavo klinikose, sako, labai užleistas vėžys, jokių nesą vilčių. Operavęs Česlovas Kunevičius. Lūžta Sigito gyvenimas. Jo motina, kai retkarčiais nuvažiuodavau, būdavo tyli. Pasislėpusi, pasakys žodį, ir viskas. Užtat tėvas pildavo kaip iš kulkosvaidžio. Atrodo, kad taurumą, slypintį po išoriniu siutu ir kartais net bravūra (kuri, tiesą sakant, dažnai labai natūrali), Sigitas bus paveldėjęs iš motinos.
„Vagos“ leidykla dar vis tyli. Girdėjau, esanti kaži kokia nauja recenzija, kurią apie mano apysakų knygą parašęs kažkas iš Spaudos komiteto. Kažkoks Žaliukas, ar kitas. Kaip čia viskas ir bus?
Šiandien parašiau V. Korobanui laišką į Moldaviją.


Balandžio 4 d., penktadienis. Nuo ateinančio pirmadienio žadėjau išeiti savaitę dirbti namuose, neiti į redakciją. J. Macevičius ir V. Rudokas sutinka: po pietų su L. G. (Leonardu Gutausku) ir jo žmona važiavome prie Lavyso ežero, kur jie norėjo pirkti namą. Varėnoje sutikome J. Tamulevičių ir girininką L. Slavinską. Tamulevičius važiavo į Zervynas, užsukome ir mes, jis paskui lydėjo iki Mardasavo, kur esanti geresnė troba. Troba tenai iš tikro nieko, tik labai dykai atrodo. Druskininkuose Levas beveik sutarė su namo šeimininke. Atrodo, kad galės pirkti.
Visą kelią važiuojant buvo labai nesmagu: valgykloje (Rašytojų sąj.) vienas iš leidyklos žmonių paklaustas pasakė, kad jis nieko negalįs man pasakyti, nes nėra įpareigotas. Tiktai tiek, kad dabar kalbos sukasi apie knygos neleidimą.
Vadinasi, gražiai užkertamas kelias. Kas tai daro? <...> Tie patys, kurie siautėjo 1978 metais, kai man skyrė premiją? Kas tie patys – kas tokie jie buvo? Iš kur man žinoti? Juk niekas nieko tikro nepasakys. Gangsteriai savo darbą daro, nedovanos jie niekad. Už ką? Ar už tai, kad per visą savo gyvenimą niekam niekada nesu kišęs kojos – tegu gyvena ir dirba kaip kas išmano, tiesą sakant, niekada neturėjau ir jokios galios ką sustabdyti, pakeisti, bet jeigu ir turėčiau, niekada negalėčiau stoti prieš sąžiningą žmogų, net jeigu man jo darbas atrodytų neteisingas ar netgi nepiktai negeras.
Kaip viską suprasti? „Pergalė“ tą apysaką („Prieš lapų kritimą“) išspausdino 1978 m. 6 nr., ir juk nieko neatsitiko, nieko o nieko, ir esu tikras, kad ne dėl „atsitikimo“ (kas čia gali atsitikti! Literatūra neturi galios kokiems atsitikimams, ir juo labiau – tas graudus vaiko karo metų prisiminimas, kai vaikas, gūždamasis nuo karo siaubingo šalčio, jaukiai glaudėsi po mylimų tėvų sparnu!), o dėl ko kito. Kas tas kitas? Kas nors negali dovanoti, kad kada nors pasakiau apie jo kūrybą ar elgesį taip, kaip galvoju ir kaip tas yra verta? Iš pavydo? Tačiau ko man galima pavydėti? Kas, apsirūpinęs savo gyvenimėlį (visapusiškai: buitiškai, garbėtroškiškai, literatūriškai), pavydi man amžino vargo, nesuprasdamas netgi elementariausio dabarties socialinio ir psichologinio dalyko – kad maža kam reikalinga tokie rašymai kaip mano, ir kad aš iš tikrųjų plačiojoj visuomenėj negaliu vaidinti jokio vaidmens – juk užtenka dabar žmogaus nekelti, jį nutylėti, ir jo nebėra; visuomenė neteko savo asmeniškumo, ji nuasmeninta, ji iš tiesų mielai paima tai, kas viešai yra giriama, keliama, populiarinama.
Ai, nebesinori nei čia rašyti, nei galvoti. Tačiau kur pasidėti? O gal rašyti apysaką apie save – nuo to laiko, kai pradėjau lankyti progimnaziją, iki šių dienų? Rašyti, nepaisant nieko, rašyti taip, kad jaustum, kaip kaista veidas? <...>


Birželio 11 d., trečiadienis. Šiandien galutinai paaiškėjo, kad nereikės eiti į kariuomenę – buvau gavęs šaukimą nuo birželio 16 d. į „sborus“. J. Macevičius išgelbėjo. <...>
Kokia dvokianti konservų dėžutė – tas mūsų gyvenimas! Ir kokie vis dėlto visai kitokie yra buvę žmonės anksčiau – pavyzdžiui, tas pats A. Matulionis [miškų ministras], kuris mirė šiemet gegužės 19 d.
Redakcijoje, rodosi, priešais mane sėdintis žmogus labai viskuo domisi, stačiai nepraleidžia jokios smulkmenos, netgi tokios, kaip vienas kitas žodis su V. Kuzmicku apie Karaliaučiaus sritį. Mano, gal, kad tas projektuoja kokius planus! Dieve, kokios nesąmonės!
V. Svent[ickas] praėjusį penkt. skambino, kad „Tiltas per Žalpę“ išsiųstas vėl rinkti. Kol vėlei sugrąžins.


Spalio 2 d., ketvirtadienis. Kiek jau pralėkė laiko, kai čia nieko nerašiau!
Vakar į Zervynas su V. R. [Vytautu Rudoku] ir F. V. [Feliksu Vaitiekūnu] atgabenome spintas iš MA bibliotekos. Sugrįžome šiandien rytą.


Spalio 13 d., pirmadienis. Praėjusį šeštadienį, X.11 d., Muziejaus g. sutikau pagiringą Alfredą Guščių. Jis papasakojo, kad nuo penktadienio ryto, t. y. nuo pusės šešių ar šeštos valandos, iš namų, ketindamas nusižudyti ar ką kita negera padaryti, pabėgo Bronius Radzevičius. Parėjęs namo, skambinau P. Bražėnui, jo nebuvo, atsiliepė žmona, ji papasakojo, kad tikrai yra šitaip. Ketvirtadienio vėlų vakarą ar naktį B. R. žmona paskambinusi keliems B. R. draugams, kad Broniui blogai. Jie atvažiavę ir greitosios pagalbos mašinėle išvežę į Vasaros g. ligoninę. Tenai jam suleidę vaistų, bet, kai pagerėjo, išsiprašė į namus, draugai išsiskirstė, o paryčiui, gąsdindamas žmoną nudursiąs, jis išbėgo (sako, basas) laukan, ir nuo to laiko jo niekas nematė. Milicijai pranešta, paimtos nuotraukos. Vakar (šeštad. man dar tuo pačiu reikalu paskambino V. Skripka) jau ieškoję narai Neryje, šiandien, sako, irgi ieškosią. Kažkokie klaikūs dalykai dedasi aplinkui! Buvo toks mielas, draugiškas žmogus. O gal dar ne buvo?
Šiandien į „Pergalės“ redakciją užėjo B. Masionienė. Ji papasakojo, kad B. R. ketvirtadienio naktį skambinęs jai. Atrodęs labai piktai, grėsmingai, stačiai reikalavęs atvažiuoti. Kai pamatė, kad jau blogai, tuojau nugabeno į ligoninę, o iš ten visi, kai buvo suleisti vaistai, grįžo į B. R. namus ir išsiskirstė, net nenujausdami, kaip viskas greitai gali pasidaryti šiurpu. Su Antanu Masioniu jiedu buvo kaimynai, kai gyveno kaime, lankė vieną mokyklą. B. Masionienė dar graudžiai pastebėjo: „Bronius pasirašė sau knygos pavadinimą – „Priešaušrio vieškeliai“...<...>
Šiandien Literatūros institute su Alb. Žukausku įrašėm pasikalbėjimą, kurį žada transliuoti per radiją. Aš dar įskaičiau ir vieną savo novelę – „Linksma kelionė geležinkeliu į kurortą“.
Vėlai vakare (apie 20.45) paskambino Vyt. Skripka: Br. Radzevičių jau surado Neryje, prie Lazdynų tilto. Peiliu jis dar persipjovęs gerklę...


