Svenas Kuzminas (g. 1985) – latvių rašytojas, menininkas ir aktorius. Studijavo Latvijos menų akademijoje ir Jungtinėje Karalystėje, Mančesterio municipaliniame universitete. Dabar gyvenimą leidžia rašydamas prozą ir dokumentinius tekstus „Rīgas Laiks“ ir „Satori“ žurnalams. S. Kuzminas užsiima ne tik literatūra, savo sukurtam nepriklausomam teatro projektui „Nerten“ (veikiančiam nuo 2004 m.) jis rašo ir vaidina trumpus etiudus. Jo kūrinių buvo versta į anglų, rusų, o dabar ir į lietuvių kalbas.

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino restorane ir žiūrint pro langą, jam buvo aišku, kad tai ne tik vienintelis teisingas, bet ir vienintelis įmanomas pasirinkimas. Vaizdas į ornamentuotą Braitono molą Džeimsui sukeldavo malonų virpulį, ir jis prisimindavo retus vaikystės susitikimus su mama – pasivaikščiojimus pakrante, menkių filė ir bulves su actu, akmenėlių mėtymą, laterna magica žiūrėjimą už dešimt pensų, kur mažoje metalinėje dėžutėje ant ekrano švytėjo kažkokie groteskiški lėlių atvaizdai. Londone praleisti metai šiuos prisiminimus buvo jau praskiedę, bet dabar, sugrįžtant į mažą, drėgną kurortinį miestą, jie staiga atgavo ryškumą visai kaip per sureguliuotą fotoaparato objektyvą.
Priėjo padavėjas ir išdėliojo prieš Džeimsą maisto lėkštes ir gėrimų stiklus. Džeimsas padėkojo, išsitraukė iš kišenės telefoną ir pradėjo fotografuoti savo pietus, tačiau tada aparatas suvibravo ir vaizdo ieškiklį ekrane pakeitė užrašas: „Įeinantis skambutis: Sara“.
Džeimsas pakėlė telefoną prie ausies.
– Čiau, katinėli. Aš kaip tik atėjau pavalgyti, – pasakė jis, – kas naujo tavo pilve?
– Spardosi užsispyrėlė. Bus tokia pat atkakli kaip tu. Bet paklausyk, turiu ūkišką klausimą, – pasakė žmona.
– Na?
– Kam skirtas tas didelis mygtukas virtuvėje prie sienos?
– Koks mygtukas?
– Tas, kuris tarp indaplovės ir šaldytuvo.
– Ką? Ten nėra jokio mygtuko.
– Yra. Tiesiai prie rankšluosčių pakabos.
– Ne, zuikuti, tai neįmanoma, – atsakė Džeimsas, būdamas visiškai tikras savo atsakymu. Jokio mygtuko ten nebuvo ir negalėjo būti – statybų metu jis projektą išstudijavo skersai išilgai ir tikriausiai net pažadintas vidury nakties galėtų išvardyti kiekvieną savo naujojo namo užraktą, mygtuką ir valdymo skydelį.
– Kad aš tau sakau, ten yra didelis, raudonas plastmasinis mygtukas, – spyrėsi Sara.
– Nežinau, mieloji, apie kokį mygtuką tu kalbi.
Žmona ėmė nekantrauti.
– Džeimsai, prašau, nekvailiok. Ten yra mygtukas, ir aš noriu žinoti, kam jis skirtas. Kažkas susiję su virtuvės įranga? Su boileriu?
Džeimsas nežinojo, ką atsakyti. Absoliučiai jokiu būdu negalėjo būti žmonos teisybė.
– Kur tu esi? – paklausė jis vildamasis išspręsti šį nesusipratimą.
– Virtuvėje, – atsakė Sara, – žiūriu į raudonąjį mygtuką.
Džeimsas žiūrėjo į molą ir stengėsi suprasti, apie kurį mygtuką galėtų būti kalbama. Tuo metu Sara garsiai kvėpavo į ragelį, laukdama atsakymo. Džeimsas žinojo, kad žmonos tylėjimas reiškia nepasitenkinimą.
