Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą, pradėtą leisti seniai, 1965 metais, apie dabartinius jo sudarymo vargus, apie didėjantį atstumtųjų būrį, nesustabdomą grafomaniją. Ir apie norą gelbėti poeziją, remti naujas formas ir naujas idėjas. Nesenstantys vargai ir norai. Nebejaunas pavasaris, o ir jaunas, kasmet – kitas. Ir 1990, ir 1991 metais S. Geda vadovavo „Poezijos pavasario“ sudarymui; ir pats tikriausiai tikėjo, kad galima jau nepriklausomybės alsavimą pajutusios lietuvių poezijos vaizdą bent popieriuje pakeisti. Taip, keičiasi vardai, nei viename, nei kitame nebėra nei Eduardo Mieželaičio, nei Alfonso Maldonio, nei Justino Marcinkevičiaus, almanacho idėjos autoriaus, kaip dabar sakoma, eilėraščių. Daug išeivijos poetų. Bet poezijos niekas, deja, neišgelbsti nei norais, nei ketinimais gelbėti. Vardai gali keistis, o bendras poezijos tonusas – deja. Poezijos yra ir tada, kai atrodo, kad jos nėra. Ar labai daug kas mūsų gyvenime pasikeitė? – lyg pats savęs, lyg ir mūsų tame baigiamajame žodyje klausė ir S. Geda. Putų daug, putos visada paviršiuje, – guodėsi. Ir pratęsė mintį: „Putos pakeitė spalvą, nauji poetiniai stiliai, pakraipos ir mokyklos neatsiranda pamojus. Gal dėl to šiais metais mūsų knygoje nemažas pluoštas nepasenusių dalykų, vardų, eilučių iš praeities, iš pasaulio. Gal, sakau, tik dar ir dar kartą sudėję tai, ką turime, ką turėjome ir ką norėtume turėti, sukursime tai, ko širdies gilumoj pasiilgę?“ 1991-aisiais tikrai daug ko buvome pasiilgę. Atrodo, kad iš to ilgesio galėjome daugiau padaryti. Nors putos tik keitė spalvą ir jų paviršiuose nemažėjo, bet juk nėra taip, kad nejudėjome į priekį, kad poezijoje nevyko ir ją pačią, ir mus laisvinančių pokyčių. Bet apie juos būtų atskira kalba.
Kodėl pavasarinio „Metų“ numerio įžangą pradėjau nuo 1991-ųjų „Poezijos pavasario“? Atrodo, kad postūmį grįžimui į tą tašką gavau švenčiant „Metų“ 25-metį, kai ieškojau pirmojo tokio pavadinimo žurnalo numerio. Nepriklausomo gyvenimo pradžia: koks tamsus 1990-ųjų „Poezijos pavasario“ popierius. Ir kaip tiksliai, atnaujindamas, praplėsdamas mūsų menką žinojimą, išeivijos poetus pristatinėja Jonas Juškaitis. Kad Kotryna Grigaitytė – Vinco Kudirkos sesers duktė, pavyzdžiui. Pradžiose, atvertimuose daugiau matyti. Bet ir kita linija: artėjant 100-mečiui, daugiau imame mąstyti, nors aišku, kad vis dar nepakankamai, apie 1918–1940 metų Lietuvą, jos literatūrą, apie įdomų, paskutiniaisiais respublikos gyvavimo metais bei Antrojo pasaulinio karo laiku vis gilėjusį programiškumą, kuris bent iš dalies atitiktų ir S. Gedos naujų formų, naujų idėjų, naujų poetinių stilių, pakraipų, mokyklų pasiilgimą. Eidama tų programų permąstymo keliu, ruošdamasi mokytojų lituanistų ir istorikų forumui, paskutinėmis balandžio dienomis surengtame laikinojoje sostinėje, vėl sustojau prie Vytauto Mačernio. Ir prisiminiau 1991 metų pačioje vasaros pradžioje (birželio 8 d.) Plungėje vykusią šio poeto 70-ųjų gimimo metinių konferenciją. Aktyvus jos rengėjas ir konferencijos medžiagos redaktorius buvo Eugenijus Matuzevičius, iš to paties rato kaip ir Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas, būsimasis Alfonsas Nyka-Niliūnas, Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė... 1990 metų „Poezijos pavasaryje“ E. Matuzevičius buvo paskelbęs eilėraštį „1945.II.21“ Mamerto I. (Indriliūno) atminimui; tos pačios kartos, tų pačių jaunystės idėjų bičiuliui, kritikui ir poetui, žuvusiam rezistencijos kovose; jo žūties data įprasminta ir pavadinimu. 