Gruodžio mėn. 16 d., antradienis. Kiek jau prabėgo laiko! Širdis kaip įpjauta, bet ji sudiržusi vis tiek smarkiai: protu labiau suvoki visą tragediją, įvykusią su B. R., o jausmais – nelabai.
Lapkričio mėnesį išėjo mano knygelė „Tiltas per Žalpę“. Tyla. Galima sakyti, niekas nepasakė nė vieno žodžio. Nejaugi ši mano knyga tokia netikusi? Negali būti! Antroji apysaka – „Rudenio žolė“ – ką besakytum, visiškai nieko. Joje yra tikro skausmo ir tikro liūdesio, gal per maža priežasties, bet čia jau kiti dalykai.
Ką darysi? Jau esu pasiruošęs kantriai kentėti dėl tos prakeiktos tylos. Lyg koksai suokalbis.

 


1981 metai


Sausio 2 d., penktadienis. Skaitau Br. Radzevičiaus romano apie porą šimtų puslapių. Iš viso yra 1450 psl.! Įdomus buvo žmogus, su tokiu epišku, plačiu užmoju. Gaila, kad romanas liko toks nesutvarkytas. Aiškiai yra daug iš jo biografijos, iš jo artimųjų. Šit viena įdomi mintis: „Tačiau kiekviena būtis, kuri persmelkta išskirtinumo, jaučia savo tragizmą, yra egoistinė.“ <...>
Dubultai, 11.12. Gal novelė apie brolį, ateinantį pasitikti per Milašiaus krūmus su žibintu? O gal įterpti į „Vargonų muziką skalbykloje“?

 


1982 metai


VI.13 (Zervynos). Sapnavau sapną: palatos, kažkoks pažįstamas gydytojas ar gydytoja atvedė į baltą palatą, kur mačiau, rodos, pažįstamų moterų, tiktai neatsimenu ką. Vienos rengėsi, kitos vaikščiojo baltais chalatais ar marškiniais. Atlydėjusi gydytoja pasakė, kad ilgai būti negalima, o tos moterys baltais drabužiais, aš supratau, yra iš gimdymo namų...
Vakar, atvažiuodamas iš Vilniaus, netoli nuo Valkininkų, važiuodamas per Merkį, užmušiau kažkokį didelį mėlyną paukštį – atsitrenkė jis į mašiną ir pasiliko gulėti ant kelio...
Šiandien verčiu Čechovo „Ponią su šuniuku“. Tą vertimą pradėjau prieš dvi savaites.


VI.27. Šiąnakt sapnavau sapną: rodos, namuos, pas brolį, į krosnį įmečiau kažkokio baisaus velnio, taip įsiplieskė, kad liepsnos eina visur – į kambarį, pro kamino plyšius, užlipu ant aukšto – tenai irgi plėnys. Laimei, galvoju, kad lynoja, nebus gaisro.
Verčiu A. Čechovo „Vežime“.
Vienos motinos du sūnūs: vienas tarnavo armijoj ir sugrįžo atitarnavęs povand. laive nuplikęs, ir dar nežinia, ką su juo padarys radiacija.
Antrasis išėjo į kariuomenę, pateko į Sibirą, į Čitą, ir jau antri metai neišleidžiamas iš ligoninės, nes susirgo „sibirskaja jazva“.


XI.4, Vilnius. „... pajutęs šleikštumą, koks atsiranda, kai netyčia išsipasakoji nepažįstamam žmogui“ (iš Z. Čepaitės apsakymo „Juodasis jumoras“).


XII.2. Gyvendamas žmogus įsiveli kaip į pakulas.
Sapnas: rodos, su Baltakiu jo mašinoj važiavome ties „Lietuvos“ kino teatru. Jis nubėgo į „krūmus“. Grįžo, pasijutau, kad mes sėdime ant tokio lafeto, balta drobulė nutįsusi iki žemės. Važiuodami abu stengėmės paklodę pakišti po čiužiniu.

Kodėl aš visą laiką veržiuos daryti tai, ko iš tikrųjų nenoriu ir bijau?


XII.5, sekmadienis. Skaičiau ir taisiau A. Čechovo apsakymų vertimus: „Ponią su šuniuku“ ir „Vežime“. Koks paprastas kalbėjimas, ir kaip įdomiai sukuriamas prasmės, nuotaikų laukas!
Įdomu, gilu, o vis tiek trumpam laikui užsimiršti, kuo gyveni, kaip gyveni. Negali atsikratyti ateities baimės ir dabarties netikrumo. <...>


XII.8. Baigiu skaityti P. Dirgėlos romaną „Kūlgrinda“. Fantazijos jis turi, istoriškai gal taipogi nieko, tiktai per daug kažkokio šiuolaikiškumo.


XII.12. Buvau pas Levą. Patinka jo nutapytas mano portretas. Apskritai Levas dabar daug dirba, atrodo, kad labai įdomiai – proza surašęs galybę puslapių iš savo gyvenimo.
Man ir įdomu buvo klausyti jo pasakojimo, ir sunku bei liūdna: aš nieko o nieko nedirbu, tiktai kamuoju savo jau ir taip stipriai iškamuotą sielą. <...>

 


1983 metai


Vasario 13. Vakar atvažiavau į Zervynas. Išėjau į miškus, buvau nuėjęs prie ežerų. Visas gyvenimas su kuo nors susijęs – su taku, keliu, ežeru, mišku, drabužiu, kokia smulkmena.
Stepas [kaimynas Stepas Tamulis] sirguliuoja. Jam kažkas negerai su viduriais, skauda galvą. Petras laikosi nieko.


II.18. Vakar su Albertu buvome Jaunųjų sekcijos susirinkime. Mes jau nebe jaunieji!.. Labai sunkiai sekėsi kalbėti. Šiandien dėl to jaučiuosi prislėgtas. <...>


III.31. Vakar Rokantiškių kapinėse laidojom Juozą Keliuotį – buvusį „Naujosios Romuvos“ redaktorių. Susirinko nemažai žmonių, daug jaunimo.
Įspūdingai atrodė, kai garbės sargyboje sustojo jaunos mergaitės. Ypač viena iš jų – gal kartais J. K. brolio dukra.
Atėjo, sustojo prie velionio Jonas Graičiūnas. Į kapus lydėjo J. Miltinis, R. Šaltenis, Žalinkevičaitė-Petrauskienė, mokytojas Alekna. <...>


VIII.31. Palanga. Vakar atvažiavom su V. R. [Vytautu Rudoku] į Palangą.


IX.7. Palanga. Antra savaitė čia. Prirašiau novelių, bet kai kurios, rodos, visai bedvasės. Iš prievartos.
Iki šiol visas dienas maudžiausi jūroj. Šįryt buvo labai bjaurus oras, lijo, paskui visą dieną šalta.
Vakar su R. žiūrėjome italų meninį filmą „Nekaltas“. Pastatytas jis pagal Anuncijaus romaną. Buvau jį matęs anksčiau. Žmogus patenka į padėtį be išeities – ir nusišauna.


XII.18. „Tiesoje“ paskelbtas A. Miškinio nekrologas. Nuo 1948 – dingsta žmogaus biografija. Jos nėra!..


XII.19. Užėjau į universitetą, kur pašarvotas Antanas Miškinis. Mačiau – sėdi E. Mieželaitis, buvo P. Dirgėla, A. Verba.
Pamenu, kai man davė Žemaitės premiją, atėjęs A. Miškinis pasiteiravo, kam ji duodama. Gaila, sako, nežinojau, būčiau atnešęs gėlę. <...>
Įsišnekome su P. R. [Pranu Raščium] apie „Skrydį per Atlantą“ – filmą. Aš pasakiau, kodėl jo negali būti gero – kad nėra idėjos, kuri tada buvo. P. R. labai sukluso. Jis gaudo kiekvieną mano žodį... <...> Ko jie nori? Kad tik viskas būtų gerai su B. R. knyga!


