Lina Simutytė gimė 1990 m. Vilniuje, gyveno Druskininkuose, vėliau Mažeikiuose, kur baigė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalauro diplomą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja intermedialiosios literatūros magistrantūroje, dirba Kūrybinių industrijų namų scenariste. Kūryba publikuota „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“.

Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti plastikinius alaus bokalus, moterys su šventėje laimėtais dirbtinio aukso auskarais, skrabančiomis apyrankėmis iš mažų vielinių žiedelių, „Kalnapilio“ atidarytuvais ir iš namų atsineštais patogiais pledukais jaukiam pasisėdėjimui ant žolės stadione, nes visi suoliukai, kaip žinia, miesto švenčių metu greitai nudergiami, aplaistomi alumi, lipniomis sultimis. Gaisrui kilus liepsnojančio namo link skubinosi net seniai. Rankose spausdami karšto rūkymo skumbres ir į laikraščius suvyniotus karšius su česnakais, jie kad ir lėtai, bet vis tiek prikepėstavo prie kunkuliuojančio į viršų kylančių dūmų stulpo. Čia jau galėjai nujausti greitai atvažiuosiant ugniagesius. Nors jie greičiausiai irgi šventė, bet galiausiai turėjo viską be gailesčio mesti – nesurūkytas cigaretes, naujas kortų partijas, nebaigtą žiūrėti krepšinio rungtynių kėlinį. Švęsti buvo privaloma. Ir visai ne be reikalo – juk tokios šventės vyksta tik dukart per metus – vasaros sezono atidarymo, o paskui uždarymo proga. Tik du kartus per metus pripučiami, du kartus išleidžiami dviaukščiai batutai. Senamiesčio stadione pakyla vėliavos – viena su miesto herbu, antra – Lietuvos, trečia – Europos Sąjungos. Miesto šventė oficialiai baigiasi sutemus, o temsta paskutinėmis rugpjūčio dienomis ne taip vėlai. Tada prasideda visų laukiama diskoteka. Stadioną apšviečia neoniniai šviesų takeliai, iš sostinės atvykęs didžėjus perjunginėja dainas ir vis primena, kad šiąnakt – paskutinė vasaros naktis ir kad švęsti reikia iki ryto – ir dar kartą įjungia „I’ll fly with you“.
Tik šią vasarą viskas pasisuko kitaip. Pirmiesiems dūmų kamuoliams pradėjus veržtis ir plisti po visą miestą, visi iškėlę galvas dairėsi ne į lazerių šou, bet į gaisro pašvaistę, nes stadione viskas buvo daug kartų matyta, nusibodę – net ir tie nuostabūs dviaukščiai batutai.
Prie vieno iš tų batutų pernai Augustei pavogė naujus sportbačius, mamos parvežtus iš Amerikos. Naujus, baltus ir firminius. Ant šono ir ant liežuvėlio iš tolo galėjai atpažinti įspūdį darantį ADIDAS ženklą.
Mama sėdėjo prie apskrito languota klijuote aptempto stalo. Ant jo stovėjo didelis dubuo su bulvėmis, ir močiutė dar karštas jas griebė ir druskino, pūsdama ir visaip vėsindama. Mama pakėlė akis, nužvelgė Augustę ir giliai, demonstratyviai atsiduso. O Augustė vakar grįžo be batų. Tėtis knaibė bulves, užpiltas spirgučių ir grietinės padažu. Lėkštėje žaliavo svogūnų laiškų, agurkų ir krapų salotos. Senelis rūkė prie pravirų durų. Jo marškinių sagos ant išsipūtusio pilvo buvo prasisegusios. Arbatinuke virė vanduo. O Augustė vakar parėjo be batų. Mama, tėtis, ji – šiandien jie turi važiuoti namo. Baigiasi atostogos. Reikia viską susižiūrėti, – sako mama močiutei, kuri vis kviečia dar pasilikti. Mama stebi močiutę. Mama žino, kad cholesterolio daugiausia turi kiaušinio trynys. Ji stebi žinodama ir tai, kad nuo duonos lengvai tunkama. Dar žino, kad druska kenkia širdžiai ir kepenims.
Nesveika tiek druskos. Susivarysi širdį. Kepenis.
O Augustė vakar grįžo be batų. Be naujų, baltų ir firminių „Adidas“.