– Gerai, – atsakė jis, – parvažiuosiu namo ir pažiūrėsiu.
– Vadinasi, tu sakai, kad jo geriau nespausti, taip? – pusiau paklausė, pusiau konstatavo žmona.
– Taip, mieloji. Geriau nespausk.
Jis dar kartą žvilgtelėjo pro langą į šviesą virš molo vartų bokštelių ir stengėsi galvoti apie Braitono prisiminimus, norėdamas, kad, išskyrus porą miglotų pasivaikščiojimo kadrų ir luošų lėlių laterna magica metalo dėžėje, iš jų būtų likę kas nors daugiau.

Parvažiavęs namo, Džeimsas pabučiavo Sarą ir nudrožė tiesiai į virtuvę. Prie rankšluosčių pakabos ant šviežiai dažytos sienos styrojo didelis, beveik komiškas plastmasinis mygtukas, kurio dydis liudijo, kad jis numatytas ne švelniam paspaudimui, bet rimtam smūgiui kumščiu. Džeimsas suraukė kaktą, žengė žingsnį atgal ir rūpestingai jį ištyrinėjo.
– Tai labai juokinga, – pasakė jis po ilgos pauzės, – neprisimenu, kad čia be standartinės virtuvės įrangos būtų dar kokie nors prietaisai.
– Galbūt tu nebuvai, kai jį įtaisė?
– Ne, – pasakė Džeimsas, rūpestingai apgalvodamas kiekvieną žodį, – kai priėmiau darbą ir sumokėjau darbininkams, čia nebuvo jokio mygtuko.
– Galbūt jis susijęs su signalizacija? – Sara nesėkmingai bandė užsikabinti už racionalaus paaiškinimo.
– Ne, pirma, ten visi laidai yra išorėje, antra, namuose yra tiktai vienas valdymo skydelis, kurį tau vakar rodžiau.
– Vadinasi, tu nori pasakyti, kad nežinai, kam skirtas šis mygtukas?
– Neturiu nė mažiausio supratimo, – atsakė Džeimsas, nenoromis pripažindamas pralaimėjimą.
Žmona atrodė susirūpinusi.
– Nesijaudink, zuikuti, ryt iš pat ryto paskambinsiu darbininkams ir viską išsiaiškinsiu, – ramino Džeimsas ir padavė Sarai stiklą vandens.
– Tai kaip tu nori, kad reaguočiau? Kažkokie įtartini tipai iš Rytų Europos ar kažkur – suprask teisingai, saulele, aš neturiu nieko prieš atvykusius darbininkus – įrengia mūsų namuose kažkokį mygtuką, kuris atrodo kaip iš filmo apie daktarą Streindžlavą, mes neturime nė mažiausio supratimo, kam jis skirtas, o tu sakai, kad aš nesijaudinčiau? O jeigu tai kas nors pavojingo? Aš mačiau, kaip tas vyresnysis darbininkas šaipėsi, kai tu jo paklausei apie sveikatos ir saugumo sertifikatą, Džeimsai! Aš mačiau. O jei mūsų namas dabar išlekia į orą ir kartu su mumis ir kaimynai? Aš nenoriu, kad jie išlėktų į orą, Džeimsai. Jie malonūs žmonės.
– Tuo labiau geriau nieko neliesti ir išeiti pakvėpuoti grynu oru, – pasakė Džeimsas, apkabindamas žmoną per liemenį, išvedė ją iš virtuvės ir pakeliui išjungė šviesą.