Antradienis, XII.20. Antano Miškinio laidotuvės. Pašarvotas buvo universitete. Žmonių nedaug. Ir kapinėse – nedaug. Tokį žmogų laidoja! Kas pasidarė? Dabartinio gyvenimo pamokos – be postūmio jau nieko nėra. Gal kas dėl to ir džiaugiasi, bet menkas bus džiaugsmas – šitaip užaugintas, taip išauklėtas žmogus kada nors susprogs, surys ir tuos savo augintojus.
Kapinėse kalbėjo: A. Maldonis, A. Baltakis, mokytoja iš Utenos II vid. mokyklos, E. Matuzevičius. Dievuliau, kas per gyvenimas: lietuvių tautos sūnus, nekentęs aptukusios buržuazijos, mylėjęs paprastą žmogų... Mes – jo mokiniai, ir t. t. Kas esame mes? Tie, kurie anuo laiku, kai Miškinis keliavo vagonu į Sibirą, laiminome tą žygį kaip būtiną, paskui pasakėme, kad jis nukentėjo be reikalo, paleidome iš lagerio, o dabar vis tiek bijome tai pasakyti, bijome, – ne, nenorime, atsiprašyti! Vis tiek jokia valdžia (buvo S. Renčys) nepasirodė, netgi iš Utenos. Viskas suderinta iki kruopelytės! Ne, baisesnės ideologijos negali būti: mušti, glostyti, suvaidinti, kad viskas lyg ir niekur nieko, ir vis tiek griežti patyliukais dantimis. Veidmainybė! Nebuvo nei televizijos, nei niekas filmavo.
Toks žmogus, toks poetas! Žiūrėjau į jo žmoną... Dieve mano, galvojau, ką Tu esi išgyvenusi, kai Antano čia nebuvo? 1948-ieji metai. Tada aš baigiau Balčių pradinę mokyklą, ir tada A. Miškinis buvo gabenamas į Sibirą... Mačiau žmogų, kuris yra kartu sėdėjęs su A. Miškiniu.

 


1984 metai


Sausio 6 d. Anksti atvažiavau į Zervynas, taisiau mašinos stabdžius, „kreizą“, paskui išėjau pasivaikščioti palei Ūlą. Mintys tenai, kur liko Vilnius su jo žmonėmis.


Sausio 8, sekmadienis. Vakar tvarkiau dvi savo noveles – „Valkatą“ (dabar pavadinau „Be pavadinimo“) ir „Įveikti save“. Pastaroji, man rodos, visai nebloga. „Be pavadinimo“ – ypač nebloga išėjo pabaiga. <...>
Skaičiau „Norvegų noveles“. Yra įdomių. Per televiziją vakar girdėjau kalbant italų studentą, kuris mokosi Vilniaus universitete. Korespondentė jo paklausė, koks jam gražiausias lietuviškas žodis. Ilgai galvojęs, jis atsakė: „Dangus.“ Puiku, ar ne?
Vėl vaikščiojau palei Ūlą, toli – link Pauosupės, o paskui atgal per mišką.


Sausio 29, sekmadienis. Prieš kiek laiko V. Vanagas pasakė, kad mano tėvai vedė 1931 m. vasario 7 d. <...>


Kovo 28 d., trečiadienis, Nidoje. Išgirdau pempę. Jau pavasaris! Skaitau, rengiu leidyklai B. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II dalį. Dabar atrodo, kad vis dėlto išeis visai neblogai.


Balandžio 1 d., sekmadienis. Rytoj – paskutinė diena Nidoje. Perrašinėjau savo noveles – „Elžbietos Žukauskienės tema“ ir „Kai prabėgo ir prabėgs trisdešimt metų“.
„L. ir mene“ prieš dvi savaites kažkoks A. Petrauskas užsipuola J. Skablauskaitės apysaką „Pergalėje“ [„Tik šviesūs paukščiai naktyje“]. Vakar, t. y. III.31 d., numeryje atsiliepė V. Narbutas. Laikraštis pridėjo prierašą, kur, žinoma, labiau sutinkama su A. Petrausku. <...>


Spalio 24 (Zervynos). Vaikščiojau palei Ūlą. Kokia lapų prikritusių gelmė. Juk jie dar visai neseniai buvo gyvi, žali (žali kai kurie ir dabar), o šit plauna juos drumzlinas vanduo... Jei kada ir aš atsidursiu tarp tų lapų, prašyčiau visų, kad jie suprastų viena: man yra baisu vidinis pralaimėjimas, apsirikimas, ne išorinis.

 


1985 metai


Vasario 2 d. Vakar traukiniu atvažiavau į Zervynas. Paskutinį kartą čia buvau pernai, lapkričio 19 dieną. Tokį radau kalendoriaus lapelį. <...>
Galvoju, kad reikia remontuoti namą – aną galą. Nelabai to reikia, bet juk būtų žmoniškiau...
Skaitau J. Juškaičio „Dešimt žodžių jazmino žiedui“.
Tušti, balti laukai. Mėnesiena. Vakar prie šaltiniuoto upeliuko, įtekančio į Ūlą, atėjo stirniukė. Stepas (kaimynas Stepas Tamulis) ją vadina serniūte...
Tuščia širdyje, tuščia galvoje.


Kovo 2 d. Atvažiavau iš ryto (7 val.) traukiniu. Viduje 8 laipsniai šalčio. Dabar jau vakaras, troboje – 15 laipsnių šilumos. Perskaičiau V. Skripkos aps. „L. ir m.“ Visai nieko. Įdomus žmogaus vidinio susikaupimo prasme. V. Rubavičiaus recenzija apie B. Radz. „Link Debesijos“ nepatiko: šalta, racionalu, prasikiša mokytas mėginimas ne nusakyti, kas jo kūryboje yra, o iš kur tas viskas atsiranda. Apnuogintųjų fotografavimas! <...>


Balandžio 25 d. Vakar ir šiandien Zervynose kasiau aroniją. Sunkus darbas. Taip nusiplūkiau, kad nebėra jėgų. Ta pati mintis neduoda ramybės, nors prasiveržia ji tarytum pro rūkus – baisus fizinis nuovargis.
Vakar išgirdau gegužę.
Šiandien vakare pradėjo snigti.
Visur balta.
Vakar baigiau skaityti P. Dirgėlos romaną „Amžių dienai dūzgianti giria“. Yra net labai įdomių vietų, įsijausta, įsigilinta, tiktai negerai su Mato Butkaus linija: ji primena (be jokių abejonių) B. Radzevičiaus likimą. Skaitant tas bus aišku visiems. O aplinka, o užuominos apie M. Butkaus šeimą, jos santykius, žmoną? Juk šiaip romanas nėra B. Radzevičiaus lemties romanas, tad kam ta nuoroda, o visa tai, kas aplipinta šalia, gali sukelti dar didesnes šnekas ir pridaryti dar daugiau painiavos. Manau, jog tai reikia keisti, taisyti, bet kaip pasakyti autoriui? Ką jis pagalvos?? Ir vis dėlto – kam romane sudėti visokias šnekas, susijusias su šiuo įvykiu?
Pagaliau – ir atmetus tai, romane lieka neaišku, – kodėl Butkus nusižudė? Netgi užuominų galvojimui mažoka.
Visa kita (arba tikriau – daug kas) labai gerai. Ir tema, ir likimai, ir tikras jausmas – viskas šviežia, tvirta. Žinoma, kelios legendos lyg ir iškrenta. Be to, romanas gerokai ištęstas.
Šiandien tvarkiau koridoriaus lubas. Bebaigdamas bjauriai nukritau žemėn, krisdamas dar mėginau užsilaikyti, užsikabinti, bet nugarmėjau. Dabar skauda šoną, svaigsta galva. Velniai žino, kas čia ir bus. Dabar yra 17 val. 50 minučių. Eisiu pagulėti, paklausysiu radijo, gal ir nieko baisaus.
Kaip reikėtų sugrįžti prie romano! Turėčiau jame išsakyti ne vieną savo ir savo artimųjų skausmą.


Gegužės 1 d. (trečiadienis). Vėl čionai. Tas mano kritimas „iš dangaus“ kol kas baisiai neatrodo: nelūžo niekas. Sutvarkiau lempas. Redakcijoje parašiau J. M. (Juozui Macevičiui) atsiliepimą apie P. D. romaną. <...>
Vis daugėja ir daugėja pakelėse kilometrinių stulpų...


Gegužės 12 d., sekmadienis. Jau senokai čia. V.9 d. ėmiau meškerioti. Šiandien irgi buvau. 9 dieną po lietaus beržiukai nušvito tokia žaluma, kad nors verk.
Kaip padaryti, kad akimirkos būtų visas gyvenimas?
Kaimynai vis širsta vienas ant kito: sveikatos nebėr, o užmačios didelės.