Sakiau, saugok, kiek kainavo, žinai?
Dolerių, ne litų.
Tai ir nesivalkiok po batutus kažkokius, nusiavei ir palikai ant žolės.
Papai jau auga, o dar batuto reikia.
Batų buvo gaila. Rugsėjo pirmąją ir vėl teks eiti su tais pačiais, visiems jau matytais blizgiais mėlynais laiveliais. Ne. Augustė neturi iš ko rinktis. Juk tai ji paliko sportbačius prie batuto. Visus tris šimtus keturiasdešimt septynis kilometrus iki namų Augustė girdėjo tą patį. Pasakojimai apie Ameriką. Čikagą. Didelis miestas. Ten per tris mėnesius užsidirbi daugiau nei čia per metus. Lietuva nemyli lietuvių. Jo, visiškai.
Kiek čia liko? Du milijonai? Daugiau? Ne? Du su puse? Nu gal, gal ir tiek. Bet vis tiek išsibėgios.
Tai aišku.
Geriausi daktarai, talentingiausi mokslininkai. Meno žmonės. Visi bėga.
Kaip žiurkės iš skęstančio laivo.
Visiškai.
Kaip per „Titaniką“, atsimeni?
Nu. O tu, Auguste, mokykis angliškai, girdi? Alio?
Dar metai, kiti, galėsi ir pati jau užsidirbt. Naujiems batams, – mama pabrėžė paskutinius žodžius. Naujiems batams.
Augustė norėjo turėti ausines, tokias, su kuriomis negirdi. Pirmiausia todėl, kad ją kiekvieną vasarą palikdavo visiškai vieną. Vasaros buvo pilkos kaip banko pastatai. Išlipusią močiutės mieste Augustę užguldavo pilkas banko pastato jausmas. Miesto sienos ją suspausdavo su visais savo pravirais langais, langeliais, palangėmis ir orlaidėmis, smarkiai įsiremdavo į šonus, rankas, šlaunis. Pilkumo jausmas nutūpdavo senelių name ant sienų. Jis byrėdavo kaip tinkas ant rudų grindų lentų. Pilkumo jausmas tiksėjo didžiuliame laikrodyje ir vėlavo dvi minutes, pradėdavo skambėti truputį po septintos, jau prasidėjus „Panoramai“. Augustė žinojo, kada prasideda ir baigiasi „TV pagalba“, „Taip ir Ne“, „Gelbėtojai“, „Snobo naktis“. Pilkumo jausmas tiksėjo didžiuliame laikrodyje ir vėlavo dvi minutes, nuskambėdavo truputį po trečios, kai močiutė sėsdavo žiūrėti mėgstamo serialo kartojimo. Augustė žinojo, kada prasideda ir baigiasi kiekviena TV3 laida, kada senelis perjungs kanalą į LNK. Žinojo, kelintą valandą kyla ir leidžiasi saulė, nes kasdien nuplėšdavo kalendoriaus lapelį ir įdėmiai perskaitydavo. Dvynių akmuo – perlas ir tigro akis. Šaltalankių aliejus puikiai gelbsti nuo skrandžio skausmo. Jaunas mėnulis – palankiausias metas persodinti karališkąsias orchidėjas. Dilgėlių kaukė plaukams. Saldumynai iš vaistinės – rinkitės hematogeną. Hematogenas praturtintas geležimi. Geležis randama kraujyje. 50 gramų per dieną suaugusiesiems. Hematogenas negali tapti maisto pakaitalu.
Po pietų, kurie baigdavosi apie antrą valandą, senelis nueidavo prigulti ant sofos prie televizoriaus. Augustė likdavo sėdėti prie apskrito, sunkaus medinio stalo ir klausydavosi, kaip burbuliuoja vanduo, močiutės užkaistas indams plauti. Augustė susidėdavo rankas ant stalo, smakras nepatogiai įsiremdavo į riešus. Užsimerkusi ji tyliai kvėpuodavo ir stengdavosi girdėti. Kaip garsiai šnopuoja per kelias minutes užsnūdęs senelis. Girdėti, kaip skimbčioja nunešami puodeliai baltomis ąselėmis, iškeliauja tuščios didelės lėkštės su maisto likučiais, o išsipūtę skrandžiai kraujui perduoda sukauptą cukrų. Cukrus keliauja venomis, pripildo arterijas, kraujas tampa saldus, plaučiai apauga švelniais, cukriniais vatos pūkeliais. Augustė plauna indus, o močiutė juos skalauja ir šluosto.