Kitą dieną Džeimsas bandė skambinti statybininkams, bet jie neatsiliepė, todėl jis susiieškojo statybinės kompanijos vizitinę kortelę – ant jos buvo parašyta, kad firma „Zbignevas ir sūnūs“ statybos ir renovacijos versle jau nuo 2004 metų. Vidaus darbus Džeimso naujojoje virtuvėje atliko du „Zbignevas ir sūnūs“ darbininkai, abu su geltonais marškinėliais po ryškiai oranžiniais kombinezonais. Vienas jų buvo senas, išstypęs lenkas, niekad nenusiimdavęs megztos kepurės, ir kuris žilstelėjusia barzda bei užraitytais ūsais priminė sodo nykštuką. Kitas – jaunas vaikinas su negražiai sutinusia mėlyne po kairiąja akimi. Senąjį vyrą vadino Kšištofu, ir jis gana gerai kalbėjo angliškai. Vyrukas buvo iš Lietuvos. Esant Džeimsui jis visada tylėjo, jo varde buvo pernelyg daug priebalsių, kad Džeimsas bandytų jį įsidėmėti.
Džeimsas surado vizitinėje kortelėje nurodytą adresą Londono žemėlapyje, atsiduso ir nuėjo į mašiną. Bet Zbignevo biure, kuris buvo senoje automobilių plovykloje, jam šiurkščiai atkirto: No refunds! ir pasakė neužsiimą elektronika, ir net jei labai norėtų, jokių mygtukų įrengti negali. Senojo Kšištofo ir vaikino su mėlyne po akimi vietoje nebuvo.
Sugrįžęs į savo naująjį biurą, Džeimsas negalėjo nusiraminti. Dar prieš porą valandų buvo įsitikinęs, kad tai kvailas nesusipratimas. Dabar jis pradėjo svarstyti tikimybę, kad yra truputį persidirbęs. Statyti namą, perkelti kelių milijonų svarų sterlingų vertės įmonę iš Londono į provinciją, taip pat rūpintis žmonos ir būsimo vaiko gerove – suprantama, visa tai ardė nervus. Vėliau, pietaudamas restorane, Džeimsas vos neužspringo upėtakiu, prisiminęs, kad priimdamas darbą buvo nufotografavęs naująją virtuvę. Jis atstūmė lėkštę, padėjo telefoną ant stalo ir pradėjo vartyti nesuskaičiuojamus kasdienius kadrus. Telefono atmintyje rado tris fotografijas iš naujosios, dar neapgyventos virtuvės su chromuotais gartraukiais ir natūralaus marmuro lentynomis. Bet visuose trijuose kadruose tarp šaldytuvo ir indaplovės, tiesiai priešais vietą, kurioje buvo ar nebuvo raudonas mygtukas, šypsodamasis stovėjo Kšištofas su į viršų pakeltu nykščiu.

Į namus Džeimsas parsirado apie vidurnaktį. Jis buvo pervargęs. Sara tebesėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo į raudonąjį mygtuką.
– Kodėl nemiegi? – paklausė jis, pabučiavęs žmoną į skruostą.
– Na? – su viltimi ištarė ji, ignoruodama klausimą. – Išsiaiškinai?
– Jie ten visi trenkti, – atsakė Džeimsas, numetė švarką ant kėdės atlošo ir išsiėmė iš šaldytuvo alaus.
– Ką tai reiškia – trenkti? Kas tai per mygtukas, ir kam jis skirtas?
– Yra tiktai vienas būdas tai išsiaiškinti, – pasakė jis ir prisilietė prie mygtuko pirštais. Sara pašoko nuo kėdės ir sučiupo Džeimsą už rankos.
– Neliesk manęs, – pakėlė jis balsą, ištraukė ranką ir pastūmė šalin žmoną. Sara prarado pusiausvyrą ir atsitrenkė į kėdę, tačiau kažkaip sugebėjo atsistoti tarp Džeimso ir mygtuko. Jos žvilgsnis buvo gręžiantis ir – Džeimso įsitikinimu – tamsus. Ji stovėjo, sunkiai kvėpavo ir nemirksėdama žiūrėjo į vyrą.
– Užmušk mane, jei nori, bet neturi absoliučiai jokios teisės kelti pavojų savo dukrai, – pasakė ji ir uždėjo delną ant apvalaus pilvo.