Spalio 6 d., sekmadienis. Nuo vakar popietės – Zervynose. Vakar vakare atvažiavo Levas (Leonardas). Kalbėjomės ilgai – iki pusės dviejų nakties. Netyčiom užsiminė, kaip Sigitas yra atsiliepęs apie mane ir mano kūrybą: kad esu moralistas ir didelis rašytojas nebūsiu.
Šiandien bandžiau meškerioti, užėjo vaikų, kurie sakė iešką rašytojo. Sakau – kokio? Muistosi, o vienas bežinąs: Apelio... Paskui atėjo simpatiška jų mokytoja.
Vakar Jonas Klanynas dainavo:
Ar aš ne laisvas, ne demokratas,
Kam man reikalingas valdžios aparatas?
Skaitau R. Gavelio apsakymus. <...>


Spalio 26 d., sekmadienis. Trečiadienį (X.23) atsivežiau pagaliau rąstelius pirčiai. Ketvirtadienį ir penktadienį tuos rąstelius tvarkiau (su Petru, Leikauskienės žentu). Vakare padėjo ir Juozas Tamulevičius. Pasigėrėme, važiavome naktį į Kabelius, Grybaulią, kuri yra Petro gimtinė.
Siaubas, koks mažas žmogutis jo tėvas!
Šiandien baigiau dėti į krūvą lentas, apdengiau. Vakare, betemstant, mane aplankė Aurelija Giedrienė, Janina Grašienė ir Markevičienė. Jos visos labai džiaugėsi mano darbais. Janina sako – šitiek dirba ir dar rašo!..


Lapkričio 5 d., antradienis. Čionai, Zervynose, nuo vakar priešpiečių. Karučiu vežioju smėlį, iškastą iš šulinio, Stepas sako, kad tai katorgininko darbas. Vakar, be to, sulyginau plotą žemės būsimai pirčiai.

Praėjusį penktadienį, lapkričio 1 d., važiavome su Virga į Tytuvėnus, o aš iš tenai į Balčius ir vakare į Stulgius.
Visur – net prie tėvų kapo – matau tik save ir savo dabartį.
„Pergalėje“ nėra smagu – vadovybės pasikeitimai savotiški. Pavaduotojas R. Kašauskas, rodos, kaip ir kūryboje, taip ir kitų kūrybos vertinime užsiima vaidinimu, poza, stačiai kažkaip nejaukiai į meną žiūri.
Laukiu grįžtant Vyto Čepukyno (Tamulevičiaus), su juo ketiname važiuoti į Varėną, parvežti jam televizorių, o paskiau naktį važiuosiu į Vilnių, nes rytoj reikia eiti pas dantų techniką. <...>
Pro langą į atvažiavusią „krautuvę“ eina ir eina žmonės. Kai kurie važiuoja su karučiais ir grįžta tempdami maišus – matyt, nusiperka miltų ar dar kokio galo.


Lapkričio 19 d., antradienis. Lapkričio 19-oji – Indiros Gandi gimimo diena. Šalta. Vakar diena buvo visai nieko.
Beje, šiandien Šveicarijoj, Ženevoj, susitinka Reiganas su Gorbačiovu.
Nieko neišeis, kol žmogus nepasitikės žmogumi.


Trečiadienis, lapkričio 20 d. Naktis. Mėnesiena, juodos properšos laukų sniege. Kažkas atsikartoja sieloje: viskas jau buvo. Šitaip jau ne kartą jaučiausi Zervynose.
Lyg ledo gabalai šalti pro mėnulį plaukia debesys.
Mačiau filmą apie L. Tolstojų, kur A. Lakšinas pasakojo, jog L. T. yra pasakęs: menininkas turi šviesti, šildyti ir deginti. Todėl jis turi sudegti.
Antrą kartą perskaičiau B. Baltrušaitytės apysaką. Man ji visai nieko – ir dabar. Gal tik reikėtų pakeisti pabaigą – tas antrąkart moters apalpimas man įtartinas, o šiaip – visai įdomus dalykas, turintis daug realijų. Ko gi tas R. Kašauskas iš jos nori? Turbūt netinka jo pasaulėjautai – per liūdna pabaigoj. Ką reikės daryti? Norėtųsi išspausdinti.


Lapkričio mėn. 24 d., sekmadienis. Atvažiavau penktadienio pavakarį. Pastačiau žiemai mašiną. (Nuvažiuota 3571 km.)
Šiandien išvažiuoju namo.
Gavau laišką iš Lenkijos. Klausiama, kada parašyta mano novelė „Žalias traukinys“. Pasivarčiau ant aukšto rankraščius: 1967 m...


Gruodžio 7 d., šeštadienis. Nuo vakar – čionai. Užėjo Algis Š. (Švažas), paskiau Jonas Klanynas su kažkokiu Algiu, grįžusiu iš kariuomenės (ar tik ne Zigmo vaikas?)


Gruodžio 8 d., sekmadienis. Iš ryto nuėjau pas A. Švažą, bet jis jau buvo išvažiavęs į Vilnių – rodos, anksti rytą girdėjau, kaip nuburzgė mašinėlė.
Persiskaičiau atsakymus į „Kultūros barų“ anketą. Gal ir nieko, tiktai man visada išeina taip šiurkštokai, tiesmukai.


Gruodžio 13 d., penktadienis. Atvažiavau 6.25 val. Žadu tvarkyti šulinio stogelį. Vakar su Albertu Z. (Zalatorium) buvome Žemės ūkio ekonomikos institute. Visai įdomus susitikimas. Žmonių yra visur.
Paskiau svečiuose pas Vytautą N., kurio buvo gimtadienis.

 


1986 metai


Sausio 6 d., pirmadienis. Dievuliau, kiek jau praėjo laiko nuo anų metų, kai čia šį tą rašiau! Gyvenimas barškėte nubarškėjo lyg per bruką. Nežinau, ko ir norėti, stačiai negaliu susigaudyti. Tiktai griūva, viskas griūva. O padaryta per tą laiką ne taip mažai: išleisti B. R. raštų trys tomai, išėjo mano paties knyga „Keleivio novelės“, A. Čechovo apsakymai ir pjesės, V. Šukšino romanas „Atėjau duoti jums laisvę“ (vertimas).
Reikia skaityti J. Kroso „Imperatoriaus beprotį“, pasižadėjau parašyti „Pergalei“, bet vargu ar tesėsiu. Negaliu susikaupti.


Sausio 19 d., sekmadienis. Vakar vakare užėjo Juozas [Tamulevičius]. Iš Jono Tamulevičiaus (Kuolalio) gavau butelį. Juozas išgėręs, papasakojo, kaip po karo Marcinkonyse per atlaidus, susiradęs kažkur seną neveikiantį fotografavimo aparatą, fotografavo Pranas Antončikas. Susirinkęs pinigų, užrašinėjęs į savo sąsiuvinuką pavardes ir kiek pinigo paėmęs, paskui neberodė nosies (tiesa, dar kitą sekmadienį irgi fotografavęs – sakęs, kad nespėjo padaryti). Juozas gražiai pasakojo:
– Juokitės taip, šypsokitės! – o pats ant galvos juodą drobulę šmaukšt, kažką paspaudžia. – Labai ačiū! – sako išlindęs ir jau taikydamasis fotografuoti kitus.
Dabar, kai ko nors imąs siusti ant gelžkelio darbininkų, tai vienas atsiradęs iš anų laikų ir sakąs:
– Pranai, gal tu pasakysi, kaip ten buvo su tomis fotografijomis?
Pranas suklūstąs, o po kurio laiko atsakąs:
– Eik tu su tom fotografijom. Tokie buvo laikai... Po karo...
Sninga. Visą naktį snigo ir dabar, kai jau yra 12 valandų dienos.
Tą patį sekmadienį, vakare (I.19). Prisiminiau savo autobiografiją, parašytą „Vagos“ leidyklai, ir pagalvojau, kad šitos santvarkos visuomenė ar valdžia (žinoma, nenatūraliai, dirbtinai) skiria labai didelį dėmesį savo rašytojams. Dėl to jie priversti užsiimti savotišku melu: vaidinti, pūstis, kiekvienai smulkmenai teikti dideliausią prasmę ir t. t. Ar ne taip? Aš, pavyzdžiui, parašiau, kad nuo vidurinės laikų literatų susirinkimo iki pat dabar labai tiesiai, neišsisukinėdamas vertinu literatūrą. Bet ar visai šitaip yra?