Tai kada atvažiuos Marija, klausia Augustė, bet močiutė nežino, ji tik spėlioja, kad gal penktadienį.
Gerai išplauk muilą, nevaryk tiek „Feirio“, sako močiutė ir nusišluosto rankas į prijuostę.
Penktadienis. Tik tiek reikėjo, kad vėl būtų galima pradėti skaičiuoti. Iš naujo. Pradėti laukti.
Pilkumo jausmas varydavo į neviltį ir ji dažnai lipdavo į palėpę, kur džiuvo šūsnys mėtų ir melisų, o palubėje, suverti į karolius, – baravykai sriubai. Beviltiškai pavargusi Augustė išsitiesdavo ant spalių ir klausydavosi, kaip apačioje garsiai kosėja senelis, kaip močiutė siurbia kilimus ir kaip lėtai, lėtai ir nuobodžiai eina laikas. Palėpėje galėdavai daugybę kartų iš naujo prisigalvoti, kaip bus gera, kai pagaliau grįš mama, kaip garsiai visi juoksis kieme, į jį įsukus sidabrinei „Audi 100“. Augustė svajodavo apie pusseserę Mariją, kuri jau visai greitai turėtų atvažiuoti iš kito, didesnio miesto. Marija groja smuiku ir būtinai jį pasiims, kad galėtų groti balkone, o visi kaimiečiai kaimynai išėję į savo kiemus spoksos ir plos po kiekvienos sugrotos gamos. Marija kaip visada paprašys autobuso vairuotojo, kad šis sustotų arčiau, kad nereikėtų iš stoties sunkiai tempti krepšio iki močiutės namų. Penktadienis. Pagaliau būdavo ko laukti. Ir tik tada pilkumo jausmas šiek tiek pasitraukdavo, nulipdavo tarsi didelis senbernaras, kuris gulėjo užspaudęs Augustės krūtinę.
Tomis akimirkomis, kai sunkus senbernaras nulipdavo, o nykuma tarsi pelės išsislapstydavo palėpės plyšiuose, Augustė atrasdavo save, savo slaptas vietas, kurias mokėdamas teisingai liesti gali pajusti keistą ir su niekuo nepalyginamą jausmą. Karštis plūsdavo jai į skruostus, galiausiai ji liesdavo save ne vien per šortus ar kelnaites, bet nusismaukusi jas. Drėgna ir vėsi Augustės ranka net virpteldavo kūną pervėrus žaibiškam malonumui. Ji jautėsi ypatinga ir vienintelė, nes dar nežinojo, kiek mergaičių, merginų ir moterų daro lygiai tą patį, kai užmerkusios akis lėtai pasineria į neapibrėžiamą amžinybę. Ji negalėjo net įsivaizduoti mamos ar močiutės, darančių ką nors panašaus, o Marijai apie tai papasakoti taip pat nedrįso. Augustė ilgai tįsodavo spaliuose, kol jie pradėdavo nemaloniai badyti kojas, jos imdavo niežėti, parausdavo, Augustė čiaudėdavo, kol galiausiai prisiversdavo atsikelti ir nulipti.
Kartais slogutis vėl prisistatydavo ir šliauždavo paskui ją į sodą, kur ji rinkdavo į kibirą krituolius, dar žalius arba jau visai supuvusius obuolius. Aplinkui buvo ir daugiau namų, o priėjusi šiek tiek arčiau daržo, perlipusi kelias agurkų lysves ir kartimis paramstytus žirnius, Augustė pamatydavo Mizarienės anūkes – taip jas vadino močiutė. Augustė skindavo žirnius, godžiai valgydavo juos ir mesdavo tuščias ankštis kur papuola. Mizarienė gyveno dideliame name su vyru ir dviem suaugusiomis dukterimis, kurios irgi turėjo vyrus ir po dvi mergaites. Šios, regis, žinojo daugiau negu Augustė, ir ne vien dėl to, kad buvo vyresnės. Kai visos keturios išsirikiuodavo ir įsispitrindavo į Augustę, ją išmušdavo toks karštis ir oras taip praretėdavo, kad ji pati nebesuprasdavo, kokios vėsos dabar labiau nori: parduotuvės kondicionierių ar šniokščiančio, krentančio upės vandens.