Džeimsas atsitraukė.
– Atleisk, – pasakė jis, nustebintas savo aštrios reakcijos. – Atleisk, mieloji. Atleisk, atleisk, atleisk. Nežinau, kas man užėjo. Ne, žinau, tai stresas! Aš žinau, dėl visko kaltas stresas.
– Tai daugiau niekada nepasikartos. Supratai? – pasakė Sara, pabrėždama kiekvieną skiemenį. Tai pašiurpino Džeimsą.
– Supratau. – Džeimsas nudelbė žvilgsnį.
Kitą dieną jis prieš mygtuką užstūmė mikrobangų krosnelę, nupirko Sarai krištolo auskarus ir ištrynė iš telefono atminties Zbignevo numerį.

II

Kai Sarai rūpesčiai dėl savijautos staiga užgožė visa kita, atsirado daugiau laiko negu reikėjo. Dabar ji skaitė žurnalus, klausėsi Mocarto ir užsiėmė naujo namo interjeru, mėgaudamasi visiška dizainerio laisve ir, atrodytų, neribotu biudžetu. Ir savo pilvą Sara kartais įsivaizduodavo skerspjūvyje kaip mažą, apvalų vaikų kambarį su rožiniais tapetais. Vienintelė vieta, kurią Džeimsas kategoriškai uždraudė keisti, – tai siena, ant kurios raudonavo mygtukas. „Saugumas yra prioritetas“, – mėgo sakyti. jis Jis įprato kiekvieną vakarą nustatytu laiku nueiti iki mygtuko ir įsitikinti, kad čia viskas gerai. Tačiau po kurio laiko Sara pastebėjo, kad Džeimsas prastai miega. Miegodamas jis vartėsi, kuitėsi, prakaitavo, veidą iškreipdavo negražios grimasos. Rytais Džeimsas būdavo neišsimiegojęs ir išsiblaškęs. Vakarais, parėjęs iš darbo, jis nugriūdavo ant sofos prieš televizorių, dažnai jo net neįjungdamas. Nors nuo vaikystės Džeimsas buvo mokytas, kad skųstis savijauta galima tiktai medikams, vieną vakarą jis suinkštė:
– Aš taip nebegaliu, man juk kartais reikia ir išsimiegoti.
Sara atsisėdo greta ir pasakė:
– Pailsėk, Džeimsai. Nueik pas psichoterapeutą. Pažįstu vieną profesorių Čelsyje, jis anksčiau labai padėjo mano seseriai, kai ji...
– Ne, ne, viskas gerai, – nutraukė Džeimsas, – aš paprasčiausiai per daug jaudinuosi dėl savo mielųjų damų, – ir pabučiavo Saros pilvą. O Sara tai su džiaugsmu priėmė. Bet tada vieną naktį ją pažadino vyro riksmas. Džeimsas sėdėjo lovoje ir plačiai atvertomis akimis spoksojo į miegamojo duris.
– Kas atsitiko, mielasis? – paklausė Sara.
– Mačiau baisų sapną, kuris visai lyg ir nebuvo sapnas. Įsivaizduoji – atsibundu čia, lovoje, šalia tavęs, ir prisimenu, kad prieš miegą nepatikrinau mygtuko! Nuėjau iki virtuvės durų ir matau, kad už jų žiba raudona šviesa. Atidarau duris ir suprantu, kad ji sklinda iš mygtuko, – ryškiai raudona – ir apšviečia visą virtuvę. Aš pamaniau, kad galbūt ji įsijungė savaime ir dabar turiu ją išjungti, kad jums su mažąja neatsitiktų nieko bloga, bet tada galvoju – o jeigu tai spąstai, jei mygtukas žiba, kad mane apgautų ir priverstų jį paspausti? Ilgai galvojau, ką daryti, bet tada kažkas įeina pro duris. Toks aukštas, plonas vyras su barzda ir kreiva nosimi. Jo veidas – protiškai atsilikusio žmogaus, ir jis suduoda man rodymo lazdele. Pažiūriu pro langą ir matau – ten stovi milžiniškas vaikas, viena jo akis – virtuvės lango dydžio. Jis žiūri į mūsų virtuvę ir juokiasi, o tamsa spinduliuoja šaltį, ir kuo šalčiau daros, tuo juodesnis mano vidus. O jūs miegate viršuje ir net nenujaučiate, kad su jumis vyksta lygiai tas pat. O mažoji auga, supranti? Ji auga ir auga, ir tuoj užaugs didesnė už tave, paskui didesnė už šį namą ir didesnė už Braitoną. Sakau tam milžiniškam vaikui – mes juk viską galime išspręsti, aš turiu pinigų! Bet jis tiktai juokiasi.