Pirmadienis, sausio 20 d. Tai gražiausia: naktį ėmė lyti. Lyja ir dabar. Ropščiaus ant stogo ir liže valiau sniegą – bijau, kad nelūžtų stogas. Žiūrėjau J. Paukštelio filmą „Čia mūsų namai“, I dalį.


Vasario 1 d., Nidoje. Prieš pusvalandį atvažiavau į kūrybos namus. Kartu važiavo į Palangą B. Kašelionio žmona.
Taip klaikiai liūdna – iki skausmo širdyje. Kaip čia galėsiu susikaupti ir ką nors veikti? Tiesiog siaubų siaubas.
Jau buvau nuėjęs į kopas. Vėjas, vėjas! Vakaras. Marios užšalusios, jūra vos užmatyti pro rūkus. Įsižiebė švyturys.
Į ką kreiptis, kaip nuraminti neviltį, kokia racionali mintis galėtų padėti?
Dabar beveik 19 val. Ką tik sutemo – čia, Nidoje, temsta vėliau. Einu skaityti „Palkabaly klykia pempės“. (Romanas; vėliau pavadinimas pakeistas – „Smėlynuose negalima sustoti“. Pakeista ir pagrindinio herojaus pavardė – Bagdonas tampa Milašium.) Skaitysiu ir braukysiu negailestingai, o čia pasižymėsiu puslapius, kur būtinai reikia iš esmės taisyti, kur nesueina galas su galu – juk bus ir šitaip!
Perskaičiau 36 psl. Tikrai ne kažkas. Sausoka, schematiška, tuščia.
Dabar jau gal 22 valanda. Eisiu gulti ir pasiklausyti radijo.


Vasario 2 d., sekmadienis, Nidoje. Dar su tamsa išėjau prie jūros – ir pasiklydau. Nuėjau įstrižai, pro degalinę, tik paskiau atsitokėjau, kai pasiekiau Klaipėdos–Karaliaučiaus plentą. Jūra vietomis užšalusi. Stipresnės bangos verčiasi per ledus.
Dabar jau popiet. Buvau mieste. Skaičiau toliau „pempes“. Vietomis – visai nieko, vietomis labai dirbtinai išrodo.
Spigina vasario saulė. Prisimenu 1952–1953 metų žiemas. Tas laikas taip toli, o tas mano kraštas čia pat.
Siaube, siaube – nė judesio, nė veiksmo, nieko nėra, vien tiktai nuobodus šnekėjimas ir veiksmo stūmimas tolyn. Ką daryti? Trumpinti, gilintis, sakyti ir veikti tai, kas būtiniausia? Įsigilinti, ko aš noriu iš Bagdono? Tikrai – ko? Ar negaliu atsigulęs pagalvoti? Veju prie moters, kad galėčiau nupiešti ją ir jos sudėtingą jauseną?


II.3, pirmadienis. Šiandien skaičiau apie Vacių Marazyną. Man rodos, čia gerai, gal tiktai šiek tiek kitos stilistikos.
Buvau ir popiet prie jūros. Vis ieškau ano laiko ąžuolinės lentos. Galva pilna miglų.
Grįžtant popiet D. Sauka paklausė, ar aš nesu bendravęs su V. Kuzmicku. Mat jo viena studentė rašo diplominį iš V. Kuzmicko veiklos (prūsiškosios!). Tada ir prisiminiau, kaip kadaise Vincas siūlė man važiuoti su juo į buvusią Prūsiją, aš iš pradžių lyg ir ketinau, o paskui atsisakiau. Kaip kažkada atsisakiau dalyvauti Žemaitės premijos įteikime B. Radzevičiui. <...>

 


1987 metai


III.27 d., penktadienis. Tvarkau automobilį. Užėjo vakare Juozas [Tamulevičius], vėliau – Jonas [Klanas]. Sutarėme statyti pirtį. Vakare girdėjau švilpaujant varnėną.


III.29, sekmadienis. Su Jonu Klanu nupjaustėme beržo ir liepos šakas. Padariau du inkilus, kuriuos įkėlėme į liepą. Naktį lijo. Ūla ištvinusi.


IV.20, pirmadienis, Zervynose. Prisiruošiau kartelių tvoroms ir pirties ruošiniams.


IV.21, antradienis. Su Jonu sunešėme karteles, parsivežėm akmenų, ruošėme pirčiai pamatų griovius. Rytoj turėčiau baigti.


Birželio 5 d., penktadienis. Atvažiavau į Zervynas. Praėjusį penktadienį čionai su Virga sutvarkėme namus, laukėme svečių, tačiau susirgo Albertas [Zalatorius], tad man reikėjo pilti automobiliu į Vilnių ir atsivežti V. N. [Vytautą Narbutą] ir V. K. [Violetą Kelertienę]. Dabar labai nesmagu. Ligoninės. Stepas vis dar Varėnoj. Sako, gyvas tiktai lašeline. Ligoninės!


VI.14 d. Šiąnakt 24 val. mirė Stepas Tamulis, mano kaimynas.


IX.28. Šit kiek praėjo laiko! Šiandien į Čepkelius nuvežiau Antaną [Makselę] su Jone [Makseliene]. Vakare vėl parvežiau. Šalta, nejauku. Perskaičiau scenarijų „Artėjimas“. Antra dalis – nieko, pirma šlubuoja. Netrukus važiuosiu į Varėną, skambinsiu namo, Gyčiui (kino režisieriui Lukšui).


Sekmadienis, lapkričio 15 d. Atvažiavau penktadienį, lapkričio 13 d. Vakar mirė Petras Griškevičius. Vakar ir šiandien dieną pertaisinėjau „Artėjimą“ – kino scenarijų. Daug taisau. Vakare atėjo „Anuška“ [Ona Tamulevičienė, Juozo Tamulevičiaus žmona] ir Stasys Tamulis.
Abu išgėrę. Stasys sugrįžta iš giminės vestuvių – nuo penktadienio viešėjo. Guodžiasi buvusio laiko negeru gyvenimu ir džiaugiasi dabartiniu.


XI.20, penktadienis. Vėl Zervynose. Užkaliau pirties „ščytus“ – laikinai, kad žiemą neprisnigtų. Apatiška nuotaika. Liūdna, imu galvoti, kad daug dėl ko esu kaltas. Kuo toliau, tuo labiau ima siaubas dėl ateities. Rūpi Vilnius, rūpi daug kas. Tiktai rūpi, o padaryti nieko negaliu. Beprasmiškai atrodo tos visos mano Zervynų statybos!


Lapkričio 29, sekmadienis. Užvakar (XI.27) atvažiavau čia. Tvarkiau automobilį, skaičiau V. Katiliaus romaną, R. Gavelio pjesę, Rožuko romaną, dabar skaitau E. Stravinskienės išverstą švedų rašytojos apsakymą „Sibilė“. Dar perskaičiau A. Valionio išverstus du latvių apsakymus. Šilta – už lango termometras rodo +6. Gražus ruduo, ilgas. O sako, kad bus šalta žiema. Matysim.
Vilnius labai rūpi. Nėra vietos.

 


1988 metai


Sausio 9 d., šeštadienis. Automobiliu atvažiavau į Zervynas. Iš Varėnos paskambinau į namus – Virga pasakė, jog mirė Vytauto Rudoko žmona.
Vakar pas V. Šerį nusipylėme, atrodo, kad susipykau su V. Kukulu.


I.11, pirmadienis. Dabar jau po 15 val. Išvažiuoju į Vilnių, į V. Rudoko žmonos laidotuves. Verčiau I. Bunino apsakymą „Saulės smūgis“. Tiesiog krėste krečia nerimas.