Visos keturios jau nešiojo liemenėles, dvi pešiojosi antakius, o trys iš jų turėjo ilgus lakuotus nagus. Augustė nenešiojo liemenėlės, antakių pešioti net nebandė, o nagus privalėjo trumpai kirpti, nes savo mieste lankė muzikos mokyklą ir grojo pianinu, kurio, kaip Marija smuiko, negalėjo atsivežti. Augustė stovėjo ir čiupinėjo žirnių ankštis, kai viena anūkių pakvietė ją. Einam, ką parodysiu. Tai čia tuoj, nieko nesakysim močiutei. Ir tu nesakyk. Augustė matė jų kojas, sėdmenis, kai viena po kitos lipo medinėmis kopėčiomis, kurios tarsi tamsošviesos liniuotė pamažu užkėlė jas iš šviesos į prietemą. Pastogės kvapas ir spaliai priminė močiutės palėpę. Anūkės vis šnabždėjosi, žvalgydamosi į Augustę. Žinodamos daugiau. Tada viena išsitraukė cukraus kubelių, kita ant jų užlašino valerijono lašų ir išdalijo. Augustė taip pat gavo gabalėlį, ilgai jį laikė burnoje, kol šis galiausiai ištirpo. Kai visos sučiulpė cukrų, viena anūkių priėjo arčiau. Kitos liko stovėti, tik žiūrėjo ir pritarė kalbančiai.
Mes čia turim tokių žurnalų.
Aha.
Gal tu būsi draugė ir parsineši namo?
Jo, paslėpk kur namie.
Palėpėj gali, nu. Kad nieks nerastų.
Jo, mes čia negalim laikyt.
Būk gera.
Augustė nesugebėjo nieko atsakyti. Ji tik paėmė kažkokių į popierių suvyniotų žurnalų ryšulį. Dar po vieną cukraus kubelį, valerijono kvapu suvilgytos lūpos, kopėčių skalė nuo tamsos viršuje iki šviesos apačioje, kelios slyvos, nukritusios ant žolės, obelis, nedidelis juodųjų serbentų krūmas, tada agrastai ir pagaliau – tos gerai pažįstamos ir net spėtos pasiilgti kartys žirniuose, agurkų lysvės, šulinys, plytelė, suskilusi plytelė, akmuo, laiptelių betonas, pirmas, antras laiptelis, durys, mėlynas linoleumas, raudona šluota, pastatyta kampe, dulkių kamuolys, apsilupinėjusi durų rankena, virtuvės grindys, apskritas medinis stalas, kėdės, aptrauktos gobelenu, žalsvas koridoriaus durų stiklas, laiptai, girgždantys, tamsiai rudi, mediniai, seni ir statūs, durys į kambarį su veidrodžiu, durys į kambarį su knygų lentyna, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Trys muškietininkai“, „Karas ir taika“, „Laima“, „Grybų enciklopedija“, „Mezgimo vadovas“, SSRS žemėlapiai, paveikslas su mišku, palangės kraštas, praviras langas ir durys, dermantinu aptrauktos, tamsiai mėlynos palėpės durys.
Viskas kaip įprasta – tie patys spaliai, tos pačios vaistažolės ir ta pati prietema. Augustė įsitaisė pamėgtoje vietoje. Žurnalų ryšulys.
Mes čia turim tokių žurnalų.
Ant viršelio didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta HUSTLER, moteris nuotraukoje lipšniai šypsojosi, delnais atsirėmusi į sieną, plaukai atmesti atgal. Tiesa, ji buvo visiškai nuoga, bet tai kažkodėl nestebino ir Augustė pradėjo versti vieną puslapį po kito, atrasdama jai naujus nuogų, susipynusių kūnų pasaulius. Ji ilgai žiūrinėjo, studijavo kiekvieną puslapio centimetrą ir pikselio taškelį, kol pajuto, kaip kūnu atslenka didžiulė ir karšta susijaudinimo banga. Augustė žinojo, kaip atrasti save. Ranką atitraukė tik tada, kai nuogi kūnai žurnaluose pradėjo lietis, kojos panižo nuo spalių, o aštrus vaistažolių kvapas ėmė kutenti nosį. Žurnalai. Paslėpti. Palėpėje vietos daug.