– Galbūt paatostogauk? – pasiūlė Sara, nes nieko geresnio sugalvoti negalėjo.
Nuo to laiko Džeimsas tikrindavo mygtuką daug dažniau. Iš pradžių jis atlikdavo vieną papildomą patikrinimą lygiai trečią nakties. Be jo jis negalėdavo užmigti. Dar po savaitės suprato, kad mygtuką norom nenorom reikia patikrinti ir vidury dienos. Nors Sara pasakė galinti tai padaryti pati, nes šiaip ar taip ištisomis dienomis sėdinti namuose, bet ši mintis Džeimsą sujaudino dar labiau. Dabar jam kiekvieną dieną tekdavo nutraukti darbą ir beveik dvi valandas praleisti kelyje nuo biuro iki namų ir atgal. Kai jau artėjo aštuntasis Saros nėštumo mėnuo ir gydytojas pranešė, kad mažylė galbūt įsiverš į pasaulį truputį anksčiau, Džeimsą apėmė panika. Jis surado nepaprastai brangią seifų kompaniją, kuri daugiausia aptarnaudavo privačius bankus, ir liepė ant mygtuko įrengti smūgiams atsparią metalinę dėžę su raktu priešakyje. Į Saros klausimą, kur bus saugomas seifo raktas, Džeimsas atsakė, kad vienintelį raktą pasaulyje turės jis. Kai ant virtuvės sienos pasirodė nedidelė metalinė konstrukcija, Džeimsas pasidarė truputį ramesnis – įvėrė į raktą kaproninį siūlą ir pasikabino ant kaklo. Dabar jis nebevažinėjo namo dienos viduryje ir naktimis atsibusdavo retai, tačiau kiekvieną vakarą vis trumpam atidarydavo seifą, kad patikrintų, jog mygtukas nekelia pavojaus. Savo stebėjimus jis užrašinėjo į languotą sąsiuvinį, kurį saugojo ant naktinio stalelio greta žadintuvo.

III

Vieną vakarą Džeimsas pasakė Sarai:
– Gaila, kad ant molo nebėra laterna magica. Kitaip mažąją būtinai ten nuvesčiau.
– Kokios laterna magica?
– Na, kaip kokios? Tos, kuri mūsų vaikystėje stovėjo ant molo ir kainavo dešimt pensų.
– Ar tu įsitikinęs, kad kažko nepainioji? – paklausė Sara. Nereikia nė pridurti, kad Džeimso elgesys ją truputį jaudino.
– Dievulėliau, juk gimei ir augai Braitone. Ar tikrai neprisimeni laterna magica išilgai molo? Ten galėjai prieiti, įmesti dešimties pensų monetą, pridėti akį prie langelio ir žiūrėti erdvinius paveikslus.
Sara labai gerai prisiminė Braitono molą. Nieko panašaus ten niekada nėra buvę.
– Ir ką rodė tuose „erdviniuose paveiksluose“? – nuolaidžiai paklausė.
– Na, matai, niekaip negaliu prisiminti, – susimąstęs nutęsė Džeimsas, – kažkokias nykštukines lėles.