1991 metais dar buvo kam atsiminti, ką atsiminti būtinai reikėjo: „Kaip simbolis kartos, / Kurią po jo mirties / Dar tardys ir žudys, ir kalins.“ Rodos, kad E. Matuzevičius užsiminė, kad ir V. Mačernis, ir M. Indriliūnas dar galėtų būti su mumis, lyg labai žaliu, jau žydinčiu, bet menkai bedirbamu Žemaitijos kraštu važiuotume į kokį pavėluotą Poezijos pavasarį... Įdomiausiai ir problemiškiausiai konferencijoje kalbėjo Vaidotas Daunys, skaitęs pranešimą „Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija“; suformulavo netikėtą mintį apie V. Mačernio poezijos tragišką skeveldriškumą kaip iššūkį ir jaunajai Lietuvos poezijai. Abejojo, ar ji tą iššūkį atlaikys, ar pakels. V. Daunys buvo 1990 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos narys, bet pirmiausia savyje jis jautė kylančius didžiuosius klausimus. Vaidotas mano atmintyje lieka kaip paskutinio tokio gilaus poetinio programiškumo kūrėjas, kaip V. Mačernio ir jo kartos dramatiškųjų įsipareigojimų aidas, vidiniais sąskambiais budinęs ir stipriai prieškarinei ateitininkų generacijai būdingas egzistencines krikščionybės aspiracijas.
Grįždama prie anos Lietuvos dvasinių programų, bandau suvokti programos ir dabar mus visai įtraukiančių projektų skirtį. Juk „Poezijos pavasaris“ irgi yra kasmetinis projektas, ir „Metai“, rodos, pagaliau gavę kad ir menką, bet truputį padidėjusią paramą, planuojantys dvigubą numerį, vis kiek taupiau. Periodiniai leidiniai kaipo tokie ir turėtų būti suvokiami kaip visuminiai projektai, o ne kokie daliniai redakcijų sumanymai. Programa – kokio nors veikimo turinys, noras veikti kaip tik taip. Tai įsipareigojimai, kylantys iš laisvos valios, ypač tais atvejais, kai kalbame apie kultūrą, kūrybą, tautą, valstybę. Aišku, ir projektai laisvi, bet ir ne visai, nes vis labiau susieti su kultūros žmonių pragyvenimu.
1918–1940 metų Lietuvoje greta triukšmaujančių literatų kilo, stiprėjo ir ramiai svarstančių, ramiai įsipareigojančių gretos. Gal tai ir yra svarbiausia. Kad būtų ir kas išjudina, ir kas telkia, konsoliduoja. Projektai negali konsoliduoti, projektai tėra planai, kuriuos reikia numatyti ir vykdyti. Įsipareigojimai, vidinės būtinybės dar tik virpanti gelmė pakeičiama apskaičiuotais paviršiais. Iliuzija, kuri gal buvo įtraukusi ir S. Gedą, rašantį lyg kokį „Poezijos pavasario“ post scriptumą: sudėsime, ką turime, turėjome, pridėsime, ką norėtume turėti, ir sukursime, ko ilgimės. Bet gal ne – sudėties veiksmas ir galioja tik projektams, o programoms ne. Programos – iš persmelkimo, iš to, kas kyla iš giliai, ir kas pasirodo paviršiuje, – jau kaip veiksmo realybė.
