Agnė Biliūnaitė 9 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Mackus 11 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Almis Grybauskas 8 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Miškinis 2 Antanas Škėma 8 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 18 Castor&Pollux 73 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Daiva Čepauskaitė 11 Dalia Bielskytė 6 Deimantė Daugintytė 1 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Edas Austworkas 4 Eduardas Cinzas 8 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 1 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Gasparas Aleksa 27 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Henrikas Radauskas 13 Henrykas Sienkiewiczius 1 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 6 Ilzė Butkutė 4 Irena Bitinaitė 2 Jonas Jackevičius 12 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kęstutis Nastopka 9 Lina Buividavičiūtė 1 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Lukas Devita 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 33 Marijana Kijanovska 1 Marius Burokas 52 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Nerijus Cibulskas 11 Neringa Abrutytė 13 Neringa Klišienė 1 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paulius Širvys 3 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras P. Gintalas 5 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Ramunė Brundzaitė 7 Rasa Aškinytė 1 Rimas Burokas 12 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Saulius Šaltenis 10 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 29 Sonata Paliulytė 1 Stasys Anglickis 1 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Venclova 44 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Venancijus Ališas 4 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Vilius Dinstmanas 3 Vincas Mykolaitis-Putinas 13 Virginija Cibarauskė 1 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 5 Vytautas P. Bložė 32 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 13 Živilė Bilaišytė 9

Dainius Gintalas. ADATOS. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 78 p.

 

Yra mažiausiai dešimt būdų, kaip pradėti recenziją apie Dainiaus Gintalo „Adatas“. Galima paminėti, kad tai trečiasis poeto rinkinys, ar pacituoti anotaciją, kur teigiama, kad „poezija turi išmušti žemę iš po kojų – kitu atveju ji pasmerkta būti balastu, fonu“ (Gytis Norvilas). Neprošal pavardyti pagrindinius D. Gintalo poetikos bruožus (įvairaus pobūdžio formos ir turinio transformacijos, garso ir vaizdinio svarba), pakalbėti apie gana vykusį leidinio apipavidalinimą, kuris subtiliai „susikalba“ su rinkinio eilėraščiais. Ir vis dėlto pradėti kalbą nelengva – greičiausiai todėl, kad D. Gintalo poezija nepatogi, neaiški, perskaičius eilėraščius ne sykį norisi prie jų grįžti, nes lieka „dar kažkas“ neišryškėjusio. Žemės iš po kojų šie tekstai gal ir neišmuša, tačiau padus tikrai bado.
Atsivertus knygą pirmiausia skaitytoją „pasitinka“ trys epigrafai: „mano stilius – prasta muzikinė frazė“ (Ludwigas Wittgensteinas); „kas atsikratė savo demono, įkyri savo angelais“ (Henri Michaux); „šuo geresnis už mane, nes jis pilnas meilės ir nieko neteisia“ (Aba Ksantijas). Šios citatos supažindina skaitytoją su pagrindinėmis „Adatų“ prasminėmis ir emocinėmis gairėmis – apie ką ir kaip bus kalbama, taigi skaitytojas gauna savotišką „raktą“ durims į teksto pasaulį atverti. Justi autoriaus santykis su tradicija ir asmeniniu literatūriniu kanonu (vėliau atsikartosiąs tuose eilėraščiuose, kur esama aliuzijų į mitologiją, muziką, dailę ir t. t.) – poetas geba formuluoti savo poetikos principus, sugestionuoti rinkinio nuotaiką – polinkį į groteską, savotišką negatyvą, naudodamasis kitų tekstais.
„Adatas“ sudaro trys skyriai – „Atlydys“, „Gailestingasis morfijus“ ir „Šuo girtuoklis“. Tiesa, skirstymo motyvaciją suprasti sunku, nes skyrių tonas kinta menkai (galbūt tik antrajame matyti, kaip kinta kalbėjimo perspektyva: pirmajame lyrinis „aš“ labai aktyvus, o antrajame bent trumpam atsisakoma pirmojo asmens ir keičiamas žiūros taškas). Toks rinkinio „lygumas“, viena vertus, užtikrina stilistinį vientisumą, patogų skaitytojui, kitą vertus, sukelia monotonijos pojūtį, iš kurio pažadina tik nelabai žymūs kompoziciniai judesiai – perėjimas nuo verlibro prie rimuoto teksto, nuo itin aktyvių ir vaizdinių kupinų eilėraščių prie kiek lengvesnių.
Kalbant apie knygos sandarą, reikėtų paminėti dar vieną kiek abejotiną sumanymą – yra keli „proginiai“ eilėraščiai, parašyti tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios nurodomos greta teksto. Antai aiškinama, kad „Vilkė“ parašytas „Augustino Našlėno fotomontažo fragmentui“ (p. 36), „Sakmė: beveik apie Ofeliją“ – „Arno Anskaičio konceptualaus meno projektui, pagal kurį teko kurti pasitelkus Salomėjos Nėries poetinį žodyną“ (p. 44). Sumanymas kaip ir suprantamas, bet vis dėlto kyla klausimas, ar tai tikrai reikalinga, – juk paaiškinimas nieko ypač esmingo eilėraščio prasminiuose kloduose neatveria, veikiau skamba lyg koks pasiteisinimas: jei kas ne taip, tai aš čia šį aną parašiau, nes... (tačiau pasiteisinimo ar abejonės tonas visiškai nedera prie bendro knygos konteksto). Galiausiai, juk skaitytojo supratimas yra paties skaitytojo reikalas – tai, ką jis sugebės ar nesugebės atpažinti tekste, reiktų palikti jam pačiam. Juolab kad drauge su kai kuriais kitais paaiškinimais tokio enciklopedinio diskurso „Adatose“ susidaro gana nemažai. Jei jau tikrai manoma, kad kūrimo aplinkybės kokiu nors būdu legitimuoja teksto buvimą, veikiausiai reiktų dėti paaiškinimus prie kiekvieno – mat nelabai suprantama, kuo gi tie „proginiai“ eilėraščiai tokie išskirtiniai.
Nors ir yra keletas keistų dalykų, D. Gintalo rinkinys išties vertas dėmesio. Vienas iš pagrindinių autoriaus poetikos bruožų, formuojančių „Adatų“ vientisumą – ypač sodrus kalbėjimas. Kone kiekvienas eilėraštis (išskyrus ciklą „Mikstūros lašai“, kuris keliauja per visus skyrius, jį sudaro fragmentiški tekstai / pastabos, kurių struktūra veikiau „haikiška“) pasižymi labai „tiršta“ kalba, posmuose meistriškai jungiami įvairūs, dažnai netgi priešingi, vaizdiniai ir simboliai, transformuojama tikrovė (pavyzdžiui, „Huffin’ Rag Blues“, p. 11). Tiesa, kai kurios kombinacijos atrodo šiek tiek forsuotos, ne visada vykusios, esama ir nelabai skoningų epizodų:

 

tegu dzenas, sakau, apsiženija su pasienio policija
gal bus lengviau kontrabandai
tegul pervargęs dėdė atkatas pagaliau pasiima atostogų
pasauli, didysis prekystali, šok ir juokis
ir tu, Lietuva, daranti nusilenkimus
purvynėj

 

Kažin ar tikrai reikėjo prie viso ekspresyvaus kalbėjimo prikergti dar ir kažkokius neva „nūdienos problemų“ elementus. Tiesa, toks žingsnis gerai atspindi ir kitą D. Gintalo tekstuose matomą poetinę tendenciją – atsisakyti estetizacijos, nevengti tariamai nepoetiško ir nelyriško diskurso. Eilėraščiuose gausu šnekamosios kalbos elementų, žargono, kuris, beje, kone visais atvejais natūraliai įsilieja į bendrą knygos tonaciją, o tai, kaip žinia, padaryti gana sunku.
Kitas patrauklus D. Gintalo poetikos bruožas – muzikalumas, išskirtinis dėmesys ritmikai, tai poetas valdo labai neprastai. Eilėraščiai ne tik pilni transformuotų, keistų vaizdinių, juos stiprina ir garsas: „dugnu dugnu dugnu savo prisiimtą kaltę dėl mano žaidimų / dugnu dugnu dugnu savo bailumą šildantį mano haremą / dugnu dugnu dugnu tobulą klausą mano troškimams“ (p. 62). Pakartojimai ir saviti „uždainiai“ kuria gyvos kalbos įspūdį, poezija nesustabarėja, rašytinis žodis lieka gyvas ir skambus, o tai ganėtinai nejudriame ir vienodame lietuvių poezijos kontekste nuteikia maloniai.
Visi šie D. Gintalo poetikos savitumai veda prie esminio ir, ko gero, paties maloniausio šio autoriaus kūrybos bruožo – jis nerypuoja, nevirkauja, neimituoja, o juda individualiuose stilistiniuose rėmuose, kuriuose jaučiasi patogiai, tvirtai. Poetas nepataikauja normoms, nuomonėms ir dogmoms, nesikapsto jau išrašytose temose. Tai nereiškia, kad šioje knygoje išrandama kažkas naujo, – visa poezija sukasi toje pačioje meilės ir mirties įtampoje, tačiau svarbu, kas poetiniame tekste akcentuojama ir kaip. D. Gintalo lyrinis subjektas dažnai blaškosi, čia daug nerimo, savistabos, pastaroji – visai nešvelninta, eilėraščio kalbėtojas neidealizuojamas ir yra visai neherojiškas, nevengiama nemalonių temų. Poeto kalbėjimas yra kitoks, ir kaip tik todėl, kaip jau minėta recenzijos pradžioje, jo tekstai yra tokie, prie kurių norima grįžti dar sykį.
Savitai D. Gintalas reiškia nepatogias, skaudžias patirtis:

 

aš nebesulaikomas klajoklis
išpūstom oranžinėm akim
bučiuojantis tamsą
vis susitrenkiantis į šviesą
kuri prakauliais kumščiais
beldžiasi į mano keistus
švelniai tariant regėjimus
ir šie žagsi trūkčioja aimanuoja

 

Saviieška čia itin įtaigi, nes išgyvenama per savą, o ne literatūrinių madų primestą kalbėjimą. Kitoks ir D. Gintalo švelnumas, kurio, nors visas diskursas kartais net grubokas, tikrai esama. Jis gana griežtas, tačiau vis dėlto aiškiai juntamas (ypač eilėraščiuose „Ne vegetariškai“, „Švelniai kanibališkas“).
„Aš gyvenu tarp žiežirbų“ (p. 53) sako lyrinis subjektas, ir tai tikrai jaučiama. Dainiaus Gintalo eilėraščiai sproginėja pritvinkę savitos energijos. Šis rinkinys privalomas tiems, kurie pasiilgo „stipriai kitaip“ ir yra pasiruošę stačia galva pasinerti į žaidimą kalba ir tikrove. O penktasis Baaslo sonetas – tiems, kurie pasiilgo labai stipraus eilėraščio.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)