Sara suprato, jog reikia kažką skubiai daryti, kad Džeimsas neišeitų iš proto.
– Aš pagalvojau, – pasakė ji, – mes juk iki šiol nesame kaip reikiant susipažinę su savo naujaisiais kaimynais.
– Kuriais kaimynais? – išsiblaškęs tarstelėjo jis, žiūrinėdamas telefone laterna magica paveikslėlius.
– Su Keivų pora. Esame kelis kartus pasisveikinę, bet iki šiol nepakvietėme jų vakarienės. Tai gana nemandagu iš mūsų pusės.
Džeimsas neatsakė, nes ieškoti prasmingo kontrargumento buvo pernelyg sudėtinga. Vakarienę organizuoti jis patikėjo žmonai. Sara mielai ėmėsi iniciatyvos, pasamdė dvi kambarines, virėją ir padavėją, taip pat įgijo naują kašmyro suknelę sau ir šilkinį kaklaraištį Džeimsui.
Kito penktadienio vakarą prie paradinių durų suskambėjo skambutis. Džeimsas ir Sara atidarė duris. Prieš juos didingai ir nejudėdami kaip senoje fotografijoje stovėjo Keivai – žmona efektinga violetine suknele, vyras trijų dalių kostiumu, ilgais, juodais, atgal sulaižytais plaukais, berniukai dvyniai vienodomis rombinėmis liemenėmis. Jie pasisveikino, prisistatė, ir visi patraukė į svetainę. Pakeliui Džeimsas užėjo į virtuvę, kad įsitikintų, jog aptarnaujantis personalas nebandė atrakinti seifo.

Prie vakarienės stalo Sara ir kaimynė Siuzi greitai rado bendrą kalbą. O Siuzi vyras Nikas sėdėjo nuleidęs galvą ir atrodė užimtas savomis mintimis. Ne tiek susidomėjimo, kiek nuobodulio paskatintas Džeimsas prisėdo greta.
– Galbūt, kol damos geria vyną, mes galime paišdykauti gurkšteldami ko nors stipresnio? – pasiūlė jis ir parodė Nikui į Lagavulino butelį.
– Kodėl gi ne, – atsakė Nikas.
Džeimsas sau ir kaimynui įpylė viskio. Jie susidaužė.
– O ką tu veiki kasdien, jei ne paslaptis? – pasiteiravo Džeimsas.
– Daugiausia muzikuoju ir rašau, – atsakė Nikas, sukdamas aštriai kvepiantį gėrimą taurėje.
– Oho! Argi taip galima uždirbti?
– Kažkaip verčiamės, – tarstelėjo Keivas ir išgėrė.
Džeimsas pasakė, kad nieko nesupranta apie muziką ir užsiima investicijomis bei vertybiniais popieriais, bet iš Keivo žvilgsnio suprato, kad tai jo ypatingai nedomina.

Po deserto Džeimsas ir Nikas nepastebimai persikėlė į vidinį kiemą. Jie sėdėjo po giedru, žvaigždėmis apibarstytu dangumi, gėrė viskį ir rūkė cigarus.
– Pažiūrėk aukštyn, – pasakė Džeimsas, jau gerokai įgėręs, – pažiūrėk į tą grožį, seni!
– Taip, Braitone yra ypatingos Braitono žvaigždės, – pritarė Nikas.
– O aš visada norėjau tapti fotografu, – susimąstęs pasakė Džeimsas. – Tai būtų taip puiku – klajoti aplink ir ieškoti geriausių kampų, iš kurių žiūrėtum į gyvenimą.
– Tai kodėl pradėjai užsiiminėti vertybiniais popieriais, o ne teisingais kampais?
– Nežinau. Tikriausiai neužteko laiko, reikėjo studijuoti, paskui dirbti, ir gražiems paveikslėliams nebeliko laiko.
– Ar kada nors pagalvojai, kad „nėra laiko“ iš tikrųjų yra tiktai saugesnis būdas pasakyti „bijau mirties“? – paklausė Nikas, dūmindamas cigarą.