XX a. pirmosios pusės Lietuvos programos prasideda nuo filosofijos, nuo Vydūno, Stasio Šalkauskio. Gal kiek ir perdedant, vis dėlto galima sakyti, kad lietuvių filosofiją rastis skatino tautos, valstybės likimas. Filosofinės mintys telkiasi į lietuvių tautos ugdymą, abstrakčiosios idėjos leidžiasi iki konkrečių uždavinių: kaip lavinti, kaip šviesinti, kaip ugdyti. Gana konceptualią programą buvo parengusi ir Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (nuo jos gimimo šiemet suėjo 130 metų), 1922–1923 metais paskelbta jos studija „Apie tautos auklėjimą“. Tai tik pats centras, prie jo glaudžiasi programiniai pasisakymai, straipsniai apie moterų gyvenimą ir veiklą, apie kalbą ir rašytojų pareigą jai. Ar galime dabar įsivaizduoti rašytoją, kuris taip programiškai telktųsi į tai, kas esminga tautos gyvenimui? Bet gal tai jau daryta, gal tai jau nueitas etapas, juk mintys apie inteligentų, kūrėjų pareigas, apie nuolatinį valstybės, jos institucijų rūpestį žmonių švietimu ir šviesinimu niekur nedingo? Gal mūsų rašytojai tiesiog turėtų jausti įsipareigojimą skleisti, aiškinti, kritiškai komentuoti ir tai, kas pasakyta iki jų, permąstyti ir ankstesnes programas. Ne kaboti, o suleisti šaknis, net jei galvojame, kad mūsų namai mes patys; bet juk ir tokiems namams reikia vietos. Vieta galiausiai yra tai, ko žmogus negali išvengti.
Ko mes negalime išvengti? Gal savęs – pirmiausia. Kad ir kur būtum, kad ir kur emigruotum, – save susitiksi. Ir nenutrinsi, neištrinsi tų pėdsakų, kuriais išlieki kituose. 1991 metų „Poezijos pavasaryje“ mažytis, bet įdomus Algirdo Juliaus Greimo straipsnelis „Una salus victis“, kurį galima suprasti ir kaip nestandartinį nekrologą Aleksiui Churginui, mirusiam 1990-ųjų pavasarį. Pavadinimas – sutrumpintas iš Vergilijaus: „Una salus victis nullam sperare salutem“: vienintelis išsigelbėjimas nugalėtiesiems – nesitikėti jokio išsigelbėjimo. Trys teksto perskyros: „Aleksys Churginas buvo lietuvis patriotas.“ Taip, anoji Lietuva išsiaugino lietuvių patriotų ir iš kitų tautų žmonių – savo piliečių. Gal tai ir yra daugiausia, ką Vasario 16-osios Lietuva pasiekė. A. J. Greimo argumentas A. Churgino naudai: mokėjo lietuvių kalbą ir jai ištikimai tarnavo. Išvertė į lietuvių kalbą svarbiausius Europos literatūros tekstus. Lyg pakeliui dar ištariama itin gyva mintis: „Kalba yra žmogaus tėvynė“; šiandien ta mintis skamba ne tik guodžiamai, bet ir draskančiai. „Aleksys Churginas buvo mano draugas“, – antrasis akcentas. Taip, žmonės mus įpareigoja. Nuo savo draugų neturime pasitraukti, jei kiti ir pasitraukia. Juk ir A. Churginas buvęs kaltinamas tarnavęs net kelioms žvalgyboms... „Aleksys Churginas buvo originali asmenybė.“ Svarbus originalios asmenybės kriterijus – mylėjo grožį, ypač popierinį grožį. Tas popierinis grožis gali mums virsti prasminga metafora, iškylančia ne tik iš popierinių gėlių, bet ir iš popierinės knygos. A. Churginas, lyg atsispaudęs A. J. Greimo sąmonėje (vienu metu artimai bendravo ir su S. Geda), įgyja daugiau galimybių būti matomas lietuvių kultūroje – ir kaip poetas, ir kaip vertėjas. Šiemet, kai pasaulis mini Williamo Shakespeare’o 400-ąsias mirties metines, ir mes turėtume intensyviau reflektuoti savo kelią į šį kūrybos fenomeną, lėmusį ir lietuvių moderniojo teatro proveržį. Nuo Žemaitės, varnoms krankiant skaitančios genialųjį autorių, išskiriančios „reikalo meilės“ motyvą, iki A. Churgino, A. Nykos-Niliūno, S. Gedos, kitų vertimų. Galėčiau priklausyti prie dėkingų Nežinomų Moksleivių (A. J. Greimo nuoroda), galėjusių jaunu ir imliu laiku A. Churgino dėka lietuviškai skaityti Johanną Wolfgangą Goetheÿę ar W. Shakespeare’ą, kartoti vieno jo soneto maksimą: „Ką tau, laisvam, gamta laisvoji duoda, / Tai duoda ji skolon tik vienąsyk.“ Tai suskamba, jei suskamba, tik jaunystėje, vėliau nebe. Laiku įduoti į rankas – gal tai tikrai vienas svarbiųjų ugdymo principų. Didžiųjų klasikų vertimų reikia turėti daug, negreitai viena žmogaus kalbos tėvynė pereina į kitą, joje įsigyvena kaip savojoje.