I.14, ketvirtadienis. Antradienį, I.12, palaidojome Rokantiškių kapinėse I. Rudokienę-Olšauskaitę. Pamenu, jos eilėraščius 1954 m. skaitydavau žurnaluose, kai dirbau Balčių kolūkio klubo-skaityklos vedėju. Ji man iki šiol įstrigusi į atmintį kaip viena iš to meto garsių moterų-poečių – Rostovaitės, Šulcaitės. Kaip viskas greitai pasikeičia žmogaus gyvenime! Kaip dabar reikės gyventi V. Rudokui?
Šiąnakt (o atvažiavau vakar) sapnavau tokį sapną: kaip ir dažnai sapne būna, rodos, atsidūriau universiteto 7 auditorijoje (II aukšte, priešais buvusią Literatūros katedrą), paskiau iš ten man reikėjo išeiti, eidamas mačiau daug anuo (studijų) metu pažįstamų žmonių, daug dabartinių: per kiemus eidamas mačiau visokias duobes, paskui pasigedau savo vasarinės kepurės. Paskui ėjome bene tiktai Vilniaus Tilto gatve, kuri buvo ypatingai švari ir graži, – ėjome Eug. Ignatavičius, rodos, L. Gadeikis, aš, galbūt kažkas dar. Pamačiau ant nedidelės obelėlės du obuolius (beje, ir anksčiau, eidamas į universitetą, pagaliu daužiau obuolius nuo obelų!), tuo pačiu pro langą žiūrėjo Zervynų žmogus, aš paprašiau leisti man nusiskinti tuos obuolius, tada išgirdau moters balsą, greitai pasirodė ir ji – jauna mergina, ji juokėsi, kad aš noriu nusiskinti tuos obuolius, leido, o mes visi trys ar daugiau sugulėme vidury gatvės, mergina juokėsi, jos tėvas perkando mano nuskintą obuolį ir padavė man...
Novelei: didelių išgyvenimų slegiamas žmogus eina gatve (gal Trakų), jam už nugaros – kažkoks siaubas. Išgirsta už storų bažnyčios sienų giesmę, ateina į šaltą, drėgną bažnyčią.
Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie... – gieda.
Klūpojusi senutė atsistoja, eina pro jį, įdėmiai žiūri, jos viena ranka dreba, laikydama rožančių. Jis mato, kaip paskui stojasi visi žmonės, daugiausia seni, eina durų link. Kai jis išeina, į nugarą pūsteli vėjas.
Kas jie yra tarp visų kitų žmonių? – mąsto jis. – Išminčiai, nuolankieji, pasišventėliai ar didžiausi nusikaltėliai?
Čia dar būtų galima pagalvoti ir apie daugiau ką: pavyzdžiui, gal konkretizuoti žmogaus išgyvenimo priežastį; dar ką nors pamatyti, kai jis išeina į gatvę? Gal verkiančią moterį? O tą žmogeliuką, kuris kadaise mane sutikęs verkė: kad davė į pačią širdį! – tai aš mačiau, kai dar gyvenome Trakų gatvėj. Gal to žmogaus kas nors miršta ar sunkiai sužalotas? O gal ką nors jam pasako motina, supratusi, permaniusi jo bjaurią prigimtį.


I.18, pirmadienis. Tai pačiai novelei: jaunesnysis brolis grįžta iš stoties palydėjęs vyresnįjį brolį – jis buvo atvažiavęs aplankyti mirtina liga sergančios motinos, kuri guli ligoninėj. Labai realistiškas detalių vaizdas: žmonės stotyje, informatorės balsas, mergytė, valganti bandelę, balandžiai, žmonės, geriantys vandenį... Eina jaunesnysis namo, į bendrabutį, nuo kalno matyti anie laukai, kur yra ligoninės; snyguriuoja. Tenai guli jų motina, ir tenai, tuose laukuose, pasibaigs viskas, nuo ko jiedu pradėjo. Tenai taip gražu, bet iš ten eina šaltis – mėnesienos šaltis...
Užeina į bažnyčią.
Kad davė, tiesiai į širdį! – sako jam pavargėlis senukas, kai išeina iš bažnyčios.


III.6. Vakar popiet – Zervynose. Šiandien taisiau „Skruzdėlyną Prūsijoj“. Neišeina pradžia.
Visą dieną snigo. Pavasario čia dar nematyti. <...>


Kovo 13 d., sekmadienis. Ketinau išvažiuoti automobiliu, tačiau tiek daug prisnigo, dabar taip pusto, kad važiuoti teks traukiniu – gali įklimpti kur nors snieguose ir prašapti. Vešiuos „Skruzdėlyną Prūsijoje“, gal šiandien ir rytoj perrašysiu labiausiai taisytus puslapius, paskui atiduosiu Albinai [mašininkė Albina Malūnavičienė].
Kada dabar atvažiuosiu?
Kas ten, Vilniuje?
Perskaičiau šiomis dienomis R. Granausko „Gyvenimas po klevu“. Gerai parašyta, tačiau panašios mintys mūsų prozoje buvo sakomos ir to paties R. G., ir kitų. Kūrinyje per maža matau „istorijos“. Dirbtinoka pabaiga. Velniškai plastiškų vaizdų yra!


Kovo 19 d., šeštadienis. Jau temsta 19.50 val. „Žalgiris“ laimėjo prieš Maskvos „Dinamo“! Juozinės. Jokio pavasario paukščio. Kasnakt ir kasdien pasninga. Vakar ir šiandien taisau scenarijų. Tai ligą įsitaisiau! Jau atrodo beviltiška, o staiga ir vėl atsigauni. Šiandien sekėsi nelabai: niekaip negaliu išgauti įtampos. Niekaip negaliu atsakyti į klausimą: ką gi norime pasakyti šiuo kūriniu? Vargu ar beįveiksiu. Vakar nuvažiavau vargais negalais į Varėną. Skambinau į Vilnių. Keliai iki Mančiagirės labai prasti.
Po velnių! Jau man čia, Zervynose, atsibodo! Kaip vilkas – vienas ir vienas!


Kovo 20 d., sekmadienis. Baigiau tvarkyti scenarijų. Sutrumpinau, prologą padariau pliaže. Ateina Juozas Daukintis. Atrodo, nieko. Išmečiau daug vietų.
Dieną pasirodė saulė. Vakare vėl šalta. Telev. praneša, kad bus šalta naktis – iki 15 laipsnių. Rytoj žadu automobiliu važiuoti į Vilnių. Kas ten girdėti?


III.23. Vakar buvau redakcijoje, pas Petrą [Repšį] (dirbtuvėje). O šiandien jau čia, Zervynose. Atsivežiau daugybę skaitymo – V. Narbuto, J. Mikelinsko, pirmųjų knygų (būsimųjų). Be to, savo „Skruzdėlyną Prūsijoje“, A. Škėmos „Baltą drobulę“...


III.25. Atrodo, jog šiandien virš Zervynų pasirodė baltasis gandras, apsuko nedidelį ratą, pasklandė ir nuskrido į aną Ūlos pusę.


III.26. Iš ryto matyti, kad pakilo Ūlos vanduo. Vakar nuėmiau liepto lentą ir pastačiau prie pirtelės. Perskaičiau didesniąją pusę perrašyto A. Škėmos romano „Balta drobulė“, kurią žadame spausdinti „Pergalės“ 6–7 numeriuose. Dievai žino, kaip čia bus: yra piktų vietų (ruselio užmušimas, sovietinio tardymo scenos). Per tas Zervynose viešėjimo dienas jau perskaičiau V. N. [Vytauto Narbuto] romaną, J. Mikelinsko apysaką.
Šiandien mačiau laidą televizoriuje – G. Kanovičiaus susitikimą Trakuose su skaitytojais. Tai protingas žmogus ir rašytojas. <...> Beje, tarp jam patinkančių lietuvių prozininkų jis paminėjo: B. Radzevičių, J. Avyžių, Just. Marcinkevičių, J. Aputį, S. Šaltenį, R. Granauską ir R. Kašauską, kuris vadovavo šiam susitikimui.
Kada galėsiu dirbti savo darbus? Kiek dar skaitymo – pirmųjų knygų. A. Čalnario apsakymai. Kurią čia dieną pamaniau, jog ateinančią savaitę reikia atsivežti J. Juškaičio knygas ir bandyti parašyti apie jį straipsnį – premijai iškėlimo proga. Juk tikrai būtų šaunu taip padaryti! Kaži kaip pats Jonas žiūrėtų į tai? Virga sako, jog tai gera idėja.


III.29. Skaitau I. Jašinskaitės knygelę. Man įdomu. Autentiška. Matyt, kad žmogus visko turi: ir išminties, ir neapykantos, ir silpnumo, ir daug ko.