– Ne, kodėl taip turėčiau galvoti?
– Nes tai logiška. Pagalvok pats. Jeigu tie dalykai, ką darei vakar arba prieš trisdešimt metų, yra tai, ką vadini prisiminimais, o tai, kas yra tavo laiko pabaigoje, – mirtimi, išeina, kad tu su visais savo mokslais, neišsipildžiusia fotografo karjera, negimusiais vaikais ir sėkmingai nupirktomis akcijomis bet kuriame gyvenimo taške esi tarp prisiminimų ir mirties, – aiškino Nikas, bato smaigaliu braižydamas žolėje nematomas figūras, – o tai, ko bijai, nėra laiko trūkumas, Džeimsai. Tai yra mirtis. Laiko trūkumas yra tiktai atsikalbinėjimas.
– Galbūt tu teisus, bet tai man netrukdo gyventi šiandien, – pasakė Džeimsas, kiekvieną žodį ištardamas lėtai ir atsargiai, nes liežuvis jau truputį pynėsi.
– Tau reikia pabandyti sukurti ką nors pačiam.
– Aš tai jau darau. Šitas namas pats nepasistatė. Mano verslas neatsirado pats savaime. Ir mano duktė – atleisk, bet manau, kad visa tai esu sukūręs daugiau ar mažiau savo jėgomis. Visuomet stengiausi pakeisti pasaulį, Nikai. Padaryti jį geresnį.
– Vaizduoti D-vą, tu nori pasakyti?
– Ne visai. Paprasčiausiai būti geresniu žmogumi.
– Bet nereikia stengtis, – paprieštaravo Nikas, – nereikia vaidinti. Kai kuriu savo pasaulį, esu beveik kaip D-vas. Aš kuriu visus žmones su jų likimais, viltimis ir baimėmis ir save taip pat sugalvoju iš naujo. Viskas atsiranda iš mano žodžių. Ir viskas, ką sukuriu, būna kartu su galimybe būti skubiai sunaikinta. Lyg ant mano stalo greta rašomosios mašinėlės būtų didelis raudonas mygtukas, kurį paspaudus įvyktų sprogimas ir viskas pražūtų. Čik – ir baigta. Viskas, ką aš kada nors esu sukūręs, sunaikinta.
Džeimsas sustingo. Nikas pakratė tuščią viskio butelį virš galvos.
– Šūdina padėtis, kaimyne, mes nebeturime ko gerti, – lengvabūdiškai pasakė jis, stengdamasis pakeisti temą, bet Džeimsas nesiklausė. Jis sugriebė Niką už apykaklės.
– Iš kur žinai apie mygtuką? Prisipažink, – rėkė jis, nekreipdamas dėmesio į akivaizdų kaimyno suglumimą. – Tu man jį pakišai, taip? Tu tai padarei? Aš juk žinau!
– Nusiramink, seni, tai buvo metafora, – teisinosi Nikas. – Aš nesuprantu, apie ką kalbi!
– Ak tai nežinai, taip? Ir šito tu taip pat nežinai?
Jis užsimojo, kad skeltų Nikui į akį, bet nepataikė. Nikas pastūmė Džeimsą, ir jie griuvo į žolę, pešdamiesi kaip du moksleiviai regbio aikštėje.
– Aš tave užmušiu, maita, – rėkė Džeimsas, – prisipažink, ką tavo mygtukas daro?
Nikas buvo įkaitęs. Jis laikė Džeimso rankas, neleisdamas jų pajudinti, ir rėkė jam: – Tu nežinai, kas yra D-vo pyktis! Tu net nenujauti! Pažiūrėk į save veidrodyje, niekingas kretine! Pažiūrėk į save veidrodyje! – Ir taip būtų tęsęsi dar ilgai, jei kieme nebūtų atsiradusi Niko žmona Siuzi, kurią pamatę vyrai tuojau paleido vienas kitą ir kukliai nudelbė žvilgsnius į žolę. Tolesnės vakaro dalies Džeimsas beveik neprisiminė.