Pavakariams Augustė valgė pyragą. Mielės, aguonos, cukrus tešloje. Skrandis išsiplečia ir priima sočius, šiltus kąsnius, kurie, užgeriami pienu, lengvai nuslysta stemple. Jau rytoj atvažiuos Marija. Jos apsivilks ilgas močiutės sukneles ir juoksis. Marija užsikiš pagalvėlę ir atrodys kaip nėščia. O naktį jos lips į palėpę, naktį, nes tada seneliai miega ir galima atsigulus ant spalių tyliai rūkyti. Kol Marija lėtai pūsdavo dūmus į tamsą, Augustė pasistiebdavo ir pro sutrūkinėjusio stogo plyšius stebėdavo dangų, žvaigždės priartėdavo ir nutoldavo, o Augustė išsigalvodavo tik jai vienai žinomus žvaigždynus, kurie, kai labai labai nori ir primerki akis, pradeda kristi. Žvaigždės atsiklijuoja nuo dangaus karpinio ir krisdamos dingsta tamsoje. Ir tada, kai žiūri į jas ir matai, kaip krenta ištisi žvaigždynai, ne galvoji norą, bet tyliai skaičiuoji, kiek reikia laiko, kol žvaigždynas tarsi nuogas kūnas iš HUSTLER žurnalo prapuls lipnioje nakties tamsoje.
Augustė su seneliais žiūri filmą. Kai dailus aukštas vyras išpučia tirštus pypkės dūmus ir prisitraukia liekną garbanotą blondinę su juoda skrybėlaite ir perliniais auskarais, močiutė perjungia kanalą, o senelis giliai iškvepia. Sėdėdama ant sofos Augustė pakelia akis ir žiūri į paveikslą. Kaitrios vasaros fone, beveik tokios kaip ši, dideliame parke su fontanu ir akmeniniais suolais, po aukštomis tujomis ir raudonaisiais ąžuolais, greta šaltalankių krūmų ir žydinčių snapučių ant žolės guli vyrai, laikraščiais prisidengę akis nuo saulės, o mieguistos moterys primerktomis akimis bando gaudyti knygų žodžius. Moterys su rausvais maudymosi kostiumėliais, baltais taškučiais margintais sijonais iki kelių. Keturi bėgantys vaikai, teptuko šereliais pagautos tarp medžių ištemptos vėliavėlių girliandos. Iš tiesų, jeigu matai, kad spalvotas skiautes judina vėjas, tai paveikslas atgyja lyg kino kadras. O gal tada jau ir pradeda temti, nes artinasi audra, o gal vidury parko sudūžta lėktuvas, kuris iš Amerikos skraidina tėvus su lauktuvėmis. Močiutė perjungia kanalą ir ekrane vėl tas pats pažįstamas vyras ir gražuolė jo moteris. Jau rytoj atvažiuos Marija, – kartoja sau Augustė, skaitydama pasibaigusio filmo titrus. Titruose raidės, iš kurių susideda žodžiai, vardai ir pavardės. O jei galėtum būti viena tų prabėgančių pavardžių, gal tada ir paveikslas, kuris kabo virš sofos, galėtų atgyti ir judėti kaip filmas nedideliame televizoriaus ekrane?