Kovo 30, trečiadienis. Ūla vis tvinsta. Vanduo jau visai arti pirties. Šįryt pirmąkart pasveikino špokai. Matyt, jie ketina įsitaisyti berže.


Kovo 31, ketvirtadienis. Naktį dar šiokia tokia šalna. Pro debesis ir ūkus braunasi saulė. Kodėl šiandien negirdėti varnėnų? O, kaip sykis sulig mano žodžiais švilptelėjo už lango!
Vakar vakare su Jonu [Klanu] apėjome Ūlą, apžiūrėjome iš anos kaimo pusės. Jūra! Didžiulė jūra aplink!


Balandžio 22 d., penktadienis. Vakar atvažiavau į Zervynas. Jau grįžo Albertas iš JAV. Šiek tiek kalbėjomės. Šiandien važiavau į Puvočius. Sodinome P. Raščiaus alėją. Varėniškiai miškininkai parūpino ir liaudies meistro P. Česnulio stogastulpį. Ar pernai balandžio mėnesį galėjai pagalvoti, kad po metų Prano Raščiaus jau nebus?


Gegužės 1 d., sekmadienis. Vakar vėlai vakare atvažiavau čionai, į savo gyvenimą. Vytautas Narbutas ir Juozas Burneika padėjo Vytauto garaže pakrauti į automobilį motorą ir vakuuminės alyvos pompą. Šiandien vakare apie 21 val. išgirdau pirmą kartą kukuojant gegužę.


V.14, šeštadienis. Vakar su Rimu [kaimynas Rimas Tamulis] važinėjome į Merkinę dėl jo paminklo. Puvočiuose sutariau su mūrininku dėl kamino pirčiai. Pavakary nelabai gražiai įsipjoviau du pirštus elektros pjūklu. Važiavau į Varėnos ligoninę.


VI.3, penktadienis. Vėl čia po dviejų savaičių. Laukiu atvažiuojant V. Daunio – kaime jis nori pirktis sodybą. Vilniuje labai labai nesmagu!.. Iš visų pusių – ir namie, ir išorėj.


VI.10, penktadienis. Anąkart Daunys atvažiavo šeštadienį, o šiandien ir vėl užsuko pas mane į Zervynas su būriu gruzinų jaunų literatų. Vilniuje – viskas po senovei. Rytoj su Rimu važiuosim į Merkinę dėl paminklo.


Birželio 23, ketvirtadienis. Susimaišė čia visos dienos – dažnai važinėju į Vilnių ir atgal. Širdį slegia akmuo. Birželio 13 d. atsisveikino su Zervynomis kaimynų šuo Brisas. Atsisveikino tą pačią dieną, kurią pernai mirė Stepas, jo šeimininkas (1987.VI.13). Nugaišti nuėjo anapus Ūlos, į patvorį, kur prieš trylika ar keturiolika metų gimė.
Vilniuje, tiksliau – Lietuvoje – vieši A. Vaičiulaitis. Galbūt rytoj važiuosiu su juo pasimatyti? Mačiausi užvakar, kai universitete jis pasakojo savo prisiminimus apie anų laikų mūsų rašytojus. Labai gražiai jis užbaigė savo kalbą, pasakydamas:
Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį.


Liepos 26 d. Praėjo lygiai mėnuo. Birželio pabaigoje čia buvo Eugenijus Ignatavičius ir Bronys Savukynas. Jie padėjo tverti tvorą. Įvyko XIX partinė konferencija, kuri, mano manymu, visiems atvėrė akis. Liepos 9 d. Vingio parke įvyko didžiulis mitingas (apie 100 000 žmonių), kuris kalbėjo apie Lietuvos savarankiškumą. Labai įdomią kalbą pasakė S. Geda. Ruošiuos rašyti apie E. Ignatavičiaus knygą. Dabar ją skaitau. Atvažiavau čia penktadienį. VII.22 d. tvarkiau medžiagą pirčiai.


Liepos 30 d., šeštadienis. Praėjusį ketvirtadienį, VII.28, su Leonardu G. [Gutausku] atvažiavau čia. Ketvirtadienį sužinojau, kad mirė mūsų kurso draugas Henrikas Valeika. Šiandien buvau laidotuvėse. Vakare sugrįžau. Viešpatie, kaip skina draugus mirtys! <...>


Gruodžio 10 d. Armėnijoje tragedija – baisus žemės drebėjimas. Dievas šiai tautai siunčia neįmanomus išmėginimus. Ką tik radijas pranešė, kad Armėnijoje žuvo 40–45 tūkstančiai žmonių...
Gal šios aukos padės atsikvošėti tiems, kurie tautų apsisprendimus gyventi laisvai, nepriklausomai laiko nacionalizmu?
Šiandien užėjo pagėręs Jonas (Klanas). Sakosi pašaudęs vieną kitą žvėrį, sakė, kad dar prieš savaitę Ūloje laikėsi septynių gulbių šeima. <...>
Zervynų vienatve! Kur aš atsikrausčiau, ieškodamas nežinia ko? Dvejinasi ano, gimtojo, kaimo vaizdai su šitais. Tas gyvenimas mano čia – lyg noras susigrąžinti praeitį, Balčius, buvusį laiką.
O jau nieko nepadarysi.
Vargše Armėnija, gal tu savo tragedija padėsi pasauliui atsikvošėti? Gal jis supras, kad reikia pulti vienas kitam į glėbį, o ne pjautis?


Gruodžio 11 d., sekmadienis. Tuojau išvažiuoju į Vilnių – traukiniu. Automobilį palieku čia. Dabar 15 val. „Literatūroje ir mene“ perskaičiau J. Tautgino str. apie stalinizmą. Reikšmingas, taip pat įdomus K. Nastopkos str. apie T. Venclovos kūrybą (laikraštyje taip pat spausdinami jo eilėraščiai). Spėriai keičiasi laikas: prieš metus apie tokį straipsnį nebūtų buvę galima net pagalvoti, o dabar šis puikus poetas pristatomas protingai ir jaukiai. Ir iš tiesų – matyti, kokio didelio esama poeto Tomo Venclovos.
Kada dabar čia pasirodysiu?

 


1989 metai


Sausio 13 d., penktadienis. Atvažiavau traukiniu. Pasirodo, pražiūrėjome V. Rudoko žmonos mirties metines. Ji mirė bene 1988 m. sausio 10 d.


Kovo 18 d., šeštadienis. Automobiliu atvažiavau vakar. Čia jau girdėjau čiulbant varnėną ir klykiant pempę! Pavasaris. Vakar žaibavo ir nugriaudėjo griaustinis. Atsivežiau laikraščių. Vakarykštėje „Tiesoje“ išspausdintas J. Avyžiaus str. „Nejaugi tik tokiu keliu į demokratiją?“ Didžiumoje savo kūrybos, už kurią gavo ir premijas, ir vardus, už kurią jį gyrė ir kritikai, ir skaitytojai, šis autorius stengėsi pavaizduoti gyvenimą iš „tikrojo socializmo“ pozicijų: bet juk tokio socializmo nėra! Dabar, kai pajuto, kad ir jam praeitis gali būti nelabai palanki, ėmė spyriotis ir pats pulti. Kad J. Avyžius yra tik dalinis „realistas“ (ne vien dėl to, kad tik dalį tiesos gali pavaizduoti, bet ir todėl, kad pats tesugeba šitiek gyvenimą matyti), dabar ryškiai pasitvirtina.
Šiandien skaitau iš 1913 m. „Vaivorykštės“ (L. Giros redaguotas) Ig. Šeiniaus apysaką „Bangos siaučia“.
Su sveikata reikalai, matyt, nėra geri, ūpas čia ką nors statybose daryti visai kritęs.


III.21, antradienis. Sekmadienį (III.19) iš čia išvažiavau, o vakar, III.20, grįžau.
Važiuojant iš Vilniaus radijas pranešė, kad Jonavoj sprogo „Azoto“ gamykloje amoniako laikymo cisterna. Šiandien apie tai nuolat pranešinėja radijas. Pavojus nemažas: Jonavoj schemiškai užsidegė nitrofoska, amoniako debesys sklando ore, dabar vėjas jį vėl varo atgal link Jonavos. Amoniako išsiliejo apie 7000 tonų!