Vertimų industrija šiandien galinga. Bet retai tepasiseka įsidėmėti vertimą kaip autorinį darbą. Įsidėmėjau Vytautą Dekšnį, išvertusį ir lenkų prozininko, eseisto, poeto Andrzejaus Stasiuko „Pakeliui į Babadagą“, seniai jau, bet tik dabar perskaičiau. Puiki knyga, galima sakyti, programinė kai kuriomis nuostatomis, atsakančiomis į klausimą, kur kiekvienam iš mūsų plaka mūsų Europos širdis. Ir klausiančiam, kas bus, jei žmonės nebelaikys gyvulių, iš kur laikas atgaus savo senuosius pavidalus. Tokias sunkias knygas vertėjui reikia pačiam pasirinkti, taip galvoju.
Ir dar – Eugenijos Ulčinaitės iš lotynų kalbos pirmą kartą išverstos garsiosios Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ („Tristia“), labai gražiai išleistos („Alma littera“, dizainas Agniaus Tarabildos). Kas tie keturi šimtai W. Shakespeare’o metų, kad ir nuo mirties, Publijus Ovidijus Nazonas gimė 43 m. pr. Kr. Buvo vienas žymiausių Romos poetų, pelnęs šlovę meilės elegijų knyga „Amores“. Tremtinys, dešimt metų praleidęs tremtyje, ten ir miręs. Tremties priežastys neaiškios, teismo nebuvo. Kaip visa tai sena, kaip visa tai amžina. Bet kas turi kalbą, turi ir tėvynę. Kas yra kūrybingas, susikuria dvasios namus ir iš nieko. Paskutinės kalbančio žmogaus viltys dedamos į kūrybą. Tą žinome iš savo tremtinių. Bet ne tik.
Apsukusi ratą grįžtu prie šio pavasarinio rašinio impulso, kilusio iš galvojimo apie katastrofos akivaizdoje gyvenusius ir žmogaus prasmės žemėje (pagal Juozą Girnių) ieškojusius būsimuosius žemininkus. V. Daunys 1991 metų V. Mačernio konferencijoje siekė sumegzti ryšį tarp savęs, savo kartos ir skeveldriškąjį tragizmą patyrusiųjų poetų. Poezijos linija – nuo bendrosios iki individualiosios žmogaus prasmės, jei ir tragiškos, kokia ji buvo ir V. Mačerniui, ir V. Dauniui.
Pavasaris – toks laikas, kai žmogaus prasmės klausimai tarsi atželia, pasirodo.
„Poezijos pavasario“, jo popierinio grožio, reikia kaip vietos, kur tie klausimai kiltų sykiu su žaliuojančiais, žydinčiais. Ir su pavargusiais almanacho sudarytojais, dabar beparašomais mažutėlytėmis raidelėmis. S. Geda, kad ir parašytas ryškiai, buvo sudarymo vargų priveiktas: „Tačiau ranką prie širdies pridėjęs norėčiau kartais šaukti vidury gatvės: „Sudarytojai irgi žmonės!“ Sigitas gerai suprato bendruosius kultūros rūpesčius, bet neturėjo jiems pakankamos ištvermės. Tai sunki ir labai brangi ištvermė – be jos ir individualiosios prasmės ima trupėti.
Gal apie tai ir norėjau kalbėti, bet netesėjau.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)