Kartais taip norisi tikėti, kad net pati liūdniausia akimirka gali sustoti tarsi filmo kadras, paveikslas virš sofos ar fotografija. Tokioje sustojusio laiko akimirkoje galėtum sugalvoti naują pabaigą, sugalvoti, kad tie baisūs šešėliai ant sienų ne pavojingi, bet geri, gal tik todėl, kad jie yra, galiausiai ateina rytas ir pirmieji spinduliai apšviečia iš pradžių dulkes ant medinių grindų, kilimėlius, ant kurių ilsisi šlepetės, o galiausiai ir duris, už jų prasidės diena, leisdama pamiršti mintis, kurios dabar priartėjo su visais šešėliais tarsi siena. Gali sugalvoti, kad visu greičiu į jūrą krentantis lėktuvas staiga vėl pakils, darys akrobatinius sukinius, kol pagaliau saugiai nusileis oro uoste, o laukiantieji pribėgs prie išsiilgtų giminaičių su balionais, gėlėmis ir šakočiais. Augustė žiūri į tuščią televizoriaus ekraną ir bando prisiminti, kaip, prieš perjungiant kanalą, vyro lūpos artėjo prie blondinės veido. Ji bando liesti save, tikėdamasi, kad taip lengviau užmigs, tačiau ašaros rieda ir niekas nepadeda. Pavargusi padeda galvą ant pagalvės, senas, gerai pažįstamas pilkumo jausmas atsigula šalia, kvėpuoja, juda ir primena, kaip viskas beprasmiška ir kokia ta beprasmybė vis dėlto graži, net jei lėktuvai krenta į jūrą ir niekada nebeišnyra, o balti rugsėjo pirmosios bateliai lieka drumzliname dugne šalia išsibarsčiusių sraigtų ir vielų, pažirusio stiklo ir išsilaksčiusių auksinių žuvelių sukeltų burbulų.
Atėjo rytas ir šešėliai išsisklaidė, lėktuvai pakilo, traukiniai pajudėjo iš vietos, o autobuso vairuotojas, prisipylęs pilną baką degalų, jau laukė Marijos autobusų stotyje. Augustė užvertė žurnalą, kuriame moteris, atsukusi nugarą, laikė rankoje didelę teniso raketę. Jos plaukai buvo surišti į dvi arklio uodegas, matėsi krūties pusmėnulis, ji mūvėjo ilgomis baltomis kojinėmis raudonais galais ir stovėjo šiek tiek pasilenkusi, tiek, kad galėjai matyti tarp sėdmenų šviečiančią gaivios, drėgnos tulpės spalvos vietelę, į kurią Augustė žiūrėjo po antklode pasišviesdama nedideliu žibintuvėliu.
Viskas baigėsi tik tam, kad vėl prasidėtų, į miestą įvažiavo keli dideli furgonai, tada krovininė mašina, daug lengvųjų automobilių, ir visi sustojo miesto stadione. Po kiek laiko jie pradėjo kraustytis, tempti žole batutus ir juos pūsti, konstruoti mažytes karuseles vaikams, lašinti ledus iš automatų. Augustė tyliai pro tvorą žiūrėjo į naujai pripučiamą miestą mieste ir nekantravo. Vienas po kito atsidarinėjo kioskeliai, ir stadionas galiausiai tapo spalvingas ir išsipūtęs tarsi keksas vitrinoje. Pradėjus rinktis žmonėms, Augustė nusižiūrėjo vietą po didžiuliu ąžuolu ir sukiojosi aplinkui. Ji matė žmones, kuriuos pažinojo, tačiau apsirengę šventiniais drabužiais jie atrodė nutolę ir svetimi. Moterys vaikštinėjo po stadioną, stabčiojo prie kioskų, žiūrinėdamos papuošalus su akmenėliais ir angliškais užsegimais, vyrai gėrė alų ir klausėsi koncerto, vaikai dūko ant batutų ir sukosi karuselėse, o Augustė, nusipirkusi cukraus vatos, laižė ją pasislėpusi nuo visų už balto tirpstančio debesėlio. Pro ją praslinko keturios anūkės, visos tokios skirtingos, bet ir vienodos. Jos sustojo netoli Augustės ir žvilgčiodamos tyliai kalbėjosi.
Cukrus yra saldus konservantas, nervų sistemą stimuliuojantis produktas.
Pelėms buvo leista rinktis cukrų, kokainą ar vandenį, ir visos pelės rinkdavosi cukrų.
Du arbatiniai šaukšteliai cukraus bent dviem valandoms penkiasdešimčia procentų prislopina imuninę sistemą ir taip atveria kelią infekcinėms ligoms.
Auguste.
Vandens trūkumas yra pirmoji dieną pajuntamo nuovargio priežastis.
Rugpjūčio dvidešimt septintoji.
Didžiausia Saulės sistemos planeta Jupiteris turi šešiasdešimt šiuo metu žinomų palydovų.
Auguste.
Rugpjūčio dvidešimt septintoji. Penktadienis.
Marija.
Eina sau, kaip per metus užaugai. Žiauriai.