III.25, šeštadienis. 16 val. išvažiuoju. Vakar su R. Kunca pasigėrėme pas jį, paskui nuvažiavau į Žiūrus, pas P. Valašiną. Grįžau naktį. Vis čia man užeina tas prakeiktas alkoholinis durnumas važiuoti. Ačiū Dievui, kad viskas baigėsi laimingai.
R. K., pasirodo, kažko yra ant manęs užsigavęs, atseit kadaise girtas aš peikęs visą jo gyvenimą, matyt, ir darbus.


III.31, penktadienis. Atvažiavau čia trečiadienį, kovo 29 dieną. Kovo 27 d. vakare paskambino V. Jasukaitytė. Ji pasakė „Nemune“ paskaičiusi Prano Kutkaičio rašinį, kur jis remiasi V. J. pasakymu, jog mano kūryba yra moteriška. Jasuk[aitytė] sako šitaip niekada nekalbėjusi.
Kas yra atsitikę su žmonėmis? Juk aš su juo bemaž nepažįstamas, tik tiek, kiek susitikom „Pergalės“ žurnale. Jis stačiai nori mane apjuodinti zervyniškių akyse.
Velniava.
Šiandien pasirašiau I. Šeiniaus 100-ųjų metinių minėjimui skirtą žodį.


IV.1, šeštadienis. Vakar vakare buvau Varėnoj. Virga jau perskaitė „Nemuną“. Ji irgi pritaria, jog reikia man rašyti.
Kai grįžau, netrukus mane aplankė Švažai: Gražina, Algis ir jų sūnus Kristijonas. Šiandien persirašiau, taisydamas ir braukydamas, pranešimą apie I. Šeinių. Dabar gal jau ir nieko.
Pradėjo snigti (apie 11 val.). Sninga ir tirpsta.
Kuris laikas pjauna vienodi sapnai, vis susipynę ir susipynę su mano gyvenimu. <...>


Trečiadienį, VIII.23 d., pavakary su Virga važiavome Ukmergės plentu, norėdami pasiekti Utenos plento sankryžą. Deja, iki ten nenuvažiavome – tiek buvo žmonių. Ašaras spaudė šitas vaizdas – dešimtys tūkstančiai žmonių, gėlės, beriamos iš lėktuvų!.. Visą laiką prieš tai ir ypač tą pačią dieną ėmė toks skaudus liūdnumas, kad nežinojau, kur ir dėtis.
O šiandien? Šiandien vakare per Maskvos „Vremios“ laidą buvo perskaitytas TSKP CK grasinimas Pabaltijui, visi žmonės išvadinti ekstremistais, nacionalistais, išsišokėliais, o tas Baltijos kelias pavadintas euforija. Visas tas tekstas pilnas grasinimų, įsiūčio – pakvipo senais laikais, stalinizmu. Ne, šita santvarka tikrai yra šėtono sukurta. Žmogus jai buvo kaip koks pagalys, pamestas po kojom, kaip kokia „pereprava“ į socializmo ar komunizmo „šviesią“ ateitį! Tai dabar turės šansų sujusti visokios bjaurios padugnės. Už ką, už kokias nuodėmes Europai, Dieve, siuntei šitą baisų raudonąjį marą?


Rugsėjo 2 d., šeštadienis. <...> Vakar, t. y. IX.1 d., iškviečiau Valerkai (Tamulienė Valerija, g. 1914 m.) greitąją, ją surėmė skausmai. Gydytoja sakė, kad nervo raumens uždegimas. Jau buvo išsikvietusi ir ketvirtadienį. Ketvirtadienį vos tik atvažiavęs iš Vilniaus, skubėjau į Varėną paimti Valerkai vaistų, grįždamas užsukau į Žiūrus pas P. Valašiną.
Dabar jau bemaž 21 valanda. Per Maskvos televiziją interviu duoda Jegoras Ligačiovas. Kaip jis kalba, nė vienos žmogiškos minties, nė vieno sakinio – klaiku girdėti! Tamsybe, tamsybe! Pribaltika... „Oni, pribaltijcy, objavili zajavlenije CK KPSS ne dokumentom, kotory podpisal Gorbačiov, a kakoi to bumagoi, podpisanoi neskolkimi liudmi...“
O tuo metu per Lietuvos televiziją kažkoks žmogus užkalbintas puola CK pareiškimą.


Rugsėjo 9 d., šeštadienis. Vakar atvažiavome su Virga. Paskiau vėl grįžome į Varėną, kur buvo atidengtas paminklas nepriklausomybei. Pastatytas 1928 m., Stalino laikais jis buvo nugriautas. Atidengimo iškilmes labai ilgai užtęsė kunigai – laikė net mišias. Šnekėjo ir K. Saja. Šiek tiek pabodo šitie grūmojimai Maskvai. Tai jau tampa savotiška tuštybe.
Į Zervynas buvome atvažiavę praėjusį trečiadienį, rugsėjo 6 dieną. Čia atvyko Zenonas Rekašius iš Čikagos, Vytautas N. ir Albertas Z. Pasėdėję už stalo išvažiavome grybauti. Nelabai ką teradome.


Rugsėjo 30 d., šeštadienis. Vėl čia. Vakar Menininkų rūmuose klausiaus Leonardo Andriekaus poezijos. Kažkoks keistas, jaukus, žmogiškas jo kūrybos laukas.


Spalio 17 d., antradienis. Nuo vakar pavakarės vėl čia. Šiandien – šventė... Pradėjau perrašinėti savo romaną, o skaudžias dvejones išsklaidė ir vėl užtemdė ši brangi diena. Lydžiu ją mintyse kaip dovaną. Dieve mieliausias, kad šita dovana tęstųsi iki pat pabaigos. Skaudžiai graži geležinkelio pervaža, svetimai mielas miškas, kai per jį, pro ežerą, grįžti kaip iš istorinės kelionės, prisimindamas, kaip kadaise, prieš kokį penkiolika metų, vieną vasaros dieną čia atvažiavo Vytautas [Mačiulevičius] su Virga, kaip jie paskui ėjo prie ežero, o aš likau namie mūryti su mūrininku pečiaus. Dabar tas ežeras (pirmasis, Išrūginis) šaltas, banguotas, o kelelis eina sau tolyn palei jį, eina link Marcinkonių plento. Girdėti tolstančio automobilio burzgėjimas. Tolstančio ir tolstančio į skaudžiai mielą ateitį, ataidinčio iš praeities ir klausiančio: kas bus? Kas bus su mumis ir kas bus po mūsų?
Mano mielieji, gerieji keleiviai, visi mes išlipsime tolimose ar artimose stotelėse ir nueisime kas sau... – panašiai rašiau beveik prieš trisdešimtį metų novelėje „Judėjimas“, lyg atspėdamas savo likimą, savo judėjimą nuo melo prie tiesos, ir vis tiek visą laiką šnekėdamas apie gerumą, apie meilę ir pastovumą.
Laimingo kelio jums, mano mielieji keleiviai. Aš einu palei gelžkelį, kuriuo anava jau atidunda traukinys. Kur jis važiuoja? Ką jis veža? Ar daug jame važiuoja mano likimo žmonių?

 


1990 metai


Sausio 27 d., šeštadienis. Atvažiavau čia antradienį, sausio 23 dieną. Sniego nėra, lynoja, o vakar ir šiandien tiesiog gražus rudeniškas arba ankstyvo pavasario oras.
Per tas dienas perskaičiau V. N. [Vytauto Narbuto] romaną „Per toli pažadėjo“.
Kas gi tenai, namuose?


Kovo 25 d., sekmadienis. Atvažiavau vakar, kovo 24 dieną. Kovo 11 dieną paskelbta, jog atkuriama Lietuvos nepriklausomybė! Dieve! O čia, Zervynose, viskas taip pat, kaip buvo. Čia niekas nejaučia nepriklausomybės.

Kovo 21 dieną mane visuotinis susirinkimas išrinko „Pergalės“ redaktorium. Ar man šito reikėjo?
Maskva siunta dėl Nepriklausomybės paskelbimo. Provokaciškai Vilniuje skraido kariniai lėktuvai, pravažiuoja tankai.


Kovo 26 d., pirmadienis. Šiandien persodinau keturis sedulos krūmus, pjausčiau žaliatvorę, klausydamasis radijo.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesija kultūros ir švietimo ministru išrinko Darių Kuolį.
Tiesiog didelis džiaugsmas!

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

b_200_310_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gegužė-birželis_2016.05a_Metai_virselis.jpg