Kai Džeimsas prabudo, buvo dar tamsu. Jis įsirito į chalatą ir stengėsi sutelkti dėmesį į kiaurai gręžiančias pagirias, kad nereikėtų galvoti apie gėdingą vaizdą su Keivu ir raudonuoju mygtuku, tačiau mintys visą laiką grįždavo prie vieno klausimo – iš kur kaimynas tai galėjo žinoti? Ištirpinęs vandens stikle alkaselterio tabletę, jis nusivilko iki kabineto, įjungė kompiuterį ir nusipirko kelis Niko albumus. Įsitaisęs odiniame fotelyje, jis ant skaudančios galvos užsidėjo ausines ir paleido muziką. Kelias dainas atpažino kaip kadaise viena ausimi girdėtas, tačiau didesnioji dalis jam buvo svetima. Jose Nikas su giliu ir velnišku įsijautimu apdainavo savo pasaulio didvyrius, ir kiekviename iš jų Džeimsas stengėsi atpažinti save ir Sarą, tačiau tarp apgailėtinų šio prievartos pasaulio žmonių nebuvo galima rasti nieko panašaus. Išklausęs iš eilės du albumus, Džeimsas nusileido iki virtuvės, ilgai žiūrėjo į seifą, tada pasiėmė iš šaldytuvo alaus ir patraukė atgal į kabinetą. Jis išklausė dar pusantro tuzino dainų, kurių vaizdai darėsi vis tamsesni, tariamai lyrinėse melodijose staiga ir lygioje vietoje susipindavo draskantys, čirpiantys disonansai, o tada vėl nurimdavo. Džeimsas jautėsi lyg irklinėje valtyje, kuri per audrą netikėtai nuplaukė pernelyg toli į atvirą jūrą. Dainų personažai gimė skurde, augo vienatvėje ir mirė kaip musės, kas akimirką stengdamiesi pasislėpti vienas už kito su beveik banaliomis meilės frazėmis. Visa tai buvo baisu ir skausminga. Tai buvo pasaulis, kurį Džeimsas norėjo pakeisti.
Sara ir maža mergaitė jos pilve vis dar miegojo. Džeimsas atrakino seifą ant kaklo kabančiu raktu. Žvilgantis plastmasinis mygtukas vis dar buvo savo vietoje. Džeimsas prisilietė prie jo pirštais ir lengvai spustelėjo. Nieko neįvyko. Mygtukas įslydo giliau į lizdą, bet nespragtelėjo. Džeimsas luktelėjo. Paskui užsimerkė, sukando dantis, iškvėpė pro nosį, užsimojo ir kumščiu įvarė mygtuką į sieną iki galo. Skruostais ritosi karštos ašaros. Prisiminė vaizdą iš laterna magica. Jis buvo nereikšmingas, beveik absurdiškas – viena lėlė, barzdotas vyrukas su kreiva nosimi, barė kitą, mažesnę lėlę, kam prastai mokosi, ir daužė jai rodomąja lazdele per galvą. Mažoji lėlė lakstė aplinkui, demonstratyviai nusitvėrusi už galvos. Paskui didžioji lėlė parodė į lentą ir klausiamai pasisuko į mažosios pusę. Bet ši tiktai skėtriojo rankomis. Už tai vėl gavo rodomąja lazdele per galvą. Visa tai pasikartojo tris kartus, kol senoji lėlė netyčia pataikė jaunajai į ausį, iškart atsirado didelė mėlynė. Tada automatas spragtelėjo, prarijo dešimties pensų monetą giliau į mechanizmą, ir džiaugsmai baigėsi.
Džeimsas pravėrė akis. Už lango lyg tarp kitko kažkas saliutavo.

Versta iš:
Latvju Teksti, 2015, Nr. 1 (25)

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 3 (kovas)