Marija taip arti. Ji atvažiavo. Paprašė vairuotojo, kad išleistų prie namų, ir pasidėjo krepšį. Pilkasis banko pastato jausmas nutolo, o Augustė patraukė nuo veido cukraus vatą. Keturios gulbės priėjo ir stebeilijosi į Marijos nagus, papuošalus, gumos burbulą, kurį ši išpučia.
Bet taip išaugai. Žiūrėk, kokį telefoną atkirtau iš brolio. Kietas, ane?
Marija taip arti, o pilkasis banko pastato jausmas nutolęs. Marija taip arti, ir Augustė jau ne viena. Ir keturios gulbės nuleidžia sparnus.
Metija.
Adrastėja.
Amaltėja.
Tebė.
Tebė žengteli arčiau, atsiplėšia cukraus vatos, sumaigo į kamuoliuką. Metija paduoda jai valerijono buteliuką. Du lašai. Lūpos prasiveria. Nuryja vatą. Šypteli. Liežuvis cakteli per saldžias lūpas.
Nori, Marija?
Ai ne. Tai kaip jūs, susidraugavot visos čia?
Marija. Augustė taip išaugo, kad pradėjo net žurnalus tokius vartyt.
Jo, net nežinau, ar čia normalu, nes ten vien tik moterys.
Nuogos.
Jeigu suvalgytas cukrus nėra paverčiamas energija, jis virsta kūno riebalais.
Auguste? Kokie ten žurnalai?
Nėra jokių žurnalų.
Kokie?
Nu, ji rodė mums, vadinasi HUSTLER, ten visokios nesąmonės.
Papai.
Laižo ten viena kitai.
Ir kiša.
Nu, kiša, visokius ten pimpalus, bet ne pimpalus, o netikrus, tai tada galėtų su vyrais ar kažkaip geriau. Bet jos be vyrų.
Pimpalus ir visokius ten. Prisisegamus. Ir ne tik. Purškiasi grietinėle. Gal ir jai taip patinka. Augustei, nu.
Auguste?
Kur tu? Auguste!
Ai, tai tegu bėga, palėpėj ji paslėpė, rasi. Nori sidro?
Marija, ar nori sidro?
Augustė jau bėgo. Cukraus vatą per kelias sekundes nupūtė vėjas, leoparduose ir begemotuose sukosi vaikai, muzika garsiai sucypė, nes kažkas nesureguliavo mikrofonų, o Augustė tik bėgo ir bėgo, rydama ugninio pykčio ašaras. Nė viena žvaigždė nenorėjo kristi, dangaus karpinyje buvo tvirtai priklijuotos galaktikos, žvaigždynai, planetos, šešiasdešimt Jupiterio palydovų, Mėnulis su visais savo krateriais, vanduo, užšalęs Marse. Karpinio popierius juodas, žvaigždės didelės ir baltos, o iš arčiau įsižiūrėjus gali pamatyti ir namą, kuriame nedega šviesos, ir mergaitę, ji stovi po tamsiu šermukšniu, ant neasfaltuoto kelio nukritusios uogos patvirtina, kad baigėsi vasara. Tame brėžinyje sustingsta ir Augustė, žiūrėdama į senelių namą, kuriame praleido visas savo gyvenimo vasaras.
Raktai, plytelė, suskilusi plytelė, akmuo, laiptelių betonas, pirmas, antras laiptelis, durys, mėlynas linoleumas, raudona šluota, pastatyta kampe, dulkių kamuolys, apsilupinėjusi durų rankena, virtuvės grindys, apskritas medinis stalas, kėdės, aptrauktos gobelenu, žalsvas koridoriaus durų stiklas, laiptai, girgždantys, tamsiai rudi, mediniai, seni ir statūs, durys į kambarį su veidrodžiu, durys į kambarį su knygų lentyna, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Trys muškietininkai“, „Karas ir taika“, „Laima“, „Grybų enciklopedija“, „Mezgimo vadovas“, SSRS žemėlapiai, paveikslas su mišku, palangės kraštas, praviras langas ir durys, dermantinu aptrauktos, tamsiai mėlynos palėpės durys, ryšulys, žurnalai, šiugždantis popierius, degtukų dėžutė, vienas, antras, ketvirtas, šeštas, greičiau.
Netikiu, kad ten ji kokia lesbė. Šiaip pavarto, ir tiek. Dar per maža žinot, lesbė ten ji ar ne.
Nu, gal ir jo.
Aš ir pati su Austėja kažkada laižiaus, atsimeni?
Nu jo, bet susilažinusios buvot, o ne šiaip.
Gal ir šiaip, tai nieko ten tokio.
Jos garsiai šaukė, nes pradėjo groti paskutinę dainą, atlikėjas mojavo rankomis tarsi prisuktas.
Kur jūsų rankos.
Jos garsiai šaukė, nes buvo paskutinis vasaros savaitgalis, jos šaukė, nes žinojo, kad ir didžiausiame triukšme visam pasauliui gali garsiai išrėkti keturis žodžius ir užsimerkti, nes vis tiek jausi, kaip tave glosto violetinė ir mėlyna, žalia ir raudona lazerių spalvos. Tai naktis, kai nebereikia skubėti, nes laiko vis tiek nebėra, o turbūt niekada ir nebuvo. Tai naktis, kai net močiutė su seneliu ruošiasi miegoti ne taip kaip kiekvieną vakarą, jie šalia, senelis rūko, o močiutė visa nušvinta, pamačiusi pirmuosius fejerverkus.
I’ll fly with you.
Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti plastikinius alaus bokalus, moterys su šventėje laimėtais dirbtinio aukso auskarais, skrabančiomis apyrankėmis iš mažų vielinių žiedelių, „Kalnapilio“ atidarytuvais ir iš namų atsineštais patogiais pledukais jaukiam pasisėdėjimui ant žolės stadione, nes visi suoliukai, kaip žinia, miesto švenčių metu greitai nudergiami, aplaistomi alumi, lipniomis sultimis. Gaisrui kilus liepsnojančio namo link skubinosi net seniai. Rankose spausdami karšto rūkymo skumbres ir į laikraščius suvyniotus karšius su česnakais, jie kad ir lėtai, bet vis tiek prikepėstavo prie kunkuliuojančio į viršų kylančių dūmų stulpo. Čia jau galėjai nujausti greitai atvažiuosiant ugniagesius. Nors jie greičiausiai irgi šventė, bet galiausiai turėjo viską be gailesčio mesti – nesurūkytas cigaretes, naujas kortų partijas, nebaigtą žiūrėti krepšinio rungtynių kėlinį. Švęsti buvo privaloma.
Marija stovėjo prie namo ir klykė. Keturios gulbės išsirikiavusios pagal ūgį spoksojo viena į kitą, o tada ir vėl į ugnį. Augustė tamsoje ieškojo išėjimo iš namo ir sunkiai kvėpavo. Ugniagesiai vyniojo žarnas ir purškė vandenį, sumaišytą su kažkokiais milteliais, tai buvo akimirka, kai gali užsimerkti ir atsimerkti, sugalvoti, kad viskas tik paveikslėlis virš sofos ar sena fotografija, gali užsimerkti ir atsimerkti, ir žmonės, susirinkę pažiūrėti į fejerverkų fone degantį namą, net jie, jei labai labai nori, gali užpūsti ugnį, ir ji visai neplis, o tiesiog užges, pro duris išeis Augustė, ji šypsosis ir kiekvienam, kiekvienai išplėš po puslapį iš HUSTLER žurnalo, nes tai, kas ten yra, yra grožis, net jei jame reikėtų sudegti.
I’ll fly with you.
Marija verkė, įsikniaubusi į močiutę, kai Augustė ir vėl užmerkė akis, atmetė atgal plaukus, prasisegė palaidinės sagutes ir dar kartą prisitraukė prie savęs didžėjų, kuris pavargęs gulėjo ant grindų už užtrauktų scenos užuolaidų.
Augustė pergalingai atsikėlė, jos kojomis nuvarvėjo plona kraujo srovelė, ji susitvarkė, užlipusi ant scenos pagarsino muziką ir ilgai žiūrėjo, kaip virš miesto blykšta dūmai ir kaip atsitraukiant storai naktiniais drugiais apkibusiai užuolaidai danguje sublizga naujo ryto langas. Nuo dangaus karpinio atsiklijavo žvaigždės, mėnulis, visi kiti dangaus kūnai ir liko tik popierius, ant kurio Augustė užklijavo naują lapą:
I’ll fly with you.
Užrašė. Ir pagarsino muziką.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)